LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1991 M. RUGPJŪČIO 14 D. NUTARIMO NR. 329 „DĖL MIŠKAMS PADARYTOS ŽALOS ATLYGINIMO“ 3.4 PUNKTO 3 PASTRAIPOS ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1998 m. birželio 1 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovams Žemės ūkio ministerijos Teisės departamento Teisės ir kadrų skyriaus vyriausiajai specialistei Laimai Vaičiūnienei ir Aplinkos ministerijos Miškų ūkio departamento Miškų ūkio strategijos skyriaus viršininkui Valdui Vaičiūnui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1998 m. gegužės 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 11/97 pagal pareiškėjo – Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegijos prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipa atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnį.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

I

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d. priėmė nutarimą Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ (Žin., 1991, Nr. 26-706). Vyriausybė 1993 m. spalio 5 d. nutarime Nr. 741 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 52(37)-1014) 3.4 punktą išdėstė taip:

„3.4. už padarytą miškams žalą išieškotos, taip pat gautos realizavus neteisėtai įgytą produkciją lėšos sumokamos į:

rajonų ir miestų valdybų sąskaitas, kai žala padaryta šių valdybų reguliavimo sričiai priskirtiems miškams ir ieškinius pareiškia šios valdybos;

savininkams, kai žala padaryta jų miškams ir ieškinius pareiškia patys savininkai;

miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą, kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškams ir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai, taip pat kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais ir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai;

Miškų ūkio ministerijos centralizuotą miško auginimo fondą, kai žala padaryta miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškams neteisėtais šių urėdijų ir nacionalinių parkų veiksmais ir ieškinius pareiškia miškų apsaugos pareigūnai;

valstybinį gamtos apsaugos fondą, kai ieškinius pareiškia aplinkos apsaugos pareigūnai.“

Pareiškėjas, nurodydamas šio nutarimo ginčijamos pastraipos numerį, neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 9 straipsnio trečiosios dalies reikalavimus. Pagal pareiškėjo ginčijamos pastraipos turinį ji turėtų būti žymima kaip 3.4 punkto 3 pastraipa (Konstitucinio Teismo nutarime ji bus vadinama Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipa).

II

Pareiškėjas – Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija 1997 m. birželio 18 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo apeliacinį skundą dėl Klaipėdos rajono apylinkės teismo sprendimo pagal Rietavo miškų urėdijos pareikštą ieškinį dėl išieškojimo iš atsakovo 37115,02 Lt žalos atlyginimo už savavališką nuosavo miško iškirtimą. Teismas 1997 m. birželio 18 d. nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata „už padarytą miškams žalą išieškotos [...] lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą [...], kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais“ atitinka Konstitucijos 23 straipsnį.

III

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 26 straipsnyje nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, pažeidę Miškų įstatymo reikalavimus, traukiami atsakomybėn Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka. Miškų įstatymo 11 straipsnio antroji dalis numato, jog privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatus tvirtina Vyriausybė.

Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucijos 23 straipsnyje skelbiama, jog nuosavybė neliečiama, nuosavybės teises saugo įstatymai. Pareiškėjo nuomone, miško savininkas savavališkai, t. y. neteisėtai, kirsdamas nuosavą mišką padaryti žalą gali tik sau. Atsakomybė už tokią pažaidą numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekso 62 straipsnyje, tačiau joks kitas įstatymas – Civilinis kodeksas, Miškų įstatymas ir pan. – nenustato savininko atsakomybės už nuosavybės teise priklausančio miško iškirtimą ir žalos atlyginimą. Pareiškėjas teigia, kad ginčijama Vyriausybės nutarimo „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata apriboja savininko teises valdyti savo turtą, naudotis, disponuoti juo ir pažeidžia jo interesus. Pagal Konstitucijos 23 straipsnio prasmę tokie apribojimai gali būti numatyti tik įstatymo.

IV

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovų L. Vaičiūnienės ir V. Vaičiūno paaiškinimai.

1. Atstovė L. Vaičiūnienė paaiškino, kad pagal Miškų įstatymo 1 straipsnį „miškas yra vienas pagrindinių Lietuvos gamtos turtų, tarnaujantis valstybės ir piliečių gerovei, saugantis kraštovaizdžio stabilumą ir aplinkos kokybę“. Miškas yra bendranacionalinis mūsų valstybės turtas, tenkinantis visos visuomenės interesus, turintis didelę ekologinę reikšmę. Miškų įstatymas suteikia piliečiams teisę laisvai lankytis miškuose, išskyrus rezervatų ir specialios paskirties miškus. Visos šios aplinkybės ir sąlygoja miško, kaip privačios nuosavybės teises objekto, teisinio režimo specifiką, palyginti su kitais privačios nuosavybės teisės objektais. Atstovė nurodė, kad visų nuosavybės formų miškų tvarkymą, naudojimą, atkūrimą bei apsaugą reglamentuoja Miškų įstatymas, Žemės įstatymas, Vyriausybės nutarimu patvirtinti Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai ir kiti teisės aktai.

Atstovė pažymėjo, kad privačių miškų savininkai turi teisę pirkti, parduoti, perleisti neatlygintinai, mainyti, nuomoti, įkeisti miško žemę įstatymų nustatyta tvarka, taip pat nemokamai gauti konsultaciją miško ūkio tvarkymo klausimais.

Atstovės nuomone, tai, kad įstatymai ir kiti teisės aktai privačių miškų savininkams nustato miško išteklių naudojimo apribojimus, nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytų nuosavybės neliečiamumo nuostatų.

Atstovė nurodė, kad ministerija, atsižvelgdama į tai, kad miško savininkas, savavališkai kirsdamas mišką, naikindamas medžius ir krūmus jam nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje, nepadaro ekonominės žalos valstybei ir visuomenei, pateikė Vyriausybei naują nutarimo projektą „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“, kuriame nebenumatoma miškų savininkų atsakomybė atlyginti žalą už medžių ir krūmų kirtimą nuosavybės teise priklausančioje miško žemėje.

2. Atstovas V. Vaičiūnas paaiškinime nurodė, kad miško, kaip privačios nuosavybės teisės objekto, teisinio režimo specifiką sąlygoja tai, kad, palyginti su kitais nuosavybės teisės objektais, miškas yra bendranacionalinis Lietuvos turtas, jis tenkina ne tik miško savininko, bet ir visos visuomenės interesus.

Atstovas pažymėjo, kad nežinoma nė vienos išsivysčiusios šalies, kur miško savininkai galėtų visiškai laisvai disponuoti juo. Visame pasaulyje valstybė reguliuoja miškų kirtimą, atkūrimą, pavertimą kitomis naudmenomis, nustato aplinkosaugos reikalavimus, atsakomybę už atitinkamų įstatymų pažeidimus.

Atstovas teigė, kad privatūs miško savininkai disponuoja jiems nuosavybės teise priklausančiais miškais, gali juos parduoti, perduoti neatlygintinai, įkeisti, nuomoti ir pan. Tačiau miško savininkas privalo mišką tvarkyti, naudoti jo išteklius, jį atkurti ir saugoti laikydamasis įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų.

Atstovo nuomone, galiojančiuose įstatymuose ir poįstatyminiuose aktuose privačių miškų savininkams nustatyti miško išteklių naudojimo apribojimai nepažeidžia Konstitucijos 23 straipsnyje nustatytų nuosavybės neliečiamumo nuostatų.

Atstovas nurodė, kad miško savininkas, kuris savavališkai kerta mišką pažeisdamas įstatymus ir kitus teisės aktus, dažnai padaro žalą valstybei, visuomenei, gamtai. Tačiau tais atvejais, kada miško savininkas savavališkai vykdo rinktinius kirtimus eksploataciniuose miškuose, praktiškai jis gamtai, visuomenei didelės žalos nepadaro, tačiau pažeidžia galiojančius teisės aktus, už ką turi būti traukiamas atsakomybėn.

Atstovas pažymėjo, kad atsižvelgdama į tai, jog miško savininkas, savavališkai kirsdamas mišką, neretai padaro žalą tik sau, Žemės ir miškų ūkio ministerija pateikė Vyriausybei naują nutarimo projektą „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“, kuriame nebenumatoma miško savininkams, savavališkai iškirtusiems mišką, skaičiuoti žalą.

V

Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gautos specialistų – Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Civilinės teisės ir proceso katedros vedėjo prof. habil. dr. V. Mikelėno ir Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Civilinių bylų ir teisės aktų rengimo skyriaus prokuroro L. Miežėno išvados.

V. Mikelėnas, remdamasis Konstitucijos 30 straipsnio antrosios dalies, Civilinio kodekso straipsnių ir Miškų įstatymo normų turinio analize, padarė išvadą, kad Vyriausybė, minėtais nutarimais nustatydama miško savininko civilinę atsakomybę už žalos padarymą iškertant nuosavą mišką, veikė ultra vires, t. y. pažeidė Konstitucijos ir įstatymų nustatytą valdžių padalijimo principą, nes išsprendė ne jos, o įstatymų leidėjo kompetencijai priskirtus klausimus. Išvadoje teigiama, kad Vyriausybė teisiškai nepagrįstai nustatė miško savininko, iškirtusio mišką pažeidžiant nustatytą tvarką, civilinę atsakomybę, nes tai prieštarauja nustatytiems prievolių atsiradimo ir pasibaigimo pagrindams.

Išvadoje pabrėžiama, kad miškas yra ypatingas nuosavybės teisės objektas, turintis svarbią reikšmę visai visuomenei, atmosferai ir kitiems gyvybiniams planetos egzistavimo veiksniams. Miškų įstatyme ir kituose teisės aktuose nustatyti privačių miškų tvarkymo ir naudojimo apribojimai yra pateisinami, nes gina viešąjį interesą. Tokią teisę valstybei suteikia Konstitucijos 46 straipsnio trečioji dalis.

L. Miežėnas savo paaiškinime nurodė, kad Miškų įstatymas nenumato miško savininkų materialinės atsakomybės už jam nuosavybės teise priklausančiam miškui padarytą žalą. Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai taip pat nenumato savininkų materialinės atsakomybės už padarytą žalą savavališkai kertant jam nuosavybės teise priklausantį mišką. Paaiškinime teigiama, kad pagal dabar galiojančius įstatymus už savavališką miško kirtimą arba viršijant leidime kirsti nustatytą miško kiekį, medžių rūšis miško savininkui galėtų būti taikoma administracinė atsakomybė, numatyta Administracinių teisės pažeidimų kodekse.

L. Miežėnas nurodė, kad Vyriausybė 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimu Nr. 329 su vėlesniais pakeitimais nustatydama žalos atlyginimą valstybei (ar savivaldybei), kai žala padaroma savininko neteisėtais veiksmais, iškertant jam privačios nuosavybės teise priklausantį mišką, viršijo savo kompetencijos ribas.

Byloje taip pat gautas žemės ūkio viceministro A. Bruko paaiškinimas.

VI

Suinteresuoto asmens atstovai teisminiame posėdyje iš esmės pakartojo paaiškinimuose išdėstytus argumentus.

Atstovas V. Vaičiūnas papildomai paaiškino, kad kertant mišką aplinkai padaroma vienokia ar kitokia žala ir aplinkosaugos ekspertai tuo neabejoja. Pagrindinis ginčijamo nutarimo trūkumas tas, kad nėra išskirta žala, padaroma miškui, ir žala, kertant mišką, padaroma aplinkai. Atstovas pažymėjo, kad savavališku miško kirtimu padaryta miškui žala turi du aspektus: turtinį – žala padaryta miškui ir aplinkosauginį – žala padaryta aplinkai. Atstovas nurodė, kad parengtame naujame nutarimo projekte nenumatoma, kad miško savininkui savavališkai iškirtus mišką būtų išskaičiuojami turtiniai nuostoliai, nes jis juos padaro savo miškui. Tačiau jeigu bus nustatyta, kad taip iškirtus mišką aplinkai padaryta žala, jis turėtų tokią žalą atlyginti.

Suinteresuoto asmens atstovė L. Vaičiūnienė pritarė V. Vaičiūno paaiškinimui ir pažymėjo, kad Miškų įstatymo 26 straipsnis numato trečiųjų asmenų atsakomybę atlyginti žalą, padarytą miško valdytojams, savininkams ir naudotojams. Miško savininkas savavališku miško iškirtimu padaro žalą sau. Už miško savininko savavališką miško kirtimą įstatyme numatyta administracinė atsakomybė. Miško savininko civilinė atsakomybė už tai turėtų būti panaikinta.

Suinteresuoto asmens atstovas V. Vaičiūnas pripažino, kad už savavališką miško kirtimą ir juo tiek miškui, tiek aplinkai padarytos žalos atlyginimo sąlygos, pagrindai ir tvarka turi būti nustatyti įstatymuose, o žalos dydžio apskaičiavimo metodikos, taksos gali būti tvirtinamos Vyriausybės arba jos pavedimu – kompetentingos institucijos. Be to, atstovas paaiškino, kad ekologinės žalos atlyginimo principai įstatyme smulkiai nereglamentuoti. Tokios žalos nustatymo metodika ir taksos turėtų būti pagrįstos objektyviais kriterijais, t. y. miško funkcine paskirtimi, pagal kurią Miškų įstatymo 4 straipsnyje miškai skirstomi į keturias grupes, ir kiekvienai iš jų yra nustatytas atitinkamas teisinis reguliavimas.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Konstitucijos 23 straipsnio pirmojoje dalyje yra įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas: „Nuosavybė neliečiama.“ Taigi tik savininkas, kaip subjektinių teisių į turtą turėtojas, turi išimtinę teisę tą turtą valdyti, naudoti bei disponuoti juo. Kartu savininkas turi teisę reikalauti, kad kiti fiziniai ir juridiniai asmenys, taip pat ir valstybė nepažeistų nuosavybės teisių.

Konstitucijos 23 straipsnio antrojoje dalyje nustatyta: „Nuosavybės teises saugo įstatymai.“ Vadinasi, valstybė turi priedermę leisti atitinkamus įstatymus ir jais remdamasi ginti nuosavybę. Tuo tikslu sukuriama atitinkamų teisės normų sistema, kurios uždavinys – užtikrinti savininkui galimybę savo nuožiūra turtą naudoti, valdyti bei disponuoti juo, ginti ir saugoti nuosavybės teisę nuo pažeidimų. Tačiau negalima teigti, kad savininkas, įgyvendindamas savo subjektines nuosavybės teises, yra visiškai laisvas. Nei Konstitucija, nei visuotinai pripažintos tarptautinės teisės normos nepaneigia galimybės įstatymuose nustatyti turto valdymo, naudojimo ar disponavimo juo tam tikras ribas. Kartu tokiais ribojimais negali būti paneigiama nuosavybės teisės esmė.

Aiškinantis Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių turinį reikia atsižvelgti į Konstitucijos 28 straipsnį, kuriame nustatyta: „Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių.“ Šią konstitucinę nuostatą iš esmės atitinka Civilinio kodekso 96 straipsnio pirmosios dalies norma, kurioje nustatyta, kad savininkas valdo jam priklausantį turtą, naudojasi bei disponuoja juo nepažeisdamas kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų. Tai reiškia, kad savininkas, įgyvendindamas subjektines nuosavybės teises, turi atsižvelgti į viešuosius interesus. Beje, Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio antrosios dalies turinio esmę, yra pažymėjęs, kad „[...] teisės teorijos požiūriu nuosavybės teisių gynimas teisinėmis priemonėmis suponuoja ir atitinkamas tokio gynimo ribas, nes teisė visais visuomeninių santykių reguliavimo atvejais turi apibrėžtas galiojimo ribas“ (Konstitucinio Teismo 1993 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

2. Konstitucijos 54 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Valstybė rūpinasi natūralios gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūri, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai.“ Šioje normoje yra suformuluotas vienas iš valstybės veiklos tikslų – užtikrinti žmonių teises į sveiką ir švarią aplinką. Aplinka paprastai suprantama kaip gamtoje funkcionuojanti visuma tarpusavyje susijusių elementų (žemės paviršius ir gelmės, oras, vanduo, dirvožemis, augalai, gyvūnai, organinės ir neorganinės medžiagos, antropogeniniai komponentai) ir juos vienijančios natūraliosios bei antropogeninės sistemos.

Miškas yra vienas iš pagrindinių gamtos turtų. Jis yra vieningos ekologinės sistemos dalis, tarnauja visuomenės ir žmonių gerovei, saugo kraštovaizdžio stabilumą, gerina aplinkos kokybę. Miškui, kaip aplinkos sudedamajai daliai, yra taikomi bendrieji aplinkos apsaugos principai: aplinkos apsauga yra valstybės bei kiekvieno gyventojo rūpestis ir pareiga; viešieji ir privatūs interesai turi būti skirti aplinkos kokybei gerinti; neigiamo poveikio aplinkai mažinimas; gamybos ekologizavimas; gamtos išteklių racionalus ir kompleksiškas naudojimas. Aplinkos apsaugos reikalavimai paprastai įtvirtinami ir detalizuojami atitinkamų įstatymų normose, kuriose nustatytos miškų valdytojų, savininkų ir naudotojų pareigos ir teisės.

Miškų apsaugos požiūriu išskirtina yra tai, kad miško savininkams, valdytojams ir naudotojams galiojančiuose teisės aktuose yra nustatytos specialios pareigos, kaip antai: saugoti miškus nuo gaisrų, kenkėjų, ligų ir kitų neigiamų veiksnių, laiku ir tinkamai atkurti iškirstą mišką, mišką naudoti tokiais būdais, kurie padėtų mažinti neigiamą poveikį aplinkai, racionaliai ūkininkauti miško žemėje, išsaugoti biologinę įvairovę ir pan.

Taigi ypatinga ekologinė, socialinė ir ekonominė miško reikšmė aplinkai, viešiesiems interesams sąlygoja miško savininkų nuosavybės teisės tam tikrus apribojimus ir suvaržymus. Paprastai tai daroma teisės aktais reguliuojant miško tvarkymą bei naudojimą.

Pažymėtina, kad Lietuvai būdinga įvairiapusė miškų apsaugos tradicija. Antai 1929 m. birželio 7 d. patvirtintose Privatinių savininkų miškams prižiūrėti ir valdyti taisyklėse buvo numatyta, kad savininkų miškai priklauso Miškų departamento priežiūrai. Lietuvoje galiojo savininkams gana griežta miško kirtimo tvarka. Savininkai, pažeidę miško kirtimo taisykles, buvo traukiami atsakomybėn pagal Baudžiamojo statuto normas. Neteisėtai nukirsta miško medžiaga buvo sulaikoma, sekvestruojama.

3.1. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 3.4 punkto 3 pastraipos nuostata, jog už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą, „[...] kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais“, atitinka Konstitucijos 23 straipsnį. Pareiškėjas mano, kad tokia nuostata prieštarauja šiam straipsniui, nes ja ribojama savininko teisė valdyti, naudoti savo turtą bei disponuoti juo, t. y. pažeidžiami jo interesai. Be to, teigiama, kad pagal Konstitucijos 23 straipsnio prasmę nuosavybės teises galima riboti tik įstatymu.

Analizuojant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3 pastraipos ginčijamos nuostatos atitikimą Konstitucijos 23 straipsniui būtina atsižvelgti į jos sąveiką su kitomis šio nutarimo normomis, taip pat į atitinkamų visuomeninių santykių teisinio reguliavimo istorinius aspektus bei kitas svarbias aplinkybes.

Vyriausybės nutarimo 1 punkte nustatyta, kad juridiniai ir fiziniai asmenys yra materialiai atsakingi, jeigu jie miškų fondo žemėse neteisėtai nukerta arba sužaloja medžius ir krūmus, sunaikina arba sužaloja mišką, miško kultūras, sėjinukus arba sodinukus miško daigynuose. Materialinė atsakomybė nustatyta taip pat už kitus neteisėtus veiksmus. Nutarime patvirtintos juridinių ir fizinių asmenų veiksmais miškams padarytos žalos atlyginimo taksos, o 3 punkto 2 papunktyje nustatyta, kad asmenys, padarę žalą miškams, atlygina ją nepriklausomai nuo to, ar yra traukiami baudžiamojon arba administracinėn atsakomybėn. Apibendrinant nurodytų teisės normų turinį galima teigti, kad jose buvo suformuluoti teisiniai pagrindai išieškoti iš juridinių ir fizinių asmenų miškams padarytą žalą.

Kitos šio nutarimo normos iš esmės yra skirtos patikslinti teisiniam reguliavimui dėl miškams padarytos žalos atlyginimo. Akivaizdu, kad tokio pobūdžio yra ir 3.4 punkto 3 pastraipos ginčijama nuostata. Joje yra nustatyta, kad už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos, taip pat ir už žalą, padarytą juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais, sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miškų auginimo fondą. Šioje nuostatoje nustatomos kai kurių Vyriausybės nutarimo teisės normų įgyvendinimo taisyklės.

Kitas aspektas, į kurį būtina atsižvelgti vertinant Vyriausybės nutarimo ginčijamos nuostatos teisėtumą, susijęs su jos istoriniu aiškinimu. Pažymėtina, kad 1991 m. rugpjūčio 14 d., kai buvo priimamas Vyriausybės nutarimas „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“, privačių miškų realiai dar nebuvo. Į Lietuvos teisės sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės institutą iš esmės keitėsi privačios nuosavybės, taip pat ir miškų, įstatyminio reguliavimo pobūdis. Miškų įstatyme, taip pat kituose įstatymuose buvo numatyta ir privati miškų nuosavybė, nustatytos miško savininkų, valdytojų ir naudotojų pareigos. Įstatymuose buvo suformuluotos miško apsaugos nuo neteisėtų veiksmų teisinės prielaidos – teisinė atsakomybė už savavališką miško kirtimą, taip pat fizinių ir juridinių asmenų, padariusių žalą miškui, pareiga ją atlyginti.

Kartu pažymėtina, kad atsiradus privačiai miškų nuosavybei Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimas dėl miškams padarytos žalos atlyginimo nebuvo tinkamai patikslintas.

3.2. Sprendžiant Vyriausybės nutarimo 3.4 punkto 3 pastraipos ginčijamos nuostatos konstitucingumo klausimą būtina remtis ir Konstitucijos 54 straipsnio antrąja dalimi, kurioje nustatyta: „Įstatymu draudžiama niokoti žemę, jos gelmes, vandenis, teršti vandenis ir orą, daryti radiacinį poveikį aplinkai bei skurdinti augaliją ir gyvūniją.“ Konstitucinis Teismas pažymi, kad šios normos turinyje išskirtini keli aspektai. Visų pirma joje įtvirtintas aplinkos apsaugos principas: visi juridiniai ir fiziniai asmenys turi susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala gamtinei aplinkai ir, suprantama, miškams. Antra, šioje normoje suponuojamos atitinkamos atsakomybės už neteisėtus veiksmus, taip pat padarytos miškui žalos atlyginimo teisinės prielaidos.

Konstitucijos 54 straipsnio antrosios dalies norma yra teisės normų dėl aplinkai ir miškams padarytos žalos atlyginimo konstitucinis pagrindas. Aplinkos apsaugos įstatymo 32 straipsnyje yra nustatyta: „Juridiniai ir fiziniai asmenys, neteisėta veika padarę žalos aplinkai, žmonių sveikatai ir gyvybei, kitų juridinių ir fizinių asmenų turtui bei interesams, privalo atlyginti visus nuostolius ir, esant galimybei, atstatyti aplinkos objekto būklę.“ Tačiau su minėtomis normomis dar nesuderintos atitinkamos Miškų įstatymo normos. Antai Miškų įstatymo 26 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad fiziniai ir juridiniai asmenys, padarę žalos miško valdytojų, savininkų ir naudotojų miškui, turtui ir interesams, privalo visiškai ją atlyginti arba, jeigu yra galimybė, atstatyti iki pažeidimo buvusią būklę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad joje kalbama tik apie trečiųjų asmenų padarytą žalą, tuo tarpu apie miškų savininkų padarytą žalą aplinkai, kai jie savavališkai kerta jiems nuosavybės teise priklausantį mišką, nieko nekalbama.

Pažymėtina, kad savininkas savavališkais veiksmais, kirsdamas privačios nuosavybės teise jam priklausantį mišką, gali sukelti dvejopus teisinius padarinius. Pirma, miško savininkas pažeidžia įstatymo ar poįstatyminio teisės akto nustatytą privačių miškų tvarkymo ir naudojimo tvarką, t. y. jis padaro teisės pažeidimą, už kurį gali būti traukiamas teisinėn atsakomybėn. Antra, miško savininkas, savavališkai kirsdamas nuosavą mišką, gali padaryti žalą ir aplinkai. Tokiu atveju nepriklausomai nuo administracinės ar baudžiamosios atsakomybės taikymo gali atsirasti ir prievolė atlyginti padarytą aplinkai žalą.

3.3. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas, teigdamas, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4. punkto 3 pastraipos ginčijama nuostata prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui, mano, jog savininkas, savavališkai kirsdamas nuosavą mišką, gali padaryti žalą tik sau ir todėl iš jo negali būti reikalaujama atlyginti žalą.

Pažymėtina, kad pareiškėjo keliamas teisinio reguliavimo dėl miško savininko savavališku miško kirtimu nuosavam miškui padarytos žalos atlyginimo klausimo tyrimas yra sietinas su bendraisiais prievolinės teisės principais. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius, o kita šalis privalo padarytus nuostolius atlyginti. Prievoliniame santykyje būtinos dvi šalys: nukentėjusysis, kuriam padaryta žala, ir žalą padaręs asmuo. Miško savininkas, savavališkai, t. y. neteisėtai, kirsdamas jam priklausantį mišką, gali padaryti turtinę žalą ir sau. Tačiau šiuo atveju nėra turtinės prievolės, nes nukentėjusysis ir žalą padaręs asmuo sutampa viename asmenyje.

Nagrinėjamos bylos kontekste svarbu yra tai, kad miško savininkas savavališkai kirsdamas mišką padaro žalos aplinkai, todėl atsiranda prievoliniai santykiai dėl žalos atlyginimo. Tokiu atveju atitinkama aplinkos apsaugos institucija turi teisę reikalauti atlyginti aplinkai padarytą žalą.

Atsižvelgiant į išdėstytus motyvus ir argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4 punkto 3 pastraipos ginčijama nuostata neatitinka Konstitucijos 23 straipsnio pirmosios ir antrosios dalių.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. rugpjūčio 14 d. nutarimo Nr. 329 „Dėl miškams padarytos žalos atlyginimo“ 3.4. punkto 3 pastraipos nuostata, kad už padarytą miškams žalą išieškotos lėšos sumokamos į miškų urėdijų ir nacionalinių parkų miško auginimo fondą, „[...] kai žala padaryta kitų juridinių ar fizinių asmenų miškams šių asmenų neteisėtais veiksmais [...]“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio pirmajai ir antrajai dalims.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai:                          Egidijus Jarašiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Augustinas Normantas

Vladas Pavilonis

Jonas Prapiestis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Teodora Staugaitienė

Juozas Žilys

______________