Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠŲJŲ PIRKIMŲ ĮSTATYMO 15 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-3035
2011 m. gegužės 25 d. Nr. 608
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2011 m. balandžio 20 d. sprendimo Nr. SV-S-1116 6 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Iš esmės pritarti Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projekto Nr. XIP-3035 (toliau – įstatymo projektas) tikslui –skatinti perkančiąsias organizacijas efektyviau ir racionaliau naudoti viešiesiems pirkimams skirtas lėšas.
2. Pasiūlyti Lietuvos Respublikos Seimui tobulinti įstatymo projektą pagal šias pastabas ir pasiūlymus:
2.1. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti pareigą perkančiosioms organizacijoms prekes, paslaugas ir darbus pirkti iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją, kai centrinės perkančiosios organizacijos kataloge siūlomos įsigyti prekės, paslaugos ar darbai atitinka perkančiosios organizacijos poreikius ir perkančioji organizacija negali jų atlikti efektyvesniu būdu racionaliai naudodama lėšas. Šiame straipsnyje taip pat siūloma nustatyti, kad perkančiosios organizacijos privalo pagrįsti savo sprendimą nevykdyti pirkimų naudojantis centrinės perkančiosios organizacijos katalogu ir saugoti tai patvirtinantį dokumentą kartu su kitais pirkimo dokumentais.
Viešųjų pirkimų direktyvose (2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/18/EB dėl viešojo darbų, prekių ir paslaugų pirkimo sutarčių sudarymo tvarkos derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 132) ir 2004 m. kovo 31 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/17/EB dėl subjektų, vykdančių veiklą vandens, energetikos, transporto ir pašto paslaugų sektoriuose, vykdomų pirkimų tvarkos derinimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 6 skyrius, 7 tomas, p. 19) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/97/EB (OL 2006 L 363, p. 107), perkančiosioms organizacijoms suteikta teisė (bet ne pareiga) pirkti iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją. Europos Sąjungos valstybių narių, taip pat ir Lietuvos, pirkimų iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją praktika įvairi ir vis dar formuojasi. Be to, nuolat stebima, kokią įtaką centralizuotai atliekami pirkimai turi pirkimų efektyvumui, konkurencijai ir tiekėjų lygiateisiškumo principo užtikrinimui. Taigi abejotina, ar įpareigojimas visais atvejais visoms perkančiosioms organizacijoms prekes, paslaugas ir darbus pirkti iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją atitiks viešųjų pirkimų direktyvų nuostatas.
Norint įstatyme nustatyti pareigą visoms perkančiosioms organizacijoms pirkti prekes, paslaugas ir darbus iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją ir taip riboti juridinių asmenų teisnumą, reikėtų vadovautis Lietuvos Respublikos civiliniu kodeksu (Žin., 2000, Nr. 74-2262), kurio 2.75 straipsnyje nustatyta – „juridinių asmenų teisnumas negali būti apribotas kitaip, kaip tik įstatymų nustatytais pagrindais ir tvarka“. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją riboti asmens teises ir laisves, taip pat ir ūkinės veiklos laisvę, galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2009 m. spalio 8 d. nutarimas). Paprastai centrinės perkančiosios organizacijos kataloge siūloma įsigyti tokių prekių, paslaugų ar darbų, kurių reikia daugeliui perkančiųjų organizacijų. Perkančiosioms organizacijoms paliekama teisė pačioms atlikti tam tikrų specifinių sričių, kuriose reikia specialių žinių ir patirties, pirkimus. Kadangi įpareigojimas visais atvejais pirkimus vykdyti per centrinę perkančiąją organizaciją būtų sunkiai įvykdomas, įstatymo projektą derėtų tikslinti – jame nustatyti, kuriais atvejais visos perkančiosios organizacijos turėtų pirkti iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją (pavyzdžiui, numatyti sritis, kuriose perkančiosios organizacijos įpareigojamos naudotis centrinės perkančiosios organizacijos paslaugomis), ir tokių pirkimų tvarką.
2.2. Įstatymo projekto 1 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 15 straipsnio 5 dalies, kurioje centrinei perkančiajai organizacijai siūloma nustatyti pareigą Viešųjų pirkimų tarnybai ketvirčiui pasibaigus per 5 darbo dienas pateikti informaciją apie perkančiųjų organizacijų pirkimus per ketvirtį iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją, kartu nurodyti informaciją apie įvykdytus žaliuosius pirkimus, jų vertę ir energijos vartojimo efektyvumo reikalavimų taikymą. Be to, siekiant išvengti įstatymo projekto nuostatų skirtingo interpretavimo, būtų tikslinga detalizuoti informacijos, kurią centrinės perkančiosios organizacijos turi pateikti Viešųjų pirkimų tarnybai apie perkančiųjų organizacijų įvykdytus pirkimus iš centrinės perkančiosios organizacijos arba per ją, turinį, jos pateikimo Viešųjų pirkimų tarnybai tvarką ar tai pavesti padaryti Lietuvos Respublikos Vyriausybei arba jos įgaliotai institucijai.
3. Pritarti Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2011 m. kovo 28 d. išvadoje dėl įstatymo projekto pateiktoms pastaboms ir pasiūlymams.