KONVENCIJA DĖL TARPTAUTINIO VAIKŲ GROBIMO CIVILINIŲ ASPEKTŲ
tvirtai įsitikinusios, kad, sprendžiant klausimus, susijusius su vaikų globa, svarbiausia yra vaikų interesai;
norėdamos tarptautiniu mastu apsaugoti vaikus nuo žalingų padarinių, kuriuos sukelia jų neteisėtas išvežimas ar laikymas, nustatyti tvarką, kuri užtikrintų greitą jų sugrąžinimą į valstybę, kurioje jie nuolat gyvena, taip pat užtikrinti teisės matytis su vaiku apsaugą,
nusprendė sudaryti šią Konvenciją ir susitarė dėl šių nuostatų:
I SKYRIUS – KONVENCIJOS TAIKYMO SRITIS
1 straipsnis
Šios Konvencijos tikslai yra:
a) užtikrinti, kad neteisėtai į bet kurią Susitariančiąją Valstybę išvežti ar jose laikomi vaikai būtų greitai grąžinti;
2 straipsnis
3 straipsnis
Vaiko išvežimas ar laikymas laikomas neteisėtu, jei:
a) pažeidžiamos globos teisės, suteiktos asmeniui, institucijai ar kitai organizacijai atskirai ar kartu, pagal valstybės, kurioje vaikas nuolat gyveno prieš pat jį išvežant ar laikant, įstatymus; ir
4 straipsnis
II SKYRIUS – CENTRINĖS ĮSTAIGOS
6 straipsnis
Susitariančioji Valstybė paskiria centrinę įstaigą pareigoms, kurias tokioms įstaigoms nustato ši Konvencija, vykdyti.
Federacinės valstybės, valstybės, turinčios daugiau kaip vieną teisės sistemą, taip pat valstybės, turinčios autonominius teritorinius vienetus, gali paskirti daugiau kaip vieną centrinę įstaigą ir nustatyti tų įstaigų teritorinę kompetenciją. Jei valstybė paskyrė daugiau kaip vieną centrinę įstaigą, ji taip pat paskiria vieną centrinę įstaigą, kuriai galima adresuoti prašymus, kad jie būtų persiųsti reikiamai tos valstybės centrinei įstaigai.
7 straipsnis
Centrinės įstaigos bendradarbiauja tarpusavyje ir skatina savo valstybės kompetentingų įstaigų bendradarbiavimą, kad užtikrintų greitą vaikų grąžinimą ir pasiektų kitų šios Konvencijos tikslų.
Visų pirma jos tiesiogiai arba per tarpininkus imasi reikiamų priemonių:
b) užkirsti kelią tolesnei žalai vaikui ar suinteresuotų šalių teisių pažeidimui, imdamosi laikinųjų priemonių arba pasirūpindamos, kad jų būtų imtasi;
e) teikti bendro pobūdžio informaciją apie savo valstybės teisės normas, susijusias su šios Konvencijos taikymu;
f) iškelti ar sudaryti sąlygas iškelti bylą teisme ar administracinėje institucijoje siekiant, kad vaikas būtų grąžintas, taip pat reikiamais atvejais imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinta ar užtikrinta teisė matytis su vaiku;
g) jei to reikia pagal aplinkybes, teikti ar sudaryti sąlygas teikti teisinę pagalbą ar konsultacijas, įskaitant advokatų ir teisės patarėjų dalyvavimą;
h) imtis tokių administracinių priemonių, kurios gali būti reikalingos ir tinkamos užtikrinant saugų vaiko grąžinimą;
III SKYRIUS – VAIKŲ GRĄŽINIMAS
8 straipsnis
Bet kuris asmuo, įstaiga ar kita organizacija, teigianti, kad vaikas yra išvežtas ar laikomas pažeidžiant globos teises, gali kreiptis į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos centrinę įstaigą arba į bet kurios kitos Susitariančiosios Valstybės centrinę įstaigą dėl pagalbos užtikrinti vaiko grąžinimą.
Prašyme turi būti nurodyta:
a) informacija apie pareiškėjo, vaiko ir vaiko pagrobimu ar neteisėtu laikymu įtariamo asmens tapatybę;
Prie prašymo gali būti pridėta arba jis gali būti papildytas:
f) centrinės įstaigos, kitos vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės kompetentingos įstaigos arba įgalioto asmens pažyma ar raštiškas priesaika patvirtintas pareiškimas dėl tos valstybės šiam klausimui taikomų teisės nuostatų;
9 straipsnis
Jei centrinė įstaiga, kuri gauna 8 straipsnyje nurodytą prašymą, turi pagrindo manyti, kad vaikas yra kitoje Susitariančiojoje Valstybėje, ji tiesiogiai ir nedelsdama perduoda prašymą tos Susitariančiosios Valstybės centrinei įstaigai ir apie tai informuoja prašančiąją centrinę įstaigą arba atitinkamais atvejais pareiškėją.
10 straipsnis
11 straipsnis
Vykstant vaiko grąžinimo procesui, Susitariančiųjų Valstybių teismo ir administracinės institucijos turi veikti kuo sparčiau.
Jei teismo ar administracinė institucija per šešias savaites nuo proceso pradžios nepriima sprendimo, pareiškėjas arba valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinė įstaiga savo iniciatyva arba prašančiosios valstybės centrinės įstaigos prašymu turi teisę pareikalauti nurodyti vėlavimo priežastis. Jei atsakymą gauna valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinė įstaiga, ji perduoda atsakymą prašančiosios valstybės centrinei įstaigai arba atitinkamais atvejais pareiškėjui.
12 straipsnis
Jei vaikas yra neteisėtai išvežtas arba laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, ir jei pradedant procesą Susitariančiosios Valstybės, kurioje yra vaikas, teismo ar administracinėse institucijose dar nėra praėjęs vienerių metų terminas nuo tos dienos, kai vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, bylą nagrinėjanti institucija nurodo vaiką tuojau pat grąžinti.
Net jei procesas buvo pradėtas praėjus ankstesnėje pastraipoje nurodytam vienerių metų terminui, teismo ar administracinė institucija nurodo grąžinti vaiką, nebent būtų įrodyta, kad vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
13 straipsnis
Nepaisant ankstesnio straipsnio nuostatų, valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija neprivalo nurodyti grąžinti vaiką, jei asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri prieštarauja, kad vaikas būtų grąžintas, įrodo, kad:
a) asmuo, įstaiga ar kita organizacija, kuri rūpinosi vaiku, vaiko išvežimo ar laikymo metu iš tiesų nesinaudojo globos teisėmis arba neprieštaravo ar vėliau sutiko, kad vaikas būtų išvežtas ar laikomas; arba
Teismo ar administracinė institucija taip pat gali atsisakyti nurodyti grąžinti vaiką, jei ji nustato, kad vaikas prieštarauja grąžinimui ir jau yra sulaukęs tokio amžiaus ir brandos, kai tikslinga atsižvelgti į jo nuomonę.
14 straipsnis
Valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinė institucija, nustatydama, ar vaikas buvo neteisėtai išvežtas ar laikomas, kaip nurodyta 3 straipsnyje, gali tiesiogiai atsižvelgti į vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teisės normas, taip pat į teismo ar administracinius sprendimus, oficialiai pripažįstamus arba nepripažįstamus vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, netaikydama specialių procedūrų tų teisės normų egzistavimui ir turiniui nustatyti, taip pat užsienio valstybių institucijų sprendimų pripažinimo procedūrų, kurios kitu atveju būtų taikomos.
15 straipsnis
Prieš nurodydama grąžinti vaiką, Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracinė institucija gali pareikalauti, kad pareiškėjas iš vaiko nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės institucijų gautų sprendimą ar kitą patvirtinimą, kad išvežimas ar laikymas buvo neteisėtas pagal Konvencijos 3 straipsnį, jei toje valstybėje tokį nutarimą ar sprendimą galima gauti. Susitariančiųjų Valstybių centrinės įstaigos kiek galėdamos padeda pareiškėjui gauti tokį sprendimą ar patvirtinimą.
16 straipsnis
Gavusi pranešimą apie neteisėtą išvežimą ar laikymą, nurodytą 3 straipsnyje, Susitariančiosios Valstybės, į kurią vaikas yra išvežtas arba kurioje jis laikomas, teismo ar administracinė institucija nesprendžia dėl vaiko globos teisių iš esmės, kol nenustatoma, kad vaikas neturi būti grąžinamas pagal šią Konvenciją, arba sprendžia dėl globos teisių iš esmės tik tada, jei per protingumo kriterijų atitinkantį laikotarpį nuo minėto pranešimo gavimo dienos nepateikiamas prašymas pagal šią Konvenciją.
17 straipsnis
Vien tai, kad valstybėje, į kurią kreipiamasi, yra priimtas sprendimas dėl globos arba kad toje valstybėje toks sprendimas turi būti pripažintas, nėra pagrindas atsisakyti grąžinti vaiką pagal šią Konvenciją, tačiau valstybės, į kurią kreipiamasi, teismo ar administracinės institucijos, taikydamos šią Konvenciją, gali atsižvelgti į tokio sprendimo priežastis.
18 straipsnis
19 straipsnis
IV SKYRIUS – TEISĖ MATYTIS SU VAIKU
21 straipsnis
Prašymas imtis priemonių, kad būtų veiksmingai įgyvendinta ar užtikrinta teisė matytis su vaiku, gali būti pateiktas Susitariančiųjų Valstybių centrinėms įstaigoms ta pačia tvarka, kaip ir prašymas grąžinti vaiką.
7 straipsnyje nurodyti Centrinių įstaigų bendradarbiavimo įsipareigojimai įpareigoja jas ginti teisę nekliudomai matytis su vaiku ir skatinti vykdyti visas sąlygas, taikomas norint naudotis ta teise. Centrinės įstaigos, kiek įmanoma, imasi visų priemonių, kad būtų pašalintos visos kliūtys šiai teisei įgyvendinti.
V SKYRIUS – BENDROSIOS NUOSTATOS
22 straipsnis
23 straipsnis
24 straipsnis
Visi prašymai, pranešimai ir kiti dokumentai, siunčiami valstybės, į kurią kreipiamasi, centrinei įstaigai, turi būti parengti originalo kalba, prie jų pridedamas vertimas į tos valstybės oficialią kalbą ar vieną iš oficialių kalbų arba, kai tai neįmanoma, vertimas į prancūzų arba anglų kalbas.
25 straipsnis
Susitariančiųjų Valstybių nacionaliniai subjektai ir asmenys, kurie nuolat gyvena tose valstybėse, turi teisę su šios Konvencijos taikymu susijusiais klausimais gauti teisinę pagalbą ir konsultacijas bet kurioje kitoje Susitariančiojoje Valstybėje tokiomis pat sąlygomis, tarsi jie būtų tos valstybės nacionaliniai subjektai ir nuolat joje gyventų.
26 straipsnis
Susitariančiųjų Valstybių centrinės įstaigos ir kitos valstybinės institucijos nenustato jokių mokesčių, susijusių su pagal šią Konvenciją teikiamais prašymais. Ypač jos negali reikalauti, kad pareiškėjas padengtų teismo proceso išlaidas arba atitinkamais atvejais advokatų ar patarėjų dalyvavimo išlaidas. Tačiau jos gali reikalauti padengti esamas ar būsimas išlaidas, susijusias su vaiko grąžinimu.
Tačiau Susitariančioji Valstybė, darydama 42 straipsnyje nurodytą išlygą, gali pareikšti, kad ji neįsipareigoja padengti jokių ankstesnėje pastraipoje nurodytų teismo proceso arba advokatų ar patarėjų dalyvavimo išlaidų, išskyrus tuos atvejus, kai tokias išlaidas gali padengti tos valstybės teisinės pagalbos ir konsultacijų sistema.
Priėmusi sprendimą grąžinti vaiką arba sprendimą dėl teisės matytis su vaiku pagal šios Konvencijos nuostatas, teismo ar administracinė institucija prireikus gali įpareigoti asmenį, kuris išvežė ar laikė vaiką arba kuris neleido įgyvendinti teisės matytis su vaiku, sumokėti pareiškėjo arba pareiškėjo vardu padarytas išlaidas, įskaitant kelionės išlaidas, bet kokias išlaidas ar įmokas, susijusias su vaiko buvimo vietos nustatymu, pareiškėjo išlaidas teisiniams atstovams, taip pat su vaiko grąžinimu susijusias išlaidas.
27 straipsnis
Jei yra akivaizdu, kad šios Konvencijos reikalavimai neįvykdyti arba kad prašymas nėra tinkamai pagrįstas dėl kitų priežasčių, centrinė įstaiga prašymo priimti neprivalo. Tokiu atveju centrinė įstaiga apie atsisakymo priežastis tuojau pat praneša atitinkamai pareiškėjui arba centrinei įstaigai, per kurią buvo pateiktas prašymas.
28 straipsnis
29 straipsnis
Ši Konvencija neužkerta kelio jokiam asmeniui, įstaigai ar organizacijai, kurie teigia, kad buvo pažeistos 3 ir 21 straipsniuose nurodytos globos teisės ar teisė matytis su vaiku, kreiptis tiesiai į Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracines institucijas pagal šios Konvencijos nuostatas arba kitas teisės normas.
30 straipsnis
Bet koks prašymas, pateiktas centrinei įstaigai arba tiesiai Susitariančiosios Valstybės teismo ar administracinei institucijai pagal šios Konvencijos nuostatas, taip pat kartu su juo pateikti dokumentai ir kita prie jo pridėta ar centrinės įstaigos atskirai pateikta informacija yra pripažįstami priimtinais Susitariančiųjų Valstybių teismuose ir administracinėse institucijose.
31 straipsnis
Jei valstybė vaikų globos klausimais skirtinguose teritoriniuose vienetuose taiko dvi ar daugiau teisės sistemų:
a) visos nuorodos į nuolatinę gyvenamąją vietą toje valstybėje suprantamos kaip nuorodos į nuolatinę gyvenamąją vietą viename iš valstybės teritorinių vienetų;
32 straipsnis
33 straipsnis
34 straipsnis
Ši Konvencija joje reglamentuojamais klausimais turi pirmumo teisę prieš 1961 m. spalio 5 d. Konvenciją dėl valdžios institucijų įgaliojimų ir ginant nepilnamečius taikomos teisės tarp tų valstybių, kurios yra abiejų Konvencijų Šalys. Kitais atvejais ši Konvencija neriboja prašančiosios valstybės ir valstybės, į kurią kreipiamasi, galiojančių tarptautinių dokumentų taikymo arba kitų valstybės, į kurią kreipiamasi, teisės aktų taikymo siekiant grąžinti neteisėtai išvežtą ar laikomą vaiką arba įgyvendinti teisę su juo matytis.
35 straipsnis
Susitariančiosioms Valstybėms ši Konvencija taikoma tik tais neteisėto išvežimo ir laikymo atvejais, kurie buvo įvykdyti po to, kai Konvencija tose valstybėse įsigaliojo.
IV SKYRIUS – BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
37 straipsnis
Ši Konvencija pateikiama pasirašyti valstybėms, kurios buvo Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos narės jos keturioliktosios sesijos metu.
38 straipsnis
Prisijungiančiai valstybei ši Konvencija įsigalioja pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojami prisijungimo dokumentai.
Konvencija bus taikoma tik santykiams tarp prisijungiančios valstybės ir tų Susitariančiųjų Valstybių, kurios pareikš, kad priima jos prisijungimą. Tokį pareiškimą taip pat turės padaryti kiekviena valstybė narė, ratifikuojanti, priimanti ar patvirtinanti Konvenciją po prisijungimo. Pareiškimas deponuojamas Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai. Ši ministerija diplomatiniais kanalais perduoda kiekvienai Susitariančiajai Valstybei patvirtintą nuorašą.
39 straipsnis
Bet kuri valstybė, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama ar patvirtindama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali pareikšti, kad ši Konvencija galios visose, vienoje ar keliose teritorijose, už kurių tarptautinius ryšius ji atsako. Toks pareiškimas įsigalioja Konvencijos įsigaliojimo tai valstybei dieną.
40 straipsnis
Jei Susitariančiojoje Valstybėje yra du ar keli teritoriniai vienetai, kuriuose šios Konvencijos reglamentuojamiems klausimams taikomos skirtingos teisės sistemos, ta valstybė, pasirašydama, ratifikuodama, priimdama ar patvirtindama šią Konvenciją arba prie jos prisijungdama, gali pareikšti, kad ši Konvencija galios visiems jos teritoriniams vienetams arba vienam ar keliems iš jų, ir gali pakeisti šį pareiškimą, vėliau pateikdama kitą pareiškimą.
41 straipsnis
Jei Susitariančiosios Valstybės valdžios sistema yra tokia, kad vykdomoji, teismų ir įstatymų leidžiamoji valdžia yra padalyta tos valstybės centrinėms ir kitoms valdžios institucijoms, tai, jog ji pasirašo, ratifikuoja, priima ar patvirtina šią Konvenciją arba prisijungia prie jos, arba padaro pareiškimą pagal Konvencijos 40 straipsnį, neturi jokios įtakos tos valstybės vidiniam valdžios pasidalijimui.
42 straipsnis
Bet kuri valstybė, ne vėliau kaip ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo metu arba pateikdama pareiškimą pagal 39 ir 40 straipsnius, gali padaryti vieną arba abi išlygas, nurodytas šios Konvencijos 24 straipsnyje ir 26 straipsnio trečiojoje pastraipoje. Jokios kitos išlygos neleidžiamos.
Kiekviena Susitariančioji Valstybė gali bet kada atšaukti padarytas išlygas. Apie atšaukimą pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai.
43 straipsnis
Ši Konvencija įsigalioja pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojamas trečiasis ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentas, nurodytas 37 ir 38 straipsniuose.
Nuo to laiko Konvencija įsigalioja:
1) kiekvienai ją vėliau ratifikuojančiai, priimančiai, patvirtinančiai ar prie jos prisijungiančiai valstybei – pirmą trečiojo kalendorinio mėnesio dieną po to, kai deponuojamas ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumentas;
44 straipsnis
Ši Konvencija galioja penkerius metus nuo jos įsigaliojimo pagal 43 straipsnio pirmąją pastraipą dienos net ir toms valstybėms, kurios ją ratifikavo, priėmė, patvirtino arba prie jos prisijungė vėliau.
Apie kiekvieną denonsavimą ne vėliau kaip prieš šešis mėnesius iki penkerių metų termino pabaigos pranešama Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerijai. Denonsavimas gali būti taikomas tik kai kurioms teritorijoms ar teritoriniams vienetams, kuriems taikoma ši Konvencija.
45 straipsnis
Nyderlandų Karalystės užsienio reikalų ministerija praneša valstybėms Konferencijos narėms ir pagal 38 straipsnį prisijungusioms valstybėms apie:
6) 24 straipsnyje ir 26 straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodytas išlygas ir 42 straipsnyje nurodytus išlygų atšaukimus;
7) 44 straipsnyje nurodytus denonsavimus.
Tai patvirtindami, toliau nurodyti tinkamai įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.
Sudaryta 1980 m. spalio 25 d. Hagoje anglų ir prancūzų kalbomis vienu egzemplioriumi, kuris deponuojamas Nyderlandų Karalystės Vyriausybės archyvuose. Abu tekstai yra autentiški. Kiekvienai valstybei, Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencijos keturioliktosios sesijos narei, diplomatiniais kanalais nusiunčiamas patvirtintas šio egzemplioriaus nuorašas.