LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO

S P R E N D I M A S

DĖL PAREIŠKĖJO – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymo ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nuostatos NEprieštarauja lietuvos Respublikos KONSTITUCIjai

2012 m. gegužės 10 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

Konstitucinio Teismo tvarkomajame posėdyje apsvarstė pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą (Nr. 1B-12/2012) „ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės bei teisingumo principams, taip pat Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spalio 29 d. redakcijos)“.

Konstitucinis Teismas

n u s t a t ė:

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, 46 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams, taip pat Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spalio 29 d. redakcijos).

Konstitucinis Teismas

k o n s t a t u o j a:

I

1. Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija), tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, atitiktį inter alia Konstitucijai.

2. Ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) nustatyta:

„Nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos:

1) grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja. Grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo. Laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Piliečiams, kuriems teismo sprendimu yra atnaujinti šio įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nurodyti praleisti terminai, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant žemę natūra teritorijose, kur buvo likusi rėžių sistema, jeigu šie piliečiai prašymus atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus pateikė iki savivaldybės administracijos direktoriaus sprendimo dėl grąžintinų natūra žemės sklypų planų patvirtinimo priėmimo;

2) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiams, turintiems nuosavybės teise gyvenamuosius namus ar kitus pastatus ne jų nuosavybės teise turėtoje žemėje, jų naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą prie šių statinių arba teritorijų planavimo dokumentuose numatytą jų naudojamą žemės sklypą kitai paskirčiai (daržui, sodui ir kt.), išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritorijoje, bet ne didesnį kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnį kaip 0,3 ha kituose miestuose. Šių perduodamų neatlygintinai nuosavybėn naudojamų žemės sklypų plotu yra atitinkamai mažinama grąžinamos natūra ar išperkamos žemės plotas;

3) perduodant neatlygintinai nuosavybėn piliečiui naują Vyriausybės nustatyta tvarka įrengtą arba neįrengtą žemės sklypą, Vyriausybei patvirtinus jo dydį tame mieste, kuriame buvo turėtoji žemė, išskyrus Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją, arba piliečių pageidavimu mieste, kuriame jie gyvena (išskyrus Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Panevėžio, Alytaus, Marijampolės, Druskininkų, Palangos, Birštono miestus ir Kuršių nerijos nacionalinio parko teritoriją). Miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (kultūros vietovių sąrašą), nauji žemės sklypai individualiai statybai bei kitai paskirčiai nuosavybėn neperduodami (išskyrus atvejus, kai šioje teritorijoje pagal teritorijų planavimo dokumentus piliečiui nuosavybės teise turėtoje žemėje numatoma individuali statyba); neatlygintinai nuosavybėn perduodami naudojami žemės sklypai tik tiems asmenims, kuriems šiose miestų teritorijų dalyse nuosavybės teise priklauso gyvenamieji namai arba kiti pastatai. Piliečiui atsisakius jam perduodamo neatlygintinai nuosavybėn naujo Vyriausybės nustatyta tvarka įrengto arba neįrengto (pasirinktinai) žemės sklypo individualiai statybai, jam pageidaujant, kompensuojama vidutinė Vyriausybės nustatyto dydžio žemės sklypo tame mieste vertės pinigų suma pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Šią pinigų sumą nustato Vyriausybė.“

Ginčijamo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatyta, kad žemė išperkama valstybės, jeigu ji:

„3) iki 1995 m. birželio 1 d. buvo miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose ir pagal įstatymus nustatyta tvarka patvirtintuose detaliuosiuose planuose yra užimta: pastatams, statiniams ar įrenginiams (statomiems arba pastatytiems) eksploatuoti reikalingų žemės sklypų; kitų naudojamų ar naujų infrastruktūros objektų – įvairių veiklos sričių, aptarnaujančių ūkį ir gyventojus, užtikrinančių krašto, gyventojų saugumą, gamtos ir kultūros vertybių apsaugą, komplekso (energetika, transportas, ryšiai, statyba, švietimas, sveikatos apsauga, rekreacija bei turizmas, gamtos ir kultūros vertybių apsauga bei atliekų sutvarkymas, krašto, civilinė ir priešgaisrinė sauga) teritorijų; žemės sklypų, numatomų naudoti uostams ir jų įrenginiams, valstybiniams geležinkeliams, magistraliniams vamzdynams, aukštos įtampos elektros linijoms tiesti, svarbioms valstybinės reikšmės statyboms, bendroms gyventojų reikmėms, visuomeninei statybai bei rekreacijai; valstybinių geodezinių, gravimetrinių ir astronominių tinklų punktams įtvirtinti; gamtos, archeologijos ir istorijos kompleksų bei objektų apsaugos reikalams; savivaldybių funkcijoms vykdyti reikalingų komunalinio ūkio, socialinių, švietimo, kurortinio gydymo, rekreacijos, reabilitacijos, poilsio tikslams skirtų objektų, kurių svarbą vietos bendruomenei savo sprendimu pripažįsta savivaldybės taryba, eksploatacijai ir bendram (viešam) naudojimui; įgyvendinti valstybei svarbius ekonominius projektus, kurių valstybinę svarbą savo sprendimu pripažįsta Seimas arba Vyriausybė; žemės sklypų, numatomų perduoti individualiai statybai nuosavybėn neatlygintinai asmenims, pagal šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalį, jeigu jie jau suprojektuoti grąžintinoje piliečiui žemėje;“

3. Pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai minėta apimtimi grindžiamas šiais argumentais.

Pasak pareiškėjo, ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) nenumatyta buvusiems savininkams grąžinti natūra tokios miesto vietovėse esančios žemės, kaip ta (kitų fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai), kuri pagal 4 straipsnio 11 dalį (2009 m. gruodžio 10 d. redakcija), 12 straipsnį (2010 m. birželio 19 d. redakcija) grąžinama natūra, jei yra kaimo vietovėje, o pagal 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tokia žemė, esanti iki 1995 m. birželio 1 d. miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, priskirta valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėjas abejoja, ar ginčijamu teisiniu reguliavimu teisingai, maksimaliai ir proporcingai suderinamos asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į miesto vietovėje esančią žemę, ir asmenų, faktiškai naudojančių ar nuomojančių šią žemę, reikalingą jų nuosavybės teise valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, teisės ir interesai, ar juo nėra suteikiamas nepagrįstas prioritetas žemės naudotojams ir nuomininkams, kartu neproporcingai paneigiant asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, interesus, neužtikrinant jiems žemės grąžinimo, nepagrįstai apribojant jų teisę į nuosavybę.

Pareiškėjo nuomone, iš esmės tokia pati žemė, t. y. fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai (kuri grąžinama natūra, jei yra kaimo vietovėje), tik dėl to, kad ji yra miesto, o ne kaimo vietovėje, negali tapti nei būtina visuomenės poreikiams, nei tokia, kurios negalima grąžinti natūra dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, taigi ji negali tapti negrąžinama natūra. Tai, kad žemė yra kaimo arba miesto vietovėje, negali būti ta esmine aplinkybe, kuri lemtų minėtą skirtingą teisinį reguliavimą. Jeigu pripažįstama, kad tokią žemę galima grąžinti natūra kaimo vietovėje, ją turėtų būti galima grąžinti natūra ir miesto vietovėje.

Teisiniu reguliavimu, įtvirtintu ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, sudaromos prielaidos nepagrįstai skirtingai traktuoti asmenis, siekiančius atkurti nuosavybės teises į žemę kaimo vietovėje ir į tokią pačią žemę miesto vietovėje, taip pat nepagrįstai suteikiama pirmenybė ne asmens teisei atkurti nuosavybės teises natūra, o fizinių ir juridinių asmenų panaudos ar nuomos teisėms. Todėl pareiškėjui kyla abejonė, ar tokiu teisiniu reguliavimu nepaneigiamos asmenų teisės ir Konstitucijos ginami teisėti lūkesčiai atkurti nuosavybės teises natūra į žemę miesto vietovėje, nepažeidžiami konstituciniai nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių apsaugos, asmenų lygiateisiškumo, teisinės valstybės, teisingumo principai.

4. Pareiškėjas prašo ištirti, ar minėtos ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja inter alia konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams.

Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstitucinis teisingumo principas yra neatskiriamas konstitucinio teisinės valstybės principo turinio elementas (Konstitucinio Teismo 2010 m. lapkričio 29 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. lapkričio 17 d. nutarimai). Todėl pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį inter alia konstituciniams teisinės valstybės, teisingumo principams traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo įstatymo nuostatų atitiktį inter alia konstituciniam teisinės valstybės principui.

5. Pareiškėjas prašo ištirti inter alia ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) tiek, kiek joje nenustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra grąžinama natūra, atitiktį Konstitucijai.

Pažymėtina, kad tik ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) yra nustatyta, į kokią žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią nustatytąja tvarka miestams priskirtose teritorijose, nuosavybės teisės atkuriamos grąžinant ją natūra. Kituose šios dalies punktuose yra nustatyta, į kokią žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią nustatytąja tvarka miestams priskirtose teritorijose, nuosavybės teisės atkuriamos perduodant neatlygintinai nuosavybėn tam tikrą žemės sklypą.

Todėl pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai minėtu aspektu traktuotinas kaip prašymas ištirti ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) atitiktį Konstitucijai minėtu aspektu.

6. Iš prašyme pateiktų argumentų matyti, kad pareiškėjas abejoja, ar ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) Konstitucijai neprieštarauja tik tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra.

7. Taigi konstatuotina, kad pareiškėjo prašymas ištirti Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punkto (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, atitiktį Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui yra grindžiamas teisiniais motyvais, todėl priimtinas nagrinėti Konstituciniame Teisme.

II

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai, nes abejoja, ar juo nepaneigiama konstitucinė nuostata, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, taip pat ar neapribota asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės į žemę, teisė į ūkinės veiklos laisvę ir iniciatyvą. Tačiau jo prašyme nėra pateikta šią abejonę pagrindžiančių teisinių motyvų.

2. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punktą prašyme ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, kuriuo kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyta pareiškėjo pozicija dėl teisės akto atitikties Konstitucijai ir tos pozicijos juridinis pagrindimas su nuorodomis į įstatymus. Aiškindamas šią Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad pareiškėjo pozicija dėl teisės akto (jo dalies) atitikties Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį turi būti nurodyta aiškiai, nedviprasmiškai, prašyme turi būti išdėstyti argumentai ir motyvai, pagrindžiantys pareiškėjo abejonę, kad teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Priešingu atveju prašymas ištirti teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai pagal normų turinį ir (arba) reguliavimo apimtį laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2004 m. balandžio 16 d. sprendimas, 2005 m. gruodžio 12 d. nutarimas, 2006 m. kovo 14 d. sprendimas, 2006 m. kovo 29 d., 2010 m. kovo 19 d., 2012 m. kovo 5 d., 2012 m. balandžio 25 d. sprendimai).

3. Pažymėtina, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“ Šioje Konstitucijos nuostatoje įtvirtintos pagrindinės vertybės, kuriomis grindžiamas Lietuvos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2002 m. kovo 14 d. nutarimai). Pareiškėjas savo prašyme neįvertina, kad ginčijamo įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija) ir 12 straipsnio 1 dalies 3 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) reguliuojami piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo santykiai, t. y. kitokie santykiai, nei tie, kurių pagrindai įtvirtinti Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje.

Taigi pareiškėjo prašymas ištirti ginčijamo teisinio reguliavimo atitiktį Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 66 straipsnio 1 dalies 8 punkto reikalavimų, todėl pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį grąžintinas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.

III

1. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme įtvirtintas ginčijamas teisinis reguliavimas neprieštarauja inter alia šio įstatymo preambulei.

2. Pagal Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalį, 105 straipsnio 1 dalį Konstitucinis Teismas nagrinėja, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją jis netiria teisės akto atitikties tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstatymo normų atitikties šio įstatymo bendrosioms nuostatoms ir nesprendžia vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimų. Prašymas ištirti teisės akto atitiktį tos pačios galios teisės aktui, taip pat įstatymo normų atitiktį šio įstatymo bendrosioms nuostatoms ir išspręsti vienodos galios teisės aktų suderinamumo, konkurencijos klausimą yra nežinybingas Konstituciniam Teismui, todėl pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 2 punktą tai yra pagrindas atsisakyti jį nagrinėti.

3. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus atsisakytina nagrinėti pareiškėjo prašymą ištirti, ar minėtos ginčijamo įstatymo nuostatos neprieštarauja šio įstatymo preambulei.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 22 straipsnio 3, 4 dalimis, 28 straipsniu, 69 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2 dalimi, 70 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

n u s p r e n d ž i a:

1. Priimti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad, nesant konkretaus visuomenės poreikio, miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

2. Grąžinti pareiškėjui – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupei prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.

3. Atsisakyti nagrinėti pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalis (2006 m. lapkričio 16 d. redakcija), 12 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) tiek, kiek juose nustatyta, kad miesto vietovėse esanti fizinių ir juridinių asmenų naudojama ar nuomojama žemė, reikalinga nuosavybės teise jų valdomų pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų), taip pat poilsiaviečių pastatų ir statinių (statomų ar pastatytų) eksploatacijai, yra išperkama valstybės, o ne grąžinama natūra, neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulei (1997 m. liepos 1 d., 2002 m. spalio 29 d. redakcijos).

Šis Konstitucinio Teismo sprendimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Sprendimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:

Egidijus Bieliūnas Toma Birmontienė Pranas Kuconis Gediminas Mesonis Ramutė Ruškytė Egidijus Šileikis Algirdas Taminskas Romualdas Kęstutis Urbaitis Dainius Žalimas

_________________