Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATKŪRIMO ĮSTATYMO 5 IR 12 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-2248
2008 m. balandžio 29 d. Nr. 425
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2008 m. vasario 1 d. sprendimą Nr. 2044, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 ir 12 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-2248 (toliau vadinama – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Priėmus pasiūlymą panaikinti Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (Žin., 1997, Nr. 65-1558) (toliau vadinama – Įstatymas) 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatą, kad grąžinamos natūra laisvos (neužstatytos) žemės plotas sumažinamas iki 1 ha ploto žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste stygiaus, būtų pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti kitų piliečių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principai. Piliečiai įgytų teisę susigrąžinti natūra visą laisvą (neužstatytą) žemę, nors joje suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Vadinasi, žemė būtų grąžinama nevienodomis sąlygomis, nes piliečiai, turėję teisę atkurti nuosavybės teises į didesnį nei 1 ha žemės plotą ir negalėję visos žemės susigrąžinti natūra, jeigu joje yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, o turėję pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu tie piliečiai, kurie įgytų teisę susigrąžinti tokią žemę.
Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarime (Žin., 2007, Nr. 76-3018) padaryta išvada, kad Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) ta apimtimi, kuria buvo nustatyta, kad grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę jos plotas sumažinamas iki 1 ha žemės sklypo dydžio, jeigu jame yra suprojektuoti žemės sklypai, perduodami neatlygintinai piliečiams individualiai statybai pagal šio straipsnio 2 dalies 3 punktą, ir jų negalima suprojektuoti kitose miesto teritorijose dėl laisvos (neužstatytos) žemės šiame mieste trūkumo, neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 daliai. Minėtame nutarime pažymėta, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus nustatyti maksimalų piliečiams grąžintinos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydį, jeigu tai yra konstituciškai pagrindžiama ir nėra konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas pagrindas, kuriam esant piliečiui grąžinama ne visa grąžintina mieste esanti laisva (neužstatyta) žemė, o tik ne daugiau kaip 1 ha. Nėra ir konstitucinių argumentų, kurie leistų teigti, kad su Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalimi yra nesuderinamas Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte (2002 m. balandžio 2 d. redakcija) nustatytas natūra grąžinamos miestuose esančios laisvos (neužstatytos) žemės dydis – ne daugiau kaip 1 ha.
Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, ne kartą tyręs restitucijos įstatymų straipsnių (jų dalių) atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijai, yra pažymėjęs ir tai, kad įstatymais nustatant nuosavybės teisių atkūrimo sąlygas ir tvarką būtina atsižvelgti į pakitusias socialines, ekonomines bei kitas sąlygas ir užtikrinti, kad atkuriant savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai.
2. Pagal Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies nuostatą piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė miesto, rajono savivaldybės siūlymu. Minimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo naujo žemės sklypo dydis – 0,04 ha (išskyrus nuosavybės teise turėtą mažesnį žemės sklypą). Maksimalus neatlygintinai nuosavybėn perduodamo žemės sklypo plotas turi būti ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha kituose miestuose. Naujų žemės sklypų, perduodamų nuosavybėn neatlygintinai individualiai statybai ar kitai paskirčiai miestuose, dydžiai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 „Dėl naujų žemės sklypų dydžių miestuose patvirtinimo“ (Žin., 1998, Nr. 67-1956). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad vadovaudamasi Įstatymo 5 straipsnio 3 dalimi Lietuvos Respublikos Vyriausybė naujų žemės sklypų dydžius turėjo tvirtinti atsižvelgdama į savivaldybių pateiktus pasiūlymus. Kadangi pateikiant pasiūlymus dėl naujų žemės sklypų, numatomų perduoti nuosavybėn neatlygintinai individualiai statybai ar kitai paskirčiai, dydžių konkrečiuose miestuose, turėjo būti preliminariai numatomos teritorijos tokiems žemės sklypams formuoti, išnagrinėtos galimybės formuoti atitinkamų (skirtingų) dydžių žemės sklypus, atsižvelgiant į piliečių, įrašytų į eilę tokiems žemės sklypams gauti, teisę į grąžintinos žemės plotą, todėl laikytina, kad yra visos sąlygos miestuose formuoti skirtingų dydžių (nuo patvirtinto minimalaus iki maksimalaus) naujus žemės sklypus. Lietuvos Respublikos Vyriausybei patvirtinus naujų žemės sklypų plotus, savivaldybės, rengdamos detaliuosius planus, kuriuose formuojami nauji žemės sklypai individualiai statybai ar kitai paskirčiai, privalo atsižvelgti į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 23 d. nutarimu Nr. 920 patvirtintus naujų žemės sklypų dydžius (nuo minimalaus iki maksimalaus) ir gali formuoti skirtingų dydžių žemės sklypus pagal tam tikrų dydžių žemės sklypų poreikį. Taigi keisti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 3 ir 4 dalis netikslinga.
Taip pat netikslinga Įstatymo 5 straipsnio 3 dalį papildyti sakiniu: „Piliečiams neatlygintinai perduodamas naujas žemės sklypas gali būti didesnis, jeigu pilietis sutinka, kad jam būtų atkuriamos nuosavybės teisės į jį kartu su kitais piliečiais bendrosios nuosavybės teise neviršijant šiame įstatyme nustatyto dydžio.“ Apskrities viršininko administracija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka kas pusmetį, iki kito pusmečio pirmojo mėnesio 15 dienos, savivaldybei teikia duomenis apie naujų žemės sklypų, numatomų perduoti nuosavybėn neatlygintinai, poreikį (pagal dydžius). Savivaldybės detaliuosius planus rengia atsižvelgdamos į apskričių viršininkų administracijų pateiktą informaciją apie tam tikro dydžio žemės sklypų poreikį. Apskrities viršininkas gali kviesti pagal eilę piliečius, turinčius teisę atkurti nuosavybės teises į tokį žemės plotą, kuris atitinka detaliajame plane suformuotų žemės sklypų dydžius (arba yra už juos didesnis), pasirinkti pagal detaliuosius planus suprojektuotus naujus žemės sklypus individualiai statybai ar kitai paskirčiai.
3. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 34-620; 2004, Nr. 28-868) 9 straipsnio 6 dalies 1 punkte ir 10 straipsnio 5 dalies 1 punkte nustatyta, kad valstybinės žemės sklypai išnuomojami, parduodami be aukciono, jeigu jie užstatyti fiziniams ir juridiniams asmenims nuosavybės teise priklausančiais statiniais ar įrenginiais, išskyrus žemės sklypus, kuriuose yra pastatyti laikini statiniai, nutiesti tik inžineriniai tinklai ar (ir) pastatyti tik neturintys aiškios funkcinės priklausomybės ar apibrėžto naudojimo arba ūkinės veiklos pobūdžio statiniai, kurie tarnauja pagrindiniam statiniui ar įrenginiui arba jo priklausiniui. Be to, valstybinės žemės sklypai išnuomojami, parduodami tokio dydžio, kuris būtinas statiniams ar įrenginiams eksploatuoti pagal Nekilnojamojo turto kadastre įrašytą jų tiesioginę paskirtį.
Kai miesto teritorijoje išnuomotas valstybinės žemės sklypas neužstatytas ir pagal Įstatymo 12 straipsnį nepriskiriamas valstybės išperkamai žemei, jis grąžinamas natūra piliečiui ir pagal Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 9 straipsnio 11 dalį valstybinės žemės nuomos sutartis nutraukiama prieš terminą. Taigi Įstatymo projekte siūloma nuostata – grąžinti natūra miesto teritorijoje neužstatytą žemę, kuri išnuomota fiziniams ar juridiniams asmenims, nutraukiant valstybinės žemės nuomos sutartis prieš terminą, – perteklinė.
Svarbu pažymėti, kad fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise turimais pastatais užimta ir jiems eksploatuoti reikalinga žemė miestuose nuo pat nuosavybės teisių atkūrimo proceso pradžios, t. y. nuo 1991 m. rugpjūčio 1 d., nebuvo grąžinama natūra (turėtoje vietoje) piliečiams, todėl pasiūlymas priimti nuostatą – grąžinti piliečiams valstybės išnuomotą fizinių ar juridinių asmenų nuosavybės teise turimais pastatais užimtą ir jiems eksploatuoti reikalingą žemę miestuose – pažeistų Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintus kitų piliečių lygiateisiškumo ir teisėtų lūkesčių principus. Priėmus tokią nuostatą, žemė būtų grąžinama nevienodomis sąlygomis, nes piliečiai, negalėję šios žemės susigrąžinti natūra, o turėję pasirinkti kitus nuosavybės teisių atkūrimo būdus, atsidurtų blogesnėje padėtyje, negu tie piliečiai, kurie įgytų teisę susigrąžinti tokią žemę.
Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarime (Žin., 2001, Nr. 29-938) konstatuota, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 ir 5 dalys, nustatančios skirtingas kaimo ir miesto žemės grąžinimo sąlygas, ir 12 straipsnio 3 punktas, numatantis žemės, iki 1995 m. birželio 1 d. priskirtos miestams, išpirkimą, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsniui. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad Įstatymo 5 straipsnio 2, 3, 4 bei 5 dalyse ir 12 straipsnio 3 punkte nustatytos nuosavybės teisių į žemę atkūrimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne nuosavybės teisių subjektų požymius, dėl to šiuo reguliavimu nėra pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas.
4. Kadangi nepritariama pasiūlymams keisti Įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir papildyti Įstatymo 5 straipsnį 7 dalimi, netikslinga keisti ir Įstatymo 12 straipsnio 3 punktą, kurio keitimą lemtų šie 5 straipsnio pakeitimai.