LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1994 M. LIEPOS 4 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS REFERENDUMO ĮSTATYMO PAKEITIMO IR PAPILDYMO“ ĮGYVENDINIMO TVARKOS“ IR SEIMO 1994 M. LIEPOS 12 D. NUTARIMO „DĖL REFERENDUMO DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ĮSTATYMO „DĖL NETEISĖTO PRIVATIZAVIMO, NUVERTINTŲ INDĖLIŲ IR AKCIJŲ BEI PAŽEISTOS TEISĖSAUGOS“ NUOSTATŲ PASKELBIMO“ ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1994 m. gruodžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Kęstučiui Skrebiui ir Vidmantui Žiemeliui,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovui Seimo Pirmininko pavaduotojui Juozui Bernatoniui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. lapkričio 29 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/94 pagal pareiškėjo – Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ ir Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstituciją.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Seimas 1994 m. liepos 4 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ (Žin., 1994, Nr. 51-953), o 1994 m. liepos 12 d. – nutarimą „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ (Žin., 1994, Nr. 54-1023).

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ ir Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ atitinka Konstitucijos 3, 9, 33 ir 67 straipsnius.

II

Pareiškėjas savo prašymą grindžia šiais argumentais.

Lietuvos Respublikos piliečių iniciatyvinė grupė, vadovaudamasi tuo metu galiojusiu Lietuvos Respublikos referendumo įstatymu (Žin., 1989, Nr. 33-445; 1990, Nr. 4-86, Nr. 31-755; 1992, Nr. 18-515) ir jo nustatyta tvarka bei terminais, realizavo piliečiams suteiktą iniciatyvos skelbti referendumą teisę: pateikė reikiamus dokumentus, kad būtų teikiamas referendumui Tėvynės Sąjungos (Lietuvos konservatorių) parengtas Lietuvos Respublikos konstitucinis įstatymas „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“. Tai buvo padaryta iki 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ (Žin., 1994, Nr. 47-870) įsigaliojimo. Šis faktas yra patvirtintas ir Vyriausiosios rinkimų komisijos, kuriai Seimo 1994 m. birželio 21 d. nutarimu „Dėl iniciatyvinės grupės dokumentų referendumui paskelbti“ buvo pavesta patikrinti iniciatyvinės grupės pateiktus dokumentus, 1994 m. liepos 7 d. sprendimo „Dėl išvados apie iniciatyvinės grupės dokumentus referendumui paskelbti“ nutariamojoje dalyje: „Patvirtinti išvadą, kad iniciatyvinės grupės pateikti dokumentai, kuriuose reikalaujama surengti referendumą Lietuvos Respublikos konstituciniam įstatymui „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“, atitinka Lietuvos Respublikos referendumo įstatymui...“

Pareiškėjas teigia, kad Seimas 1994 m. liepos 12 d. nutarimu „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ ignoravo Konstitucijos 9 straipsnio pirmojoje, trečiojoje ir ketvirtojoje dalyse piliečiams suteiktą iniciatyvos skelbti referendumą teisę, „... nes pagal nurodytąjį nutarimą referendumas paskelbtas kitu, negu reikalavo piliečiai, klausimu. Pagal nurodyto akto 1 punktą referendumas skelbiamas „dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų“, o pagal 3 punktą nutarta „pateikti referendumui Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos „aštuonias nuostatas.“

Be to, minėto nutarimo 2 punkte Seimas „... taip pat nutarė „konstatuoti, kad iniciatyvinės grupės teikimas dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo ar konstitucinių nuostatų neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio.“ Nors šis klausimas posėdyje nebuvo svarstytas, Seimas nutarė, kad „referendumui teikiamos Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos“. Pareiškėjo nuomone, tai „apriboja aukščiausią suverenią Tautos galią tiesiogiai dalyvauti valstybės valdyme, įtvirtintą Konstitucijos 33 straipsnyje, taigi pažeidžia Konstitucijos 3 straipsnį, draudžiantį riboti Tautos galias. Pažymėtina ir tai, kad tiesioginio Tautos valios pareiškimo būdu prie konstitucinių įstatymų jau yra priskirti Konstitucijos 150 straipsnyje išvardyti teisės aktai...“

Minėtu Seimo nutarimu „... referendumo vykdymui nustatomos papildomos sąlygos – nutarimo 3 punkte nustatyta, kad įstatymo nuostatos bus teikiamos referendumui, „jeigu iki referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime“.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad Seimas, priimdamas minėto nutarimo „...2 ir 3 punktus, pažeidė šio akto preambulėje nurodyto Referendumo įstatymo, kuriuo pats vadovavosi priimdamas šį aktą, 12 straipsnio antrosios ir trečiosios dalies nuostatas, reglamentuojančias Seimo nutarimo dėl reikalavimo paskelbti referendumą priėmimo tvarką.“

1994 m. birželio 15 d. Seimas priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“, kuris įsigaliojo nuo 1994 m. birželio 22 d. Pareiškėjo teigimu, „įsigaliojus naujoms teisės normoms, reglamentuojančioms iniciatyvos teisės paskelbti referendumą realizavimo tvarką, taip pat referendumo skelbimo ir vykdymo tvarką, jau buvo įvykęs toks teisinis faktas – piliečių iniciatyvos teisė skelbti referendumą įstatymo nustatyta tvarka buvo realizuota. Todėl naujai priimtų teisės normų taikymas jau realizuotam piliečių reikalavimui skelbti referendumą reiškia jų taikymą faktams ir teisinėms pasekmėms, atsiradusioms iki norminio akto įsigaliojimo.“

Pareiškėjo nuomone, 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ „... pagal reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 3 ir 9 straipsniams, nes riboja Tautos galias skelbti referendumą. Nurodytame įstatyme nustatyta, kad „iki 1994 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įsigaliojimo pradėtoms įgyvendinti piliečių iniciatyvoms paskelbti referendumus netaikomos šio įstatymo 9 straipsnio pirmosios, antrosios, trečiosios ir ketvirtosios dalių bei 11 straipsnio trečiosios dalies nuostatos“. Tačiau iki nurodytos datos jau buvo realizuotos tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo 1 straipsnio pirmosios dalies, 3 straipsnio antrosios ir trečiosios dalies, 4 straipsnio ketvirtosios dalies, 7 straipsnio pirmosios dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio pirmosios ir antrosios dalies, 10 straipsnio pirmosios, antrosios ir trečiosios dalies bei 13 straipsnio antrosios dalies nuostatos, todėl turėjo būti pradėtas piliečių pasiūlymo paskelbti referendumą preliminarinis nagrinėjimas nurodyto įstatymo 11 straipsnio nustatyta tvarka, o referendumas skelbiamas 12 ir 13 straipsnių nustatyta tvarka.“

Teisminio posėdžio metu pareiškėjo atstovai iš esmės pakartojo šiuos prašyme išdėstytus motyvus.

Remdamasis išdėstytais motyvais, pareiškėjas ir jo atstovai prašo Konstitucinį Teismą ištirti, ar 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ ir Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 3, 9, 33 ir 67 straipsnius.

III

Suinteresuoto asmens atstovas teisminio posėdžio metu paaiškino, kad, jo nuomone, pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas.

Atsakydamas į pareiškėjo teiginį, kad įstatymas pagal reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 3 ir 9 straipsniams, jis pateikė tokius argumentus.

Pirma, ginčijamas įstatymas nebuvo priimtas vienam konkrečiam referendumui, kadangi tuomet jau buvo renkami parašai ir dėl referendumo dėl pirmalaikių Seimo rinkimų.

Antra, įstatyme nurodyta, kad netaikomos pradėtoms referendumų iniciatyvoms tos pataisos ir pakeitimai, kurie susiję su parašų rinkimu ir jų tikrinimu.

Trečia, nors Konstitucinis Teismas jau buvo išnagrinėjęs Seimo narių pareiškimą ir 1994 m. liepos 22 d. priėmęs nutarimą dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ atitikimo Konstitucijai, tačiau pareiškėjas abejoja šio įstatymo taikymo konstitucingumu.

Ketvirta, įstatymų leidybos procesas tiek priimant įstatymus Seime, tiek referendumu susideda iš kelių stadijų, pagrindinės iš jų – įstatymų leidybos iniciatyvos teisės realizavimas, projekto svarstymas, projekto priėmimas, priimto įstatymo promulgavimas ir įsigaliojimas. Referendumo įstatymas nustato ne tik iniciatyvos pareiškimo, parašų rinkimo, jų pateikimo tvarką, bet ir referendumo paskelbimo, pateikto projekto svarstymo, priėmimo tvarką, taip pat referendumu priimto akto įsigaliojimo tvarką. Todėl Seimas ir priėmė ginčijamą įstatymą, kad naujos normos nebūtų taikomos iniciatyvos pareiškimo stadijai.

Penkta, niekuo nepagrįstas pareiškėjo teiginys, jog negalėjo būti taikomos 1 straipsnio pirmosios dalies, 3 straipsnio antrosios ir trečiosios dalių, 4 straipsnio ketvirtosios dalies, 7 straipsnio pirmosios dalies, 8 straipsnio, 9 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių, 10 straipsnio pirmosios, antrosios ir trečiosios dalių bei 13 straipsnio antrosios dalies nuostatos, nes jos jau buvo realizuotos.

Suinteresuoto asmens atstovas taip paaiškino Referendumo įstatymo pataisų esmę:

1 straipsnio pirmosios dalies pirmas sakinys tik atkartoja Konstitucijos normas, kurios savaime galiojo dar iki pakeitimo;

3 straipsnio antrojoje ir trečiojoje dalyse nustatyta agitacijos dėl referendumo tvarka. Šios normos buvo sukonkretintos nurodant, kad agitacijos masinės informacijos priemonėmis tvarką nustato Vyriausioji rinkimų komisija;

4 straipsnio ketvirtosios dalies normos nesusijusios su piliečių iniciatyvos teisės realizavimu, čia nustatytos masinės informacijos priemonių teisės bei pareigos referendumo metu;

7 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios, o pareiškėjo paminėta 7 straipsnio pirmosios dalies norma yra pakartota 1 straipsnyje;

8 straipsnyje buvo pakeistos tik dvi sąvokos: vietoj „Aukščiausiosios Tarybos deputatams“ įrašyta „Seimo nariams“, o vietoj „liaudžiai“ – „piliečiams“;

10 straipsnio pirmojoje dalyje nebesanti Aukščiausiosios Tarybos institucija pakeista „Seimo pirmininku“, o antroji dalis nebuvo taisyta; trečiojoje dalyje nebesantis Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumas pakeistas Vyriausiąja rinkimų komisija;

13 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta, kad referendumo iniciatoriai projekte daro pakeitimus, kuriuos turi paskelbti ne vėliau kaip prieš 15 dienų iki referendumo dienos. Pagal galiojusią normą buvo galima surinkti parašus po vienu projektu, o paskelbti visai kitą, ir tai prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šešta, susiklostė situacija, kai nebegaliojo kai kurios senojo Referendumo įstatymo normos, nebuvo galima jų taikyti. Tai suprasdami, įstatymų leidėjai priėmė Referendumo įstatymo pataisas.

Suinteresuoto asmens atstovo nuomone, daugelis pareiškėjo teiginių ir dėl Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ taip pat yra nepagrįsti.

1994 m. birželio 22 d. iniciatyvinė grupė pateikė Seimui paskutinį projektą. Iniciatoriai siūlė pateikti referendumui konstitucinio įstatymo projektą, tačiau tai būtų prieštaravę Konstitucijos 69 straipsniui, kurio trečiojoje dalyje nustatyta: „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“ Konstitucinis Teismas 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ konstatavo: „Prie konstitucinių įstatymų Konstitucijoje pirmiausia priskirti 150 straipsnyje nurodyti įstatymai. Išvardyti kitus konstitucinius įstatymus pavedama tik Seimui.“

Kadangi tokio sąrašo projekto pateikimo metu dar nebuvo, įstatymų leidėjas negalėjo referendumui teikiamo projekto vadinti konstituciniu. Seimas, remdamasis galiojusia Referendumo įstatymo 12 straipsnio antrąja dalimi, konstatavo, kad „iniciatyvinės grupės teikimas dėl Lietuvos Respublikos konstitucinio įstatymo ar konstitucinių nuostatų neatitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 69 straipsnio“. Tokia Seimo teisė buvo pripažinta ir Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime. Taigi pareiškėjo teiginys, kad referendumui buvo pateiktas kitas klausimas, neatitinka tikrovės.

Suinteresuoto asmens atstovas kartu pripažino, jog ginčijamo Seimo nutarimo 3 punkto nuostata, kad referendumui teikiamos nuostatos, „jeigu iki referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime“, neatitinka Konstitucijos.

Remdamasis šiais argumentais, suinteresuoto asmens atstovas prašo Konstitucinį Teismą pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ ir Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Dėl Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 4 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas 1994 m. kovo 16 d. nutarime konstatavo, kad „teisinio reguliavimo srityje galioja bendra taisyklė: įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šios taisyklės esmė yra ta, kad įstatymai, išskyrus kai kurias išimtis, paprastai „negrįžta į praeitį“, t. y. jie netaikomi įvykusiems teisiniams faktams ir teisinėms pasekmėms, kurios atsirado iki naujai priimto norminio akto įsigaliojimo“ (Žin., 1994, Nr. 22-366). Ši nuostata buvo pakartota ir Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 15 d. nutarime (Žin., 1994, Nr. 56-1103).

Pirmiausia reikia konstatuoti, kad ginčijamo įstatymo priėmimo metu teisiniai santykiai dėl referendumo inicijavimo ir organizavimo dar nebuvo pasibaigę, todėl ir apie tuo metu atsiradusias teisines pasekmes kalbėti nebuvo pagrindo. Tai susiję su tuo, kad santykiai dėl referendumo organizavimo yra tęstiniai teisiniai santykiai. Be to, ginčijamu atveju šių santykių pozityviai eigai, t. y. jų tęsiniui, užtikrinti buvo būtina padaryti tam tikras Referendumo įstatymo pataisas. Tokį objektyvų būtinumą sąlygojo naujoji Konstitucija ir pasikeitusi parlamento struktūra. Todėl tokių pataisų priėmimas savaime dar nereiškė naujų normų grįžtamojo galiojimo, nes ginčijamu momentu faktiškai dar nebuvo atsiradusios konkrečios teisinės pasekmės.

Antra, teiginys, kad iniciatyvos organizuoti referendumą pareiškimas jau reiškia referendumo pradžią, yra nepagrįstas. Iniciatyvinės grupės susiformavimas, piliečių parašų dėl referendumo organizavimo rinkimas, dokumentų pateikimas ir jų tikrinimas bei svarstymas – tai tik būtini referendumo organizavimo stadijos veiksmai. Seimo nutarimas paskelbti referendumą gali būti priimamas tik juos atlikus (išskyrus atvejus, kai referendumas skelbiamas Seimo iniciatyva). Pažymėtina ir tai, kad neatlikus svarbiausių parengiamųjų veiksmų (pvz., per nustatytą terminą nesurinkus reikiamo piliečių parašų skaičiaus) referendumo organizavimas savaime nutrūksta. Seimui priėmus nutarimą paskelbti referendumą, prasideda tiesioginis pasirengimas referendumui – sudaromos referendumo komisijos, balsavimo apylinkės, tikslinami rinkėjų sąrašai, vykdoma referendumo agitacija. Referendumas (t. y. piliečių balsavimas) vykdomas Seimo nutarime nurodytą dieną ir įstatymo nustatytu laiku. Tik įstatymo numatytais atvejais ir tvarka, kai balsuoja paštu, piliečiai dalyvauja referendume anksčiau negu paskirtą balsavimo dieną.

Trečia, pačiame ginčijamame įstatyme buvo numatyta, kad neturi būti taikomos normos, kurios galėtų keisti jau susiformavusius teisinius santykius dėl referendumo organizavimo. Būtent buvo nustatyta, kad iki Referendumo įstatymo pataisų „... įsigaliojimo pradėtoms įgyvendinti piliečių iniciatyvoms paskelbti referendumus netaikomos šio įstatymo 9 straipsnio pirmosios, antrosios, trečiosios ir ketvirtosios dalių bei 11 straipsnio trečiosios dalies nuostatos“. Pažymėtina, kad tai ir yra visas ginčijamo įstatymo turinys. Todėl pareiškėjo teiginys, kad „šis įstatymas pagal reguliavimo apimtį prieštarauja Konstitucijos 3 ir 9 straipsniams, nes apriboja Tautos galias skelbti referendumą“, yra nepagrįstas teisiniais motyvais. Ginčijamu įstatymu Seimas tik realizavo jam priklausančią teisę nustatyti priimto įstatymo įsigaliojimo tvarką. Todėl 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ neprieštarauja Konstitucijai.

2. Dėl Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimo „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2.1. Pareiškėjas teigia, kad minėto nutarimo 1 ir 3 punktais „referendumas paskelbtas kitu, negu reikalavo piliečiai, klausimu“. Toks pareiškėjo teiginys grindžiamas tuo, kad buvo patikslintas įstatymo projekto pavadinimas, įrašant į jį žodį „nuostatos“ (t. y. „įstatymo... nuostatos“). Suinteresuoto asmens atstovas paaiškino, kad įstatymo pavadinimas buvo taip patikslintas remiantis Konstitucijos 69 straipsnio ketvirtosios dalies norma, kuri numato, kad referendumu gali būti priimamos „įstatymų nuostatos“. Šis klausimas jau yra išspręstas Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime „Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ (Žin., 1994, Nr. 57-1120). Šio nutarimo konstatuojamosios dalies 2 punkto antroje pastraipoje pasakyta: „... Konstitucijoje vartojama sąvoka „įstatymo nuostatos“ gali būti suprantama ir kaip vientisas įstatymas, ir kaip atskiros jo normos. Tiek visas įstatymas, tiek jo dalys visada susideda iš tam tikrų nuostatų, kurios teisės normomis tampa įstatymų leidybos procese. Tai nereiškia, kad įstatymas ir įstatymo nuostatos turi skirtingą teisinę galią tiek jų pateikimo referendumui stadijoje, tiek priėmus jas referendumu.“ Konstitucinis Teismas nenustatė, kad Seimas būtų pakeitęs referendumui teikiamo įstatymo projekto turinį, t. y. konkrečias jo normas. Todėl pareiškėjo teiginys, kad „referendumas paskelbtas kitu, negu reikalavo piliečiai, klausimu“, nėra pagrįstas.

2.2. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo 2 punktu buvo neteisėtai pakeista referendumui teikiamo akto forma: vietoj konstitucinio įstatymo (ar konstitucinių nuostatų) referendumui buvo „teikiamos Lietuvos Respublikos įstatymo nuostatos“.

Konstituciniai įstatymai minimi Konstitucijos 69 ir 72 straipsniuose. Nuo kitų įstatymų jie pirmiausia skiriasi priėmimo ir keitimo tvarka. Konstituciniai įstatymai priimami, jeigu už juos balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių, o keičiami ne mažesne kaip 3/ 5 visų Seimo narių balsų dauguma. Tuo tarpu kiti įstatymai (įskaitant ir jų pakeitimus) laikomi priimtais, jeigu už juos balsavo dauguma Seimo narių, dalyvaujančių posėdyje. Be to, minėta konstitucinių įstatymų priėmimo ir keitimo tvarka yra susijusi su ypatinga jų vieta teisės sistemoje bei specifiniais konstitucinių įstatymų normų santykiais su konstitucinėmis normomis.

Konstitucijos 69 straipsnyje įtvirtinta: „Konstitucinių įstatymų sąrašą 3/5 Seimo narių balsų dauguma nustato Seimas.“ Išskyrus šią tvarką bei Konstitucijos pataisų darymo tvarką, kitokia konstitucinių įstatymų nustatymo procedūra Konstitucijoje nenumatyta. Konstitucijos normos yra vienodai privalomos visiems teisės subjektams, įskaitant ir referendumo iniciatyvines grupes, taip pat ir bet kokio dydžio piliečių grupes. Jos negali būti nei tapatinamos su Tauta, nei kalbėti jos vardu. Tauta savo valią tiesiogiai pareiškia paprastai referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų metu, t. y. tik po referendumo arba tiesioginių visuotinių rinkimų galima konstatuoti, kokia yra Tautos valia konkrečiu klausimu. Netiesiogiai Tautos valią išreiškia demokratiniuose rinkimuose išrinkta Tautos atstovybė – parlamentas.

Taigi pagal Konstituciją konstitucinių įstatymų sąrašą nustato tik Seimas. Todėl minėtu atveju Seimas, išbraukdamas iš teikiamo referendumui įstatymo projekto pavadinimo žodį „konstitucinio“, veikė neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų. Tai konstatuota ir Konstitucinio Teismo 1993 m. lapkričio 8 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos 1993 m. kovo 16 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Seimo rinkimų įstatymo dalinio pakeitimo ir papildymo“ atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“.

2.3. Pareiškėjas teigia, kad ginčijamo nutarimo 3 punkto nuostata „jeigu iki referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime“ reiškia papildomų referendumo vykdymo sąlygų nustatymą, o tai prieštarauja Konstitucijai.

Šis klausimas iš esmės yra išspręstas Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarime „Dėl 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ 1, 9, 12 ir 39 punktų nuostatų, kuriomis buvo pakeisti ar papildyti Referendumo įstatymo 1, 9, 12 ir 32 straipsniai, atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai“. Šio nutarimo 7 punktu ginčijamo įstatymo „12 punkto norma, kuria Referendumo įstatymo 12 straipsnis papildomas trečiąja dalimi“, buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pažymima, jog „Konstitucijoje nenumatyta, kad Seimas galėtų atlikti dar kokius nors veiksmus ar referendumui teikiamo teisės akto projektą priimti svarstyti pats, tuo apribodamas piliečių teisę inicijuoti referendumą ir pareikšti jame savo valią dėl teikiamo įstatymo ar kito teisės akto projekto“. Ginčijama Seimo nutarimo nuostata iš esmės pakartojo 1994 m. birželio 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ normą, kuri Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį ši nuostata yra negaliojanti ir negali būti taikoma.

Remdamasis išdėstytais motyvais, Konstitucinis Teismas daro išvadą, kad Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“, išskyrus 3 punkto nuostatą „jeigu iki referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime“, kuri pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą yra negaliojanti, neprieštarauja Konstitucijai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 4 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos referendumo įstatymo pakeitimo ir papildymo“ įgyvendinimo tvarkos“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Seimo 1994 m. liepos 12 d. nutarimas „Dėl referendumo dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl neteisėto privatizavimo, nuvertintų indėlių ir akcijų bei pažeistos teisėsaugos“ nuostatų paskelbimo“, išskyrus 3 punkto nuostatą „jeigu iki referendumo dienos šios įstatymo nuostatos nebus priimtos Lietuvos Respublikos Seime“, kuri pagal Konstitucinio Teismo 1994 m. liepos 22 d. nutarimą yra negaliojanti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys

______________