LIETUVOS RESPUBLIKOS ŠVIETIMO IR MOKSLO MINISTRAS
Į S A K Y M A S
DĖL BENDROJO LAVINIMO ŠVIETIMO ĮSTAIGŲ TINKLO PERTVARKYMO GAIRIŲ
1999 m. vasario 4 d. Nr. 150
Vilnius
Vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997–2000 metų veiklos programos įgyvendinimo priemonių „Švietimo, mokslo ir studijų“ skyriaus 3 punktą ir remdamasis Švietimo ir mokslo ministerijos kolegijos 1999 m. sausio 28 d. nutarimu Nr. 43,
2. Pavedu Specialistų rengimo departamentui iki 1999 m. liepos 1 d. parengti Profesinių ir aukštesniųjų mokyklų tinklo pertvarkymo gaires.
PATVIRTINTA
švietimo ir mokslo ministro
1999 02 04 įsakymu Nr. 150
Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo gairės
1. Įvadas
Lietuvos valstybei integruojantis į sparčiai kintančią šiuolaikinę pasaulio bendriją, jos švietimui iškyla būtinybė radikaliai modernizuoti ugdymo turinį ir tobulinti ugdymo kokybę. Šiandien privalu ugdymą orientuoti ne tik į žinių perteikimą, bet ir į asmens savarankiško, kritinio mąstymo įgūdžių, vertybinių nuostatų bei konkrečių gebėjimų veikti formavimą. Atviros informacinės visuomenės sąlygomis švietimas turi rasti naujų būdų žmonių pilietinei savimonei stiprinti. Jį svarbu orientuoti į iniciatyvaus, atsakingo ir veiklaus žmogaus ugdymą, nuo kurio tiesiogiai priklauso ekonominė ir socialinė krašto gerovė. Todėl bendrojo ugdymo modernizavimas ir socialinių, pedagoginių ugdymosi sąlygų sudarymas visiems moksleiviams tampa prioritetiniais švietimo reformos uždaviniais.
Vykdant Lietuvos švietimo reformą, dabartinė bendrojo lavinimo mokyklos struktūra (4+5+3) keičiasi į 4+(4+2)+2. Pagrindinis dešimtmetis mokslas bus įgyvendintas 2000 metais. Laipsniškai pereinama prie vaikų mokymo nuo 6 metų amžiaus, profilinio mokymosi vidurinės mokyklos trečiojoje pakopoje ir šiuolaikinio neakivaizdinio modulinio suaugusiųjų mokymosi.
1998–1999 mokslo metais šalyje veikia 2352 valstybinės ir savivaldybių bendrąjį lavinimą teikiančios mokyklos: 821 pradinė, 148 darželiai-mokyklos, 23 jaunimo mokyklos, 575 pagrindinės, 646 vidurinės, 59 gimnazijos, 55 specialiosios, 3 sanatorinės internatinės mokyklos, 22 suaugusiųjų bendrojo lavinimo mokyklos (mokymo centrai), kuriose mokosi 579106 moksleiviai. Bendrojo lavinimo pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo siekia 28924 moksleiviai 90-yje profesinių ir žemės ūkio mokyklų ir 5492 moksleiviai 21 aukštesniojoje mokykloje ir konservatorijoje. 23-ose nevalstybinėse švietimo įstaigose bendrojo lavinimo kurso mokosi 1736 moksleiviai. Iš viso bendrojo pradinio, pagrindinio ir vidurinio išsilavinimo siekia 615258 moksleiviai.
Pasaulio praktikoje apstu pavyzdžių, kai didesnis dėmesys švietimui, taip pat ir ilgesnis privalomas mokslas padeda spręsti jaunimo užimtumo problemas ekonominių krizių laikotarpiais. Pastaraisias metais Lietuvoje moksleivių, siekiančių pagrindinio ar vidurinio išsilavinimo, besimokančių profesijos, skaičius auga. 1997 m. 98,8 proc. baigusių 9 klases ir 84,5 proc. baigusių vidurinę mokyklą tęsia mokslą toliau (1992 m. atitinkamai – 93,9 ir 64,5 proc.). Paaugliai, sulaukę 16 metų ir niekur toliau nesimokantys, dingsta iš mokyklinio amžiaus vaikų apskaitos akiračio ir neretai papildo bedarbių gretas ar dirba nekvalifikuotą darbą. Iš visų bedarbių 1996 metais 45 proc. sudarė 15–19 metų amžiaus jaunuoliai. 1997 m. 18–19 metų žmonių amžiaus grupė sudarė 37,1 proc. visų bedarbių. Tokį didelį nedarbo lygį lemia ir tai, kad jaunuoliai būna nebaigę pagrindinės ar vidurinės mokyklos, neturi jokių profesinių įgūdžių.
Prognozuojant Lietuvos ateitį ugdymo tikslai siejami su tautos kultūros puoselėjimu, keičiant ne vien ugdymo turinį, bet ir orientuojantis į mokyklos struktūros kaitą, mokyklų tipų įvairovę ir kt. Šia prasme daug vilčių dedama į pagrindinės mokyklos pratęsimą įsteigus dešimtą klasę. Dešimtmečio mokslo pagrindinėje mokykloje pasirinkimo motyvai: aukštesnis visos tautos išsimokslinimas, tvirtesnis moksleivių apsisprendimas renkantis ateities kelią, ilgesnis ir tvirtesnis tėvų ir vaikų ryšys mokantis arti namų, paauglių užimtumas 15–16 jų gyvenimo metais. Tokio Lietuvos pedagogų apsisprendimo teisingumą patvirtino tyrimo TIMSS rezultatai. Tyrimas buvo atliekamas lyginant tėvų išsimokslinimo (išsimokslinimas vertinamas pagal motinos, o ekonominė padėtis – pagal tėvo laimėjimus) ir moksleivių žinių ryšį. Paaiškėjo didelė šių duomenų priklausomybė. Septintos klasės moksleivio tėvų išsimokslinimui esant aukštajam, jo žinios paprastai pranoksta aštuntos klasės moksleivių žinias, kurių tėvai yra baigę tik pagrindinę mokyklą. Tikėtina, kad metais ilgesnis mokslas bus reikšmingas tautos kultūrai bei išsilavinimui.
Ruošiantis pereiti nuo devynmečio prie dešimtmečio mokymo pagrindinėje mokykloje, Radviliškio rajone buvo organizuotas eksperimentas. Jis patvirtino, kad pagrindinį mokslą pratęsus vieneriais metais išaugo jaunuolių, toliau siekiančių išsilavinimo, skaičius.
Remiantis 1997–1998 m. m. Pedagogikos instituto atliktų tyrimų (buvo apklausti visi pagrindinių, vidurinių mokyklų ir gimnazijų vadovai bei rajonų ir miestų savivaldybių švietimo skyrių vedėjai) rezultatais galima prognozuoti, kad dešimtąsias klases įsteigus mažakomplektėse pagrindinėse mokyklose padidėtų švietimo kaštai, bet vargu ar pagerėtų ugdymo rezultatai. Reikėtų skirti papildomų lėšų negausiose dešimtosiose klasėse dirbančių mokytojų darbo užmokesčiui, įrengti naujus mokymo kabinetus su sudėtingesne mokymo įranga ir mokymo priemonėmis (šie kabinetai nebūtų veiksmingai panaudojami), padidėtų lėšų poreikis mažakomplekčių pagrindinių mokyklų pedagogų kvalifikacijai tobulinti ir jiems perkvalifikuoti. Tokiu atveju, jei mokykloje nebus steigiama dešimtoji klasė, moksleiviai tęs mokslą kitoje bendrąjį lavinimą teikiančioje mokykloje, kur tokia klasė bus.
Vidurinio mokslo baigimas yra prielaida apsisaugoti nuo nedarbo ir pagrindas mokytis visą gyvenimą. Net 14-oje OECD šalių vidurinį mokslą baigia daugiau kaip 80 proc. visų jaunuolių. Lietuvoje vidurinio mokslo brandos egzaminus 1998 metais laikė apie 68 proc. atitinkamo amžiaus jaunuolių.
Įgiję dešimtmetį pagrindinį išsilavinimą moksleiviai nuo 2000–2001 m. m. pradės mokytis profilinėje dvejų metų vidurinėje mokykloje. Profilinio mokymo modelio įgyvendinimas vidurinėje mokykloje vyks laipsniškai. Pereinamuoju laikotarpiu (2000 – 2005 m.) bus taikomos pereinamojo laikotarpio programos, baigiama brandos egzaminų reforma. Siekiant visapusiškai pasirengti profiliniam mokymui, nuo 1998–1999 m. m. 33-ose šalies vidurinėse, gimnazijose ir 4-iose profesinėse mokyklose pradėtas profilinio mokymo eksperimentas. Vidurinės mokyklos, įtvirtinusios profilinį mokymą, pasiekusios aukštą švietimo kokybę, po akreditavimo taps gimnazijomis. Iki 2010 metų bus baigtas gimnazijų steigimo procesas.
Lietuvos švietimo reformos pirmajame etape pradėtos steigti naujų tipų švietimo įstaigos (jaunimo mokyklos, gimnazijos, darželiai-mokyklos, neįgalių vaikų ugdymo centrai, vaikų dienos centrai, suaugusiųjų mokymo centrai ir kt.) leidžia pradėti tenkinti įvairių gebėjimų vaikų ir suaugusiųjų ugdymosi poreikius, tačiau švietimo įstaigų persitvarkymo tempai ryškiai atsilieka nuo sparčiai besikeičiančios visuomenės poreikių ugdymo kokybei.
2. Veiksniai, turintys įtakos bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkai
• Nuo 1990 m. vaikų skaičius ikimokyklinio ugdymo įstaigose sparčiai mažėjo. 1990 m. įstaigas lankė 163,1 tūkst. vaikų, o 1994 m. – tik 85,5 tūkst. vaikų. Todėl lopšelius-darželius pradėta masiškai uždarinėti, privatizuoti arba reorganizuoti į darželius-mokyklas. Kai kurie kaimo ikimokyklinio ugdymo objektai buvo reorganizuoti į socialinės rūpybos objektus – tapo senelių, invalidų namais. 1990 m. šalyje buvo 1681 ikimokyklinio ugdymo įstaiga, o 1997-aisiais šalyje liko tik 724 ikimokyklinio ugdymo įstaigos. Tuo tarpu vaikų, lankančių šias įstaigas, skaičius nuo 1995 m. ėmė augti ir 1997 m. pasiekė 96,4 tūkst. Šį procesą lemia moterų išėjimas į darbą. Ikimokyklinių įstaigų poreikį skatina ir nepalankios socialinės ekonominės sąlygos jaunoms šeimoms. 1997 m. ikimokyklinio ugdymo įstaigos negalėjo patenkinti apie 40 proc. tėvų prašymų. Miestų ikimokyklinio ugdymo įstaigose labai perpildytos grupės: vietoj 15-os 3–6 metų amžiaus vaikų jose ugdomi 20–25 vaikai. 1997 m. šalyje nebuvo likę nė vieno lopšelio, labai sumažėjo bendras lopšelinukų grupių skaičius lopšeliuose-darželiuose. Atgal perkelti pradines klases iš miestų darželių mokyklų į bendrojo lavinimo mokyklas nėra paprasta dėl didelio pamainingumo bendrojo lavinimo mokyklose (Vilniaus mieste antroje pamainoje mokosi 22,7 proc., Kaune – 9,5 proc., Klaipėdoje – 11,7 proc., Šiauliuose – 11,1 proc., Panevėžyje – 15,7 proc., Alytuje – 10,69 proc., Marijampolėje – 10,8 proc. moksleivių).
• Lietuvos Respublikos Vyriausybei skyrus lėšų moksleivių maitinimui, pagerėjo moksleivių lankomumas, tačiau mokyklos nelankančių vaikų iki 16 metų skaičius vis dar yra didelis.
• Mokyklos kaimo vietovėse tuštėja, pradinės mokyklos dirba 30–40 proc., pagrindinės ir vidurinės – 50–60 proc. pajėgumu. 1997–1998 m. m. kaimo vietovėse veikė 1607 bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose mokėsi 137 639 moksleiviai, miestuose – 779 ir jose mokėsi 428 771 moksleivis. Remiantis Pedagogikos instituto 1997 m. gruodžio mėnesį atliktais tyrimais, 13 proc. pagrindinių bendrojo lavinimo mokyklų moksleivių skaičius 6–9 klasėse neviršijo penkių, 23 proc. – septynių, 31 proc. – dešimties moksleivių. Blogiausia padėtis yra Utenos, Vilniaus ir Alytaus apskrityse: 64 proc. (Utenos apskritis) pagrindinių mokyklų moksleivių skaičius 6–9 klasėse neviršija septynių, 57 proc. (Vilniaus apskritis), 54 proc. (Alytaus apskritis). Tokiu būdu vienam pedagogui šalies bendrojo lavinimo mokykloje tenka 11,2 moksleivio. Lietuvos Respublikos statistikos departamento gyventojų gimstamumo duomenimis, toliau mažėja ir mažės moksleivių skaičius 1–4 klasėse, nes 1990 m. gimė 46,7 tūkst. vaikų, 1996 m. – tik 39,2 tūkst. vaikų. 5–9 klasėse vaikų skaičius pradės smarkiai mažėti 2002–2003 m. m., o vyresnių klasių – dar vėliau. Palyginti su šiais mokslo metais, prognozuojama, kad 2002–2003 m. m. bendras moksleivių skaičius sumažės 6 procentais. 2002–2003 m. m. į pirmą klasę ateis 28 proc. mažiau vaikų negu 1996–1997 mokslo metais.
• Prastėja mokyklų mokymo materialinė bazė: nepritaikyti, baigiantys susidėvėti baldai, sporto įrangos stygius, būtiniausių fizikos, chemijos, biologijos mokymo priemonių nebuvimas ir pan. veiksniai daro poveikį ugdymo rezultatams ir moksleivių sveikatai. 1997–1998 m. m. 308 (55,8 proc.) kaimo pagrindinės mokyklos neturėjo sporto salių, 311 (56,3 proc.) maitinimo blokų, 256 (46,4 proc.) fizikos ir 358 (64,8 proc.) chemijos kabinetų. 33 (13,1 proc.) kaimo vidurinės mokyklos neturėjo sporto salių, 98 (64,1 proc.) informatikos, 13 (5,2 proc.) fizikos, 28 (l2,5 proc.) chemijos kabinetų. Mokyklos turi menkas galimybes diegti naujas mokymo technologijas ir metodus, moksleiviai – įgyti darbo ir pradinių profesinių įgūdžių.
• Bendrojo lavinimo pagrindinių, vidurinių mokyklų ir gimnazijų vadovų duomenimis, jeigu visose pagrindinėse mokyklose įsteigtume dešimtąsias klases, jose dirbtų gerokai daugiau nespecialistų nei vidurinėse mokyklose:
Dalykas
|
|
Pagrindinių mokyklų |
Vidurinių mokyklų |
|
|
pedagogų nespecialistų |
pedagogų nespecialistų |
|
|
(proc.) |
(proc.) |
|
|
|
|
| 1. Dorinis ugdymas (etika) |
74 |
30 |
| 2. Darbai ir buities kultūra (mergaitėms) |
68 |
11 |
| 3. Informatika |
65 |
26 |
| 4. Darbai ir buities kultūra (berniukams) |
59 |
16 |
| 5. Dailė |
59 |
8 |
| 6. Chemija |
52 |
4 |
| 7. Geografija |
49 |
6 |
| 8. Fizika |
43 |
2 |
| 9. Kūno kultūra |
34 |
1,6 |
| 10. Biologija |
27 |
2 |
| 11. Muzika |
21 |
2 |
| 12. Anglų kalba |
20 |
28 |
| 13. Istorija |
20 |
0,6 |
| 14. Dorinis ugdymas (tikyba) |
16 |
7 |
| 15. Lietuvių kalba nelietuviškose mokyklose |
8 |
8 |
| 16. Vokiečių kalba |
7 |
1 |
| 17. Matematika |
4 |
0,6 |
| 18. Prancūzų kalba |
2 |
3 |
| 19. Gimtoji kalba (lietuvių) |
2 |
0,6 |
| 20. Rusų kalba |
1 |
10 |
| 21. Gimtoji kalba (rusų) |
0 |
0 |
| 22. Gimtoji kalba (lenkų) |
0 |
0 |
• Iki galo neišspręsti moksleivių pavėžėjimo klausimai. Moksleivių pavėžėjimą iš dalies lemia kelių tinklas ir transporto organizavimas. Prasčiausiai automobilių keliais aprūpinti Biržų, Jurbarko, Kelmės, Panevėžio, Plungės, Šiaulių, Švenčionių, Tauragės ir Varėnos rajonai. Didžiuma dabar rajonuose eksploatuojamų keleivinių autobusų baigia susidėvėti, o naujų autobusų parkai neįgali nusipirkti. Rajonų savivaldybės dar tik ieško būdų racionaliau ir saugiau pavežti savo moksleivius iki mokyklų ir atgal (perka mokykloms autobusus, samdo privačius vežėjus ir kt.).
• Savivaldybėms mokymo įstaigų išlaikymas tampa rimta problema ir nepakeliama našta, nes jų galimybes riboja kelios aplinkybės: nevienodas regionų ekonominis potencialas ir išsivystymo lygis, gamybinės veiklos pobūdis, kuris turi įtakos surenkamų mokesčių apimčiai, taigi ir lėšų, skirtų švietimui, dydžiui; skirtinga demografinė situacija mieste ir kaime. Akivaizdžiai matomas kaimo vietovėse esančių mokyklų tuštėjimas neišvengiamai didina ir švietimo išlaidas vieno moksleivio išlaikymui (pustuščių patalpų šildymas, išlaikymas ir pan.). 1994–1995 m. m. vieno moksleivio mokymo reikalams miesto mokykloje išleista 603 Lt, o kaimo mokykloje – 885 Lt, t. y. 32 proc. daugiau, 1996–1997 m. m. – jau 57 proc. daugiau. Dabar tai sudaro 1500 Lt per metus kaimo mokykloje ir 700 Lt – didmiesčio. Pagrindinėms ir vidurinėms mokykloms Lietuvoje išlaikyti skiriamos lėšos sudaro beveik pusę visų švietimo lėšų, tačiau gerokai mažiau negu OECD šalių vidurkis (71 proc.). Išlaikome du kartus daugiau nei latviai bendrojo lavinimo mokyklų (2361 ir 1094) ir tris kartus daugiau nei estai (2361 ir 763). Gyventojų skaičius Lietuvoje – 3711,9 tūkst., Latvijoje – 2501,7 tūkst., Estijoje – 1476,3 tūkst.
3. Pertvarkos tikslai ir uždaviniai
1. Užtikrinti kur kas aukštesnį moksleivų pasiekimų moksle lygį ne tik įgytų žinių bei suvokimo prasme, bet ir išsiugdytų bendrųjų gebėjimų ir kompetencijų (atskirais atvejais – netgi įgytų būtiniausių bendrųjų kvalifikacijų) bei pasirengimo mokytis visą gyvenimą prasme.
2. Siekti, kad bendrasis išsilavinimas taptų prieinamas kuo platesniam žmonių ratui ir nebūtų užkertamas kelias mokytis toliau, taip pat ir aukštosiose mokyklose. Moksleiviams turi būti sudaromos sąlygos rinktis savo polinkius, gabumus ir siekius atitinkantį ugdymosi kelią.
3. Daugiau dėmesio skirti dvasiniam, doroviniam, socialiniam ir kultūriniam moksleivių brendimui bei pasirengimui gyventi savarankiškai. Ugdyti gebančios vienytis ir atsinaujinti visuomenės narius.
4. Racionaliai pertvarkyti bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklą, kuris tenkintų kiekvieno regiono gyventojų mokymosi poreikius ir atitiktų švietimo kokybės reikalavimus.
5. Sukurti bendrojo lavinimo mokyklų tipų įvairovę ir sudaryti visiems vaikams ir suaugusiesiems lygias galimybes siekti geresnio išsilavinimo ir socialinio statuso.
4. Bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo pagrindinės nuostatos ir etapai
Pertvarkant bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklą, siekiama ne uždarinėti negausias, švietimo kokybei garantuoti reikalingų sąlygų neturinčias mokyklas, o jas įvairinti ir tobulinti jų tarpusavio dermę, racionaliau panaudoti turimą materialinę švietimo bazę.
Kaimo švietimo įstaigos turi būti atviros ne tik visiems vaikams, bet ir viskam, kas vaikui yra būtina. Pedagogų įsitraukimas į kaimo kultūrinį – dvasinį gyvenimą kartu su kitais kaimo inteligentais ir čia esančiomis organizuotomis institucijomis, jų pastangos ieškoti naujų kultūrinio gyvenimo formų, pasiūlant bendro, integruojančio veiksmo programas, padėtų įveikti socialinį susvetimėjimą, susiskaldymą. Tiesiog atveriame mokyklos „biurokratines“ duris, kad piliečių naudai jos aplinkoje galėtų bendradarbiauti švietimo, kultūros, sveikatos, socialinės apsaugos bei teisėsaugos sistemos su savo lėšomis. Tokia būtų atvira mokykla – švietimo, kultūros židinys ir socialinio darbo centras. Taigi atliekamas patalpas mokyklose, kurių pajėgumai smarkiai viršija dabartinį ir numatomą moksleivių skaičių, reikėtų suteikti kultūrinės paskirties įstaigoms – klubams, suaugusiųjų švietimo institucijoms, bibliotekoms, parapijos namams, spręsti kaimo mokytojų būsto problemą.
Siekiant labiau atliepti individualius vaikų poreikius, organizuoti priešmokyklinio ugdymo grupes, klases nelankantiems ikimokyklinio ugdymo įstaigų 5–6 metų vaikams, plėtoti ikimokyklinio ugdymo įstaigų tipų įvairovę: lopšelius-darželius, darželius, darželius-mokyklas, ikimokyklinio ugdymo centrus (vystymosi sutrikimų turintiems vaikams), šeimyninius vaikų darželius ir pan.
Steigti suaugusiųjų mokyklas, mokymo centrus, jaunimo mokyklas mokymosi motyvacijos stokojantiems 12–16 metų paaugliams, vaikų globos įstaigas, mokyklėles neįgaliems vaikams, senelių namus.
Šalies bendrojo lavinimo mokyklose steigti vakarines, pamainines klases 16–18 metų jaunuoliams, dėl socialinių ekonominių sąlygų negalintiems mokytis dieninėse bendrojo lavinimo ar profesinėse mokyklose, suaugusiųjų mokymo klases, specialiąsias klases neįgaliems vaikams.
Pietryčių Lietuvos rajonuose, atsižvelgiant į didėjantį tėvų norą mokyti vaikus valstybine kalba, šia kalba veikiančios bendrojo lavinimo mokyklos nepriklausomai nuo vaikų skaičiaus jose neturėtų būti reorganizuotos į žemesnės pakopos mokyklas arba likviduotos.
Bendrojo lavinimo mokyklų tinklo pertvarkymas vykdomas dviem etapais
Pirmasis etapas – 1999–2005 metai – pradinių ir pagrindinių mokyklų tinklo pertvarka pereinant prie dešimtmečio pagrindinio mokymo ir profilinio mokymo vidurinį išsilavinimą teikiančiose mokyklose. Pirmajame etape iki 2005 metų baigiamas sutvarkyti pagrindinių mokyklų tinklas: mažakomplektės pagrindinės mokyklos išauga į dešimtmetes pagrindines mokyklas, lieka aštuonių klasių pagrindinėmis mokyklomis arba reorganizuojamos į pradines mokyklas ar kito tipo švietimo, kultūros, socialinės paskirties įstaigas. Įvedamas profilinis mokymas visų tipų bendrąjį vidurinį išsilavinimą teikiančiose mokyklose, pradedama šių mokyklų akreditacija.
Antrasis etapas – 2005–2010 metai – visų tipų bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tipų išgryninimas ir suderinimas tarpusavyje mokymosi tęstinumo požiūriu pagal numatytą struktūrą. Baigiamas bendrąjį vidurinį išsilavinimą teikiančių mokyklų akreditacija, kurios dėka vidurinės mokyklos tampa gimnazijomis arba jos reorganizuojamos į žemesnės pakopos bendrojo lavinimo mokyklas ar kito tipo švietimo įstaigas.
Rengiant miestų ir rajonų švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo projektus, būtina atlikti situacijos analizę šiais aspektais:
• vaikų, kurie ateis į pirmąją klasę per artimiausius 5 metus, skaičius;
• planuojama gyvenviečių perspektyva;
• gyventojų migracijos tendencijos;
• esamas ir planuojamas švietimo objektų užimtumas;
• mokyklų galimybės kokybiškai organizuoti darbą dešimtosiose klasėse;
• vidurinių mokyklų galimybės organizuoti kokybišką profilinį mokymą;
• profilių pasiskirstymo galimybės tarp mokyklų;
• vidurinių mokyklų pasirinktų profilių dermė su profesinių mokyklų pasirinktais profiliais;
• moksleivių tęstinio mokymosi galimybės kitose mokyklose ar kitame mokymo profilyje;
• kaimo moksleivių pavėžėjimas iki mokyklos ir atgal (jei atstumas nuo gyvenamosios vietos didesnis nei 3 km, pavėžėjimas yra privalomas);
• mokytojų, turinčių pedagoginę psichologinę kvalifikaciją, aprūpinimas darbu ir gyvenamuoju būstu.
Įvertinus situaciją, pertvarkos projektuose tikslinga numatyti pradinių, pagrindinių ir vidurinių mokyklų tolesnę perspektyvą:
• pradinių mokyklų skaičius pirmojo etapo pabaigoje;
• devynių klasių pagrindinė mokykla 1999–2000 m. m. išaugs į pagrindinę dešimtmetę mokyklą, laikinai liks mažakomplekte pagrindine mokykla be dešimtosios arba be devintosios ir dešimtosios klasių ir iki pirmojo etapo pabaigos taps pagrindine dešimties ar aštuonerių metų mokykla, bus reorganizuota į pradinę mokyklą ar kito tipo švietimo įstaigą, papildomai prisiims socialines, kultūrines funkcijas ir pan.;
• vidurinė mokykla 2000 – 2002 m. m. įgyvendins profilinio mokymo modelį ir taps profiline vidurine mokykla ar dėl mažo moksleivių skaičiaus nuo 2000–2001 m. m. nebeatidarys vienuoliktosios klasės ir nuo 2002–2003 m. m. bus baigta reorganizuoti į pagrindinę mokyklą, papildomai prisiims socialines, kultūrines funkcijas, jų pastatuose, be šių įstaigų, veiks kito tipo švietimo ar socialinės, kultūrinės paskirties įstaigos. Akredituotos vidurinės mokyklos taps ketverių metų gimnazijomis.
1999 metais steigiant pagrindinėse mokyklose dešimtąsias klases, privalu vadovautis šiomis nuostatomis:
• Pagrindinės mokyklos 10 klasėse lietuvių kalbą, gimtąją kalbą, matematiką, istoriją, fiziką, chemiją, biologiją, informatiką turi dėstyti specialistai arba pedagogai, turintys dėstomojo dalyko ne žemesnę kaip vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją. Užsienio (Vakarų Europos) kalbą turi dėstyti bent vienas specialistas.
• Pagrindinėje mokykloje, kurioje steigiama dešimtoji klasė, per 1–3 metus fizikos, chemijos, biologijos, darbų ir buities kultūros (medžio, metalo, siuvimo, kulinarijos) atskiri ar jungtiniai kabinetai turi būti aprūpinti dešimtajai klasei reikalingomis mokymo priemonėmis. Per 3–5 metus turėtų būti įrengtas informatikos kabinetas (jei specialaus kabineto dar nėra, informatikos moksleiviai turi būti mokomi kitoje mokykloje).
• Pageidautina, kad pagrindinė mokykla turėtų sporto salę, sporto aikštyną, biblioteką, valgyklą arba bufetą.
• Pagrindinėje ir vidurinėje mokyklose 10 klasės mokymo procese negali būti jungiamos su kitomis klasėmis.
• 10 klasėje turėtų būti ne mažiau kaip 5–10 moksleivių.
• Jei pagrindinės mokyklos 5–9 klasės yra jungtinės, dešimtoji klasė nesteigiama. Baigti pagrindinę mokyklą moksleiviai pavėžėjami į gretimą bendrojo lavinimo mokyklą, kuri tokią klasę turi.
Jei mokykloje nebus atidaryta dešimtoji klasė, 1998–1999 m. m. devintokai 1999–2000 m. m. pagrindinę mokyklą pabaigs:
Įvedant profilinį mokymą vidurinės mokyklos trečiojoje pakopoje, tikslinga vadovaujantis šiomis nuostatomis:
• Rajonų ir miestų savivaldybių centruose esančiose gimnazijose, vidurinėse mokyklose ir profesinių mokyklų trečiojoje pakopoje turi būti vienas, du arba trys profiliai. Šios bendrąjį vidurinį išsilavinimą teikiančios mokyklos turi užtikrinti profilių įvairovę. Kitų vietovių gimnazijose ir vidurinėse mokyklose turi būti įvesti ne mažiau kaip du profiliai.
• Rajonų ir miestų savivaldybių centruose esančių vidurinių mokyklų 11–12 klasėse ir gimnazijų 3–4 klasėse (bendrai paėmus) turi susidaryti ne mažiau kaip 70–100 moksleivių, kitų vietovių gimnazijose ir vidurinėse mokyklose – 30–40 moksleivių. (Profilinio mokymo modelyje 50 proc. pamokų skirta bendrojo lavinimo branduolio dalykams mokytis, 50 proc. – profiliui gilinti. Per profiliui skirtas pamokas moksleiviai turės skirstytis į mobilias grupes, todėl esant mažam moksleivių skaičiui būtų blogiau panaudojami intelektiniai ir materialiniai ištekliai.)
• Profilinį vidurinį mokymą teikiančioje mokykloje turi būti įrengti atskiri arba jungtiniai lietuvių kalbos, fizikos, chemijos, biologijos, informatikos, užsienio kalbų kabinetai, biblioteka su skaitykla, sporto salė, sporto aikštynas, valgykla.
• Visus privalomuosius dalykus turi dėstyti specialistai arba pedagogai, turintys dėstomojo dalyko ne žemesnę kaip vyresniojo mokytojo kvalifikacinę kategoriją.
5. Laukiamas rezultatas
Tarp švietimo institucijų sustiprinti horizontalieji ir vertikalieji ryšiai. Sukurtas optimalus įvairių tipų švietimo įstaigų tinklas (žr.1 priedą), pasirūpinta moksleivių perėjimo iš vienos institucijos į kitą sklandumu ir jų adaptacija naujoje vietoje. Sukurti „tiltai“ tarp skirtingų švietimo krypčių bei pakopų, sudarantys realias galimybes keisti pasirinktą mokymosi kryptį ar tęsti nutrauktą mokymąsi.
Švietimo įstaigose sukurta saugesnė ir sveikesnė mokymosi aplinka. Mokyklose pradės efektyviau veikti paramos bei globos sistema moksleiviams, turintiems socialinių, mokymosi ir psichologinių sunkumų.
Bendrojo lavinimo mokyklose įdiegti profesinio konsultavimo ir ikiprofesinio mokymo elementai. Specialiųjų mokymosi poreikių vaikai efektyviau integruojami į bendrojo lavinimo mokyklų klases.
Įgyvendinta bendrojo lavinimo mokyklos struktūra 4+(4+2)+2 (žr.2 priedą).
Švietimui skiriamos lėšos naudojamos racionaliau, padidėja ta jų dalis, kuri reikalinga ugdymo kokybei gerinti.
6. Lėšų poreikis
Pertvarkant bendrojo lavinimo švietimo įstaigų tinklą lėšas struktūriniams pokyčiams numato įstaigų steigėjai. Švietimo įstaigų stegėjai, įgyvendindami savo bendrojo lavinimo švietimo įstaigų pertvarkos projektus, kasmet planuoja lėšas pirmiausia tų įstaigų, kurios turi perspektyvą stambėti, materialinei bazei sustiprinti ir naujų tipų įstaigoms. Papildomų lėšų iš valstybės biudžeto bus skirta atskiroms programoms vykdyti.
Pateiktos nuostatos yra pagrindas bendrojo lavinimo švietimo įstaigų steigėjams rengti švietimo įstaigų tinklo pertvarkymo projektus.
______________