LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SUSIRINKIMŲ ĮSTATYMO 6 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2000 m. sausio 7 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko ir Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens atstovei – Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento konsultantei Audronei Ožiūnienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2000 m. sausio 4 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/99 pagal pareiškėjo – Kauno apygardos teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 36 straipsniui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kauno apygardos teismas nagrinėjo civilinę bylą dėl pažeistų teisių atkūrimo ir Kauno miesto tarybos 1997 m. liepos 31 d. sprendimo Nr. 54 „Dėl susirinkimų vietos nustatymo“, kaip prieštaraujančio Konstitucijos 36 straipsnio 1 daliai ir Susirinkimų įstatymo 5 straipsniui, 6 straipsnio 4 daliai ir 18 straipsniui, pripažinimo negaliojančiu.
Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Susirinkimų įstatymo (Žin., 1993, Nr. 69-1291; toliau – Įstatymas) 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 36 straipsniui.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje savivaldybėms suteikta teisė nustatyti nuolatines piliečių susirinkimų vietas. Ši norma neatitinka Konstitucijos 36 straipsnio, kurio 1 dalyje nustatyta: „Negalima drausti ar trukdyti piliečiams rinktis be ginklo į taikius susirinkimus“, o 2 dalyje – kad teisė rinktis į susirinkimus „negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves“. Taigi, pareiškėjo manymu, pagal Įstatymo 6 straipsnio 2 dalį savivaldybėms leidžiama riboti piliečių konstitucinę teisę į susirinkimus.
III
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui suinteresuoto asmens atstovas raštu paaiškino, kad Įstatymas skirtas Konstitucijos 36 straipsnio nuostatoms įgyvendinti. Jame, reglamentuojant susirinkimų organizavimo sąlygas bei tvarką, yra nustatyta pareikštinė susirinkimų teisės įgyvendinimo forma: taikius susirinkimus organizuojantiems asmenims nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybių leidimo. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta galimybė savivaldybėms nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas, aišku, laikantis Įstatymo reikalavimų dėl susirinkimų laiko, vietos ir kitų aplinkybių. Prievolė rengti susirinkimus tik savivaldybės nustatytose vietose Įstatyme neįtvirtinta, todėl ginčijama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata vertintina ne kaip konstitucinės piliečių teisės į susirinkimus ribojimas, o veikiau kaip sąlyga, lengvinanti susirinkimų organizatorių ir dalyvių padėtį (tokios vietos turėtų būti žinomos gyventojams ir lengvai pasiekiamos; jei susirinkimo dalyvių skaičius yra ne daugiau kaip 100, nereikia net raštiško pranešimo apie susirinkimo organizavimą); taigi ši nuostata vertintina kaip papildoma susirinkimų teisės įgyvendinimo užtikrinimo sąlyga.
Suinteresuoto asmens atstovas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad ir kitose šalyse susirinkimų organizavimo klausimai reglamentuojami specialiais įstatymais, kartais nustatant teisę vietos valdžios institucijoms savo nuožiūra taikyti specialias priemones, užtikrinančias susirinkimų organizavimo saugumą.
Remdamasis išdėstytais argumentais suinteresuoto asmens atstovas teigia, kad Įstatyme numatyta galimybė savivaldybėms nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas neriboja konstitucinės piliečių teisės į susirinkimus ir neprieštarauja Konstitucijos 36 straipsniui.
IV
1. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininko L. Sabučio, Lietuvos Respublikos valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministro S. Kakčio, Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro dr. G. Švedo, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus habil. dr. V. Vadapalo, Lietuvos savivaldybių asociacijos administracijos direktoriaus S. Šiupšinsko, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Valstybinės teisės katedros vyr. asistento dr. E. Šileikio, Lietuvos teisės akademijos Konstitucinės teisės katedros doc. dr. E. Vaitiekienės, Vytauto Didžiojo universiteto Teisės katedros vedėjo T. Klimo, Lietuvos žmogaus teisių centro direktorės dr. T. Birmontienės, Savivaldos problemų tyrimo centro vadovo A. Gazariano, Kauno technologijos universiteto Savivaldos mokymo centro direktorės J. Šiugždinienės, Vilniaus miesto savivaldybės Teisės departamento direktoriaus J. Elzbergo, Kauno miesto mero H. Tamulio paaiškinimai dėl pareiškėjo argumentų. Visuose paaiškinimuose pareikšta nuomonė, kad Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai.
2. Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui taip pat buvo gauta Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos, Lietuvos savivaldybių asociacijos bei Vilniaus miesto savivaldybės administracijos informacija apie tai, kaip Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies normą interpretuoja ir taiko Lietuvos Respublikos savivaldybės. Pažymėtina, kad absoliuti dauguma savivaldybių iki šiol nėra nustačiusios nuolatinių susirinkimų vietų.
konstatuoja:
1. Seimas 1993 m. gruodžio 2 d. priėmė Susirinkimų įstatymą. Įstatymo 6 straipsnyje nustatyta:
„Šis įstatymas nustato susirinkimų organizavimo sąlygas bei tvarką viešosiose vietose, t. y. miestų, gyvenviečių gatvėse, aikštėse, parkuose, skveruose bei kitose viešose vietose ir bendro naudojimo pastatuose.
Neleidžiama organizuoti susirinkimų, mitingų, piketų ir kitokių grupių ar pavienių asmenų akcijų valstybės valdžios ir valdymo įstaigose, savivaldybių, policijos, bausmių atlikimo, socialinės reabilitacijos, taip pat krašto apsaugos, saugumo tarnybos, prokuratūros, teismų patalpose, kariniuose daliniuose ir objektuose, valstybiniuose bankuose, atominės energetikos ir kitose specialaus darbo saugos režimo arba ginkluotos sargybos saugomose įmonėse.
Susirinkimai prie Lietuvos Respublikos Seimo, Respublikos Prezidento rezidencijos, Vyriausybės bei teismų pastatų gali būti organizuojami ne arčiau kaip 75 metrai, o prie kitų valstybės valdžios ir valdymo įstaigų, užsienio diplomatinių atstovybių, savivaldybių, prokuratūros, Vidaus reikalų, Krašto apsaugos ministerijų įstaigų, karinių dalinių bei kitų specialaus darbo saugos režimo ar ginkluotos sargybos saugomų objektų – ne arčiau kaip 25 metrai nuo pagrindinio įėjimo į šiuos pastatus bei objektus, ir visais atvejais garantuojamas laisvas priėjimas ir privažiavimas prie jų.“
2. Konstitucijos 36 straipsnyje nustatyta:
3. Konstitucinis susirinkimų laisvės įtvirtinimas reiškia, kad ji traktuojama kaip viena iš pamatinių žmogaus laisvių ir vertybių demokratinėje visuomenėje, neatskiriamas demokratinės santvarkos požymis. Ji yra reikšminga Konstitucijoje įtvirtinto atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekio įgyvendinimo sąlyga.
Susirinkimų laisvė – tai piliečių subjektinė teisė dalyvauti taikiame susibūrime ir laisvai reikšti savo nuomonę bei pažiūras, užtikrinanti asmenybės pilietinio aktyvumo raišką visuomenėje ir valstybėje.
Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), todėl susirinkimų laisvė traktuotina ne tik kaip savaiminė demokratijos vertybė, bet ir kaip svarbi garantija, kad bus visavertiškai įgyvendinamos įvairios konstitucinės teisės ir laisvės: piliečių teisė dalyvauti valdant savo šalį (Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalis), jų teisė kritikuoti valstybės įstaigų ar pareigūnų darbą (Konstitucijos 33 straipsnio 2 dalis), žmogaus teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti (Konstitucijos 25 straipsnio 1 dalis), jo teisė ieškoti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas (Konstitucijos 25 straipsnio 2 dalis), piliečių teisė laisvai vienytis į bendrijas, politines partijas ar asociacijas (Konstitucijos 35 straipsnio 1 dalis) ir kt. Taigi susirinkimų organizavimas yra vienas iš pilietinio ir politinio veikimo būdų.
4. Konstitucijos 36 straipsnyje ne tik yra įtvirtinta piliečių laisvė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus, bet ir suformuluoti susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinio reguliavimo pagrindai, užtikrinama galimybė įgyvendinti šią laisvę nepažeidžiant kitų Konstitucijoje įtvirtintų vertybių. Tai suponuoja tam tikras teisinių santykių, susijusių su susirinkimų organizavimu ir vedimu, subjektų – ir susirinkimo organizatorių, ir institucijų ar pareigūnų, priimančių sprendimus dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, – teises bei pareigas.
Viena vertus, susirinkimo organizatoriai gali laisvai pasirinkti susirinkimo vietą, laiką, tikslą ir būdą. Jei nebūtų šių teisių, netektų prasmės pati susirinkimų laisvė. Drauge susirinkimų organizatoriai privalo imtis priemonių, kad susirinkimas, kaip nustatyta Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje, nepakenktų valstybės ar visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeistų viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių.
Savo ruožtu institucija ar pareigūnas, priimdamas sprendimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, turi išsiaiškinti, ar susirinkimas nepakenks valstybės arba visuomenės saugumui, žmonių sveikatai ar dorovei, nepažeis viešosios tvarkos, kitų asmenų teisių ir laisvių. Derindami susirinkimo vietą, ši institucija ar pareigūnas taip pat turi įvertinti, ar ji yra tinkama pačių susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.
5. Žmogaus ir piliečio teisė į taikius susirinkimus nepažeidžiant pamatinių visuomenės vertybių ir kitų asmenų teisių yra įtvirtinta tarptautinės teisės aktuose. Antai Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 20 straipsnio 1 dalyje skelbiama: „Kiekvienas žmogus turi teisę į taikių asociacijų ir susirinkimų laisvę.“ Pagal Deklaracijos 29 straipsnio 2 dalį, įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis (taigi ir susirinkimų laisve), kiekvienas žmogus negali patirti kitokių apribojimų kaip įstatymo numatytieji vien tam, kad garantuotų kitų žmonių teisių ir laisvių deramą pripažinimą ir gerbimą siekiant patenkinti teisingus moralės, viešosios tvarkos ir visuotinės gerovės reikalavimus demokratinėje visuomenėje. Panašiai nustatyta ir Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 21 straipsnyje: „Pripažįstama teisė rengti taikius susirinkimus. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos, kuriuos numato įstatymas ir kurie demokratinėje visuomenėje būtini valstybės ar visuomenės saugumo, viešosios tvarkos interesams, gyventojų sveikatai ir dorovei arba kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti.“
Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 11 straipsnyje nustatyta:
„1. Kiekvienas turi teisę laisvai rengti taikius susirinkimus, jungtis į asociacijas kartu su kitais, taip pat teisę steigti ir stoti į profesines sąjungas savo interesams ginti.
2. Naudojimuisi šia teise negali būti taikomi jokie apribojimai, išskyrus tuos atvejus, kuriuos numato įstatymas ir kurie yra būtini demokratinėje visuomenėje valstybės ar visuomenės saugumo interesams, siekiant užkirsti kelią teisės pažeidimams ar nusikaltimams, gyventojų sveikatai ar dorovei ar kitų asmenų teisėms ir laisvėms apsaugoti. Šis straipsnis nekliudo įvesti teisėtus naudojimosi šia teise apribojimus asmenims, tarnaujantiems ginkluotosiose pajėgose, policijoje ar valstybinio valdymo organuose.“
Interpretuodamas Konvencijos 11 straipsnio nuostatas Europos žmogaus teisių teismas byloje Ezelinas prieš Prancūziją (Cour eur. D. H., arrźt Ezelin du 26 avril 1991, série A n° 202) pažymėjo, jog laisvė dalyvauti taikiame susibūrime, ne taip, kaip uždraustoje demonstracijoje, yra tokia svarbi, kad jos negalima varžyti, jeigu suinteresuotasis pats tokiomis aplinkybėmis nepadaro smerktino veiksmo. Europos žmogaus teisių teismas Sąjūdžio „Gydytojai už gyvybę“ byloje (Cour eur. D. H., arrźt Plattform „Ärzte für das Leben“ du 21 juin 1988, série A n° 139) taip pat išaiškino, kad teisė laisvai rengti taikius susirinkimus apima ne tik negatyvią valstybės pareigą netrukdyti rengti taikius susirinkimus, bet ir jos pozityvią pareigą suteikti tokių susirinkimų dalyviams atitinkamą apsaugą; derindama susirinkimo vietą atitinkama valstybės institucija turi įsitikinti, kad ji yra tinkama susirinkimo dalyvių apsaugai užtikrinti.
6. Reguliuodamas Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą piliečių laisvės rinktis tik be ginklo ir tik į taikius susirinkimus įgyvendinimą, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti šios laisvės įgyvendinimo tvarką, tačiau jokiu būdu nepaneigdamas pačios susirinkimų laisvės esmės. Konstitucinis Teismas pažymi, kad valstybės kišimasis į naudojimąsi susirinkimų laisve, kaip ir kitomis žmogaus ir piliečio teisėmis bei laisvėmis, pripažįstamas teisėtu ir būtinu tik jei laikomasi apribojimo ir siekiamo teisėto tikslo proporcingumo principo. Visais atvejais būtina išlaikyti pusiausvyrą tarp asmens teisės ir viešojo intereso. Tokia yra ir Europos žmogaus teisių teismo praktika.
Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad piliečių teisė rinktis be ginklo į taikius susirinkimus negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu ir tik tada, kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Vadinasi, nustatant susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarką Įstatyme gali būti apibrėžtos šios laisvės įgyvendinimo ribos: sukonkretinti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai, taip pat nustatyta, kokie susirinkimai yra draudžiami.
Įstatyme nustatyti susirinkimų vietos, laiko ir formos reikalavimai negali paneigti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad taikių susirinkimų laisvė negali būti ribojama, išskyrus kai reikia apsaugoti valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves. Lygiai taip pat įstatymų leidėjas negali peržengti Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje apibrėžtų susirinkimų laisvės įgyvendinimo ribų nustatydamas, kokie susirinkimai yra draudžiami. Įstatyme pateikiamas draudžiamų susirinkimų sąrašas turi būti išsamus ir negali būti aiškinamas plečiamai. Organizuoti susirinkimų, kurie Įstatyme tiesiogiai nėra nurodyti kaip draudžiami, negali būti neleidžiama, jeigu jie atitinka Įstatyme nustatytus susirinkimų vietos (Įstatymo 6 straipsnio 3 ir 4 dalys) ir laiko (7 straipsnis) reikalavimus.
7. Pagal Įstatymo 5 straipsnį Įstatymo nustatyta tvarka organizuojamiems susirinkimams nereikia išankstinio valstybės ar savivaldybių leidimo; susirinkimų vietą (procesijų bei eitynių maršrutą), laiką ir kitą jų organizavimo tvarką organizatoriai suderina su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu. Pažymėtina, kad Įstatyme nustatyta pranešimo apie susirinkimo organizavimą pateikimo bei atitinkamo pažymėjimo gavimo tvarka, bet ne leidimo organizuoti susirinkimą išdavimo procedūra. Taigi Įstatymu nustatyta ne leidiminė, bet pareikštinė konstitucinės susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka. Kai susirinkimui pasirenkama bet kuri viešoji vieta, numatyta Įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje, – miestų, gyvenviečių gatvės, aikštės, parkai, skverai bei kitos viešos vietos ir bendro naudojimo pastatai, – susirinkimo vietą laikantis Įstatymo nustatytos procedūros reikia suderinti su savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovu arba jo įgaliotu atstovu.
8. Pagal Įstatymą pranešimą apie susirinkimo organizavimą nagrinėja savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas (Įstatymo 10 straipsnio 2 dalis). Jeigu nagrinėjant pranešimą išaiškėja aplinkybių, dėl kurių susirinkimas negali būti organizuojamas pranešime nurodyta forma, nurodytoje vietoje ar nurodytu laiku, gali būti pateikiami ir svarstomi pasiūlymai dėl kitokių susirinkimo formų, vietos ir laiko, bet tik dalyvaujant susirinkimo organizatoriams (Įstatymo 10 straipsnio 3 dalis).
Pagal Įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 2 punktą savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, išnagrinėjęs susirinkimo organizatoriaus arba jo atstovo pranešimą apie susirinkimo organizavimą, gali priimti sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, jeigu organizuojant susirinkimą gali būti pažeistas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitų asmenų teisės ir laisvės. Tokį sprendimą susirinkimo organizatoriai gali apskųsti teismui.
Konstitucinis Teismas pažymi, kad savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas arba jo įgaliotas atstovas, priimdamas sprendimą atsisakyti išduoti susirinkimo organizatoriui pažymėjimą dėl suderintos susirinkimo vietos, laiko ir formos, yra saistomas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytų susirinkimų laisvės ribojimo pagrindų: priimdamas tokį sprendimą jis privalo pateikti aiškius įrodymus, kaip konkrečiai susirinkimas pažeis valstybės ar visuomenės saugumą, viešąją tvarką, žmonių sveikatą ar dorovę arba kitų asmenų teises ir laisves.
9. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies formuluotė „savivaldybės gali nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas“ nėra imperatyvi. Ši norma yra įgalinanti: savivaldybės turi teisę nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas, bet jos nėra įpareigotos tai daryti.
Tačiau pažymėtina, kad savivaldybės, nustatydamos nuolatines susirinkimų vietas, negali pažeisti konstitucinio visų asmenų lygybės principo. Konstitucijos 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs, 2 dalyje – kad žmogaus teisių negalima varžyti ir teikti jam privilegijų dėl jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Todėl neleistina, kad savivaldybės nustatytų, jog tam tikrose nuolatinėse susirinkimų vietose susirinkimus gali organizuoti tik konkrečiai nurodyti asmenys arba kad tam tikriems konkrečiai nurodytiems asmenims organizuoti susirinkimus šiose vietose neleidžiama.
10. Kaip minėta, ginčijamoje Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „savivaldybės gali nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas“, 7 straipsnio 2 dalyje – kad „savivaldybės gali nustatyti tam skirtose nuolatinėse vietose ar patalpose pastovų susirinkimų laiką“. Tokiems atvejams Įstatyme nustatyta supaprastinta susirinkimų laisvės įgyvendinimo tvarka. Įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje nustatyta: „Jeigu susirinkimas organizuojamas savivaldybės tam paskirtoje nuolatinėje vietoje ar patalpoje ir nustatytu laiku, o susirinkimo dalyvių skaičius yra ribotas (iki 100 žmonių), apie susirinkimo organizavimą informuojamas savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovas ar jo įgaliotas atstovas, tačiau raštiškas pranešimas nereikalingas. Nebūtina pranešti apie piketus, kuriuose dalyvauja ne daugiau kaip 10 žmonių.“
11. Apibendrinant Įstatyme nustatytą susirinkimų laisvės įgyvendinimo teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal Įstatymą susirinkimai gali būti organizuojami: pirma, savivaldybių nustatytose nuolatinėse vietose, kuriose organizuojant susirinkimus nereikia iš anksto įvertinti, ar nebus pažeistas Konstitucijos 36 straipsnio 2 dalyje nurodytas valstybės ar visuomenės saugumas, viešoji tvarka, žmonių sveikata ar dorovė arba kitų asmenų teisės ir laisvės, ir, antra, kitose vietose, kuriose organizuojant susirinkimus kiekvieną kartą reikia įvertinti, ar nebus pažeisti paminėti Konstitucijos reikalavimai. Kurią iš šių dviejų alternatyvų pasirinkti, sprendžia patys susirinkimo organizatoriai. Jie gali savo nuožiūra pasirinkti susirinkimui savivaldybės nustatytą nuolatinę vietą ir apie joje rengiamą susirinkimą tik informuoti savivaldybės tarybos vykdomojo organo vadovą (Įstatymo 9 straipsnio 4 dalis) arba pateikti raštišką pranešimą (Įstatymo 9 straipsnio 2 ir 3 dalys) dėl kitos susirinkimo vietos. Nuolatinių susirinkimų vietų ar patalpų nustatymas supaprastina susirinkimų organizavimo tvarką, bet susirinkimų organizatoriai jokiu būdu nėra įpareigojami rengti susirinkimus tik šiose vietose ar patalpose, o savivaldybė neturi teisės reikalauti, kad susirinkimai būtų organizuojami tik jos nustatytose nuolatinėse vietose.
12. Atsižvelgiant į Įstatymo 6 straipsnio 2 dalies normos santykį su kitomis Įstatymo normomis darytina išvada, kad ginčijamos Įstatymo normos, pagal kurią savivaldybės turi teisę nustatyti nuolatines susirinkimų vietas ar patalpas, negalima interpretuoti kaip nustatančios savivaldybėms teisę neleisti žmonėms rinktis į taikius susirinkimus kitose, savivaldybės nenustatytose vietose.
Kartu pažymėtina, kad ginčijamos Įstatymo normos negalima interpretuoti kaip draudžiančios piliečiams rinktis į taikius susirinkimus kitose, ne savivaldybės nustatytose nuolatinėse susirinkimų vietose ar patalpose.
Taigi ginčijama Įstatymo 6 straipsnio 2 dalis ne riboja Konstitucijos 36 straipsnyje įtvirtintą susirinkimų laisvę, o nustato vieną iš jos įgyvendinimo būdų, kuris tam tikromis aplinkybėmis susirinkimų organizatoriams gali būti palankesnis negu bet kurios kitos vietos pasirinkimas susirinkimui rengti.
Remiantis išdėstytais motyvais darytina išvada, kad Susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 36 straipsniui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos susirinkimų įstatymo 6 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė