LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO

Į S A K Y M A S

 

DĖL KURTINIO (TEATRAO UROGALLUS) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO

 

2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-372

Vilnius

 

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:

1. T v i r t i n u:

1.1. Kurtinio (Teatrao urogallus) Aukštakalnio miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.2. Kurtinio (Teatrao urogallus) Ažvinčių girioje apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.3. Kurtinio (Teatrao urogallus) Bazarų miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.4. Kurtinio (Teatrao urogallus) Drevių kampo miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.5. Kurtinio (Teatrao urogallus) Justinavo miško I-osios teritorijos apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.6. Kurtinio (Teatrao urogallus) Justinavo miško II-osios teritorijos apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.7. Kurtinio (Teatrao urogallus) Kunabalių miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.8. Kurtinio (Teatrao urogallus) Liepalingio girioje apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.9. Kurtinio (Teatrao urogallus) Randamonių miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.10. Kurtinio (Teatrao urogallus) Rūdininkų girios I-osios teritorijos apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.11. Kurtinio (Teatrao urogallus) Rūdininkų girios II-osios teritorijos apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.12. Kurtinio (Teatrao urogallus) Rūdininkų girios III-iosios teritorijos apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.13. Kurtinio (Teatrao urogallus) Rūdininkų girioje (VĮ Šalčininkų ir VĮ Valkininkų miškų urėdijose) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.14. Kurtinio (Teatrao urogallus) Taurijos miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.15. Kurtinio (Teatrao urogallus) Versminio miške apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);

1.16. Kurtinio (Teatrao urogallus) apsaugos planą (pridedama).

2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai, o regiono aplinkos apsaugos departamentams arba Aplinkos apsaugos agentūrai dalyvauti priemonių įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.

3. N u s t a t a u  šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.

 

 

Aplinkos ministras                                                        Gediminas Kazlauskas

 

_________________

 

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro

2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-372

 

KURTINIO (TETRAO UROGALLUS) APSAUGOS PLANAS

 

I. kurtinio, JO populiacijos, buveinės aprašymas

 

Kurtinio apibūdinimas

 

1. Kurtinys (Tetrao urogallus) priklauso paukščių (Aves) klasei, vištinių paukščių (Galliformes) būriui, tetervinių (Tetraonidae) šeimai.

 

Kurtinio buveinės aprašymas

 

2. Lietuvoje kurtinio perėjimo vietų ir veisimosi buveinių ištirtumo lygis yra pakankamas, nes rūšies tuokviečių reguliari inventorizacija šalyje atliekama nuo XX a. devintojo dešimtmečio, o atskirose saugomose teritorijose (Čepkelių rezervate, Aukštaitijos nacionaliniame parke) tokie tyrimai atliekami jau 30 ir daugiau metų. Specialūs kurtinio tuokviečių kartografavimo tyrimai buvo atliekami 1999–2000 ir 2008–2010 metais visose žinomose rūšies veisimosi vietose. Kurtinys – būdingas didelių borealinio miško masyvų paukštis, todėl Lietuvoje jis išliko tik ten, kur miškai nefragmentuoti ir atskiros girios susisiekia tarpusavyje. Kurtinys – paukščių rūšis, prisitaikiusi gyventi klimakso stadiją pasiekusiuose miškuose, kuriuose natūraliai užtikrinama reikiamų buveinės sąlygų įvairovė. Pirminę kurtinio buveinę tiek regioniniame, tiek lokaliame lygmenyse sudaro brandūs spygliuočių miškai su pelkėmis ir vėjavartų plotuose ar gaisravietėse natūraliai besiformuojančiais jaunuolynais. Tipiškam kurtinių apgyvendintam miškui būdingas nevisiškai susivėręs, spygliuočių medžių medynas su neryškiu krūmų ir turtingu puskrūmių (ypač mėlynių) bei žolių ardu. Vidutinio klimato juostoje, kur klimatas palankesnis augti lapuočiams medžiams, kurtinių paplitimą apsprendžia spygliuočių miškų paplitimas kalnuotose vietovėse. Yra žinoma, kad natūralūs pirminiai Centrinės Europos spygliuočių miškai, lyginant juos su borealiniais, buvo daug tankesni ir tamsesni, todėl kurtiniams jie nelabai tiko. XVIII ir XIX amžiuose pirminiai kalnų miškai buvo nualinti ir antriniu būdu susiformavo skurdesnių augavietės sąlygų medynai, kurie labiau priminė borealinius miškus. Šie istoriniai faktai rodo, kad miškai, kuriuose vykdoma ūkinė veikla, ne visada kurtiniams yra nepalankūs. Kurtinys priklauso nuo tam tikrų buveinės struktūros ypatumų, tačiau yra palyginti plastiškas pasirenkant spygliuočių medžių rūšis ir miško amžių. Daugelis populiacijų yra stipriai prisirišusios prie brandžių, natūralių ar pusiau natūralių miškų, nes juose aptinkama visa kurtiniams reikalinga buveinių įvairovė. Tačiau kurtinio buveinė neturi būti nei „sena“, nei „natūrali“ – žinoma nemažai pavyzdžių, kai kurtiniai apgyvendina jaunesnių sukcesinių stadijų ūkinius miškus. Manoma, kad jauną medyną kurtiniai pradeda naudoti tada, kai atsiranda pakankamas kiekis tvirtų, suaugusį paukštį išlaikančių, šakų ir pakankamai erdvės prie jų priskristi. Ši sąlyga svarbi visiems kurtinių lankomiems miško sklypams, nes užtikrina pakankamą poilsio vietų kiekį ir yra svarbi žiemos metu, kai pagrindinę šviesaus paros meto dalį paukščiai maitinasi medžių spygliais. Kurtinių apsaugos praktikoje painiavą sukelia tai, kad konkretaus individo ir populiacijos reikalavimai buveinės sąlygoms yra nevienodi. Vienas individas, jei leidžia sąlygos, gali naudoti platų buveinių spektrą, pavyzdžiui, gali būti aptinkami sklypuose, kur neauga mėlynės, gali pasirinkti vietą lizdui be jokios žolinės dangos jaunuolyne ar lankytis gyvenvietėse. Nepaisant to, rūšies poreikiai dažnai apibrėžiami daug siauriau. Pirmiausia svarbi medyno rūšinė sudėtis ir struktūra. Kurtiniai gyvena spygliuočių medynuose, nes žiemą maitinasi išimtinai šių medžių spygliais. Pagrindinis mitybinis augalas daugelyje arealo vietų yra paprastoji pušis, nors kai kuriose Sibiro populiacijose pirmenybė teikiama kitoms pušų rūšims. Jei kurtinių apgyvendintuose miškuose neauga paprastoji pušis, pirmenybė teikiama kėniams. Pavyzdžiui, Bavarijos Alpėse (Vokietija), kur medyne eglės sudaro 80 proc. visų medžių kiekio, 95 proc. kurtinių raciono sudaro kėnių spygliai. Pavasarį sulesama nemažai lapuočių medžių (buko, beržo) pumpurų. Manoma, kad miškas kurtiniui yra tinkamas, jei jame ne mažiau kaip 70 proc. medžių yra spygliuočiai ir pagrindinis mitybinis augalas (pvz., pušis) sudaro ne mažiau kaip 10–20 proc. medyno visuose sklypuose. Miško struktūrai kurtiniai pirmenybę teikia tiems miško plotams, kuriuose gerai išsivystęs žolių ir puskrūmių ardas, teikiantis paukščiams priedangą ir užtikrinantis geras mitybos sąlygas visais besniegiais metų sezonais. 30–40 cm aukščio augalija užtikrina optimalias priedangos sąlygas ir kartu netrukdo paukščiui stebėti aplinką. Žemųjų augalijos ardų tankumą ir aukštį nulemia per pirmojo ardo medžių lajas praeinantis šviesos kiekis – kuo daugiau praeina šviesos, tuo geresnės sąlygos jiems vešėti. Todėl tamsūs medynai nėra tinkami kurtiniams. Turimomis žiniomis, kurtiniai teikia pirmenybę miško sklypams, kuriuose lajų susivėrimas siekia vidutiniškai 50 proc. Pastebėta, kad būtent tokiomis sąlygomis mėlynių kiekis puskrūmių arde yra didžiausias. Tankesniuose medynuose panašios buveinės sąlygos susiformuoja tik tose vietose, kur lajos nevisiškai susiveria: palei miško kelius, kirtaviečių ir gaisraviečių pakraščiuose ir kt., todėl žinoma, kad ekotonai (pereinamojo tipo bendrija, esanti ant ribos tarp dviejų skirtingų buveinių) pagerina kurtinių buveinių sąlygas tankiuose miškuose. Tačiau didėjant ekotonų (pakraščių) kiekiui kurtinio buveinės sąlygos gerėja tik tuomet, jei ekotonai atsiranda dėl nedidelių laukymių susiformavimo šiaip palyginti tankiame miške. Jei ekotonų kiekis didėja dėl brandaus miško fragmentacijos – formuojasi kurtiniams nepalanki buveinė. Todėl ketinant pritaikyti mišką kurtiniams turėtų būti siekiama formuoti tokį medyną, kuris, tinkamai jį išretinus, leistų vystytis žolių ir puskrūmių ardams. Iš visų žolių, puskrūmių ir krūmokšnių didžiausią įtaką kurtinio buveinės pasirinkimui turi mėlynės. Tiek paaugusiems jaunikliams, tiek suaugusiems paukščiams mėlynės yra svarbus maisto šaltinis ir gerą priedangą užtikrinantis buveinės požymis. Be to, mėlynės palaiko gana aukštą bestuburių faunos įvairovę ir gausą, tai labai svarbu pirmais kurtinio jauniklių gyvenimo etapais. Praktinėje kurtinių apsaugoje ilgą laiką nebuvo kreipiamas dėmesys į ekologinius kraštovaizdžio aspektus. Tik palyginti neseniai radijo-telemetrijos metodu buvo nustatyta, kad dėl brandaus miško fragmentacijos padidėja individualios paukščių teritorijos ir tuo pačiu sumažėja populiacijų gausa. Tai įvyksta todėl, kad didesnėje individualiai naudojamoje teritorijoje paukštis priverstas didesnę nei įprasta laiko dalį praleisti judėdamas iš vienos vietos į kitą, o tai savo ruožtu didina galimų kontaktų su potencialiais plėšrūnais skaičių. Taip pat pastebėta, kad tuoktavietę lankančių patinų skaičius priklauso nuo brandaus miško sklypų ploto aplink ją; mažesni nei 50 ha seno miško sklypai retai turi „savo“ tuoktavietę. Be to, visais metų laikais abiejų lyčių individai renkasi ne mažesnius kaip 20 ha ploto brandaus miško sklypus. Dėl to kurtinių gyvenamuose plotuose nerekomenduojama daryti didesnių kaip 2 ha ploto kirtaviečių. Paprastai fragmentacija suprantama kaip specifinė fizinių aplinkos struktūrų kaita, tačiau ne vien miško kirtimas ar kelių tiesimas nulemia buveinių nykimą ar fragmentaciją. Europoje pastebimai auga susidomėjimas įvairiomis laisvalaikio praleidimo ir aktyvumo gamtoje formomis. Padažnėję kontaktai su žmogumi išstumia kurtinius iš įprastų buvimo vietų ir panašiai kaip fizinės fragmentacijos atveju iššaukia funkcinę fragmentaciją. Šis fragmentacijos tipas taip pat turėtų būti minimalus. Ne mažiau reikšminga ir kraštovaizdžio mozaika. Kaip žinia, kurtinys yra didelis paukštis, turintis dideles individualias teritorijas. Per metus vienas individas gali naudoti kelių šimtų ha plotą, o vienos tuoktavietės populiacija – kelis tūkstančius ha. Kurtinys – palyginti sėslus paukštis. Pavasarį 10–20 patinų kartu naudoja ne didesnę kaip 1 km2 teritoriją aplink tuoktavietę ir už jos ribų dažniausiai išeina tik vasarą. Tuo tarpu patelės tuoktuvių sezono metu gali lankytis keliose tuoktavietėse ir gali perėti kelių kilometrų atstumu nuo jų. Taigi, norint išsaugoti tuoktavietę, neužtenka palaikyti tik tos tuoktavietės populiaciją. Skirtingų kurtinių populiacijų tankumas gali labai skirtis. Pavyzdžiui, Škotijoje ir kai kuriose Rusijos vietose, viename kvadratiniame kilometre gali būti aptinkama 20 paukščių, tuo tarpu 2–4 individai/km2 yra geras rodiklis daugeliui Centrinės Europos populiacijų. Šiuo metu įsivyrauja nuomonė, kad kurtinių išsaugojimui reikia intensyvių apsaugos priemonių, kurios garantuotų svarbiausių buveinės struktūrinių elementų įvairovę. Turėtų būti formuojami miško plotai su ryškiai išreikštais erdvinės struktūros elementais, gerai išvystytu puskrūmių ir žolių ardu ir optimaliu ekotonų kiekiu. Taip pat neturėtų būti formuojamos didelius plotus užimančios „plynos“ teritorijos (plyni kirtimai), dideli kurios nors medžių rūšies monokultūrų plotai, turėtų būti retinamas miško kelių tinklas. Miškotvarka turi būti griežtai reglamentuota ir kontroliuojama, stengiantis iki minimumo sumažinti bet kokį trikdymą. Neturi būti vykdomi jokie miško darbai tuoktavietėse kov°birželio mėnesiais ir perėjimo plotuose gegužės–rugpjūčio mėnesiais. Pagrindiniais natūraliais priešais veisimosi vietose laikomos lapės, mangutai ir krankliai, nors nebuvo darytų tyrimų, kurie leistų įvertinti realią šių plėšrūnų keliamą grėsmę kurtinio populiacijai ir žalos mastus. Tiktai yra žinoma, kad krankliai lizdus ar jauniklius dažniausiai sunaikina, jei paukščiai yra trikdomi.

 

Kurtinio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje

 

3. Lietuva yra pietiniame kurtinio paplitimo arealo pakraštyje. Mūsų šalyje jis paplitęs lokaliai, dažnai tarpusavyje susisiekiančiuose miškų masyvuose, nors žinomos ir gana stipriai izoliuotos populiacijos. Istoriškai kurtinys Lietuvoje buvo neretas paukštis, kuomet XIX a. pirmosios pusės tyrėjai nurodė, kad jis įprastas mūsų šalyje. XX a. pradžioje kurtiniai dar gyveno Raseinių, Tauragės (Smalininkų, Viešvilės, Jūros, Jurbarko miškuose), Panevėžio-Biržų apskrityse, į rytus nuo Kretingos, t. y. miškuose, kur dabartinės kartos žmonės nebematė šių paukščių. XIX a. pabaigoje kurtiniai išnyko Pagelažių ir Kazlų Rūdos-Zapyškio miškuose, apie 1905 m. – Žaliojoje girioje, 1914 m. – Šimonių girioje, iki 1940-ųjų – Smalininkų-Viešvilės miškuose. Prieš Antrąjį pasaulinį karą geriausia kurtinių būklė buvo Labanoro girioje ir gretimuose miškuose nuo Pabradės iki Zarasų. Gera vietinių populiacijų būklė tuo metu taip pat buvo Rūdininkų ir Gudų giriose, Čepkelių, Imškų ir Cimakavo raistų apylinkėse, t. y. vietovėse, kur iki šiol išliko skaitlingiausios kurtinių populiacijos. Pokario laikotarpiu kurtinių būta Arvydų apylinkėse netoli Vilniaus, Dusmenų-Onuškio krašte, Kapčiamiesčio girininkijoje. 1985 metų duomenimis, 2 kurtiniai dar gyveno Širvintų rajone, tačiau paskutiniais metais jie čia išnyko, taip pat kaip ir Trakų rajono Žeronių girininkijoje, kur 1995–1996 metais dar laikėsi 4 paukščiai. Aplinkosauginių institucijų apskaitų duomenimis, kurtinių gausa šalyje įvertinta taip: 1940 m. – 860, 1950 m. – 400, 1960 m. – 1100, 1970 m. – 990, 1980 m.– 530, 1982 m. – 400, 1983 m. – 420, 1984 m. – 415 ir 1985 m. – suskaičiuota 413 kurtinių. Paskutinės apskaitos metu kurtiniai šalies teritorijoje buvo pasiskirstę: Varėnos r. – 111, Šalčininkų r. – 101, Švenčionių r. – 99, Lazdijų r. – 45, Anykščių r. – 40, Ignalinos r. – 9, Vilniaus r. – 6, Širvintų r. – 2. 1999–2000 metais atlikta miškininkų apklausa bei pirmoji šalyje kurtinių tuokviečių inventorizacija parodė, kad kurtiniai dar gyveno Rokiškio rajono miškuose, besidriekiančiuose Lietuvos-Latvijos pasienyje, Šimonių girioje, keliose Aukštaitijos nacionalinio parko girininkijose, Labanoro girioje, Pabradės miškuose, Taurijos ornitologiniame draustinyje, Ropėjos miške, Rūdininkų ir Gudų giriose bei VĮ Veisiejų miškų urėdijos miškuose. Nemaža dalis aptiktų kurtinių tuokviečių stipriai nutolę viena nuo kitos. Būdami neįprastai sėslūs, kurtiniai negali keistis besiveisiančiais individais, todėl jos tampa genetiškai izoliuotomis. Remiantis bendrais biologijos dėsningumais, izoliuotos populiacijos yra daug labiau pažeidžiamos. Kol šiose izoliuotose grupėse besiveisiančių individų skaičius yra pakankamai didelis, nesikeičiant gyvenamosioms sąlygoms joms negresia pavojus išnykti. Tačiau net nedideli aplinkos pokyčiai nulemia jos sumažėjimą, o pasiekusi tam tikrą minimalų individų skaičių, ji tampa pasmerkta išnykimui. Todėl izoliuotų kurtinių populiacijų apsaugai turi būti skiriamas ypatingas dėmesys. Per paskutinius kelis dešimtmečius žinomos išnykusios kurtinių tuokvietės VĮ Ignalinos miškų urėdijos Kazitiškio girininkijoje, VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos Adutiškio girininkijoje, VĮ Trakų miškų urėdijos Žeronių girininkijoje, VĮ Valkininkų miškų urėdijos Zygmantiškių girininkijoje. Ties išnykimo riba kurtiniai yra VĮ Trakų miškų urėdijos Ropėjos girininkijoje ir VĮ Nemenčinės miškų urėdijos Magūnų girininkijoje. Kol kas dar santykinai stabilios, tačiau izoliuotos kurtinių populiacijos yra VĮ Nemenčinės miškų urėdijos Meros bei Žeimenos girininkijose. Nors izoliuotose grupėse esantys paukščiai sudaro ne tokią jau didelę dalį viso Lietuvos kurtinių skaičiaus, tačiau joms išnykus, mūsų apytikriais skaičiavimais, kurtinių paplitimas mūsų šalyje sumažėtų beveik 30 proc. rūšies paplitimo teritorijos. 2008 metais aptiktos naujos kurtinių tuokvietės VĮ Druskininkų miškų urėdijos Latežerio ir Randamonių girininkijose kiek praplėtė rūšies paplitimo žemėlapį šalyje. Tačiau paskutiniais metais stebimas kurtinių būklės blogėjimas Ažvinčių girioje (Ignalinos r.), kur vietinė populiacija yra ties išnykimo riba. Todėl manome, kad kurtinio nacionalinės populiacijos gausa išlieka stabili, o jos kiek didesnė gausa (iki 450 patinų) įvertinta dėl naujai atrastų tuokviečių jau žinomose paplitimo teritorijose.

 

1 lentelė. Kurtinio populiacijos gausos įvertinimas 1994–2008 m.

 

Metai

Porų skaičius

Šaltinis

1996

300–400

Lietuvos ornitofaunistinė komisija. Lietuvos perinčių paukščių gausumo įvertinimas. 1996. Ciconia, 4, p. 60–64

1999

300–400

Kurlavičius P., Raudonikis L. 1999. Lietuvos perinčių paukščių gausa 1999 metais. Ciconia, 7, p. 52–57

1999–2001

300–400

BirdLife International. 2004. Birds in Europe: population estimates, trends and conservation status. Cambrigde, UK.: BirdLife International.

2001

300–400

Kurlavičius P., Raudonikis L. 2001. Lietuvos paukščių vietinių perinčių populiacijų gausa, 1999–2001. Ciconia, 9, p. 92–97

2007

300–400

Rašomavičius V. (red.) 2007. Lietuvos raudonoji knyga. Lututė, 800 p.

2008

350–450

Raudonikis L., ats.vykd. 2008. Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas. Monitoringo ataskaita, Vilnius.

 

Veisimuisi tinkamų buveinių be dabartinių perimviečių yra nemaži plotai, tačiau kurtiniai jose neįsikuria dėl miškų fragmentacijos ir atskirų vietinių populiacijų izoliacijos. Todėl tokios sėslios rūšies, kaip kurtinys, plitimą galima paspartinti reintrodukuojant paukščius buvusiose perimvietėse. Tačiau efektyviausia paukščius reintrodukuoti tuose miškuose, kur naujai įkurdinti kurtiniai susisiektų su šiuo metu išlikusiomis laukinėmis populiacijomis. Todėl vertinant kurtinio buveinių paplitimą ir plotą, būtina atsižvelgti ir į dabartinį rūšies paplitimą. Mat naujai suformuotos izoliuotos kurtinio populiacijos nepagerintų nacionalinės rūšies populiacijos apsaugos būklės.

 

Kurtinio paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale

 

4. Kurtinys dabartiniu metu peri 29 pasaulio valstybėse – nuo Skandinavijos šalių iki Užbaikalės Rusijoje rytuose, Kolos pusiasalio ir Poliarinio Uralo šiaurėje iki Balkanų pusiasalio ir Pirėnų kalnų pietuose. Šiaurėje aptinkamas iki Lenos ir Obės vidurupių, o pietuose paplitęs iki Altajaus šlaitų, pietinio Uralo, Karpatų, Alpių ir kitų, mažesnių kalnų masyvų Europoje. Britų salose buvo reintrodukuotas, kur Škotijoje XX amžiaus pradžioje susiformavo gyvybinga populiacija. Ištisinis kurtinio paplitimo arealas apima borealinių miškų zoną, siekdamas rytinę Lietuvą ir šiaurės Baltarusiją. Kitur rūšis paplitusi labai lokaliai, dažniausiai kalnų masyvų borealinių miškų zonoje. Politipinė sėsli rūšis, kuriai būdinga porūšių įvairovė. Lietuvoje ir į pietus nuo jos yra paplitęs T. u. major porūšis, kuris yra nykstantis visoje Vakarų Europoje pirmiausia dėl paplitimo buveinių fragmentacijos ir atskirų populiacijų izoliacijos. Šio porūšio paplitimo arealo fragmentacija prasideda būtent Lietuvos ir kaimyninės Baltarusijos Respublikos teritorijose. Kurtinio paplitimo arealas užima kiek daugiau nei 4 mln. km2,. Jis santykinai dalinamas į ištisinio paplitimo zoną, apimančią taigos juostą ir borealinių Skandinavijos bei Rusijos ir Estijos miškų masyvus. Tuo tarpu Latvijoje, Lietuvoje, pietinėje Baltarusijoje, pietinėje Švedijoje ir piečiau esančiose šalyse jau sutinkamos fragmentuotos, o dažnai ir stipriai izoliuotos populiacijos, kurias tokios sėslios rūšies, kaip kurtinys, atveju galima vertinti kaip visiškai savarankiškas ir atskiras. Britų salose introdukuota Škotijos populiacija yra visiškai izoliuota. Kadangi pietinėje arealo dalyje rūšis paplitusi labai sporadiškai, peri palyginti nedidelio ploto teritorijose ir sutinkama palygini nedaugelyje vietų, bendrą rūšies paplitimo arealo plotą yra gana sunku nustatyti, juolab nurodyti, kokią jo dalį užima rūšiai tinkamos buveinės. Šiuo metu pasaulyje peri daugiau kaip 1 mln. porų, iš kurių ne mažiau kaip 740 000 sutinkama Europoje. Didelis kurtinio vietinių populiacijų mažėjimas Europoje buvo pastebėtas jau XVIII–XIX amžiais, kuomet dėl beatodairiško miškų kirtimo kurtinio buveinės tapo fragmentuotos ir rūšis pradėjo nykti. Būtent tada kurtiniai išnyko Vakarų Europos žemumų miškuose ir liko tik kalnuotose vietovėse. Tačiau vėliau susirūpinus miškų išsaugojimu kurtinių populiacijos nykimas sustojo ir 1970–1990 metais Europinė populiacija laikyta stabilia. 1990–2000 m. laikotarpiu daugelyje Europos šalių rūšies perinčios populiacijos buvo vertinamos kaip mažėjančios, daugumoje dėl išaugusio trikdymo. Tačiau Rusijoje konstatuotas populiacijos augimas, todėl, įvertinus stabilią gausią Norvegijos populiaciją, visa Europinė kurtinių populiacija laikoma pakankamai stabilia ir saugia.

 

2 lentelė. Kurtinio perinčių porų skaičius paplitimo areale (2004 metų suvestinė)

 

Šalis

Porų skaičius

Įvertinimo laikotarpis (metais)

Albanija

10–30

2002–2003

Andora

60–80

1996

Austrija

4 000–8 000

1998–2002

Baltarusija

2 500–3 000

1997–2000

Bulgarija

500–800

1998–2002

Kroatija

35–140

2002

Čekijos Respublika

75–100

2000

Estija

1 200–2 000

1998

Suomija

200 000–300 000

1998–2002

Prancūzija

1 300–3 000

1998–2000

Vokietija

650–970

1995–1999

Graikija

225–313

1998

Italija

2 000–2 500

1997–2003

Lietuva

300–400

1999–2001

Latvija

1 500–2 000

1990–2000

Lichenšteinas

4–8

1998–2000

Makedonija

50–80

1990–2000

Norvegija

50 000–100 000

1990–2001

Lenkija

220–400

1995–2000

Rumunija

4 500–5 200

1998–2002

Rusija

400 000– 450 000

2000

Serbija ir Juodkalnija

170–220

1990–2002

Slovakija

500–700

1980–1999

Slovėnija

550–600

1998–2000

Ispanija

1 900–2 000

1998–2002

Švedija

84 000–110 000

1999–2000

Šveicarija

450–500

1998–2002

Ukraina

800–1 100

1990–2000

Didžioji Britanija

536

1998–1999

Pasaulinė populiacija

760 000–1 000 000

 

 

Kurtinio veisimosi biologija

 

5. Kurtinys santykinai daug laiko praleidžia ant žemės ar besimaitindamas medžiuose ir palyginti mažai skraido. Poligamas, pastovių porų nesudaro. Pateles apvaisina tuokvietėse, į kurias jos suskrenda pačios. Todėl kurtinio patinai aktyviai neieško patelių, tačiau tuoktuvių metu patinai labai aktyvūs, dažnai net agresyvūs savo gentainių atžvilgiu. Tuoktuvės prasideda vasario pabaigoje–kovo pradžioje ir intensyviai vyksta iki balandžio pabaigos. Intensyviausiai jos trunka 10–14 dienų apie balandžio vidurį. Paskutiniai patinai tuokvietėse lankosi iki gegužės mėn. Manoma, kad ilgiau užsibūna jauni patinai, vėliau pasirodę tuovietėse. Patinai apleidžia tuokvietes, kai jose nebesilanko patelės. Tačiau vėlyvi patinai yra labai svarbūs vietos populiacijai, nes kai patelės po nesėkmingo perėjimo sugrįžta į buvusią tuokvietę, jei čia dar yra patinų, ji pakartotinai apvaisinama. Tuoktuvių vieta, jei paukščiai netrikdomi, išlieka pastovi daugelį metų. Šiuo metu Čepkelių pelkėje žinomos jau daugiau nei 50 metų egzistuojančios tuokvietės. Todėl tuokviečių apsauga yra nepaprastai svarbi, nes ji yra vietinės kurtinio populiacijos traukos centras ir palankios apsaugos būklės garantas. Kurtinio patinai į tuokvietę susirenka dažniausiai iš vakaro ir švintant pradeda tuoktuvių ceremonijas, kurios trunka 3–5 val. Tuomet paukščiai ypač jautrūs trikdymui ir pabaidyti gali į tuokvietę sugrįžti tik po kelių dienų. Apvaisintos patelės pasitraukia iš tuokviečių ir kelių kilometrų atstumu nuo jų retuose pušynuose ar greta miško aikščių, kirtaviečių bei laukymių įsirengia lizdą. Tai duobutė po kadagiais, vaivorais, gailiais ar šakų krūvomis. Lizdo nesuka, o duobutėje tik natūrali augmenija. Kiaušinius deda dar nesibaigus tuoktuvėms: balandžio pabaigoje–gegužės pirmojoje pusėje. Pirmosios dėtys jau aptinkamos iki gegužės vidurio, kuriose būna 7–9, rečiau 4–6 ar 10 kiaušinių. Patelė peri 26–29 dienas. Vadoje dažniausiai 5–8 jaunikliai, kurie ritasi dažniausiai birželio pirmąją dekadą. Jie yra savarankiški ir po kelių valandų palikę lizdą sekioja patelę. Palyginti didelė jauniklių dalis žūva dėl nepalankių klimatinių sąlygų, todėl dažniausiai skraidyti pradeda tik 2–4 vienos vados paukščiai. Tuoktuvėse dalis jauniklių patinų dalyvauja jau ateinančiais metais, o patelės dažniausiai peri jau antraisiais savo gyvenimo metais.

 

Kurtinio mityba, žiemojimas, migracija

 

6. Kurtinio mitybinis spektras yra labai siauras. Jauni paukščiai pirmosiomis savaitėmis minta įvairiais vabzdžiais. Tuo metu svarbūs yra skruzdžių perai, kurie sudaro didelę kurtinio jauniklio raciono dalį. Paaugę jauni paukščiai minta augaliniu maistu – mėlynių, vaivorų, bruknių uogomis, jų ūgliais bei lapeliais, įvairių kitų augalų vegetatyvinėmis dalimis. Apskritai, kurtinių mityboje svarbi yra mėlynė, nes sudaro didelę raciono dalį, be to, jos sąžalynai pasižymi vabzdžių gausa, kurie vasarą yra svarbūs kurtiniui. Taip pat lesa medžių pumpurus, žirginius, kadagių uogas. Rudenėjant lesa drebulių lapus. Žiemos mėnesiais patinai minta tik pušų spygliais. Dažnai išsirenka vieną ar kelias pušis, į kurias nuolat skrenda maitintis. Po jais būna daug išmatų su apvirškintais spygliais. Patelė lesa daugiau beržo, juodalksnio žirginių, įvairių augalų sėklų ir uogų. Rupiam maistui suvirškinti kurtiniai, ypač patelės, prilesa daug smulkių, kelių milimetrų skersmens akmenukų, kurie gali sverti iki 50 g. Ypač intensyviai akmenukus rankioja prieš žiemą ir pavasarį, t. y. kol jie dar neužsnigti. Kurtinys labai sėslus paukštis, dažniausiai visą gyvenimą praleidžiantis kelių kilometrų atstumu apie tuokvietę (-es). Didžiausias žinomas įveiktas kurtinio atstumas yra apie 30 km, tačiau ir tai monotoniškuose taigos plotuose. Tačiau net ir labai sėsliam kurtiniui būdingi sezoniniai buveinių pasirinkimo ypatumai, kuomet jis žiemos pabaigoje prieš veisimosi sezoną maitinasi netoliese tuokviečių, o pasibaigus veisimosi sezonui, kol patelės peri ir vedžioja jauniklius, patinai pradeda šertis, dažniausiai praranda galimybę skraidyti, todėl sulenda į pelkėtus krūmynus ir nendrynus, kur maitinasi ant žemės. Tuomet kurtinį pamatyti labai sunku. Tačiau, atėjus rudens sezonui, kurtiniai ir vėl renkasi šviesiuose pušynuose, nenutoldami nuo senųjų tuokviečių.

 

Kurtinio nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas

 

7. Kurtinys įrašytas į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Lietuvoje visos žinomos rūšies tuokvietės saugomos remiantis Miško kirtimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. D1-79 (Žin., 2010, Nr. 14-676). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimo ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribų nustatymo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635) kurtinio apsaugai įsteigtos 7 saugomos teritorijos. Šiose teritorijose kurtinio veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Kurtinys įrašytas į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p.7) I priedą ir į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) I priedą.

 

II. kurtinio, jo populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas

 

Radaviečių apsaugos būklė

 

8. Šiuo metu daugiau nei 90 proc. kurtinio nacionalinės perinčios populiacijos sutinkama saugomose teritorijose. Kurtinio apsaugai Čepkelių rezervatui (LTVARB002), Karaviškių miškui (LTVARB001), Dainavos giriai (LTVARB005), Labanoro giriai (LTSVEB002), Gelednės miškui (LTSVEB004), Pertako miškui (LTLAZB003) ir Rūdninkų giriai (LTSALB002) suteiktas paukščių apsaugai svarbių teritorijų (toliau – PAST) statusas. Nepaisant galiojančių apsaugos reikalavimų minėtose teritorijose stebimas rūšies veisimosi buveinių būklės blogėjimas dėl: a) miško ūkinės veiklos didesnėje saugomų medynų dalyje; b) populiacijų izoliacijos ir buveinių fragmentacijos; c) padidėjusio trikdymo dėl padidėjusio miškų lankymo; d) plėšrūnų neigiamo poveikio. Vienose istoriškai žinomose kurtinių veisimosi teritorijose buveinių pokyčiai nedideli (Čepkelių rezervatas, Karaviškio miškas, Pertako draustinis), tuo tarpu kitos teritorijos pasikeitė iš esmės, daugiausia dėl ūkinės veiklos miškuose (Rūdninkų ir Labanoro giriose). Vertinant šalies mastu, kurtinio radviečių apsaugos būklė tiek PAST, tiek už jų ribų vertinama kaip nepalanki dėl intensyvaus miškų naudojimo ir paukščių trikdymo.

 

Populiacijos dydis ir pasiskirstymas

 

9. Rūšies nykimą labiausiai veikia buveinių praradimas, jų fragmentacija ir atskirų kurtinio populiacijų izoliacija. Tai susiję su ūkinės veiklos intensyvėjimu miškuose. Papildomai rūšies būklės prastėjimą nulemia padidėjęs trikdymas dėl išaugusio miškų lankymo. Lietuvos teritorijoje yra maždaug 1,5 proc. viso žinomo rūšies arealo. Joje gyvena ne daugiau 450 kurtinio patinų, kas sudaro maždaug 0,05 proc. pasaulinės populiacijos. Rūšiai būdingas lokalus paplitimas, kas siejasi su veisimosi buveinių – borealinių miškų, sudarančių ištisinius, tarpusavyje susisiekiančius masyvus, paplitimu Rytų Lietuvoje. Paskutinių trijų rūšies inventorizacijų metu (1999–2008 m.) kurtiniai rasti daugumoje rytinių Lietuvos rajonų: Ignalinos, Švenčionių, Vilniaus, Šalčininkų, Trakų, Varėnos, Lazdijų ir Druskininkų savivaldybės miškuose. Įgyvendinant Valstybinio aplinkos monitoringo programą, 2006 ir 2008 metais vykdyti rūšies stebėsenos darbai parodė patinų skaičiaus nereikšmingus pokyčius rūšies apsaugai skirtose teritorijose. Tuo tarpu už PAST ribų kurtiniai išnyko dviejose iš devynių tirtų teritorijų.

 

Grėsmės ir ribojantys veiksniai

 

10. Kurtinio perinčios populiacijos išlikimo galimybės Lietuvoje priklauso nuo veisimosi buveinių būklės dideliuose miškų masyvuose, kurie yra ūkinės svarbos, todėl šiose teritorijose susikerta ūkiniai ir gamtosauginiai interesai. Tačiau rūšies apsaugai išsskirtose PAST teritorijose prioritetai turėtų būti pasirenkami kurtinio naudai. Pirmasis rūšies apsaugos žingsnis turi būti informacijos apie vietinių populiacijų tuokvietes surinkimas ir šiomis žiniomis pagrįstų apsaugos sprendimų priėmimas laiku. Dabartiniai šalies teisiniai dokumentai numato visų tuokviečių ir apsaugos zonų apie jas galimybes, todėl kurtinių tuokviečių nauja inventorizacija gali labai pagerinti rūšies apsaugą. Kurtinio populiacijoms ir buveinėms neigiamos įtakos turintys veiksniai gali būti skirstomi į lemiančius buveinių nykimą ir jų kokybės blogėjimą (fragmentaciją) ir tiesiogiai įtakojančius populiacijų gausumą (paukščių mirtingumą didinantys ar produktyvumą mažinantys veiksniai).

11. Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 3 lentelėje.

 

3 lentelė. Grėsmių kurtiniui apibendrinimas.

 

Grėsmė

Svarba*

Aprašymas

Veisimosi buveinių praradimas dėl fragmentacijos

Kritinė

Grėsmė kyla dėl antropogeninių ir natūralių veiksnių:

- Plynųjų miško kirtimų, mažinančių ištisinį brandžių medynų plotą, kuris yra būtinas palaikyti skaitlingoms populiacijoms.

- Kelių ir kitokios infrastruktūros įrengimas, gerinantis patekimą į miškus ir nulemiantis padidėjusį trikdymą, kuris sąlygoja paukščių pasitraukimą iš šių vietų. Tai tiek ūkiniais, tiek rekreaciniais tikslais tvarkomi ar įrengiami keliai.

- Dėl gruntinio vandens lygio mažėjimo džiūsta kai kurios miškų pelkės, todėl blogėja kurtinių veisimosi ir maitinimosi sąlygos.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su tinkamu miško ūkinės veiklos planavimu, kuomet kurtinių veisimosi teritorijose ribojamas plyno kirtimo biržių plotas. Tuo tarpu keliai ūkinei veiklai vykdyti turi būti projektuojami aplenkiant kurtinio veisimosi vietas, o rekreacinė plėtra stabdoma tokiose teritorijose.

Tiesioginis veisimosi buveinių sunaikinimas

Kritinė

Grėsmė kyla dėl antropogeninių veiksnių:

- Brandžių spygliuočių medynų bendro ploto mažėjimas dėl plynų kirtimų.

- Po pušynų plyno kirtimo, jei medynai nesodinami, derlingame dirvožemyje suveši beržai arba atsodinama eglė, kurie mažina bendrą pušynų plotą miškų masyvuose.

- Pelkėtų miško plotų kad ir laikinas sausinimas pakeičia žolinių augalų ir puskrūmių struktūrą bei rūšinę sudėtį.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su kurtiniui tinkamų medynų išlaikymu ir formavimu miškotvarkos procesų metu, kuomet būtina atsižvelgti į kurtinio apsaugos poreikius ne lokaliu (tuokvietės), bet ekosistemų ar net kraštovaizdžio masteliu.

Paukščių trikdymas dėl padidėjusio lankymo

Didelė

Tai susiję su žmonių specifinėmis laisvalaikio veiklomis, kurios ypač sparčiai plečiasi didelių miestų kaimynystėje:

- Grybautojų antplūdis pasirodžius pirmiesiems grybams, kurie auga dar kurtinio tuoktuvių metu ir panašiose buveinėse.

- Augantys žmonių srautai miškuose tiesiog laisvalaikiui praleisti. Tam pušynai yra patrauklūs tiek estetiniu, tiek pravažumo požiūriu.

- Augantis važinėjančių visureigiais ir keturračiais, kurie pasiekia atkampias miškų vietas, tarp jų pelkėse ar jų pakraščiuose įsikūrusias tuokvietes, skaičius.

- Augantis besidominčių gyvąja gamta ir gamtos fotografų, kurie nori pamatyti, išgirsti arba nufotografuoti kurtinį ir to siekia jų tuoktuvių metu, skaičius.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su inspekcinės veiklos gerinimu, siekiant išvengti neteisėtų lankytojų, tarp jų važinėjančių visureigiais. Lankytis kurtinių tuokvietėse gali tik turintys specialius leidimus, tai reikėtų kontroliuoti. Taip pat reikėtų gerinti teritorijų lankytojų informavimą apie kurtinio apsaugos aktualumą ir neigiamas pasekmes perinčiai populiacijai nulemiančias priemones.

Paukščių ir lizdų žūtis

Nežinoma

Pagrindiniais natūraliais kurtinio priešais laikomi mangutas, lapė ir kranklys. Jų daromas poveikis įvardinamas kaip svarbi grėsmė, limituojanti rūšies veisimosi sėkmingumą. Toks įvertinimas remiasi tik empiriniais duomenimis, todėl parodo pačią grėsmę, bet neįvertina jos reikšmingumo. Lietuvoje iki šiol nebuvo vykdyti potencialių plėšrūnų poveikio kurtinio veisimosi sėkmingumui tyrimai. Nėra aiški kranklių daroma žala jaunikliams pirmosiomis jų augimo savaitėmis.

Grėsmės reguliavimo ir poveikio sumažinimo galimybės susijusios su plėšrūnų daromo poveikio nustatymu, o nustačius kritinę, didelę ar vidutinę svarbą būtina taikyti plėšrūnų reguliavimo priemones.

 

* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:

Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.

Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.

 

Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai

 

12. Kurtinio tyrimai, vykdyti Lietuvoje, apibendrinti 4 lentelėje. Šalies mastu tyrimai pradėti XX amžiaus septintąjame dešimtmetyje, kuomet buvo inventorizuota didelė dalis kurtinių tuokviečių ir jos paskelbtos saugomomis. Vėliau kurtinių tyrimai vykdyti lokaliai, o išsamiausi duomenys apie kurtinius sukaupti Čepkelių valstybiniame rezervate, Labanoro girioje ir Taurijos ornitologiniame draustinyje. Tačiau visi tyrimai sieti tik su tuokviečių išsidėstymo nustatymu ir vietinės populiacijos gausos stebėsena. Tačiau paukščių gausumas ir pasiskirstymas kinta priklausomai nuo natūralių ir antropogeninių faktorių, todėl realią situaciją bei vykstančius procesus parodo tik sistemingi ir metodiškai atliekami tyrimai, tarp jų pelkės hidrologinio režimo ir augalijos kaitos stebėsena. Visai nėra atliktų tyrimų apie veisimosi sėkmingumą, perėjimui naudojamų buveinių plotus, jų išsidėstymą ir kitus ekologinius parametrus. Tokie tyrimai būtini siekiant tinkamai saugoti perimvietes, maitinimosi plotus, o pasikeitus situacijai juose, laiku identifikuoti kylančias grėsmes ir formuoti pagrindą tinkamiems apsaugos sprendimams laiku. Taip pat nėra tyrimų, kurie leistų įvertinti plėšrūnų daromo poveikio mastus kurtinio vietinei populiacijai. Todėl nežinoma, kaip plėšrūnai veikia ilgalaikę rūšies populiacijos būklę šalyje. Kurtinio mitybinės buveinės, jų dydis, kokybinės charakteristikos visai netyrinėtos Lietuvoje. Šiuo metu Gamtos tyrimų centre pradėti rūšies genetiniai tyrimai, kurie turėtų parodyti atskirų populiacijų ar perimviečių tarpusavio ryšius.

 

4 lentelė. Vykdytos kurtinio inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, naudoti metodai

 

Data, trukmė

Tyrinėta teritorija

Naudotos metodikos

1965–1970

Lietuva

Kurtinių tuokviečių inventorizacijos rezultatai. V. Logmino disertacija kandidato mokslų daktaro vardui gauti

1980–2010

Čepkelių rezervatas,

Aukštaitijos NP

Reguliarūs rūšies gausos tyrimai atskirose saugomose teritorijose (Drobelis E., Šablevičius B. asm. pr.)

1995–2000

Lietuva

Perinčių paukščių atlaso duomenų rinkimas. Dirvinio sėjiko paplitimo tyrimas šalyje, taikant gyvūnijos atlasų metodą (Kurlavičius P. (red.) 2006. Lietuvos perinčių paukščių atlasas. Kaunas: Lututė)

1999–2000

Lietuva

Antroji kurtinių tuokviečių inventorizacija šalyje, patikrinant visas žinomas ir potencialias rūšies veisimuisi tinkamas vietas. Jos rezultatai oficialiai pateikti Aplinkos ministerijai ir tuokvietėms buvo suteiktas apsaugos statusas (Raudonikis L., Kurlavičius P., 2002, Lietuvos ornitologų draugija)

2001–2003

Lietuva

Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių inventorizacija. Identifikuotos svarbiausios kurtinio veisimosi teritorijos. 7 iš jų dėl tikslinės rūšies apsaugos suteiktas Paukščių apsaugai svarbios teritorijos statusas (atliko Lietuvos ornitologų draugija, dalyvaudama DANCEE finansuotame Ornis Consult bei NEPCon vykdytame projekte „Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos administracinių pajėgumų, strategijos, gamtos apsaugos sektoriaus įstatyminės bazės suderinimas su ES reikalavimais, ypač pabrėžiant Paukščių ir Buveinių direktyvose numatytų reikalavimų įgyvendinimą“)

2006, 2008 ir 2010

Lietuva

Kas dveji metai vykdytas perinčios populiacijos monitoringas, įgyvendinant Valstybinę monitoringo programą. Naudotos specialiai rūšies monitoringui parengtos metodikos. Paukščiai skaičiuoti 7 PAST ir 9 teritorijose už PAST ribų (Europos Bendrijos svarbos paukščių rūšių, kurių apsaugai būtina steigti teritorijas, monitoringas, 2005–2010. Metinės ataskaitos)

2009–2010

Lietuvos 7 savivaldybės

Atlikta naujų tuokviečių paieška ir žinomų tuokviečių patikra įgyvendinant projektą, skirtą retų rūšių apsaugai (Raudonikis L., 2010, gamtos tyrimų centro ataskaita).

 

Kadangi šalies teisiniai dokumentai numato visų tuokviečių ir apsaugos zonų apie jas oficialią apsaugą, aktuali tampa nauja nacionalinė kurtinių tuokviečių inventorizacija. Ji ne tik užtikrintų efektyvesnę rūšies apsaugą, bet ir sumažintų konfliktų skaičių tarp miškuose ūkininkaujančių miškininkų ar privačių miško savininkų ir gamtosaugininkų bei gamtinių organizacijų.

 

Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas

 

13. Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. D1-489 (Žin., 2005, Nr. 124-4433), Taurijos miško gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. rugsėjo 4 d. įsakymu Nr. D1-458 (Žin., 2007, Nr. 97-3947), Rūdninkų girios gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-591 (žin., 2010, Nr. 84-4443), numatytos kurtinio apsaugai svarbios gamtotvarkos priemonės atitinkamose teritorijose, tačiau jų poveikio efektyvumas dar nenustatytas. Gerutiškio gamtinio rezervato pelkių komplekso gamtotvarkos plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-333 (Žin., 2007, Nr. 68-2684) numatytos kurtinio veisimosi teritorijų tvarkymo priemonės, taip pat gerinančios rūšies veisimosi buveinių būklę, tačiau jų efektyvumas dar nenustatytas.

 

III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės

 

Tikslas – išsaugoti gyvybingą kurtinio populiaciją šalyje

Uždaviniai

Priemonės

1. Atkurti veisimuisi tinkamas vietas.

1.1. retinti tankius pribręstančių ir pasiekusių techninę brandą pušynus, paliekant 0,6–0,7 skalsumo medynus;

1.2. retinti pomiškį brandžiuose ir pribręstančiuose medynuose, formuojant šviesius medynus su žoline danga ir puskrūmių ardu;

1.3. formuoti eglaičių grupes apatiniame arde, kur jos neauga natūraliai;

1.4. atkurti hidrologinį režimą sausinimo sistemų pažeistose pelkėse bei tvenkti paviršines nuotekas, kur žemėja gruntinio vandens lygis;

1.5. parengti gamtotvarkos arba rūšies apsaugos planus visoms žinomoms ir naujai nustatytoms tuokvietėms, numatant rūšies buveinių atkūrimo priemones juose;

1.6. vykdyti kurtinio naujų tuokviečių paiešką ir tikrinti dabar žinomas, nustatant jų apsaugos aktualumą;

1.7. įtraukti visas (žinomas ir naujai atrastas) tuokvietes į saugomų rūšių informacinę sistemą.

2. Palaikyti perimviečių, maitinimosi ir mitybinių vietų tinkamą būklę.

2.1. nustatyti tikslias maitinimosi, perėjimo ir mitybines vietas, organizuojant tikslinius tyrimus (pasitelkiant naujas technologijas);

2.2. įtraukti tikslias perimvietes, maitinimosi ir mitybines vietas į saugomų rūšių informacinę sistemą, taip užtikrinant jų apsaugą;

2.3. įrengti ir prižiūrėti specialias aikšteles su gastrolitais;

2.4. suformuoti slėptuves nuo plėšrūnų jaunikliams jų maitinimosi vietose (įrengti tankių šakų krūvas, apsodinti plotus žemais tankiais krūmais).

3. Palaikyti netrikdomą aplinką veisimosi vietose.

3.1. rūšies perimvietėse užtikrinti ramią aplinką balandži°birželio mėn., t. y. kad teritorijoje nesilankytų žmonės, nevažinėtų motorizuotos transporto priemonės;

3.2. kurtinio veisimosi vietose įrengti ir prižiūrėti specialius informacinius perspėjimo ženklus apie galimą trikdymo poveikį;

3.3. įrengti užtvarus (laikinus ar stacionarius) ar uždaryti kelius, kur kitais būdais intensyvaus lankymo neįmanoma sustabdyti.

4. Įvertinti plėšrūnų ir trikdymo daromo poveikio reikšmingumą perinčiai populiacijai.

4.1. nustatyti plėšrūnų rūšių sudėtį ir jų daromą žalą, taikant įvairius perimviečių stebėsenos metodus (vizualų, telemetrijos ir kt.);

4.2. stebėti trikdymo šaltinius kurtinių veisimosi vietose jų veisimosi metu.

5. Informuoti lankytojus ir visuomenę apie saugomos rūšies buveinių apsaugos poreikį.

5.1. sukurti ir demonstruoti 30 minučių trukmės filmą;

5.2. įrengti stendus apie trikdymo žalą lankomose kurtinio veisimosi vietose;

5.3. parengti ir publikuoti vietinėje bei respublikinėje spaudoje švietėjiškus straipsnius apie kurtinio apsaugos poreikius ir svarbą.

 

_________________