LIETUVOS RESPUBLIKOS
VYSTOMOJO BENDRADARBIAVIMO IRHUMANITARINĖS PAGALBOS
ĮSTATYMAS

2013 m. gegužės 16 d. Nr. XII-311

Vilnius

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

1. Šio įstatymo paskirtis – reglamentuoti visuomeninius santykius, susijusius su valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšomis finansuojama vystomojo bendradarbiavimo veikla besivystančiose valstybėse ir humanitarinės pagalbos teikimu už Lietuvos Respublikos (toliau – Lietuva) ribų.

2. Šis įstatymas nustato Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslus ir principus, šios politikos formavimą, įgyvendinimo būdus, koordinavimą ir finansavimą, Lietuvos teikiamos humanitarinės pagalbos tikslus, principus, jos teikimo būdus ir finansavimą bei atsakomybę už vystomojo bendradarbiavimo politikos ir humanitarinės pagalbos teikimo įgyvendinimą.

3. Teikdama paramą besivystančioms valstybėms Lietuva vadovaujasi užsienio politikos prioritetais ir tarptautiniais įsipareigojimais.

2 straipsnis. Pagrindinės šio įstatymo sąvokos

1. Besivystanti valstybė – valstybė ar teritorija, įtraukta į Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (toliau – EBPO) Paramos vystymuisi komiteto sudaromą paramos gavėjų sąrašą.

2. Darnus vystymasis – visuotinės gerovės siekimas, derinant ekonominio ir socialinio vystymosi ir aplinkos apsaugos politikas.

3. Daugiašalė parama vystymuisi – privalomi ir savanoriški įnašai ir įmokos į vystomojo bendradarbiavimo veiklą vykdančius ar koordinuojančius fondus ir tarptautines organizacijas, tarptautines finansų institucijas, įskaitant dalį įmokų į Europos Sąjungos (toliau – ES) biudžetą.

4. Dvišalė parama vystymuisi – iš valstybės ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama valstybės partnerės institucijoms ar pilietinei visuomenei, įskaitant nevyriausybines organizacijas, atsižvelgiant į jų poreikius.

5. Humanitarinė pagalba – priemonės ir veiksmai, kurių tikslas gelbėti žmonių gyvybes, palengvinti jų kančias ir išsaugoti jų orumą per stichines ir dėl žmogaus veiklos kylančias nelaimes ir esant jų padariniams. Tokia pagalba taip pat apima nelaimių rizikos mažinimą, įskaitant pasirengimą nelaimėms ir atsigavimą po jų.

6. Įgaliojamasis bendradarbiavimas – vystomojo bendradarbiavimo veikla, kurią pagal partnerystės susitarimą vienos ar kelių valstybių donorių vardu vykdo viena įgaliota valstybė donorė.

7. Oficiali parama vystymuisi – iš valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų finansuojama parama ir humanitarinė pagalba besivystančioms valstybėms ir teritorijoms, įtrauktoms į EBPO Paramos vystymuisi komiteto sudaromą paramos gavėjų sąrašą.

8. Parama biudžetui – į valstybės partnerės, vykdančios skurdo mažinimo programą, biudžetą pervedama finansinė parama, priklausanti nuo partneryste ir tarpusavio atsakomybe grindžiamo dialogo, veiklos vertinimo ir gebėjimų stiprinimo.

9. Techninė parama – parama, įskaitant stipendijas, teikiama finansuojant mokymo, gerosios patirties perdavimo, gebėjimų stiprinimo projektus ir programas.

10. Valstybė donorė – valstybė, teikianti paramą besivystančioms valstybėms.

11. Valstybė partnerė – paramą gaunanti besivystanti valstybė.

12. Vystomasis bendradarbiavimas – išsivysčiusių ir besivystančių valstybių bendradarbiavimas, kai išsivysčiusios valstybės remia ilgalaikį ir darnų besivystančių valstybių vystymąsi, jų pastangas mažinti skurdą ir integruotis į pasaulio ekonomiką.

3 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos tikslai

Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politika – neatsiejama Lietuvos užsienio politikos dalis, kuria siekiama šių tikslų:

1) prisidėti prie pasaulinių skurdo mažinimo besivystančiose valstybėse pastangų ir kitų Jungtinių Tautų (toliau – JT) paskelbtų vystymosi tikslų įgyvendinimo;

2) prisidėti prie demokratijos, saugumo ir stabilumo erdvės, tvaraus vystymosi plėtojimo valstybėse partnerėse;

3) prisidėti prie žmogaus teisių ir lyčių lygybės plėtojimo valstybėse partnerėse;

4) stiprinti politinius, ekonominius, socialinius ir kultūrinius ryšius su valstybėmis partnerėmis ir, jeigu yra galimybė, su kitomis besivystančiomis valstybėmis;

5) informuoti ir šviesti Lietuvos visuomenę apie JT, ES ir Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos kryptis, jų tikslus ir iššūkius, pasiektus rezultatus, siekti didesnio visuomenės pritarimo ir paramos šiai veiklai.

4 straipsnis. Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikos principai

Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politikoje laikomasi šių principų:

1) partnerystės su valstybe partnere, tarptautine valstybių donorių bendruomene, tarptautinėmis organizacijomis, tarptautinėmis finansų institucijomis, taip pat vietos ir regionų valdžios institucijomis, pilietine visuomene, įskaitant nevyriausybines organizacijas, Lietuvoje ir užsienyje;

2) valstybės partnerės atsakomybės – kiekviena besivystanti valstybė pirmiausia pati yra atsakinga už savo vystymosi strategiją ir jos įgyvendinimą;

3) solidarumo – remiamos pasaulio bendruomenės pastangos siekti JT paskelbtų vystymosi tikslų;

4) paramos teikimo ir naudojimo veiksmingumo, skaidrumo ir atskaitomybės;

5) koordinavimo ir papildomumo – valstybių donorių bendradarbiavimas įgyvendinant bendras daugiametes programas, paramos teikimas pavienių valstybių donorių vystomojo bendradarbiavimo veiklai papildyti ir taip užtikrinti optimalų žmogiškųjų ir finansinių išteklių naudojimą;

6) politikos suderinamumo – formuojant kitas politikos kryptis atsižvelgiama į vystomojo bendradarbiavimo tikslus;

7) Lietuvos sukauptos patirties, lyginamųjų pranašumų panaudojimo, atsižvelgiant į prioritetinius valstybės partnerės poreikius.

5 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo principai

1. Lietuva, teikdama humanitarinę pagalbą, vadovaujasi tarptautine teise, įskaitant tarptautinę humanitarinę teisę, ir laikosi šių pagrindinių humanitarinės veiklos principų:

1) humaniškumo – kai bet kuriomis aplinkybėmis reaguojama į žmonių kančias, siekiant apsaugoti jų gyvybę, sveikatą ir orumą;

2) neutralumo – pagalba neturi būti teikiama palaikant kurią nors šalį ginkluoto konflikto ar kito ginčo atveju;

3) nešališkumo – pagalba nukentėjusiems gyventojams ar jų grupėms teikiama nepaisant tautybės, rasės, religijos, lyties, etninės kilmės, politinių pažiūrų ar kitų požymių, vadovaujantis tik jų reikmėmis;

4) nepriklausomumo – humanitarinių tikslų siekiama autonomiškai, neatsižvelgiant į politinius, ekonominius, karinius ar kitus tikslus.

2. Lietuva humanitarinės pagalbos veiksmus koordinuoja su ES, JT ir kitų humanitarinės veiklos dalyvių vykdomais humanitarinės pagalbos veiksmais.

6 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo būdai ir priemonės

1. Vystomojo bendradarbiavimo politika įgyvendinama:

1) teikiant dvišalę ir (ar) daugiašalę paramą vystymuisi;

2) informuojant ir šviečiant visuomenę vystomojo bendradarbiavimo klausimais.

2. Dvišalė ir daugiašalė parama vystymuisi gali būti teikiama per projektus ir programas kaip techninė parama, deleguotasis bendradarbiavimas, pagalba valstybės partnerės prekybos sistemai vystyti, privačiam sektoriui plėtoti ir pilietinei visuomenei stiprinti, kitų valstybių lėšomis vykdomų projektų ir programų bendrasis finansavimas, taip pat per paramą biudžetui. Projektus ir programas gali įgyvendinti Lietuvos ir užsienio valstybių subjektai.

7 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos formavimas, įgyvendinimas, koordinavimas ir veiksmingumo vertinimas

1. Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija (toliau – Užsienio reikalų ministerija), vadovaudamasi šiuo įstatymu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės programa ir atsižvelgdama į metinius valstybės biudžeto asignavimus:

1) formuoja Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką, organizuoja, koordinuoja, kontroliuoja šios politikos įgyvendinimą ir atsako už šios politikos įgyvendinimą;

2) konsultuodamasi su suinteresuotomis institucijomis ir visuomene, rengia ir teikia Lietuvos Respublikos Vyriausybei (toliau – Vyriausybė) tvirtinti trejų metų vystomojo bendradarbiavimo politikos kryptis;

3) iš jai patvirtintų valstybės biudžeto asignavimų įgyvendina Vystomojo bendradarbiavimo ir paramos demokratijai programą (toliau – Programa). Programą ir jos įgyvendinimo tvarkos aprašą tvirtina užsienio reikalų ministras;

4) kiekvienais metais teikia Vyriausybei Programos įgyvendinimo, įskaitant paramos veiksmingumą, ataskaitą;

5) kiekvienais metais teikia EBPO Paramos vystymuisi komitetui statistinę Lietuvos suteiktos paramos vystymuisi ir humanitarinės pagalbos ataskaitą;

6) kiekvienais metais savo interneto svetainėje teikia Lietuvos visuomenei vystomojo bendradarbiavimo projektų ir jų įgyvendinimo rezultatų ataskaitą.

2. Lietuvos Respublikos finansų ministerija (toliau – Finansų ministerija) yra atsakinga už vystomojo bendradarbiavimo politikos koordinavimą su tarptautinėmis finansų institucijomis ir lėšų narystės tarptautinėse finansų institucijose įnašams sumokėti, įskaitant dalį įmokų į ES biudžetą, planavimą valstybės biudžete Vyriausybės nustatyta tvarka.

3. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos:

1) pagal kompetenciją gali priimti sprendimus dėl dalyvavimo vystomojo bendradarbiavimo veikloje;

2) iš joms patvirtintų tikslinės paskirties biudžeto asignavimų Vyriausybės nustatyta tvarka gali teikti dvišalę ir (ar) daugiašalę paramą vystomojo bendradarbiavimo veiklą vykdantiems ar koordinuojantiems fondams, vystomojo bendradarbiavimo veiklą vykdančioms ar koordinuojančioms tarptautinėms organizacijoms ir tarptautinėms finansų institucijoms, valstybės partnerės institucijoms ar pilietinei visuomenei, įskaitant nevyriausybines organizacijas;

3) valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, patikėjimo teise valdomą valstybės arba savivaldybės institucijų ir įstaigų, skirtą vystomojo bendradarbiavimo veiklai, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, kitų valstybių valstybės ar savivaldybių institucijų, kitų valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo (toliau – Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas) nustatyta tvarka. Su turto neatlygintinu perdavimu susijusius klausimus svarsto ir rekomendacijas turto valdytojui teikia valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo komisijos;

4) kiekvienais metais teikia Užsienio reikalų ministerijai savo vystomojo bendradarbiavimo veiklos ataskaitas.

4. Siekiant politikos suderinamumo vystomojo bendradarbiavimo veiklai koordinuoti yra sudaroma nacionalinė vystomojo bendradarbiavimo komisija (toliau – Komisija), vadovaujama Užsienio reikalų ministerijos atstovo. Į Komisijos sudėtį įeina valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų, vystomojo bendradarbiavimo srityje veikiančių nevyriausybinių organizacijų atstovai. Komisijos sudėtį ir jos nuostatus užsienio reikalų ministro teikimu tvirtina Vyriausybė. Komisija atlieka šias funkcijas:

1) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl vystomojo bendradarbiavimo politikos krypčių;

2) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl institucijų veiksmų koordinavimo, siekiant vystomojo bendradarbiavimo tikslų;

3) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl tarptautinio bendradarbiavimo, siekiant vystomojo bendradarbiavimo tikslų;

4) teikia Užsienio reikalų ministerijai pasiūlymus dėl teisės aktų, susijusių su vystomuoju bendradarbiavimu, priėmimo ir keitimo;

5) svarsto valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo veiklos ataskaitas;

6) svarsto kitus su vystomuoju bendradarbiavimu susijusius klausimus.

5. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, dalyvauja planuojant ir įgyvendinant vystomojo bendradarbiavimo politiką, informuoja ir šviečia visuomenę vystomojo bendradarbiavimo klausimais, formuoja teigiamą visuomenės požiūrį į šią politiką ir skatina prisidėti prie jos plėtojimo ir stiprinimo.

8 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos finansavimas

1. Vystomojo bendradarbiavimo politika finansuojama iš Užsienio reikalų ministerijai, kitoms valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms patvirtintų biudžeto asignavimų ir kitomis įstatymų nustatyta tvarka gautomis lėšomis, kurios, remiantis EPBO metodologija, gali būti į apskaitą traukiamos kaip oficiali parama vystymuisi.

2. Įgyvendindama ES ir kitus tarptautinius susitarimus dėl oficialios paramos vystymuisi, Lietuva sieks didinti savo oficialią paramą vystymuisi, atsižvelgdama į valstybės finansines galimybes.

9 straipsnis. Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumas

1. Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumo siekiama:

1) prisidedant prie ES vystomojo bendradarbiavimo politikos įgyvendinimo, vadovaujantis geriausia ES valstybių narių šios srities patirtimi;

2) atsižvelgiant į pasaulines vystomojo bendradarbiavimo politikos tendencijas ir koordinuojant Lietuvos vystomojo bendradarbiavimo politiką su JT, tarptautinėmis finansų institucijomis, EBPO, Pasaulio prekybos organizacijos veikla pagalbos prekybai srityje;

3) informuojant ir šviečiant Lietuvos visuomenę apie vystomojo bendradarbiavimo veiklą, Lietuvos vykdomus projektus ir jų rezultatus, užsitikrinant visuomenės pritarimą ir paramą šiai užsienio politikos sričiai;

4) valstybės ir savivaldybių institucijoms ir įstaigoms, pilietinei visuomenei, akademinei bendruomenei įgyjant patirties tarptautiniuose ir ES vystomojo bendradarbiavimo projektuose;

5) savanoriams įsitraukiant į vystomojo bendradarbiavimo projektus.

2. Vystomojo bendradarbiavimo politikos veiksmingumas yra vertinamas atsižvelgiant į tarptautinių organizacijų taikomus paramos vystomajam bendradarbiavimui veiksmingumo kriterijus ir yra pateikiamas metinėje vystomojo bendradarbiavimo programos įgyvendinimo ataskaitoje šio įstatymo nustatyta tvarka.

10 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimo būdai

1. Gali būti skiriama skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba.

2. Skubi humanitarinė pagalba yra teikiama operatyviai reaguojant į neatidėliotinus poreikius.

3. Ilgalaikė humanitarinė pagalba teikiama užsitęsusių krizių atvejais arba krizių, kai pagalbos teikimo aplinkybės yra ypač sudėtingos ir kai bendra tarptautinė humanitarinė reagavimo veikla nėra pakankama.

4. Skubi ir ilgalaikė humanitarinė pagalba gali būti teikiama piniginėmis lėšomis, maistu, daiktais, sveikatos priežiūros ir kitomis paslaugomis ir priemonėmis pagal humanitarinius poreikius, teikiant civilinės saugos tarptautinę pagalbą, taip pat veiksmais, kuriais atkuriamos būtiniausios gyvenimo sąlygos, mažinama nelaimių rizika, įskaitant pasirengimą nelaimėms ir atsigavimą po jų.

11 straipsnis. Humanitarinės pagalbos teikimas ir finansavimas

1. Valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos pagal kompetenciją gali priimti sprendimus dėl humanitarinės pagalbos teikimo ar inicijuoti šių sprendimų priėmimą. Apie priimtus sprendimus informuojama Užsienio reikalų ministerija, kuri yra atsakinga už teikiamos humanitarinės pagalbos prioritetų įgyvendinimą.

2. Humanitarinę pagalbą valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali teikti iš joms patvirtintų biudžeto asignavimų Vyriausybės nustatyta tvarka. Valstybei arba savivaldybei nuosavybės teise priklausantį turtą, patikėjimo teise valdomą valstybės arba savivaldybės institucijų ir įstaigų, skirtą humanitarinei pagalbai teikti, valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos gali neatlygintinai perduoti tarptautinių organizacijų, kitų valstybių valstybės ar savivaldybių institucijų, kitų valstybių viešųjų juridinių asmenų nuosavybėn Valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymo nustatyta tvarka. Su turto neatlygintinu perdavimu susijusius klausimus svarsto ir rekomendacijas turto valdytojui teikia valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų vystomojo bendradarbiavimo ir humanitarinės pagalbos teikimo komisijos.

3. Pilietinė visuomenė, įskaitant nevyriausybines organizacijas, kiti šiame straipsnyje neįvardyti fiziniai ir juridiniai asmenys gali dalyvauti teikiant humanitarinę pagalbą ir prisidėti prie visuomenės informavimo ir švietimo apie humanitarinės pagalbos teikimą, šios pagalbos tikslus, principus, priemones ir rezultatus.

4. Civilinės saugos tarptautinės pagalbos teikimą ir finansavimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos civilinės saugos įstatymas ir jo įgyvendinamieji teisės aktai.

12 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas ir įgyvendinimas

1. Šis įstatymas, išskyrus šio straipsnio 2 dalį, įsigalioja 2013 m. spalio 1 d.

2. Vyriausybė ar jos įgaliota institucija iki šio įstatymo įsigaliojimo priima šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTĖ                                                    DALIA GRYBAUSKAITĖ