Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 149, 150, 153 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR 95 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIIP-400
2013 m. rugpjūčio 28 d. Nr. 792
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2013 m. liepos 3 d. sprendimo Nr. SV-S-303 2 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 149, 150, 153 straipsnių pakeitimo ir 95 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIIP-400 (toliau – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte siūloma griežtinti baudžiamąją atsakomybę už išžaginimą, seksualinį prievartavimą ir mažamečio tvirkinimą. Griežtinant baudžiamąją atsakomybę už minėtus nusikaltimus, įstatymo projekte siūloma nustatyti minimalią laisvės atėmimo bausmės ribą arba didinti jau nustatytą minimalią ribą, taip pat kai kuriais atvejais didinti ir maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. Nr. 89-2741) (toliau – BK) 149 straipsnyje nustatyta, kad išžaginimas (BK 149 straipsnio 1 dalis), išžaginimas su bendrininkų grupe (BK 149 straipsnio 2 dalis), nepilnamečio išžaginimas (BK 149 straipsnio 3 dalis), seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 1 dalis), seksualinis prievartavimas su bendrininkų grupe (BK 150 straipsnio 2 dalis), nepilnamečio seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 3 dalis) priskiriami prie sunkių nusikaltimų. Mažamečio išžaginimas (BK 149 straipsnio 4 dalis) ir seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 4 dalis) priskiriami prie labai sunkių nusikaltimų, mažamečio tvirkinimas (BK 153 straipsnis) – prie apysunkių nusikaltimų. Taigi baudžiamoji atsakomybė už išžaginimą, seksualinį prievartavimą ir mažamečio tvirkinimą pagal esamą teisinį reglamentavimą prilyginama atsakomybei už nusikaltimus labiausiai ginamiems visuomenės gėriams.
2. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad už mažamečio išžaginimą ir seksualinį prievartavimą siūloma numatyti baudžiamąją atsakomybę, kuri būtų griežtesnė (mažamečio išžaginimo atveju) arba tokia pat (mažamečio seksualinio prievartavimo atveju) kaip už nužudymą (BK 129 straipsnio 1 dalis). Kyla abejonių, ar tokia sankcija proporcinga, ar ji neiškreiptų loginės BK sankcijų sistemos, kadangi baudžiamoji atsakomybė už tam tikrus seksualinio pobūdžio nusikaltimus būtų prilyginta baudžiamajai atsakomybei už nusikaltimus žmogaus gyvybei. Konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai reiškia – už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo doktrinoje ne kartą pabrėžta – tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas), už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti būtinos demokratinėje visuomenėje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d., 2008 m. sausio 21 d., 2008 m. kovo 15 d., 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimai).
3. Įstatymo projekte siūloma mažamečio tvirkinimo atveju griežtinti baudžiamąją atsakomybę, visų pirma panaikinti alternatyvias laisvės atėmimui bausmes, antra, nustatyti minimalią laisvės atėmimo bausmės ribą ir didinti maksimalią laisvės atėmimo bausmės ribą, o nusikaltimą prilyginti sunkiam nusikaltimui. Toks nusikaltimas sukeltomis pasekmėmis skiriasi nuo kitų panašių seksualinio pobūdžio nusikaltimų prieš vaikus, pavyzdžiui, seksualinio prievartavimo (BK 150 straipsnis). BK nustačius naują seksualinio prievartavimo sudėtį, lytinės aistros tenkinimas bet kokio fizinio sąlyčio būdu (inter femora) pripažintas sunkesniu nusikaltimu nei anksčiau nustatyti tvirkinamieji veiksmai, taigi smarkiai sumažėjo veikų, traktuotinų kaip mažamečio tvirkinimas, ratas. Juo labiau kad pavojingiausi seksualinio pobūdžio veiksmai prieš vaiką, esant fiziniam sąlyčiui, pripažinti sunkiu (nepilnamečio asmens seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 3 dalis) ar labai sunkiu nusikaltimu (mažamečio asmens seksualinis prievartavimas (BK 150 straipsnio 4 dalis). Pagal mažamečio tvirkinimo sudėtį dabar kvalifikuojami tik tokie veiksmai, kurie nėra susiję su fiziniu sąlyčiu, pavyzdžiui, lytinis santykiavimas mažamečio akivaizdoje, pornografijos demonstravimas ar kitoks mažamečio intelektualinis tvirkinimas ir panašiai. Neginčijant tokių veiksmų pavojingumo ir remiantis tuo, kas išdėstyta, vis dėlto manoma, kad šiuo metu galiojanti sankcija (laisvės atėmimo bausmė iki penkerių metų ir alternatyvios bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu) proporcinga, be to, abejotina, ar mažamečio tvirkinimas, atsižvelgiant į šios veikos specifiką (padarymo būdą, pasekmes ir kita), galėtų būti priskirtas sunkiems nusikaltimams.
4. Siekiant užkirsti kelią nusikalstamoms veikoms, būtina neužmiršti, kad, be bausmių griežtinimo, ne mažiau svarbi priemonė – baudžiamosios atsakomybės neišvengiamumo principo tinkamas įgyvendinimas. Kovojant su seksualinio pobūdžio nusikalstamomis veikomis prieš vaikus, visų pirma būtina įvairiomis priemonėmis siekti, kad kuo dažniau ir efektyviau tokios nusikalstamos veikos būtų atskleidžiamos, o jas padarę asmenys deramai nubausti ir taip užtikrintas atsakomybės neišvengiamumo principo įgyvendinimas.
5. Įstatymo projekte taip pat siūloma netaikyti senaties mažamečio asmens išžaginimui ir seksualiniam prievartavimui ir mažamečio tvirkinimui. BK 95 straipsnio 8 dalyje nurodyti nusikaltimai, kuriems dėl jų pavojingumo visai žmonijai netaikoma apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis (tokie nusikaltimai įtvirtinti vadovaujantis Jungtinių Tautų 1968 m. Konvencija dėl senaties termino netaikymo už karo nusikaltimus ir už nusikaltimus žmoniškumui (Žin., 2002, Nr. 23-856) ir Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statutu (Žin., 2003, Nr. 49-2165). Nors mažamečio išžaginimas ir seksualinis prievartavimas ir mažamečio tvirkinimas – pavojingi nusikaltimai, tačiau jie negali būti prilyginti nusikaltimams visai žmonijai. Be to, BK 95 straipsnio 3 dalyje nurodyta – kai nuo inter alia nusikaltimų ir baudžiamųjų nusižengimų seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui nukentėjo nepilnametis, senaties terminas negali baigtis anksčiau, negu šiam asmeniui sueina dvidešimt penkeri metai. Manoma, kad šios nuostatos visiškai pakanka seksualinio pobūdžio nusikaltimų, padarytų nepilnamečiui, pavojingumui išreikšti.
6. Europos Sąjungos ir tarptautiniu mastu pripažįstama, kad būtina kovoti su vaikų seksualiniu išnaudojimu, tačiau tai turi būti daroma taikant veiksmingas, proporcingas ir atgrasančias sankcijas. Be to, pabrėžiama, kad sankcijos turėtų būti diferencijuojamos atsižvelgiant į nusikalstamų veikų sunkumą. Kovoti su bet kokiomis seksualinės prievartos prieš vaikus apraiškomis būtina, tačiau nesiūloma už tokius nusikaltimus bausti kaip už nusikaltimus žmoniškumui, žmogaus gyvybei ir panašiai. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2012 m. rugsėjo 25 d. Lietuvos Respublikos Seimui pateikė Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 7, 8, 60, 95, 151, 1511, 153, 162, 307, 308, 309 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Kodekso papildymo 1001, 1002, 1521 ir 2521 straipsniais ir Kodekso priedo papildymo įstatymo projektą (registracijos Lietuvos Respublikos Seime Nr. XIP-4796) (toliau – įstatymo projektas Nr. XIP-4796), kurio tikslas – įgyvendinti Europos Tarybos konvenciją dėl vaikų apsaugos nuo seksualinio išnaudojimo ir seksualinės prievartos (toliau – Konvencija) ir Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvą 2001/92/ES dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria pakeičiamas Tarybos pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Direktyva) (OL 2011 L 335, 54 tomas, p. 1). Įgyvendinant Direktyvą ir siekiant suderinti nacionalinių teisės aktų nuostatas su Konvencijos nuostatomis, įstatymo projekte Nr. XIP-4796 siūloma griežtinti baudžiamąją atsakomybę už lytinės aistros tenkinimą pažeidžiant nepilnamečio asmens seksualinio apsisprendimo laisvę ir (ar) neliečiamumą (BK 1511 straipsnio 1– 3 dalys), nepilnamečio privertimą lytiškai santykiauti (BK 151 straipsnio 2 dalis), vaiko išnaudojimą pornografijai (BK 162 straipsnio 1 dalis), disponavimą pornografinio turinio dalykais (BK 309 straipsnio 2 dalis). Už nusikalstamas veikas, susijusias su vaikų seksualiniu išnaudojimu, siūloma numatyti juridinio asmens baudžiamąją atsakomybę. Be to, siūloma kriminalizuoti daugiau pavojingų veiksmų (pilnamečių asmenų siūlymą susitikti jaunesniam negu šešiolikos metų asmeniui, dalyvavimą pornografinio pobūdžio renginyje, į kurį įtrauktas vaikas), taip pat plečiamas sunkinančių aplinkybių sąrašas ir panašiai. Taigi įstatymo projekte Nr. XIP-4796 persvarstomos nusikalstamos veikos, susijusios su vaikų seksualiniu išnaudojimu, todėl manoma, kad įstatymo projekte siūlomas papildomas reguliavimas, siekiant veiksmingai kovoti su vaikų seksualiniu išnaudojimu, šiuo metu netikslingas.