LIETUVOS RESPUBLIKOS SVEIKATOS APSAUGOS MINISTERIJOS

Į S A K Y M A S

DĖL LIETUVOS MEDICINOS NORMOS MN 27:1996 „GYDYTOJAS ALERGOLOGAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ PATVIRTINIMO

1996 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 436

Vilnius

ĮSAKAU:

1. Patvirtinti Lietuvos medicinos normą MN 27:1996 „Gydytojas alergologas. Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė“ (pridedama) ir nustatyti jos įsigaliojimo datą nuo 1996 09 16.

2. Patvirtinti MN 27:1996 įdiegimo priemonių planą (pridedama).

3. Sveikatos priežiūros įstaigų vadovams organizuoti šios normos įdiegimą nuo 1996 09 16 ir užtikrinti gydytojo alergologo darbą, vadovaujantis šios normos nurodymais.

4. Įsakymo vykdymą kontroliuoti ministerijos sekretorei I. Degutienei.

SVEIKATOS APSAUGOS MINISTRAS                                                        ANTANAS VINKUS

______________

PATVIRTINTA

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos

ministerijos 1996 08 21 įsakymu Nr. 436

MEDICINOS NORMOS MN 27:1996 GYDYTOJAS ALERGOLOGAS. TEISĖS, PAREIGOS, KOMPETENCIJA IR ATSAKOMYBĖ“ ĮDIEGIMO PRIEMONIŲ PLANAS

Priemonė	Vykdytojas	Įvykdymo terminas
1. Pateikti informaciją apie patvirtintą ir įregistruotą medicinos normą MN 27 Lietuvos standartizacijos departamentui dėl jos išspausdinimo informaciniame biuletenyje	Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie SAM	Iki 1996 09 06
2. Padauginti 300 egz. SAM MN 27 ir pateikti spaudos privalomuosius egzempliorius	Leidybos ir biuras	Iki 1996 09 10
3. Kontroliuoti, kaip SAM laikomasi MN 27 skyrius reikalavimų	Personalo Nuolat	nuo 1996 09 16

______________

LIETUVOS MEDICINOS NORMA MN 27:1996

GYDYTOJAS ALERGOLOGAS

Teisės, pareigos, kompetencija ir atsakomybė

1. TAIKYMO SRITIS

1.1. Ši medicinos norma nustato gydytojo alergologo teises, pareigas, kompetenciją ir atsakomybę.

1.2. Ši norma privaloma visiems gydytojams alergologams, dirbantiems Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigose.

2. NUORODOS

2.1. Lietuvos Respublikos sveikatos sistemos įstatymas.1994 07 19, Nr. I-552.

2.2. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 12 29 nutarimas Nr. 389 „Dėl gydytojų rengimo rezidentūroje“.

2.3. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 02 22 įsakymas Nr. 56-k „Dėl medicinos gydytojo specialybės ir pareigybės patvirtinimo“.

2.4. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1992 08 02 įsakymas Nr. 304 „Dėl naujo pavyzdžio gydytojo antspaudo“.

2.5. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir sveikatos apsaugos ministerijų 1991 07 29 įsakymas Nr. 104/246 „Dėl nedarbingumo pažymėjimų davimo taisyklių“.

2.6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1991 12 02 įsakymas Nr. 391 „Dėl Respublikos sveikatos įstaigų ir privačia praktika užsiimančių medikų aprūpinimo medicinos ir buhalterinės apskaitos formomis“.

2.7. Lietuvos medicinos norma MN 7:1994. Medicinos gydytojas. Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė.

3. SĄVOKOS

Šioje medicinos normoje vartojamos sąvokos:

3.1. Gydytojas alergologas

Medicinos gydytojas, baigęs specialiąją alergologijos rezidentūrą ir galintis diagnozuoti bei gydyti alergines ligas, taip pat ligas, pasireiškiančias sutrikusiu imunitetu.

3.2. Alerginės ligos (su sutrikusiu imunitetu)

Ligos, pasireiškiančios padidėjusiu jautrumu įvairiems aplinkos veiksniams ir audinių uždegimu, sutrikusia organų bei imuninės sistemos funkcija.

3.3. Imunoterapija

Gydymo būdai, tiesiogiai veikiantys imuninę sistemą.

4. BENDROSIOS NUOSTATOS

4.1. Gydytojas alergologas teikia kvalifikuotą būtinąją medicinos pagalbą ir užsiima alerginių ligų profilaktika, diagnostika, gydymu bei ligonių reabilitacija.

4.2. Gydytojas alergologas įgyja gydytojo alergologo kvalifikaciją, baigęs specialiąją alergologijos rezidentūrą [2.2].

4.3. Gydytojas alergologas praktinei veiklai privalo gauti licenciją Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka.

4.4. Gydytojas alergologas prireikus teikia medicinos gydytojo kompetencijai priskirtą medicinos pagalbą [2.7].

5. TEISĖS

Gydytojas alergologas turi teisę:

5.1. Dirbti sveikatos priežiūros įstaigose, prireikus gydyti pacientus namuose, siųsti juos ištirti arba gydyti į ligonines bei sanatorijas, konsultuoti kitų specialybių gydytojus alergologijos klausimais.

5.2. Nustatyta tvarka išrašyti visų rūšių receptus, nedarbingumo pažymėjimus, mirties liudijimus, pildyti kitus medicininius dokumentus [2.5, 2.6].

5.3. Turėti asmeninį spaudą su įrašu: „Gydytojas, vardas, pavardė, miestas (rajonas), spaudo Nr., telefonas“ [2.4].

5.4. Naudotis gydytojams nustatytomis socialinėmis ir kvalifikacijos kėlimo garantijomis.

5.5. Gauti darbui būtiną informaciją apie jo gydomus ligonius.

5.6. Gauti specialiąją informaciją apie gydytojo veiklos ir jo gydomų pacientų gyvenamosios teritorijos ekologinę situaciją bei detalią informaciją apie paciento darbo sąlygas.

5.7. Dalyvauti sueigose, pasitarimuose, konferencijose, kur nagrinėjami pacientų sveikatos priežiūros klausimai.

5.8. Teikti siūlymus sveikatos priežiūros įstaigų administracijai, darbdaviams dėl pacientų diagnostikos, gydymo, profilaktikos bei darbo sąlygų gerinimo.

5.9. Teikti pasiūlymus vietos savivaldos organams, kaip stebėti teritoriją alergologiniu požiūriu ir kaip keisti tą būklę palankia sveikatai kryptimi.

6. PAREIGOS

Gydytojas alergologas privalo:

6.1. Diagnozuoti ligas, gydyti pacientus, rekomenduoti jiems profilaktines priemones pagal savo kompetenciją. Paciento tyrimo, gydymo, profilaktinio darbo rezultatus žymėti medicininiuose dokumentuose^*.

6.2. Laikytis Lietuvos Respublikos sveikatos sistemą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų.

6.3. Nustatyta tvarka pranešti teritoriniam visuomenės sveikatos centrui apie išaiškintą ūminę infekcinę ligą, apsinuodijimą maistu bei profesinį apsinuodijimą arba namuose esančių infekcinių ligų užkratų nešiotojų sanitarijos-epidemiologijos režimo pažeidimą.

6.4. Sveikatos apsaugos ministerijos, miesto sveikatos apsaugos skyriaus, rajono centrinės ligoninės, visuomenės sveikatos centro ir kitų sveikatos priežiūros įstaigų institucijų prašymu pateikti reikiamus medicinos praktikos duomenis.

6.5. Atlikti laikinojo nedarbingumo ekspertizę, vadovaujantis laikinojo nedarbingumo ekspertizės taisyklėmis.

6.6. Teikti nustatyta tvarka statistikos ir kitas privalomąsias atskaitomybės žinias.

6.7. Darbo metu vadovautis medicinos etikos ir deontologijos taisyklėmis, gerbti pacientų teises, saugoti jų medicinines paslaptis.

6.8. Nelaimingo atsitikimo atveju, jei įvykio vietoje nėra reikiamos specialybės gydytojo, suteikti būtinąją medicinos pagalbą.

7. GYDYTOJO ALERGOLOGO KOMPETENCIJA

7.1. Gydytojas alergologas privalo diagnozuoti, gydyti šias ligas ir organizuoti jų profilaktikos priemones:

7.1.1. Alergines ligas: šienligę, alerginį rinitą, alerginį konjunktyvitą, bronchinę astmą, alerginį egzogeninį alveolitą, atopinį dermatitą, kontaktinį alerginį dermatitą, dilgėlinę, Kvinkės edemą, vabzdžių įgėlimo sukeltas alergines reakcijas, maisto sukeltas alergines reakcijas, vaistų sukeltas alergines reakcijas, anafilaksinį šoką, seruminę ligą, pseudoalergines reakcijas, vakcinų sukeltas alergijas.

7.1.2. Alergines ligas su sutrikusiu imunitetu: ūmines ir lėtines obstrukcines plaučių ligas, dažnas vaikų respiracines infekcijas, viršutinių kvėpavimo organų ligas, recidyvuojančias odos ir gleivinės ligas.

7.2. Gydytojas alergologas privalo žinoti šiuos tyrimo ir gydymo būdus ir mokėti juos taikyti:

7.2.1. Rinkti alerginę anamnezę.

7.2.2. Nustatyti ir įvertinti paciento ekoalergologinę situaciją gamyboje, namie.

7.2.3. Atlikti ir įvertinti odos mėginius: dūrio (prick), skarifikacijos, intrakutaninius, epikutaninius.

7.2.4. Atlikti ir įvertinti Prausnitz’o-Küstnerio reakciją.

7.2.5. Atlikti alergometriją.

7.2.6. Praskiesti alergenus.

7.2.7. Atlikti ir įvertinti provokacinius mėginius: gleivinės (nosies, akies junginės, poliežuvinės srities), inhaliacinius, peroralinius.

7.2.8. Atlikti ir įvertinti išorinio kvėpavimo tyrimus.

7.2.9. Atlikti ir įvertinti bronchų laidumo monitoravimą.

7.2.10. Atlikti šiuos laboratorinius tyrimus: nustatyti nosies gleivinės, junginės išskyrų ląstelių sudėtį, mikroskopu tirti Demodex ir niežų erkes, odos grybelius, atlikti skreplių citologinį tyrimą.

7.2.11. Atlikti šiuos imunologinius tyrimus: nustatyti imunoglobulinus, T ir B limfocitus, specifinius IgE ir IgG, ląstelių migraciją (inhibiciją).

7.2.12. Įvertinti krūtinės ląstos, veido ančių rentgenogramas.

7.2.13. Mokėti įvertinti išplėstinio imunologinio tyrimo rezultatus.

7.2.14. Skirti imunomoduliacinį gydymą (γ interferonu, užkrūčio liaukos preparatais) sergantiesiems alerginėmis ligomis.

7.2.15. Taikyti kitus nustatyta tvarka įteisintus imunoterapijos būdus.

7.3. Žinoti:

7.3.1. Imunologijos pagrindus:

– pirminių ir antrinių imuninės sistemos organų anatomiją ir funkcijas;

– specifinių ląstelių ontogenezę, fenotipą, funkcijų bei jų žymeklių (markerių) receptorių aktyvaciją.

7.3.2. Imuninį atsaką:

– antigenų tipą, struktūrą, fenotipą, pateikimą;

– MHC kompleksų struktūrą, funkcijas, reguliaciją;

– imunogenetikos polimorfizmą, genų šeimas;

– imunoglobulinų struktūrą, funkcijas, antigeno sujungimą;

– T limfocitų receptorių struktūrą, funkcijas, antigeno sujungimą;

– receptoriaus-ligando sąveiką (adhezines molekules, komplemento receptorius, Fc receptorius ir signalo perdavimą);

– komplemento struktūrą ir funkcijas;

– nespecifinius ūminės fazės ir uždegimo veiksnius.

7.3.3. Padidėjusio jautrumo mechanizmus:

– IgE sąlygotas ūminės ir lėtosios fazės reakcijas;

– IgG, IgA ir IgM sąlygotas opsonizaciją, komplemento fiksaciją, antikūnų ir ląstelių sąlygotą citotoksiškumą, stimuliaciją ir blokavimą;

– imuninių kompleksų fizikochemines savybes;

– ląstelinėse reakcijose dalyvaujančias ląsteles, veikimo mechanizmus, granulomos susidarymą;

– natūralius „žudikus“ (kilerius), limfokinų aktyvuotas ląsteles, odos bazofilinį jautrumą.

7.3.4. Citokinus ir imunomoduliatorius:

– kiekvieno atskiro citokino struktūrą, kilmę, poveikį, metabolizmą, reguliaciją ir genų aktyvaciją;

– uždegimo mediatorius (leukotrienus, prostaglandinus, trombocitus aktyvuojančius faktorius), kiekvieno mediatoriaus struktūrą, kilmę, poveikį, receptorius, metabolizmą, reguliaciją.

7.3.5. Imunoreguliaciją:

– toleranciją (kloninę selekciją, supremiją, antigeno paralyžių);

– ląstelės sąveiką (pagalbą ir supremiją);

– idiotipus (inhibiciją ir stimuliaciją);

– autoimuniteto mechanizmus.

7.3.6. Transplantacinę imunologiją:

– audinių suderinamumą (didžiuosius ir mažuosius antigenus, kryžminimosi principus);

– transplantato atmetimą (mechanizmus);

– transplantato-šeimininko sąveikos reakcijos mechanizmus.

7.3.7. Navikų imunologiją:

– navikų (leukemijos, limfomos) žymeklius (markerius);

– vėžio imunoterapijos principus;

– onkogenus.

7.3.8. Imunotoksikologiją:

– pašalinių reakcijų į ksenobiotikų mechanizmus;

– imunotoksinių darinių įvertinimą in vivo ir in vitro;

– imuninių ligų, sukeltų vaistų ar aplinkos chemikalų, klinikinius aspektus.

7.3.9. Imunoterapiją:

– vaistus;

– antikūnus;

– rekombinantines molekules;

– kitus veiksnius.

7.4. Gydytojas alergologas privalo žinoti bendrosios alergologijos pagrindus:

7.4.1. Alergenus:

– struktūrą, savybes, klasifikaciją;

– cheminių alergenų struktūrą, savybes;

– maisto alergenų struktūrą, savybes, paplitimą;

– alergenus: pelėsius, žiedadulkes, erkes;

– vaistus kaip alergenus, jų savybes.

7.4.2. Alerginius antikūnus:

– nustatymą, savybes, sintezės reguliaciją.

7.4.3. Alerginių reakcijų tipus:

– atskirų tipų požymius;

– pseudoalerginių reakcijų požymius.

7.4.4. Pagrindinius alerginių ligų diagnostikos būdus:

– alergologinę anamnezę;

– odos mėginius: epikutaninius, prick, skarifikacijos, įodinius, titravimą;

– provokacinius mėginius: junginės, nosies, inhaliacinius, poliežuvinius, peroralinius.

7.4.5. Alerginių ligų gydymo principus:

– specifinę imunoterapiją;

– nespecifinį (simptominį) gydymą;

– dietoterapiją.

7.5. Gydytojas alergologas turi būti praktiškai susipažinęs su:

7.5.1. Imunologinių tyrimų metodikomis, principais (ypač imunoglobulinų koncentracijos, imunoglobulinų klasių, poklasių, T limfocitų, B limfocitų, „žudikų“ (kilerių), ląstelių atšakų į antigenus, nulinių ląstelių, ląstelinio atsako į mitogenus, citokinų, imuninių kompleksų, krioglobulinų, bendro serumo komplemento aktyvumo, komplemento komponentų, audinių suderinamumo žymeklių nustatymo):

– serologinių tyrimų: ELISA, RIA, RID, nefelometrija, imunoblotingas, chromatografija, izoelektrinis fokusavimas, imunoelektroforezė, elektroimunodifuzija, baltymų elektroforezė;

– ląstelinių tyrimų: floucitometrija, chemotaksis, fagocitozė, limfocitų proliferacija;

– histocheminių tyrimų;

– imunofluorescencinių tyrimų;

– hibridomų ir monokloninių antikūnų tyrimų;

– molekulinės biologijos tyrimų: Western blots, Sauthern blots, PGR (polimerazės grandinės reakcija).

7.6. Gydytojas alergologas privalo išmanyti, įtarti, diagnozuoti kaip medicinos gydytojas [2.7].

8. ATSAKOMYBĖ

Gydytojas alergologas už klaidas, aplaidumą ar netinkamą funkcijų vykdymą, taip pat teisių bei kompetencijos viršijimą atsako Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka.

9. NAUDOTA LITERATŪRA

1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 08 09 nutarimas Nr. 266 „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“.

2. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 10 30 nutarimas Nr. I-1939 „Dėl Lietuvos nacionalinės sveikatos koncepcijos ir jos įgyvendinimo“.

3. Medicinos gydytojo pirminės rezidentūros sisteminė programa-dienynas/Vilniaus universitetas, 1993.

4. Lietuvos Respublikos statistikos įstatymas. 1993 10 12, Nr. I-27.

5. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1990 11 07 įsakymas Nr. 356 „Dėl infekcinių ir parazitinių ligų registravimo Respublikoje“.

6. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1991 04 19 įsakymas Nr. 117 „Dėl skubių pranešimų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijai ir respublikiniam higienos centrui pateikimo tvarkos“.

7. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1992 04 10 įsakymas Nr. 132 „Dėl skubių pranešimų ministerijai ir respublikiniam higienos centrui“.

8. Sveikatos apsaugos ministerijos 1990 06 07 įsakymas Nr. 150 „Dėl gydytojų ir provizorių podiplominio ruošimo ir jų kvalifikacijos kėlimo pertvarkymo“.

9. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1991 04 29 įsakymas Nr. 85-k „Dėl medicinos ir farmacijos specialistų atestavimo kvalifikacinei kategorijai ir profesiniam tinkamumui įvertinti“.

10. WHO. Clinical immunology. WHO Technical Report Series, No.496, 1972.

11. IUIS. Report on chemical Imunology Committee //Lancet, 1976, 1:196.

12. WHO. Report. Use and abuse of laboratory tests in clinical immunology.

13. IUIS/WHO. Report laboratory investigations in clinical immunology //Clin. exp. Immunol, 1988, 74, 494-503.

14. IUIS/WHO. Current status of allergen immunotherapy //WHO Bull. 1989,67, 263-272; Lancet, 1989, 1, 259.

15. EAACI. Immunotherapy. Position Paper of EAACI //Allergy, 1988, 43. Sup. 6, P.1-33.

16. WHO/IUIS/IAACI. Report. Clinical immunology-guidelines for its organisation training and certification. Relationships with allergology and other medical disciplines //ACI News, 5/1, 1993.

17. A training program directors committee report: Topics related to controversial practices, that shoud be taught in allergy and immunology training programm //J. allergy clin. immunol. 1994, Vol.93, No.6, P.955-966.

18. Selected training program directors 1993 retreat reports //J. allergy clin. immunol. Part 1, P. 440-444.

______________

---

^* Pacientą atsiuntusiam gydytojui raštu pranešti konsultacijos rezultatus, tyrimo duomenis, rekomendacijas.