LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS 1993 M. LIEPOS 15 D. ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ PAPILDYMO IR PAKEITIMO“ 8 PUNKTO, KURIUO IŠ NAUJO IŠDĖSTYTAS ĮSTATYMO „DĖL PILIEČIŲ NUOSAVYBĖS TEISIŲ Į IŠLIKUSĮ NEKILNOJAMĄJĮ TURTĄ ATSTATYMO TVARKOS IR SĄLYGŲ“ 12 STRAIPSNIO PIRMOSIOS DALIES 3 PUNKTAS, IR LIETUVOS RESPUBLIKOS 1993 M. LIEPOS 15 D. ĮSTATYMO „DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO PAPILDYMO IR PAKEITIMO“ 23 PUNKTO, KURIUO IŠ NAUJO IŠDĖSTYTAS LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 16 STRAIPSNIO SEPTINTASIS PUNKTAS, ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

1995 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Stasio Stačioko, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,

sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,

dalyvaujant pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovams Seimo nariams Andriui Kubiliui ir Vaclovui Lapei,

suinteresuoto asmens – Seimo atstovams Seimo nariui Mykolui Pronckui ir Algirdui Taminskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1995 m. vasario 7-8 d. išnagrinėjo bylą Nr. 20/94-21/94 pagal pareiškėjo – Anykščių rajono apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą“ atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, ir Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, atitinka Konstituciją, taip pat Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, atitinka Konstituciją.

Seimo narių grupės ir Anykščių rajono apylinkės teismo prašymai Konstitucinio Teismo 1994 m. rugsėjo 15 d. sprendimu sujungti į vieną bylą.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Anykščių rajono apylinkės teismas 1994 m. birželio 15 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų P. Baltrano, I. Baltranaitės ir B. Mikėnienės ieškinį atsakovui Anykščių rajono valdybai dėl žemės sklypo grąžinimo. Teismas nutartimi sustabdė civilinės bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas (Žin., 1993, Nr. 32- 725), kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, ir 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas (Žin., 1993, Nr. 32-727), kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, atitinka Konstituciją.

Prašyme pareiškėjas nurodo, kad Konstitucijos 23 straipsnyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama, ji gali būti paimama tik įstatymo nustatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.

1993 m. liepos 15 d. pakeisto ir papildyto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte yra nustatyta, kad valstybė išperka žemę, suteiktą gyventojų asmeniniam ūkiui.

Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintajame punkte nurodyta, kad asmeninio ūkio žemės naudotojai gali ją įsigyti privatinėn nuosavybėn (įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcija). Vadinasi, žemė, valstybės išpirkta iš buvusių savininkų ir suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, vėliau gali būti parduodama naudotojams neatsižvelgiant į buvusių savininkų interesus. Be to, kai valstybė iš anksto žemę išperka tam, kad ji būtų vėliau privatizuota, yra tenkinami ją privatizuojančių gyventojų, o ne visuomenės poreikiai. Pareiškėjas abejoja, ar valstybė, nebūdama žemės savininkė, turi teisę savo nuožiūra taip tvarkyti žemės rinką ir ar ji taip nepažeidžia buvusių savininkų teisės susigrąžinti žemę.

Dėl šių motyvų Anykščių rajono apylinkės teismas mano, kad Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas (įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcija) ir Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas (įstatymo 1993 m. liepos 15 d. redakcija) prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui.

Konstitucinis Teismas, atsižvelgdamas į Anykščių rajono apylinkės teismo nutarties motyvus, 1994 m. liepos 19 d. sprendimu patikslino, kad teismo prašymas yra dėl įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio, pavadinto „Išperkama žemė“, pirmosios dalies 3 punkto nuostatos „žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“ ir Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintojo punkto atitikimo Konstitucijai.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, Anykščių rajono apylinkės teismo teisėjas papildomai nurodė, kad žemės savininkai kompensacijas gaus tik ateityje. Jų žemes galės privatizuoti kiti asmenys, o tai neatitinka visuomenės poreikio sampratos. Žemė, paimta visuomenės poreikiams, turėtų būti valstybės nuosavybė ir tik suteikiama gyventojams naudotis ar išnuomojama jiems.

Pareiškėjas – Seimo narių grupė prašo ištirti, ar 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto norma, atitinka Konstituciją.

Prašyme nurodoma, kad 1993 m. liepos 15 d. pakeisto ir papildyto įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto trečiojoje dalyje dabar yra nurodyta: „Valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu:

3)... žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui arba tarnybinėms žemės daloms arba numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje. Šiose teritorijose esančiuose vienkiemiuose gyvenantiems asmenims gali būti paliekamas iki 3 ha žemės ūkio naudmenų plotas žemės susigrąžinimui natūra, jeigu gyventojai, šiame plote turintys asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus, sutinka žemę asmeniniam ūkiui naudoti kitoje vietoje“.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui, Seimo narių grupė prašymą patikslino nurodydama, kad prašyme minimą ginčijamo įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto trečiąją dalį reikia suprasti kaip 12 straipsnio 3 punkto nuostatą: „Valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu:

Prašyme pareiškėjas nurodo ir jo atstovai teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad žemė dalijama ir pardavinėjama neparengus ir nustatyta tvarka nepatvirtinus žemės reformos projektų, nekreipiant dėmesio į tai, ar žemės sklypas yra privatus, ar valstybės. Net ir esant nuosavybės teisių tęstinumui Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė nutarimus, įteisinančius valstybinį privačios žemės pardavimą. Prašymas grindžiamas Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. ir tų pačių metų birželio 15 d. priimtų nutarimų teiginiais, kad nuosavybė iš savininkų okupacinės valdžios buvo atimta neteisėtai. Tokių savininkų teises gina Konstitucijos 23 straipsnis. Nuosavybė laikoma svarbiausia prigimtine žmogaus teise. Konstitucijoje nustatyta, kad nuosavybės niekas negali atimti savavališkai. Ji gali būti paimama tik visuomenės poreikiams tenkinti ir tik remiantis įstatymu.

Pareiškėjo atstovų teigimu, šiuo metu savininkų žemė dalijama ir parduodama kitiems nesudarius tos žemės išpirkimo bei kompensavimo sutarčių. Tokiais veiksmais akivaizdžiai pažeidžiamas piliečių lygybės principas. Konstitucinis Teismas minėtuose nutarimuose žemės nuomojimo ar naudojimo asmeniniam ūkiui nepriskiria visuomenės poreikiams, dėl kurių žemė gali būti išperkama ir negrąžinama teisėtam savininkui. Jo teisė susigrąžinti nuosavybę padaroma priklausoma nuo subjektyvios asmeninio ūkio žemės naudotojo valios. Privačios žemės paėmimas iš žemės savininkų ir perdavimas (pardavimas) kitiems asmenims nėra visuomenės poreikių tenkinimas. Žemė gali būti tik paimama į valstybinį fondą, o ne perduodama asmenims. Kartu žemės sklypai yra skaldomi į neperspektyvius ūkius, kurie negalės autonomiškai funkcionuoti. Rajonų valdybos tampa institucija, sprendžiančia nuosavybės klausimus, t. y. riboja buvusių savininkų teises susigrąžinti žemę natūra. Analogiškas Lietuvos Respublikos miškų ūkio ministerijos teises Konstitucinis Teismas pripažino nekonstitucinėmis.

Pareiškėjo atstovų nuomone, asmenys, naudojantys žemę asmeniniam ūkiui, yra tik jos nuomotojai. Kol savininkai susigrąžins žemę arba ji bus išpirkta, valstybė privalo garantuoti naudotojams privačios žemės nuomą ir jos sąlygas.

1993 m. liepos 15 d. priimtos ginčijamo įstatymo pataisos varžo ribotosios restitucijos procesą. Dėl tokio restitucijos sąlygų kaitaliojimo ginčijamo įstatymo pakeitimas taip pat yra ydingas, nes juo pažeidžiamas piliečių lygybės principas. Vykdant visą žemės reformą, pareiškėjo nuomone, prioritetas turėtų būti teikiamas žemės grąžinimui ar kompensavimui, o tik po to – žemės privatizavimui.

Pareiškėjo ir jo atstovų vertinimu, šios nuostatos prieštarauja Konstitucijos 23 straipsniui ir visų pirma šio straipsnio normai, kad „nuosavybė gali būti paimama tik įstatymo numatyta tvarka visuomenės poreikiams ir teisingai atlyginama.“

III

Suinteresuoto asmens atstovai rengiant bylą Teismo posėdžiui ir teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, kad Seimas, atsižvelgdamas į susiklosčiusias aplinkybes, 1993 m. liepos 15 d. pakeitė ir papildė įstatymą „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymą. Pakeičiant ir papildant juos, buvo atsižvelgta į per 50 metų ir pastaraisiais metais susiklosčiusius žemės santykius, Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos priimtus teisės aktus. Taip pat buvo atsižvelgta į tai, kad Aukščiausioji Taryba, priėmusi atitinkamus juridinius dokumentus, paskelbė dalinę žemės restituciją, kuri vyksta kartu su žemės reforma.

Suinteresuoto asmens atstovai teigia, kad Aukščiausioji Taryba, pripažindama nuosavybės tęstinumą, 1990 m. lapkričio 15 d. teiginiais faktiškai taip pat konstatavo, jog galimos situacijos, kai neįmanoma viso išlikusio turto grąžinti natūra. Tokiu atveju buvo numatyta galimybė gauti kompensaciją. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog nuostata, kad, jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams.

Suinteresuoto asmens atstovų nuomone, asmeninio ūkio žemė išperkama visuomenės poreikiams. Asmeninio ūkio naudotojai šiuo metu yra labai svarbūs žemės ūkio produkcijos gamintojai. Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 1993 metais įvairūs asmeninio naudojimo žemių šeimininkai pagamino beveik pusę žemės ūkio produkcijos, todėl visuomenei šios žmonių grupės darbas yra svarbus. Be to, sparčiau privatizuojant asmeniniams ūkiams panaudojamas žemes būtų juridiškai įteisinti tikrieji šių plotų šeiminkai, atsirastų savininkų sluoksnis, jie galėtų plėsti kooperaciją ir geriau naudotų žemę.

Suinteresuoto asmens atstovai pateikė prieškarinės vykdytos žemės reformos principų pavyzdžių. Atstovai teigia, jog šiai reformai buvo būdinga tai, kad žemė iš ją nedirbančių buvo paimama ir atiduodama dirbantiems, o atlyginimas už nusavintą žemę duodamas 36 m. pasižadėjimų lakštais, kurie buvo išleidžiami valstybės iždo garantija ir valstybės įstaigų priimami įkaitomis. Lietuvos valstybė reformą stengėsi vykdyti įvertinusi realias savo galimybes ir kuo efektyviau. Dabar žemė privatizuojama neišpirkus jos iš buvusių savininkų dėl to, kad dalinė restitucija vyksta kartu su žemės reforma ir toks procesas tenkina visuomenės poreikius. Asmeninio ūkio sklypų formavimas neatsiejamas nuo vykdomo žemės reformos proceso.

Visuomenės poreikiams paimta žemė gali priklausyti ir privatiems asmenims, ne tik valstybei ar savivaldybei. Svarbu ne tai, kieno nuosavybėn pereis turtas, bet tai, kaip šią nuosavybę naudojant bus tenkinami visuomenės poreikiai. Žemė išperkama, ir Vyriausybės 1994 m. liepos 29 d. nutarimu Nr. 676 nustatyta, kad pirmiausia pinigai išmokami tiems buvusiems savininkams, kurių žemė yra asmeniniam ūkiui numatytoje vietoje.

Suinteresuoto asmens atstovų vertinimu, tiek socialiniu, tiek ekonominiu ir juridiniu aspektais priimant minėtų įstatymų pataisas buvo pasielgta teisingai ir jos neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. 1990 m. kovo 11 d. atstačius nepriklausomą Lietuvos valstybę, konstituciniais aktais buvo atstatytas ir privatinės nuosavybės teisės institutas. Netrukus buvo pradėtos kurti teisinės prielaidos privačios nuosavybės teise grindžiamai ūkio sistemai Lietuvoje grąžinti ir jai toliau plėtoti.

Sovietinės okupacijos laikotarpiu Lietuvai buvo primesta ekonominė sistema, pagrįsta valstybine, kolūkine- kooperatine nuosavybe ir iš to išplaukiančiu administraciniu komandiniu vadovavimu jai. Grįžimas į rinkos ekonominių santykių sistemą buvo neįmanomas be ekonominės reformos, kurios sudedamoji dalis yra agrarinė reforma. Tokia nuostata išdėstyta Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 3 d. nutarime „Dėl bendrųjų agrarinės reformos principų projekto“, kuris buvo pateiktas visuomenei svarstyti.

Minėto bendrųjų agrarinės reformos principų projekto II skyriaus 1 punkte buvo skelbiama, kad „žemės reformos tikslas – įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę, garantuoti racionalų žemės naudojimą“. Šioje nuostatoje jau buvo suformuluota, kad nuosavybės teisių į žemę atstatymas nėra vienintelis agrarinės reformos tikslas, nes kartu turi būti garantuotas ir racionalus žemės naudojimas. Principų II skyriaus 2 punkte numatomas žemės buvusiems savininkams grąžinimas saistomas su žemės naudojimu pagal jos paskirtį. Šis principas vėliau buvo įtvirtintas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnyje, nustatančiame nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo sąlygas ir tvarką. Nuostatą derinti neatskiriamus nuosavybės teisių į žemę atstatymo ir žemės reformos procesus nulėmė tai, kad abu procesai reiškiasi per bendrą objektą – žemę.

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarime „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ buvo nustatyta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, jei jie pageidauja, asmeniniam ūkiui suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai. Kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai.

Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą sodybiniai sklypai buvo suteikiami ne nuosavybėn, o neterminuotam naudojimui. Nutarimu (3 punktas) taip pat buvo siekiama praktiškai pereiti prie laisvu ūkininkavimu grindžiamo žemės ūkio, rinka suinteresuotų asmenų sluoksnio kūrimo.

Agrarinė reforma buvo pradėta vykdyti ne tik suteikiant naudotis kaime gyvenantiems ir dirbantiems žmonėms žemės, bet ir leidžiant įsigyti žemės ūkiui reikalingo turto. Tai buvo daroma remiantis 1991 m. liepos 30 d. priimtu Lietuvos Respublikos žemės ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymu. Pagal jo 3 straipsnį privatizuojamos žemės ūkio įmonės turtą galėjo įsigyti ir asmenys, kuriems suteikti iki 2 arba 3 ha žemės sklypai.

Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimo „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ preambulėje, be tikslo sudaryti palankesnes sąlygas kaimo gyventojams plėsti asmeninį ūkį, nurodytas ir kitas tikslas – valstybinėje apskaitoje fiksuoti faktiškai šiam tikslui naudojamą žemę. Vadovaudamasi šiuo nutarimu, Vyriausybė 1990 m. spalio 11 d. nutarimu „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo ir įforminimo tvarkos“ nustatė, kad žemės iki 2 arba 3 ha suteikiama „atsižvelgiant į žemės ūkio ar kitų įmonių ir pretendento į asmeninį ūkį interesus“ (nutarimo 2 punktas). Pagal Vyriausybės nutarimą pageidaujantys gauti žemės asmenys turėdavo raštu kreiptis į žemės ūkio ar kitos įmonės administraciją, nurodyti norimo gauti žemės sklypo bendrą ir atskirai pagal žemės ūkio naudmenas plotą, taip pat sklypo dalį, norimą gauti bendruose ariamos žemės masyvuose bei grupinėse ganyklose. Asmeninio ūkio žemėnaudos iš esmės susiformavo pagal tai, kaip kaimo gyventojai faktiškai naudojosi žeme. Šiuose nutarimuose nebuvo reikalaujama atsižvelgti į buvusio žemės savininko interesus suteikiant naudoti jo žemę, nors tuo metu privatinės nuosavybės institutas pagal Laikinąjį Pagrindinį Įstatymą jau buvo grąžintas į šalies teisės sistemą.

Įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ paskirtis – reglamentuoti piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kartu ir į žemę, atstatymo tvarką ir sąlygas. Nuosavybės teisių į žemę atstatymas faktiškai reiškė agrarinės reformos vyksmą.

Žemės reformos tikslai suformuluoti Žemės reformos įstatyme. Jo 2 straipsnyje buvo nustatyta: „Žemės reformos tikslai yra įgyvendinti Lietuvos piliečių teisę į žemės nuosavybę, įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinant nusavintą žemę ir perkant ją; sudaryti teisines, organizacines ir ekonomines prielaidas plėtoti žemės ūkio gamybai laisvai pasirenkant ūkininkavimo formas.“ Taigi nuosavybės teisių atstatymas ir žemės reforma yra neatskiriami procesai. Nuosavybės teisių į žemę atstatymas buvo pagrindinė priemonė žemės reformai vykdyti.

Aukščiausiosios Tarybos priimtų teisės aktų, kaip ir įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“, paskirtis – grąžinti žemę savininkams derinant tai su jos naudojimu pagal tikslinę paskirtį. Jei negalima grąžinti žemės, nuosavybės teisės atstatomos kitais būdais – ji turi būti išperkama. Vienas iš žemės išpirkimo atvejų numatytas įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte. Jame buvo nustatyta, kad valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų asmenų išperkama taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu: „3) pagal galiojusius įstatymus suteikta ūkininkui, taip pat užimta sodybinių sklypų bei suteikta prie nuosavybės teise priklausančių namų ir kitų pastatų (sodybų) kaimo vietovėje“ (įstatymo 1991 m. birželio 18 d. redakcija).

Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. liepos 16 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ įsigaliojimo ir taikymo tvarkos“ 7 punkte buvo nustatyta, kad įstatymo 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte nurodytai sodybinių sklypų užimtai žemei priskiriama ir žemė, suteikta pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“. Taigi įstatymų leidėjas jau nuo pat nuosavybės teisių atstatymo teisinio reguliavimo pradžios numatė sąlygą, kad žemę, suteiktą asmeniniam ūkiui, valstybė iš buvusių savininkų išperka. 1992 m. gegužės 7 d. papildant įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą, įstatymo norma dėl užimtų sodybinių sklypų teisinio statuso nebuvo pakeista.

Įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 4 straipsnis, pavadintas „Nuosavybės teisės į žemės ūkio paskirties žemę atstatymo sąlygos ir tvarka“, 1992 m. gegužės 7 d. buvo papildytas devintąja dalimi: „šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems asmenims prie vienkiemių bei kaimo gyvenviečių asmeniniam ūkiui skirtuose neprivatizuojamos žemės plotuose sklypai iki 3 ha grąžinami nuosavybėn natūra arba ekvivalentine natūra“ (ši įstatymo norma pagal Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 3 punktą neteko galios). Minėta norma buvo apribotas grąžintinos žemės sklypo dydis, nes buvo atsižvelgiama ir į kitiems asmenims asmeniniam ūkiui suteiktą žemę bei susiformavusia žemėnauda. Šiuo įstatymu taip pat buvo sudaromos teisinės prielaidos neterminuotai naudoti asmeninio ūkio žemę.

Teisės reguliacinis vaidmuo labai priklauso nuo visuomeninio gyvenimo intensyvumo. Kuo sudėtingesni žmonių socialiniai santykiai, tuo didesnis poreikis šiuos santykius reguliuoti, t. y. priimti teisės aktus, kurie sudarytų prielaidas spręsti socialinių interesų konfliktus. Tokiu būdu išvengiama atsitiktinumų ir savivalės, socialinio gyvenimo nestabilumo, interesų priešpriešos. Vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų – teisingumas. Negalima pasiekti teisingumo tenkinant tik vienos grupės arba vieno asmens interesus ir kartu neigiant kitų interesus. Elgiantis vienašališkai, būtų ignoruojama humaniškoji teisės paskirtis, didėtų socialinių konfliktų galimybė. Teisė negali remtis vien tik daugumos ar mažumos interesais, todėl teisėdaroje siekiama derinti interesus panaudojant optimalias šalių susitarimo galimybes. Šis teisėdaros principas ypač aktualus, kai sprendžiami žmogaus prigimtinių teisių apskritai ir atskirai imant – nuosavybės teisių įgyvendinimo, teisės į nuosavybę gynimo klausimai.

Šioje byloje atsispindi interesų konfliktas: iš vienos pusės – asmenų, siekiančių atstatyti nuosavybės teisę į žemę, iš kitos pusės – asmenų, kurie pagal Lietuvos valstybės teisės aktus jau naudoja konkretų žemės plotą kaip asmeninio ūkio žemę ir kurie nori ją toliau naudoti, įskaitant ir galimybę ją privatizuoti. Išspręsti šį konfliktą įmanoma tik teisės pagrindu, įvertinus realią ekonominę padėtį, taip pat ir visuomenės psichologinę būseną, šios problemos socializacijos dydį.

Konstitucijos 47 ir 54 straipsniuose žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei. Visuomenei ne tas pats, kaip žemė naudojama, nes išsaugoti racionalų žemės naudojimą pagal paskirtį yra visuotinis poreikis. Todėl, siekiant suderinti buvusių savininkų ir asmeninio ūkio žemės naudotojų interesus, valstybės teisė reguliuoti nuosavybės teisių į žemę atstatymo sąlygas yra neišvengiama būtinybė.

Atstačius nepriklausomybę, Lietuvoje buvo ir kolektyvinis, ir asmenų, gavusių iki 2 arba 3 ha žemės, ūkininkavimas. Šių asmenų padėtis buvo kaip smulkių ūkininkų. Nuo pat žemės suteikimo jiems buvo garantuojamas naudojimosi ja teisių stabilumas.

Iki turto grąžinimo ar sprendimo dėl atitinkamo kompensavimo priėmimo buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos. Įstatymas, kol nėra pritaikytas konkrečiam subjektui dėl konkretaus turto grąžinimo, pats savaime subjektinių teisių nesukuria. Esant tokiai situacijai, valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti jį turi tokią juridinę reikšmę, kad nuo to momento buvęs savininkas įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę buvusiems savininkams susigrąžinti žemę natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių, vertintinų kaip visuomenės poreikis vykdant žemės reformą, negalima grąžinti žemės natūra, ji iš buvusio savininko gali būti išperkama.

Sąvoka „išpirkimas“, vartojama įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnyje, faktiškai reiškia valstybės įgaliotų institucijų teisę priimti sprendimą buvusiems savininkams negrąžinti išlikusios žemės, jeigu yra atitinkamos įstatymų nustatytos sąlygos. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio pirmąją dalį žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui, iš buvusių savininkų išperkama taikant to paties įstatymo 16 straipsnyje numatytus būdus. Buvę savininkai turi teisę įstatymo nustatyta tvarka pasirinkti šiuo įstatymu numatytą kompensavimo būdą, o kilus nesutarimams dėl jo ar atlyginimo teisingumo jie gali savo interesus ginti teisme. Konstitucinis Teismas 1994 m. gegužės 27 d. nutarime pažymėjo, jog nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atstatymą.

Sprendžiant žemės grąžinimo buvusiems savininkams problemą, neišvengiamai susiduriama su suformuota ekonominių-socialinių santykių sistema ir konkrečiai – su faktine žemėnauda. Dėl to neįmanoma ignoruoti valstybės teisės reguliuoti nuosavybės teisių atstatymo sąlygas taip, kad būtų maksimaliai suderinti buvusių savininkų ir jų žemės, suteiktos asmeniniam ūkiui, dabartinių naudotojų interesai. Nustatant žemės, kurios iki 2 arba 3 ha suteikta asmeniniams sklypams, išpirkimą ir jos kompensavimą, valstybės veikla grindžiama ne tik socialinių interesų derinimu, bet ir tokiu ūkinės veiklos reguliavimu, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (Konstitucijos 46 straipsnis).

Vertinant šią problemą, atsižvelgtina ir į Lietuvos valstybės teisės tradicijas. Visose Lietuvos valstybės konstitucijose buvo pabrėžiama, kad turtas ir ypač žemė turi ir socialinę funkciją. Žemės reformomis taip pat buvo siekiama, kad žemės gautų ją dirbantys, nors istoriškai ir neturėję nuosavybės teisių į ją, asmenys.

Pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ asmeniniam ūkiui suteiktais sklypais naudojasi beveik visi kaime gyvenantys asmenys. Neišperkant žemės iš buvusių savininkų, nebūtų įmanoma aprūpinti žeme asmenų, naudojančių ir dirbančių ją, o tai kliudytų vykdyti žemės reformą. Tokią išperkamą žemę valstybė turi naudoti pagal paskirtį – parduoti ją jos naudotojams arba, kai naudotojai nepareiškia noro įsigyti jos privatinėn nuosavybėn, garantuoti jiems suteiktos žemės neterminuotą naudojimą. Atsižvelgdamas į tai, Konstitucinis Teismas daro išvadą, jog Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punktas, kuriuo iš naujo išdėstyta įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punkto norma, kad išperkama „žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“, taip pat Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, neprieštarauja Konstitucijai.

2. Pagal įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktą taip pat išperkama žemė, „numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams, pagal rajonų valdybose iki 1993 m. gruodžio 31 d. apsvarstytus žemės reformos žemėtvarkos projektus, arba iki šios datos suteikta ir paženklinta vietovėje“. Tiriant šią normą pažymėtina, kad pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ žemės suteikimas gyventojų asmeniniams ūkiams yra nutrauktas (Lietuvos Respublikos 1994 m. liepos 12 d. įstatymo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos teisinių aktų žemės klausimais, kurie, įsigaliojus Lietuvos Respublikos žemės įstatymui, netenka galios“ 2 punktas). Taigi asmeninio ūkio faktinės žemėnaudos formavimas yra pasibaigęs.

Asmeniniam ūkiui suteiktos žemės išpirkimas turi priklausyti tik nuo vykdant žemės reformą susiformavusios žemėnaudos ir tos situacijos, kuri susidarė pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą suteikus žemės sklypus gyventojų asmeniniam ūkiui. Šią žemę išpirkti iš buvusių savininkų galima tik tada, jeigu yra teisėti dabartinių šių sklypų naudotojai. Nuostata „išperkama žemė, numatyta gyventojų asmeninio ūkio poreikiams“, negali būti aiškinama kaip išankstinis nesuteiktos pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą žemės išpirkimas. Priešingu atveju būtų pažeisti Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinti nuosavybės teisių gynimo principai.

3. 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punkte, kuriuo iš naujo išdėstytas 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, yra norma: „Šiose teritorijose esančiuose vienkiemiuose gyvenantiems asmenims gali būti paliekamas iki 3 ha žemės ūkio naudmenų plotas žemės susigrąžinimui natūra, jeigu gyventojai, šiame plote turintys asmeniniam ūkiui skirtus žemės sklypus, sutinka žemę asmeniniam ūkiui naudoti kitoje vietoje.“ Teisę į sodybinį iki 2 arba 3 ha dydžio sklypą pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ kartu su kitais asmenimis turi ir buvę žemės savininkai, gyvenantys vienkiemiuose. Tokio savininko teisė atstatyti nuosavybės teisę susigrąžinant minėto dydžio žemės sklypą negali būti varžoma atsižvelgiant į kitų asmenų, naudojančių žemę, interesus ir valią. Priešingu atveju buvęs savininkas tampa priklausomas nuo kitų žemės naudotojų subjektyvios valios. Šia norma ribojamos buvusių savininkų, gyvenančių vienkiemiuose, teisės, palyginti su kitais žemės naudotojais. Toks buvusių savininkų nuosavybės teisių apribojimas prieštarauja Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

4. Konstitucijos 120 straipsnyje nustatyta: „Savivaldybės pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją veikia laisvai ir savarankiškai.“ Remdamasis šia norma, Seimas įstatymu gali pavesti savivaldybėms arba jų sudaromiems valdymo organams administraciniame-teritoriniame vienete konkrečias funkcijas vykdyti taip, kad tai neprieštarautų Konstitucijai. Todėl pareiškėjo ginčijami savivaldybėms suteikti įgaliojimai atlikti kai kuriuos teisinius veiksmus vykdant žemės reformą, tarp jų – svarstyti žemėtvarkos projektus, negali būti vertinami kaip neatitinkantys Konstitucijos.

Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad nagrinėjant bylą paaiškėjo, jog taikant įstatymą „Dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir Žemės reformos įstatymą, būna pažeidžiami piliečių interesai, pagrįsti konstitucinėmis teisėmis ir laisvėmis. Savivaldybės arba atitinkamos jų tarnybos, rengdamos ir svarstydamos žemės reformos žemėtvarkos projektus, turi derinti įvairius žmonių interesus, t. y. turi panaudoti optimalias susitarimo galimybes. To reikalaujama ir Konstitucijos preambulės nuostatoje, kad lietuvių tauta siekia „atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės“.

Konstitucijos 6 straipsnio antrojoje dalyje yra nustatyta: „Kiekvienas savo teises gali ginti remdamasis Konstitucija.“ Konstitucijos 30 straipsnio pirmojoje dalyje įtvirtinta: „Asmuo, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę kreiptis į teismą.“ Šias nuostatas dėl piliečių teisių ir laisvių gynimo teisme dar papildo Konstitucijos 124 straipsnio norma: „Savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų organų bei jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teisme.“ Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas, todėl savivaldybių ar jų pareigūnų priimti sprendimai vykdant žemės reformą įstatymo nustatyta tvarka gali būti skundžiami teismui.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, norma, nustatanti, jog „valstybės reikmėms reikalinga bei kita žemė iš šio įstatymo 2 straipsnio nurodytųjų asmenų išperkama, taikant šio įstatymo 16 straipsnyje numatytus išpirkimo būdus, jeigu:... žemė, suteikta gyventojų asmeniniam ūkiui“, ir Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo papildymo ir pakeitimo“ 23 punktas, kuriuo iš naujo išdėstytas Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 16 straipsnio septintasis punktas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos 1993 m. liepos 15 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ papildymo ir pakeitimo“ 8 punkto, kuriuo iš naujo išdėstytas įstatymo „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ 12 straipsnio pirmosios dalies 3 punktas, norma, nustatanti, kad „šiose teritorijose esančiuose vienkiemiuose gyvenantiems asmenims gali būti paliekamas iki 3 ha žemės ūkio naudmenų plotas žemės susigrąžinimui natūra, jeigu gyventojai, šiame plote turintys asmeniniam ūkiui suteiktus žemės sklypus, sutinka žemę asmeniniam ūkiui naudoti kitoje vietoje“, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 ir 29 straipsniams.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Algirdas Gailiūnas

Kęstutis Lapinskas

Zigmas Levickis

Vladas Pavilonis

Pranas Vytautas Rasimavičius

Stasys Stačiokas

Teodora Staugaitienė

Stasys Šedbaras

Juozas Žilys

____________