LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 129, 131, 135, 147, 1471, 149, 150, 151, 153, 178, 180, 181, 187, 276 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-949
2006 m. balandžio 5 d. Nr. 331
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2006 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 738, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 129, 131, 135, 147, 1471, 149, 150, 151, 153, 178, 180, 181, 187, 276 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-949 (toliau vadinama – įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Nusikaltimų prevenciją lemia ne bausmės griežtumas, o jos neišvengiamumas. Nė viena atskirai paimta priemonė, skirta nusikalstamumo kontrolei, neduoda norimo efekto. Užsienio šalių ir Lietuvos patirtis rodo, kad griežtų bausmių nustatymas savaime neužkerta kelio nusikaltimams. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas šį faktą konstatavo dar 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime (Žin., 1998, Nr. 109-3004), pabrėždamas, jog vienas iš bausmių griežtinimo politikos rezultatų Lietuvoje buvo tai, kad daugiau negu 40 procentų nuteistųjų buvo skiriama reali laisvės atėmimo bausmė, tačiau tai nesutrukdė nusikalstamumui didėti. Siekiant užkirsti kelią nusikaltimams, svarbiausia tinkamai įgyvendinti įvairių prevencinių priemonių sistemą. Be to, kriminalinių bausmių griežtinimas iškreipia ir nuvertina jų paskirtį, nes tuo akcentuojamas vien nubaudimo aspektas. Nuolatinis kriminalinių bausmių griežtinimas veikia ir visuomenės nuostatas dėl nusikaltėlių baudimo principų: žmonės vis tiek nepatenkinti nustatomomis neva per švelniomis bausmėmis ir reikalauja jas dar labiau griežtinti. Baudžiamojoje teisėje vadovaujamasi bausmės ekonomijos principu – turi būti nustatytos bausmių ribos, leidžiančios teismui parinkti tokias minimalias bausmes, kurių užtektų nuteistajam pasitaisyti. Įstatyme įtvirtinus labai griežtas sankcijas, būtų sudaromos sąlygos skirti nepagrįstai griežtas bausmes arba jas mažinti apeinant įstatymo reikalavimus.
2. Įstatymo projekte daugiausia siūloma nustatyti arba griežtinti žemutines bausmių ribas, o viršutinės jų ribos paliekamos tos pačios. Kartu pripažįstama, kad galiojančiame kodekse šie nusikaltimai bausmės griežtumo požiūriu įvertinti teisingai. Taigi šie pasiūlymai reikštų, kad pagrindinis baudžiamosios represijos poveikis bus skaudžiausias ne sunkiausiems atvejams (tokiems kaip pavojingas recidyvas ir kiti), o tokiems, kai yra lengvinančių aplinkybių, kai nusikaltimas padaromas pirmą kartą ir panašiai, nes pakeitimais iš esmės siekiama padidinti laisvės atėmimo trukmės vidurkį. Be to, bausmių vidurkių didinimu faktiškai siekiama keisti bendrą teismų praktiką, o tai būtų ydinga. Neteisingi įstatymo taikymo atvejai turėtų būti sprendžiami teisinio proceso keliu, o ne keičiant įstatymus.
3. Įstatymo projekto 14 straipsnio 1 dalyje siūlomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) 276 straipsnio 1 dalies pakeitimas reikštų, kad už tą patį nusikaltimą asmeniui gali būti paskirtos dvi bausmės – bauda ir laisvės apribojimas. Tai prieštarautų nurodytojo kodekso 42 straipsnio 3 dalies nuostatai, kad už vieną nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą gali būti skiriama tik viena bausmė.
4. Įstatymo projekto 14 straipsnio 2 dalyje siūlomas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 276 straipsnio 5 dalies pakeitimas prieštarautų nurodytojo kodekso 43 straipsnio 4 dalies nuostatai, kad juridiniams asmenims skiriamos bausmės nenurodomos kodekso specialiosios dalies straipsnių sankcijose, o teismas, skirdamas bausmę juridiniam asmeniui, vadovaujasi šio straipsnio 1 dalyje nustatytu bausmių sąrašu. Siūloma nuostata prieštarautų ir nurodytojo kodekso 47 straipsnio 2 dalies nuostatai, kad minimali bauda yra vieno minimalaus gyvenimo lygio dydžio.
5. Atkreiptinas dėmesys ir į įstatymo projekto aiškinamojo rašto teiginį, jog įstatymui įgyvendinti papildomų Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto išlaidų neprireiks. Jam įgyvendinti vis dėlto prireiktų papildomų lėšų: vien tik kiekvieno nuteistojo maitinimas valstybei atsieina 1,5 tūkst. litų per metus.