1974 M. TARPTAUTINĖ KONVENCIJA DĖL ŽMOGAUS GYVYBĖS APSAUGOS JŪROJE (SOLAS 74)

SOLAS

2004 m. suvestinis leidimas

Suvestinis 1974 m. Tarptautinės konvencijos

dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje

ir jos 1988 m. Protokolo leidimas:

straipsniai, priedai, liudijimai

Apima visus dalinius pakeitimus,

galiojančius nuo 2004 m. liepos 1 d.

TARPTAUTINĖ JŪRŲ

ORGANIZACIJA

Londonas, 2004 m.

Įžanga

Įvadas

1. 1974 m. lapkričio 1 d. Tarptautinės jūrų organizacijos surengta Tarptautinė žmogaus gyvybės apsaugos jūroje konferencija priėmė šiuo metu galiojančią 1974 m. Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (SOLAS), kuri įsigaliojo 1980 m. gegužės 25 d. Nuo to laiko ji buvo du kartus taisyta tam tikslui priimtais protokolais:

1.1. 1978 m. vasario 17 d. Tarptautinės tanklaivių konferencijos priimtu Protokolu (1978 m. SOLAS Protokolas), kuris įsigaliojo 1981 m. gegužės 1 d.;

1.2. 1988 m. lapkričio 11 d. Tarptautinės tanklaivių konferencijos priimtu Protokolu (1988 m. SOLAS Protokolas), kuris įsigaliojo 2000 m. vasario 3 d. ir pakeitė ir panaikino 1978 m. Protokolą 1988 m. Protokolo šalims.

2. Be to, 1974 m. SOLAS konvencija buvo taisyta rezoliucijomis, priimtomis arba išplėstinės sudėties IMO Saugios laivybos komiteto MSC, nurodyto SOLAS VIII straipsnyje, arba SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijų, taip pat nurodytų VII straipsnyje:

2.1. 1981 m. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.1(XLV) ir įsigaliojusios 1984 m. rugsėjo 1 d.;

2.2. 1983 m. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.6(48) ir įsigaliojusios 1986 m. liepos 1 d.;

2.3. 1988 m. balandžio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 11(55) ir įsigaliojusios 1989 m. spalio 22 d.;

2.4. 1988 m. spalio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 12(56) ir įsigaliojusios 1990 m. balandžio 29 d.;

2.5. 1988 m. lapkričio mėn. pataisos, priimtos 1974 m. SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijos dėl Globalinės avarijų ir saugos jūroje sistemos GMDSS (angl. Global Maritime Distress and Safety System) rezoliucija 1 ir įsigaliojusios 1992 m. vasario 1 d.;

2.6. 1989 m. pataisos, kurios buvo priimtos rezoliucija MSC. 13(57) ir įsigaliojo 1992 m. vasario 1 d.;

2.7. 1990 m. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 19(58) ir įsigaliojusios 1992 m. vasario 1 d.;

2.8. 1991 m. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.22(59) ir įsigaliojusios 1994 m. sausio 1 d.;

2.9. 1992 m. balandžio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.24(60) ir MSC.26(60) ir įsigaliojusios 1994 m. spalio 1 d.;

2.10. 1992 m. gruodžio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.27(61) ir įsigaliojusios 1994 m. spalio 1 d.;

2.11. 1994 m. gegužės pataisos, priimtos rezoliucija MSC.31(63) ir įsigaliojusios 1996 m. sausio 1 d. (1 priedas) ir 1998 m liepos 1 d. (2 priedas);

2.12. 1994 m. pataisos, priimtos 1974 m. SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijos rezoliucija 1 ir įsigaliojusios 1996 m. sausio 1 d. (1 priedas) ir 1998 m. liepos 1 d. (2 priedas);

2.13. 1994 m. gruodžio pataisos, priimtos rezoliucija MSC.42(64) ir įsigaliojusios 1996 m. liepos 1 d.;

2.14. 1995 m. gegužės pataisos, priimtos rezoliucija MSC.46(65) ir įsigaliojusios 1997 m. sausio 1 d.;

2.15. 1995 m. lapkričio pataisos, priimtos 1974 m. SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijos rezoliucija 1 ir įsigaliojusios 1997 m. liepos 1 d.;

2.16. 1996 m. birželio pataisos, priimtos rezoliucija MSC.47(66) ir įsigaliojusios 1998 m. liepos 1 d.;

2.17. 1996 m. gruodžio pataisos, priimtos rezoliucija MSC.57(67) ir įsigaliojusios 1998 m. liepos 1 d.;

2.18. 1997 m. birželio pataisos, priimtos rezoliucija MSC.65(68) ir įsigaliojusios 1999 m. liepos 1 d.;

2.19. 1997 m. lapkričio pataisos, priimtos 1974 m. SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijos rezoliucija 1 ir įsigaliojusios 1999 m. liepos 1 d.;

2.20. 1998 m. gegužės mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.69(69) ir įsigaliojusios 2002 m. liepos 1 d.;

2.21. 1999 m. gegužės mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.87(71) ir įsigaliojusios 2001 m. sausio 1 d.;

2.22. 2000 m. gegužės mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.91(72) ir įsigaliojusios 2002 m. sausio 1 d.;

2.23. 2000 m. lapkričio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC.99(73) ir įsigaliojusios 2002 m. liepos 1 d.;

2.24. 2001 m. birželio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 117(74) ir įsigaliojusios 2003 m.;

2.25. 2002 m. gegužės mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 123(75) ir įsigaliojusios 2004 m. sausio 1 d.;

2.26. 2002 m. gruodžio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 134(76) ir įsigaliojusios 2004 m. liepos 1 d.;

2.27. 2002 m. gruodžio mėn. pataisos, priimtos SOLAS Susitariančiųjų Vyriausybių konferencijos rezoliucija 1 ir įsigaliojusios 2004 m. liepos 1 d. Įsigaliojus naujam XI skyriui (Specialios priemonės jūrų laivybos saugumui sustiprinti) įsigalios Tarptautinis laivo ir uosto įrenginio apsaugos kodeksas (ISPS kodeksas); ir

2.28. 2003 m. birželio mėn. pataisos, priimtos rezoliucija MSC. 142(77). Jų priėmimo metu Saugios laivybos komitetas nusprendė, kad šios pataisos laikomos priimtomis 2006 m. sausio 1 d. ir įsigalios 2006 m. liepos 1 d., jei iki 2006 m. sausio 1 d. daugiau nei vienas trečdalis SOLAS konvencijos Susitariančiųjų Vyriausybių arba Susitariančiųjų Vyriausybių, kurių prekybos laivynai kartu sudaro ne mažiau kaip 50 proc. pasaulio prekybos laivyno bendrosios talpos, nepareikš savo nepritarimo šiems pakeitimams.

2.29. 2004 m gegužės mėn. pataisos, priimtos rezoliucijomis MSC.151(78) (II-1/3-6 taisyklė), MSC.152(78) (III ir IV skyriai ir priedo priedėlis) ir MSC. 153(78) (V skyrius). Jų priėmimo metu Saugios laivybos komitetas nusprendė, kad šios pataisos laikomos priimtomis atitinkamai 2005 m. liepos 1 d., 2006 m. sausio 1 d. ir 2006 m. sausio 1 d., jei iki 2006 m. sausio 1 d. daugiau nei vienas trečdalis SOLAS konvencijos Susitariančiųjų Vyriausybių arba Susitariančiųjų Vyriausybių, kurių prekybos laivynai kartu sudaro ne mažiau kaip 50 proc. pasaulio prekybos laivyno bendrosios talpos, nepareikš savo nepritarimo šiems pakeitimams. Jei šios pataisos bus priimtos, jos įsigalios atitinkamai 2006 m. sausio 1 d., 2006 m. liepos 1 d. ir 2006 m liepos 1 d.

3. 1988 m. SOLAS Protokolas buvo keistas 2000 m. gegužės mėn. pataisomis, priimtomis rezoliucija MSC.92(72) ir įsigaliojusiomis 2002 m. sausio 1 d., taip pat 2002 m. gegužės mėn. pataisomis, priimtomis rezoliucija MSC. 124(75). 2003 m. liepos 1 d. buvo įvykdytos jų įsigaliojimo sąlygos ir pataisos įsigaliojo 2004 m. sausio 1 d. 1988 m. Protokolas taip pat buvo keistas 2004 m. gegužės mėn. pataisomis, priimtomis rezoliucija MSC. 154(78). Jų priėmimo metu Saugios laivybos komitetas nusprendė, kad šios pataisos laikomos priimtomis 2006 m. sausio 1 d., jei iki tos dienos daugiau nei vienas trečdalis 1988 m. SOLAS Protokolo Susitariančiųjų Vyriausybių arba Susitariančiųjų Vyriausybių, kurių prekybos laivynai kartu sudaro ne mažiau kaip 50 proc. pasaulio prekybos laivyno bendrosios talpos, nepareikš savo nepritarimo šiems pakeitimams. Jei šios pataisos bus priimtos, jos įsigalios 2006 m. liepos 1 d.

Suvestinio teksto turinys

4. Šiame leidinyje yra suvestinis 1974 m. SOLAS konvencijos, 1988 m. SOLAS Protokolo ir visų vėlesnių jų pataisų, įskaitant ir 2002 m. gruodžio mėn. pataisas, tekstas. Šį tekstą sudarė IMO Sekretoriatas ir jis turėtų būti patogi nuoroda į SOLAS reikalavimus, taikomus nuo 2004 m. liepos 1 d.

5. Leidinį sudaro dvi dalys:

5.1. 1 dalis, kurioje yra 1974 m. SOLAS konvencijos ir 1988 m. SOLAS Protokolo straipsniai, reikalavimai ir liudijimai; ir

5.2. 2 dalis, kurioje yra rezoliucija A.883(21) dėl Pasaulinės vienodos darnios apžiūros ir liudijimų įforminimo sistemos įgyvendinimo HSSC (angl. Global and uniform implementation of harmonized system of survey and certification, HSSC), liudijimų ir dokumentų, kurie turi būti laivuose, sąrašas, pirmiau minėtų SOLAS konferencijų priimtų rezoliucijų sąrašas^* ir SOLAS II-1 skyriaus 12–2 taisyklės tekstas.

6. Šiame suvestiniame tekste pateikti veiklos reikalavimai apskritai yra taikomi visiems laivams, o reikalavimai laivų konstrukcijai ir įrangai taikomi laivams, pastatytiems įvairiose taisyklėse nurodytą dieną arba po jos. Norint nustatyti, kokie konstrukcijos ir įrangos reikalavimai taikomi laivams, pastatytiems iki 2001 m, reikėtų žiūrėti ankstesnius 1974 m. SOLAS konvencijos, 1988 m. SOLAS Protokolo ir Konvencijos pataisų tekstus. Pavyzdžiui, specialūs esančių keleivinių laivų reikalavimai pateikiami tik originalios 1974 m. SOLAS konvencijos F dalies II-2 skyriuje, tačiau jų nėra nei 1988 m. pataisų II-2 skyriuje, nei šiame suvestiniame tekste.

7. 1974 m. SOLAS konvencijos I skyriaus ir priedo priedėlio nuostatos, pakeistos 1988 m. SOLAS Protokolu, yra pažymėtos simboliu [P88]. Tokio simbolio nėra 1974 m. SOLAS konvencijos nuostatose, kurias pakeitė 1978 m. SOLAS Protokolas, nors Konvencijos I skyriaus atžvilgiu jos nuostatos Protokolo Šalims buvo pakeistos ir panaikintos 1988 m. SOLAS Protokolu, kitų Konvencijos skyrių nuostatas pakeitė vėliau priimtos SOLAS pataisos.

8. Apskritai, šis leidinys atkuria 1974 m. SOLAS konvencijos ir 1988 m. SOLAS Protokolo tekstą ir įtraukia jų pakeitimus ir pataisas, pateiktas autentiškuose tekstuose. Be to, jis taip pat įtraukia keletą nedidelių redakcinių pakeitimų, kuriais, nors jie ir nekeičia esmės, siekiama didesnio 1974 m. SOLAS konvencijos ir 1988 m. SOLAS Protokolo bei įvairių SOLAS pataisų nuoseklumo. Ypač:

8.1. nors taisyklių II-1, II-2, III, IV, V, VI ir VII skyrių, kurie buvo visiškai perrašyti 1981, 1983, 1988, 1991 ir 2000 m pataisose, punktams ir papunkčiams numeruoti taikoma dešimtainė sistema, I ir VIII skyriuose išlikusi originali numeracijos sistema;

8.2. 1981 m. tekstuose ir vėlesnėse pataisų nuorodose į taisykles, punktus ir skyrius rašoma sutrumpinta forma (pvz., „taisyklė II-2/55.5“), o netaisytose taisyklėse išlaikyta originali nuorodų sistema (pvz., „šio skyriaus 5 taisyklė“, „šios taisyklės a punktas“);

8.3. sąvoka bendrosios talpos tonos yra pakeista į sąvoką bendroji talpa remiantis Asamblėjos sprendimu (rezoliucija A.493(XII), kad sąvoka bendrosios talpos tonos, vartota IMO dokumentuose, laikoma reiškiančia tą patį, kaip ir bendroji talpa, kaip nustatyta 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivų matmenų nustatymo (Tonnage Convention); ir

8.4. Tarptautinės vienetų sistemos SI metriniai dydžiai vartojami pagal rezoliuciją A.351(IX).

Išnašos

9. Šiame suvestiniame tekste pateiktos išnašos (kurios, kaip nurodoma MSC, nėra Konvencijos dalis, bet įrašytos patogumo dėlei) nurodo kodeksus, gaires ir rekomendacijas, susijusius su konkrečiu tekstu, ir Sekretoriato buvo atnaujintos leidimo metu. Be to, buvo įterptos tam tikros aiškinamosios išnašos, paremtos atitinkamais kodeksų, gairių ir rekomendacijų ir kitų MSC sprendimų tekstais. Visais atvejais skaitytojas turi naudotis naujausiomis nuorodose nurodytų tekstų versijomis, atsižvelgdamas į tai, kad po šio pataisytos 1974 m. SOLAS konvencijos suvestinio leidimo šie tekstai galėjo būti taisyti ar anuliuoti remiantis naujesne medžiaga.

TURINYS

1 dalis

1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje straipsniai

1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje 1988 m. Protokolo straipsniai

Suvestinis 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje ir 1988 m. Protokolo priedo tekstas

I skyrius	Bendrosios nuostatos
II-1 skyrius	Konstrukcija – laivo sandara, skirstymas į skyrius ir stovumas, mechanizmai ir elektros įranga
II-2 skyrius	Konstrukcija: priešgaisrinė sauga, gaisro aptikimas ir gaisro gesinimas
III skyrius	Gelbėjimosi priemonės ir įranga
IV skyrius	Radijo ryšys
V skyrius	Laivybos saugumas
VI skyrius	Krovinių vežimas
VII skyrius	Pavojingų krovinių vežimas
VIII skyrius	Atominiai laivai
IX skyrius	Saugios laivų eksploatacijos valdymas
X skyrius	Greitaeigių laivų saugumo priemonės
XI-1 skyrius	Specialios priemonės jūrų laivybos saugumui sustiprinti
XI-2 skyrius	Specialios priemonės jūrų laivybos saugumui sustiprinti
XII skyrius	Papildomos saugumo priemonės balkeriams
Priedėlis	Liudijimai

1 DALIS

1974 M. TARPTAUTINĖ KONVENCIJA DĖL ŽMOGAUS GYVYBĖS APSAUGOS JŪROJE

SUSITARIANČIOSIOS VYRIAUSYBĖS,

norėdamos užtikrinti žmonių gyvybės saugumą jūroje, bendru susitarimu nustatant tam taikomus vienodus principus bei taisykles,

manydamos, kad geriausiai šio tikslo galima pasiekti priėmus Konvenciją, kuria būtų pakeista 1960 m. Tarptautinė konvencija dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje atsižvelgiant į po šios Konvencijos priėmimo atsiradusias naujoves,

susitarė:

I straipsnis

Bendri įsipareigojimai pagal Konvenciją

a) Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja įgyvendinti šios Konvencijos ir jos Priedo, kuris yra šios Konvencijos neatskiriama dalis, nuostatas. Bet kuri nuoroda į šią Konvenciją kartu yra ir nuoroda į jos Priedą.

b) Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja skelbti visus įstatymus, potvarkius, įsakymus bei taisykles ir imtis visų kitų būtinų priemonių tam, kad būtų vykdomi visi Konvencijos reikalavimai ir kad žmonių gyvybės saugumo požiūriu bet kuris laivas galėtų būti naudojamas pagal jo paskirtį.

II straipsnis

Taikymas

Ši Konvencija taikoma laivams, turintiems teisę plaukioti su vienos iš Susitariančiųjų Vyriausybių valstybės vėliava.

III straipsnis

Įstatymai ir taisyklės

Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja pranešti Tarpvyriausybinės jūrų konsultacinės organizacijos^* (toliau – Organizacija) generaliniam sekretoriui ir jam deponuoti:

a) nevyriausybinių institucijų, kurias Susitariančiosios Vyriausybės įgaliojo veikti jų vardu taikant su žmonių gyvybės saugumu jūroje susijusias priemones, sąrašus, kad jie būtų perduoti visiems Susitariančiųjų Vyriausybių pareigūnams susipažinti;

a) įstatymų, potvarkių, įsakymų bei taisyklių tekstus, kurie bus paskelbti dėl įvairių su šia Konvencija susijusių dalykų;

b) pakankamą pagal šios Konvencijos nuostatas išduodamų liudijimų pavyzdžių skaičių, kad jie būtų perduoti Susitariančiųjų Vyriausybių pareigūnams susipažinti.

IV straipsnis

Neįveikiamų aplinkybių (force majeure) atvejai

a) Laivas, kuris išplaukdamas į bet kokį reisą neprivalo laikytis šios Konvencijos nuostatų, neprivalo laikytis šios Konvencijos nuostatų ir tada, kai jis dėl blogo oro arba kitokių neįveikiamų aplinkybių yra priverstas pakeisti anksčiau jam nustatytą maršrutą.

b) Nustatant, ar tam tikram laivui taikytinos kurios nors šios Konvencijos nuostatos, neturi būti atsižvelgiama į asmenis, atsiradusius jame dėl su neįveikiamomis aplinkybėmis susijusių aplinkybių arba dėl to, kad kapitonas privalėjo vežti laivo avariją patyrusius arba kitus asmenis.

V straipsnis

Žmonių vežimas nenumatytais atvejais

a) Kai žmonės evakuojami norint išvengti grėsmės jų gyvybei, Susitariančioji Vyriausybė gali leisti savo laivais vežti didesnį skaičių asmenų, negu jų būtų leista vežti pagal šią Konvenciją.

b) Toks leidimas jokiu būdu neatima iš kitų Susitariančiųjų Vyriausybių pagal šios Konvencijos nuostatas suteiktos teisės tikrinti tokius į jų uostus atplaukiančius laivus.

c) Susitariančioji Vyriausybė privalo nusiųsti Organizacijos generaliniam sekretoriui pranešimą apie bet kurį išduotą leidimą, kartu išdėstydama tokio leidimo išdavimo aplinkybes.

VI straipsnis

Ankstesnės sutartys ir konvencijos

a) Susitariančiosioms Vyriausybėms ši Konvencija pakeičia ir panaikina Tarptautinę konvenciją dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje, pasirašytą 1960 m. birželio 17 d. Londone.

b) Visos kitos sutartys, konvencijos ir susitarimai dėl žmonių gyvybės saugumo jūroje arba su tuo susiję dalykai, šiuo metu galiojantys Konvencijos Šalims, ir toliau joms galioja visiškai, visi ir visą nustatytą laiką:

i) laivams, kuriems ši Konvencija netaikoma;

ii) laivams, kuriems Konvencija taikoma, – dėl tų dalykų, kurie nėra joje nustatyti.

c) Tačiau tuomet, kai tokios sutartys, konvencijos ir susitarimai prieštarauja Konvencijai, viršesnės yra Konvencijos nuostatos.

d) Visi šioje Konvencijoje nenustatyti dalykai tvarkomi pagal Susitariančiųjų Vyriausybių įstatymus.

VII straipsnis

Ypatingos taisyklės, nustatomos pagal susitarimą

Tais atvejais, kai visos arba kai kurios Susitariančiosios Vyriausybės pagal šią Konvenciją tarpusavio susitarimu nustato tam tikras ypatingas taisykles, Susitariančiosios Vyriausybės apie jas praneša Organizacijos generaliniam sekretoriui, kad šios taisyklės būtų perduotos visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms.

VIII straipsnis

Pakeitimai

a) Ši Konvencija gali būti iš dalies pakeičiama pagal vieną iš toliau nurodytų procedūrų.

b) po apsvarstymo pačioje Organizacijoje:

i) kiekvienas vienos iš Susitariančiųjų Vyriausybių siūlomas pakeitimas pateikiamas Organizacijos generaliniam sekretoriui, o šis ne vėliau kaip likus šešiems mėnesiams iki jo svarstymo jį perduoda visoms Organizacijos narėms ir visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms;

ii) kiekvienas taip pasiūlytas ir išplatintas pakeitimas pateikiamas svarstyti Organizacijos Jūrų saugumo komitetui;

iii) visos Susitariančiosios Vyriausybės, nesvarbu, ar jos yra, ar nėra Organizacijos narės, turi teisę dalyvauti Jūrų saugumo komiteto posėdžiuose, kai juose svarstomi ir patvirtinami pakeitimai;

iv) pakeitimai, kaip nurodyta šio punkto iii papunktyje, patvirtinami dalyvaujančių ir balsuojančių Susitariančiųjų Vyriausybių dviejų trečdalių balsų dauguma Jūrų saugumo išplėstinio komiteto posėdyje (toliau – Jūrų saugumo išplėstinis komitetas) su sąlyga, kad balsavimo metu posėdyje dalyvauja ne mažiau kaip vienas trečdalis Susitariančiųjų Vyriausybių;

v) apie taip priimtus pakeitimus Organizacijos generalinis sekretorius praneša visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms, kad būtų gautas jų pritarimas;

vi) 1) Konvencijos straipsnio arba jos Priedo I skyriaus pakeitimui pritarimo data laikoma diena, kai pakeitimui pritaria du trečdaliai Susitariančiųjų Vyriausybių;

2) laikoma, kad bet kurio Konvencijos priedo skyriaus, išskyrus jo I skyrių, pakeitimui pritarta:

aa) praėjus dvejiems metams nuo dienos, kai apie jį buvo pranešta Susitariančiosioms Vyriausybėms, kad būtų gautas jų pritarimas, arba

bb) praėjus kitam laikotarpiui, kuris neturi būti trumpesnis kaip vieni metai, jei taip nuspręsta priimant pakeitimą Jūrų saugumo išplėstiniame komitete dviejų trečdalių komiteto posėdyje dalyvavusių ir balsavusių Susitariančiųjų Vyriausybių balsų dauguma.

Tačiau nelaikoma, kad pakeitimui pritarta, jei per šį nustatytą laiką daugiau negu vienas trečdalis Susitariančiųjų Vyriausybių arba Susitariančiosios Vyriausybės, kurių prekybos laivynai kartu sudaro ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų pasaulio prekybos laivyno bendrosios talpos, pranešė Organizacijos generaliniam sekretoriui, jog jos nepritaria pakeitimui.

vii) 1) Konvencijos straipsnio arba jos Priedo I skyriaus pakeitimui pritarusioms Susitariančiosioms Vyriausybėms jis įsigalioja praėjus šešiems mėnesiams nuo dienos, laikomos pritarimo jam diena, o bet kuriai kitai Susitariančiajai Vyriausybei, pritarusiai pakeitimui po tos datos, – praėjus šešiems mėnesiams nuo šio pritarimo;

2) Priedo, išskyrus jo I skyrių, pakeitimas įsigalioja visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms, išskyrus tas, kurios nepritarė jam pagal vi punkto 2 papunktį ir neatsiėmė savo nepritarimo praėjus šešiems mėnesiams nuo dienos, laikomos pritarimo jam data. Iki nustatytos pakeitimo įsigaliojimo datos bet kuri Susitariančioji Vyriausybė gali pranešti Organizacijos generaliniam sekretoriui, jog ji išimties tvarka netaikys pakeitimo ne ilgiau kaip vienus metus nuo jo įsigaliojimo dienos arba tokį ilgesnį laikotarpį, kokį nustatytų Susitariančiosios Vyriausybės, dalyvaujančios ir balsuojančios priimant pakeitimą Jūrų saugumo išplėstiniame komitete dviejų trečdalių balsų dauguma.

c) Konferencijos patvirtinami pakeitimai

i) Susitariančiosios Vyriausybės, kuriai pritaria ne mažiau kaip vienas trečdalis visų Susitariančiųjų Vyriausybių, prašymu Organizacija sušaukia Susitariančiųjų Vyriausybių konferenciją Konvencijos pakeitimams apsvarstyti;

ii) apie kiekvieną tokioje konferencijoje dalyvaujančių ir balsuojančių Susitariančiųjų Vyriausybių dviejų trečdalių balsų dauguma priimtą pakeitimą Organizacijos generalinis sekretorius privalo pranešti visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms, kad gautųjų pritarimą;

iii) jei konferencijos metu nenutarta kitaip, laikoma, jog pakeitimui pritarta ir jis įsigalioja pagal tvarką, nurodytą atitinkamai šio straipsnio b dalies vi ir vii punktuose su sąlyga, kad juose esančios nuorodos į Jūrų saugumo išplėstinį komitetą būtų laikomos nuorodomis į konferenciją.

d) i) Susitariančioji Vyriausybė, pritarusi įsigaliojusiam Priedo pakeitimui, neprivalo teikti Konvencijoje nustatytų privilegijų liudijimams, išduotiems laivui, turinčiam teisę plaukioti su valstybės, kurios Vyriausybė pagal šio straipsnio b dalies vi punkto 2 papunkčio nuostatas yra pareiškusi, jog nepritaria šiam pakeitimui, ir nėra šio nepritarimo atsiėmusi, vėliava; tačiau tos privilegijos tuomet neteikiamos vien tokiems su šiais liudijimais susijusiems dalykams, kuriems taikomas minėtas pakeitimas;

ii) Susitariančioji Vyriausybė, pritarusi įsigaliojusiam Priedo pakeitimui, privalo teikti Konvencijoje nustatytas privilegijas liudijimams, išduotiems laivui, turinčiam teisę plaukioti su valstybės, kurios Vyriausybė pagal šio straipsnio b dalies vii punkto 2 papunkčio nuostatas yra pranešusi Organizacijos generaliniam sekretoriui, jog ji išimties tvarka sau šio pakeitimo netaiko, vėliava.

e) Jei nenurodyta kitaip, kiekvienas su laivo konstrukcija susijęs pagal šio straipsnio nuostatas padarytas Konvencijos pakeitimas taikomas tik tiems laivams, kurie pakeitimo įsigaliojimo dieną arba vėliau jau buvo pradėti statyti arba kurių statybos etapas buvo panašus į statybos pradžios etapą.

f) Bet koks pareiškimas dėl pritarimo ar nepritarimo pakeitimui arba bet koks pranešimas pagal šio straipsnio b dalies vii punkto 2 papunkčio nuostatas turi būti pateiktas raštu Organizacijos generaliniam sekretoriui, o šis praneša visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms apie kiekvieną tokį gautą dokumentą ir jo gavimo datą.

g) Organizacijos generalinis sekretorius praneša visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms apie visus pagal šio straipsnio nuostatas įsigaliojančius pakeitimus ir kiekvieno iš jų įsigaliojimo dieną.

IX straipsnis

Pasirašymas, ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas ir prisijungimas

a) Konvenciją galima pasirašyti Organizacijos būstinėje nuo 1974 m. lapkričio 1 d. iki 1975 m. liepos 1 d., o vėliau prie jos bus galima prisijungti. Bet kuri valstybė gali tapti šios Konvencijos Šalimi:

i) pasirašydama ją be išlygos dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo; arba

ii) pasirašydama ją su išlyga dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo, o vėliau ją ratifikuodama, ją priimdama arba ją patvirtindama; arba

iii) prie jos prisijungdama.

b) Ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentai deponuojami Organizacijos generaliniam sekretoriui.

c) Organizacijos generalinis sekretorius praneša visų Konvenciją pasirašiusių arba prie jos prisijungusių valstybių vyriausybėms apie kiekvieną pasirašymą arba deponuotą ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą ir jo deponavimo datą.

X straipsnis

Įsigaliojimas

a) Konvencija įsigalioja praėjus dvylikai mėnesių nuo dienos, kai ją pagal IX straipsnį yra pasirašiusios ne mažiau kaip dvidešimt penkios valstybės, kurių prekybos laivynai kartu sudaro ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų pasaulio prekybos laivyno bendrosios talpos.

b) Bet kuris ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentas, deponuotas po Konvencijos įsigaliojimo dienos, įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo tokio dokumento deponavimo.

c) Bet kuris deponuotas Konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentas po pritarimo pakeitimui pagal VIII straipsnį dienos yra taikomas iš dalies pakeistai Konvencijai.

XI straipsnis

Denonsavimas

a) Bet kuri Susitariančioji Vyriausybė gali denonsuoti šią Konvenciją bet kuriuo metu praėjus penkeriems metams nuo Konvencijos įsigaliojimo šiai Susitariančiajai Vyriausybei dienos.

b) Denonsavimo dokumentas deponuojamas Organizacijos generaliniam sekretoriui, o šis apie kiekvieną gautą denonsavimo dokumentą ir jo gavimo bei įsigaliojimo datas praneša visoms kitoms Susitariančiosioms Vyriausybėms.

c) Denonsavimas įsigalioja praėjus vieniems metams po to, kai Organizacijos generalinis sekretorius gauna denonsavimo dokumentą arba po tokio ilgesnio laiko, koks jame nurodytas.

XII straipsnis

Deponavimas ir registravimas

a) Konvencija deponuojama Organizacijos generaliniam sekretoriui, o šis patvirtintas jos kopijas siunčia visų Konvenciją pasirašiusių ir prie jos prisijungusių valstybių vyriausybėms.

b) Iškart po Konvencijos įsigaliojimo Organizacijos generalinis sekretorius jos tekstą siunčia Jungtinių Tautų Generaliniam Sekretoriui, kad Konvencija būtų įregistruota ir paskelbta pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį.

XIII straipsnis

Kalbos

Ši Konvencija sudaryta vienu egzemplioriumi anglų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis; visi tekstai yra autentiški. Bus parengti ir kartu su pasirašytu originalu deponuoti oficialūs vertimai į arabų, italų ir vokiečių kalbas.

TAI PATVIRTINDAMI, tinkamai savo Vyriausybių įgalioti asmenys pasirašė šią Konvenciją.^*

PRIIMTA tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt ketvirtų metų lapkričio pirmą dieną Londone.

______________

1974 M. TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS DĖL ŽMOGAUS GYVYBĖS APSAUGOS JŪROJE 1988 M. PROTOKOLAS

ŠIO PROTOKOLO ŠALYS,

kurios yra ir 1974 m. lapkričio 1 d. Londone pasirašytos Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje Šalys,

suvokdamos, kad nurodytą Konvenciją reikia papildyti nuostatomis dėl apžiūrų ir liudijimų išdavimo, suderintomis su atitinkamomis kitų tarptautinių dokumentų nuostatomis,

manydamos, kad geriausiai šio tikslo galima pasiekti priėmus 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje Protokolą,

susitarė:

I straipsnis

Bendrieji įsipareigojimai

1. Šio Protokolo Šalys įsipareigoja įgyvendinti šio Protokolo ir jo Priedo, kuris yra neatskiriama Protokolo dalis, nuostatas. Bet kuri nuoroda į šį Protokolą kartu reiškia ir nuorodą į jo Priedą.

2. Iš dalies pakeistos 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje (toliau – Konvencija) nuostatos Šalims taikomos atsižvelgiant į šiame Protokole nurodytus šių nuostatų pakeitimus ir papildymus.

3. Laivams, turintiems teisę plaukioti su valstybės, kuri nėra nei Konvencijos, nei šio Protokolo Šalis, vėliava, šio Protokolo Šalys taiko Konvencijos ir šio Protokolo reikalavimus tada, kai būtina užtikrinti, kad šiems laivams nebūtų taikomas palankesnis negu šio Protokolo Šalių laivams taikomas režimas.

II straipsnis

Ankstesnės sutartys

1. Šis Protokolas jo Šalims pakeičia ir panaikina Konvencijos 1978 m. Protokolą.

2. Nepaisant bet kokių kitų šio Protokolo reikalavimų, kiekvienas pagal Konvencijos nuostatas išduotas bei jas atitinkantis liudijimas ir kiekvienas pagal šio Protokolo įsigaliojimo metu taikomas Konvencijos 1978 m. Protokolo nuostatas išduotas bei jas atitinkantis tokio liudijimo priedas ir toliau galioja visą jiems pagal Konvencijos arba jos 1978 m. Protokolo nuostatas nurodytą galiojimo laiką, atsižvelgiant į tai, kurios iš šių nuostatų tinka konkrečiu atveju.

3. Protokolo Šalis negali išduoti liudijimų pagal 1974 m. lapkričio 1 d. priimtos 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje nuostatas.

III straipsnis

Informacijos teikimas

Protokolo Šalys įsipareigoja Tarptautinės jūrų organizacijos (toliau – Organizacija) generaliniam sekretoriui pranešti ir jam deponuoti:

a) jų skelbiamų įstatymų, potvarkių, įsakymų, taisyklių ir kitų teisės dokumentų tais klausimais, kuriuos apima šis Protokolas, tekstus;

b) jų paskirtų apžiūros ekspertų arba jų pripažintų organizacijų, įgaliotų Šalių vardu įgyvendinti žmogaus gyvybės apsaugai jūroje skirtas priemones, sąrašus, tam, kad jie būtų perduoti kitų Šalių pareigūnams susipažinti kartu su informacija apie konkrečiai tokiems paskirtiems ekspertams ir tokioms pripažintoms organizacijoms nustatytą ypatingą jų atsakomybę ir jiems suteiktų įgaliojimų mastą;

c) pakankamą pagal šio Protokolo nuostatas išduodamų liudijimų pavyzdžių skaičių.

IV straipsnis

Pasirašymas, ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas ir prisijungimas

1. Protokolas pateikiamas pasirašyti Organizacijos būstinėje nuo 1989 m. kovo 1 d. iki 1990 m. vasario 28 d., o vėliau prie jo bus galima prisijungti. Atsižvelgiant į 3 dalies nuostatas, valstybės gali išreikšti sutikimą būti saistomomis šio Protokolo bet kuriuo iš šių būdų:

a) jį pasirašydamos be išlygų dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo;

b) jį pasirašydamos su išlygomis dėl ratifikavimo, priėmimo arba patvirtinimo, o vėliau jį ratifikuodamos, jam pritardamos arba jį patvirtindamos;

c) prie jo prisijungdamos.

2. Ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentai deponuojami Organizacijos generaliniam sekretoriui.

3. Šį Protokolą be išlygų pasirašyti, jį ratifikuoti, priimti, patvirtinti arba prie jo prisijungti gali tik valstybės, be išlygų pasirašiusios Konvenciją, ją ratifikavusios, priėmusios, patvirtinusios arba prie jos prisijungusios.

V straipsnis

Įsigaliojimas

1. Protokolas įsigalioja praėjus dvylikai mėnesių nuo dienos, kai įvykdomos abi šios sąlygos:

a) ne mažiau kaip penkiolika valstybių, kurių prekybos laivynai kartu imant sudaro ne mažiau kaip penkiasdešimt procentų pasaulio prekybos laivynų bendrosios talpos, išreiškia sutikimą būti Protokolo saistomos pagal jo IV straipsnio nuostatas;

b) įvykdomos 1966 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo 1988 m. Protokolo įsigaliojimo sąlygos;

tačiau šis Protokolas neturi įsigalioti anksčiau kaip 1992 m. vasario 1 d.

2. Valstybėms, deponavusioms šio Protokolo ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo dokumentą tuo metu, kai abi sąlygos dėl Protokolo įsigaliojimo jau patenkintos, tačiau Protokolas dar neįsigaliojo, toks ratifikavimas, priėmimas, patvirtinimas arba prisijungimas įsigalioja Protokolo įsigaliojimo dieną arba praėjus trims mėnesiams nuo atitinkamo dokumento deponavimo, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių dviejų datų yra vėlesnė.

3. Kiekvienas po šio Protokolo įsigaliojimo datos deponuotas ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jo dokumentas įsigalioja praėjus trims mėnesiams nuo jo deponavimo dienos.

4. Bet kuris deponuotas Konvencijos ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo arba prisijungimo prie jos dokumentas nuo dienos, laikomos pritarimo šio Protokolo pakeitimui pagal VI straipsnio sąlygas data, yra taikomas iš dalies pakeistam Protokolui.

VI straipsnis

Pakeitimai

Konvencijos VIII straipsnyje nurodyta tvarka taikoma ir iš dalies keičiant šį Protokolą, jeigu:

a) straipsnio nuorodos į Konvenciją ir Susitariančiąsias Vyriausybes atitinkamai laikomos nuorodomis į šį Protokolą ir į Protokolo Šalis;

b) Protokolo ir jo Priedo straipsnių daliniai pakeitimai patvirtinami ir įsigalioja pagal tvarką, taikomą Konvencijos straipsnių arba jos Priedo I skyriaus daliniams pakeitimams;

c) Protokolo Priedo priedėlio daliniai pakeitimai gali būti patvirtinami ir gali įsigalioti pagal tvarką, taikomą Konvencijos priedo, išskyrus jo I skyrių, daliniams pakeitimams.

VII straipsnis

Denonsavimas

1. Bet kuri Šalis gali denonsuoti Protokolą bet kuriuo metu praėjus penkeriems metams nuo Protokolo įsigaliojimo tai Šaliai dienos.

2. Protokolas denonsuojamas deponuojant denonsavimo dokumentą Organizacijos generaliniam sekretoriui.

3. Denonsavimas įsigalioja praėjus vieneriems metams arba ilgesniam denonsavimo dokumente nurodytam laikui po to, kai jį gauna Organizacijos generalinis sekretorius.

4. Jei Šalis denonsuoja Konvenciją, laikoma, kad ji denonsuoja ir Protokolą. Protokolo denonsavimas įsigalioja tą pačią dieną, kai pagal Konvencijos XI straipsnio c dalyje nurodytas sąlygas įsigalioja Konvencijos denonsavimas.

VIII straipsnis

Depozitaras

1. Šis Protokolas deponuojamas Organizacijos generaliniam sekretoriui (toliau – depozitaras).

2. Depozitaras:

a) praneša visų šį Protokolą pasirašiusių arba prie jo prisijungusių valstybių vyriausybėms:

i) apie kiekvieną naują pasirašymą arba ratifikavimo, priėmimo, patvirtinimo ar prisijungimo dokumento deponavimą ir pasirašymo arba deponavimo datą;

ii) šio Protokolo įsigaliojimo datą;

iii) apie kiekvieno šio Protokolo denonsavimo dokumento deponavimą bei jo gavimo ir denonsavimo įsigaliojimo datas;

b) siunčia patvirtintas šio Protokolo kopijas visų Protokolą pasirašiusių ar prie jo prisijungusių valstybių vyriausybėms.

3. Tuoj pat po šio Protokolo įsigaliojimo depozitaras perduoda patvirtintą jo kopiją Jungtinių Tautų Sekretoriatui tam, kad jis būtų įregistruotas ir paskelbtas pagal Jungtinių Tautų Chartijos 102 straipsnį.

IX straipsnis

Kalbos

Šis Protokolas sudarytas vienu egzemplioriumi anglų, arabų, ispanų, kinų, prancūzų ir rusų kalbomis; visi tekstai yra autentiški. Oficialus vertimas į italų kalbą bus parengtas ir deponuotas kartu su pasirašytu dokumento originalu.

PRIIMTA LONDONE tūkstantis devyni šimtai aštuoniasdešimt aštuntų metų lapkričio vienuoliktą dieną.

TAI PATVIRTINDAMI, toliau nurodyti tinkamai savo Vyriausybių įgalioti asmenys pasirašė šį Protokolą.^*

______________

SUVESTINIS 1974 M. TARPTAUTINĖS KONVENCIJOS DĖL ŽMOGAUS GYVYBĖS APSAUGOS JŪROJE PRIEDO TEKSTAS

I skyrius

Bendrosios nuostatos

A dalis	Taikymas, apibrėžtys ir t. t.
1	Taikymas
2	Apibrėžtys
3	Išimtys
4	Išimtys
5	Ekvivalentai
B dalis	Laivų apžiūros ir liudijimai
[P88]6	Patikrinimas ir apžiūra
[P88]7	Keleivinių laivų apžiūros
[P88]8	Krovininių laivų gelbėjimosi priemonių ir kitos įrangos apžiūros
[P88]9	Krovininių laivų radijo ryšio įrenginių apžiūros
[P88] 10	Krovininių laivų konstrukcijos, mašinų ir įrangos apžiūros
[P88] 11	Laivo būklės priežiūra po apžiūros
[P88] 12	Liudijimų laivams išdavimas arba jų galiojimo patvirtinimas
[P88] 13	Kitos Susitariančiosios Vyriausybės išduodami arba patvirtinami liudijimai
[P88] 14	Liudijimų galiojimas ir galiojimo trukmė
[P88] 15	Liudijimų ir įrangos sąrašų formos
[P88] 16	Galimybė patikrinti liudijimus
17	Laivų liudijimų pripažinimas
18	Išlygos dėl liudijimų
[P88] 19	Kontrolė
20	Išskirtinės teisės
C dalis	Avarijos
21	Avarijos

A dalis

Taikymas, apibrėžtys ir t. t.

1 taisyklė

Taikymas

a) Jei nenurodyta kitaip, šių taisyklių nuostatos taikomos tik tarptautiniais reisais plaukiojantiems laivams.

b) Laivų, kuriems taikomos kiekvieno skyriaus nuostatos, klasės tiksliau apibrėžiamos kiekviename skyriuje; ten paaiškinama ir taisyklių taikymo apimtis.

2 taisyklė

Apibrėžtys

Šiose taisyklėse, jei nenurodyta kitaip:

a) taisyklės – Konvencijos priede nurodytos taisyklės;

b) administracija – valstybės, su kurios vėliava laivas turi teisę plaukioti, vyriausybė;

c) aprobuotas (-a) – tai, kas aprobuota administracijos;

d) tarptautinis reisas – plaukimas iš valstybės, kuriai taikoma Konvencija, į už jos sienų esantį uostą arba atvirkščiai;

e) keleivis – bet kuris asmuo, išskyrus:

i) laivo kapitoną ir įgulos narius arba kitus asmenis, įsidarbinusius ar pasamdytus eiti laive bet kurias pareigas vykdant su laivu susijusią veiklą, ir

ii) jaunesnį kaip vienerių metų vaiką;

f) keleivinis laivas – laivas, vežantis daugiau kaip dvylika keleivių;

g) krovininis laivas – bet kuris ne keleivinis laivas;

h) tanklaivis – krovininis laivas, pastatytas arba perdirbus pritaikytas skystiems, degiems, piltiniams kroviniams vežti;

i) žvejybos laivas – laivas, skirtas žvejybai ir banginių, ruonių bei jūrų vėplių medžioklei arba kitokiems gyviesiems jūros ištekliams gaudyti;

j) atominis laivas – laivas, kuriame yra branduolinė elektrinė [jėgainė];

k) naujas laivas – laivas, kurio kilis buvo pastatytas ant stapelio arba kurio statybos etapas 1980 m. gegužės 25 d. ar po jos yra panašus;

1) esamas laivas – laivas, kuris nėra naujas; m) mylia lygi 1 852 m arba 6 080 pėdų;

n) kasmetinė data – tai bet kurių metų mėnuo ir diena, atitinkantys tam tikro liudijimo galiojimo termino pabaigos mėnesį ir dieną.

3 taisyklė

Išimtys

a) Jei nenurodyta kitaip, šios taisyklės netaikomos: i) karo laivams ir kariniams transporto laivams;

ii) mažesnio kaip 500 bendrosios talpos krovinių laivams; iii) laivams, kurie nėra varomi mechaninės įrangos; iv) mediniams primityvios konstrukcijos laivams; v) pramoginėms ne verslui skirtoms jachtoms; vi) žvejybos laivams.

b) Išskyrus V skyriuje nurodytus dalykus, niekas iš to, kas nustatyta šiose taisyklėse, netaikytina laivams, plaukiojantiems vien tik Šiaurės Amerikos Didžiuosiuose ežeruose ir Šv. Lauryno upe rytų kryptimi iki tiesios sutartinės linijos, nubrėžtos nuo Cap des Rosiers kyšulio iki West Point kyšulio Anticosti salos rytuose, o šiaurinėje salos dalyje – iki 63-iojo dienovidinio.

4 taisyklė

Išimtys^*

a) Administracija gali atleisti nuo prievolės laikytis bet kurių šių taisyklių nuostatų laivą, paprastai neplaukiojantį tarptautiniais reisais, tačiau dėl ypatingų aplinkybių turintį atlikti pavienį tarptautinį reisą, jei ji mano, jog šiam laivui taikomi saugumo reikalavimai pakankamai gerai užtikrina laivo saugumą, kai jis plaukia tokiu jam numatytu reisu.

b) Laivui, kuriame įdiegtos ypatingos naujovės, administracija gali taikyti išimtis dėl bet kurių II-1, II-2, III ir IV skyrių nuostatų, jei šių nuostatų laikymasis galėtų rimtai sukliudyti tyrimo darbams tobulinant šias naujoves ir jas įgyvendinant tarptautiniais reisais plaukiojančiuose laivuose. Tačiau kiekvienas toks laivas privalo atitikti saugumo reikalavimus, administracijos nuomone, pakankamus atsižvelgiant į numatomą tokio laivo paskirtį ir užtikrinančius bendrą jo saugumą bei priimtinus valstybėms, į kurias laivas užsuks. Apie kiekvieną tokių išimčių taikymo atvejį ir šio taikymo priežastis administracija perduoda Organizacijai išsamų pranešimą, o Organizacija išplatina šį pranešimą visoms Susitariančiosioms Vyriausybėms susipažinti.

5 taisyklė

Ekvivalentai

a) Kai pagal šias taisykles reikalaujama, kad laive būtų įrengti ar turimi tam tikri įrenginiai, medžiagos, detalės ar prietaisai, arba jų tipai, arba kad laivas būtų aprūpintas tam tikrais kitais dalykais, administracija gali leisti šiame laive įrengti arba turėti kitokius įrenginius, medžiagas, priemones ar prietaisus arba jį aprūpinti tam tikrais kitais dalykais, jei bandymų būdu ar kitaip ji įsitikina, jog tokie įrenginiai, medžiagos, priemonės ar prietaisai, arba jų tipai, arba dalykai, kuriais laivas aprūpinamas, yra bent tokie pat veiksmingi, kaip ir tie, kurių reikalauja šios taisyklės.

b) Administracija, šitaip leidžianti pakeisti kurį nors įrenginį, medžiagą, priemonę ar prietaisą, arba jų tipą, arba laivo aprūpinimo dalyką, apie tai siunčia Organizacijai išsamų pranešimą ir jos atliktų bandymų ataskaitą, o Organizacija šią informaciją išplatina kitų Susitariančiųjų Vyriausybių pareigūnams susipažinti.

B dalis

Laivų apžiūros ir liudijimai^**

6 taisyklė

Patikrinimas ir apžiūra

a) Laivų tikrinimas ir apžiūra, susiję su šių taisyklių laikymusi ir jų išimčių suteikimu, yra atliekama administracijos pareigūnų. Tačiau administracija laivų tikrinimą ir apžiūrą gali patikėti ir jos specialiai skiriamiems ekspertams arba pripažintoms organizacijoms.

b) Skirdama, kaip nurodyta a punkte, ekspertus arba pripažindama organizacijas tinkamomis laivų patikrinimams ir apžiūroms atlikti, administracija suteikia teisę bet kuriam jos skiriamam ekspertui arba jos pripažįstamai organizacijai bent:

i) pareikalauti, kad būtų atliktas laivo remontas;

ii) patikrinti ir apžiūrėti laivą, kai to paprašo atitinkamos uosto valstybės valdžios institucijos.

Administracija praneša Organizacijai apie jos paskirtiems ekspertams arba pripažintoms organizacijoms nustatytą konkrečią atsakomybę ir apie įgaliojimų jiems suteikimo sąlygas.

c) Jei paskirtas ekspertas arba pripažinta organizacija nustato, kad laivo arba jo įrangos būklė iš esmės neatitinka liudijimo duomenų arba kad ši būklė yra tokia, jog laivas dėl to negali išplaukti į jūrą nekeldamas pavojaus pačiam laivui arba juo plaukiantiems žmonėms, šis ekspertas arba organizacija privalo nedelsdami pasirūpinti, kad būtų imtasi veiksmų trūkumams pašalinti ir laiku apie tai praneša administracijai. Jei veiksmų trūkumams pašalinti nesiimama, atitinkamas liudijimas panaikinamas ir apie tai nedelsiant pranešama administracijai; be to, jei laivas tuo metu stovi kitos valstybės uoste, nedelsiant pranešama ir uosto valstybės valdžios institucijoms. Kai administracijos pareigūnas, jos paskirtas ekspertas arba pripažinta organizacija praneša atitinkamoms uosto valstybės valdžios institucijoms, uosto valstybės vyriausybė tokiam pareigūnui, ekspertui arba organizacijai teikia visokeriopą pagalbą, kad jie galėtų atlikti savo pareigas pagal šių taisyklių nuostatas. Jei reikia, uosto valstybės vyriausybė privalo užtikrinti, kad laivas liktų uoste tol, kol jam bus leista išplaukti į jūrą arba palikti uostą tam, kad jis galėtų nuplaukti iki atitinkamos laivų remonto įmonės, nekeldamas pavojaus pačiam laivui ar juo plaukiantiems žmonėms.

d) Administracija kiekvienu atveju visiškai garantuoja, kad patikrinimas ir apžiūra būtų išsamūs bei veiksmingi ir įsipareigoja užtikrinti, kad būtų imamasi tokiai garantijai įgyvendinti reikalingų priemonių.

7 taisyklė

Keleivinių laivų apžiūros^*

a) Kiekvienam keleiviniam laivui taikomos šios apžiūros:

i) pirminė apžiūra, atliekama prieš pradedant laivą eksploatuoti;

ii) apžiūra dėl laivo liudijimų atnaujinimo, atliekama kas 12 mėnesių, išskyrus tuos atvejus, kai taikomi 14 taisyklės b, e, f ir g punktai;

iii) papildomos apžiūros, atliekamos prireikus.

b)Šios apžiūros atliekamos taip:

i) per pirminę apžiūrą visapusiškai patikrinama laivo konstrukcija, mašinos ir įranga, įskaitant laivo povandeninio korpuso išorę bei garo katilų vidų ir išorę. Ši apžiūra turi užtikrinti, kad laivo konstrukcijos, garo katilų, kitų slėginių indų ir jų priklausinių, pagrindinių ir pagalbinių mašinų, elektros įrangos, radijo ryšio įrenginių (įskaitant skirtus naudotis gelbėjimosi priemonėse), priešgaisrinės saugos sistemų ir priemonių, gelbėjimosi priemonių ir įrenginių, laivo navigacinės įrangos, laivybos leidinių, locmanų įlaipinimo priemonių ir kitų įtaisų išdėstymas, sandara, pagaminimo medžiagos ir struktūros elementų standartiniai dydžiai atitiktų šių taisyklių nuostatas ir jų pagrindu administracijos paskelbtus įstatymus, potvarkius, įsakymus ir taisykles, skirtus numatytos paskirties laivams. Be to, ši apžiūra privalo užtikrinti, kad visos laivo dalys visais atžvilgiais būtų pagamintos kokybiškai ir kad laivas būtų aprūpintas signalinėmis šviesomis, signaliniais ženklais, garso ir nelaimės signalų prietaisais taip, kaip nurodyta šių taisyklių ir galiojančių Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatose;

ii) per apžiūrą dėl liudijimų atnaujinimo patikrinama laivo konstrukcija, garo katilai ir kiti slėginiai indai, mašinos ir įranga, taip pat laivo povandeninio korpuso išorė. Ši apžiūra turi užtikrinti, kad laivo konstrukcija, garo katilai, kiti slėginiai indai ir jų priklausiniai, pagrindinės ir pagalbinės mašinos, elektros įranga, radijo ryšio įrenginiai (įskaitant naudojamus gelbėjimosi priemonėse), priešgaisrinės ir gaisrinės saugos sistemos ir įtaisai, gelbėjimosi įtaisai ir priemonės, laivo navigacijos įranga, laivybai skirti leidiniai, locmanų įlaipinimo priemonės ir kiti įtaisai būtų geros kokybės, atitiktų numatytą laivo paskirtį bei šių taisyklių nuostatas ir jų pagrindu administracijos paskelbtus įstatymus, potvarkius, įsakymus ir taisykles. Per šią apžiūrą taip pat patikrinamos ir laivo signalinės šviesos, signaliniai ženklai, garso ir nelaimės signalų prietaisai tam, kad būtų užtikrinta, jog jie atitinka šių taisyklių ir galiojančių Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatas;

iii) papildoma apžiūra, pagal aplinkybes visiška arba dalinė, po remonto darbų, kurių prireikė atlikus 11 taisyklėje nurodytus tyrimus, arba po bet kokių kitų svarbių remonto arba susidėvėjusių įrenginių ir konstrukcijų keitimo darbų. Per šią apžiūrą patikrinama, ar visi numatyti laivo remonto arba atnaujinimo darbai buvo atlikti kokybiškai ir veiksmingai, ar jiems buvo panaudotos visapusiškai tinkamos medžiagos ir ar laivas visais atžvilgiais atitinka šių taisyklių ir Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatas bei jų pagrindu administracijos paskelbtus įstatymus, potvarkius, įsakymus ir taisykles.

c) i) šių taisyklių b punkte minimi įstatymai, potvarkiai, įsakymai ir taisyklės privalo visais atžvilgiais užtikrinti, kad žmonių gyvybės saugumo požiūriu laivas atitiktų jam numatytą paskirtį;

ii) be kitų dalykų, šie dokumentai nustato, kaip atlikti pradinį ir vėlesnius hidraulinius ar kitokius priimtinus alternatyvius pagrindinių ir pagalbinių garo katilų, jungčių, garo vamzdynų, didelio slėgio resiverių ir vidaus degimo variklių kuro cisternų bandymus ir šių bandymų tvarką, taip pat laikotarpius tarp dviejų vienas po kito atliekamų bandymų.

8 taisyklė

Krovininių laivų gelbėjimosi priemonių ir kitos įrangos apžiūros

a) 500 bendrosios talpos ir didesnių krovininių laivų gelbėjimosi priemonėms ir kitai b punkto i papunktyje minimai įrangai skirtos šios apžiūros:

i) pirminė apžiūra, atliekama prieš pradedant laivą eksploatuoti;

ii) apžiūra dėl liudijimų atnaujinimo, atliekama administracijos nustatytais laikotarpiais, bet ne rečiau kaip kas 5 metai, išskyrus tuos atvejus, kai taikomos 14 taisyklės b, e, f ir g punktų nuostatos;

iii) periodinė apžiūra, atliekama ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po antros krovininio laivo saugių įrenginių liudijimo kasmetinės datos, arba ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po trečios krovininio laivo saugių įrenginių liudijimo kasmetinės datos; ji atliekama vietoj vienos iš a dalies iv punkte nurodytų kasmetinių apžiūrų;

iv) kasmetinė apžiūra, atliekama ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po kiekvienos krovininio laivo saugių įrenginių liudijimo kasmetinės datos;

v) papildoma apžiūra, atliekama taip, kaip nustatyta 7 taisyklės b dalies iii punkto nuostatose dėl keleivinių laivų.

b) a dalyje nurodytos apžiūros atliekamos taip:

i) per pirminę apžiūrą išsamiai patikrinamos gaisrinės saugos sistemos ir priemonės, gelbėjimosi priemonės ir įtaisai (išskyrus radijo ryšio įtaisus), laivo navigacijos įranga, locmanų įlaipinimo priemonės ir kiti įtaisai, kuriems taikomos II-1, II-2, III ir V skyrių nuostatos, užtikrinant, kad jie būtų geros būklės ir atitiktų šių taisyklių nuostatas bei numatytą laivo paskirtį. Per šią apžiūrą taip pat patikrinamos gaisrų gesinimo schemos, laivybai skirti leidiniai, signalinės šviesos, signaliniai ženklai, garso ir nelaimės signalų prietaisai, užtikrinant, kad jie atitiktų šių taisyklių ir galiojančių Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatas;^*

ii) per apžiūrą dėl liudijimų atnaujinimo ir per periodinę apžiūrą patikrinami b dalies i punkte nurodyti įtaisai, užtikrinant, kad šie įtaisai atitiktų jiems taikomas šių taisyklių ir galiojančių Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatas bei būtų geros būklės ir tiktų numatytai laivo paskirčiai;

iii) per kasmetinę apžiūrą atliekamas bendras b dalies i punkte minimų įtaisų patikrinimas, nustatant, ar šie įtaisai buvo techniškai prižiūrimi pagal 11 taisyklės a punkto nuostatas ir ar jų būklė ir toliau atitinka laivo paskirtį.

c) pagal a punkto iii ir iv papunkčių nuostatas atliktos periodinės ir kasmetinės apžiūros registruojamos krovininio laivo saugios įrangos liudijime.

9 taisyklė

Krovininių laivų radijo ryšio įrenginių apžiūros

a) Krovininių laivų, kuriems galioja III ir IV skyrių nuostatos, radijo ryšio įrenginiams, įskaitant naudojamus gelbėjimosi priemonėse, taikomos šios apžiūros:

i) pirminė apžiūra, atliekama prieš pradedant laivą eksploatuoti;

ii) apžiūra dėl liudijimų atnaujinimo, atliekama administracijos nustatytais laikotarpiais, bet ne rečiau kaip kas 5 metai, išskyrus tuos atvejus, kai taikomi 14 taisyklės b, e, f ir g punktai;

iii) periodinė apžiūra, atliekama ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po kiekvienos krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimo kasmetinės datos;

iv) papildoma apžiūra, atliekama taip, kaip nustatyta 7 taisyklės b punkto iii papunktyje dėl keleivinių laivų.

b) a punkte nurodytos apžiūros atliekamos taip:

i) per pirminę apžiūrą visapusiškai patikrinami krovininio laivo radijo įrenginiai, įskaitant ir skirtus naudoti gelbėjimosi prietaisuose, užtikrinant, kad jie atitiktų šių taisyklių nuostatas;

iii) per apžiūrą dėl liudijimų atnaujinimo ir per periodinę apžiūrą patikrinami krovininio laivo radijo ryšio įrenginiai, įskaitant ir skirtus naudotis gelbėjimosi priemonėse, užtikrinant, kad jie atitiktų šių taisyklių nuostatas.

c) Pagal a punkto iii papunkčio nuostatas atliktos periodinės apžiūros registruojamos krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijime.

10 taisyklė

Krovininių laivų konstrukcijos, mašinų ir įrangos apžiūros

a) Šios taisyklės b punkto i papunktyje nurodytiems krovininio laivo konstrukcijai, mašinoms bei įrangai (išskyrus objektus, kuriems išduodamas krovininio laivo saugios įrangos liudijimas ir krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimas) taikomos tokios apžiūros ir patikrinimai:

i) pirminė apžiūra, atliekama prieš pradedant laivą eksploatuoti, kurios metu patikrinama ir laivo povandeninio korpuso išorė;

ii) apžiūra dėl liudijimų atnaujinimo, atliekama administracijos nustatytais laikotarpiais, bet ne rečiau kaip kas 5 metai, išskyrus tuos atvejus, kai taikomos 14 taisyklės b, e, f ir g punktai;

iii) tarpinė apžiūra, atliekama ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po antros krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimo kasmetinės datos, arba ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po trečios krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimo kasmetinės datos; ši apžiūra atliekama vietoj vienos iš a punkto iv papunktyje nurodytų kasmetinių apžiūrų;

iv) kasmetinė apžiūra, atliekama ne anksčiau kaip 3 mėnesiai iki arba ne vėliau kaip 3 mėnesiai po kiekvienos krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimo kasmetinės datos;

v) laivo povandeninio korpuso išorės patikrinimas atliekamas bent du kartus per bet kurį 5 metų laikotarpį, išskyrus tuos atvejus, kai taikomos 14 taisyklės e ar f punktai; kai taikomi 14 taisyklės e ar f punktai, šį 5 metų laikotarpį leidžiama pailginti tiek, kad jo pabaigos data sutaptų su pratęstu liudijimo galiojimo terminu. Bet kuriuo atveju laiko tarpas tarp bet kurių dviejų tokių patikrinimų negali būti ilgesnis kaip 36 mėnesiai;

vi) papildomas patikrinimas atliekamas taip, kaip nustatyta 7 taisyklės b punkto iii papunktyje dėl keleivinių laivų.

b) a punkte nurodytos apžiūros ir patikrinimai atliekami taip:

i) per pirminę apžiūrą visapusiškai patikrinama laivo konstrukcija, mašinos ir įranga. Ši apžiūra turi užtikrinti, kad laivo konstrukcijos, garo katilų ir kitų slėginių indų ir jų priklausinių, pagrindinių ir pagalbinių mašinų, įskaitant laivo vairavimo įrenginius ir atitinkamas valdymo sistemas, elektros ir kitos įrangos išdėstymas, sandara, pagaminimo medžiagos bei struktūros elementų standartiniai dydžiai atitiktų šių taisyklių nuostatas, būtų geros būklės ir atitiktų numatytą laivo paskirtį; be to, patikrinama, ar laive yra privaloma informacija apie jo stovumą. Tanklaiviuose per šią apžiūrą patikrinamos ir siurblių patalpos, krovinių, kuro ir ventiliacijos vamzdynų sistemos bei su jomis susiję saugos prietaisai;

ii) per apžiūrą dėl liudijimų atnaujinimo patikrinami b punkto i papunktyje nurodyti laivo konstrukcija, mašinos ir įranga, užtikrinant, kad jie atitiktų šių taisyklių nuostatas, būtų geros būklės ir tiktų pagal numatytą laivo paskirtį;

iii) per tarpinę apžiūrą patikrinama laivo konstrukcija, garo katilai ir kiti slėginiai indai, mašinos bei įranga, vairavimo įrenginiai ir atitinkamos valdymo sistemos ir elektros įranga, nustatant, ar jie yra geros būklės ir ar atitinka numatytą laivo paskirtį. Tanklaiviuose per šią apžiūrą patikrinamos ir siurblių patalpos, krovinių, kuro ir ventiliacijos vamzdynų sistemos bei su jomis susiję saugos prietaisai; be to, išbandoma pavojingų zonų elektros įrangos izoliacijos varža;

iv) per kasmetinę apžiūrą atliekamas bendras b punkto i papunktyje nurodytų laivo konstrukcijos, mašinų ir įrangos patikrinimas, nustatant, ar jie buvo techniškai prižiūrimi pagal 11 taisyklės a punkto nuostatas ir ar jų būklė ir toliau atitinka laivo paskirtį;

v) laivo povandeninio korpuso išorės patikrinimas ir tuo pačiu metu tikrinamų atitinkamų susijusių dalykų apžiūra atliekami taip, kad būtų užtikrinta, jog jie tebetinka pagal numatytą laivo paskirtį.

c) Pagal a punkto iii, iv ir v papunkčių nuostatas atliktos tarpinės ir kasmetinės apžiūros ir laivo povandeninio korpuso išorės patikrinimai registruojami krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijime.

11 taisyklė

Laivo būklės priežiūra po apžiūros

a) Laivo ir jo įrangos būklė nuolat palaikoma pagal šių taisyklių nuostatas, taip užtikrinant, kad laivas visais atžvilgiais būtų tinkamas išplaukti į jūrą ir nekiltų pavojus pačiam laivui ar juo plaukiantiems žmonėms.

b) Atlikus bet kurią iš 7, 8, 9 arba 10 taisyklėse numatytų apžiūrų, be administracijos leidimo negalima nieko keisti laivo konstrukcijos sandaroje, jo mašinose, įrangoje bei kituose dalykuose, kurie buvo tikrinami apžiūros metu.

c) Kiekvieną kartą, kai įvyksta laivo avarija arba aptinkamas laivo gedimas, sumažinantis laivo saugumą arba jo gelbėjimosi priemonių ar kitos įrangos veiksmingumą arba privalomą jų skaičių laive, šio laivo kapitonas arba savininkas kuo greičiau apie tai praneša administracijai ir už atitinkamo liudijimo išdavimą atsakingam administracijos paskirtam ekspertui arba pripažintai organizacijai, kurie privalo pasirūpinti, kad būtų pradėtas tyrimas ir būtų nustatyta, ar būtina atlikti 7, 8, 9 arba 10 taisyklėse nurodytas apžiūras. Jei laivas tuo metu stovi kitos Susitariančiosios Vyriausybės uoste, jo kapitonas arba savininkas taip pat nedelsdami apie tai praneša atitinkamoms uosto valstybės valdžios institucijoms, o administracijos paskirtas ekspertas arba jos pripažinta organizacija privalo patikrinti, ar tai padaryta.

12 taisyklė

Liudijimų laivams išdavimas arba jų galiojimo patvirtinimas^*

a) i) Saugaus keleivinio laivo liudijimas išduodamas kiekvienam keleiviniam laivui, atlikus jo pirminę apžiūrą arba apžiūrą dėl jo liudijimų atnaujinimo ir nustačius, jog šis laivas atitinka jam taikomas II-1, II-2, III, IV ir V skyrių bei visas kitas atitinkamas šių taisyklių nuostatas;

ii) Krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimas išduodamas kiekvienam krovininiam laivui, atlikus jo pirminę apžiūrą arba apžiūrą dėl jo liudijimų atnaujinimo ir nustačius, jog šis laivas atitinka jam taikomas II-1 ir II-2 skyrių nuostatas (išskyrus nuostatas, susijusias su priešgaisrinės saugos sistemomis ir priemonėmis bei gaisro gesinimo schemomis) ir visas kitas atitinkamas šių taisyklių nuostatas;

iii) Krovininio laivo saugios įrangos liudijimas išduodamas kiekvienam krovininiam laivui, atlikus jo pirminę apžiūrą arba apžiūrą dėl jo liudijimų atnaujinimo ir nustačius, jog jis atitinka jam taikomas II-1, II-2, III ir V skyrių nuostatas bei visas kitas atitinkamas šių taisyklių nuostatas;

iv) Krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimas išduodamas kiekvienam krovininiam laivui, atlikus jo pirminę apžiūrą arba apžiūrą dėl jo liudijimų atnaujinimo ir nustačius, jog jis atitinka jam taikomas IV skyriaus nuostatas bei visas kitas atitinkamas šių taisyklių nuostatas;

v) 1) krovininiam laivui, atlikus jo pirminę apžiūrą arba apžiūrą dėl jo liudijimų atnaujinimo ir nustačius, jog jis atitinka jam taikomas II-1, II-2, III, IV, V skyrių ir visas kitas atitinkamas šių taisyklių nuostatas, vietoj a punkto ii, iii ir iv papunkčiuose nurodytų trijų liudijimų gali būti išduotas Saugaus krovininio laivo liudijimas;

2) kiekviena šio skyriaus nuoroda į Krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimą, Krovininio laivo saugios įrangos liudijimą arba Krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimą kartu reiškia ir nuorodą į Saugaus krovininio laivo liudijimą, jei pastarasis išduodamas vietoj tų trijų liudijimų;

vi) kiekvienas i, iii, iv ir v papunkčiuose nurodytas Saugaus keleivinio laivo liudijimas, Krovininio laivo saugios įrangos liudijimas, Krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimas ir Saugaus krovininio laivo liudijimas papildomas atitinkamu įrangos sąrašu;

vii) tais atvejais, kai laivui, visiškai laikantis šių taisyklių nuostatų, taikoma kokia nors išimtis, be šiame punkte nurodytų liudijimų, išduodamas Išimties liudijimas;

viii) šioje taisyklėje nurodytus liudijimus išduoda arba jų galiojimą patvirtina administracija arba jos įgaliotas asmuo ar organizacija. Visais šiais atvejais visišką atsakomybę dėl tokių liudijimų išdavimo prisiima administracija.

b) Nuo tada, kai įsigalioja Susitariančiosios Vyriausybės pritarimas šiai Konvencijai, ši Vyriausybė nebeišduoda laivams liudijimų pagal 1960 m., 1948 m. arba 1929 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje nuostatas.

13 taisyklė

Kitos Susitariančiosios Vyriausybės išduodami arba patvirtinami liudijimai

Administracijos prašymu jos laivo apžiūrą gali nurodyti atlikti kita Susitariančioji Vyriausybė; įsitikinusi, jog šis laivas atitinka šių taisyklių nuostatas, ir vadovaudamasi šiomis taisyklėmis, ji laivui išduoda arba įgalioja išduoti jam atitinkamus liudijimus ir prireikus patvirtina arba įgalioja patvirtinti laivo turimų liudijimų galiojimą. Bet kuriame taip išduotame liudijime nurodoma, kad jis išduotas valstybės, su kurios vėliava laivas turi teisę plaukioti, prašymu ir kad toks liudijimas yra toks pat veiksmingas ir turi būti taip pat pripažįstamas kaip pagal 12 taisyklės nuostatas išduotas liudijimas.

14 taisyklė

Liudijimų galiojimas ir galiojimo trukmė

a) Saugaus keleivinio laivo liudijimas išduodamas ne ilgesniam kaip 12 mėnesių laikotarpiui. Krovininio laivo saugios konstrukcijos liudijimas, Krovininio laivo saugių įrenginių liudijimas ir Krovininio laivo saugios radijo įrangos liudijimas išduodami administracijos nustatomam laikotarpiui, tačiau šis laikotarpis negali būti ilgesnis kaip 5 metai. Išimties liudijimas išduodamas ne ilgesniam laikotarpiui, negu galioja liudijimas, su kuriuo jis susietas.

b) i) nepaisant a punkto nuostatų, jei apžiūra dėl tam tikro liudijimo atnaujinimo atliekama per 3 mėnesius iki jo galiojimo termino pabaigos, naujasis liudijimas įsigalioja užbaigus šią apžiūrą ir galioja:

1) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos;

2) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos;

ii) jei apžiūra dėl tam tikro liudijimo atnaujinimo atliekama pasibaigus jo galiojimui, naujasis liudijimas įsigalioja atlikus šią apžiūrą ir galioja:

1) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos;

2) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos;

iii) jei apžiūra dėl tam tikro liudijimo atnaujinimo atliekama anksčiau negu prieš 3 mėnesius iki jo galiojimo termino pabaigos, naujasis liudijimas įsigalioja atlikus šią apžiūrą ir galioja:

1) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo šios apžiūros užbaigimo dienos;

2) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo šios apžiūros užbaigimo dienos.

c) Jei bet koks liudijimas (išskyrus Saugaus keleivinio laivo liudijimą) buvo išduotas trumpesniam negu 5 metų laikotarpiui, pasibaigus jo galiojimo terminui administracija gali pratęsti šio liudijimo galiojimo terminą ilgiausiam a punkte nurodytam laikotarpiui, su sąlyga, kad būtų atliktos atitinkamos 8, 9 ir 10 taisyklėse nurodytos apžiūros, taikomos tokiam laivui išduodant penkerius metus galiojantį liudijimą.

d) Jei apžiūra dėl liudijimo atnaujinimo atlikta, tačiau naujasis liudijimas negali būti išduotas arba pristatytas į laivą iki turimo liudijimo galiojimo termino pabaigos, administracijos įgaliotas asmuo arba organizacija gali patvirtinti tolesnį turimo liudijimo galiojimą, ir toks liudijimas turi būti pripažįstamas galiojančiu, bet ne ilgiau kaip 5 mėnesius nuo liudijimo galiojimo termino pabaigos.

e) Jei pasibaigiant kokio nors liudijimo galiojimui laivas nestovi uoste, kuriame turėtų būti atliekama jo apžiūra, administracija gali pratęsti šio liudijimo galiojimą, tačiau tiktai tam, kad laivas galėtų atplaukti į tą uostą, kuriame tokia apžiūra turi būti atliekama, ir tiktai tokiu atveju, jei atrodytų, jog yra tinkama ir pagrįsta liudijimo galiojimą pratęsti tokiu būdu. Jokio liudijimo galiojimo negalima pratęsti ilgesniam negu 3 mėnesių laikotarpiui, ir laivas, kurio liudijimo galiojimas buvo taip pratęstas, atvykęs į uostą, kuriame turi būti atliekama jo apžiūra, neturi teisės iš šio uosto išplaukti, pasinaudojęs šiuo turimo liudijimo pratęsimu ir negavęs naujo liudijimo. Atlikus apžiūrą dėl liudijimo atnaujinimo, naujasis liudijimas galioja:

i) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos prieš administracijai jį atnaujinant;

ii) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos prieš administracijai jį atnaujinant

f) Administracija gali lengvatiniu būdu pratęsti liudijimą, kuris buvo išduotas trumpais reisais plaukiojančiam laivui ir nebuvo pratęstas pagal pirmiau nurodytas šios taisyklės nuostatas, vienam mėnesiui nuo jame nurodyto jo galiojimo termino pabaigos. Atlikus apžiūrą dėl liudijimo atnaujinimo, naujasis liudijimas galioja:

i) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos prieš administracijai jį atnaujinant;

ii) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos prieš administracijai jį atnaujinant.

g) Ypatingomis administracijos nustatytomis aplinkybėmis naujojo liudijimo galiojimo terminas neprivalo būti skaičiuojamas nuo turėto liudijimo galiojimo termino pabaigos, kaip tai nurodyta b punkto ii papunktyje arba e ar f punktuose. Tokiomis ypatingomis aplinkybėmis naujasis liudijimas galioja:

i) keleiviniam laivui – ne ilgiau kaip 12 mėnesių nuo apžiūros dėl liudijimo atnaujinimo atlikimo dienos;

ii) krovininiam laivui – ne ilgiau kaip 5 metus nuo apžiūros dėl liudijimo atnaujinimo atlikimo dienos.

h) Jei kasmetinė, tarpinė arba periodinė apžiūra atliekamos prieš atitinkamose taisyklių nuostatose nurodytą tokių apžiūrų laiką:

i) atitinkamame liudijime nurodyta liudijimo galiojimo termino pabaigos mėnuo ir diena pakeičiama jame įrašant ir patvirtinant naują datą, kuri negali būti daugiau negu trimis mėnesiais vėlesnė už apžiūros užbaigimo datą;

ii) pagal atitinkamas šių taisyklių nuostatas atliekant jose nurodytais laiko tarpais vėlesnes kasmetines, tarpines arba periodines apžiūras atsižvelgiama į naują liudijimo galiojimo termino pabaigos mėnesį ir dieną;

iii) liudijimo galiojimo terminas gali likti nepakeistas, jei atitinkamai viena ar daugiau kasmetinių, tarpinių arba periodinių apžiūrų atliekamos neviršijant tam tikrose taisyklių nuostatose joms nustatytų maksimalių laiko tarpų tarp apžiūrų.

i) Pagal 12 arba 13 taisyklę laivui išduotas liudijimas nustoja galioti kiekvienu iš šių trijų atvejų:

i) jei atitinkamos apžiūros ir tikrinimai nebuvo atlikti per 7, 8, 9 ir 10 taisyklių a punktuose nustatytus laikotarpius;

ii) jei liudijimo galiojimas nėra patvirtintas taip, kaip nurodyta šiose taisyklėse;

iii) perduodant laivą plaukioti su kitos valstybės vėliava. Naują liudijimą laivui leidžiama išduoti tik tuo atveju, kai jį išduodanti valstybė visiškai įsitikina, jog laivas atitinka 11 taisyklės a ir b punktų nuostatas. Jei viena iš Susitariančiųjų Vyriausybių perduoda laivą kitai Susitariančiajai Vyriausybei, o pastaroji per 3 mėnesius nuo laivo perdavimo kreipiasi su atitinkamu prašymu į valstybės, su kurios vėliava laivas prieš tai turėjo teisę plaukioti, Vyriausybę, šioji kaip galima greičiau perduoda administracijai liudijimų, kuriuos laivas turėjo iki jo perdavimo, kopijas ir, jei įmanoma, atitinkamų apžiūrų protokolų kopijas.

15 taisyklė

Liudijimų ir įrangos sąrašų formos

Liudijimai ir įrangos sąrašai užpildomi pagal Konvencijos priedo priedėlyje pateiktus pavyzdžius. Jei tam vartojama ne anglų arba prancūzų kalba, liudijimas papildomas jo teksto vertimu į vieną iš šių kalbų.^*

16 taisyklė

Galimybė patikrinti liudijimus

Pagal 12 ir 13 taisyklių nuostatas laivui išduoti liudijimai bet kuriuo metu laive prieinami patikrinimui.

17 taisyklė

Laivų liudijimų pripažinimas

Visais šioje Konvencijoje numatytais atvejais vienos iš Susitariančiųjų Vyriausybių arba pagal jos įgaliojimą išduotus liudijimus pripažįsta visos kitos Susitariančiosios Vyriausybės. Jos šiuos liudijimus laiko tokiais pat veiksmingais kaip ir jų pačių išduotus liudijimus.

18 taisyklė

Išlygos dėl liudijimų

a) Jei laivui plaukiant tam tikru reisu juo plaukia mažiau žmonių, negu jų leidžiama vežti pagal Saugaus keleivinio laivo liudijime nurodytą bendrą skaičių ir todėl pagal šių taisyklių sąlygas šiame laive leidžiama turėti mažiau gelbėjimosi valčių ir kitų gelbėjimosi priemonių, negu nurodyta liudijime, tai 12 ir 13 taisyklėse nurodyta Susitariančioji Vyriausybė, asmuo arba organizacija gali tokiam laivui išduoti atitinkamą liudijimo priedą.

b) Šiame priede pažymima, kad tokiomis aplinkybėmis laivas nepažeidžia šių taisyklių nuostatų. Priedas pridedamas prie saugaus keleivinio laivo liudijimo ir pakeičia tą jo dalį, kuri susijusi su gelbėjimosi priemonėmis. Jis galioja tik tam konkrečiam reisui, kuriam buvo išduotas.

19 taisyklė

Kontrolė^*

a) Kai vienos Susitariančiosios Vyriausybės laivas stovi kitos Susitariančiosios Vyriausybės uoste, šios Susitariančiosios Vyriausybės tinkamai įgalioti pareigūnai turi teisę jį patikrinti, jei ši kontrolė apsiriboja patikrinimu, ar galioja pagal 12 arba 13 taisyklės sąlygas išduoti liudijimai.

b) Jei šie liudijimai galioja, pareigūnai juos pripažįsta, nebent būtų aiškus pagrindas manyti, kad laivo arba jo įrangos būklė iš esmės neatitinka įrašų bet kuriame iš liudijimų arba kad laivas ir jo įranga neatitinka 11 taisyklės a ir b punktų nuostatų

c) b punkte nurodytomis aplinkybėmis arba jei pasibaigęs kurių nors iš liudijimų galiojimo laikas, arba jų galiojimas panaikintas, tikrinantis pareigūnas imasi priemonių, kad laivas liktų uoste tol, kol jis galės išplaukti į jūrą arba palikti uostą tam, kad nuplauktų iki atitinkamos laivų remonto įmonės, nesukeldamas pavojaus pačiam laivui ar juo plaukiantiems žmonėms.

d) Jei patikrinimas suteikia pagrindą vienu ar kitu būdu įsikišti į laivo veiklą, jį tikrinantis pareigūnas nedelsdamas raštu praneša valstybės, su kurios vėliava laivas turi teisę plaukioti, konsului arba, jei konsulo nėra, jos artimiausiam diplomatiniam atstovui apie visas aplinkybes, dėl kurių būtina įsikišti. Be to, apie jas privaloma pranešti ir už liudijimų išdavimą atsakingiems Susitariančiosios Vyriausybės paskirtiems ekspertams arba jos pripažintoms organizacijoms. Apie su įsikišimu susijusius faktus pranešama Organizacijai.

e) Jei uosto valstybės valdžios institucijos neturi galimybių imtis c ir d punktuose nurodytų veiksmų arba jei laivui leidžiama plaukti iki kito artimiausio uosto, jos praneša visą atitinkamą informaciją apie laivą ne tik d punkte nurodytiems asmenims ir organizacijoms, bet ir artimiausio uosto, į kurį laivas užsuks, valdžios institucijoms.

f) Tikrinant laivą pagal šios taisyklės nuostatas, privaloma kuo labiau stengtis, kad laivas nebūtų nepagrįstai sulaikytas uoste ir nebūtų be reikalo trukdoma jam išplaukti. Jei laivas nepagrįstai sulaikomas uoste arba be reikalo trukdoma jam išplaukti, jis turi teisę gauti atlyginimą už bet kokius jo dėl to patirtus nuostolius ar jam padarytą žalą.

20 taisyklė

Išskirtinės teisės

Joks laivas negali naudotis Konvencijos suteikiamomis išskirtinėmis teisėmis, jei jis neturi atitinkamų galiojančių liudijimų.

C dalis

Avarijos

21 taisyklė

Avarijos

a) Kiekviena administracija įsipareigoja ištirti bet kokią bet kurių jos laivų, kuriems taikomos Konvencijos nuostatos, avariją, jei ji mano, kad toks tyrimas galėtų padėti nustatyti, kokius pakeitimus šiose taisyklėse būtų pageidautina padaryti.^**

b) Visos Susitariančiosios Vyriausybės įsipareigoja teikti Organizacijai su šiais tyrimais susijusią informaciją. Jokie šiais tyrimais grindžiami Organizacijos pranešimai ar rekomendacijos neturi atskleisti laivų tapatumo arba jų valstybinio priklausomumo arba bet kokiu būdu nustatyti arba netiesiogiai nustatyti bet kurio laivo ar asmens atsakomybės.

II-1 SKYRIUS

Konstrukcija – laivo sandara, skirstymas į skyrius ir stovumas, mechanizmai ir elektros įranga

A dalis	Bendrosios nuostatos
1	Taikymas
2	Apibrėžtys
3	Apibrėžtys, susijusios su C, D ir E dalimis
A-1 dalis	Laivų konstrukcija
3-1	Reikalavimai, taikomi laivų konstrukcijai ir jų mechaninei bei elektros įrangai
3-2	Jūros vandens balasto tankų apsauga nuo korozijos
3-3	Saugus patekimas į tanklaivio priekį
3-4	Priemonės tanklaiviams vilkti avariniais atvejais
3-5	Naujai panaudojamos medžiagos, kurių sudėtyje yra asbesto
3-6	Priemonės, leidžiančios patekti į naftos tanklaivių ir balkerių krovinių zoną ir judėti joje
B dalis	Laivo skirstymas į skyrius ir jo stovumas
4	Keleivinio laivo leistinasis užtvindymo ilgis
5	Keleivinių laivų patalpų skvarba
6	Leidžiamas keleivinių laivų skyrių ilgis
7	Specialios nuostatos dėl keleivinių laivų skirstymo į skyrius
8	Apgadintų keleivinių laivų stovumas
8-1	Apgadintų keleivinių ro-ro laivų stovumas
8-2	Specialūs reikalavimai, taikomi 400 arba daugiau žmonių vežantiems keleiviniams ro-ro laivams
8-3	Specialūs reikalavimai, taikomi 400 arba daugiau žmonių vežantiems ne ro-ro tipo keleiviniams laivams
9	Keleivinių laivų balastavimas
10	Keleivinių laivų kraštutinės laivagalių pertvaros, mechanizmų patalpų pertvaros, velenų tuneliai ir pan.
11	Krovininių laivų forpiko, achterpiko ir mechanizmų patalpų pertvaros ir deidvudo vamzdžiai
12	Keleivinių laivų dvigubas dugnas
12-1	Krovininių laivų (išskyrus tanklaivius) dvigubas dugnas
13	Keleivinių laivų skirstymo į skyrius vaterlinijų nustatymas, žymėjimas ir registracija
14	Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių pertvarų ir panašių jų konstrukcijos elementų įrengimas ir pirminis išbandymas
15	Angos keleivinių laivų vandeniui nepralaidžiose pertvarose
16	Keleiviniai laivai, kuriais vežamos krovininės ratinės transporto priemonės, ir jas lydintys žmonės
17	Angos keleivinių laivų korpuso apkaloje žemiau ribinės grimzlės linijos
17-1	Angos keleivinių laivų korpuso apkaloje žemiau pertvarų denio ir krovininių laivų korpuso apkaloje žemiau antvandeninio borto denio
18	Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių durų, borto iliuminatorių ir kitos panašios įrangos konstrukcija ir pirminis išbandymas
19	Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių denių, šachtų ir kitų panašių laivo detalių konstrukcija ir pirminis išbandymas
20	Keleivinių laivų nepralaidumas vandeniui aukščiau ribinės grimzlės linijos
20-1	Krovinių pakrovimo durų uždarymas
20-2	Ro-ro krovinių denio (pertvarų denio) nepralaidumas vandeniui po juo esančių patalpų atžvilgiu
20-3	Leidimas įeiti į ro-ro krovinių denius
20-4	Ro-ro krovinių denio pertvarų uždarymas
21	Laivo nusausinimo sistemos
22	Keleivinių ir krovininių laivų stovumo informacija
23	Kovos su keleivinių laivų apgadinimais schemos
23-1	Kova su sausakrūvių laivų apgadinimais
23-2	Laivo korpuso ir antstatų nepralaidumas vandeniui, kelio jų apgadinimams užkirtimas ir kova su apgadinimais
24	Keleivinių laivų vandeniui nepralaidžių durų žymėjimas, periodiškas atidarymas ir uždarymas bei patikrinimai
25	Įrašai keleivinių laivų laivo žurnale
B-1 dalis	Krovininių laivų skirstymas į skyrius ir avarinis stovumas
25-1	Taikymas
25-2	Apibrėžtys
25-3	Privalomasis skirstymo į skyrius indeksas R
25-4	Faktinis skirstymo į skyrius indeksas A
25-5	Koeficiento pi apskaičiavimas
25-6	Koeficiento si apskaičiavimas
25-7	Skvarba
25-8	Informacija apie stovumą
25-9	Angos krovininių laivų vandeniui nepralaidžiose pertvarose ir vidaus deniuose
25-10	Krovininių laivų išorės angos
C dalis	Mechanizmai ir mechaninė įranga
26	Bendrosios nuostatos
27	Mechanizmai
28	Priemonės laivo atbulinei eigai užtikrinti
29	Vairavimo įrenginiai
30	Papildomi reikalavimai, taikomi elektriniams ir elektrohidrauliniams vairavimo įrenginiams
31	Mechanizmų valdymas
32	Garo katilai ir vandens tiekimo garo katilams sistemos
33	Garo vamzdynai
34	Suslėgto oro sistemos
35	Mechanizmų patalpų vėdinimo sistemos
36	Apsauga nuo triukšmo
37	Priemonės ryšiui tarp navigacinio tiltelio ir mechanizmų patalpų palaikyti
38	Signalizacija mechanikams iškviesti
39	Avarinių įrenginių išdėstymas keleiviniuose laivuose
D dalis	Elektros įrenginiai
40	Bendrosios nuostatos
41	Pagrindinis elektros energijos šaltinis ir elektros apšvietimo sistemos
42	Keleivinių laivų avarinis elektros energijos šaltinis
42-1	Papildomas avarinis apšvietimas keleiviniuose ro-ro laivuose
43	Krovininių laivų avarinis elektros energijos šaltinis
44	Avarinių generatorinių agregatų paleidimo įranga
45	Atsargumo priemonės, skirtos apsaugoti nuo elektros smūgio, gaisro ir kitų elektros srovės keliamų pavojų
E dalis	Papildomi reikalavimai, taikomi periodiškai paliekamoms be priežiūros mechanizmų patalpoms
46	Bendrosios nuostatos
47	Priešgaisrinės saugos priemonės
48	Apsauga nuo užtvindymo
49	Laivo varomųjų mechanizmų valdymas iš navigacinio tiltelio
50	Ryšio priemonės
51	Pavojaus signalų sistema
52	Saugos sistemos
53	Specialūs reikalavimai dėl mechanizmų, garo katilų ir elektros įrangos
54	Specialios nuostatos dėl keleivinių laivų

A dalis

Bendrosios nuostatos

1 taisyklė

Taikymas

1.1. Jei nenurodyta kitaip, šis skyrius taikomas laivams, kurių kilis buvo pastatytas ant stapelio 1986 m. liepos 1 d. arba vėliau, arba kuriems tuo metu buvo būdingas panašus statybos etapas.

1.2. Šiame skyriuje panašus statybos etapas – tai etapas, kai:

1.2.1. pagal statomą konstrukciją jau galima atpažinti tam tikrą laivą;

1.2.2. laivui montuoti jau sunaudota bent 50 t arba 1 proc. visų jo statybai numatytų statybinių medžiagų, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų kiekių yra mažesnis.

1.3. Šiame skyriuje:

1.3.1. pastatyti laivai – laivai, kurių kilis pastatytas ant stapelio arba kurių statybos etapas panašus;

1.3.2. visi laivai – laivai, pastatyti iki 1986 m. liepos 1 d., šią dieną arba vėliau;

1.3.3. bet kada pastatytas krovininis laivas, perdirbus jį į keleivinį laivą, laikomas keleiviniu laivu, pastatytu tą dieną, kai prasidėjo jo perdirbimas.

2. Jei nenurodyta kitaip, administracija užtikrina, kad iki 1986 m. liepos 1 d. pastatyti laivai atitiktų reikalavimus, kurie jiems taikomi pagal 1974 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje II-1 skyriaus nuostatas, iš dalies pakeistas pagal rezoliuciją MSC.1(XLV).

3.1. Visi laivai, kurie yra remontuojami, perdirbami, pakeičiami ir kuriuose atliekant šiuos darbus keičiami įrenginiai, ir tokius darbus juose atlikus turi atitikti bent prieš tai jiems taikytus reikalavimus. Jei šie laivai pastatyti iki 1986 m. liepos 1 d., jie turi bent tiek atitikti reikalavimus, taikomus šią dieną arba vėliau pastatytiems laivams, kiek jie šiuos reikalavimus atitiko prieš atliekant jų remontą, perdirbimą, pakeitimus arba prieš aprūpinant juos su tuo susijusia įranga. Atliekant kapitalinį remontą ir kapitalinius perdirbimus bei pakeitimus^* ir kai atliekant šiuos darbus keičiami įrenginiai, laikomasi nuostatų, taikomų 1986 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams, tiek, kiek administracija mano, jog tai yra pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama.^**

3.2. Nepaisant 3.1 punkto nuostatų, jei keleivinis laivas remontuojamas, perdirbamas bei pakeičiamas tiktai tam, kad jis atitiktų 8-1 taisyklės nuostatas, šis laivas nelaikomas laivu, kuriame buvo atliekamas kapitalinis remontas, perdirbimai arba pakeitimai.

4. Jei administracija mano, jog dėl uždaruose vandenyse atliekamų reisų pobūdžio ir sąlygų taikyti kurias nors iš šio skyriaus specifinių nuostatų būtų nepagrįsta ar nebūtina, ji gali išimties tvarka atleisti nuo būtinybės laikytis šių nuostatų pavienius turinčius teisę plaukioti su jos valstybės vėliava laivus arba tokios klasės laivus, jei šie laivai, plaukdami savo reisais, nenuteista nuo artimiausio kranto toliau kaip 20 mylių.

5. Jei keleiviniai laivai veža daug keleivių specialiais, pavyzdžiui, maldininkų reisais, o administracija, su kurios valstybės vėliava šie laivai turi teisę plaukioti, mano, jog būtų praktiškai neįmanoma iš tokių laivų reikalauti laikytis visų šio skyriaus nuostatų, ji gali išimties tvarka atleisti šiuos laivus nuo prievolės laikytis šių nuostatų; tačiau jie privalo:

5.1. be išlygų laikytis prie 1971 m. Susitarimo dėl specialiosios paskirties keleivinių laivų pridėtų taisyklių;

5.1. be išlygų laikytis prie 1973 m. Protokolo dėl reikalavimų specialiosios paskirties keleivinių laivų patalpoms pridėtų taisyklių.

2 taisyklė Apibrėžtys Šiame skyriuje, jei nenurodyta kitaip:

1.1. Laivo skirstymo į skyrius vaterlinija – vaterlinija, taikoma dalijant laivą į skyrius.

1.2. Aukščiausia laivo skirstymo į skyrius vaterlinija – vaterlinija, atitinkanti didžiausią laivui leidžiamą grimzlę pagal jo skirstymo į skyrius reikalavimus.

2. Laivo ilgis – atstumas, išmatuotas tarp statmenų, išvestų per aukščiausios laivo skirstymo į skyrius vaterlinijos kraštinius taškus.

3. Laivo plotis – didžiausias laivo plotis tarp špantų išorinių linijų aukščiausios skirstymo į skyrius vaterlinijos lygyje arba žemiau jos.

4. Grimzlė – vertikalus atstumas laivo midelyje nuo pagrindinės teorinės plokštumos iki atitinkamos skirstymo į skyrius vaterlinijos.

5. Pertvarų denis – pats aukščiausias denis, kurį siekia skersinės vandeniui nepralaidžios pertvaros.

6. Ribinės grimzlės linija – linija, nubrėžta ant laivo borto bent 76 mm žemiau denio viršutinio paviršiaus pertvarų.

7. Patalpos skvarba – procentais išreikšta patalpos tūrio dalis, kurią galėtų užtvindyti vanduo. Jei kuri nors patalpa iš dalies iškyla aukščiau ribinės grimzlės linijos, nustatant jos skvarbą atsižvelgiama tiktai į šios patalpos tūrį žemiau ribinės grimzlės linijos lygio.

8. Mechanizmų patalpa – erdvė tarp pagrindinės teorinės plokštumos ir ribinės grimzlės linijos plokštumos ir tarp šios laivo dalies kraštutinių pagrindinių skersinių vandeniui nepralaidžių pertvarų plokštumų; šioje erdvėje yra pagrindinės ir pagalbinės laivo varomosios mašinos, laivo varomieji garo katilai ir visi nuolat naudojami anglių bunkeriai. Jei laivo mechanizmų patalpa įrengiama neįprastu būdu, jos ribas leidžiama nustatyti administracijai.

9. Keleivių patalpos – keleiviams apgyvendinti ir jų reikmėms skirtos patalpos; jos neapima bagažo, sandėlių, maisto produktų bei pašto patalpų. Remiantis 5 ir 6 taisyklėmis, žemiau ribinės grimzlės linijos lygio įrengtos įgulai apgyvendinti ir jos reikmėms skirtos patalpos laikomos keleivių patalpomis.

10. Visais atvejais laivo patalpų tūriai ir jų plokštumų plotai apskaičiuojami pagal jų teorines španto linijas.

11. Atsparus klimato poveikiui – kai bet kokiomis jūros sąlygomis vanduo neprasiskverbia į laivo vidų.

12. Naftos tanklaivis atitinka šios sąvokos apibrėžtį 1973 m. Tarptautinės konvencijos dėl taršos iš laivų prevencijos 1978 m. Protokolo I priedo 1 taisyklėje.

13. Keleivinis ro-ro laivas – keleivinis laivas, kuriame yra įrengtos ro-ro patalpos (patalpos ratinėms transporto priemonėms^* vežti) arba specialiosios paskirties patalpos, nurodytos II-2 skyriaus 3 taisyklėje.

3 taisyklė

Apibrėžtys, susijusios su C, D ir E dalimis Jei nenurodyta kitaip, C, D ir E dalyse:

1. Vairavimo įrenginio valdymo sistema – įranga, kuria valdymo signalai iš laivo navigacinio tiltelio vairavimo įrenginio perduodami galios agregatams. Vairavimo įrenginio valdymo sistemos susideda iš signalų siųstuvų ir imtuvų, hidraulinių valdymo siurblių ir jų variklių, šių variklių reguliatorių, vamzdynų ir kabelių.

2. Pagrindinis vairavimo įrenginys – mašinos, vairo pavaros, vairavimo įrenginio galios agregatai (jei yra) ir bet kokia pagalbinė įranga bei priemonės (pavyzdžiui, vairalazdė arba kvadrantas), per kuriuos vairo baleriui perduodamas sukimo momentas, reikalingas vairui pasukti ir laivą vairuoti normaliomis eksploatavimo sąlygomis.

3. Vairavimo įrenginio galios agregatas:

3.1. kai naudojamasi elektriniu vairavimo įrenginiu – elektros variklis ir jo elektros įranga;

3.2. kai naudojamasi elektriniu hidrauliniu vairavimo įrenginiu – elektros variklis, jo elektros įranga ir su šiuo varikliu sujungtas siurblys;

3.3. kai naudojamasi kitokiu hidrauliniu vairavimo įrenginiu – varomasis mechanizmas ir su šiuo varikliu sujungtas siurblys.

4. Pagalbinis vairavimo įrenginys – įranga, reikalinga laivui vairuoti sugedus pagrindiniam jo vairavimo įrenginiui; tačiau šios įrangos sudėtyje neturi būti jokios kitos pagrindinio vairavimo įrenginio dalies, išskyrus vairalazdę, kvadrantą, arba kitokias tos pačios paskirties detales.

5. Normali eksploatavimo ir tinkamumo gyventi būklė – būklė, kai pats laivas ir visi jo varymą, vairavimą, saugų vedimą, apsaugą nuo gaisrų ir patalpų užtvindymo, vidaus bei išorės ryšius ir signalizaciją, žmonių evakuaciją, skubų valčių nuleidimą bei tam laivui numatytus žmonių gyvenimo patogumus užtikrinantys mechanizmai, priežiūros sistemos, priemonės ir įrenginiai tinka naudoti ir normaliai veikia.

6. Avarinė būklė – būklė, kai, sugedus laivo pagrindiniam elektros energijos šaltiniui, nustoja veikusi bet kuri šio laivo techninio aptarnavimo sistema, reikalinga normaliai eksploatavimo ir tinkamumo gyventi būsenai palaikyti.

7. Pagrindinis elektros energijos šaltinis – įrenginys, skirtas elektrai į pagrindinį skirstomąjį skydą tiekti tam, kad iš jo ji būtų paskirstyta visoms aptarnavimo sistemoms, reikalingoms normaliai laivo eksploatavimo ir tinkamumo gyventi būklei palaikyti.

8. Sugedęs laivas – laivo būklė, kai, nutrūkus energijos tiekimui, nebeveikia pagrindinė laivo varymo įranga, jo garo katilai ir pagalbiniai mechanizmai.

9. Pagrindinė elektros stotis – laivo patalpa, kurioje įrengtas jo pagrindinis elektros energijos šaltinis.

10. Pagrindinis skirstomasis skydas – skirstomasis skydas, į kurį tiesiogiai tiekiama pagrindinio elektros energijos šaltinio gaminama elektros energija, kad per jį būtų paskirstyta laivo priežiūros sistemoms.

11. Avarinis skirstomasis skydas – skirstomasis skydas, į kurį, sugedus pagrindinei elektros tiekimo sistemai, tiesiogiai tiekiama avarinio elektros energijos šaltinio arba avariniam atvejui numatyto pereinamojo elektros energijos šaltinio gaminama elektros energija, kad per jį būtų paskirstyta avarinėms laivo priežiūros sistemoms.

12. Avarinis elektros tiekimo šaltinis – elektros tiekimo šaltinis, skirtas elektros energija aprūpinti avarinį skirstomąjį skydą, kai sutrinka elektros tiekimas į jį iš pagrindinio elektros energijos šaltinio.

13. Mechaninės galios perdavimo vairui sistema – hidraulinė įranga, skirta mechaninei energijai vairo ašigaliui pasukti perduoti; ji susideda iš vairavimo įrenginio galios agregato arba agregatų ir jų vamzdynų, detalių bei vairo pavaros. Keletas mechaninės jėgos perdavimo vairui sistemų gali būti naudojamos su joms visoms bendrais mechaniniais komponentais, t. y. vairalazde, kvadrantu ir vairo ašigaliu arba kitokiomis tos pačios paskirties detalėmis.

14. Didžiausias eksploatacinis plaukimo greitis – didžiausias suprojektuotas laivo plaukimo į priekį greitis, kurio jis turi laikytis eksploatuojamas jūroje, esant maksimaliai jam leistai plaukiojimo jūroje grimzlei.

15. Didžiausias atbulinis greitis – apskaičiuotas plaukimo atgal greitis, kurį laivas gali pasiekti esant maksimaliai jam leistai plaukiojimo jūros vandenyje grimzlei, tam panaudodamas maksimalią jam suprojektuotą atbulinės eigos galią.

16. Mechanizmų patalpos – visos „A“ kategorijai priskirtos mašinų patalpos bei visos kitos patalpos, kuriose įrengti laivo varomieji mechanizmai, garo katilai, naftos kuro mazgai, garo ir vidaus degimo varikliai, elektros generatoriai ir svarbiausi elektros mechanizmai, naftos priėmimo valdymo pultai, šaldymo, laivo supimo stabilizavimo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, taip pat kitos panašios patalpos ir šių patalpų šachtos.

17. „A“ kategorijos mechanizmų patalpos – patalpos (ir jų ventiliacijos šachtos), kuriose yra:

17.1. vidaus degimo varikliai, naudojami kaip pagrindiniai mechanizmai laivui varyti; arba

17.1. kiti vidaus degimo varikliai, naudojami ne kaip pagrindiniai mechanizmai laivui varyti, jei sudėtinė tokių variklių galia yra ne mažesnė kaip 375 kW, arba

17.2. bet kokie nafta kūrenami garo katilai arba skystojo kuro įrenginiai.

18. Valdymo postai – patalpos, kuriose yra laivo radijo ryšio įranga arba pagrindinė laivo navigacijos įranga, arba avarinis elektros tiekimo šaltinis, arba centralizuota pranešimų apie gaisrą priėmimo ir gaisro gesinimo priemonių valdymo įranga.

19. Chemikalų tanklaivis – krovininis laivas, pastatytas arba perdirbus pritaikytas ir naudojamas jo skystų krovinių talpyklose (tankuose) supiltiems bet kokiems skystiems produktams vežti, nurodytiems:

19.1. Tarptautinio laivų, skirtų gabenti supiltus pavojingus skystus cheminius krovinius, statybos ir įrangos kodekso, priimto pagal Jūrų saugumo komiteto rezoliuciją MSC.4(48) (toliau – IBC kodeksas), 17 skyriuje (atsižvelgiant į galimus Organizacijos daromus jo dalinius pakeitimus), arba

19.2. Laivų, skirtų gabenti supiltus pavojingus skystus cheminius krovinius, statybos ir įrangos kodekso, priimto pagal Organizacijos Asamblėjos rezoliuciją A.212(VII) (toliau – BC kodeksas), VI skyriuje (atsižvelgiant į tai, kaip jį iš dalies pakeitė arba pakeis Organizacija),

atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų sąrašų šiam atvejui tinka.

20. Dujovežis – krovininis laivas, pastatytas arba perdirbus pritaikytas ir naudojamas jo krovinių rezervuaruose bet kokioms suskystintoms dujoms arba kitokiems produktams vežti, nurodytiems:

20.1. Tarptautinio laivų, skirtų gabenti suskystintas dujas, statybos ir įrangos kodekso, priimto pagal Jūrų saugumo komiteto rezoliuciją MSC.5(48) (toliau – Tarptautinis dujovežių kodeksas), 19 skyriuje (atsižvelgiant į galimus Organizacijos daromus jo dalinius pakeitimus), arba

20.2. Laivų, skirtų gabenti suskystintas dujas, statybos ir įrangos kodekso, priimto pagal Organizacijos rezoliuciją A.328(EX) (toliau – Dujovežių kodeksas), XIX skyriuje (atsižvelgiant į tai, kaip jį iš dalies pakeitė arba pakeis Organizacija),

atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų sąrašų šiam atvejui tinka.

21. Dedveitas – laivo vandentalpos 1,025 tankio vandenyje, kai jis paniręs iki atitinkančios jam nustatytą vasaros antvandeninio borto aukštį krovininės vaterlinijos, ir tuščio šio laivo svorio skirtumas, išreikštas tonomis.

22. Tuščio laivo svoris – laivo vandentalpa tonomis, kai jame nėra krovinio, kuro, tepalinės alyvos, vandens balasto, cisternose laikomo gėlo ar technologinio vandens, vartojamųjų atsargų ir keleivių, įgulos ir jų asmeninių daiktų.

A-1 dalis

Laivų konstrukcija

3-1 taisyklė

Reikalavimai, taikomi laivų konstrukcijai ir jų mechaninei bei elektros įrangai

Be kitų taisyklėse numatytų sąlygų, taip pat reikalaujama, kad laivai būtų projektuojami, statomi ir prižiūrimi taip, kaip tai numatyta administracijos pagal XI skyriaus 1 taisyklę pripažintos laivų klasifikavimo bendrovės nuostatuose dėl laivų konstrukcijos, jų mechaninės bei elektros įrangos, arba atitinkamuose lygiavertį saugumą užtikrinančiuose administracijos nacionaliniuose normatyvuose.

3-2 taisyklė

Jūros vandens balasto tankų apsauga nuo korozijos

1. Taikoma 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytiems naftos tanklaiviams ir balkeriams.

2. Visi specialiai jūros vandens balastui skirti balasto tankai aprūpinami veiksminga apsaugos nuo korozijos sistema, pavyzdžiui, kieta apsaugine paviršiaus danga arba kitokia jai lygiaverte priemone. Pirmenybė turėtų būti teikiama šviesios spalvos dangai. Administracija, vadovaudamasi Organizacijos priimtomis rekomendacijomis,^* patvirtina sistemos pasirinkimo, jos taikymo ir priežiūros tvarką. Prireikus panaudojami ir vienkartiniai elektrocheminės apsaugos anodai.

3-3 taisyklė

Saugus patekimas į tanklaivio priekį

1. Taikant šią, taip pat 3 ir 4 taisykles, sąvoka „tanklaiviai“ apima naftos tanklaivius (pagal 2 taisyklės 12 punkto apibrėžtį), chemikalų tanklaivius (pagal VII skyriaus 8 taisyklės 2 punkto apibrėžimą) ir dujovežius (pagal VII skyriaus 11 taisyklės 2 punkto apibrėžimą).

2. Kiekvienas 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytas tanklaivis aprūpinamas priemonėmis, užtikrinančiomis laivo įgulai galimybę net labai blogomis oro sąlygomis saugiai patekti į laivo priekinę dalį. Iki 1998 m. liepos 1 d. pastatytuose tanklaiviuose šios priemonės įrengiamos per patį pirmąjį po 1998 m. liepos 1 d. laivo įvedimą į doką, tačiau ne vėliau kaip 2001 m. liepos 1 d. Šias saugos priemones patvirtina administracija, remdamasi Organizacijos parengtomis rekomendacijomis.^**

3-4 taisyklė

Priemonės tanklaiviams vilkti avariniais atvejais

1. Kiekvieno ne mažesnio kaip 20 000 t dedveito tanklaivio abiejuose galuose įrengiamos priemonės jam vilkti avariniais atvejais.

2. 2002 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytuose tanklaiviuose:

2.1. užtikrinama galimybė bet kada, neveikiant laive jo pagrindiniam energijos šaltiniui, šias priemones greitai paruošti laivui vilkti ir jam nesunkiai sujungti su velkančiuoju laivu; bent viename laivo galų šios priemonės visada turi būti iš anksto parengtos skubiai jas panaudoti;

2.2. abiejuose laivo galuose įrengtos jam vilkti avariniais atvejais priemonės turi būti pakankamai tvirtos, atsižvelgiant į laivo didumą ir jo dedveitą bei jėgas, kurios galėtų jį veikti esant blogam orui. Administracija, remdamasi Organizacijos priimtomis rekomendacijomis, patvirtina vilkimo avariniais atvejais priemonių modelius, konstrukciją ir jų pavyzdžių išmėginimo tvarką.

3. Iki 2002 m. liepos 1 d. pastatytiems tanklaiviams jų vilkimo avariniais atvejais priemonių modelius ir konstrukciją administracija tvirtina remdamasi atitinkamomis Organizacijos priimtomis rekomendacijomis. ^***

3-5 taisyklė

Naujai panaudojamos medžiagos, kurių sudėtyje yra asbesto

1. Taikoma medžiagoms, naudojamoms Konvencijoje nurodytai laivo konstrukcijai, mašinoms, elektros ir kitokiai įrangai.

2. Visuose laivuose draudžiama naujai panaudoti medžiagas, kuriose yra asbesto, išskyrus atvejus, kai jos naudojamos:

2.1. rotacinių sparninių kompresorių ir rotacinių vakuuminių siurblių mentėms;

2.2. sandarioms skysčių cirkuliacijos sistemų jungtims ir įdėklams, jei dėl aukštos temperatūros (daugiau kaip 350° C) arba slėgio (daugiau kaip 7 x 10⁶ Pa) kiltų gaisro, korozijos arba apsinuodijimo pavojus;

2.3. esant aukštesnei kaip 1000° C temperatūrai naudojamoms elastingoms ir lankstomosioms šiluminės izoliacijos montažo detalėms.

3-6 taisyklė

Priemonės, leidžiančios patekti į naftos tanklaivių ir balkerių krovinių zoną ir judėti joje

1. Taikymas

1.1. Išskyrus 1.2 punkte nurodytus atvejus, ši taisyklė taikoma 500 bendrosios talpos ir didesniems naftos tanklaiviams bei 20 000 bendrosios talpos ir didesniems balkeriams (pagal šios sąvokos apibrėžtį IX skyriaus 1 taisyklėje), pastatytiems 2005 m. sausio 1 d. arba vėliau.

1.2. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau, bet anksčiau kaip 2005 m. sausio 1 d. pastatyti 500 bendrosios talpos arba didesni naftos tanklaiviai privalo atitikti šio skyriaus 12-2 taisyklės nuostatas, priimtas rezoliucija MSC.27(61).^*

2. Priemonės, leidžiančios patekti į krovinių ir kitas patalpas ir ertmes

2.1. Kiekvienoje patalpoje ir ertmėje, kurios yra krovinių zonoje, įrengiamos nuolatinės priemonės į ją patekti tam, kad per visą laivo eksploatavimo laiką administracija, laivą eksploatuojanti įmonė (pagal šios sąvokos apibrėžtį IX skyriaus 1 taisyklėje) bei laivo įgula ir prireikus kiti asmenys galėtų atlikti visapusiškus ir nuodugnius laivo konstrukcinių dalių patikrinimus ir išmatuoti jų storį. Šios priemonės turi atitikti 5 punkto nuostatas ir „Prieinamumo patikrinimams priemonių technines sąlygas“, Jūrų saugumo komiteto priimtas rezoliucija MSC. 133(76), atsižvelgiant ir į dalinius pakeitimus, kuriuos jose galėtų padaryti Organizacija, su sąlyga, kad šie pakeitimai būtų priimti ir įsigaliotų taip, kaip nurodyta šios Konvencijos VIII straipsnyje dėl procedūrų, taikomų priedo, išskyrus jo I dalį, daliniam keitimui.

2.2. Jei šios nuolatinės į patalpas ir ertmes patekti skirtos priemonės galėtų būti apgadintos vykdant įprastus krovos darbus arba jei nuolatines priemones įrengti būtų praktiškai neįgyvendinama, administracija gali leisti jų vietoje įrengti „Techninėse sąlygose“ nurodytas judamas arba kilnojamąsias priemones su sąlyga, kad įtaisai šioms kilnojamosioms priemonėms tvirtinti, pritaisyti, pakabinti ar atremti sudarytų neatskiriamą laivo konstrukcijos dalį. Turi būti įmanoma visą kilnojamąją įrangą nesunkiai sumontuoti ir parengti naudotis laivo įgulos jėgomis.

2.3. Visų priemonių patekti į patalpas ir ertmes ir įtaisų joms tvirtinti laive konstrukcija bei pagaminimo medžiagos turi tenkinti administracijos nustatytas sąlygas. Priemonės patekti į patalpas ir ertmes apžiūrimos prieš jomis pasinaudojant per I skyriaus 10 taisyklėje nurodytas apžiūras arba kai jomis per šias apžiūras naudojamasi.

3. Saugios priemonės, skirtos patekti į krovinių triumus, krovinių tankus, balasto tankus ir kitas patalpas ir ertmes

3.1. Į krovinių triumus, koferdamus, balasto tankus, krovinių tankus ir kitas krovinių zonos patalpas ir ertmes turi būti įmanoma saugiai patekti** tiesiai iš atviro denio ir taip, kad būtų užtikrinta galimybė šias patalpas ir ertmes nuodugniai patikrinti. Saugias priemones patekti^** į dvigubo dugno ertmes leidžiama įrengti iš siurblinės, giliojo koferdamo, vamzdynų tunelio, krovinių triumo, dvigubo korpuso ertmės arba panašaus laivo skyriaus, kuris nėra skirtas naftai arba pavojingiems kroviniams vežti.

3.2. Patekti į 35 m ilgio ir ilgesnius tankus arba jų skyrius kiekvienam iš jų įrengiama bent po du liukus su trapais, kurie išdėstomi, kiek tai praktiškai įmanoma, toliau vienas nuo kito. Trumpesniuose kaip 35 m ilgio tankuose įrengiama bent po vieną liuką su trapu. Jei tankas viduje padalytas viena ar daugiau teliūskavimą stabdančių pertvarų arba panašiomis konstrukcijomis, kliudančiomis nesunkiai patekti į kitas tanko dalis, jame įrengiami bent du liukai su trapais.

3.3. Kiekviename krovinių triume įrengiama bent po dvi priemones į jį patekti, kurios, kiek praktiškai įmanoma, išdėstomos toliau viena nuo kitos. Apskritai šios priemonės turėtų būti išdėstomos įstrižai viena kitos atžvilgiu, pvz., vienas įėjimas netoli priekinės triumo pertvaros iš kairiojo borto pusės, o antras – netoli jo galinės pertvaros iš dešiniojo borto pusės.

4. Laivo konstrukcinių dalių patikros nurodymai

4.1. Priemonės, kuriomis laive naudojamasi norint prieiti prie jo konstrukcinių dalių, kad jos būtų nuodugniai patikrintos ir išmatuotas jų storis, aprašomos administracijos aprobuotuose „Laivo konstrukcinių dalių patikros nurodymuose“; vieną iš nuolat atnaujinamų šio leidinio kopijų privaloma saugoti laive. „Laivo konstrukcinių dalių patikros nurodymuose“ kiekvienai iš krovinių zonos patalpai arba ertmei turi būti pateiktos:

4.1.1. schemos, kuriose pažymėtos priemonės, skirtos patekti į šią patalpą arba ertmę, kartu su atitinkamomis techninėmis sąlygomis ir matmenimis;

4.1.2. schemos, kuriose pažymėtos šių patalpų arba ertmių viduje turimos priemonės, leidžiančios atlikti šių patalpų/ ertmių bendrą patikrinimą, taip pat atitinkamos techninės sąlygos ir matmenys. Šiose schemose pažymima, iš kur galima patikrinti kiekvieną patalpos arba ertmės vietą;

4.1.3. schemos, kuriose pažymėtos šių patalpų arba ertmių viduje turimos priemonės, leidžiančios šias patalpas arba ertmes nuodugniai patikrinti, taip pat atitinkamos techninės sąlygos ir matmenys. Šiose schemose pažymimi plotai su svarbiomis konstrukcinėmis dalimis ir nurodoma, ar priemonės prie jų prieiti yra nuolatinės, ar kilnojamosios, taip pat pažymimos vietos, iš kurių galima patikrinti kiekvieną iš šių plotų;

4.1.4. instrukcijos, nurodančios, kaip tikrinti ir palaikyti visų įėjimo ir priėjimo priemonių bei jų tvirtinimo įtaisų konstrukcinį atsparumą, atsižvelgiant ir į patalpoje arba ertmėje galinčią susidaryti bet kokią dėl korozijos žalingą aplinką;

4.1.5. darbų saugos instrukcijos, kai nuodugniai apžiūrai ir konstrukcijų storiui išmatuoti įrengiamos pagalbinės priemonės (pastoliai);

4.1.6. instrukcijos, nurodančios, kaip sumontuoti bet kokias kilnojamąsias įėjimo ir priėjimo priemones ir saugiai jomis naudotis;

4.1.7. visų kilnojamųjų įėjimo ir priėjimo priemonių aprašas;

4.1.8. laive turimų įėjimo ir priėjimo priemonių periodinių patikrinimų ir atliktų techninės priežiūros ir remonto darbų registracija.

4.2. Šios taisyklės požiūriu „plotai su svarbiomis konstrukcinėmis dalimis“ reiškia vietas, kurias, remiantis apskaičiavimais, reikia nuolat tikrinti, arba kai iš panašių arba tokio paties tipo laivų eksploatavimo patirties yra paaiškėję, jog šioms vietoms gresia įtrūkimai, sulinkimai, deformacija arba korozija, dėl kurių galėtų nukentėti laivo konstrukcinis vientisumas.

5. Bendrosios techninės sąlygos

5.1. Horizontalios angos, liukai arba landos, skirtos patekti į patalpas arba ertmes, turi būti tokių matmenų, kad užsidėjęs autonominį kvėpavimo aparatą ir vilkintis apsauginę aprangą asmuo galėtų nekliudomai kopti arba leistis bet kokiu trapu; jos taip pat privalo užtikrinti pakankamą prošvaisą iškelti iš patalpos arba ertmės apačios nukentėjusįjį. Ši minimali prošvaisa negali būti mažesnė kaip 600 mm pločio ir 600 mm ilgio. Jei į krovinių triumą patenkama per jo liuką, trapo viršutinė dalis turi būti išdėstyta kiek galima arčiau liuko komingso briaunos. Jei liuko, per kurį patenkama į triumą, komingsas yra aukštesnis kaip 900 mm, jo išorėje įtaisomi su trapu besijungiantys laipteliai.

5.2. Skersai ir išilgai patalpos arba ertmės judėti skirtų vertikalių angų ir landų, įrengtų teliūskavimą stabdančiose pertvarose, floruose, dugno stringeriuose ir rėminiuose špantuose, minimali prošvaisa turi būti ne mažesnė kaip 600 mm pločio ir 800 mm aukščio, o anga arba landa įrengta ne aukščiau kaip per 600 mm nuo laivo dugno apkalos, nebent būtų įrengtos grotelės ar kitos priemonės prie jos palypėti.

5.3. Mažesniuose kaip 5 000 t dedveito tanklaiviuose administracija ypatingomis aplinkybėmis gali leisti įrengti mažesnių matmenų 5.1 ir 5.2 punktuose nurodytas angas, jei jai būtų įrodyta, jog per tokias angas galima įeiti ir išeiti arba išgelbėti nukentėjusįjį.

B dalis

Laivo skirstymas į skyrius ir jo stovumas^*

(B dalis taikoma keleiviniams ir krovininiams laivams taip, kaip nurodyta atitinkamose taisyklėse)

4 taisyklė

Keleivinio laivo leistinasis užtvindymo ilgis

1. Nustatant leistinąjį užtvindymo ilgį bet kuriam laivo ilgio taškui, naudojamasi tokiu apskaičiavimo būdu, kai atsižvelgiama į šio laivo formą, grimzlę ir kitas jo ypatybes.

2. Kiekviename laive, turinčiame ištisinį pertvarų denį, leistinasis užtvindymo ilgis tam tikram šio laivo ilgio taškui reiškia didžiausią laivo ilgio atkarpą, kurios vidurys yra šiame taške, kurią 5 taisyklėje tiksliai nurodytų prielaidų sąlygomis vanduo užtvindytų laivui nenugrimztant žemiau jo ribinės grimzlės linijos.

3.1. Jei laive nėra ištisinio pertvarų denio, leistinasis užtvindymo ilgis bet kuriam šio laivo ilgio taškui gali būti apskaičiuotas pasitelkus jo menamą ištisinę ribinės grimzlės liniją, brėžiamą laivo borto bent 76 mm žemiau viršutinio paviršiaus to denio, kurį pasiekia su šiuo apskaičiavimu susijusios vandeniui nepralaidžios laivo skersinės pertvaros ir jo borto apkala.

3.2. Jei tam tikra menamos ribinės grimzlės linijos dalis nubrėžta pastebimai žemiau to denio, kurį pasiekia skersinės pertvaros, administracija gali leisti taikyti tam tikras nuolaidas pralaidumo vandeniui atžvilgiu dėl tos pertvarų dalies, kuri yra tarp ribinės grimzlės linijos ir tiesiai virš jos esančio denio.

5 taisyklė

Keleivinių laivų patalpų skvarba

1.1. 4 taisyklėje minėtos tikslios prielaidos skirtos žemiau ribinės grimzlės linijos esančių patalpų skvarbai.

1.2. Apskaičiuojant leistinąjį užtvindymo ilgį, naudojamasi pastoviu vidutiniu patalpos skvarbos dydžiu visam kiekvienos iš toliau nurodytų laivo dalių ilgiui (žemiau ribinės grimzlės linijos):

1.2.1. mechanizmų patalpai (pagal šios sąvokos apibrėžtį 2 taisyklėje);

1.2.2. laivo daliai prieš mechanizmų patalpa; ir

1.2.3. laivo daliai už mechanizmų patalpos.

2.1. Pastovus vidutinis patalpos skvarbos dydis visai mechanizmų patalpai apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

a – žemiau ribinės grimzlės linijos mechanizmų patalpoje išdėstytų keleivių patalpų, apibrėžtų 2 taisyklėje, tūris;

c – tarp denių žemiau ribinės grimzlės linijos mechanizmų patalpoje išdėstytų krovinių patalpų, anglių kuro bunkerių arba atsargų sandėlių tūris;

v – bendras mechanizmų patalpos žemiau ribinės grimzlės linijos tūris.

2.2. Jei detaliai apskaičiuotas vidutinis patalpų skvarbos dydis pasirodytų esąs mažesnis, negu būtų gautas pagal šią formulę, ir administracija su tuo sutiktų, leidžiama naudotis detaliai apskaičiuotu jo dydžiu. Dėl to keleivių patalpoms, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, apskaičiavimuose taikomas skvarbos dydis yra 95, visoms krovinių, anglių ir atsargų patalpoms – 60, o dvigubo dugno, naftos degalų ir kitokioms cisternoms – toks dydis, koks galėtų būti patvirtintas kiekvienam konkrečiam atvejui.

3. Išskyrus 4 punkte numatytus atvejus, pastovus vidutinis patalpų skvarbos dydis visai laivo daliai prieš mechanizmų patalpą ir visai jo daliai už mechanizmų patalpos apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

a – keleivių patalpų, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, išdėstytų žemiau ribinės grimzlės linijos prieš mechanizmų patalpą arba užjos, tūris;

v – bendras laivo dalių prieš mechanizmų patalpą arba už jos žemiau ribinės grimzlės linijos tūris.

4.1. Jei, kaip numatyta 6 taisyklės 5 punkte, laivas dalijamas į skyrius specialiu būdu, pastovus vidutinis patalpų skvarbos dydis visai laivo daliai prieš mechanizmų patalpą ir visai jo daliai už mechanizmų patalpos apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

b – patalpų prieš mechanizmų patalpą arba už jos žemiau ribinės grimzlės linijos ir aukščiau viršutinių florų, vidinio dugno arba galinių cisternų paviršiaus, atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį, skirtų ir naudojamų sukrauti ir laikyti krovinius, anglis kurui arba naftos degalus, atsargas, bagažą ir paštą, laivo inkarų grandines ir gėlą vandenį, tūris;

v – bendras laivo dalių žemiau ribinės grimzlės linijos prieš mechanizmų patalpą arba už jos tūris.

4.2. Jei dėl laivo paskirties pobūdžio jo krovinių triumuose paprastai nevežami dideli krovinių kiekiai, jokia šių krovinių patalpų tūrio dalis neįtraukiama į b dydžio apskaičiavimus.

5. Neįprastais atvejais administracija gali leisti arba pareikalauti, kad laivo dalių prieš mechanizmų patalpą arba už jos vidutinis patalpų skvarbos dydis būtų apskaičiuotas detaliai; tada keleivių patalpoms, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, apskaičiavimuose taikomas skvarbos dydis yra 95, patalpoms, kuriose išdėstytos mašinos, – 85, visoms krovinių patalpoms, anglių kuro bunkeriams ir atsargų sandėliams – 60, o dvigubo dugno, naftos degalų ir kitokioms cisternoms – toks dydis, koks galėtų būti patvirtintas kiekvienam konkrečiam atvejui.

6. Jei kuriame nors iš tarp denių išdėstytų laivo skyrių tarp dviejų vandeniui nepralaidžių skersinių pertvarų yra bet kokių keleivių arba įgulos patalpų, visas šis skyrius, iš jo tūrio atėmus bet kokių jame išdėstytų ir nuolatinėmis plieno pertvaromis visiškai atskirtų bei kitam reikalui numatytų patalpų tūrį, laikomas keleivių patalpa. Tačiau jeigu šiame skyriuje nuolatinėmis plieno pertvaromis visiškai atskirtos būtent šios keleivių arba įgulos patalpos, keleivių patalpomis laikomos tiktai jos.

6 taisyklė

Leidžiamas keleivinių laivų skyrių ilgis

1. Laivai dalijami į skyrius kiek galima efektyviau, atsižvelgiant į numatomą šių laivų paskirtį. Dalijant laivą į skyrius atsižvelgiama į laivo ilgį ir jo paskirtį; į daugiausia skyrių dalijami ilgiausi, visų pirma keleiviniai laivai.

2. Skirstymo į skyrius koeficientas

2.1. Didžiausias leidžiamas laivo skyriaus ilgis, kurio vidurys yra kuriame nors laivo ilgio taške, nustatomas laivo leistinąjį užtvindymo ilgį dauginant iš atitinkamo koeficiento, vadinamo skirstymo į skyrius koeficientu.

2.2. Skirstymo į skyrius koeficiento dydis priklauso nuo laivo ilgio; bet kokio konkretaus laivo ilgio jis įvairuoja atsižvelgiant į numatomą šio laivo paskirtį. Šis koeficientas dėsningai ir tolygiai mažėja:

1) didėjant laivo ilgiui; ir

2) nuo koeficiento A, taikomo laivams, naudojamiems visų pirma kroviniams vežti, iki koeficiento B, taikomo laivams, naudojamiems visų pirma keleiviams vežti.

2.3. Koeficientų A ir B kitimą išreiškia (1) ir (2) formulės. Jose L – laivo ilgis, kaip apibrėžta 2 taisyklėje:

 (kai L = 131 m ir didesnis); (1)

B = 30,3/(L – 42) + 0,18  (kai L = 79 m ir didesnis)    (2)

3. Paskirties kriterijus

3.1. Bet kokiam tam tikro ilgio laivui atitinkamas jo skirstymo į skyrius koeficientas nustatomas atsižvelgiant į skaitmeninį jo paskirties kriterijų (toliau – skaitmeninis kriterijus), apskaičiuojamą pagal (3) ir (4) formules.

Kurioje:

C_s – skaitmeninis kriterijus;

L – laivo ilgis metrais, kaip apibrėžta 2 taisyklėje;

M – sudėtinis mechanizmų patalpos, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, ir bet kokių nuolatinių, prieš mechanizmų patalpą arba už jos aukščiau dvigubo (vidinio) dugno esančių naftos degalų cisternų tūris kubiniais metrais;

P – bendras žemiau ribinės grimzlės linijos esančių keleivių patalpų, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, tūris kubiniais metrais;

V– bendras laivo tūris žemiau ribinės grimzlės linijos kubiniais metrais;

P₁ = KN;

kurioje:

N – laivui leidžiamas vežti keleivių skaičius,

K = 0,056 L.

3.2. Jei KN sandauga yra didesnė už P ir bendro faktinių keleivių patalpų aukščiau ribinės grimzlės linijos tūrio sumą, P₁ laikomas lygiu arba šiai sumai, arba dviem trečdaliams KN sandaugos, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų skaičių didesnis.

Jei P₁ didesnis už P, tai:

(3)

o kitais atvejais:

(4)

3.3. Jei laive nėra ištisinio pertvarų denio, tūriai apskaičiuojami iki faktinių ribinės grimzlės linijų, pagal kurias nustatomas laivo leistinasis užtvindymo ilgis.

4. Laivų skirstymo į skyrius taisyklės, išskyrus laivus, kuriems taikomos 5 punkto nuostatos

4.1. 131 m ilgio ir ilgesni laivai, kurių skaitmeninis kriterijus 23 arba mažesnis, nuo forpiko laivagalio link dalijami į skyrius taikant pagal (1) formulę apskaičiuotą koeficientą A; laivai, kurių skaitmeninis kriterijus 123 arba didesnis, dalijami į skyrius taikant pagal (2) formulę apskaičiuotą koeficientą B; laivai, kurių skaitmeninis kriterijus nuo 23 iki 123, dalijami į skyrius taikant koeficientą F, apskaičiuotą linijine interpoliacija tarp koeficientų A ir B, pagal formulę:

                                  (5)

Tačiau jei skaitmeninis kriterijus yra 45 arba didesnis, o pagal (5) formulę apskaičiuotas skirstymo į skyrius koeficientas yra 0,65 arba mažesnis (bet didesnis negu 0,50), už forpiko laivagalio link laivas dalijamas į skyrius taikant koeficientą 0,50.

4.2. Jei apskaičiuotas koeficientas F mažesnis negu 0,40 ir pasirodo, jog šio koeficiento taikymas laivo mechanizmų patalpai praktiškai neįgyvendinamas, ir administracija su tuo sutinka, tai dėl šio skyriaus leidžiama taikyti padidintą koeficientą; tačiau jis negali būti didesnis negu 0,40.

4.3. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link trumpesnius negu 131 m (bet ne trumpesnius negu 79 m) ilgio laivus, kurių skaitmeninis kriterijus yra dydis S, apskaičiuotas pagal formulę:

taikomas koeficientas 1 (vienetas); dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus 123 arba didesnis – koeficientas B, apskaičiuotas pagal (2) formulę; dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus tarp S ir 123 – koeficientas F, apskaičiuotas linijine interpoliacija tarp 1 ir koeficiento B, pagal formulę:

                                                                    (6).

4.4. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link trumpesnius negu 131 m (bet ne trumpesnius negu 79 m) laivus, kurių skaitmeninis kriterijus mažesnis už S, ir trumpesnius negu 79 m ilgio laivus, taikomas koeficientas 1 (vienetas), nebent bet kuriuo iš šių dviejų atvejų pasirodytų, jog šį koeficientą taikyti kuriai nors laivo daliai praktiškai nerealu, ir su tuo sutiktų administracija; tada ji, atsižvelgdama į visas šio atvejo aplinkybes, gali leisti taikyti, jos nuomone, pateisinamas nuolaidas.

4.5. 4.4. punkto nuostatos taikomos ir bet kurio ilgio laivams, turintiems teisę vežti daugiau kaip 12 keleivių; tačiau keleivių skaičius negali būti didesnis negu 50 arba didesnis negu apskaičiuotas pagal formulę L²: 650, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų skaičių yra mažesnis.

5. Specialūs skirstymo į skyrius normatyvai laivams, kuriems taikomos III skyriaus 21 taisyklės 1.2 punkto nuostatos

5.1.1. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link laivus, visų pirma naudojamus keleiviams vežti, taikomas koeficientas 0,5 arba pagal 3 ir 4 punktų nuostatas apskaičiuotas koeficientas, jei jis yra mažesnis negu 0,5.

5.1.2. Jei tokie laivai yra trumpesni negu 91,5 m ir administracija sutinka, jog šio koeficiento taikymas kuriam nors iš laivo skyrių neįgyvendinamas, ji gali leisti šio skyriaus ilgį nustatyti taikant didesnį koeficientą su sąlyga, kad šis koeficientas būtų pats mažiausias, kokį tokiomis aplinkybėmis leistina realiai ir pagrįstai taikyti.

5.2. Jei bet kuris laivas, nesvarbu, ar jis trumpesnis negu 91,5 m, ar ne, turi nuolat vežti didelį krovinių kiekį ir dėl to dalijant jį į skyrius nuo forpiko laivagalio link tampa neįmanoma laikytis nuostatos taikyti ne didesnį kaip 0,5 koeficientą, dalijant taikomas pagal 5.2.1–5.2.5 punktų nuostatas nustatomas normatyvas, tačiau su sąlyga, kad tais atvejais, kai administracija sutinka, jog reikalauti griežtai laikytis nuostatų visais jų aspektais būtų nepagrįsta, jos leidžiama alternatyvi vandeniui nepralaidžių skersinių pertvarų išdėstymo tvarka galėtų būti laikoma pateisinama dėl savo pranašumų ir nekenktų bendram tokio padalijimo į skyrius efektyvumui.

5.2.1. 3 punkto nuostatos dėl skaitmeninio kriterijaus taikomos laikantis išimties, kad apskaičiuojant P₁ dydį keleivių patalpoms su miegamosiomis vietomis K dydis arba atitinka nustatytąjį pagal 3 punkto nuostatas, arba laikomas lygiu 3,5 m³, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių didesnis; keleivių patalpoms be miegamųjų vietų K dydis laikomas lygiu 3,5 m³.

5.2.2. 2 punkte nurodytas koeficientas B keičiamas koeficientu BB, apskaičiuojamu pagal formulę:

(L = 55 m ir didesnis).

5.2.3. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link 131 m ir ilgesnius laivus, kurių skaitmeninis kriterijus 23 arba mažesnis, taikomas koeficientas A, apskaičiuotas pagal 2.3 punkte nurodytą formulę (1); dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus 123 arba didesnis – koeficientas BB, apskaičiuotas pagal 5.2.2 punkte nurodytą formulę; dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus tarp 23 ir 123 – koeficientas F, apskaičiuotas linijine interpoliacija tarp koeficientų A ir BB, pagal formulę:

nebent taip apskaičiuotas F pasirodytų esąs mažesnis negu 0,5; tada taikomas arba koeficientas 0,5, arba pagal 4.1 punkto nuostatas apskaičiuotas koeficientas, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių yra mažesnis.

5.2.4. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link trumpesnius negu 131 m (tačiau ne trumpesnius negu 55 m) laivus, kurių skaitmeninis kriterijus lygus dydžiui S_l, apskaičiuojamam pagal formulę:

taikomas koeficientas 1 (vienetas); dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus 123 arba didesnis – koeficientas BB, apskaičiuotas pagal 5.2 punkte nurodytą formulę; dalijant laivus, kurių skaitmeninis kriterijus tarp S_l ir 123 – koeficientas F, apskaičiuotas linijine interpoliacija tarp 1 ir koeficiento BB, pagal formulę:

tačiau bet kuriuo pastaruoju atveju, jeigu taip apskaičiuotas koeficientas pasirodo mažesnis negu 0,5, laivo skirstymui į skyrius taikomas ne didesnis negu 0,5 dydžio koeficientas.

5.2.5. Dalijant į skyrius nuo forpiko laivagalio link trumpesnius negu 131 m (bet ne trumpesnius negu 55 m) laivus, kurių skaitmeninis kriterijus mažesnis už S_l, ir trumpesnius negu 55 m laivus, taikomas koeficientas 1 (vienetas), nebent pasirodytų, jog taikyti šį koeficientą tam tikriems laivo skyriams praktiškai neįmanoma, ir su tuo sutiktų administracija; tada ji, atsižvelgdama į visas tokio atvejo aplinkybes, gali leisti taikyti dėl šių laivo skyrių, jos nuomone, pateisinamas nuolaidas su sąlyga, kad arčiausiai laivagalio esančio skyriaus ribos ir kuo daugiau priekinės laivo dalies (tarp forpiko ir laivagalinio mechanizmų patalpos pertvaros) skyrių nebūtų viršiję laivo leistinojo užtvindymo ilgio ribų.

5.3. Apskaičiuojant laivo leistinojo užtvindymo ilgio kreives, taikomos 5 taisyklės 4 punkto specialios nuostatos dėl patalpų skvarbos.

5.4. Jei administracija mano, kad atsižvelgiant į tam tikram laivui numatomų reisų pobūdį ir sąlygas užtektų laikytis vien kitų šio skyriaus punktų nuostatų bei II-2 skyriaus nuostatų, šio punkto nuostatų laikytis neprivaloma.

7 taisyklė

Specialios nuostatos dėl keleivinių laivų skirstymo į skyrius

1. Jei kurioje nors laivo dalyje arba dalyse vandeniui nepralaidžios skersinės pertvaros įrengtos taip, kad jos viršuje pasiekia aukštesnį negu likusioje laivo dalyje denį, ir apskaičiuojant laivo leistinąjį užtvindymo ilgį norima pasinaudoti šių aukštesnių pertvarų teikiamu pranašumu, leidžiama kiekvienai iš šių laivo dalių naudoti skirtingas ribinės grimzlės linijas su sąlyga, kad:

1.1. laivo bortai per visą laivo ilgį siektų pačią aukščiausią iš šių ribinės grimzlės linijų atitinkantį denį ir visos angos bortų apkaloje, išdėstytos per visą laivo ilgį žemiau šio denio, 17 taisyklės požiūriu būtų laikomos esančios žemiau ribinės grimzlės linijos; ir

1.2. abiejų abipus pertvaros denio „pakopos“ išdėstytų laivo skyrių ilgis skyrium imant neviršytų jiems leidžiamo, jų ribinės grimzlės linijas atitinkančio ilgio, o bendras jų ilgis nebūtų daugiau negu dvigubai didesnis už leidžiamą skyriaus, atitinkančio žemesniąją iš šių dviejų ribinės grimzlės linijų, ilgį.

2.1. Bet kurio laivo skyriaus ilgis gali būti didesnis už pagal 6 taisyklės nuostatas apskaičiuotąjį, su sąlyga, kad abipus jo išdėstytų skyrių bendras ilgis arba neviršytų laivo leistinojo užtvindymo ilgio, arba nebūtų daugiau negu dvigubai didesnis už jam leidžiamą ilgį, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių yra mažesnis.

2.2. Jei vienas iš dviejų gretimų laivo skyrių yra mechanizmų patalpoje, o antrasis – už mechanizmų patalpos ribų, ir jei vidutinė tos laivo dalies, kurioje yra antrasis skyrius, skvarba skiriasi nuo mechanizmų patalpos vidutinės skvarbos, bendras šių abiejų dalių ilgis tikslinamas pagal apibendrintą vidutinę tų dviejų laivo dalių, kuriose šie skyriai išdėstyti, skvarbą.

2.3. Jei dviem gretimiems laivo skyriams taikomi skirtingi skirstymo į skyrius koeficientai, bendras šių skyrių ilgis nustatomas proporcingai.

3. 100 m ilgio ir ilgesniuose laivuose viena iš pagrindinių skersinių pertvarų už forpiko laivagalio link įrengiama nenutolstant nuo laivo priekio statmens toliau negu per atitveriamam skyriui leidžiamą ilgį.

4. Bet kuri pagrindinė skersinė pertvara gali turėti ir įdubą (nišą) tuo atveju, jei ši įduba visa tilptų tarp dviejų vertikalių plokštumų, nubrėžtų abipus jos, išilgai abiejų laivo bortų, per atstumą nuo borto apkalos, lygų penktadaliui laivo pločio, kaip apibrėžta 2 taisyklėje; šie atstumai matuojami žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje, statmenai vidurinei laivo plokštumai. Bet kuri už šių ribų išsikišanti įdubos dalis pagal 5 punkto nuostatas laikoma pakopa.

5. Bet kuri pagrindinė skersinė pertvara gali būti laiptuotos konstrukcijos – su sąlyga, kad laikomasi vienos iš šių trijų sąlygų:

5.1. bendras abiejų šia pertvara atskiriamų skyrių ilgis negali viršyti 90 proc. laivo leistinojo užtvindymo ilgio arba būti dvigubai didesnis už leidžiamą ilgį, išskyrus laivus, kurių skirstymo į skyrius koeficientas didesnis negu 0,9 ir šiais atvejais bendras atitinkamų dviejų skyrių ilgis negali viršyti jiems leidžiamo ilgio;

5.2. pertvaros pakopos vietoje turi būti imamasi papildomų priemonių dėl skirstymo į skyrius tam, kad būtų išlaikytas toks pat saugumo lygis, kokį užtikrintų ištisinė plokščia pertvara;

5.3. skyriaus, virš kurio išsikiša pertvaros pakopa, ilgis negali viršyti jam pagal 76 mm žemiau šios pakopos lygio nubrėžtą ribinės grimzlės liniją leidžiamo ilgio.

6. Jei bet kuri pagrindinė skersinė pertvara turi įdubų arba yra laiptuota, laivo dalijimo į skyrius požiūriu ji laikoma jai prilygstančia ištisai plokščia pertvara.

7. Jei atstumas tarp dviejų gretimų pagrindinių skersinių pertvarų arba joms prilygstančių ištisinių plokščių pertvarų, arba tarp artimiausias laiptuotas pertvarų dalis kertančių skersinių plokštumų yra mažesnis kaip 3 m pridėjus 3 proc. laivo ilgio, arba mažesnis nei 11 m, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių yra mažesnis, 6 taisyklės nuostatų požiūriu tik viena iš šių pertvarų laikoma dalijančia laivą į skyrius pertvara.

8. Jei bet kuris pagrindinis skersinis vandeniui nepralaidus laivo skyrius padalytas pertvaromis papildomai ir galima įrodyti, jog bet kuriuo atveju šio laivo bortą tariamai pažeidus 3 m plius 3 proc. laivo ilgio arba 11 m (atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių yra mažesnis) atkarpoje nebūtų užtvindytas visas šio pagrindinio skyriaus tūris, ir administracija su tuo sutinka, šiam skyriui leistą ilgį (jei jis nebūtų papildomai atskirtas) leidžiama proporcingai padidinti. Tokiu atveju tariamas efektyvus laivo plūdrumas nepažeisto borto pusėje neturi būti didesnis už tariamą pažeistosios pusės plūdrumą.

9. Jei nustatyta, kad laivo skirstymo į skyrius koeficientas turi būti lygus 0,5 arba mažesnis, bendras dviejų gretimų laivo skyrių ilgis negali būti didesnis už leistinąjį laivo užtvindymo ilgį.

8 taisyklė

Apgadintų keleivinių laivų stovumas^*

(Atsižvelgiant į 8-1 taisyklės nuostatas, 8 taisyklės 23.1–2.3.4, 2.4, 5 ir 6.2 punktai taikomi keleiviniams laivams, pastatytiems 1990 m. balandžio 29 d. arba vėliau. 7.2, 7.3 ir 7.4 punktai taikomi visiems keleiviniams laivams)

1.1. Visomis eksploatacijos sąlygomis užtikrinama, kad neapgadintas laivas būtų pakankamai stovus tam, kad jis atsilaikytų baigiant užtvindyti bet kurį vieną iš jo pagrindinių skyrių, turinčių būti jo leistinojo užtvindymo ilgio ribose.

1.2. Jei du gretimi pagrindiniai laivo skyriai atskirti laiptuota pertvara remiantis 7 taisyklės 5.1 punkte išdėstytais reikalavimais, neapgadintas laivas turi būti pakankamai stovus tam, kad jis atsilaikytų užtvindžius tuos du gretimus pagrindinius skyrius.

1.3. Jei laivo skirstymo į skyrius koeficientas yra 0,5 arba mažesnis, bet didesnis negu 0,33, neapgadintas laivas turi būti pakankamai stovus tam, kad jis atsilaikytų užtvindžius bet kuriuos du jo gretimus pagrindinius skyrius.

1.4. Jei laivo skirstymo į skyrius reikiamas koeficientas yra 0,33 arba mažesnis, neapgadintas laivas turi būti pakankamai stovus tam, kad atsilaikytų užtvindžius bet kuriuos tris jo gretimus pagrindinius skyrius.

2.1. 1 punkto nuostatos įgyvendinamos remiantis pagal 3, 4 ir 6 punktų nuostatas atliktais apskaičiavimais, atsižvelgiant į laivo proporcijas, jo konstrukcijos ypatybes ir į apgadintų laivo skyrių išdėstymą ir formą. Tai apskaičiuojant laikoma, kad laivas stovumo požiūriu yra pačios blogiausios tikėtinos eksploatacinės būklės.

2.2. Jei siūloma laive įrengti denius, vidinę bortų apkalą arba išilgines pertvaras, pakankamai sandarius ir gerokai ribojančius vandens plitimą, administracija turi būti įsitikinusi, jog atliekant skaičiavimus tinkamai atsižvelgiama į šias vandens plitimą ribojančias laivo konstrukcijos detales.

2.3. Laivui privalomas galutinis stovumas po jo apgadinimo ir, jei numatoma, ištiesinimo, nustatomas toliau nurodytais būdais:

2.3.1. Laivo stovumo diagramos teigiamo liktinio atstatomojo peties kreivė privalo turėti bent 15 laipsnių atkarpą už pusiausvyros kampo ribos. Šią atkarpą leidžiama sumažinti iki 10 laipsnių, jei plotas po atstatomojo peties kreive atitinka nurodytą 2.3.2 punkte plotą, padidintą santykiu:

atkarpa šiame santykyje išreikšta laipsniais.

2.3.2. Plotas po atstatomojo peties kreive turi būti ne mažesnis kaip 0,015 m/rad, matuojant nuo pusiausvyros kampo iki vieno iš toliau nurodytų kampų (atsižvelgiant į tai, kuris iš jų mažesnis):

2.3.2.1. iki kampo, nuo kurio prasideda progresuojantis užtvindymas;

2.3.2.1. iki 22 laipsnių kampo (matuojant nuo stačios laivo padėties), jei užtvindomas vienas laivo skyrius, arba 27 laipsnių kampo (matuojant nuo stačios laivo padėties), jei vienu metu užtvindomi du ar daugiau gretimų skyrių.

2.3.3. Liktinis atstatomasis petys privalo būti teigiamo stovumo, atsižvelgiant į didžiausią iš trijų toliau nurodytų kreno momentų, susidarančių:

2.3.3.1. kai visi keleiviai susitelkia prie vieno laivo borto;

2.3.3.2. kai keltuvais nuleidžiamos visos visiškai pilnos vieno borto gelbėjimosi valtys ir plaustai;

2.3.3.3. dėl vėjo spaudimo.

Šie momentai apskaičiuojami pagal formulę:

Tačiau jokiu atveju atstatomasis petys negali būti mažesnis kaip 0,1 m.

2.3.4. Apskaičiuojant 2.3.3 punkte nurodytus kreno momentus, daromos toliau nurodytos prielaidos:

2.3.4.1. apskaičiuojant dėl keleivių susitelkimo susidarantį momentą, laikoma, kad:

2.3.4.1.1. kiekviename kvadratiniame metre yra keturi keleiviai;

2.3.4.1.2. kiekvieno keleivio masė lygi 75 kg;

2.3.4.1.3. keleiviai susibūrę laisvame denio plote prie vieno iš laivo bortų tuose deniuose, kuriuose numatytos žmonių rinkimosi avariniais atvejais vietos, ir taip, kad dėl to susidaro pats nepalankiausias kreno momentas;

2.3.4.2. apskaičiuojant momentą, susidarantį dėl keltuvais nuleidžiamų visų visiškai pilnų vieno borto gelbėjimosi valčių ir plaustų, laikoma, kad:

2.3.4.2.1. visos gelbėjimosi ir gelbėjimo valtys, pritvirtintos prie to borto, į kurį laivas pasviro po apgadinimo, yra visiškai pilnos, keltuvais išstumtos už borto ir paruoštos nuleisti;

2.3.4.2.2. toms gelbėjimosi valtims, kurios nuleidžiamos į vandenį visiškai pilnos tiesiog iš jų išdėstymo vietų, didžiausias kreno momentas susidaro jas nuleidžiant;

2.3.4.2.3. bet koks keltuvais nuleidžiamas gelbėjimosi plaustas, įrengtas prie borto, į kurį pasviro laivas po apgadinimo, yra visiškai pilnas, pritvirtintas prie keltuvų ir jais išstumtas už borto bei paruoštas nuleisti;

2.3.4.2.4. dėl laive vežamų žmonių, kurių nėra išstumtose už borto gelbėjimosi priemonėse, nesusidaro nei kreno, nei atstatomasis momentas;

2.3.4.2.5. gelbėjimosi priemonės, įrengtos prie borto, priešingo tam, į kurį pasviro laivas, yra savo stacionariose vietose;

2.3.4.3. apskaičiuojant momentą, susidarantį dėl vėjo spaudimo, laikoma, kad: 2.3.4.3.1. vėjas spaudžia 120 niutonų į kvadratinį metrą jėga;

2.3.4.3.2. apskaičiuojant imama laivo šoninė projekcija aukščiau vaterlinijos, atitinkančios nepažeisto laivo būklę;

2.3.4.3.3. šio momento pečiu laikomas vertikalus atstumas nuo taško, žyminčio pusę nepažeisto laivo būklę atitinkančios vidutinės jo grimzlės iki antvandeninio laivo šono svorio centro.

2.4. Tarpiniais užtvindymo etapais didžiausias atstatomasis petys privalo būti ne mažesnis kaip 0,05 m, o teigiamų atstatomųjų pečių atkarpa diagramoje ne trumpesnė kaip 7 laipsnių. Bet kuriuo atveju laikoma, jog laivo korpusas pažeistas tik vienoje vietoje ir kad jame yra tik vienas laisvasis paviršius.

3. Apgadinto laivo stovumui apskaičiuoti reikalingi tūrių ir paviršių skvarbos dydžiai yra nurodyti šioje lentelėje:

Patalpos	Skvarba
Skirtos kroviniams, anglims arba atsargoms	60
Naudojamos kaip gyvenamosios	95
Naudojamos mašinoms įrengti	85
Skirtos skysčiams saugoti	0 arba 95^*

Skaičiuojant didesnė paviršiaus skvarba taikoma patalpoms, kuriose avarinės vaterlinijos lygyje nėra išdėstyta daug gyvenamųjų patalpų, įrangos arba mašinų, taip pat patalpoms, kuriose paprastai nesukraunamas didesnis krovinių arba atsargų kiekis.

4. Apskaičiavimams taikomi šie tariamų laivo apgadinimų dydžiai:

4.1. išilginis apgadinimo dydis: 3 m plius 3 proc. laivo ilgio arba 11 m, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių dviejų atkarpų yra trumpesnė. Tais atvejais, kai taikomas 0,33 arba didesnis skirstymo į skyrius koeficientas, išilginio tariamo apgadinimo atkarpa pratęsiama tiek, kad ji apimtų bet kurias dvi viena po kitos išdėstytas pagrindines skersines vandeniui nepralaidžias pertvaras;

4.2. skersinis apgadinimo dydis (matuojamas žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje nuo laivo borto į jo vidų statmenai vidurinei laivo plokštumai): ši atkarpa laikoma lygia vienam penktadaliui laivo pločio (pagal pastarosios sąvokos apibrėžtį 2 taisyklėje);

4.3. vertikalus apgadinimo dydis: be apribojimo aukštyn nuo pagrindinės teorinės plokštumos;

4.4. jei dėl bet kokio menkesnio, negu nurodyta 4.1, 4.2 ir 4.3 punktuose, apgadinimo galėtų susidaryti pavojingesnės laivui sąlygos dėl jo kreno arba metacentrinio aukščio praradimo, apskaičiuojant stovumą būtina atsižvelgti ir į tokius apgadinimus.

5. Nesimetriško laivo užtvindymo galimybė šalinama veiksmingomis priemonėmis iki kuo mažesnio nekintamo tokio užtvindymo dydžio. Tais atvejais, kai reikia išvengti didelio laivo kreno, šios priemonės, jei jos praktiškai įgyvendinamos, turi suveikti automatiškai; tačiau jei laive tam įrengiami įtaisai priešinio krenui borto ertmėms užtvindyti, jie visais atvejais turi būti valdomi iš aukštesnės negu pertvarų denis vietos. Šios priemonės ir jų valdymo būdai turi būti priimtini administracijai. Maksimalus kreno kampas po užtvindymo (prieš laivą grąžinant į tiesią padėtį) neturi būti didesnis negu 15 laipsnių. Jei naudojamasi įtaisais priešinio borto ertmėms užtvindyti, laivo grąžinimo į tiesią padėtį laikas neturi viršyti 15 min. Laivo kapitonas aprūpinamas atitinkamais nurodymais, kaip naudotis įtaisais reguliuojant priešinio borto ertmių užtvindymą.^**

6. Galutinė laivo būklė po jo apgadinimo (o nesimetriško užtvindymo atveju – po to, kai buvo pasinaudota priemonėmis jį grąžinti į tiesią padėtį) turi atitikti šias sąlygas:

6.1. simetriško užtvindymo atveju laivo teigiamas liktinis metacentrinis aukštis, apskaičiuotas nekintamos vandentalpos metodu, turi būti bent 50 mm;

6.2. nesimetriško užtvindymo atveju, jei užtvindomas vienas laivo skyrius, kreno kampas negali viršyti 7 laipsnių; jei tuo pat metu užtvindomi du ar daugiau gretimų skyrių, administracija gali leisti 12 laipsnių kreno kampą;

6.3. galutiniame užtvindymo etape ribinės grimzlės linija jokiu būdu negali būti panirusi po vandeniu. Jei manoma, jog ribinės grimzlės linija panirtų tarpinio užtvindymo etapo metu, administracija gali pareikalauti, kad būtų atlikti, jos nuomone, būtini laivo saugumui užtikrinti tyrimai ir būtų imtasi atitinkamų priemonių.

7.1. Laivo kapitonas aprūpinamas duomenimis, reikalingais neapgadintą laivą normaliomis jo eksploatavimo sąlygomis palaikyti tokio stovumo, kad jis galėtų atlaikyti kritiškai pavojingą apgadinimą. Jei reikia užtvindyti priešingo borto ertmes, laivo kapitonas turi būti informuotas apie tai, kokiomis laivo stovumo sąlygomis buvo grindžiami kreno apskaičiavimai, ir turi būti įspėtas, kad laivą apgadinus esant nepalankesnėms sąlygoms gali susidaryti ir pernelyg didelis krenas.

7.2. 7.1 punkto nuoroda į informaciją, padedančią kapitonui palaikyti pakankamą neapgadinto laivo stovumą, turi apimti ir duomenis apie didžiausią šiam laivui leidžiamą jo svorio centro atstumą nuo kilio (KG) arba vietoj to mažiausią šiam laivui leidžiamą metacentrinį aukštį (GM), apskaičiuotus pakankamai plačiam (visų laivo eksploatavimo sąlygų atžvilgiu) jo grimzlės bei vandentalpos diapazonui. Šie duomenys turi parodyti ir skirtingų laivo diferento dydžių įtaką atsižvelgiant ir į šiam laivui taikomus eksploatacinius apribojimus.

7.3. Kiekvieno laivo laivapriekyje ir laivagalyje privaloma aiškiai pažymėti grimzlės skales. Jei grimzlės žymės yra ne tokiose vietose, kur jos lengvai matomos, arba jei jas įžiūrėti trukdo su konkrečia laivo paskirtimi susiję eksploataciniai apribojimai, laivas aprūpinamas patikimais grimzlės rodymo prietaisais, leidžiančiais nustatyti jo laivapriekio ir laivagalio grimzlę.

7.4. Pakrovus laivą ir prieš jam išplaukiant, laivo kapitonas nustato jo diferentą bei stovumą ir patikrina bei patvirtina atitinkamais įrašais, jog laivas atitinka atitinkamose nuostatose jam numatytus stovumo kriterijus. Laivo stovumas visada nustatomas jį apskaičiuojant. Administracija gali leisti tam naudotis elektroniniu apkrovos ir stovumo skaičiuotuvu arba kitokiomis lygiavertėmis priemonėmis.

8.1. Administracija negali leisti sušvelninti jokių apgadinto laivo stovumui nustatytų kriterijų, nebent jai būtų įrodyta, jog neapgadinto laivo metacentrinis aukštis, numatytas, kad atitiktų šiuos kriterijus bet kokiomis laivo eksploatacijos sąlygomis, yra pernelyg didelis, atsižvelgiant į numatomą laivo paskirtį.

8.2. Švelninti reikalavimus dėl apgadinto laivo stovumo gali būti leista tiktai išimtiniais atvejais ir administracijai įsitikinus, jog laivo proporcijos, įranga ir kitos jo savybės yra palankiausios laivo stovumui po jo apgadinimo iš visų praktiškai įgyvendinamų ir priimtinų.

8-1 taisyklė

Apgadintų keleivinių ro-ro laivų stovumas*

Anksčiau kaip 1997 m. liepos 1 d. pastatyti keleiviniai ro-ro laivai privalo atitikti 8 taisyklės, iš dalies pakeistos pagal rezoliuciją MSC. 12(56), nuostatas ne vėliau kaip per pirmąją periodinę apžiūrą, atliekamą po vienos iš toliau nurodytų atitikties datų, remiantis A/A_max dydžiu (ši sąvoka apibrėžiama priede prie „Esamų keleivinių ro-ro laivų atsparumo avarijoms kriterijų apskaičiavimo tvarkos“, kuri grindžiama apskaičiavimo supaprastintu būdu metodika pagal rezoliuciją A.265(VIII), parengtą 1991 m. birželio mėn. Jūrų saugumo komiteto penkiasdešimt devintojoje sesijoje (aplinkraštis MSC/Circ.574)).^**

A/Amax dydis	Atitikties data
mažesnis kaip 85 proc.	1998 m spalio 1 d.
85 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 90 proc.	2000 m spalio 1 d.
90 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 95 proc.	2002 m spalio 1 d.
95 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 97,5 proc.	2004 m spalio 1 d.
97,5 proc. arba didesnis	2005 m spalio 1 d.

8-2 taisyklė

Specialūs reikalavimai, taikomi 400 arba daugiau žmonių vežantiems keleiviniams ro-ro laivams

Nepaisant 8 ir 8-1 taisyklių nuostatų:

1.1. 400 arba daugiau žmonių vežantys keleiviniai ro-ro laivai, pastatyti 1997 m. liepos 1 d. arba vėliau, turi atitikti 8 taisyklės 2.3 punkto nuostatas, darant prielaidą, kad laivas apgadinamas bet kurioje vietoje per visą jo ilgį L;

1.2. 400 arba daugiau žmonių vežantys keleiviniai ro-ro laivai, pastatyti anksčiau kaip 1997 m. liepos 1 d., turi atitikti 1.1 punkto nuostatas ne vėliau kaip per pirmąją periodinę apžiūrą, atliekamą po vienos iš 1.2.1, 1.2.2 ar 1.2.3 punktuose nustatytų atitikties datų, atsižvelgiant į tai, kuri iš šių datų pasirodytų esanti vėlesnė:

1.2.1.

4/Amax dydis	Atitikties data
mažesnis kaip 85 proc.	1998 m spalio 1 d.
85 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 90 proc.	2000 m spalio 1 d.
90 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 95 proc.	2002 m spalio 1 d.
95 proc. arba didesnis, tačiau mažesnis kaip 97,5 proc.	2004 m spalio 1 d.
97,5 proc. arba didesnis	2010 m spalio 1 d.

1.2.2. Leidžiamas vežti žmonių skaičius

1 500 arba daugiau	2002 m. spalio 1 d.
1 000 arba daugiau, tačiau mažiau kaip 1 500	2006 m spalio 1 d.
600 arba daugiau, tačiau mažiau kaip 1 000	2008 m. spalio 1 d.
400 arba daugiau, tačiau mažiau kaip 600	2010 m. spalio 1 d.

1.2.3. Kai laivo amžius 20 arba daugiau metų

Laivo amžius – laikas, praėjęs nuo dienos, kai ant stapelio buvo pastatytas laivo kilis arba kai jo statybos etapas buvo panašus, arba nuo dienos, kai laivas buvo perdirbtas į keleivinį ro-ro laivą.

8-3 taisyklė

Specialūs reikalavimai, taikomi 400 arba daugiau žmonių vežantiems ne ro-ro tipo keleiviniams laivams

Nepaisant 8 taisyklės nuostatų, 400 arba daugiau žmonių vežantys ne ro-ro tipo keleiviniai laivai, pastatyti 2002 m. liepos 1 d. arba vėliau, turi atitikti 8 taisyklės 2.3 ir 2.4 punktų nuostatas, darant prielaidą, kad laivas apgadintas bet kurioje vietoje per visą jo ilgį L.

9 taisyklė

Keleivinių laivų balastavimas

1. Naftos degalams skirtos cisternos paprastai neturėtų būti naudojamos vandens balastui. Laivuose, kuriuose neįmanoma pasiekti, kad tuščios naftos degalų cisternos nebūtų pripildomos vandens, įrengiama administraciją tenkinanti įranga nafta užterštam vandeniui separuoti arba kitokios administracijai priimtinos priemonės, pavyzdžiui, galimybė išpumpuoti užterštą vandens balastą į krante esančias talpyklas.

2. Šios taisyklės nuostatos nepažeidžia ir neapriboja galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl teršimo iš laivų prevencijos nuostatų.

10 taisyklė

Keleivinių laivų kraštutinės laivagalių pertvaros, mechanizmų patalpų pertvaros, velenų tuneliai ir pan.^*

1. Laivuose įrengiama iki pertvarų denio vandeniui nepralaidi forpiko arba taraninė pertvara. Ši pertvara įrengiama ne mažesniu kaip 5 proc. laivo ilgio ir ne didesniu kaip 3 m plius 5 proc. laivo ilgio atstumu nuo laivapriekio statmens.

2. Jei bet kuri žemiau vaterlinijos esanti laivo dalis išsikiša į priekį už laivapriekio statmens, pvz., gumbinis laivapriekis, 1 punkte nustatyti atstumai matuojami nuo taško, esančio:

2.1. arba taške, kuris atitinka pusę šio išsikišimo ilgio;

2.2. arba per 1,5 proc. laivo ilgio į priekį nuo laivapriekio statmens;

2.3. arba per 3 m į priekį nuo laivapriekio statmens; atsižvelgiant į tai, kuris iš šių trijų atstumų mažiausias.

3. Visuose keleiviniuose laivuose, kuriuose įrengtas ilgas priekio antstatas, forpiko arba taraninė vandeniui nepralaidi pertvara pratęsiama į viršų iki kito aukščiau pertvarų denio esančio ištisinio denio. Šis pertvaros pratęsimas įrengiamas taip, kad jo negalėtų pažeisti apgadintas arba atsikabinęs laivapriekio lacportas.

4. Pertvaros pratęsimas, kurio reikalaujama pagal 3 punktą, įrengiamas nebūtinai virš jos žemesniosios dalies, tačiau jokia jo dalis neturi išsikišti į priekį už 1 arba 2 punkte nustatytų ribų. Be to, prieš 1997 m. liepos 1 d. pastatytuose laivuose:

4.1. jei šio pratęsimo dalis yra nuožulnioji aparelė, ta pratęsimo dalis, kuri iškilusi daugiau negu 2,3 m virš pertvarų denio, neturi išsikišti į priekį toliau negu 1 m už 1 arba 2 punkte nustatytų ribų;

4.2. jei turima nuožulnioji aparelė neatitinka taraninei pertvarai pratęsti taikomų reikalavimų ir kliudo įrengti šį pratęsimą pagal 1 arba 2 punkte nustatytas ribas, ją leidžiama įrengti tam tikru ribotu atstumu už 1 arba 2 punkte nustatytos užpakalinės ribos laivagalio link. Šis ribotas atstumas laivagalio link neturi viršyti atstumo, reikalingo užtikrinti nekliudomą aparelės judėjimą. Pratęsta taraninė pertvara turi atsidaryti į priekį ir atitikti 3 punkto nuostatas; be to, toks pratęsimas įrengiamas taip, kad jo negalėtų pažeisti apgadinta arba atsikabinusi aparelė.

5. Šių kriterijų neatitinkančios aparelės nelaikomos taraninės pertvaros pratęsimu.

6. Prieš 1997 m. liepos 1 d. pastatytiems laivams 3 ir 4 punktų nuostatos taikomos ne vėliau kaip nuo pirmos periodinės apžiūros, atliekamos po 1997 m. liepos 1 d.

7. Achterpiko pertvarą ir mechanizmų patalpą, kuri apibrėžta 2 taisyklėje, iš priekio ir laivagalio link nuo keleivių ti krovinių patalpų atidalijančios pertvaros taip pat įrengiamos taip, kad būtų nepralaidžios vandeniui iki pertvarų denio. Tačiau achterpiko pertvara žemiau pertvarų denio gali būti laiptuotos konstrukcijos tik tuo atveju, jei dėl to nepablogėtų laivo saugumas jo skirstymo į skyrius požiūriu.

8. Laivagalio deidvudo vamzdžiai visada atitveriami vandeniui nepralaidžiomis nedidelio tūrio ertmėmis. Deidvudo riebokšlis įrengiamas vandeniui nepralaidžiame veleno tunelyje arba kitoje vandeniui nepralaidžioje, atskirtoje nuo deidvudo vamzdžio ertmės patalpoje; jos tūris turi būti toks, kad šią patalpą užtvindžius pratekančiu per deidvudo riebokšlį vandeniu laivo ribinės grimzlės linija nepanirtų po vandeniu.

11 taisyklė

Krovininių laivų forpiko, achterpiko ir mechanizmų patalpų pertvaros ir deidvudo vamzdžiai

(8 ir 9 punktai taikomi 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams)

1. Šioje taisyklėje vartojamos sąvokos antvandeninio borto denis, laivo ilgis ir laivapriekio statmuo apibrėžtos galiojančioje Tarptautinėje konvencijoje dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo.

2. Laivuose įrengiama taraninė pertvara, nepralaidi vandeniui iki antvandeninio borto denio. Ši pertvara įrengiama ne arčiau kaip per atstumą, atitinkantį 5 proc. laivo ilgio arba 10 m nuo laivapriekio statmens, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų atstumų mažesnis, ir ne toliau (išskyrus atvejus, kai administracija leistų taikyti kitokį atstumą) kaip per atstumą, atitinkantį 8 proc. laivo ilgio.

3. Jei bet kuri laivo dalis žemiau vaterlinijos išsikiša į priekį už laivapriekio statmens, pvz., gumbinis laivapriekis, 2 punkte nustatyti atstumai matuojami nuo taško, esančio:

3.1. arba šio išsikišimo viduryje;

3.2. arba per atstumą, atitinkantį 1,5 proc. laivo ilgio, į priekį nuo laivapriekio statmens;

3.3. arba per 3 m į priekį nuo laivapriekio statmens; atsižvelgiant į tai, kuris iš šių trijų atstumų yra mažiausias.

4. Pertvara gali būti laiptuotos konstrukcijos arba turėti įdubų (nišų) su sąlyga, kad šios pakopos arba įdubos tilptų pagal 2 arba 3 punkte nustatytas ribas. Per taraninę pertvarą nutiesiamuose vamzdžiuose įrengiamos tinkamos konstrukcijos sklendės, valdomos iš aukščiau antvandeninio borto denio esančios vietos, o šių sklendžių kameros pritvirtinamos prie pertvaros iš forpiko pusės. Sklendes leidžiama įrengti ir iš užpakalinės taraninės pertvaros pusės su sąlyga, kad jos būtų lengvai prieinamos bet kokiomis laivo eksploatavimo sąlygomis ir kad jos būtų išdėstytos ne krovinių patalpose. Visos sklendės gaminamos iš plieno, bronzos arba kitokio kalaus metalo. Sklendės, pagamintos iš paprastojo (pilkojo) ketaus arba į jį panašios medžiagos, tam netinka. Šioje pertvaroje draudžiama įrengti bet kokias duris, liukus, ventiliacijos kanalus arba kitokias angas.

5. Jei laive yra ilgas priekio antstatas, taraninė vandeniui nepralaidi pertvara pratęsiama į viršų iki kito aukščiau antvandeninio borto denio esančio denio. Šis pertvaros pratęsimas nebūtinai įrengiamas virš jos žemesniosios dalies, tačiau jis turi būti įrengtas laikantis 2 arba 3 punkte nustatytų ribų (išskyrus 6 punkto nuostatų leidžiamą išimtį), ir ta denio dalis, kurioje yra pakopa, turi būti visiškai nepralaidi vandeniui.

6. Jei laive yra laivapriekio lacportas ir jo nuožulnioji aparelė yra taraninės pertvaros pratęsimo aukščiau antvandeninio borto denio dalis, tai šio pratęsimo dalis, kuri virš antvandeninio borto denio iškilusi daugiau negu 2,3 m, neturi išsikišti į priekį už 2 arba 3 punkte nustatytų ribų. Aparelė per visą savo ilgį turi būti nepralaidi vandeniui.

7. Angų, įrengiamų pratęstoje taraninėje pertvaroje aukščiau antvandeninio borto denio, skaičius turi būti kuo mažesnis, kiek tai suderinama su laivo konstrukcija ir normalia jo eksploatacija. Visos šios angos įrengiamos taip, kad užsandarintos jos nepraleistų vandens.

8. Įrengiamos pertvaros, atidalijančios mechanizmų patalpą iš priekio ir link laivagalio nuo krovinių ir keleivių patalpų; jos turi būti nepralaidžios vandeniui iki antvandeninio borto denio.

9. Laivagalio deidvudo vamzdžiai visada atitveriami vandeniui nepralaidžia nedidelio tūrio ertme arba ertmėmis. Administracijos nuožiūra leidžiama imtis ir kitokių priemonių, skirtų sumažinti grėsmę, kad apgadinus laivagalio deidvudo vamzdžius į laivą pateks vanduo.

12 taisyklė

Keleivinių laivų dvigubas dugnas

1. Dvigubas dugnas įrengiamas nuo forpiko pertvaros iki achterpiko pertvaros, jei tai praktiškai įgyvendinama ir suderinama su laivo konstrukcija ir numatyta jo paskirtimi.

1.1. 50 m ir ilgesniuose laivuose (tačiau trumpesniuose negu 61 m) dvigubas dugnas įrengiamas ištisai nuo mechanizmų patalpos pertvaros bent iki forpiko pertvaros arba kiek įmanoma arčiau jos;

1.2. 61 m ir ilgesniuose laivuose (tačiau trumpesniuose negu 76 m) dvigubas dugnas įrengiamas bent už mechanizmų patalpos ir tęsiasi nuo jos kraštutinių pertvarų iki forpiko ir achterpiko pertvarų arba kiek įmanoma arčiau jų;

1.3. 76 m ir ilgesniuose laivuose dvigubas dugnas įrengiamas per laivo vidurį ir tęsiasi iki forpiko ir achterpiko pertvarų arba kiek įmanoma arčiau jų.

2. Jei laive privaloma įrengti dvigubą dugną, jo aukštis nustatomas administracijos nuožiūra, o šio dvigubo dugno viršutinė apkala turi tęstis nuo laivo vidurio link abiejų bortų tiek, kad laivo povandeninis korpusas būtų apsaugotas iki pat korpuso briaunos viršaus. Laikoma, jog ši apsauga yra pakankama, jei dvigubo dugno viršutinės apkalos kraštutinės plokštės susikirtimo su išorine korpuso briaunos apkala linija niekur neatsiduria žemiau už horizontalią plokštumą, brėžiamą per midelio španto linijos susikirtimą su skersine įstriža tiese, pasvirusia 25 laipsnių kampu pagrindinės teorinės plokštumos atžvilgiu ir kertančia šią plokštumą laivo teorinio pločio, matuojamo nuo vidurinės laivo plokštumos, vidurio taške.

3. Dvigubame dugne įrengiami nedideli su triumų nusausinimo sistema susiję ir panašios paskirties šuliniai neturi būti gilesni negu tai būtina. Bet kuriuo atveju šulinio gylis neturi būti didesnis negu dvigubo dugno aukštis prie vidurinės laivo plokštumos, atėmus 460 mm; be to, šulinys negali išsikišti žemiau 2 punkte nustatytos horizontaliosios plokštumos. Tačiau veleno tunelio laivagalio gale leidžiama įrengti šulinį, siekiantį išorinę dvigubo dugno apkalą. Administracija gali leisti įrengti ir kitus šulinius, pavyzdžiui, alyvai po varikliais surinkti, jei ji yra įsitikinusi, kad juos įrengus laivo povandeninio korpuso apsauga būtų taip pat užtikrinta, kaip ir įrengus dvigubą dugną pagal šios taisyklės nuostatas.

4. Dvigubas dugnas nebūtinas tose laivo vietose, kur įrengtos palyginti nedidelio tūrio vien skysčiams laikyti naudojamos talpyklos, jei dėl to, administracijos nuomone, nepablogėtų laivo saugumas, apgadinus jo dugno arba borto apkalą.

5. Laivuose, kuriems taikomas 1 taisyklės 5 punktas ir kurie įprastai plaukioja tiktai trumpais tarptautiniais reisais, kaip apibrėžta III skyriaus 3 taisyklės 22 punkte, administracija gali leisti neįrengti dvigubo dugno bet kurioje iš laivo dalių, kuriai, dalijant laivą į skyrius, taikomas ne mažesnis kaip 0,50 koeficientas, jei ji įsitikinusi, jog šioje laivo dalyje įrengtas dvigubas dugnas būtų nesuderinamas su laivo konstrukcija ir numatyta jo paskirtimi.

12-1 taisyklė

Krovininių laivų (išskyrus tanklaivius) dvigubas dugnas

(Taikoma 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams)

1. Dvigubas dugnas įrengiamas nuo forpiko pertvaros iki achterpiko pertvaros, jei tai praktiškai įgyvendinama ir suderinama su laivo konstrukcija ir jo paskirtimi.

2. Jei laive reikia įrengti dvigubą dugną, jo aukštis nustatomas administracijos nuožiūra; viršutinė dvigubo dugno apkala turi tęstis nuo laivo vidurio iki borto taip, kad laivo apačia būtų dvigubo dugno apsaugota iki pat korpuso briaunos viršaus.

3. Dvigubame dugne įrengti nedideli su triumų nusausinimo sistema susiję šuliniai neturi būti gilesni negu būtina. Tačiau veleno tunelio laivagalio gale leidžiama įrengti šulinį, siekiantį išorinę dugno apkalą. Administracija gali leisti įrengti ir kitus šulinius, jei ji yra įsitikinusi, kad juos įrengus laivo povandeninio korpuso apsauga būtų taip pat užtikrinta, kaip ir įrengus dvigubą dugną pagal šios taisyklės nuostatas.

4. Dvigubas dugnas nebūtinas tose laivo vietose, kuriose įrengtos talpyklos vien skysčiams laikyti, jei dėl to, administracijos nuomone, nepablogėtų laivo saugumas, apgadinus jo dugno apkalą.

13 taisyklė

Keleivinių laivų skirstymo į skyrius vaterlinijų nustatymas, žymėjimas ir registracija

1. Kad būtų išlaikytas privalomas laivo skirstymo į skyrius lygis, šiam laivui nustatoma patvirtinta jo skirstymo į skyrius grimzlę atitinkanti krovininė vaterlinija, kuri pažymima ant abiejų jo bortų. Jei laive yra patalpų, specialiai pritaikytų pakaitomis keleiviams apgyvendinti arba kroviniams vežti, jo savininkui pageidaujant gali būti nustatytos ir pažymėtos viena arba daugiau krovininių vaterlinijų, atitinkančių administracijos tokioms alternatyvioms laivo eksploatavimo sąlygoms patvirtintas skirstymo į skyrius grimzles.

2. Nustatytos ir pažymėtos krovininės vaterlinijos registruojamos Saugaus keleivinio laivo liudijime: ta vaterlinija, kuri nustatyta pagrindinėms keleivių vežimo sąlygoms, pažymima ženklu C.1, o vaterlinijos nustatytos alternatyvioms laivo eksploatavimo sąlygoms – ženklais C.2, C.3 ir t. t.

3. Kiekvieną iš šių krovininių vaterlinijų atitinkantis antvandeninio borto aukštis pamatuojamas toje pačioje vietoje ir nuo tos pačios denio linijos kaip ir antvandeninio borto aukščiai, laivui nustatyti pagal galiojančią Tarptautinę konvenciją dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo.

4. Saugaus keleivinio laivo liudijime aiškiai nurodomas kiekvieną iš patvirtintų skirstymo į skyrius krovininių vaterlinijų atitinkantis antvandeninio borto aukštis ir šiam aukščiui patvirtintos laivo eksploatavimo sąlygos.

5. Jokiu atveju jokia laivo skirstymo į skyrius krovininė vaterlinija negali būti pažymėta aukščiau ženklo, žyminčio giliausią laivo grimzlę jūros vandenyje, nustatytą laivui pagal jo tvirtumą arba pagal galiojančią Tarptautinę konvenciją dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo.

6. Kur bebūtų pažymėtos skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos, laivas niekada neturi būti kraunamas tiek, kad po vandeniu panirtų laivui pagal galiojančią Tarptautinę konvenciją dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nustatytas ir metų laiką bei plaukiojimo regioną atitinkantis krovininės vaterlinijos ženklas.

7. Laivas niekada neturi būti kraunamas tiek, kad jam plaukiant jūra po vandeniu panirtų jo konkretų reisą ir eksploatavimo sąlygas atitinkantis skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos ženklas.

14 taisyklė

Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių pervarų ir panašių jų konstrukcijos elementų įrengimas ir pirminis išbandymas

1. Kiekviena vandeniui nepralaidi pertvara, nesvarbu, ar skersinė, ar išilginė, turi būti įrengta taip, kad pagal jos konstrukcijai numatytą atsparumo atsargą įstengtų atlaikyti didžiausią hidrostatinį slėgį, kokį ji patirtų laivo apgadinimo atveju, kai vanduo patalpoje pasiekia patį aukščiausią lygį, arba bent įstengtų atlaikyti hidrostatinį slėgį, kai vanduo patalpoje pasiekia ribinės grimzlės liniją. Šių pertvarų konstrukcija turi atitikti administracijos keliamas sąlygas.

2.1. Pertvarų įdubos (nišos) ir laiptuotų pertvarų pakopos privalo būti tokios pat nepralaidžios vandeniui ir tokios pat tvirtos kaip ir pertvaros, kuriose kiekviena iš jų įrengtos.

2.2. Jei vandeniui nepralaidų denį arba pertvarą kerta špantai arba bimsai, denio arba pertvaros konstrukcija privalo užtikrinti nepralaidumą vandeniui, tam tikslui nenaudojant medžio arba cemento.

3. Pagrindinių laivo skyrių išbandymas pripildant juos vandens yra neprivalomas. Jei skyrius neišbandomas pripildant jį vandens, privalu jį išbandyti vandens čiurkšle iš žarnos; šis išbandymas atliekamas palankiausiu laivo statybos etapu. Jei pagrindinių laivo skyrių neįmanoma išbandyti vandens čiurkšle iš žarnos, nes tai galėtų pakenkti mašinoms, elektrinių įrenginių izoliacinėms dangoms ar kitoms jų dalims, galima atsisakyti tokio išbandymo ir nuodugniai apžiūrėti suvirintas jungtis, taip pat prireikus atlikti hermetiškumo patikrinimą naudojant tam skirtus dažus, ultragarsą ar taikant kitą analogišką patikrinimo metodą. Bet kuriuo iš šių atvejų vandeniui nepralaidžios pertvaros nuodugniai patikrinamos.

4. Forpikas, dvigubas dugnas (įskaitant dėžinius kilius) ir laivo borto vidaus apkala išbandomi vandeniu sudarant hidrostatinį slėgį, atitinkantį 1 punkte apibūdintus jo dydžius.

5. Skysčiams laikyti skirtų ir laivą dalijant į skyrius į juos patenkančių cisternų nepralaidumas skysčiams išbandomas hidrostatiniu slėgiu, atitinkančiu skyriaus užtvindymą iki žemiausios skirstymo į skyrius vaterlinijos, arba hidrostatiniu slėgiu, atitinkančiu skyriaus užtvindymą iki dviejų trečdalių jo aukščio, matuojant nuo kilio viršaus iki ribinės grimzlės linijos šių cisternų užimamoje laivo ilgio atkarpoje, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių didesnis, su sąlyga, kad išbandymui taikomas hidrostatinis slėgis visais atvejais atitiktų skyriaus užtvindymą iki ne žemesnio kaip 0,9 m lygio aukščiau cisternos viršaus.

6. 4 ir 5 punktuose nurodyti bandymai skirti norint užtikrinti, jog laivo dalijimo į skyrius konstrukcinės detalės nepraleidžia vandens; jų negalima laikyti bet kurio laivo skyriaus tinkamumo laikyti jame naftos degalus ar tinkamumo naudoti jį kitokiems specialiems tikslams skirtu patikrinimu, nes tam gali prireikti griežtesnėmis sąlygomis atliekamų bandymų, atsižvelgiant į tai, kokį lygį tam tikras skystis gali pasiekti tam tikroje cisternoje arba su ja sujungtuose vamzdžiuose.

15 taisyklė

Angos keleivinių laivų vandeniui nepralaidžiose pertvarose

(Taikoma 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams)

1. Vandeniui nepralaidžiose pertvarose įrengiamų angų skaičius turi būti minimalus ir atitinkantis laivo konstrukciją bei deramą eksploataciją; šioms angoms uždaryti įrengiamos tinkamos priemonės.

2.1. Jei per laivą į skyrius dalijančias vandeniui nepralaidžias pertvaras nutiesiami vamzdžiai, Špigatai, elektros kabeliai ir pan., imamasi priemonių užtikrinti, kad būtų išlaikytas visiškas šių pertvarų nepralaidumas vandeniui.

2.2. Draudžiama laivą į skyrius dalijančiose vandeniui nepralaidžiose pertvarose įrengti vamzdynų sistemai nepriklausančias sklendes.

2.3. Sistemose, nutiestose per vandeniui nepralaidžias laivą į skyrius dalijančias pertvaras, draudžiama naudoti šviną ir kitokias karščiui neatsparias medžiagas, kad gaisro metu apgadintos šios sistemos nepakenktų tokių pertvarų nepralaidumui vandeniui.

3.1. Draudžiama įrengti bet kokias duris, landas arba įėjimo angas:

3.1.1. taraninėse pertvarose žemiau ribinės grimzlės linijos;

3.1.2. skersinėse vandeniui nepralaidžiose pertvarose, atidalijančiose bet kurią krovinių patalpą nuo gretimos krovinių patalpos arba nuo nuolatinio ar atsarginio anglių kuro bunkerio, išskyrus atvejus, nurodytus 10.1 punkte ir 16 taisyklėje.

3.2. Išskyrus 3.3 punkte nurodytą atvejį, per taraninę pertvarą žemiau ribinės grimzlės linijos leidžiama nutiesti ne daugiau kaip vieną vamzdį, skirtą forpike laikomiems skysčiams perpumpuoti, su sąlyga, kad šiame vamzdyje būtų įrengta sraigtinė uždaromoji sklendė, valdoma iš aukščiau pertvarų denio esančios vietos, o sklendės kamera būtų pritvirtinta prie taraninės pertvaros iš forpiko pusės. Tačiau administracija gali leisti įrengti tokią sklendę ir iš užpakalinės taraninės pertvaros pusės su sąlyga, kad ji būtų lengvai prieinama bet kokiomis laivo eksploatavimo sąlygomis ir nebūtų įrengta krovinių patalpoje.

3.3. Jei forpikas padalytas į dvi skirtingiems skysčiams laikyti skirtas dalis, administracija gali leisti, kad per taraninę pertvarą žemiau ribinės grimzlės linijos būtų nutiesti du vamzdžiai, abu įrengti taip, kaip nurodyta 3.2 punkte, jei administracija įsitikina, jog apsieiti be antro vamzdžio praktiškai neįmanoma ir kad dėl papildomos pertvaros forpike laivo saugumas nepablogėja.

4.1. Vandeniui nepralaidžios durys, įrengtos tarp nuolatinių ir atsarginių anglių kuro bunkerių išdėstytose pertvarose, turi būti lengvai prieinamos, išskyrus tarp denių įrengtų bunkerių duris, nurodytas 9.4 punkte.

4.2. Turi būti imamasi tinkamų priemonių tam, kad bunkerių anglys nekliudytų uždaryti vandeniui nepralaidžių durų, pvz., įrengiami apsauginiai skydai ar panašūs įtaisai.

5. Atsižvelgiant į 11 punkto nuostatas, kiekvienoje iš pagrindinių skersinių pertvarų, išdėstytų patalpose su pagrindinėmis ir pagalbinėmis laivo varymo mašinomis bei laivo varymo energiją gaminančiais garo katilais ir visais nuolatiniais anglių kuro bunkeriais, leidžiama įrengti ne daugiau kaip vienerias duris, neskaitant durų, per kurias patenkama į anglių kuro bunkerius ir velenų tunelius. Jei laive įrengti du arba daugiau veleno tunelių, jie tarpusavyje sujungiami susisiekimo koridoriumi. Jei yra du veleno tuneliai, patekti į juos iš mechanizmų patalpos įrengiamos tiktai vienerios durys; jei yra daugiau kaip du veleno tuneliai, įrengiamos tiktai dvejos durys. Visos šios durys privalo būti slankiosios ir išdėstytos taip, kad jų komingsai būtų kiek įmanoma aukštesni. Šių durų rankinio valdymo priemonės, suteikiančios galimybę valdyti jas iš vietos, esančios aukščiau už pertvarų denį, įrengiamos ne mechanizmų patalpose.

6.1. Vandeniui nepralaidžios durys (išskyrus 10.1 punkte arba 16 taisyklėje nurodytas duris) turi būti 7 punkto nuostatas atitinkančios energijos šaltinio varomos slankiosios durys; jos turi būti įrengtos taip, kad kai laivas yra stačias, būtų galima jas visas kartu uždaryti iš navigacinio tiltelio centrinio valdymo pulto ne ilgiau kaip per 60 sekundžių.

6.2. Energijos šaltinio varomų slankiųjų vandeniui nepralaidžių durų valdymo priemonės, nesvarbu, ar joms uždaryti būtų naudojama energijos šaltinio jėga, ar jos būtų valdomos rankomis, turi pajėgti uždaryti šias duris laivui pasvirus į bet kurį bortą iki 15 laipsnių. Taip pat privaloma atsižvelgti į jėgas, kurios veiktų duris, jei per jų angą iš bet kurios pusės pradėtų tekėti vanduo, sudarydamas hidrostatinį slėgį, atitinkantį bent 1 m vandens aukštį virš durų komingso per durų vidurio liniją.

6.3. Vandeniui nepralaidžių durų valdymo įranga, įskaitant jos hidraulinius vamzdynus ir elektros kabelius, įtaisoma kiek įmanoma arčiau pertvaros, kurioje šios durys įrengtos, kad būtų kuo mažesnė tikimybė šią įrangą pažeisti bet kokio laivo apgadinimo atveju. Vandeniui nepralaidžios durys ir jų valdymo įranga įrengiamos taip, kad jei apgadinamas vienas penktadalis laivo pločio, pagal apibrėžimą 2 taisyklėje, šį atstumą matuojant žemiausios laivo skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje nuo laivo borto į jo vidų statmenai vidurinei laivo plokštumai, nebūtų sutrikdytas už apgadintos laivo dalies ribų išdėstytų vandeniui nepralaidžių durų valdymas.

6.4. Visose energijos šaltinio varomose slankiosiose vandeniui nepralaidžiose duryse įrengiamos signalinės priemonės, kiekvienoje nuotolinio šių durų valdymo vietoje parodančios, ar šios durys atidarytos, ar uždarytos. Nuotolinio valdymo priemonės įrengiamos tiktai navigaciniame tiltelyje, kaip reikalaujama 7.1.5 punkte, ir tose vietose aukščiau pertvarų denio, kuriose pagal 7.1.4 punkto nuostatas privaloma įrengti rankinio durų valdymo priemones.

6.5. Anksčiau kaip 1992 m vasario 1 d. pastatytuose laivuose 6.1–6.4 punktų nuostatų neatitinkančios durys uždaromos prieš laivui išplaukiant iš uosto ir būna uždarytos per visą laivo plaukiojimo laikotarpį; šių durų atidarymo uoste ir uždarymo prieš laivui išplaukiant iš uosto laikas registruojamas laivo žurnale.

7.1. Visos energijos šaltinio varomos slankiosios vandeniui nepralaidžios durys:

7.1.1. įrengiamos taip, kad jos būtų uždaromos horizontaliai arba vertikaliai;

7.1.2. jų angos plotis, atsižvelgiant ir į 11 punkto nuostatas, paprastai neturi viršyti 1,2 m. Administracijai leidus įrengti didesnes duris, jų matmenys neturi būti didesni negu būtini veiksmingai laivo eksploatacijai su sąlyga, kad šiuo atveju būtų atsižvelgta ir į kitas saugumo priemones, tarp jų į šias:

7.1.2.1. užtikrinant šių durų nepralaidumą vandeniui, ypatingas dėmesys skiriamas jų konstrukcijos tvirtumui ir uždarymo priemonėms, neleidžiančioms prasiskverbti vandeniui;

7.1.2.2. šios durys įrengiamos už laivo apgadinimo zonos (B: 5) ribų;

7.1.2.3. laivui esant jūroje, šios durys privalo būti uždarytos, išskyrus administracijos nustatytus ribotus laiko tarpus, kai jas neišvengiamai reikia atidaryti;

7.1.3. šios durys turi joms atidaryti ir uždaryti reikalingą įrangą, varomą elektros, hidrauline arba kitokia administracijai priimtina energija;

7.1.4. visose šiose duryse įrengiamas atskiras rankinis valdymo mechanizmas. Esant prie durų iš bet kurios jų pusės turi būti įmanoma jas atidaryti ir uždaryti ranka, taip pat uždaryti jas iš prieinamos vietos aukščiau pertvarų denio rankomis sukama rankena arba kokiu nors kitaip judančiu rankiniu įtaisu, užtikrinančiu administracijai priimtiną saugumo lygį. Visose durų valdymo vietose aiškiai nurodoma rankenos įtaiso sukimo arba kito uždaryti reikalingo judesio kryptis. Laikas, reikalingas durims visiškai uždaryti rankomis, kai laivas yra stačias, neturi viršyti 90 sekundžių;

7.1.5. šios durys iš abiejų pusių privalo turėti valdymo priemones joms atidaryti ir uždaryti energijos šaltinio jėga, taip pat priemones joms uždaryti energijos šaltinio jėga iš centrinio pulto navigaciniame tiltelyje;

7.1.6. šiose duryse įrengiama garsinė pavojaus signalizacija, kurios signalą galima atskirti nuo kitų šioje zonoje naudojamų pavojaus signalų; ji privalo suveikti visuomet, kai durys uždaromos energijos šaltinio jėga nuotolinio valdymo būdu; signalas įsijungia bent 5 sekundes, bet ne anksčiau kaip 10 sekundžių prieš durims pradedant užsidaryti ir girdimas tol, kol durys užsidaro iki galo. Jei durys uždaromos nuotolinio rankinio valdymo būdu, pakanka, kad signalas veiktų tol, kol uždaromos durys juda. Be to, administracija gali pareikalauti, kad keleivių patalpose ir garsaus triukšmo zonose kartu su garsiniu signalu prie durų veiktų ir mirksintis aiškiai matomas pavojaus signalas;

7.1.7. šias duris uždarant energijos šaltinio jėga, jos turi judėti tolygiu greičiu. Kai laivas yra stačias, durys visais atvejais privalo užsidaryti ne greičiau kaip per 20 sekundžių ir ne lėčiau kaip per 40 sekundžių, laiką skaičiuojant nuo durų pajudėjimo iki visiško jų užsidarymo.

7.2. Elektra, reikalinga slankiosioms energijos šaltinio varomoms vandeniui nepralaidžioms durims, tiekiama arba tiesiogiai iš avarinio skirstomojo skydo, arba per specialiai šiam tikslui skirtą aukščiau pertvarų denio įrengtą skirstomąjį skydą. Su šiomis durimis susijusios valdymo, indikatorių ir pavojaus signalų elektros grandinės maitinamos arba tiesiogiai iš avarinio skirstomojo skydo, arba per specialų aukščiau pertvarų denio įrengtą skirstomąjį skydą; sugedus pagrindiniam arba avariniam laivo elektros energijos šaltiniui, jos turi automatiškai persijungti į tarpinį avarinį elektros maitinimo šaltinį pagal 42 taisyklės 3.1.3 punkto reikalavimus.

7.3. Energijos šaltinio varomose slankiosiose vandeniui nepralaidžiose duryse įrengiama:

7.3.1. arba centralizuota hidraulinė sistema su dviem nepriklausomais galios šaltiniais, kurių kiekvieną sudaro variklis ir siurblys, pajėgūs vienu metu uždaryti visas duris. Be to, visai šiai sistemai įrengiami hidrauliniai akumuliatoriai, pakankamai pajėgūs tris kartus atlikti visų durų uždarymo veiksmus (t. y. uždaryti, atidaryti ir vėl uždaryti), laivui pasvirus 15 laipsnių į priešingą durų judėjimui pusę. Šį ciklą akumuliatoriai turi gebėti atlikti tada, kai juose esantis slėgis yra pakankamas siurbliui įjungti. Sistemai parenkamas toks skystis, kuris jai geriausiai tiktų atsižvelgiant į tikėtinas jos eksploatavimo temperatūras. Energijos šaltinio varomos sistemos konstrukcija privalo, kiek įmanoma, sumažinti galimybę vieninteliam hidraulinio vamzdyno gedimui neigiamai paveikti daugiau kaip vienerių durų valdymą. Hidraulinėje sistemoje privalo būti įrengta signalizacija, įspėjanti apie per žemą skysčio lygį energijos šaltinio varomos sistemos hidraulinio skysčio rezervuaruose, ir signalizacija, įspėjanti apie per mažą dujų slėgį hidrauliniuose akumuliatoriuose, arba užtikrintos kitokios priemonės, sukauptos hidraulinėje sistemoje energijos mažėjimui stebėti. Ši signalizacija turi būti garsinė ir aiškiai matoma; ji įrengiama navigacinio tiltelio centriniame valdymo pulte;

7.3.2. arba po nepriklausomą hidraulinę sistemą kiekvienoms durims su šias duris pajėgiais atidaryti bei uždaryti iš variklio ir siurblio susidedančiais galios agregatais. Be to, visose duryse įrengiamas hidraulinis akumuliatorius, pakankamai pajėgus tris kartus atlikti durų uždarymo veiksmus (t. y. uždaryti, atidaryti ir vėl uždaryti) laivui pasvirus 15 laipsnių į priešingą durų judėjimui pusę. Šį ciklą akumuliatorius turi gebėti atlikti tada, kai esantis slėgis yra pakankamas siurbliui įjungti. Sistemai parenkamas toks skystis, kuris jai geriausiai tiktų atsižvelgiant į tikėtinas jos eksploatavimo temperatūras. Navigacinio tiltelio centriniame valdymo pulte įrengiama grupinė signalizacija, įspėjanti apie per mažą dujų slėgį hidrauliniuose akumuliatoriuose, arba kitokios priemonės juose sukauptos energijos mažėjimui stebėti. Sukauptos energijos mažėjimo indikatoriai taip pat įrengiami kiekvienoje atskiroje sistemų valdymo vietoje;

7.3.3. arba nepriklausoma elektros sistema su atskiru elektros varikliu kiekvienoms durims; šiuo atveju kiekvienų durų valdymo galios agregatas yra šis variklis, pajėgus jas atidaryti ir uždaryti. Sutrikus pagrindiniam arba avariniam laivo elektros energijos šaltiniui, šis durų valdymo galios agregatas turi automatiškai persijungti į tarpinį avarinį elektros maitinimo šaltinį, kaip nurodyta 42 taisyklės 4.2 punkte; jis turi būti pakankamos galios, kad galėtų tris kartus atlikti durų uždarymo veiksmus (t. y. uždaryti, atidaryti ir vėl uždaryti) laivui pasvirus 15 laipsnių į priešingą durų judėjimui pusę.

7.3.1, 7.3.2 ir 7.3.3 punktuose nurodytos sistemos privalo atitikti šias sąlygas:

energijos šaltinių varomos slankiųjų vandeniui nepralaidžių durų energijos sistemos įrengiamos atskirai nuo visų kitų energijos sistemų. Pavienis elektros arba hidraulinės energijos pagrindu veikiančių sistemų, išskyrus hidraulinį paleidimo variklį, gedimas neturi sutrukdyti valdyti bet kurias iš šių durų rankomis.

7.4. Durų atidarymo ir uždarymo rankenos įrengiamos iš abiejų pertvaros pusių ne žemiau kaip 1,6 m nuo denio; jas privaloma įrengti taip, kad per durų angą žengiantis žmogus galėtų abi rankenas laikyti padėtyje „Durys atidarytos“ ir tuo metu nebūtų įmanoma atsitiktinai įjungti energijos šaltinio varomą šių durų uždarymo mechanizmą. Durų atidarymo arba uždarymo rankenų judėjimo kryptis privalo sutapti su pačių durų judėjimo kryptimi ir būti aiškiai pažymėta.

7.5. Elektros įranga ir su ja susiję vandeniui nepralaidžioms durims skirti agregatai įrengiami, kiek tai praktiškai įmanoma, aukščiau pertvarų denio ir už pavojingų zonų bei patalpų ribų.

7.6. Jei tam tikras elektros įrangos dalis būtina įrengti žemiau pertvarų denio, jų apsauginiai gaubtai arba korpusai privalo šias dalis tinkamai saugoti nuo vandens.^*

7.7. Elektros energijos, valdymo, indikatorių ir pavojaus signalizacijos grandinės apsaugomos nuo gedimų taip, kad sutrikimai vienerių durų grandinėje nesukeltų sutrikimų kitų durų grandinėse. Dėl trumpojo jungimo vienerių durų signalizacijos ar indikatorių grandinėse arba kitokių jų gedimų neturi susilpnėti energijos tiekimas šių durų valdymo sistemai. Privaloma užtikrinti, kad durys neatsidarytų dėl į žemiau pertvarų denio įrengtos elektros įrangos vidų patekusio vandens.

7.8. Uždarytos energijos šaltinio varomos slankiosios vandeniui nepralaidžios durys neturi atsidaryti dėl pavienio jų energijos šaltinio arba valdymo sistemos gedimo. Privaloma nuolat kontroliuoti energijos tiekimą kiek įmanoma arčiau kiekvieno iš 7.3 punkte nurodytų variklių esančiose elektrinės grandinės vietose. Šiai energijai dingus, privalo įsijungti garsinė ir aiškiai matoma pavojaus signalizacija navigacinio tiltelio centriniame valdymo pulte.

8.1. Navigacinio tiltelio centriniame valdymo pulte įrengiamas pagrindinis režimo perjungiklis dviem valdymo režimams perjungti: įjungus režimą „Vietinis valdymas“, bet kurias iš durų galima vietoje atidaryti ir pasinaudojus jomis vėl uždaryti ne automatiniu būdu; įjungus režimą „Durys uždarytos“ automatiškai užsidaro visos tuo metu atidarytos durys. Kai įjungtas režimas „Durys uždarytos“, išlieka galimybė atidaryti duris vietoje; šiuo atveju jos užsidaro automatiškai atleidus jų vietinio valdymo mechanizmo rankeną. Paprastai įjungto pagrindinio režimų perjungiklio padėtis turi būti „Vietinis valdymas“. Režimas „Durys uždarytos“ įjungiamas tiktai avariniais atvejais arba prireikus išbandyti jo veikimą. Ypatingą dėmesį reikia skirti pagrindinio režimų perjungiklio patikimumui.

8.2. Navigacinio tiltelio centriniame valdymo pulte įrengiama schema, parodanti, kur įrengtos kiekvienos durys ir aiškiai matomi indikatoriai, rodantys kurios iš jų atidarytos ir kurios uždarytos. Pulte šviečianti raudona lemputė reiškia, jog durys atidarytos, o žalia – kad jos uždarytos. Duris uždarant nuotolinio valdymo būdu, raudona lemputė mirksi visą laiką, kol durys yra uždaromos, bet dar nevisiškai uždarytos. Visų durų indikatorių elektros grandinė nėra susijusi su jų valdymo elektros grandinėmis.

8.3. Neturi būti galimybės bet kurias duris nuotolinio valdymo būdu atidaryti iš centrinio valdymo pulto.

9.1. Plaukiojimo metu visos vandeniui nepralaidžios durys būna uždarytos, išskyrus atvejus, kai jas leidžiama atidaryti pagal 9.2, 9.3 ir 9.4 punktų nuostatas. Vandeniui nepralaidžias ir platesnes kaip 1,2 m duris, kurias leista įrengti pagal 11 punkto nuostatas, galima atidaryti tiktai šiame punkte nurodytomis aplinkybėmis. Bet kurios durys, atidaromos laikantis 11 punkto nuostatų, privalo būti parengtos nedelsiant uždaryti.

9.2. Plaukiojimo metu atidaryti vandeniui nepralaidžias duris leidžiama tiktai tam, kad pro jas galėtų įeiti keleiviai arba įgula, arba tais atvejais, kai jas būtinai prireikia atidaryti dėl prie pat durų atliekamų darbų. Durys uždaromos tuoj pat, kai tik pro jas įeina žmonės arba kai pabaigiamas darbas, dėl kurio teko jas atidaryti.

9.3. Plaukiojimo metu kai kurias vandeniui nepralaidžias duris leidžiama laikyti atidarytas, bet tik tais atvejais, jei manoma, jog tai neišvengiamai būtina, t. y. jei nusprendžiama, jog tai labai svarbu tam, kad laivo mašinos veiktų saugiai ir veiksmingai, arba tam, kad keleiviai galėtų be apribojimų patekti į visą keleiviams skirtą zoną. Tokį sprendimą administracija priima tiktai kruopščiai apsvarsčiusi, kaip tai paveiktų laivo eksploataciją ir saugumą. Vandeniui nepralaidžios durys, kurias tokiomis sąlygomis leidžiama laikyti atidarytas, aiškiai pažymimos informacijoje apie laivo stovumą ir jos privalo visada būti parengtos uždaryti.

9.4. Tarpdeniuose žemiau pertvarų denio įrengtų anglių kuro bunkerių pertvarų slankiąsias vandeniui nepralaidžias duris laivui esant jūroje kartais leidžiama atidaryti tam, kad šiuose bunkeriuose būtų galima išlyginti anglis. Kiekvienas šių durų atidarymas ir uždarymas registruojamas administracijos nustatytos formos žurnale.

10.1. Jei administracija sutinka, kad tai tikrai reikalinga, leidžiama įrengti vandeniui nepralaidžias tinkamos konstrukcijos duris vandeniui nepralaidžiose pertvarose, dalijančiose tarp šio laivo denių įrengtas krovinių patalpas. Šios durys pagal jų konstrukciją gali būti slankiosios, judančios ant ratelių arba varstomos ant vyrių, tačiau jos negali būti valdomos nuotoliniu būdu. Jos įrengiamos kuo aukščiau virš denio ir kiek galima toliau nuo borto apkalos, bet jų vertikalieji išoriniai kraštai niekada negali būti arčiau borto apkalos kaip per atstumą, atitinkantį vieną penktadalį laivo pločio, kaip apibrėžta 2 taisyklėje, šį atstumą matuojant žemiausios laivo skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje statmenai jo vidurinei plokštumai.

10.2. Šios durys uždaromos iki laivui išplaukiant į reisą ir būna uždarytos jam plaukiojant jūroje; jų atidarymo uoste ir uždarymo prieš išplaukiant iš uosto laikas registruojamas laivo žurnale. Jei bet kuriomis iš šių durų reiso metu tektų pasinaudoti, jose privalo būti įrengtas įtaisas, kuris neleistų šių durų atidaryti be specialaus leidimo. Numatant laive įrengti tokias duris, jų skaičių ir išdėstymą nagrinėja administracija.

11. Vandeniui nepralaidžiose pertvarose draudžiama montuoti išardomus (nuimamus) jų apkalos lakštus, išskyrus tas pertvaras, kurios yra mechanizmų patalpose; šiuo atveju lakštai kaskart prieš laivui išplaukiant iš uosto pritvirtinami nustatytose vietose ir plaukiojimo metu juos nuimti draudžiama, nebent labai prireikus ir kapitonui savo nuožiūra leidus tai atlikti. Tokių lakštų nuėmimo ir pritvirtinimo nustatytose vietose laikas registruojamas laivo žurnale ir juos pritvirtinant imamasi būtinų saugumo priemonių sujungimo vietų sandarumui užtikrinti. Vietoj tokių nuimamų lakštų kiekvienoje iš pagrindinių skersinių vandeniui nepralaidžių pertvarų administracija gali leisti įrengti ne daugiau kaip po vienerias, didesnes negu numatyta 7.1.2 punkte slankiąsias energijos šaltinio varomas vandeniui nepralaidžias duris, su sąlyga, kad jos būtų uždaromos prieš laivui išplaukiant iš uosto ir liktų uždaros plaukiojimo metu, išskyrus tuos būtinus atvejus, kai kapitonas galėtų leisti jas atidaryti savo nuožiūra. Šios durys neprivalo atitikti 7.1.4 punkto reikalavimų dėl jų visiško uždarymo rankomis per 90 sekundžių. Jų atidarymo ir uždarymo laikas laivui stovint uoste ir plaukiant jūra registruojamas laivo žurnale.

12.1. Jei per pagrindines skersines vandeniui nepralaidžias pertvaras įrengiamos šachtos arba tuneliai žmonėms iš gyvenamųjų patalpų patekti į katilines, vamzdynams nutiesti ir kitiems tikslams, šios šachtos ir tuneliai privalo būti nepralaidūs vandeniui ir atitikti 19 taisyklės nuostatas. Jei šiomis šachtomis arba tuneliais naudojamasi laivui plaukiant jūra, bent iš vieno jų galo įrengiamas nepralaidus vandeniui vertikalus įėjimas, leidžiantis patekti į juos iš aukščiau laivo ribinės grimzlės linijos esančios vietos; įeiti pro kitą šių šachtų arba tunelių galą leidžiama įrengti vandeniui nepralaidžias duris, kurios atitiktų tokioms durims šioje laivo vietoje įrengti taikomus reikalavimus. Šias šachtas arba tunelius draudžiama įrengti per pirmąją po taraninės pertvaros laivagalio link įrengtą laivo skirstymo į skyrius pertvarą.

12.2. Jei laive numatoma įrengti tunelius, kertančius pagrindines skersines vandeniui nepralaidžias pertvaras, jų projektus išnagrinėja administracija.

12.3. Jei šachtos, susijusios su užšaldytais kroviniais ir su vėdinimo arba priverstinės ventiliacijos kanalais, įrengiamos daugiau negu per vieną vandeniui nepralaidžią pertvarą, įtaisai joms šiose pertvarose uždaryti privalo būti varomi energijos šaltinio ir būti valdomi iš aukščiau pertvarų denio įrengto centrinio valdymo pulto.

16 taisyklė

Keleiviniai laivai, kuriais vežamos krovininės ratinės transporto priemonės ir jas lydintys žmonės

1. Taikoma keleiviniams laivams, suprojektuotiems arba perdirbant pritaikytiems, nesvarbu, kada jie buvo pastatyti ar perdirbti, vežti krovinines ratines transporto priemones ir jas lydinčius žmones, jei bendras žmonių skaičius laive, išskyrus I skyriaus 2 taisyklės e punkto i ir ii papunkčiuose nurodytus asmenis, yra didesnis kaip 12.

2. Jei šiame laive bendras keleivių skaičius, įskaitant ir transporto priemones lydinčius žmones, neviršija skaičiaus N = 12 + A: 25 (čia A – bendras krovininėms ratinėms transporto priemonėms išdėstyti skirtų patalpų denio plotas kvadratiniais metrais, kai naudingas šių patalpų aukštis transporto priemonių išdėstymo vietoje bei įvažiavimo į jas aukštis yra ne mažesnis kaip 4 m), laivui taikomos 15 taisyklės 10 punkto nuostatos dėl vandeniui nepralaidžių durų, išskyrus tai, kad šias duris leidžiama įrengti bet kokiame krovinines patalpas dalijančių vandeniui nepralaidžių pertvarų aukštyje. Be to, navigaciniame tiltelyje turi būti indikatoriai, automatiškai pranešantys apie kiekvienų durų uždarymą ir sutvirtinimą skląsčiais.

3. Taikant šio skyriaus nuostatas tokiam laivui, laikoma, jog skaičius N yra didžiausias keleivių skaičius, kurį tokiam laivui leidžiama vežti pagal šios taisyklės nuostatas.

4. Taikant 8 taisyklės nuostatas nepalankiausioms laivo eksploatavimo sąlygoms, krovininėms ratinėms transporto priemonėms ir konteineriams skirtų krovinių patalpų skvarba nustatoma apskaičiavimu darant prielaidą, jog krovininės transporto priemonės bei konteineriai yra nepralaidūs vandeniui ir jų skvarbos dydis yra 65. Specializuotus reisus atliekančiuose laivuose tokiais atvejais apskaičiuojant leidžiama taikyti faktinę krovininių ratinių transporto priemonių arba konteinerių skvarbą. Jokiu atveju krovinių patalpoms, kuriose vežamos krovininės ratinės transporto priemonės ir konteineriai, negalima taikyti mažesnio kaip 60 skvarbos dydžio.

17 taisyklė

Angos keleivinių laivų korpuso apkaloje žemiau ribinės grimzlės linijos

1. Korpuso apkaloje įrengiamų angų skaičius turi būti kuo mažesnis, jei tai suderinama su laivo konstrukcija ir tinkama jo eksploatacija.

2. Korpuso apkaloje įrengtos bet kokios angos uždarymo priemonių konstrukcija ir veiksmingumas privalo atitikti šios angos paskirtį bei įrengimo vietą ir administracijos jai keliamus reikalavimus.

3.1. Atsižvelgiant į galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatas, nė vieno iš laivo borto iliuminatorių apatinis kraštas neturi būti įrengtas žemiau linijos, brėžiamos ant laivo borto lygiagrečiai su pertvarų denio kraštu taip, kad jos žemiausias taškas būtų per 2,5 proc. laivo pločio arba per 500 mm (atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų atstumų didesnis) aukščiau žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos.

3.2. Visi borto iliuminatoriai, kurių apatinis kraštas yra žemiau ribinės grimzlės linijos, kaip juos leidžiama įrengti pagal 3.1 punkto nuostatas, privalo būti tokios konstrukcijos, kuri veiksmingai užkirstų kelią bet kam juos atidaryti be laivo kapitono leidimo.

3.3.1. Jei laivui išplaukiant iš bet kokio uosto įrengtų tarp jo denių 3.2 punkte nurodytų borto iliuminatorių apatinis kraštas būtų žemiau linijos, brėžiamos ant laivo borto lygiagrečiai su pertvarų deniu ir savo žemiausiame taške esančios per 1,4 m pridėjus 2,5 proc. laivo pločio aukščiau vandens lygio, visi šie tarp denių įrengti borto iliuminatoriai iki laivui išplaukiant iš uosto užsandarinami, kad nepraleistų vandens, užrakinami ir juos draudžiama atidaryti tol, kol laivas atplaukia į kitą uostą. Taikant šio punkto sąlygas, tam tikrais atvejais leidžiama atsižvelgti į laivo grimzlės skirtumą gėlame ir jūros vandenyje.

3.3.2. Šių borto iliuminatorių atidarymo uoste ir jų uždarymo bei užrakinimo prieš laivui išplaukiant iš uosto laikas registruojamas administracijos nurodytos formos žurnale.

3.3.3. Bet kuriam laivui, kuriame yra vienas ar daugiau borto iliuminatorių, įrengtų taip, kad laivui panirus iki žemiausios skirstymo į skyrius vaterlinijos jiems būtų taikomos 3.3.1 punkto nuostatos, administracija gali nustatyti tam tikrą leistiną vidutinę grimzlę, iki kurios panirus laivui šių borto iliuminatorių apatinis kraštas privalėtų būti aukščiau linijos, brėžiamos ant laivo borto lygiagrečiai su pertvarų deniu ir savo žemiausiame taške esančios per 1,4 m pridėjus 25 proc. laivo pločio aukščiau šią ribinę vidutinę laivo grimzlę atitinkančios vaterlinijos ir šios grimzlės laivui būtų leidžiama išplaukti iš uosto prieš tai neuždarius ir neužrakinus šių borto iliuminatorių, taip pat būtų leidžiama kapitonui prisiėmus atsakomybę atidaryti juos jūroje, kai laivas plaukia į kitą uostą. Plaukiojant atogrąžų zonoje, šią leistiną grimzlę leidžiama padidinti 0,3 m, kaip apibrėžta galiojančioje Tarptautinėje konvencijoje dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo.

4. Vidaus dangčiai ant patikimų vyrių ir tokios konstrukcijos, kad juos būtų galima nesunkiai ir veiksmingai užsandarinti, kad nepraleistų vandens, įrengiami laivo borto iliuminatoriams, išskyrus borto iliuminatorius, įtaisytus per vieną aštuntąją laivo ilgio dalį (matuojant nuo laivapriekio statmens laivagalio link) aukščiau linijos, brėžiamos ant laivo borto lygiagrečiai su pertvarų deniu ir savo žemiausiame taške esančios per 3,7 m pridėjus 2,5 proc. laivo pločio aukščiau žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos ir šiuo atveju keleivių patalpose (išskyrus žemiausios klasės keleivių patalpas) borto iliuminatorių vidaus dangčiai gali būti nuimami, nebent galiojančiose Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatose būtų nurodyta, kad jie visą laiką privalo būti pritvirtinti prie iliuminatorių. Šie nuimamieji iliuminatorių vidaus dangčiai sudedami prie tų iliuminatorių, kuriems uždaryti jie skirti.

5. Tie borto iliuminatoriai su vidaus dangčiais, prie kurių nebus galima prieiti plaukiojimo metu, uždaromi ir sutvirtinami prieš laivui išplaukiant iš uosto.

6.1. Patalpose, skirtose vežti tiktai krovinius arba anglių kurą, draudžiama įrengti bet kokius borto iliuminatorius.

6.2. Tačiau leidžiama įrengti borto iliuminatorius patalpose, skirtose pakaitomis vežti arba krovinius, arba keleivius, bet jie turi būti tokios konstrukcijos, kad jų arba jų vidaus dangčių be kapitono leidimo niekas negalėtų atidaryti.

6.3. Jei tokiose patalpose vežami kroviniai, jose įrengti borto iliuminatoriai ir jų vidaus dangčiai užsandarinami, kad nepraleistų vandens ir užrakinami prieš į jas pakraunant krovinius, o jų uždarymas ir užrakinimas registruojami administracijos nustatytos formos žurnale.

7. Be specialaus administracijos leidimo korpuso apkaloje žemiau ribinės grimzlės linijos draudžiama įrengti borto iliuminatorius su automatiškai veikiančia vėdinimo įranga.

8. Špigatams įrengti, sanitarinėms nuotekoms išleisti ir kitiems panašiems tikslams skirtų korpuso apkalos angų skaičius privalo būti kuo mažesnis; to pasiekiama arba prie visų ištekėjimo angų prijungiant kuo daugiau sanitarinių ir kitokių vamzdžių, arba kitokiu tinkamu būdu.

9.1. Visos korpuso apkaloje įrengtos įleidžiamosios ir išleidžiamosios angos privalo turėti veiksmingus ir lengvai prieinamus įtaisus, užkertančius kelią vandeniui atsitiktinai patekti į laivo vidų.

9.2.1. Atsižvelgiant į galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatas, bet išskyrus 9.3 punkte nurodytus atvejus, kiekvienam per borto apkalą iš žemiau ribinės grimzlės linijos esančių patalpų nutiestam išleidžiamajam vamzdžiui įrengiama arba po vieną automatinį vienpusio pralaidumo vožtuvą su tiesioginio uždarymo įtaisu, valdomu iš aukščiau pertvarų denio esančios vietos, arba po du automatinius vienpusio pralaidumo vožtuvus be tiesioginio uždarymo įtaisų, su sąlyga, kad laivo viduje esantis vožtuvas būtų įrengtas aukščiau žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos ir kad jį veikiantį būtų galima bet kada patikrinti. Jei įrengiamas vožtuvas su tiesioginio uždarymo įtaisu, jo valdymo vieta aukščiau pertvarų denio privalo būti bet kada lengvai pasiekiama, be to, turi būti prieinamos priemonės, parodančios, ar šis vožtuvas atidarytas, ar uždarytas.

9.2.2. Išleidžiamiesiems vamzdžiams, nutiestiems per korpuso apkalą iš aukščiau ribinės grimzlės linijos įrengtų patalpų, taikomos galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatos.

9.3. Mechanizmų patalpoje įrengtuose pagrindiniuose ir pagalbiniuose su mašinų darbu susijusiuose kingstonuose ir vandens Išpumpavimo vamzdžiuose privalo būti įrengtos lengvai pasiekiamos sklendės, įtaisytos tarp vamzdžių ir korpuso apkalos arba tarp vamzdžių ir su korpuso apkala sujungtų iš lakštų pagamintų dėžių (kingstonų dėžių). Šios sklendės gali būti valdomos jų įrengimo vietoje ir privalo turėti indikatorius, parodančius, ar jos atidarytos, ar uždarytos.

9.4. Visa apkaloje įtaisytų angų armatūra, sklendės bei vožtuvai gaminami iš plieno, bronzos arba kitokio kalaus metalo. Sklendės ir vožtuvai, pagaminti iš paprastojo (pilkojo) ketaus arba į jį panašios medžiagos, tam netinka. Visi šioje taisyklėje nurodyti vamzdžiai yra gaminami iš plieno arba kitokios lygiavertės medžiagos ir turi atitikti administracijos keliamus reikalavimus.

10.1. Žemiau ribinės grimzlės linijos laivo borte įrengtos įlaipinimo, krovinių pakrovimo bei anglių kuro priėmimo angos privalo būti pakankamai tvirtos konstrukcijos. Prieš laivui išplaukiant iš uosto, jos patikimai uždaromos ir užsandarinamos, kad nepraleistų vandens, ir būna uždarytos per visą laivo plaukiojimo laiką.

10.2. Bet kokiu atveju draudžiama šias angas įrengti taip, kad jų žemiausias taškas būtų žemiau už žemiausią skirstymo į skyrius krovininę vaterliniją.

11.1. Kiekvienas pelenų arba šiukšlių nuleidžiamasis vamzdis privalo turėti patikimą dangtį jo angai laivo viduje uždaryti.

11.2. Jei šio vamzdžio laivo vidaus angos dangtis įrengtas žemiau ribinės grimzlės linijos, jis privalo taip užsidaryti, kad nepraleistų vandens; be to, lengvai prieinamoje vamzdžio vietoje aukščiau žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos įrengiamas automatinis vienpusio pralaidumo vožtuvas. Tuo metu, kai šiuo nuleidžiamuoju vamzdžiu nesinaudojama, ir jo dangtis, ir šis vožtuvas privalo būti uždaryti.

17-1 taisyklė

Angos keleivinių laivų korpuso apkaloje žemiau pertvarų denio ir krovininių laivų korpuso apkaloje žemiau antvandeninio borto denio

Nepaisant to, kas pasakyta 17 taisyklėje, 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatyti laivai privalo atitikti jos nuostatas; ten, kur joje yra nuoroda į „ribinės grimzlės liniją“, tokiems keleiviniams laivams ji laikoma nuoroda į pertvarų denį, o tokiems krovininiams laivams – į antvandeninio borto denį.

18 taisyklė

Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių durų, borto iliuminatorių ir kitos panašios įrangos konstrukcija ir pirminis išbandymas

1. Keleiviniuose laivuose:

1.1. visų šiose taisyklėse nurodytų vandeniui nepralaidžių durų, borto iliuminatorių, angų, skirtų žmonėms įeiti, kroviniams pakrauti, anglių kurui priimti, sklendžių ir vožtuvų, vamzdynų, pelenų ir šiukšlių nuleidžiamųjų vamzdžių konstrukcija, medžiagos bei jų pagaminimas privalo atitikti administracijos keliamas sąlygas;

1.2. vertikaliai užsidarančių vandeniui nepralaidžių durų staktos apatinėje dalyje neturi būti išėmos, kurioje galėtų kauptis duris tinkamai uždaryti trukdantys nešvarumai.

2. Visos keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžios durys išbandomos hidrostatiniu slėgiu, atitinkančiu patalpos užtvindymą, atitinkamai – iki pertvarų denio lygio arba iki antvandeninio borto denio lygio. Šie išbandymai atliekami prieš pradedant laivo eksploataciją – prieš įrengiant duris arba jas įrengus.

19 taisyklė

Keleivinių ir krovininių laivų vandeniui nepralaidžių denių, šachtų ir kitų panašių laivo detalių konstrukcija ir pirminis išbandymas

1. Vandeniui nepralaidūs deniai, šachtos, tuneliai, dėžiniai kiliai ir ventiliacijos vamzdžiai privalo būti tokie pat tvirti, kaip ir vandeniui nepralaidžios pertvaros atitinkamuose jų lygiuose. Priemonės, skirtos užtikrinti, kad jie būtų nepralaidūs vandeniui ir pasirinkti jų angų uždarymo įrenginiai privalo atitikti administracijos keliamus reikalavimus. Keleiviniuose laivuose vandeniui nepralaidūs ventiliacijos vamzdžiai bei šachtos viršuje turi siekti bent pertvarų denį, o krovininiuose laivuose – antvandeninio borto denį.

2. Jei keleiviniuose ro-ro laivuose per antstatus įrengta ventiliacijos šachta kerta pertvarų denį, ji privalo atlaikyti hidrostatinį slėgį, galintį susidaryti jos viduje vandeniui ją užtvindžius, atsižvelgiant ir į pagal 8 taisyklės 5 punktą didžiausią leistiną tarpiniams užtvindymo etapams laivo kreno kampą.^*

3. Jei keleiviniuose ro-ro laivuose pertvarų denį kertanti šachta arba jos dalis yra pagrindiniame ro-ro krovinių denyje, ji privalo atlaikyti ir hidraulinius smūgius, kuriuos sukeltų šį denį užtvindžiusio ir jame uždaryto vandens judėjimas (teliūskavimas).

4. Keleiviniuose ro-ro laivuose, pastatytuose anksčiau negu 1997 m. liepos 1 d., 2 ir 3 punktų nuostatos pradedamos taikyti ne vėliau kaip nuo pirmos po 1977 m. liepos 1 d. atliktos periodinės apžiūros datos. **

5. Baigus įrengti vandeniui nepralaidžius denius, jie išbandomi užtvindant juos vandeniu arba vandens čiurkšle iš žarnos, o vandeniui nepralaidžios šachtos, tuneliai ir ventiliacijos vamzdžiai – tik vandens čiurkšle iš žarnos.

20 taisyklė

Keleivinių laivų nepralaidumas vandeniui aukščiau ribinės grimzlės linijos

1. Administracija gali pareikalauti, kad būtų imamasi bet kokių protingų ir įgyvendinamų priemonių tam, kad būtų apribota galimybė vandeniui patekti į laivą ir pasklisti jame aukščiau pertvarų denio. Tai gali būti ir vandeniui nepralaidžios dalinės pertvaros, ir sudėtinės sijos. Jei vandeniui nepralaidžios dalinės pertvaros ir sudėtinės sijos įrengiamos pertvarų denyje virš pagrindinių skirstymo į skyrius pertvarų arba prie pat jų, jos turi būti sujungtos su korpuso apkala ir pertvarų deniu taip, kad nepraleistų vandens ir laivui pasvirus po apgadinimo taip būtų sukliudyta vandeniui lietis išilgai denio. Jei dalinė pertvara įrengta ne tiesiai virš jos esančios pertvaros, pertvarų denis tarp jų privalo būti įrengtas taip, kad garantuotų nepralaidumą vandeniui.***

2. Pertvarų denis arba virš jo esantis denis privalo būti sandarus ir atsparus blogam orui. Visos atvirojo denio angos įrengiamos su pakankamai aukštais ir tvirtais komingsais ir privalo būti aprūpintos veiksmingomis priemonėmis joms užsandarinti nuo blogo oro poveikio. Kur reikia, turi būti įrengtos falšborto angos, atviri turėklai ir špigatai jūros vandeniui bet kokiomis oro sąlygomis greitai nutekinti nuo atvirojo denio.

3. 1997 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytuose keleiviniuose laivuose į jų antstatų vidų nutiestų oro vamzdžių atviri viršutiniai galai, laivui pasvirus 15 laipsnių kampu arba tarpiniuose jo užtvindymo etapuose, pasiekus tiesioginiu būdu apskaičiuotą didžiausią kreno kampą, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų kampų didesnis, privalo išlikti ne žemiau kaip per 1 m aukščiau vaterlinijos. Tačiau cisternų, išskyrus naftos cisternas, oro išleidimo vamzdžius leidžiama nutiesti per laivo antstatą. Šios nuostatos nepažeidžia ir neapriboja galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatų.

4. Borto iliuminatoriai, angos žmonėms įeiti, kroviniams pakrauti, anglių kurui priimti ir kitos angos korpuso apkaloje aukščiau ribinės grimzlės linijos privalo būti aprūpintos patikimomis pagal savo konstrukciją ir pagaminimą uždarymo priemonėmis, pakankamai tvirtomis, atsižvelgiant į tai, kokiose patalpose jos įrengiamos ir į jų įrengimo vietą žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos atžvilgiu.^*

5. Visi borto iliuminatoriai patalpose, įrengtose po pirmu virš pertvarų denio esančiu deniu, privalo turėti tinkamus, lengvai ir patikimai uždaromus bei vandeniui nepralaidžius užsandarinamus aklinuosius dangčius.

20-1 taisyklė

Krovinių pakrovimo durų uždarymas

1. Taikoma visiems keleiviniams laivams.**

2. Prieš laivui išplaukiant į bet kokį reisą uždaromos, užrakinamos ir būna uždarytos bei užrakintos tol, kol laivas, atplaukęs į kitą uostą, prisitvirtina prieplaukoje, tokios aukščiau jo ribinės grimzlės linijos įrengtos durys:

2.1. krovinių pakrovimo durys, įrengtos korpuso apkaloje arba uždarų antstatų išorės pertvarose;

2.2. pakeliamieji laivapriekio įvažiuojamųjų durų snapeliai, įrengti 2.1 punkte nurodytose vietose;

2.3. krovinių pakrovimo durys, įrengtos taraninėje pertvaroje;

2.4. blogam orui atsparios aparelės, naudojamos kaip alternatyva 2.1–2.3 punktuose nurodytiems įrenginiams.

Jei šių durų neįmanoma atidaryti arba uždaryti tada, kai laivas stovi prieplaukoje, jas leidžiama atidaryti tuo metu, kai laivas artinasi prie prieplaukos, arba palikti atviras, kai jis nuplaukia nuo jos, bet tiktai taip, kad jas būtų galima nedelsiant uždaryti. Bet kuriuo atveju laivapriekio vidinis lacportas privalo būti uždarytas.

3. Nepaisant to, kas nurodyta 2.1 ir 2.4 punktuose, kai laivas stovi nuleidęs inkarą saugiame reide ir jei jo saugumui tuo metu niekas negresia, administracija gali leisti tam tikras duris atidaryti kapitono nuožiūra, jei tai būtina laivo eksploatacijai arba norint įlaipinti keleivius ar juos išlaipinti.

4. Kapitonas privalo užtikrinti, kad laive būtų įdiegta veiksminga 2 punkte nurodytų durų uždarymo ir atidarymo priežiūros ir pranešimo apie šių veiksmų atlikimą sistema.

5. Kapitonas privalo užtikrinti, kad plaukiant bet kokiu reisu, kol laivas nenuplaukęs nuo prieplaukos, laivo žurnale būtų registruojamas, kaip nurodyta 25 taisyklėje, laikas, kada paskutinį kartą prieš išplaukiant uždaromos 2 punkte nurodytos durys, ir laikas, kada atidaromos 3 punkte nurodytos tam tikros durys.

20-2 taisyklė

Ro-ro krovinių denio (pertvarų denio) nepralaidumas vandeniui po juo esančių patalpų atžvilgiu

1. 1997 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytuose ro-ro laivuose:

1.1. atsižvelgiant į tai, kas nurodyta 1.2 ir 1.3 punktuose, visų įėjimų į žemiau pertvarų denio esančias patalpas apatinis kraštas įrengiamas ne žemiau kaip per 2,5 m virš pertvarų denio;

1.2. jei įrengiamos aparelės ratinėms transporto priemonėms įvažiuoti į patalpas po pertvarų deniu, įvažiavimo angos privalo turėti priemones joms sandariai uždaryti, kad pro jas negalėtų prasisunkti vanduo į žemiau esančias patalpas, ir šios priemonės turi būti sujungtos su navigaciniu tilteliu garso ir vaizdo signalizacijos sistemomis;

1.3. Administracija gali leisti įrengti tam tikrus atskirus įėjimus į žemiau pertvarų denio esančias patalpas, jei jie būtini atliekant esmines laivo eksploatavimo operacijas, pavyzdžiui, užtikrinant mašinų ir atsargų perkėlimą laive iš vienos vietos į kitą, bet tada šie įėjimai turi būti sandariai uždaromi ir sujungti su navigaciniu tilteliu garso ir vaizdo signalizacijos sistemomis;

1.4. 1.2 ir 1.3 punktuose nurodyti įėjimai laivui plaukiant bet kokiu reisu uždaromi prieš jam pradedant plaukti iš prieplaukos ir būna uždaryti tol, kol jis prisitvirtina kitoje prieplaukoje;

1.5. kapitonas privalo užtikrinti, kad laive būtų įdiegta veiksminga 1.2 ir 1.3 punktuose nurodytų durų uždarymo ir atidarymo priežiūros ir pranešimo apie šių veiksmų atlikimą sistema;

1.6. kapitonas privalo užtikrinti, kad kai laivas plaukia bet kokiu reisu, prieš laivui išplaukiant iš prieplaukos laivo žurnale būtų registruojamas (kaip nurodyta 25 taisyklėje) laikas, kada paskutinį kartą prieš išplaukiant buvo uždaryti 1.2 ir 1.3 punktuose nurodyti įvažiavimai ir įėjimai.

2. Anksčiau kaip 1997 m. liepos 1 d. pastatytuose keleiviniuose ro-ro laivuose:

2.1. visuose įėjimuose iš ro-ro krovinių denio į po pertvarų deniu esančias patalpas privalo būti įrengtos vandeniui nepralaidžios uždarymo priemonės, o navigaciniame tiltelyje įrengiama signalizacijos sistema, parodanti, ar įėjimas uždarytas ar atviras;

2.2. visi šie įėjimai, kai laivas plaukia bet kokiu reisu, uždaromi laivui dar neišplaukus iš prieplaukos ir lieka uždaryti tol, kol jis prisitvirtina kitoje prieplaukoje;

2.3. nepaisant to, kas nurodyta 2.2 punkte, administracija gali leisti kai kuriuos iš šių įėjimų atidaryti plaukiojimo metu, bet tik tokiam laikui, kurio reikia per juos įeiti, ir, jei reikia, atlikti būtinus laivo darbus;

2.4. 2.1 punkto nuostatos pradedamos taikyti ne vėliau kaip nuo pirmos po 1997 m. liepos 1 d. atliktos periodinės apžiūros.

20-3 taisyklė

Leidimas įeiti į ro-ro krovinių denius

Bet kurio keleivinio ro-ro laivo kapitonas arba tam paskirtas pareigūnas privalo užtikrinti, kad laivui plaukiant nė vienas keleivis be specialaus kapitono arba paskirto pareigūno leidimo nepatektų į uždarytą ro-ro krovinių denį.

20-4 taisyklė

Ro-ro krovinių denio pertvarų uždarymas

1. Visos skersinės arba išilginės pertvaros, skirtos veiksmingai apriboti ro-ro denyje susikaupusio vandens judėjimą, įrengiamos ir sutvirtinamos joms skirtose vietose laivui dar neišplaukus iš prieplaukos ir lieka sutvirtintos savo vietose tol, kol laivas prisitvirtina kitoje prieplaukoje.

2. Nepaisant to, kas nurodyta 1 punkte, administracija gali leisti atidaryti kai kuriuos iš šiose pertvarose įrengtų įėjimų reiso metu, bet tiktai tokiam laikui, kurio reikia per juos įeiti ir, jei reikia, atlikti būtinus laivo darbus.

21 taisyklė

Laivo nusausinimo sistemos

(Šios taisyklės 1.6 ir 2.9 punktų nuostatos taikomos 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams)

1. Keleiviniai ir krovininiai laivai

1.1. Laive įrengiama veiksminga jo nusausinimo siurblių sistema, pajėgi bet kokiomis sąlygomis išpumpuoti vandenį iš bet kurio vandeniui nepralaidaus skyriaus (išskyrus talpyklas, skirtas gėlam vandeniui, vandens balastui, naftos degalams arba skystiems kroviniams, kuriems išpumpuoti įrengiamos kitos sistemos) ir bet kuriam skyriui nusausinti. Taip pat įrengiamos veiksmingos priemonės triumams su izoliacine vidaus danga nusausinti.

1.2. Jei sanitariniai, balasto ir bendrojo naudojimo siurbliai turi jungtis, leidžiančias juos prijungti prie laivo nusausinimo sistemos, juos galima prilyginti nepriklausomiems energijos šaltinio varomiems nusausinimo siurbliams.

1.3. Visi nusausinimo sistemos vamzdžiai, nutiesiami per anglių kuro bunkerius arba po jais, per degalų atsargų cisternas arba po jomis arba įrengiami mechanizmų patalpose (įskaitant patalpas, kuriose įrengtos cisternos degalams nusistovėti arba naftos degalų siurbimo agregatai), gaminami iš plieno arba kitokios tam tinkamos medžiagos.

1.4. Nusausinimo ir balasto siurblių sistemos įrengiamos taip, kad būtų užkirstas kelias vandeniui per jas iš už borto ar iš balasto cisternų patekti į krovinių ir mechanizmų patalpas arba iš vieno laivo skyriaus į kitą. Privaloma įrengti priemones, neleidžiančias per neapsižiūrėjimą užtvindyti vandeniu iš už borto bet kokią su nusausinimo ir balasto sistemomis sujungtą balastinio vandens cisterną (diptanką)“ kai joje yra krovinių, arba nusausinimo siurbliu netyčia iš jos išpumpuoti balasto vandenį, kai jis joje laikomas.

1.5. Visos su nusausinimo sistema susijusios skirstomosios dėžės ir ranka uždaromos sklendės įrengiamos įprastomis aplinkybėmis prieinamose vietose.

1.6. Privaloma įrengti priemones uždaroms krovinių patalpoms, įrengtoms keleivinių laivų pertvarų denyje ir krovininių laivų antvandeninio borto denyje, nusausinti su sąlyga, kad administracija gali leisti neįrengti tokių priemonių bet kuriame tam tikro laivo arba visų tokios klasės laivų skyriuje, jei ji mano, jog, atsižvelgiant į šių patalpų dydį arba jų vidinį padalijimą, tai nepakenks laivo saugumui.

1.6.1. Jei laivo antvandeninio borto aukštis iki pertvarų denio arba atitinkamai iki antvandeninio borto denio yra toks, kad atitinkamo denio kraštas panyra po vandeniu laivui pasvirus daugiau kaip 5 laipsniais, šiems skyriams nusausinti įrengiama pakankamai tinkamo skersmens špigatų, skirtų vandeniui nubėgti už borto. Keleiviniame laive šie špigatai įrengiami pagal 17 taisyklės nuostatas, o krovininiame laive – pagal galiojančios Tarptautinės konvencijos dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo nuostatas dėl špigatų ir įleidžiamųjų bei išleidžiamųjų angų.

1.6.2. Jei laivo antvandeninis bortas yra tokio aukščio, kad pertvarų denio arba atitinkamai antvandeninio borto denio kraštas panyra po vandeniu laivui pasvirus iki 5 laipsnių, tada uždaros, atitinkamai pertvarų denyje ar antvandeninio borto denyje įrengtos krovinių patalpos nusausinamos jų nusausinimo vamzdžius nutiesiant į tam tinkamą pakankamo tūrio talpyklą arba talpyklas, kuriose įrengta leistino vandens lygio signalizacija ir kurios turi atitinkamus įrenginius vandeniui iš jų išpumpuoti už borto. Be to, privaloma užtikrinti, kad:

1.6.2.1. būtų įrengta tiek, tokio dydžio ir taip išdėstytų špigatų, kad jie neleistų susikaupti pernelyg dideliam nenubėgusio vandens kiekiui;

1.6.2.2. įrengiant siurblių sistemas keleiviniuose arba krovininiuose laivuose pagal atitinkamas šios taisyklės nuostatas būtų atsižvelgiama ir į nuolatinio slėgio priešgaisrinėms purkštuvų sistemoms keliamus reikalavimus;

1.6.2.3. benzinu ar kitomis pavojingomis medžiagomis užterštas vanduo nebūtų nuleidžiamas į mechanizmų patalpą arba kitas ertmes, kuriose galėtų būti uždegimo židinių;

1.6.2.4. jei uždarų krovinių patalpų apsaugai nuo gaisro naudojama angliarūgštės dujų sistema, šių patalpų denyje įrengiami špigatai turėtų įtaisus, neleidžiančius iš patalpos nutekėti šioms ugnį slopinančioms dujoms.

2. Keleiviniai laivai

2.1. Pagal 1.1 punkto nuostatas įrengta nusausinimo siurblių sistema privalo veikti ir visomis galimomis avarijos sąlygomis, nepaisant to, ar laivas yra stačias, ar pasviręs. Tuo tikslu įsiurbiamieji nusausinimo vamzdžių atvamzdžiai patalpose paprastai įrengiami prie abiejų laivo bortų, išskyrus siauras patalpas laivo galuose, kur galima apsiriboti ir vienu įsiurbiamuoju atvamzdžiu. Neįprastos formos laivo skyriuose gali prireikti papildomų įsiurbiamųjų atvamzdžių. Privaloma imtis priemonių, kad į patalpą patekęs vanduo pasiektų įsiurbiamuosius atvamzdžius. Jei administracija sutinka, jog atskiruose konkrečiuose laivo skyriuose įrengti nusausinimo įrangą nepageidautina, ji gali leisti jos atsisakyti, jei pagal 8 taisyklės 2.1 – 2.3 punktuose nurodytas sąlygas atlikti skaičiavimai rodo, kad tai nepakenktų laivo gyvybingumui.

2.2. Prie laivo nusausinimo magistralės prijungiami bent trys jėgos šaltinio varomi siurbliai; vienas iš jų gali veikti varomas laivo varomųjų mechanizmų. Jei laivui taikomas skaitmeninis kriterijus lygus 30 arba didesnis, jame įrengiamas dar vienas papildomas nepriklausomas energijos šaltinio varomas siurblys.

2.3. Energijos šaltinio varomi siurbliai, kur tai praktiškai įmanoma, įrengiami atskirose vandeniui nepralaidžiose patalpose ir įtaisomi arba išdėstomi taip, kad šios patalpos nebūtų visos užtvindytos dėl to paties apgadinimo. Jei pagrindiniai laivo varomieji mechanizmai, jo pagalbiniai mechanizmai ir garo katilai įrengti dviejų ar daugiau vandeniui nepralaidžių laivo skyrių viduje, nusausinimui naudojami siurbliai, kiek tai įmanoma, paskirstomi po visus šiuos skyrius.

2.4. 91,5 m ir ilgesniame laive arba laive, kuriam taikomas skaitmeninis kriterijus yra 30 arba didesnis, nusausinimo sistema įrengiama taip, kad bent vienu energijos šaltinio varomu siurbliu būtų galima pasinaudoti bet kokiomis užtvindymo sąlygomis, kurias laivas privalo atlaikyti. Tam tikslui užtikrinama, kad:

2.4.1. vienas iš pagal nuostatas laivui privalomų siurblių būtų patikimas avarinis panardinamasis siurblys, o jį maitinantis energijos šaltinis būtų įrengtas aukščiau pertvarų denio; arba

2.4.2. nusausinimo siurbliai ir juos maitinantys energijos šaltiniai būtų išdėstyti per visą laivo ilgį taip, kad bent vienas iš jų būtų prieinamas naudoti nors viename iš neapgadintų laivo skyrių.

2.5. Išskyrus papildomus siurblius, kurie gali būti įrengiami ir vien tik galiniams laivo skyriams nusausinti, kiekvienas pagal nuostatas privalomas nusausinimo siurblys įrengiamas taip, kad jį galima būtų naudoti bet kurioms 1.1 punkte nurodytoms nusausintinoms patalpoms nusausinti.

2.6. Visi energijos šaltinio varomi nusausinimo siurbliai privalo pajėgti pumpuoti vandenį per nustatyto skersmens magistralinį nusausinimo sistemos vamzdį ne lėčiau nei 2 m/s greičiu. Autonominiai energijos šaltinių varomi mechanizmų patalpoje įrengti siurbliai privalo turėti tiesioginio įsiurbimo atvamzdžius šioms patalpoms nusausinti; tačiau nebūtina įrengti daugiau negu po du tokius atvamzdžius kiekvienam iš šių skyrių. Jei įrengiami du ar daugiau šių atvamzdžių, jų turi būti bent po vieną prie abiejų laivo bortų. Administracija gali pareikalauti, kad ir kitose patalpose būtų įrengti autonominiai energijos šaltinių varomi nusausinimo siurbliai su tiesioginio įsiurbimo atvamzdžiais. Tiesioginio įsiurbimo atvamzdžiai įtaisomi tam tinkamose vietose, o tie iš jų, kurie įrengiami mechanizmų patalpose, privalo būti ne mažesnio skersmens, nei nustatytas magistraliniam vamzdžiui.

2.7.1. Be nusausinamojo tiesioginio įsiurbimo atvamzdžio arba 2.6 punkte nurodytų atvamzdžių, mechanizmų patalpoje įrengiamas ir papildomas prie pagrindinio cirkuliacinio siurblio prijungtas mechanizmų patalpos nusausinimo lygį siekiantis tiesioginio įsiurbimo atvamzdis su vienpusio pralaidumo vožtuvu. Šio tiesioginio įsiurbimo atvamzdžio skersmuo garlaiviuose turi būti ne mažesnis kaip du trečdaliai siurblio įleidžiamosios angos skersmens, o motorlaiviuose – lygus šiam skersmeniui.

2.7.2. Jei administracija mano, kad pagrindinis cirkuliacinis siurblys šiam tikslui netinka, iki mechanizmų patalpos nusausinimo lygio nutiesiamas avarinis tiesioginio įsiurbimo atvamzdis nuo didžiausio iš turimų nepriklausomų energijos šaltinio varomų siurblių, o šio atvamzdžio skersmuo turi būti toks pat kaip ir siurblio, prie kurio jis prijungiamas, pagrindinės įleidžiamosios angos skersmuo. Šitaip prijungiamo siurblio galia privalo viršyti nustatyto nusausinimo sistemos siurblio galią tiek, kiek administracija laiko reikalinga.

2.7.3. Vandeniui iš už borto įleisti skirtų kingstonų bei tiesioginio įsiurbimo atvamzdžių sklendžių uždarymo sukliai įrengiami pakankamai aukštai virš variklių platformos.

2.8. Visi nusausinimo sistemos įsiurbiamieji atvamzdžiai iki pat jų prijungimo prie siurblių įrengiami nesiejant jų su bet kokiais kitais vamzdynais.

2.9. Nusausinimo sistemos magistralinio vamzdžio skersmuo d apskaičiuojamas pagal formulę. Tačiau faktinį jo skersmenį leidžiama suapvalinti iki artimiausio administracijai priimtino standartinio dydžio:

kurioje:

d – milimetrais išreikštas nusausinimo sistemos magistralinio vamzdžio vidaus skersmuo;

L ir B – metrais išreikšti atitinkamai laivo ilgis ir plotis pagal šių sąvokų apibrėžtį 2 taisyklėje;

D – metrais išreikštas teorinis laivo korpuso aukštis iki jo pertvarų denio; tačiau jei laivo pertvarų denyje per visą laivo ilgį yra įrengta uždara krovinių patalpa, kurios vidus nusausinamas taip, kaip nurodyta 1.6.2 punkto nuostatose, D matuojamas iki pirmojo aukščiau pertvarų denio įrengto denio. Jei šios uždaros krovinių patalpos įrengtos ne per visą laivo ilgį, D laikomas lygiu teoriniam korpuso aukščiui iki pertvarų denio pridėjus dydį lh: L; čia l ir h atitinkamai yra metrais išreikštas bendras uždarųjų krovinių patalpų ilgis ir aukštis.

Nusausinimo atvamzdžių skersmuo turi atitikti administracijos keliamas sąlygas.

2.10. Privaloma imtis saugumo priemonių, kad būtų užkirstas kelias bet kuriam laivo skyriui, į kurį nutiestas nusausinimo siurblio atvamzdis, užtvindyti, jei jam nusausinti įrengtas įsiurbiamasis atvamzdis būtų bet kuriame kitame skyriuje nulaužtas ar kitaip apgadintas laivui susidūrus arba užplaukus ant seklumos. Todėl tais atvejais, kai bet kuri atvamzdžio dalis įrengiama arčiau negu per penktadalį laivo pločio (pagal šios sąvokos apibrėžtį 2 taisyklėje) nuo laivo borto, matuojant šį atstumą žemiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje statmenai vidurinei laivo plokštumai, arba išvedama per dėžinį kilį, tame laivo skyriuje, į kurį išeina atvirasis šio atvamzdžio galas, atvamzdyje įtaisomas vienpusio pralaidumo vožtuvas.

2.11. Visos su nusausinimo sistema susijusios skirstomosios dėžės, čiaupai ir sklendės įrengiami taip, kad užtvindymo atveju vienas iš nusausinimo siurblių galėtų pumpuoti vandenį iš bet kurio laivo skyriaus; be to, apgadinus bet kurį siurblį, įrengtą borto link už linijos, brėžiamos per penktadalį laivo pločio, arba jį su magistraliniu nusausinimo sistemos vamzdžiu jungiantį atvamzdį, neturi išeiti iš rikiuotės visa laivo nusausinimo sistema. Jei laive yra tiktai viena visiems siurbliams bendra vamzdžių sistema, nusausinimo atvamzdžių sklendės turi būti valdomos iš aukščiau pertvarų denio esančios vietos. Jei be pagrindinės nusausinimo sistemos laive įrengiama avarinė nusausinimo sistema, ji turi būti nepriklausoma nuo pagrindinės sistemos ir bet kuris jos siurblys privalo pajėgti 2.1 punkte nurodytomis sąlygomis pumpuoti vandenį iš bet kurio užtvindyto laivo skyriaus (tačiau šiuo atveju tiktai avarinei nusausinimo sistemai skirtos sklendės privalo būti valdomos iš aukščiau pertvarų denio esančios vietos).

2.12. Visų iš aukščiau pertvarų denio esančios vietos valdomų 2.11 punkte nurodytų čiaupų ir sklendžių valdymo įtaisai jų įrengimo vietoje turi būti aiškiai pažymėti ir turėti indikatorius, rodančius, ar jų valdomi čiaupai ir sklendės yra atidaryti ar uždaryti.

3. Krovininiai laivai

Laive įrengiami bent du prie pagrindinės nusausinimo sistemos prijungti energijos šaltinio varomi siurbliai; vienas iš jų gali būti varomas laivo varymo mechanizmų. Jei administracija sutinka, kad nebus pakenkta laivo saugumui, kai kuriuose konkrečiai nurodomuose laivo skyriuose leidžiama nusausinimo sistemos atsisakyti.

22 taisyklė

Keleivinių ir krovininių laivų stovumo informacija^*

1. Kiekvieną keleivinį laivą, nesvarbu, koks jo dydis, ir kiekvieną 24 m ir ilgesnį (pagal laivo ilgio sąvokos apibrėžtį galiojančioje Tarptautinėje konvencijoje dėl laivų krovininės vaterlinijos nustatymo) krovininį laivą, baigus juos statyti, privaloma krenuoti ir nustatyti veiksnių, darančių įtaką jų stovumui, mastą. Laivo kapitonui pateikiama tiek informacijos apie jo laivo stovumą, kiek administracija laiko reikalinga pateikti tam, kad ja vadovaudamasis kapitonas galėtų greitu ir nesudėtingu būdu tiksliai nustatyti laivo stovumo kriterijus įvairiomis laivo eksploatavimo sąlygomis. Laivo stovumo informacijos kopija pateikiama ir administracijai.

2. Jei laive padaromi bet kokie perdirbimai ar pakeitimai, dėl kurių iš esmės keičiasi kapitonui pateikta laivo stovumo informacija, privaloma parengti atitinkamus iš dalies pakeistus laivo stovumo duomenis. Jei reikia, laivas tam iš naujo krenuojamas.

3. Periodiškai, bet ne rečiau kaip kas 5 metai atliekama tuščių keleivinių laivų svorio patikra, kad būtų patikrinta, ar būta tuščio laivo vandentalpos ir išilginio svorio centro vietos pokyčių. Laivą privaloma iš naujo krenuoti kiekvieną kartą, kai nustatoma arba tikimasi, kad, palyginti su aprobuota stovumo informacija, nukrypimas nuo tuščio laivo vandentalpos viršija 2 proc. arba išilginio laivo svorio centro nukrypimas pagal laivo ilgį L viršija 1 proc.

4. Administracija gali leisti, kad kuris nors konkretus laivas nebūtų išbandomas krenuojant, jei turima atitinkamų duomenų, gautų krenuojant kokį nors kitą analogiško tipo laivą, ir administracija sutinka, jog apie laivo, kuriam taikoma tokia išimtis, stovumą galima gauti patikimų duomenų iš 1 punkto nuostatose nurodytų pagrindinių duomenų, gautų krenuojant analogiško tipo laivą.

5. Administracija taip pat gali leisti, kad nebūtų išbandomi krenuojant atskiri konkretūs, specialiai vien skysčiams arba piltinei rūdai vežti suprojektuoti laivai, jei išturimų panašių laivų duomenų aiškiai matyti, jog pagal tokių laivų dydį ir jų įrangą jie bet kokiomis galimomis jų krovos sąlygomis turėtų daugiau negu pakankamą metacentrinį aukštį.

23 taisyklė

Kovos su keleivinių laivų apgadinimais schemos**

Laive visada privalo būti iškabintos laivui vadovaujančiam specialistui skirtos schemos, kuriose būtų aiškiai parodytos vandeniui nepralaidžių skyrių ribos kiekviename iš laivo denių ir triumų, šių skyrių angos ir priemonės joms uždaryti bei vietos, kur įrengti bet kokie įtaisai šioms priemonėms valdyti; ten pat nurodoma, ko reikia imtis bet kokiam dėl užtvindymo atsiradusiam krenui pašalinti. Be to, laivo vadovaujantiems specialistams turi būti prieinamos instrukcijų knygelės su tokia informacija.

23-1 taisyklė

Kova su sausakrūvių laivų apgadinimais

(Taikoma 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams)

1. Laivo navigaciniame tiltelyje visada privalo būti iškabinta arba lengvai prieinama laivui vadovaujančiam specialistui skirta laivo schema, kurioje būtų aiškiai parodytos vandeniui nepralaidžių laivo skyrių ribos kiekviename iš laivo denių ir triumų, šių skyrių angos ir priemonės joms uždaryti bei vietos, kuriose įrengti bet kokie įtaisai šioms priemonėms valdyti; ten pat nurodoma, ko reikia imtis bet kokiam dėl užtvindymo atsiradusiam krenui pašalinti. Be to, šio laivo vadovaujantiems specialistams turi būti prieinamos instrukcijų knygelės su tokia informacija.*^*

2. Visose vandeniui nepralaidžių pertvarų slankiosiose arba ant vyrių varstomose duryse įrengiami indikatoriai. Šių prietaisų rodyklės navigaciniame tiltelyje privalo parodyti, ar šios durys atidarytos, ar uždarytos. Be to, tokie indikatoriai įrengiami ir laivo korpuso apkalos duryse ir kitose angose, jei administracija mano, jog šių durų ar angų neuždarius arba tinkamai nesutvirtinus laivas galėtų būti pavojingai užtvindytas.

3.1. Bendrosios atsargumo priemonės nurodomos apraše, apimančiame įrangą, sąlygas ir operacines procedūras, kurias administracija laiko būtinomis, kad būtų užtikrintas laivo nepralaidumas vandeniui normaliomis jo eksploatacijos sąlygomis.

3.2. Specifinės atsargumo priemonės nurodomos apraše, apimančiame sudedamąsias saugumo priemonių dalis (t. y. įrangą angoms uždaryti, saugų krovinių sukrovimą, garsinės signalizacijos signalus ir t. t), kurias administracija laiko itin svarbiomis laivui ir jo įgulai išgyventi.

23-2 taisyklė^**

Laivo korpuso ir antstatų nepralaidumas vandeniui, kelio jų apgadinimams užkirtimas ir kova su apgadinimais

(Taikoma visiems keleiviniams ro-ro laivams, išskyrus pastatytus anksčiau kaip 1997 m. liepos 1 d., kuriems 2 punktas pradedamas taikyti ne vėliau kaip atlikus jų pirmą po 1997 m. liepos 1 d. periodinę apžiūrą)

1. Navigaciniame tiltelyje įrengiami indikatoriai visoms korpuso apkalos durims, krovinių pakrovimo angoms ir kitų angų uždarymo įrenginiams, jei administracija mano, kad palikus jas atidarytas arba tinkamai nesutvirtintas gali būti užtvindyta bet kuri specialiosios paskirties patalpa arba ro-ro krovinių patalpa. Indikacijos sistemos konstrukcija turi būti atspari gedimams; jei durys neužsidaro iki galo arba jei sutvirtinimo priemonės nėra iki galo sukabintos savo vietose, apie tai privalo įspėti gerai matomi signalai, o jei šios durys atsidaro arba atsikabina jų sutvirtinimo priemonės – apie tai privalo įspėti garsiniai signalai. Navigacinio tiltelio indikatorių pulte įrengiamas režimo „Stovint uoste“/„Plaukiant jūra“ perjungiklis, pritaikytas automatiškai perduoti į tiltelį garsinį pavojaus signalą, jei laivas išplauktų iš uosto su neuždarytomis laivapriekio durimis, vidiniu lacportu, laivagalio aparele arba bet kuriomis borto apkalos durimis arba jei bet kurie šių angų uždarymo įrenginiai nebūtų reikiamos padėties. Indikacijos sistemos maitinimas energija įrengiamas atskirai nuo energijos durims uždaryti ir sutvirtinti tiekimo. Jei anksčiau kaip 1997 m. liepos 1 d. pastatytuose laivuose buvo įrengtos administracijos aprobuotos indikacijos sistemos, jų keisti nebūtina.

2. Tam, kad būtų pastebėtas bet koks vandens pratekėjimas pro laivapriekio vidines ir išorės duris, laivagalio lacportą ar bet kurias kitas korpuso apkalos duris, dėl ko galėtų būti užtvindytos specialiosios paskirties patalpos arba ro-ro krovinių patalpos, įrengiamos televizijos stebėjimo ir vandens pratekėjimo nustatymo sistemos, sujungtos su navigaciniu tilteliu ir su variklių valdymo postu.

3. Laivui plaukiant, specialiosios paskirties patalpos ir ro-ro krovinių patalpos nuolat tikrinamos jas apeinant arba kokiu nors kitu veiksmingu būdu, pavyzdžiui, stebėjimui taikant televizijos sistemą, tam, kad blogomis oro sąlygomis būtų pastebėtas bet koks ratinių transporto priemonių pajudėjimas iš savo vietų arba būtų susekti be leidimo patekę į šias patalpas keleiviai.

4. Laive privaloma turėti ir tam tinkamose vietose iškabinti dokumentus, nustatančius visų korpuso apkalos durų, krovinių pakrovimo durų ir kitų angų uždarymo įrenginių uždarymo ir sutvirtinimo procedūras, jei administracija mano, kad palikus jas atidarytas arba tinkamai nesutvirtintas gali būti užtvindyta bet kuri specialiosios paskirties patalpa arba ro- ro krovinių patalpa.

24 taisyklė

Keleivinių laivų vandeniui nepralaidžių durų žymėjimas, periodiškas atidarymas ir uždarymas bei patikrinimai

1. Taikoma visiems laivams.

2.1. Kartą per savaitę rengiamos mokomosios pratybos, per kurias treniruojamasi atidaryti ir uždaryti vandeniui nepralaidžias duris, borto iliuminatorius, sklendes ir špigatų, pelenų ir šiukšlių nuleidžiamųjų vamzdžių uždarymo įtaisus. Laivuose, kurių reiso trukmė ilgesnė kaip viena savaitė, visuotinės pratybos rengiamos prieš laivui išplaukiant iš uosto, o vėliau – bent kartą per savaitę.

2.2. Visos pagrindinių skersinių pertvarų – ir varstomos ant vyrių, ir varomos energijos šaltinio – vandeniui nepralaidžios durys, kuriomis naudojamasi laivui esant jūroje, kartą per dieną atidaromos ir uždaromos.

3.1. Vandeniui nepralaidžios durys ir visi su jomis susiję mechanizmai bei indikatoriai, visos sklendės, kurias privaloma uždaryti tam, kad laivo skyrius būtų nepralaidus vandeniui, ir visos sklendės, skirtos priešinio borto ertmių užtvindymo sistemai valdyti laivo avarijos atveju, laivui esant jūroje periodiškai patikrinamos bent kartą per savaitę.

3.2. Tam, kad visas šias sklendes, duris ir mechanizmus būtų galima tinkamai panaudoti didžiausiam laivo saugumui užtikrinti, jie atitinkamai pažymimi.

25 taisyklė

Įrašai keleivinių laivų laivo žurnale

1. Taikoma visiems laivams.

2. Ant vyrių varstomos durys, angos, atsirandančios išmontavus išardomuosius (nuimamuosius) lakštus, borto iliuminatoriai, angos žmonėms įeiti, kroviniams ir anglių kurui pakrauti ir kitos angos, kurias pagal šių taisyklių nuostatas privaloma laikyti uždarytas laivo plaukiojimo metu, uždaromos, kol laivas neišplaukęs iš uosto. Laikas, kai angos uždaromos, ir jų atidarymo (jei tai daryti leidžia šių taisyklių nuostatos) laikas registruojamas administracijos nustatytos formos žurnale.

3. Pagal 24 taisyklės nuostatas rengiamos pratybos ir patikrinimai registruojami laivo žurnale išsamiai aprašant visus pastebėtus trūkumus.

B-1 dalis

Krovininių laivų skirstymas į skyrius ir avarinis stovumas^*

(Taikoma krovininiams laivams, pastatytiems 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau)

25-1 taisyklė

Taikymas

1. Šios dalies nuostatos taikomos krovininiams laivams, kurių ilgis (L_s) didesnis kaip 100 m, išskyrus laivus, dėl kurių nustatyta, jog jie atitinka kitų Organizacijos parengtų dokumentų** dėl laivo skirstymo į skyrius ir jo avarinio stovumo nuostatas. Šios dalies nuostatos taip pat taikomos ir 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytiems 80 m ilgio ir ilgesniems (bet ne ilgesniems kaip 100 m) laivams.

2. Bet kuri tolesnė nuoroda į „taisykles“ reiškia nuorodą į visas šios dalies taisykles.

3. Administracija gali leisti atskiram laivui arba laivų grupei taikyti alternatyvius reikalavimus, jei ji mano, jog taip pasiekiama tokio pat saugumo, kaip ir taikant šias taisykles. Bet kuri tokius alternatyvius reikalavimus leidžianti taikyti administracija pateikia Organizacijai išsamią su šiuo leidimu susijusią informaciją.

25-2 taisyklė

Apibrėžtys

Šiose taisyklėse, jei nenurodyta kitaip:

1.1. Laivo skirstymo į skyrius krovininė vaterlinija – vaterlinija, taikoma dalijant laivą į skyrius.

1.1. Aukščiausia laivo skirstymo į skyrius krovininė vaterlinija – skirstymo į skyrius krovininė vaterlinija, atitinkanti laivui nustatytą vasaros grimzlę.

1.2. Tarpinė krovininė vaterlinija – tuščio laivo grimzlę atitinkanti vaterlinija, pridėjus 60 procentų atstumo tarp jos ir aukščiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos.

2.1. Laivo skirstymo į skyrius ilgis (L_S – tai didžiausias suprojektuotas teorinis ilgis tos laivo dalies, kuri laivui panirus iki aukščiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos yra vertikalų laivo užtvindymą apribojančio denio (arba denių) lygyje arba žemiau šio lygio.

2.1. Laivo ilgio vidurys – laivo skirstymo į skyrius ilgio vidurio taškas.

2.2. Laivagalio riba – laivo skirstymo į skyrius ilgio riba laivagalyje.

2.3. Laivapriekio riba – laivo skirstymo į skyrius ilgio riba laivapriekyje.

3. Plotis (B) – didžiausias teorinis laivo plotis aukščiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje arba žemiau jo.

4. Grimzlė (d) – vertikalus atstumas laivo ilgio viduryje tarp bazinės linijos ir atitinkamos vaterlinijos.

5. Patalpos skvarba (µ) – toks proporcinis šios patalpos panardintos dalies tūris, kurį galėtų užtvindyti vanduo.

25-3 taisyklė

Privalomasis skirstymo į skyrius indeksas R

1. Šios nuostatos skirtos nustatyti minimalius laivų skirstymo į skyrius normatyvus.

2. Skirstymo į skyrius laipsnis nustatomas pagal privalomąjį skirstymo į skyrius indeksą R toliau nurodytu būdu: 2.1. laivams, kurių skirstymo į skyrius ilgis (L_S) didesnis kaip 100 m,

kurioje L_s išreikštas metrais;

2.2 laivams, kurių skirstymo į skyrius ilgis lygus 80 m ar didesnis, bet mažesnis kaip 100 m,

kurioje R_o reiškia R, apskaičiuotą pagal 2.1 punkte nurodytą formulę.

25-4 taisyklė

Faktinis skirstymo į skyrius indeksas A

1. Faktinis pagal šios taisyklės nuostatas apskaičiuotas skirstymo į skyrius indeksas A negali būti mažesnis negu privalomasis skirstymo į skyrius indeksas R, apskaičiuotas pagal 25-3 taisyklės 2 punktą.

2. Faktinis skirstymo į skyrius indeksas A konkrečiam laivui apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

i – bet kuris tiriamas laivo skyrius ar skyrių grupė,

p_i – tikimybė, jog bus užtvindytas tik tiriamas laivo skyrius ar tiriamos grupės skyriai, neatsižvelgiant į bet kokį horizontalų šių skyrių padalijimą,

s_i – tikimybė, kad laivas nenuskęs, jei bus užtvindytas tiriamas jo skyrius arba tiriamos grupės skyriai, atsižvelgiant ir į horizontalaus skyrių padalijimo poveikį.

3. Apskaičiuojant A, laikoma, kad laivas plūduriuoja be diferento.

4. Šis sumavimas taikomas tik tiems užtvindymo atvejams, kurie turi įtakos faktiniam skirstymo į skyrius indeksui A.

5. Sumavimas pagal pirmiau nurodytą formulę taikomas visam laivo ilgiui ir visiems atvejams, kai su užtvindymu susiję vienas, du ar daugiau gretutinių skyrių.

6. Atliekant sumavimą pagal pirmiau nurodytą formulę, atsižvelgiama į visus atvejus, kai užtvindymas siekia kraštutinių bortų skyrius (kur jie bebūtų įrengti); taip pat atsižvelgiama į įtaką sumavimui ir visais tais atvejais, kai vienas ar keli kraštutinių bortų skyriai užtvindomi vienu metu su vienu ar keliais greta bortinio skyriaus esančiais laivo vidaus skyriais, laikant, kad toks laivo apgadinimas nuo jo borto statmenai siekia iki pat vidurio plokštumos (tačiau nepažeidžiama jokia iš vidurio plokštumos pertvarų).

7. Laikoma, kad vertikalus apgadinimas tęsiasi nuo pagrindinės bazinės linijos į viršų iki bet kurios horizontalios vandeniui nepralaidžios skirstymo į skyrius konstrukcijos, įrengtos ties vaterlinija arba kokiame nors aukštesniame lygyje. Tačiau jei dėl trumpesnio apgadinimo susidarytų blogesnė padėtis, apskaičiavimams imamas šis trumpesnis apgadinimo ilgis.

8. Jei laikomų užtvindytais laivo skyrių viduje yra įrengta vamzdžių, latakų arba tunelių, imamasi priemonių užtikrinti, kad vanduo per juos nepaplistų į kitus apskaičiuojant laikomus neužtvindytais skyrius. Tačiau administracija gali leisti nedidelį užtvindymo plitimą, jei įrodoma, jog jo poveikis gali būti lengvai kontroliuojamas ir nepakenkiama laivo saugumui.

9. Atliekant užtvindymo apskaičiavimus pagal šias taisykles, laikoma, jog laivo korpusas pažeistas tik vienoje vietoje.

25-5 taisyklė

Koeficiento p_i apskaičiavimas

1. Koeficientas p_i apskaičiuojamas atitinkamai pagal 1.1 punkto nuostatas, vartojant šiuos sutartinius ženklus:

x₁ – atstumas nuo L_s laivagalio ribos iki toliausios priekinės tiriamo skyriaus laivagalio dalies;

x₂ – atstumas nuo L_s laivagalio ribos iki toliausios užpakalinės aptariamo skyriaus laivapriekio dalies;

E = E₁ + E₂ – 1;

J=E₂ – E₁;

J' = J – E, jei E >=≥ 0;

J' = J + E, jei E< 0;

maksimalus nedimensinis apgadinimo ilgis J_max = 48/L_S (bet ne didesnis kaip 0,24);

tariamas apgadinimo vietų išsidėstymo tankis per visą laivo ilgį a = 1,2 + 0,8E (bet ne didesnis kaip 1,2);

tariama apgadinimo vietų išsidėstymo per visą laivo ilgį funkcija F = 0,4 + 0,25E (1,2 + a);

 y < 1; kitais atvejais:

 y < 1; kitais atvejais:

1.1. Koeficientas p_i nustatomas atskirai kiekvienam skyriui:

1.1.1. Jei aptariamas skyrius užima visą laivo ilgį L_s:

_Pi = 1.

1.1.2. Jei aptariamo skyriaus laivagalio riba sutampa su L_s laivagalio riba:

p_i = F+ 0,5ap + q.

1.1.3. Jei aptariamo skyriaus laivapriekio riba sutampa su L_s laivapriekio riba:

p_i = 1 – F + 0,5ap.

1.1.4. Jei abi aptariamo skyriaus išilginės ribos neišeina už laivo ilgio L_s laivapriekio ir laivagalio ribų:

p_i = ap.

1.1.5. Jei apskaičiuojant taikomos 1.1.2, 1.1.3 ir 1.1.4 punktų formulės, o aptariamas skyrius yra ties laivo ilgio viduriu, šiose formulėse įrašomi skaičiai sumažinami dydžiu, apskaičiuotu pagal formulę q, kur F₂ apskaičiuojamas laikant, kad y lygus J' /J_max.

2. Nesvarbu, kurioje laivo vietoje būtų įrengti kraštutiniai bortų skyriai, bet kuriam iš jų koeficientas p_i apskaičiuojamas pagal 3 punktą nustatytą dydį dauginant iš pagal 2.2 punkte nurodytą formulę apskaičiuoto redukcijos koeficiento r, išreiškiančio tikimybę, kad gretutiniai skyriai iš laivo vidaus pusės nebus užtvindyti.

2.1. Jei bet kuris iš kraštutinių bortų skyrių užtvindomas vienu metu su gretutiniu iš laivo vidaus pusės skyriumi, koeficientas p_i apskaičiuojamas dydį, gautą pagal 3 punkto formules, padauginant iš koeficiento (1 – r).

2.2. Redukcijos koeficientas r nustatomas pagal toliau nurodytas formules:

jei

 jei b/B <=0,2;

 jei b/B,  jei b: B > 0,2.

Kai  redukcijos koeficientas r nustatomas linijine interpoliacija tarp dydžių

r = 1 (kai J = 0)

ir

r apskaičiuoto tuo atveju, jei J >= 0,2 b/B  (kai J = 0,2 b/B);

kurioje b reiškia vidutinį atstumą metrais, matuojamą skersai laivo ir statmenai vidurinei jo plokštumai aukščiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos lygyje nuo borto apkalos iki plokštumos, kertančios labiausiai nuo vidurio plokštumos nutolusios išilginės pertvaros dalį ir lygiagrečios su ta jos atkarpa, kuri yra tarp išilginių ribų, taikomų apskaičiuojant koeficientą p_i.

3. Apskaičiuojant koeficientą p_i pavieniams skyriams, 1 ir 2 punktų formulės taikomos tiesiogiai.

3.1. Apskaičiuojant koeficientą p_i, skyrių grupėms,

skyrių poroms taikoma:

p_i = p₁₂ – p₁ – p₂;

p_i = p₂₃ – p₂ – p₃, ir t. t.

trijų skyrių grupėms:

p_i = p₁₂₃ – p₁₂ – p₂₃ + p₂;

p_i = p₂₃₄ – p₂₃ – p₃₄ + p₃, ir t. t.

keturių skyrių grupėms:

p_i = p₁₂₃₄ – p₁₂₃ – p₂₃₄ + p₂₃;

p_i = p₂₃₄₅ – p₂₃₄ – p₃₄₅ + p₃₄, ir t. t;

kurioje: p₁₂, p₂₃, p₃₄ ir t. t.,

p₁₂₃, p₂₃₄, p₃₄₅ ir t. t.,

p₁₂₃, p₂₃₄, p₃₄₅ ir t. t.

apskaičiuojami pagal 1 ir 2 punktų formules tiems pavieniams skyriams, kurių nedimensinis ilgis J atitinka skyrių grupės, kurią sudaro prie p nurodytais indeksais pažymėti skyriai, ilgį.

3.2. Jei nedimensinis trijų gretutinių skyrių arba didesnės skyrių grupės ilgis, atėmus iš jo šios grupės paties arčiausio laivapriekiui ir paties arčiausio laivagaliui skyrių nedimensinį ilgį, yra didesnis už J_max, šios grupės koeficientas p_i lygus nuliui.

25-6 taisyklė

Koeficiento s_i apskaičiavimas

1. Koeficientas s_i kiekvienam skyriui arba skyrių grupei nustatomas, kaip nurodyta toliau:

1.1. Paprastai koeficientas s bet kokioms užtvindymo sąlygoms, susidarančioms po bet kokios pradinės laivo apkrovos būklės, apskaičiuojamas pagal formulę:

kurioje:

C = 1, jei thetaθ_e ≤<= 25°,

C = 0, jei thetaθ_e > 30°; kitais atvejais:

GZ_max – didžiausias teigiamas atstatomasis petys (metrais), neviršijantis žemiau nurodytos atkarpos ribų; bet jis negali būti didesnis kaip 0,1 m;

atkarpa – stovumo diagramos teigiamų atstatomųjų pečių, susidarančių esant krenui, bet išlaikant pusiausvyrą, atkarpa (laipsniais), bet ji negali būti didesnė kaip 20 laipsnių; jos dydį taip pat riboja kreno kampas, susidarantis panirus po vandeniu angoms, kurių neįmanoma uždaryti taip, kad jos būtų nepralaidžios vandeniui;

– didžiausias kreno kampas išlaikant pusiausvyrą (laipsniais).

1.2. Jei, atsižvelgiant į grimzlę, kreną ir diferentą, angų, per kurias gali prasidėti progresuojantis užtvindymas, apatinis kraštas galinės vaterlinijos lygmenyje panyra po vandeniu, koeficientas s lygus 0 (nuliui). Šioms angoms priskiriami oro vamzdžiai, ventiliatoriai ir kitokios angos, uždaromos tik blogam orui atspariomis durimis arba tokiais pat liukų dangčiais, bet nepriskiriami denio iliuminatoriai, nedarinėjami bortų iliuminatoriai ir angos, kurios uždaromos vandeniui nepralaidžiais dangčiais, nedidelių vandeniui nepralaidžių liukų dangčiais, užtikrinančiais patikimą denio sandarumą, nuotoliniu būdu valdomomis slankiosiomis vandeniui nepralaidžiomis durimis, vandeniui nepralaidžiomis įėjimo durimis ir įėjimų liukų dangčiais, kurie jūroje paprastai būna uždaryti. Tačiau jei atliekant apskaičiavimus laikoma, kad tam tikri laivo skyriai užtvindomi ir per tokias angas, tuomet šiems skyriams taip pat taikomos šios taisyklės nuostatos.

1.3. Atsižvelgiant į laivo grimzlę, kiekvienam skyriui arba skyrių grupei nustatomas vidutinis koeficiento s_i dydis:

s_i = 0,5s_l + 0,5s_p;

kurioje:

s_l – aukščiausią skirstymo į skyrius vaterliniją atitinkantis koeficientas s,

s_p – tarpinę krovininę vaterliniją atitinkantis koeficientas s.

2. Apskaičiuojant s dydį visiems į priekį nuo taraninės pertvaros išdėstytiems skyriams ir laikant, kad laivas paniręs iki aukščiausios dalijimo į skyrius krovininės vaterlinijos, o vertikalus apgadinimo dydis nėra ribojamas, šis koeficientas laikomas lygiu 1.

3. Visais atvejais, kai horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijos įrengtos aukščiau minimos vaterlinijos, taikomos šios nuostatos:

3.1. Žemesniajam skyriui arba tokių skyrių grupei koeficientas s nustatomas dauginant dydį, apskaičiuotą pagal 1.1 punktą, iš pagal šio punkto 3.3 punktą apskaičiuoto redukcijos koeficiento v, išreiškiančio tikimybę, jog nebus užtvindytos patalpos, išdėstytos aukščiau horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijų.

3.2. Jei dėl aukščiau horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijų esančių patalpų vienalaikio užtvindymo indeksas A padidėja, šių skyrių arba skyrių grupės galutinis koeficientas s nustatomas prie pagal 3.1 punktą nustatyto dydžio pridedant dydį, nustatytą pagal 1.1 punktą ir padaugintą iš koeficiento (1 – v).

3.3. Jei laikoma, kad užtvindymas siekia horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijas aukščiau skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos, tikimybės koeficientas v_i apskaičiuojamas pagal toliau nurodytą formulę; čia H negali būti didesnis už H_max,

Jei pačios aukščiausios horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijos tariamo apgadinimo zonoje įrengtos žemesniame negu H_max aukštyje, v_i = 1.

Šioje formulėje:

H – horizontalaus skirstymo į skyrius konstrukcijų, laikomų apribojančiomis vertikalų užtvindymą, aukštis (metrais), matuojant nuo pagrindinės plokštumos;

H_max – didžiausias įmanomas vertikalus apgadinimo aukštis (metrais), matuojant nuo pagrindinės plokštumos;

jei L_s <=≤ 250 m, H_max = d + 0,056L_s(1-(L_s/500));

jei L_s > 250 m, H_max = d + 7, – atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų dydžių mažesnis.

25-7 taisyklė

Skvarba^*

1. Apskaičiuojant pagal šias taisykles numatytą skirstymą į skyrius ir avarinį stovumą taikoma ši kiekvienos patalpos arba patalpos dalies skvarba:

Patalpos	Skvarba
Sandėlių patalpos	0,60
Gyvenamosios patalpos	0,95
Mechanizmų patalpos	0,85
Tuščios patalpos	0,95
Sausų krovinių patalpos	0,70
Skysčių talpyklos	0 arba 0,95**

25-8 taisyklė

Informacija apie stovumą

1. Laivo kapitoną privaloma aprūpinti patikima informacija, kad jis galėtų greitai ir nesudėtingai gauti tikslias rekomendacijas dėl laivo stovumo įvairiomis jo eksploatavimo sąlygomis. Ši informacija turi apimti:

1.1. kreivę, parodančią, kaip kinta minimalus metacentrinis aukštis (GM) eksploatacijos sąlygomis atsižvelgiant į grimzlę, atitinkančią 25-1-25-6 taisyklių nuostatas ir nuostatas dėl nepažeisto laivo stovumo; vietoj jos gali būti pateikiama atitinkama kreivė, parodanti, kaip kinta didžiausio leistino vertikalaus svorio centro aukštis (KG) atsižvelgiant į grimzlę, arba bet kurios iš šių dvejų kreivių atitikmuo;

1.2. instrukciją, nurodančią, kaip valdomi įrenginiai priešinio krenui borto ertmėms užtvindyti;

1.3. visus kitus duomenis bei priemones, kurių gali prireikti palaikyti apgadinto laivo stovumui.

2. Laivo navigaciniame tiltelyje privaloma iškabinti arba turėti lengvai prieinamoje vietoje laivui vadovaujančiam asmeniui skirtas schemas, kuriose būtų aiškiai nurodytos vandeniui nepralaidžių skyrių ribos kiekviename iš laivo denių ir triumų, šių skyrių angos ir priemonės joms uždaryti bei vietos, kur įrengti bet kokie įtaisai šioms priemonėms valdyti, ten pat nurodoma, ko reikia imtis bet kokiam dėl užtvindymo atsiradusiam krenui pašalinti. Be to, šio laivo vadovaujantiems asmenims turi būti prieinamos instrukcijų knygelės su tokia informacija.^***

3. Rengiant 1.1 punkte nurodytą informaciją, naudojamasi ribojamaisiais GM (arba KG) dydžiais, jei juos nustatant buvo vadovaujamasi skirstymo į skyrius indeksu; ribojamasis GM dydis laivo padėtims tarp jo grimzlės iki aukščiausios skirstymo į skyrius krovininės vaterlinijos ir tarpinės krovininės vaterlinijos turi kisti linijiškai.† Tais atvejais, kai laivas paniręs žemiau tarpinės krovininės vaterlinijos, o minimalus leistinas GM dydis nustatytas remiantis skirstymo į skyrius indekso apskaičiavimais, šis dydis laikomas priimtinu ir mažesnei laivo grimzlei, jei tik šiems atvejams nėra taikytini reikalavimai dėl neapgadinto laivo stovumo.

25-9 taisyklė

Angos krovininių laivų vandeniui nepralaidžiose pertvarose ir vidaus deniuose

1. Angų vandeniui nepralaidžiose skirstymo į skyrius konstrukcijose turi būti kuo mažiau, kiek tai suderinama su laivo konstrukcija ir normaliu jo eksploatavimu. Tais atvejais, kai vandeniui nepralaidžiose pertvarose ir laivo vidaus deniuose būtina įrengti angas žmonėms įeiti, ventiliacijai, vamzdynams ir elektros laidams ir pan., imamasi priemonių išsaugoti sandarumą. Administracija gali daryti tam tikras nuolaidas dėl aukščiau antvandeninio borto denio įrengtų angų sandarumo, bet tik tada, jei bus įrodyta, jog bet kokį per jas plintantį užtvindymą įmanoma nesunkiai kontroliuoti ir kad nebus pakenkta laivo saugumui.

2. Durys, kurios turi užtikrinti laivo vidaus angų sandarumą ir kuriomis naudojamasi laivui esant jūroje, privalo būti slankiosios ir nepralaidžios vandeniui; jas turi būti įmanoma uždaryti nuotoliniu būdu iš tiltelio, jos taip pat turi būti valdomos iš abiejų pertvaros pusių toje vietoje, kur jos įrengtos. Vietoje, iš kurios jos valdomos, įrengiami indikatoriai, parodantys, ar šios durys atviros, ar uždarytos, ir garsinė signalizacija, įspėjanti apie jų užsidarymą. Jei nustotų veikęs pagrindinis energijos šaltinis, šioms durims ir toliau turi būti tiekiama energija, privalo veikti jų valdymo įtaisai ir indikatoriai. Ypatingą dėmesį reikia skirti tam, kad durų valdymo sistemos gedimų poveikis būtų sumažintas iki minimumo. Kiekvienoms nuo energijos šaltinio veikiančioms slankiosioms vandeniui nepralaidžioms durims įrengiama po tik joms skirtą rankinio valdymo mechanizmą. Turi būti įmanoma atidaryti ir uždaryti duris ranka iš bet kurios jų pusės.

3. Įėjimų durims ir įeinamųjų angų dangčiams, paprastai uždarytiems, kai laivas yra jūroje, ir turintiems užtikrinti vidaus angų sandarumą, vietoje ir laivo tiltelyje įrengiami indikatoriai, parodantys, ar šios durys arba liukai atviri, ar uždaryti. Prie kiekvienų tokių durų arba angos dangčio pritvirtinamas įspėjimas nepalikti jų atidarytų. Šiomis durimis arba angomis naudotis galima tiktai leidus budinčiam kapitono padėjėjui.

4. Didelėms krovinių patalpoms viduje padalyti į skyrius leidžiama įrengti vandeniui nelaidžias patikimos konstrukcijos duris arba apareles, jei administracija mano, kad tokios durys arba aparelės yra būtinos. Šios durys arba aparelės gali būti varstomos ant vyrių, judančios ant ratelių arba slankiosios, tačiau jos neturi būti valdomos nuotoliniu būdu.^* Šios durys arba aparelės uždaromos prieš laivui išplaukiant į reisą ir būna uždarytos per visą plaukiojimą; jų atidarymo uoste ir uždarymo prieš laivui išplaukiant iš uosto laikas registruojamas laivo žurnale. Jei bet kurios iš šių durų arba aparelių būtų prieinamos žmonėms reiso metu, jos privalo turėti įtaisus, užkertančius kelią jas atidaryti be leidimo.

5. Prie kiekvieno iš kitų uždarymo įtaisų, kurie, laivui esant jūroje, yra nuolat uždaryti vidaus angų sandarumui užtikrinti, pritvirtinamas įspėjimas laikyti juos uždarytus. Arti vienas kito įtaisytais varžtais sutvirtinamų angų dangčių taip žymėti neprivaloma.

25-10 taisyklė

Krovininių laivų išorės angos

1. Visos skyrių, laikomų neapgadintais apskaičiuojant apgadinimo poveikį laivui, išorės angos, esančios žemiau galutinės avarinės vaterlinijos, sandariai uždaromos, kad būtų nepralaidžios vandeniui.

2. Uždaromosios išorės angos, turinčios pagal 1 punkto reikalavimus būti sandariai uždarytos, kad nepraleistų vandens, privalo būti pakankamai tvirtos konstrukcijos; jų visų uždarymo priemonės, išskyrus krovininių triumų liukų dangčius, aprūpinamos indikatoriais laivo tiltelyje.

3. Angos, įrengtos korpuso apkaloje žemiau denio, kuris apriboja vertikalų apgadinimo dydį, laivui esant jūroje visada laikomos uždarytos. Jei bet kurios iš šių angų yra prieinamos žmonėms reiso metu, jose privalo būti įrengti įtaisai, kurie neleistų jų atidaryti be leidimo.

4. Nepaisant 3 punkto nuostatų, administracija gali leisti kai kurias duris atidaryti kapitono nuožiūra, jei tai būtinai reikalinga laivo eksploatacijai ir nekenkia laivo saugumui.

5. Prie kiekvieno iš kitų vidaus angų uždarymo įtaisų, nuolat uždarytų laivui esant jūroje, sandarumui užtikrinti pritvirtinamas įspėjimas laikyti juos uždarytus. Arti vienas kito įtaisytais varžtais sutvirtinamų angų dangčių taip žymėti neprivaloma.

C dalis

Mechanizmai ir mechaninė įranga

(Išskyrus atvejus, kai nurodoma kitaip, C dalis taikoma ir keleiviniams, ir krovininiams laivams)

26 taisyklė

Bendrosios nuostatos

1. Mechanizmai, garo katilai ir kiti slėginiai indai, su jais sujungtos vamzdynų sistemos ir įranga pagal konstrukciją ir paskirtį privalo būti tinkami atlikti jiems numatytas funkcijas; jie įrengiami ir apsaugomi taip, kad, reikiamą dėmesį skiriant judančioms dalims, karštiems paviršiams ir kitoms pavojingoms vietoms, kuo labiau būtų sumažintas pavojus, keliamas laive esantiems žmonėms. Projektuojant šiuos įrenginius, atsižvelgiama į naudojamas medžiagas, įrenginių paskirtį, laive numatomas jų eksploatavimo sąlygas ir aplinką.*

2. Administracija privalo ypatingą dėmesį skirti esminių vienetinių laivo pagrindinio mechanizmo komponentų patikimumui; ji taip pat gali pareikalauti, ypač jei laive taikomas netradicinis įrenginių išdėstymas, kad būtų įrengtas atskiras varomosios energijos šaltinis, gebantis užtikrinti, kad laivas plauktų pakankamu jam valdyti greičiu.

3. Privaloma numatyti priemones tam, kad nenutrūktų normalus laivo pagrindinio mechanizmo veikimas arba kad būtų galima jį atnaujinti net sugedus vienam iš svarbių pagalbinių mechanizmų. Ypatingą dėmesį reikia skirti tuomet, jei nustotų veikę:

3.1. generatorinis agregatas, naudojamas kaip pagrindinis elektros šaltinis;

3.2. garo tiekimo šaltiniai;

3.3. vandens tiekimo garo katilams sistemos;

3.4. degalų tiekimo garo katilams ar varikliams sistemos;^**

3.5. slėgio šaltiniai tepalinės alyvos tiekimo sistemoje;

3.6. slėgio šaltiniai vandens tiekimo sistemoje;

3.7. kondensatorinis siurblys ir įtaisai vakuumui kondensatoriuose palaikyti;

3.8. mechaninis oro tiekimas garo katilams;

3.9. bet kuris oro kompresorius ir suslėgto oro rezervuaras varikliui paleisti arba valdyti;

3.10. hidraulinės, pneumatinės arba elektrinės pagrindinių laivo varomųjų mechanizmų (įskaitant reguliuojamojo žingsnio sraigtus) valdymo priemonės.

Tačiau administracija, atsižvelgdama į bendruosius saugumo sumetimus, gali leisti ir iš dalies sumažinti, palyginti su normalia, laivo pagrindinių įrenginių varomąją galią.

4. Numatomos priemonės, užtikrinančios, kad sugedusio laivo mechanizmus būtų įmanoma paleisti veikti be pašalinės pagalbos.

5. Prieš pradedant eksploatuoti, atliekami numatyti visų garo katilų, visų vidaus slėgio veikiamų mechanizmų dalių, garo, hidraulinių, pneumatinių ir kitokių sistemų ir su jomis susijusios armatūros patikrinimai, įskaitant išbandymą slėgiu.

6. Pagrindiniai laivo varomieji mechanizmai ir visi jo varymui bei saugumui svarbūs pagalbiniai mechanizmai konstruojami taip, kad jie, įrengti laive, gebėtų veikti ir laivui esant stačiam, ir jam pasvirus į bet kurį bortą iki bet kokio ne mažesnio kaip 15 laipsnių statinio kreno kampo ir 22,5 laipsnių dinaminio kreno (bortinio supimo) kampo, tuo pat metu laivui laivapriekiu arba laivagaliu išilgai pasvyrant iki 7,5 laipsnių dinaminio diferento (išilginio supimo) kampo. Administracija, atsižvelgdama į laivo tipą, dydį ir eksploatavimo sąlygas, gali leisti nukrypti nuo čia nurodytų kampų dydžių.

7. Privaloma palengvinti pagrindinių ir pagalbinių laivo mechanizmų, įskaitant garo katilus ir slėginius indus, valymą, tikrinimą bei techninę jų priežiūrą.

8. Ypatingas dėmesys skirtinas su varomaisiais mechanizmais susijusioms sistemoms projektuoti, gaminti ir įrengti, kad bet kokia jų vibracija, esant normalioms eksploatacijos sąlygoms, nesukeltų nereikalingų šių mechanizmų perkrovų.

9. Jei per laivo borto apkalą išvestose sistemose įrengti vamzdynai su nemetaliniais kompensaciniais sujungimais ir šie nemetaliniai sujungimai bei sistemos išvedimo per apkalą vieta yra žemiau aukščiausios skirstymo į skyrius vaterlinijos, šie sujungimai patikrinami pagal I skyriaus 10 taisyklės a punkto reikalavimus ir, kai reikalinga (arba praėjus gamintojo rekomenduojamam laikui), keičiami naujais.

10. Saugiam laivo eksploatavimui svarbių mechanizmų bei įrangos eksploatavimo ir techninės priežiūros instrukcijos ir techniniai brėžiniai sudaromi ta kalba, kuri suprantama vadovaujantiems asmenims ir įgulos nariams, kurie privalo suprasti tokio pobūdžio informaciją tam, kad atliktų jiems nustatytas užduotis.

11. Skystojo kuro tiekimo ir nusėdimo cisternų bei alyvos cisternų ventiliacijos vamzdžiai turi būti įrengti ir išdėstyti taip, kad, trūkus ventiliacijos vamzdžiui, nekiltų tiesioginis pavojus, jog į cisternas pateks jūros ar lietaus vanduo. Kiekviename naujame laive įrengiama po dvi skystojo kuro tiekimo cisternas (po vieną cisterną kiekvienam laive naudojamam kurui, reikalingam pagrindiniams laivo mechanizmams ir gyvybiškai svarbioms sistemoms), arba pasitelkiamos panašaus poveikio priemonės ar įrenginiai. Šių cisternų kuras arba panašaus poveikio priemonių ar įrenginių galia turi būti pakankama tam, kad ne mažiau kaip 8 valandas didžiausia galima galia veiktų pagrindinis variklis, generatoriui veikiant įprasta laivui plaukiant jūra apkrova.^* Šis punktas taikomas tik 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams.

27 taisyklė

Mechanizmai

1. Jei esama rizikos, kad mechanizmai savaime gali viršyti jiems nustatytą sukimosi greitį, imamasi priemonių užtikrinti, kad šis greitis išliktų saugus.

2. Jei pagrindiniai ar pagalbiniai mechanizmai, įskaitant slėginius indus, arba bet kurios šių mechanizmų dalys yra veikiamos vidaus slėgio ir šis slėgis galėtų pasidaryti pavojingai didelis, imamasi praktiškai įgyvendinamų priemonių apsisaugoti nuo tokio pernelyg didelio slėgio.

3. Visos krumplinės pavaros ir visi velenai bei sankabos, skirti perduoti energiją pagrindiniams laivo varomiesiems mechanizmams ir jo arba jame esančių žmonių saugumo požiūriu svarbiems mechanizmams, projektuojami bei gaminami taip, kad atlaikytų pačias didžiausias eksploatavimo apkrovas, kokias joms tektų patirti bet kokiomis eksploatavimo sąlygomis; be to, reikia tinkamai atsižvelgti ir į variklių, kurie jas varo arba į kurių sudėtį jos įeina, tipą.

4. Tuose vidaus degimo varikliuose, kurių cilindro skersmuo 200 mm, o karterio tūris 0,6 m³ ir didesnis, montuojami tvykstelėjimus karteryje slopinantys atitinkamo tipo ir pakankamo išleidžiamosios angos ploto apsauginiai vožtuvai. Šie apsauginiai vožtuvai įrengiami taip arba aprūpinami tokiomis atitinkamomis priemonėmis, kad, kiek įmanoma, būtų pašalinta galimybė per juos išleidžiamomis dujomis sužaloti laivo personalą.

5. Pagrindinėms laivo varomosioms turbinoms ir, kur tai pritaikoma, pagrindiniams laivo varomiesiems vidaus degimo varikliams bei pagalbiniams mechanizmams įrengiamos automatinės priemonės jiems sustabdyti įvykus gedimams, pvz., nutrūkus tepalinės alyvos tiekimui, dėl kurių jie greitai visiškai nustotų veikę, būtų rimtai apgadinti arba įvyktų sprogimas. Administracija gali leisti įrengti rankinio valdymo priemones automatiniam mechanizmų sustabdymui išjungti.

28 taisyklė

Priemonės laivo atbulinei eigai užtikrinti^**

1. Laivas privalo turėti pakankamai atbulinės eigos galios tam, kad bet kokiomis normaliomis aplinkybėmis būtų užtikrintas tinkamas laivo valdymas.

2. Turi būti įrodyta ir patvirtinta atitinkamais įrašais, kad sraigto traukos krypčiai pakeisti skirti mechanizmai geba tai padaryti pakankamai greitai, tinkamu atstumu sustabdydami didžiausiu priekiniu eksploataciniu greičiu plaukusį laivą.

3. Bandymų metu užregistruotos laivo stabdymo trukmės, laivo kursai ir nuplaukti atstumai bei bandymų, kuriais nustatoma laivo su keletu laivasraigčių geba plaukti bei manevruoti sugedus vienam arba keletui laivasraigčių, rezultatai yra prieinami laive naudotis kapitonui arba paskirtiems pareigūnams.

4. Jei laive įrengtos papildomos manevravimo ar stabdymo priemonės, jų veiksmingumas turi būti įrodytas ir patvirtintas įrašais taip, kaip nurodyta 2 ir 3 punktuose.

29 taisyklė

Vairavimo įrenginiai^*

1. Jei nenurodyta kitaip, kiekviename laive įrengiami administracijos reikalavimus atitinkantys pagrindinis ir pagalbinis laivo vairavimo įrenginiai. Ir pagrindinis, ir pagalbinis vairavimo įrenginys įrengiamas taip, kad, sugedus vienam iš jų, neveiksmingas netaptų ir kitas.

2.1. Visos vairavimo įrenginio dalys bei vairo baleris turi būti tvirtos ir patikimos konstrukcijos ir atitikti administracijos reikalavimus. Ypatingas dėmesys skiriamas pagrindinių, vienetinių dalių tinkamumui. Kiekvienoje iš šių pagrindinių dalių įrengiami, kur tai pritaikoma, antifrikciniai (pvz., rutuliniai, ritminiai ar slydimo) nuolatinio tepimo arba turintys tepalų tiekimo įtaisus guoliai.

2.2. Projektinis slėgis, taikomas apskaičiuojant vairavimo įrenginio vamzdynų ir kitų vidaus hidraulinio slėgio veikiamų detalių matmenis, turi būti 1,25 karto didesnis už didžiausią darbinį slėgį, tikėtiną 3.2 punkte nurodytomis normaliomis eksploatacijos sąlygomis, atsižvelgiant ir į slėgį, galintį susidaryti šios sistemos žemo slėgio dalyje. Administracijos nuožiūra, projektuojant įrenginio vamzdynus ir jų dalis taikomi ir metalo nuovargio kriterijai, atsižvelgiant į dėl dinaminių apkrovų juose susidarančius slėgio svyravimus.

2.3. Bet kuriai hidraulinės sistemos daliai, kurią galima atjungti nuo kitų ir kurioje slėgį gali sukurti energijos šaltinis arba išorės jėgos, įrengiami apsauginiai vožtuvai. Šiems apsauginiams vožtuvams nustatomas suveikimo slėgis neturi būti didesnis už projektinį. Šie vožtuvai privalo būti tokio dydžio ir taip įrengti, kad neleistų susidaryti pernelyg dideliam, viršijančiam projektinį, slėgiui.

3. Pagrindinis vairavimo įrenginys ir vairo baleris:

3.1. turi būti pakankamai tvirti ir leisti vairuoti laivą, kai šis plaukia didžiausiu priekiniu eksploataciniu greičiu (tai turi būti įrodyta praktiškai);

3.2. turi užtikrinti galimybę vairą, pasuktą 35° kampu į vieną bortą, pasukti 35° kampu į kitą bortą, kai laivas plaukia didžiausiu eksploataciniu greičiu į priekį, paniręs iki didžiausios jūrinės grimzlės, ir tokiomis pačiomis sąlygomis ne lėčiau kaip per 28 sekundes vairą, pasuktą 35° kampu bet kurio borto atžvilgiu, pasukti 30° kampu į priešingą bortą;

3.3. turi būti varomi energijos šaltinio, kai reikia atitikti 3.2 punkte nurodytas sąlygas, ir visais tais atvejais, kai pagal administracijos reikalavimus balerio skersmuo ties rumpeliu turi būti didesnis negu 120 mm, išskyrus papildomą balerio sustiprinimą plaukiant per ledus;

3.4. turi būti tokios konstrukcijos, kad nebūtų apgadinami laivui plaukiant didžiausiu atbuliniu greičiu; tačiau šito nereikia tikrinti bandymais plaukiant didžiausiu atbuliniu greičiu, kai vairas pasuktas didžiausiu kampu.

4. Pagalbinis vairavimo įrenginys privalo:

4.1. būti pakankamai tvirtas, leidžiantis vairuoti laivą, kai šis plaukia leidžiančiu jį valdyti greičiu ir galimas greitai įjungti avariniais atvejais;

4.2. užtikrinti galimybę pasuktą 15 laipsnių kampu į vieną bortą vairą pasukti 15 laipsnių kampu į priešingą bortą ne lėčiau kaip per 60 sekundžių, kai laivas, paniręs iki didžiausios jūrinės grimzlės, plaukia į priekį puse didžiausio eksploatacinio greičio, arba 7 mazgų greičiu, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų greičių būtų didesnis;

4.3. būti varomas energijos šaltinio, kai reikia vykdyti 4.2 punkto reikalavimus ir visais tais atvejais, kai pagal administracijos reikalavimus balerio skersmuo ties rumpeliu turi būti didesnis negu 230 mm, išskyrus papildomą balerio sustiprinimą plaukiant per ledus.

5. Pagrindinio ir pagalbinio vairavimo įrenginių galios agregatai:

5.1. įrengiami taip, kad vėl automatiškai pradėtų veikti atnaujinus dėl avarijos nutrūkusį energijos tiekimą;

5.1. įjungiami iš navigaciniame tiltelyje įrengto pulto. Jei nutrūktų energijos tiekimas bet kuriam vienam iš vairavimo įrenginių galios agregatų, navigaciniame tiltelyje turi suveikti garsinis ir vaizdinis pavojaus signalai.

6.1. Jei pagrindinis vairavimo įrenginys yra sudarytas iš dviejų ar daugiau vienodų galios agregatų, pagalbinio vairavimo įrenginio įrengti neprivaloma, tačiau tada:

6.1.1. pagrindinis keleivinio laivo vairavimo įrenginys, nustojus veikti bet kuriam vienam iš jo galios agregatų, turi gebėti valdyti vairą taip, kaip nurodyta 3.2 punkte;

6.1.2. krovininio laivo pagrindinis vairavimo įrenginys, veikiant visiems jo galios agregatams, turi gebėti valdyti vairą taip, kaip nurodyta 3.2 punkte;

6.1.3. pagrindinis vairavimo įrenginys įrengiamas taip, kad jo vamzdyno arba vieno iš galios agregatų pavienio apgadinimo atveju šis apgadinimas galėtų būti izoliuotas, o vairavimo galia išlaikyta arba greitai atkurta.

6.2. Iki 1986 m rugsėjo 1 d. administracija gali leisti įrengti vairavimo įrenginius, kurių konstrukcijos patikimumas buvo patikrintas praktiškai, nors jie ir neatitiktų 6.1.3 punkto reikalavimų dėl hidraulinės sistemos.

6.3. Ne hidraulinio tipo vairavimo įrenginiai privalo atitikti tokius normatyvus, kuriuos administracija laiko prilygstančiais šio punkto reikalavimams.

7. Vairavimo įrenginių valdymo priemonės įrengiamos tokiu būdu:

7.1. pagrindinio vairavimo įrenginio valdymo priemonės įrengiamos navigaciniame tiltelyje ir vairavimo įrenginio patalpoje;

7.2. jei pagrindinis vairavimo įrenginys įrengtas pagal 6 punkto reikalavimus, jis privalo turėti dvi autonomines valdymo sistemas, valdomas iš navigacinio tiltelio. Šiuo atveju dubliuoti šturvalą arba vairasvirtę nereikalaujama. Jei valdymo sistemą sudaro nuotolinio valdymo hidraulinis variklis, antrosios autonominės sistemos laive įrengti nebūtina, išskyrus 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesnius tanklaivius, chemikalų tanklaivius arba dujovežius;

7.3. pagalbinio vairavimo įrenginio valdymo priemonės įrengiamos vairavimo įrenginio patalpoje; jei šis įrenginys veikia iš energijos šaltinio, jis taip pat turi būti valdomas ir iš navigacinio tiltelio ir veikti autonomiškai, nepriklausydamas nuo pagrindinio vairavimo įrenginio valdymo sistemos.

8. Pagrindinio ir pagalbinio vairavimo įrenginių valdymo iš navigacinio tiltelio sistema turi atitikti šiuos reikalavimus:

8.1. elektrinei valdymo sistemai energija tiekiama per atskirą tik jai skirtą grandinę, prijungtą prie vairavimo įrenginio stipriųjų srovių grandinės bet kuriame šios grandinės taške vairavimo įrenginio patalpoje, arba tiesiogiai skirstomojo skydo šynomis (tiekiančiomis elektros energiją į vairavimo įrenginio stipriųjų srovių grandinę) iš taško, esančio skirstomajame skyde greta vairavimo įrenginio grandinės maitinimo jungties;

8.2. vairavimo įrenginio patalpoje turi būti numatytos priemonės bet kokiai iš navigacinio tiltelio valdomai valdymo sistemai atjungti nuo jos valdomo vairavimo įrenginio;

8.3. turi būti įmanoma šią sistemą įjungti iš navigaciniame tiltelyje įrengto pulto;

8.4. jei nutrūktų energijos tiekimas valdymo sistemai, navigaciniame tiltelyje turi suveikti garsinis ir vaizdinis pavojaus signalai;

8.5. vairavimo įrenginio valdymo sistemos energijos tiekimo grandinėse apsaugą leidžiama įrengti tik nuo trumpojo jungimo.

9. Stipriųjų srovių elektros grandinės ir vairavimo įrenginių valdymo sistemos bei su jomis susijusios šioje taisyklėje ir 30 taisyklėje nurodytos sudedamosios dalys, laidai bei vamzdžiai montuojami juos vienus nuo kitų per visą jų ilgį pagal galimybes atskiriant.

10. Navigacinis tiltelis ir vairavimo įrenginio patalpa sujungiami ryšio priemonėmis.

11. Vairo posūkio kampas turi būti:

11.1. rodomas navigaciniame tiltelyje, jei pagrindinis vairavimo įrenginys veikia iš energijos šaltinio. Vairo posūkio kampo rodymo sistema turi veikti autonomiškai, nepriklausydama nuo vairavimo įrenginio valdymo sistemos;

11.1. matomas vairavimo įrenginio patalpoje.

12. Hidrauliniu būdu valdomoje vairavimo įrenginio sistemoje privalo būti:

12.1. priemonės hidraulinio skysčio švarumui palaikyti, atsižvelgiant į hidraulinės sistemos tipą ir konstrukciją;

12.1. žemo skysčio lygio signalizacija kiekvienam iš hidraulinio skysčio rezervuarų, kiek praktiškai įmanoma anksčiau įspėjanti apie hidraulinio skysčio nutekėjimą. Tam į navigacinį tiltelį ir į mechanizmų patalpas turi būti perduodami garsiniai bei vaizdiniai pavojaus signalai;

12.2. jei reikalaujama, kad pagrindinis vairavimo įrenginys veiktų iš energijos šaltinio, privalo būti įrengta stacionari hidraulinio skysčio atsargų cisterna, kurios tūrio pakaktų iš naujo užpildyti bent vienai hidraulinei pavaros sistemai, įskaitant jos rezervuarą. Ši skysčio atsargų cisterna privalo būti vamzdžiais stacionariai sujungta su hidraulinėmis sistemomis taip, kad jas būtų galima lengvai papildyti skysčiu iš vairavimo įrenginio patalpoje esančio posto; ji taip pat aprūpinama skysčio lygio matuokliu.

13. Vairavimo įrenginių patalpos turi būti:

13.1. lengvai prieinamos ir, kiek tai praktiškai įmanoma įvykdyti, atskirtos nuo mechanizmų patalpų;

13.2. aprūpintos atitinkamomis priemonėmis, užtikrinančiomis galimybę techniškai prižiūrėti vairavimo įrenginio mechanizmus ir valdymo įtaisus. Šios priemonės privalo apimti tinkamų eksploatavimo sąlygų užtikrinimą išsiliejus hidrauliniam skysčiui; joms priskiriami turėklai ir grotelės arba kitokio tipo neslidžios denio dangos.

14. Jei reikalaujama, kad vairo baleris ties rumpeliu būtų didesnio negu 230 mm skersmens (be papildomo jo sutvirtinimo plaukiant per ledus), privaloma užtikrinti, kad per 45 sekundes galėtų automatiškai įsijungti alternatyvus energijos tiekimas iš avarinio elektros energijos šaltinio arba iš vairavimo įrenginio patalpoje įrengto autonomiško energijos šaltinio ir kad toks tiekimas leistų veikti bent 4.2 punkto reikalavimus atitinkančiam vairavimo įrenginiui bei su juo susietai valdymo sistemai ir vairo posūkio kampo indikatoriui. Šiuo autonomišku energijos šaltiniu leidžiama naudotis vien tik šiuo tikslu. Kiekviename 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesniame laive šis alternatyvus energijos tiekimas privalo užtikrinti, kad įrenginys nenutrūkstamai veiktų bent 30 minučių, o bet kuriame kitokiame laive – bent 10 minučių.

15. Kiekvieno 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesnio tanklaivio, chemikalų tanklaivio arba dujovežio ir kiekvieno 70 000 tonų bendrosios talpos ir didesnio kitokio laivo pagrindinį vairavimo įrenginį turi sudaryti du ar daugiau identiškų 6 punkto nuostatas atitinkančių galios agregatų.

16. Kiekvienas 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesnis tanklaivis, chemikalų tanklaivis arba dujovežis, kuriam taikomos 17 punkto nuostatos, privalo atitikti šiuos reikalavimus:

16.1. pagrindinis vairavimo įrenginys jame įrengiamas taip, kad, praradus galimybę vairuoti laivą dėl pavienio bet kurios vienos iš energijos šaltinio veikiančios pagrindinio vairavimo įrenginio pavarų sistemos gedimo (išskyrus rumpelio, kvadranto ar tam pačiam tikslui skirtų kitų detalių gedimus, arba jei vairo pavaros užstrigtų), galimybė vairuoti laivą būtų atgauta ne vėliau kaip per 45 sekundes po to, kai nustotų veikusi viena iš nuo energijos šaltinio veikiančių pavaros sistemų;

16.2. pagrindinį vairavimo įrenginį turi sudaryti:

16.2.1. arba dvi atskiros, nepriklausomos ir iš energijos šaltinio veikiančios pavaros sistemos, kurių kiekviena atitiktų 3.2 punkto reikalavimus,

16.2.2. arba bent dvi vienodos iš energijos šaltinio veikiančios pavarų sistemos, kurios, veikdamos abi kartu, normaliomis eksploatacijos sąlygomis patenkintų 3.2 punkte nurodytus reikalavimus. Tais atvejais, kai privaloma laikytis šio reikalavimo, iš energijos šaltinio veikiančios hidraulinės pavarų sistemos sujungiamos tarpusavyje. Turi būti įrengtos priemonės, įspėjančios apie hidraulinio skysčio nutekėjimą vienoje iš sistemų ir automatiškai ją izoliuojančios tam, kad kita arba kitos pavarų sistemos išliktų visiškai veiksmingos;

16.3. ne hidraulinio tipo vairavimo įrenginiai privalo atitikti tokio pat lygio reikalavimus.

17. 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesniems (bet mažesniems kaip 100 000 tonų dedveito) tanklaiviams, chemikalų tanklaiviams arba dujovežiams galima taikyti kitus reikalavimus, negu nurodyti 16 punkte, leidžiančius nesilaikyti vairo pavaros ar pavarų „pavienio gedimo“ kriterijaus, su sąlyga, kad būtų pasiekta tokio pat saugumo ir kad:

17.1. praradus galimybę vairuoti laivą dėl pavienio bet kurios vamzdynų dalies gedimo arba sugedus vienam iš galios agregatų, ši galimybė atgaunama ne vėliau kaip per 45 sekundes;

17.2. tais atvejais, kai vairavimo įrenginys turi tik vieną vairo pavarą, ypatingas dėmesys skiriamas išsamiai konstrukcijos apkrovų analizei, įskaitant (kur tai pritaikoma) metalo nuovargio ir lūžio mechanikos analizę, ypatingas dėmesys taip pat skiriamas naudojamoms medžiagoms, sandarinimo priemonių įrengimui bei išbandymams, patikrinimams ir tam, kad būtų užtikrinta veiksminga techninė priežiūra. Atsižvelgdama į tai, administracija nustato taisykles, kurios privalo apimti ir Organizacijos priimtas „Rekomendacijas leidžiant įrengti nedubliuojamas vairo pavaras 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesniuose (bet mažesniuose kaip 100 000 tonų dedveito) tanklaiviuose, chemikalų tanklaiviuose ir dujovežiuose“.^*

18. 10 000 bendrosios talpos ir didesniuose (bet mažesniuose kaip 70 000 tonų dedveito) tanklaiviuose, chemikalų tanklaiviuose ir dujovežiuose administracija iki 1986 m. rugsėjo 1 d. gali leisti įrengti vairavimo įrangos sistemas, kurių patikimumas patikrintas praktiškai, nors jos ir neatitiktų 16 punkte nurodytų „pavienio gedimo“ kriterijų, taikomų hidraulinei sistemai.

19. Bet kuris iki 1984 m. rugsėjo 1 d. pastatytas 10 000 tonų bendrosios talpos ir didesnis tanklaivis, chemikalų tanklaivis arba dujovežis ne vėliau kaip iki 1986 m. rugsėjo 1 d. privalo:

19.1. atitikti 7.1, 8.2, 8.4, 10, 11, 12.2, 12.3, 13.2 punktų nuostatas;

19.2. turėti dvi autonomiškas sistemas vairavimo įrenginiui valdyti; kiekviena iš jų privalo veikti iš navigacinio tiltelio. Tam nebūtina dubliuoti šturvalą ar vairasvirtę;

19.3. jei veikianti valdymo sistema nustotų veikusi, turi būti įmanoma iš navigacinio tiltelio nedelsiant įjungti antrąją sistemą;

19.4. bet kuri elektrinė vairavimo įrenginio valdymo sistema privalo turėti atskirą tik jai skirtą grandinę, kuriai energija tiekiama iš vairavimo įrenginio stipriųjų srovių grandinės, arba tiesiogiai skirstomojo skydo šynomis (tiekiančiomis elektros energiją į vairavimo įrenginio stipriųjų srovių grandinę) iš taško, esančio skirstomajame skyde greta vairavimo įrenginio stipriųjų srovių grandinės maitinimo jungties.

20. Be 19 punkto reikalavimų, bet kurio iki 1984 m. rugsėjo 1 d. pastatyto 40 000 tonų bendrosios talpos ir didesnio tanklaivio, chemikalų tanklaivio arba dujovežio vairavimo įrenginys privalo ne vėliau kaip 1988 m. rugsėjo 1 d. būti įrengtas taip, kad, įvykus pavieniam vamzdyno gedimui arba sugedus vienam iš galios agregatų, būtų išlaikyta galimybė vairuoti laivą arba kad paties vairo judėjimas būtų apribotas tam, kad būtų galima greitai atgauti galimybę vairuoti laivą. To pasiekiama:

20.1. apribojant vairo judėjimą nepriklausomomis priemonėmis; arba

20.2. mechaniškai valdomais greito veikimo vožtuvais atjungiant vairo pavarą ar pavaras nuo išorinių hidraulinių vamzdynų, tuo pat metu šias pavaras iš naujo pripildant hidraulinio skysčio tiesiogiai iš autonomišku stacionariu ir energijos šaltinio varomu siurbliu per jo vamzdyno sistemą; arba

20.3. jei hidraulinės galios sistemos sujungtos tarpusavyje, – priemonėmis, įspėjančiomis apie hidraulinio skysčio nutekėjimą vienoje iš sistemų ir automatiškai arba iš navigacinio tiltelio ją izoliuojančiomis tam, kad kita sistema liktų visiškai veiksminga.

30 taisyklė

Papildomi reikalavimai, taikomi elektriniams ir elektrohidrauliniams vairavimo įrenginiams

1. Navigaciniame tiltelyje bei tam tinkamoje centrinio mechanizmų valdymo posto vietoje įrengiamos priemonės, parodančios, ar veikia elektrinių ir elektrohidraulinių vairavimo įrenginių varikliai.

2. Bet kuris iš vieno ar daugiau galios agregatų sudarytas elektrinis ar elektrohidraulinis vairavimo įrenginys turi būti maitinamas bent iš dviejų tik tam skirtų elektros srovės grandinių, tiesiogiai prijungtų prie pagrindinio skirstomojo skydo; tačiau vieną iš šių grandinių leidžiama prijungti ir prie avarinio skirstomojo skydo. Su pagrindiniu elektriniu ar elektrohidrauliniu vairavimo įrenginiu susijusį pagalbinį elektrinį ar elektrohidraulinį vairavimo įrenginį leidžiama prijungti prie vienos iš pagrindinį vairavimo įrenginį maitinančių grandinių. Elektrinį arba elektrohidraulinį vairavimo įrenginį maitinančios elektros grandinės turi būti tiek atsparios apkrovoms, kad galėtų maitinti energija visus variklius, kuriuos galima būtų prijungti prie jų vienu metu ir kurie prireikus turėtų veikti kartu.

3. Šioms elektros grandinėms ir varikliams įrengiamos nuo trumpojo jungimo saugančios priemonės ir perkrovų pavojaus signalizacija. Jei įrengiamos apsauginės priemonės nuo per didelės srovės (ir nuo per didelės paleidžiamosios srovės), jos turi atlaikyti ne mažiau kaip dvigubą saugojamų grandinės ar variklio apkrovą ir būti įrengtos taip, kad praleistų atitinkamą paleidžiamąją srovę. Jei naudojamasi trijų fazių maitinimu, įrengiama pavojaus signalizacija, įspėjanti apie gedimą bet kurios iš šių fazių grandinėje. Šiame punkte nurodyta pavojaus signalizacija turi būti tiek garsinė, tiek vaizdinė, o jos signalai turi būti gerai girdimi bei matomi pagrindinių mechanizmų patalpoje arba valdymo poste, iš kurio paprastai valdomi pagrindiniai mechanizmai; be to, ji turi atitikti 51 taisyklės nuostatas.

4. Jei mažesniame negu 1 600 tonų bendrosios talpos laive pagalbinis vairavimo įrenginys, pagal 29 taisyklės 4.3 punkto nuostatas turintis veikti iš energijos šaltinio, yra varomas ne elektros energijos šaltinio arba varomas elektros variklio, skirto visų pirma kitoms reikmėms patenkinti, pagrindinį vairavimo įrenginį leidžiama maitinti iš vienos prie pagrindinio skirstomojo skydo prijungtos elektros grandinės. Kai ir šiam pagalbiniam vairavimo įrenginiui varyti įrengiamas toks visų pirma kitoms reikmėms patenkinti skirtas elektros variklis, administracija gali leisti nesilaikyti 3 punkto nuostatų, jei ji yra įsitikinusi, jog apsaugos priemonės atitinka tik 29 taisyklės 5.1, 5.2 ir 7.3 punktų pagalbiniam vairavimo įrenginiui taikomus reikalavimus.

31 taisyklė

Mechanizmų valdymas

1. Laivo judėjimą ir jo saugumą užtikrinantys pagrindiniai bei pagalbiniai mechanizmai privalo turėti veiksmingas valdymo ir eksploatavimo priemones.

2. Jei įrengiamas nuotolinis laivo varomųjų mechanizmų valdymas iš navigacinio tiltelio ir kartu mechanizmų patalpose numatomas personalo budėjimas, taikomi šie reikalavimai:

2.1. laivasraigčio sukimosi greitis, traukos kryptis ir, kur tai pritaikoma, menčių posūkio kampas (žingsnis) bet kokiomis laivo plaukimo sąlygomis (įskaitant manevravimą) turi būti visiškai kontroliuojami bei reguliuojami iš navigacinio tiltelio;

2.2. įrenginys kiekvienam iš turimų autonomiškų laivasraigčių valdyti nuotoliniu būdu konstruojamas ir pagaminamas taip, kad juo naudojantis nereikėtų skirti išskirtinio dėmesio mechanizmų eksploatavimo smulkmenoms. Jei keli laivasraigčiai pagal jų konstrukciją valdomi kartu, tai leidžiama daryti vienu valdymo įrenginiu;

2.3. navigaciniame tiltelyje įrengiamos nuo valdymo iš navigacinio tiltelio sistemos nepriklausomos, autonomiškos priemonės pagrindiniams laivo varomiesiems mechanizmams skubiai sustabdyti;

2.4. iš navigacinio tiltelio laivo varomiesiems mechanizmams perduodamos komandos parodomos centriniame mechanizmų valdymo poste arba, atitinkamai, manevrų komandų vykdymo aikštelėje;

2.5. valdyti laivo varomuosius mechanizmus nuotoliniu būdu turi būti įmanoma tiktai iš vienos vietos tuo pat metu; tačiau tokiose vietose leidžiama įrengti tarpusavyje sujungtus valdymo postus. Kiekvienoje iš šių vietų įrengiami indikatoriai, parodantys, iš kurios vietos valdomi laivo varomieji mechanizmai. Valdymo perdavimas iš navigacinio tiltelio į mechanizmų patalpas ir atvirkščiai turi būti įmanomas tiktai pagrindinių mechanizmų patalpoje arba centriniame mechanizmų valdymo poste. Ši sistema privalo apimti ir priemones, neleidžiančias laivo varomajai galiai gerokai pakisti tuo metu, kai valdymas perduodamas iš vienos vietos į kitą;

2.6. turi būti įmanoma vietoje valdyti laivo varomuosius mechanizmus, net sugedus bet kuriai iš jų nuotolinio valdymo sistemos dalių;

2.7. nuotolinės valdymo sistemos konstrukcija privalo užtikrinti, kad, sistemai sugedus, suveiktų pavojaus signalizacija. Anksčiau nustatyti laivasraigčių sukimosi greitis ir traukos kryptis turi išlikti nepakitę tol, kol bus pereita prie mechanizmų valdymo vietoje, nebent administracija manytų, kad tai praktiškai neįgyvendinama;

2.8. navigaciniame tiltelyje įrengiami indikatoriai, rodantys:

2.8.1. jei laive įrengti nuolatinio žingsnio laivasraigčiai, – jų sukimosi greitį ir kryptį,

2.8.2. jei laive įrengti kintamojo žingsnio laivasraigčiai, – jų sukimosi greitį ir pasukamųjų menčių padėtį;

2.9. navigaciniame tiltelyje ir mechanizmų patalpose įrengiama pavojaus signalizacija, įspėjanti apie per mažą paleidžiamojo suslėgto oro slėgį; ji turi būti nustatyta tokiam mažiausiam slėgiui, kurio dar pakaktų paleisti laivo pagrindinį variklį. Jei laivo varomųjų mechanizmų nuotolinio valdymo sistema pritaikyta varikliui paleisti automatiškai, nustatomas didžiausias leistinas nesėkmingų paeiliui atliekamų mėginimų jį paleisti skaičius tam, kad būtų išsaugotas pakankamas paleidžiamojo oro slėgis varikliui paleisti vietoje;

2.10. automatinių sistemų konstrukcija turi užtikrinti, kad aukščiausio laipsnio įspėjimas apie gresiantį arba neišvengiamą laivo varomosios sistemos veikimo sulėtėjimą arba jos išsijungimą būtų perduotas laivavedybos budėjimo pamainai vadovaujančiam specialistui pakankamai anksti, kad jis turėtų laiko įvertinti navigacines sąlygas kritiškos padėties atveju. Konkrečiai šios sistemos privalo gebėti kontroliuoti, stebėti, pranešti, įspėti ir imtis saugumo veiksmų sulėtinant laivo judėjimą arba jį sustabdant ir tuo pat metu leisti laivavedybos budėjimo pamainai vadovaujančiam specialistui imtis rankinio valdymo, išskyrus atvejus, kai dėl perėjimo prie rankinio valdymo galėtų per trumpą laiką visiškai išeiti iš rikiuotės variklis ir/arba laivo varomoji įranga, pavyzdžiui, pernelyg padidėjus apsisukimams.

3. Jei pagrindiniams varomiesiems ir su jais susijusiems laivo mechanizmams, įskaitant pagrindinius elektros energijos tiekimo šaltinius, įrengtas įvairių lygių automatinis ar nuotolinis valdymas ir jie nuolat prižiūrimi valdymo poste budinčio personalo, šį automatinį ar nuotolinį valdymą privaloma įrengti ir prižiūrėti taip, kad mechanizmų eksploatavimas būtų tiek pat saugus ir veiksmingas, kiek ir juos prižiūrint tiesiogiai; tam privaloma laikytis atitinkamų 46 – 50 taisyklių nuostatų. Ypatingą dėmesį reikia skirti šių patalpų apsaugai nuo gaisrų ir užtvindymo.

4. Apskritai, įrengiant automatines paleidimo, eksploatavimo ir valdymo sistemas, privaloma numatyti galimybę atjungti automatinio valdymo priemones ranka. Bet kurios iš šių sistemų dalies gedimas neturi sukliudyti atjungti šias valdymo priemones rankomis.

5. 1998 m. liepos 1 d. ar vėliau pastatyti laivai privalo atitikti šiuos iš dalies pakeistus 1–4 punktų reikalavimus:

5.1. šios taisyklės 1 punktas pakeičiamas taip:

„1. Laivo judėjimui, jo valdymui ir saugumui svarbiuose pagrindiniuose ir pagalbiniuose mechanizmuose privalo būti įrengtos veiksmingos priemonės jiems eksploatuoti ir valdyti. Visos laivo judėjimui, valdymui ir saugumui svarbios valdymo sistemos turi būti autonomiškos arba taip suprojektuotos, kad sugedus vienai iš sistemų nebūtų pakenkta kitos sistemos veikimui.“;

5.2. šios taisyklės 2 punkto 2 ir 3 eilutėse išbraukiami žodžiai: „ir kartu mechanizmų patalpose numatomas personalo budėjimas“;

5.3. šios taisyklės 2.2 punkto pirmas sakinys pakeičiamas taip:

„2.2. kiekvienas autonomiškas laivasraigtis valdomas atskiru valdymo įrenginiu, kartu automatiškai veikiant visai su juo susijusiai įrangai, įskaitant, jei reikalinga, ir priemones, skirtas išvengti laivo varomųjų mechanizmų perkrovos;“;

5.4. šios taisyklės 2.4 punkto tekstas pakeičiamas taip:

„2.4. iš navigacinio tiltelio laivo varomiesiems mechanizmams perduodamos komandos parodomos centriniame mechanizmų valdymo poste ir manevrų komandų vykdymo aikštelėje;“;

5.5. šios taisyklės 2.6 punkto pabaigoje pridedamas šis sakinys:

„Taip pat turi būti įmanoma valdyti laivo varymui ir saugumui svarbius pagalbinius mechanizmus vietoje arba iš netoli jų esančios vietos.“;

5.6. šios taisyklės 2.8, 2.8.1 ir 2.8.2 punktai pakeičiami taip:

„2.8. navigaciniame tiltelyje, centriniame mechanizmų valdymo poste ir manevrų komandų vykdymo aikštelėje įrengiami indikatoriai, rodantys:

2.8.1. jei laive įrengti nuolatinio žingsnio laivasraigčiai, –jų sukimosi greitį ir kryptį;

2.8.2. jei laive įrengti kintamojo žingsnio laivasraigčiai, -jų sukimosi greitį ir pasukamųjų menčių padėtį;“.

32 taisyklė

Garo katilai ir vandens tiekimo garo katilams sistemos

1. Kiekvienas garo katilas ir kiekvienas nekūrenamo tipo garo generatorius privalo turėti bent du atitinkamos praleidžiamosios gebos apsauginius vožtuvus. Tačiau administracija, atsižvelgdama į bet kurio garo katilo ar bet kurio nekūrenamo tipo garo generatoriaus našumą arba į bet kurias kitas jų ypatybes, gali leisti įrengti jiems tik po vieną apsauginį vožtuvą, jei ji mano, kad tokiu būdu užtikrinama tinkama apsauga nuo pernelyg didelio slėgio.

2. Kiekvienas skystuoju kuru kūrenamas garo katilas, eksploatuojamas be nuolatinės personalo priežiūros, privalo turėti apsaugos priemones, atjungiančias degalų įleidimą ir įjungiančias pavojaus signalizaciją, jei vanduo katile nuslūgtų žemiau leistino lygio, nutrūktų oro įleidimas į pakurą arba joje užgestų ugnis.

3. Vandens vamzdžių katilams, tiekiantiems garą laivo varomosioms turbinoms, įrengiama pavojaus signalizacija, įspėjanti apie leistino vandens lygio juose viršijimą.

4. Kiekvienai garo generavimo sistemai, užtikrinančiai laivo saugumui svarbių sistemų veiklą arba galinčiai tapti pavojinga nustojus tiekti jai vandenį, įrengiamos ne mažiau nei dvi atskiros, nuo maitinimo siurblių veikiančios vandens tiekimo sistemos (įskaitant ir jų siurblius); leidžiama prijungti jas prie garo kolektoriaus vienu vamzdžiu. Jei siurblių konstrukcija neužtikrina apsaugos nuo pernelyg didelio slėgio, privaloma įrengti priemones, neleidžiančias susidaryti per dideliam slėgiui bet kuriose šių sistemų dalyse.

5. Garo katilai privalo turėti priemones į juos tiekiamo vandens kokybei stebėti ir užtikrinti. Įrengiamos atitinkamos priemonės, užkertančios kelią, kiek tai praktiškai įmanoma pasiekti, vandens užteršimui nafta ar kitokiais katilui galinčiais pakenkti teršalais.

6. Kiekviename laivo saugumui svarbiame garo katile, suprojektuotame taip, kad vanduo jame neviršytų nustatyto lygio, įrengiami bent du prietaisai vandens lygiui katile rodyti; bent vienas iš jų turi būti vandenmačio stiklas, kuriame vandens lygis rodomas tiesiogiai.

33 taisyklė

Garo vamzdynai

1. Kiekvienas garo vamzdis ir su juo sujungta armatūra, per kuriuos galėtų eiti garai, projektuojami, pagaminami ir įrengiami taip, kad atlaikytų pačias didžiausias kokios galėtų jiems tekti veikimo apkrovas.

2. Kiekviename garo vamzdyje, kuriame dėl jame atsiradusio vandens galėtų įvykti pavojingas hidraulinis smūgis, įrengiamos priemonės vandeniui nutekėti.

3. Jei į bet kurį garo vamzdį arba armatūrą gali iš kokio nors šaltinio patekti didesnio slėgio garai, negu tas vamzdis ar armatūra suprojektuoti atlaikyti, juose įrengiami atitinkami redukciniai vožtuvai, apsauginiai vožtuvai ir manometrai.

34 taisyklė

Suslėgto oro sistemos

1. Kiekviename laive įrengiamos priemonės, neleidžiančios susidaryti pernelyg dideliam slėgiui bet kurioje iš suslėgto oro sistemų dalių ir apsaugančios oro kompresorių ir aušintuvų vandens apgaubus arba gaubtus visais tais atvejais, kai jiems grėstų pernelyg didelis slėgis dėl įjuos iš suslėgto oro sistemos dalių prasisunkusio oro. Visoms sistemoms įrengiami atitinkami įtaisai slėgiui sumažinti.

2. Pagrindinių laivo varomųjų vidaus degimo variklių pagrindiniai paleidžiamojo suslėgto oro įrenginiai turi būti tinkamai apsaugoti nuo atgalinio liepsnos pliūpsnio į paleidžiamojo suslėgto oro vamzdynus ir nuo sprogimų jų viduje.

3. Visi paleidžiamojo suslėgto oro kompresorių vamzdžiai, per kuriuos išleidžiamas juose suslegiamas oras, prijungiami tiesiogiai prie paleidžiamojo suslėgto oro rezervuarų (balionų), o visi šiuos rezervuarus su pagrindiniais arba pagalbiniais varikliais jungiantys paleidžiamojo suslėgto oro vamzdžiai įrengiami visiškai atskirai nuo vamzdynų, per kuriuos iš kompresorių išleidžiamas juose suslegiamas oras.

4. Turi būti imamasi priemonių, iki minimumo apribojančių galimybę tepalams patekti į suslėgto oro sistemas ir priemonių vandeniui iš šių sistemų nutekinti.

35 taisyklė

Mechanizmų patalpų vėdinimo sistemos

Tam, kad „A“ kategorijos mechanizmų patalpose, kai jose visu pajėgumu veikia mechanizmai arba garo katilai, bet kokiu oru (ir per audrą) būtų užtikrinta tiek personalo sauga ir patogios darbo sąlygos, tiek mechanizmų eksploatacija, į jas nuolat turi būti tiekiama pakankamai gryno oro. Atitinkamai pagal jų paskirtį vėdinamos ir bet kurios kitos mechanizmų patalpos.

36 taisyklė

Apsauga nuo triukšmo^*

Privaloma imtis priemonių tam, kad mechanizmų patalpose keliamas triukšmas būtų sumažintas iki administracijos nustatyto priimtino lygio. Jei neįmanoma šio triukšmo pakankamai sumažinti, pernelyg didelio triukšmo šaltinis atskiriamas nuo patalpos arba jam pritaikomos garso izoliacijos priemonės, arba, jei šioje patalpoje turi budėti žmonės, jiems joje įrengiama nuo triukšmo izoliuota vieta. Jei reikalinga, personalas, kuriam tenka lankytis ir būti šiose patalpose, aprūpinamas ausis nuo triukšmo apsaugančiomis priemonėmis.

37 taisyklė

Priemonės ryšiui tarp navigacinio tiltelio ir mechanizmų patalpų palaikyti

1. Komandoms iš navigacinio tiltelio perduoti į tą vietą mechanizmų patalpoje arba centriniame valdymo poste, iš kurio paprastai valdomi varikliai, įrengiamos bent dvi autonomiškos ryšio priemonės: viena iš jų turi būti specialus telegrafas, rodantis perduodamas komandas bei jų gavimo patvirtinimą ir mechanizmų patalpose, ir navigaciniame tiltelyje. Atitinkamos priemonės įrengiamos ir ryšiui su bet kuriomis kitomis vietomis, iš kurių gali būti valdomi varikliai, palaikyti.

2. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams vietoj 1 punkto reikalavimų taikomos šios nuostatos:

komandoms iš navigacinio tiltelio perduoti į tą vietą mechanizmų patalpoje arba centriniame mechanizmų valdymo poste, iš kurių paprastai valdomi laivasraigčių sukimosi greitis ir traukos kryptis, įrengiamos bent dvi autonomiškos ryšio priemonės; viena iš jų turi būti specialus telegrafas, rodantis perduodamas komandas bei jų gavimo patvirtinimą ir mechanizmų patalpose, ir navigaciniame tiltelyje. Atitinkamos priemonės įrengiamos ir navigacinio tiltelio bei mašinų skyriaus ryšiui su bet kuria kita vieta, iš kurios gali būti valdomi laivasraigčių sukimosi greitis ir traukos kryptis.

38 taisyklė

Signalizacija mechanikams iškviesti

Įrengiama signalizacija mechanikams iškviesti valdoma iš centrinio mechanizmų valdymo posto arba pagrindinių variklių valdymo posto ir aiškiai girdima mechanikų gyvenamosiose patalpose.

39 taisyklė

Avarinių įrenginių išdėstymas keleiviniuose laivuose

Avariniai elektros energijos šaltiniai, priešgaisriniai siurbliai, laivo nusausinimo siurbliai (išskyrus siurblius, skirtus nusausinti vien tiktai į priekį nuo taraninės pertvaros įrengtoms patalpoms), bet kurios II-2 skyriaus nuostatose nurodytos stacionarios gaisrų gesinimo sistemos bei kiti laivo saugumui svarbūs avariniai įrenginiai neturi būti įrengiami į priekį nuo taraninės pertvaros (išskyrus inkaro brašpilius).

D dalis

Elektros įrenginiai

(Jei nenurodyta kitaip, D dalis taikoma ir keleiviniams, ir krovininiams laivams)

40 taisyklė

Bendrosios nuostatos

1. Privaloma užtikrinti, kad:

1.1. visa pagalbinė elektros įranga, reikalinga normalioms laivo eksploatavimo ir gyvenimo jame sąlygoms palaikyti, veiktų be avarinio elektros energijos šaltinio pagalbos;

1.2. laivo saugumui svarbi elektros įranga veiktų įvairiomis avarinėmis sąlygomis;

1.3. keleiviai, įgula ir pats laivas būtų apsaugoti nuo elektros srovės keliamų pavojų.

2. Administracija turi imtis atitinkamų priemonių tam, kad būtų užtikrintas vienodas šios dalies nuostatų, kiek jos taikomos elektros įrenginiams, įgyvendinimas ir taikymas.^*

41 taisyklė

Pagrindinis elektros energijos šaltinis ir elektros apšvietimo sistemos

1.1. 40 taisyklės 1.1 punkte nurodytos įrangos reikmėms patenkinti įrengiamas pagrindinis pakankamos galios elektros energijos šaltinis. Šį pagrindinį elektros energijos šaltinį turi sudaryti bent du generatoriniai agregatai.

1.2. Minėti generatoriniai agregatai privalo būti tokios galios, kad bet kuriam iš jų sustojus vis dar būtų galima tiekti pakankamai energijos įrangai, palaikančiai normalias eksploatacines laivo judėjimo ir saugumo sąlygas. Be to, turi būti užtikrintos ir minimalios gyvenimo laive sąlygos, apimančios bent pakankamą maisto gaminimo, patalpų apšildymo, buitinių šaldytuvų, mechaninio vėdinimo, sanitarinio bei gėlo vandens sistemų veikimą.

1.3. Pagrindinis elektros energijos šaltinis privalo būti įrengtas taip, kad 40 taisyklės 1.1 punkte nurodytos įrangos reikmes galima būtų patenkinti nepaisant laivo varomųjų mechanizmų ar jų transmisijų (velenų) sukimosi greičio ir krypties.

1.4. Be to, generatoriniai agregatai privalo užtikrinti, kad, sugedus bet kuriam vienam generatoriui arba jo pagrindiniam energijos šaltiniui, kiti generatoriniai agregatai pajėgtų tiekti pakankamai energijos elektros įrangai, kurios reikia, kad būtų paleista pagrindinė laivo varomoji jėgainė sugedus laivui. Sugedus laivui, galima naudoti avarinį elektros energijos šaltinį jėgainei paleisti tuo atveju, kai tokio šaltinio, veikiančio autonomiškai arba kartu su bet kokiu kitu elektros šaltiniu, galios pakanka vienu metu patenkinti 42 taisyklės 2.1–2.3 punktuose arba 43 taisyklės 2.1–2.4 punktuose nurodytos įrangos reikmėms.

1.5. Jei transformatoriai sudaro esminę elektros tiekimo sistemos, kurios reikalaujama pagal šio punkto nuostatas, dalį, ši sistema įrengiama taip, kad užtikrintų tokį energijos tiekimo nenutrūkstamumą, koks nurodytas šiame punkte.

2.1. Pagrindinė elektros apšvietimo sistema, turinti užtikrinti, kad būtų apšviestos visos tos laivo patalpos, į kurias paprastai gali įeiti ir kuriomis naudojasi keleiviai arba įgula, maitinama iš pagrindinio elektros energijos šaltinio.

2.2. Pagrindinė elektros apšvietimo sistema įrengiama taip, kad, kilus gaisrui ar įvykus kitokiai avarijai patalpose, kuriose įrengti pagrindinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ja naudojamasi), pagrindinis skirstomasis skydas bei pagrindinis elektros apšvietimo skirstomasis skydas, nenustotų veikusi avarinė elektros apšvietimo sistema, kurios reikalaujama pagal 42 taisyklės 2.1 ir 2.2 punktų arba 43 taisyklės 2.1, 2.2 ir 2.3 punktų nuostatas.

2.3. Avarinė elektros apšvietimo sistema įrengiama taip, kad, kilus gaisrui ar įvykus kitokiai avarijai patalpose, kuriose įrengtas avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ja naudojamasi), avarinis skirstomasis skydas ir avarinis elektros apšvietimo skirstomasis skydas, nenustotų veikusi pagrindinė elektros apšvietimo sistema, kurios reikalaujama pagal šios taisyklės nuostatas.

3. Pagrindinis skirstomasis skydas įrengiamas tokioje vietoje vienos pagrindinės elektros stoties atžvilgiu, kad, kiek tai praktiškai įgyvendinama, normalus elektros energijos tiekimas galėtų nutrūkti tik įvykus gaisrui ar kitokiai avarijai vienoje patalpoje. Negalima laikyti, kad pagrindinis skirstomasis skydas yra atskirtas nuo generatorių, jei jis įrengtas personalą nuo žalingo aplinkos poveikio apsaugančioje patalpoje (pavyzdžiui, pagrindinėse mechanizmų patalpose įrengtame centriniame mechanizmų valdymo poste).

4. Jei bendra generatorinių agregatų nominali elektros galia yra didesnė kaip 3 megavatai, pagrindinės šynos padalijamos bent į dvi sekcijas, normaliomis eksploatavimo sąlygomis jas tarpusavyje sujungiant nuimamomis jungtimis arba kitokiomis aprobuotomis priemonėmis; kiek tai praktiškai įmanoma, prie šynų visoms sekcijoms prijungiamas vienodas generatorinių agregatų ir bet kurios kitos dubliuojamos įrangos jungčių skaičius. Administracijai sutikus, leidžiama naudotis ir kitokiais lygiaverčiais būdais.

5. 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatyti laivai privalo:

5.1. be šios taisyklės 1–3 punktų nuostatų, atitikti šiuos reikalavimus:

5.1.1. jei pagrindinis elektros energijos šaltinis yra būtinas laivui varyti ir vairuoti, jo sistema įrengiama taip, kad, sugedus bet kuriam iš veikiančių generatorių, išliktų arba tuoj pat būtų atnaujintas energijos tiekimas, reikalingas tam, kad veiktų laivą varanti ir vairuojanti bei jo saugumą užtikrinanti įranga,

5.1.2. tam, kad generatoriai, kuriems taikomos šios taisyklės nuostatos, būtų apsaugoti nuo per ilgai trunkančių perkrovų, jie aprūpinami įranga perkrovoms pašalinti arba kitomis atitinkamomis priemonėmis,

5.1.3. jei pagrindinis elektros energijos šaltinis yra būtinas laivui varyti, pagrindinė šyna padalijama bent į dvi sekcijas, normaliomis eksploatavimo sąlygomis jas tarpusavyje sujungiant srovės pertraukikliais arba tam panaudojant kitokias aprobuotas priemones; kiek tai praktiškai įmanoma, prie šynos visoms sekcijoms prijungiamas vienodas generatorinių agregatų ir kitos dubliuojamos įrangos jungčių skaičius;

5.2. šie laivai neprivalo atitikti 4 punkto nuostatų.

42 taisyklė

Keleivinių laivų avarinis elektros energijos šaltinis

(Šios taisyklės 2.6.1 ir 4.2 punktų nuostatos taikomos 1992 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams.)

1.1. Įrengiamas autonomiškas avarinis elektros energijos šaltinis.

1.2. Avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis, avarinis skirstomasis skydas ir avarinio apšvietimo skirstomasis skydas įrengiami aukščiau paties aukščiausio ištisinio denio esančioje vietoje ir turi būti lengvai prieinami iš atviro denio. Draudžiama juos įrengti į priekį nuo taraninės pertvaros.

1.3. Avarinis elektros energijos šaltinis ir su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis, avarinis skirstomasis skydas ir avarinio apšvietimo skirstomieji skydai įrengiami pagrindinio elektros energijos šaltinio, su juo susijusios transformatorinės įrangos (jei ji yra) ir pagrindinio skirstomojo skydo atžvilgiu taip, kad jų išdėstymas atitiktų administracijos reikalavimus užtikrinant, jog dėl gaisro, kilusio patalpose, kuriose įrengti pagrindinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra) ir pagrindinis skirstomasis skydas arba bet kurioje „A“ kategorijos mechanizmų patalpoje, taip pat dėl kitokios šiose patalpose įvykusios avarijos, nebūtų sukliudyta tiekti, kontroliuoti ir paskirstyti avarinę elektros energiją. Patalpos, kuriose įrengti avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis ir avarinis skirstomasis skydas neturi, kiek tai praktiškai įgyvendinama, ribotis su „A“ kategorijos mechanizmų patalpomis arba su patalpomis, kuriose įrengti pagrindinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra) arba pagrindinis skirstomasis skydas.

1.4. Išskirtiniais atvejais avarinį generatorių leidžiama panaudoti tiekti energijai ne avarinės paskirties elektros grandinėms, bet tik neilgą laiką ir su sąlyga, kad imamasi atitinkamų priemonių bet kuriomis aplinkybėmis užtikrinti autonomišką generatoriaus veikimą avariniu režimu.

2. Avarinio generatoriaus gaminamos elektros energijos galios avariniais atvejais turi pakakti visai saugumo požiūriu svarbiai įrangai maitinti, tinkamai atsižvelgiant į įrenginius, kuriems gali tekti veikti tuo pat metu. Avarinis elektros energijos šaltinis privalo gebėti, atsižvelgiant ir į įrenginių paleidžiamąją srovę bei tam tikras neilgai trunkančias perkrovas, tuo pat metu maitinti čia nurodytą laiką bent šią įrangą (jei jos veikimas priklauso nuo elektros energijos šaltinio):

2.1. Užtikrinti avarinį apšvietimą 36 valandas:

2.1.1. kiekviename iš žmonių rinkimosi, patikrinimo ir įlaipinimo postų bei už laivo bortų, kaip to reikalaujama pagal III skyriaus 11 taisyklės 4 punkto ir 16 taisyklės 7 punkto nuostatas;

2.1.2. koridoriuose, laiptinėse bei išėjimuose į rinkimosi, patikrinimo ir įlaipinimo postus, kaip to reikalaujama pagal III skyriaus 11 taisyklės 5 punkto nuostatas;

2.1.3. visų tarnybinių ir gyvenamųjų patalpų koridoriuose, laiptinėse ir išėjimuose, personalui skirtų liftų kabinose;

2.1.4. mechanizmų patalpose ir pagrindinėse elektros stotyse, įskaitant jų valdymo postus;

2.1.5. visuose valdymo postuose, centriniuose mechanizmų valdymo postuose ir prie kiekvieno pagrindinio ir avarinio skirstomojo skydo;

2.1.6. visose gaisrininkų aprangos ir reikmenų saugojimo vietose;

2.1.7. prie laivo vairavimo įrenginio;

2.1.8. prie 2.4 punkte nurodytų priešgaisrinio siurblio, priešgaisrinės purkštuvų sistemos siurblio ir avarinio laivo nusausinimo siurblio bei vietose, iš kurių paleidžiami šių siurblių varikliai.

2.2. Užtikrinti, kad 36 valandas:

2.2.1. šviestų navigacinės ir kitos šviesos, nurodytos galiojančiose Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatose;

2.2.2. 1995 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytuose laivuose veiktų ultratrumpųjų bangų (UTB) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 7 taisyklės 1.1 ir 1.2 punktuose; be to, turi būti užtikrinta, kad šiuose laivuose (jei jiems tai pritaikoma) tiek pat laiko:

2.2.2.1. veiktų vidutinių bangų (MF) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 9 taisyklės 1.1, 1.2 punktuose ir 10 taisyklės 1.2 ir 1.3 punktuose,

2.2.2.2. veiktų laivo radijo stotis ryšiui su krantu, nurodyta IV skyriaus 10 taisyklės 1.1 punkte,

2.2.2.3. veiktų vidutinio /aukšto dažnio (MF/HF) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 10 taisyklės 2.1 ir 2.2 punktuose ir 11 taisyklės 1 punkte.

2.3. Užtikrinti, kad 36 valandas veiktų:

2.3.1. visa avarinėmis situacijomis reikalinga laivo vidaus ryšio įranga;

2.3.1. laivavedybos įranga, privaloma turėti laive pagal V skyriaus 12 taisyklės nuostatas^*; tais atvejais, kai taikyti šį reikalavimą būtų nepagrįsta arba praktiškai neįgyvendinama, administracija gali leisti jo netaikyti mažesnės kaip 5 000 tonų bendrosios talpos laivams;

2.3.2. sistema gaisrams susekti ir gaisro pavojui skelbti, taip pat sistema, laikanti nuleidžiamąsias priešgaisrines duris atidarytas bei jas uždaranti;

2.3.3. nutrūkstamu režimu – signalizacijos žibintas, signalinis laivo švilpukas (tifonas), ranka valdomi pultai pavojaus signalams skelbti; taip pat visos avarinėmis situacijomis reikalingos laivo vidaus signalizacijos priemonės.

Šio punkto nuostatos netaikomos įrangai, kuri 36 valandas gali būti autonomiškai maitinama iš akumuliatorių baterijos, įrengtos tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje.

2.4. Užtikrinti, kad 36 valandas veiktų:

2.4.1. vienas iš priešgaisrinių siurblių, nurodytų II-2 skyriaus 4 taisyklės 3.1 ir 3.3 punktuose^*+;

2.4.2. automatinis priešgaisrinės purkštuvų sistemos siurblys (jei juo naudojamasi);

2.4.3. avarinis laivo nusausinimo siurblys ir visa įranga, būtina nuotoliniu būdu elektra valdomų nusausinimo sistemos sklendžių veikimui.

2.5. Užtikrinti, kad vairavimo įrenginys veiktų 29 taisyklės 14 punkte nurodytą laiką, jei tokio jo maitinimo reikalaujama pagal tos taisyklės nuostatas.

2.6. Užtikrinti, kad pusę valandos veiktų:

2.6.1. bet kurios pagal 15 taisyklės nuostatas nuo energijos šaltinio privalančios veikti vandeniui nepralaidžios durys kartu su jų padėties indikatoriais ir įspėjamąja signalizacija;

2.6.2. avarinės priemonės liftų kabinoms pakelti arba nuleisti iki denių lygio tam, kad šiais liftais galėtų evakuotis žmonės. Esant avarinėms situacijoms keleiviams skirtų liftų kabinas leidžiama pakelti arba nuleisti iki denių lygio paeiliui.

2.7. Bet kuriam reguliariai trumpais reisais plaukiojančiam laivui administracija gali leisti užtikrinti trumpesnį įrangos veikimo laiką, negu 36 valandų, kaip nurodyta 2.1–2.5 punktuose, jei administracija yra įsitikinusi, jog taip bus užtikrintas toks pat saugumas; tačiau šis laikas negali būti trumpesnis negu 12 valandų.

3. Avariniu elektros energijos šaltiniu gali būti generatorius arba akumuliatorių baterija; jie privalo atitikti šiuos reikalavimus:

3.1. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra generatorius, jis privalo:

3.1.1. būti varomas atitinkamo pirminio variklio, kuriam degalai tiekiami autonomiškai; šių degalų užsiliepsnojimo taškas (išbandant uždarame tiglyje) yra ne mažesnė kaip 43 °C temperatūra;

3.1.2. nutrūkus elektros tiekimui iš pagrindinio jos šaltinio, – automatiškai pradėti veikti bei automatiškai prisijungti prie avarinio skirstomojo skydo; tada 4 punkte nurodyta įranga turi automatiškai persijungti prie avarinio generatorinio agregato. Automatinio paleidimo sistema ir generatorių varančio variklio savybės privalo užtikrinti, kad avarinis generatorius pradėtų veikti visa nominalia apkrova per trumpiausią praktiškai įmanomą laiką, bet ne vėliau kaip per 45 sekundes. Jei avarinis generatorinis agregatas neturi dar vienos autonomiškos paleidimo sistemos, imamasi apsaugos priemonių, kad automatinė paleidimo sistema nesunaudotų visos energijos, sukauptos vieninteliame paleidimui skirtame jos šaltinyje (kaupiklyje);

3.1.3. turėti 4 punkte nurodytą tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį.

3.2. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra akumuliatorių baterija, privaloma užtikrinti, kad ji galėtų:

3.2.1. be papildomo įkrovimo patenkinti avarinės elektros apkrovos reikmes, per visą išsikrovimo laiką išlaikydama įtampą, ne daugiau kaip 12 proc. nukrypstančią aukščiau ar žemiau nuo nominaliosios;

3.2.2. sugedus pagrindiniam elektros energijos šaltiniui, automatiškai prisijungti prie avarinio skirstomojo skydo;

3.2.3. nedelsiant pradėti tiekti energiją bent 4 punkte nurodytai įrangai.

3.3. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams 3.1.2 punkto nuostatos netaikomos:

jei avarinis generatorinis agregatas neturi dar vienos autonomiškos paleidimo sistemos, imamasi apsaugos priemonių, kad automatinė paleidimo sistema neišeikvotų visos energijos, sukauptos vieninteliame paleidimui skirtame jos šaltinyje (kaupiklyje).

3.4. Tuose 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytuose laivuose, kuriuose nustojusiai veikti laivo varomajai įrangai iš naujo paleisti būtina elektros energija, avarinio elektros energijos šaltinio galios turi pakakti tiek, kad per 30 minučių po to, kai sugedus laivui jame visiškai nutrūko elektros tiekimas, būtų atnaujintas šio laivo varymas bei kitų atitinkamų su tuo susijusių mechanizmų veikimas.

4. Tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį, nurodytą 3.1.3 punkte, sudaro akumuliatorių baterija, įrengiama tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje. Ši baterija privalo tiekti energiją be papildomo įkrovimo ir per visą išsikrovimo laiką išlaikydama įtampą, ne daugiau kaip 12 proc. nukrypstančią aukščiau ar žemiau nuo nominaliosios šios baterijos įtampos; ji įrengiama taip ir turi būti tokios galios, kad, sugedus pagrindiniam arba avariniam elektros energijos šaltiniui, užtikrintų bent čia nurodytos įrangos veikimą (jei jis priklauso nuo elektros energijos šaltinio):

4.1. Pusę valandos turi veikti:

4.1.1. apšvietimo įranga, nurodyta 2.1 ir 2.2 punktuose;

4.1.2. visa įranga, nurodyta 2.3.1, 2.3.3 ir 2.3.4 punktuose, jei šios įrangos negalima ten pat nurodytą laiką autonomiškai maitinti iš akumuliatorių baterijos, įrengtos tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje.

4.2. Nuo energijos šaltinio veikiančios vandeniui nepralaidžios durys, kaip nurodyta 15 taisyklės 7.3.3 punkte; tačiau neprivaloma, kad visos šios durys galėtų užsidaryti vienu metu, nebent tam būtų įrengtas autonomiškas laikinas sukauptos energijos šaltinis (kaupiklis). Taip pat pusę valandos – valdymo, indikatorių ir pavojaus signalų grandinių, kaip nurodyta 15 taisyklės 7.2 punkte.

5.1. Avarinis skirstomasis skydas įrengiamas, kiek praktiškai įmanoma, arčiau avarinio elektros energijos šaltinio.

5.2. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra generatorius, jis ir avarinis skirstomasis skydas įrengiami toje pačioje patalpoje, nebent tai kliudytų naudotis avariniu skirstomuoju skydu.

5.3. Jokia šioje taisyklėje nurodyta akumuliatorių baterija neturi būti įrengiama toje pačioje patalpoje su avariniu skirstomuoju skydu. Atitinkamoje pagrindinio skirstomojo skydo arba centrinio mechanizmų valdymo posto vietoje įrengiamas indikatorius, rodantis, kaip išsikrauna akumuliatorių baterijos, sudarančios arba avarinį elektros energijos šaltinį, arba 3.1.3 arba 4 punkte nurodytą tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį.

5.4. Įprastomis eksploatavimo sąlygomis avarinis skirstomasis skydas maitinimo linija prijungiamas prie pagrindinio skirstomojo skydo; ši linija pagrindiniame skirstomajame skyde tinkamai apsaugoma nuo perkrovos ir trumpojo jungimo; sugedus pagrindiniam elektros energijos šaltiniui, ji automatiškai atsijungia nuo pagrindinio skirstomojo skydo. Jei ši sistema įrengiama numatant ir grįžtamąjį maitinimą, avariniame skirstomajame skyde įrengiama maitinimo linijos apsauga bent nuo trumpojo jungimo.

5.5. Tam, kad būtų užtikrinta galimybė bet kada gauti energiją iš avarinio elektros energijos šaltinio, būtinais atvejais imamasi priemonių, kad neavarinės paskirties elektros grandinės automatiškai atsijungtų nuo avarinio skirstomojo skydo ir energija būtų tiekiama avarinėms grandinėms.

6. Avarinis generatorius ir jo pirminis variklis, taip pat bet kuri avarinė akumuliatorių baterija konstruojami ir įrengiami taip, kad būtų užtikrintas jų veikimas visa nominalia galia ir laivui esant stačiam, ir susidarius ne mažesniam kaip 22,5 laipsnio krenui arba ne mažesniam kaip 10 laipsnių diferentui (laivapriekiu arba laivagaliu), ir susidarius bet kokiam kreno ir diferento deriniui, neviršijančiam nurodytų laipsnių.

7. Imamasi priemonių tam, kad periodiškai būtų patikrinamas visos avarinės sistemos veikimas; jos privalo apimti ir automatinio paleidimo įrangos patikrinimą.

42-1 taisyklė

Papildomas avarinis apšvietimas keleiviniuose ro-ro laivuose

(Taikoma visiems keleiviniams laivams, turintiems ro-ro krovinių patalpų arba specialiosios paskirties patalpų – pagal šių sąvokų apibrėžtį II-2 skyriaus 3 taisyklėje; tačiau anksčiau kaip 1989 m. spalio 22 d. pastatytiems laivams ši taisyklė pradedama taikyti ne vėliau kaip nuo 1990 m. spalio 22 d.)

1. Be avarinio apšvietimo, kurio reikalaujama pagal 42 taisyklės 2 punkto nuostatas, kiekviename keleiviniame laive, turinčiame ro-ro krovinių patalpų arba specialiosios paskirties patalpų (pagal šių sąvokų apibrėžtį II-2 skyriaus 3 taisyklėje):

1.1. visose keleiviams skirtose viešosiose patalpose ir koridoriuose įrengiamas papildomas elektros apšvietimas, galintis veikti ne trumpiau kaip 3 valandas sugedus visiems kitiems elektros energijos šaltiniams ir laivui pasvirus bet kokiu kampu. Šis apšvietimas privalo užtikrinti, kad gerai matytųsi, kaip pasiekti evakavimosi priemones. Šis papildomas apšvietimas turi būti maitinamas iš pačiuose šviestuvuose įmontuotų akumuliatorių baterijų, kurios nuolat, kiek tai praktiškai įmanoma, įkraunamos iš avarinio skirstomojo skydo. Administracija gali leisti įrengti ir bet kokias kitokias bent tiek pat veiksmingas apšvietimo priemones. Papildomo apšvietimo įrangos konstrukcija privalo užtikrinti, kad tuoj pat būtų pastebimas bet koks šviestuvo gedimas. Kiekvieną šiam tikslui skirtą akumuliatorių bateriją privaloma kas tam tikrą laiką pakeisti kita, atsižvelgiant į numatytą jos naudojimo tam tikroje eksploatavimo aplinkoje terminą;

1.2. jei įgulai skirtų patalpų koridoriuose, poilsio patalpose ir darbo patalpose, kuriose paprastai būna žmonių, nėra įrengtas 1.1 punkto nuostatas atitinkantis papildomas avarinis apšvietimas, kiekvienoje iš šių patalpų turi būti po nešiojamąjį akumuliatorinį žibintą.

43 taisyklė

Krovininių laivų avarinis elektros energijos šaltinis

1.1. Įrengiamas autonomiškas avarinis elektros energijos šaltinis.

1.2. Avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis, avarinis skirstomasis skydas ir avarinio apšvietimo skirstomasis skydas įrengiami aukščiau paties aukščiausio ištisinio denio esančioje vietoje ir turi būti lengvai prieinami iš atviro denio. Draudžiama juos įrengti į priekį nuo taraninės pertvaros, nebent administracija tai leistų išskirtinėmis aplinkybėmis.

1.3. Avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis, avarinis skirstomasis skydas ir avarinio apšvietimo skirstomasis skydas įrengiami pagrindinio elektros energijos šaltinio, su juo susijusios transformatorinės įrangos (jei ji yra) ir pagrindinio skirstomojo skydo atžvilgiu taip, kad jų išdėstymas atitiktų administracijos reikalavimus, užtikrinant, jog dėl gaisro, kilusio patalpose, kuriose įrengtas pagrindinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra) ir pagrindinis skirstomasis skydas, arba bet kurioje „A“ kategorijos mechanizmų patalpoje, taip pat dėl kitokios šiose patalpose įvykusios avarijos, nebūtų sukliudyta tiekti, kontroliuoti ir paskirstyti avarinę elektros energiją. Patalpos, kuriose įrengtas avarinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra), tarpinis avarinės energijos šaltinis ir avarinis skirstomasis skydas neturi, kiek tai praktiškai įgyvendinama, ribotis su „A“ kategorijos mechanizmų patalpomis arba su patalpomis, kuriose įrengtas pagrindinis elektros energijos šaltinis, su juo susijusi transformatorinė įranga (jei ji yra) bei pagrindinis skirstomasis skydas.

1.4. Išskirtiniais atvejais avarinį generatorių leidžiama panaudoti energijai ne avarinės paskirties elektros grandinėms tiekti, bet tik neilgą laiką ir su sąlyga, kad būtų imamasi atitinkamų priemonių bet kokiomis aplinkybėmis užtikrinti autonomišką generatoriaus veikimą avariniu režimu.

2. Avarinio generatoriaus gaminamos energijos galios turi pakakti avariniais atvejais visai saugumo požiūriu svarbiai įrangai maitinti, tinkamai atsižvelgiant į įrenginius, kuriems gali tekti veikti tuo pat metu. Avarinis elektros energijos šaltinis turi būti toks, kad, atsižvelgiant ir į įrenginių paleidžiamąją srovę bei tam tikras neilgai trunkančias perkrovas, tuo pat metu nurodytą laiką galėtų maitinti bent šią įrangą (jei jos veikimas priklauso nuo elektros energijos šaltinio):

2.1. Užtikrinti, kad 3 valandas avariniu režimu būtų apšviestas kiekvienas iš žmonių rinkimosi, patikrinimo ir įlaipinimo postų bei erdvė už laivo bortų, kaip to reikalaujama pagal III skyriaus 11 taisyklės 4 punkto ir 16 taisyklės 7 punkto nuostatas.

2.2. Užtikrinti 18 valandų avarinį apšvietimą:

2.2.1. visų tarnybinių ir gyvenamųjų patalpų koridoriuose, laiptinėse ir išėjimuose, personalui skirtų liftų kabinose ir personalui skirtų liftų šachtose;

2.2.2. mechanizmų patalpose ir pagrindinėse elektros generavimo stotyse, įskaitant jų valdymo postus;

2.2.3. visuose valdymo postuose, centriniuose mechanizmų valdymo postuose ir prie kiekvieno pagrindinio bei avarinio skirstomojo skydo;

2.2.4. visose gaisrininkų aprangos ir reikmenų saugojimo vietose;

2.2.5. prie laivo vairavimo įrenginio;

2.2.4. prie 2.5 punkte nurodyto priešgaisrinio siurblio, prie priešgaisrinės purkštuvų sistemos siurblio (jei jis laive yra) ir prie avarinio laivo nusausinimo siurblio (jei jis laive yra) bei vietose, iš kurių paleidžiami šių siurblių varikliai;

2.2.6. visose 2002 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytų tanklaivių krovininėse siurblinėse.

2.3. Užtikrinti, kad 18 valandų:

2.3.1. šviestų navigacinės ir kitos šviesos, nurodytos galiojančių Tarptautinių taisyklių laivų susidūrimams jūroje išvengti nuostatose;

2.3.2. 1995 m. vasario 1 d. arba vėliau pastatytuose laivuose veiktų ultratrumpųjų bangų (UTB) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 7 taisyklės 1.1 ir 1.2 punktuose; be to, turi būti užtikrinta, kad šiuose laivuose (jei jiems tai pritaikoma) tiek pat laiko:

2.3.2.1. veiktų vidutinio dažnio (MF) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 9 taisyklės 1.2, 1.1 punktuose ir 10 taisyklės 1.2, 1.3 punktuose;

2.3.2.2. veiktų laivo radijo stotis ryšiui su krantu, nurodyta IV skyriaus 10 taisyklės 1.1 punkte;

2.3.2.3. veiktų vidutinio/aukšto dažnio (MF/HF) radijo ryšio įranga, nurodyta IV skyriaus 10 taisyklės 2.1, 2.2 punktuose ir 11 taisyklės 1 punkte.

2.4. Užtikrinti, kad 18 valandų veiktų:

2.4.1. visa avarinėmis situacijomis reikalinga laivo vidaus ryšio įranga;

2.4.2. laivavedybos įranga, privaloma turėti laive pagal V skyriaus 12 taisyklės nuostatas^*; tais atvejais, kai taikyti šį reikalavimą būtų nepagrįsta arba praktiškai neįgyvendinama, administracija gali leisti jo netaikyti mažesniems negu 5 000 tonų bendrosios talpos laivams;

2.4.3. sistemos gaisrams susekti ir gaisro pavojui skelbti;

2.4.4. nutrūkstamu režimu – signalizacijos žibintas, laivo švilpukas (tifonas), ranka valdomi pultai pavojaus signalams skelbti; taip pat visos avarinėmis situacijomis reikalingos laivo vidaus signalizacijos priemonės.

Šio papunkčio nuostatos netaikomos įrangai, kuri 18 valandų gali būti autonomiškai maitinama iš akumuliatorių baterijos, įrengtos tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje.

2.5. Užtikrinti, kad 18 valandų veiktų vienas iš priešgaisrinių siurblių, nurodytų II-2 skyriaus 4 taisyklės 3.1 ir 3.3 punktuose,** – jei jo veikimui reikalingas energijos šaltinis yra avarinis generatorius.

2.6.1. Užtikrinti, kad laivo vairavimo įrenginys veiktų 29 taisyklės 14 punkte nurodytą laiką, – jei tokio jo maitinimo reikalaujama pagal tos taisyklės nuostatas.

2.6.2. Bet kuriam reguliariai trumpus reisus atliekančiam laivui administracija gali leisti taikyti trumpesnį už 2.2–2.5 punktuose nurodytą 18 valandų laiką, jei ji yra įsitikinusi, jog taip bus užtikrintas toks pat saugumas; tačiau šis laikas negali būti trumpesnis negu 12 valandų.

3. Avariniu elektros energijos šaltiniu gali būti arba generatorius, arba akumuliatorių baterija; jie privalo atitikti šiuos reikalavimus:

3.1. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra generatorius, jis privalo:

3.1.1. būti varomas atitinkamo pirminio variklio, kuriam degalai tiekiami autonomiškai; šių degalų užsiliepsnojimo taškas (išbandant uždarame tiglyje) turi būti ne mažesnė kaip 43 °C temperatūra;

3.1.2. nutrūkus elektros energijos tiekimui iš pagrindinio jos šaltinio ir jei laivas neturi 3.1.3 punkte nurodyto tarpinio avarinės elektros energijos šaltinio, – pradėti veikti automatiškai; jei avarinis generatorius pradeda veikti automatiškai, jis turi automatiškai prisijungti prie avarinio skirstomojo skydo; tada 4 punkte nurodyta įranga turi automatiškai prisijungti prie avarinio generatoriaus. Jei avarinis generatorius neturi dar vienos autonomiškos paleidimo sistemos, imamasi priemonių, kad automatinė paleidimo sistema neišeikvotų visos energijos, sukauptos vieninteliame paleidimui skirtame energijos šaltinyje (kaupiklyje);

3.1.3. turėti 4 punkte nurodytą ir apibūdintą tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį; jo nereikalaujama, jei įrengiamas toks avarinis generatorius, kuris galėtų tiek maitinti 4 punkte nurodytą įrangą, tiek automatiškai pradėti veikti bei saugiai ir per kuo trumpiausią pratiškai įmanomą laiką (tačiau ne vėliau kaip per 45 sekundes) pasiekti galią, kuri reikalingajam numatytai apkrovai.

3.2. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra akumuliatorių baterija, ji privalo:

3.2.1. be papildomo įkrovimo patenkinti avarinės elektros apkrovos reikmes, per visą išsikrovimo laiką išlaikydama įtampą, ne daugiau kaip 12 proc. nukrypstančią aukščiau arba žemiau nuo nominalios šios baterijos įtampos;

3.2.2. sugedus pagrindiniam elektros energijos šaltiniui, – automatiškai prisijungti prie avarinio skirstomojo skydo;

3.2.3. nedelsiant tiekti energiją bent 4 punkte nurodytai įrangai.

3.3. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams netaikomos šios 3.1.2 punkto nuostatos:

„Jei avarinis generatorinis agregatas neturi dar vienos autonomiškos paleidimo sistemos, imamasi apsaugos priemonių, kad automatinė paleidimo sistema neišeikvotų visos energijos, sukauptos vieninteliame paleidimui skirtame energijos šaltinyje (kaupiklyje).“.

3.4. Tuose 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytuose laivuose, kuriuose nustojusiai veikti laivo varomajai įrangai iš naujo paleisti būtina elektros energija, avarinio elektros energijos šaltinio galios turi pakakti tam, kad per 30 minučių po to, kai sugedus laivui jame visiškai nutrūko elektros tiekimas, būtų atnaujintas šio laivo varymas bei kitų atitinkamų su tuo susijusių mechanizmų veikimas.

4. Tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį, nurodytą 3.1.3 punkte, sudaro akumuliatorių baterija, įrengiama tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje. Ši baterija privalo be papildomo įkrovimo tiekti energiją, per visą išsikrovimo laiką išlaikydama įtampą, ne daugiau kaip 12 proc. nukrypstančią aukščiau arba žemiau nuo nominaliosios šios baterijos įtampos; ji įrengiama taip ir turi būti tokios galios, kad, sugedus pagrindiniam arba avariniam elektros energijos šaltiniui, pusei valandos užtikrintų bent čia nurodytos įrangos veikimą (jei jis priklauso nuo elektros energijos šaltinio):

4.1. apšvietimo įrangos, nurodytos 2.1, 2.2 ir 2.3.1 punktuose. Per šį tarpinį laiką mechanizmų patalpų ir gyvenamųjų bei tarnybinių patalpų privalomą avarinį apšvietimą gali užtikrinti atskiri stacionarūs automatiškai įkraunami šviestuvai su reliniais perjungikliais;

4.2. visos įrangos, nurodytos 2.4.1, 2.4.3 ir 2.4.4 punktuose, jei šios įrangos negalima ten pat nurodytą laiką maitinti autonomiškai iš akumuliatorių baterijos, įrengtos tinkamoje avariniu atveju naudotis vietoje.

5.1. Avarinis skirstomasis skydas įrengiamas, kiek praktiškai įmanoma, arčiau avarinio elektros energijos šaltinio.

5.2. Jei avarinis elektros energijos šaltinis yra generatorius, jis ir avarinis skirstomasis skydas įrengiami toje pačioje patalpoje, nebent tai kliudytų naudotis avariniu skirstomuoju skydu.

5.3. Jokia šioje taisyklėje nurodyta akumuliatorių baterija neturi būti įrengiama toje pačioje patalpoje su avariniu skirstomuoju skydu. Atitinkamoje pagrindinio skirstomojo skydo arba centrinio mechanizmų valdymo posto vietoje įrengiamas indikatorius, rodantis, kaip išsikrauna akumuliatorių baterijos, sudarančios arba avarinį elektros energijos šaltinį, arba 3.2 arba 4 punkte nurodytą tarpinį avarinės elektros energijos šaltinį.

5.4. Įprastomis eksploatavimo sąlygomis avarinis skirstomasis skydas per maitinimo liniją prijungiamas prie pagrindinio skirstomojo skydo; ši linija pagrindiniame skirstomajame skyde tinkamai apsaugoma nuo perkrovos ir trumpojo jungimo, o sugedus pagrindiniam elektros energijos šaltiniui, ji automatiškai atsijungia nuo pagrindinio skirstomojo skydo. Jei ši sistema įrengiama numatant ir grįžtamąjį maitinimą, avariniame skirstomajame skyde įrengiama maitinimo linijos apsauga bent nuo trumpojo jungimo.

5.5. Dėl to, kad nuolat būtų užtikrinta galimybė gauti energiją iš avarinio elektros energijos šaltinio, būtinais atvejais imamasi priemonių, jog neavarinės elektros grandinės automatiškai atsijungtų nuo avarinio skirstomojo skydo, taip užtikrinant, kad ir elektra avarinėms grandinėms būtų pradėta tiekti automatiškai.

6. Avarinis generatorius ir jo pirminis variklis bei bet kuri avarinė akumuliatorių baterija konstruojami ir įrengiami taip, kad būtų užtikrintas jų veikimas visa nominaliąja galia ir laivui esant stačiam, ir susidarius ne mažesniam kaip 22,5 laipsnio krenui arba ne mažesniam kaip 10 laipsnių diferentui (laivapriekiu arba laivagaliu), ir šiose kampų ribose susidarius bet kokiam kreno ir diferento deriniui.

7. Imamasi priemonių tam, kad periodiškai būtų tikrinamas visos avarinės sistemos veikimas; jos privalo apimti ir automatinio paleidimo įrangos patikrinimą.

44 taisyklė

Avarinių generatorinių agregatų paleidimo įranga

1. Avariniai generatoriniai agregatai privalo lengvai pradėti veikti būdami šalti, esant 0 °C temperatūrai. Jei tai praktiškai neįgyvendinama arba jei tikėtina, kad agregatus prireiktų paleisti esant dar žemesnei temperatūrai, pagal administracijai priimtinas nuostatas jie aprūpinami šildymo priemonėmis tam, kad būtų užtikrinta galimybė juos lengvai paleisti.

2. Kiekvienam automatiškai pradedančiam veikti avariniam generatoriniam agregatui įrengiami administracijos aprobuoti paleidimo įtaisai, sukaupiantys pakankamai energijos tam, kad agregatas galėtų pradėti veikti bent tris kartus iš eilės. Jei neįmanoma įrodyti, kad agregatą galima veiksmingai paleisti ranka, įrengiamas dar vienas energijos šaltinis tam, kad agregatas galėtų dar tris kartus per 30 minučių pradėti veikti automatiškai.

2.1. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams vietoj 2 punkto antro sakinio nuostatų taikomi šie reikalavimai:

„Jei agregatui paleisti neįrengiama dar viena autonomiška sistema, sukaupiamos energijos šaltinį reikia apsaugoti nuo kritinio energijos atsargų išeikvojimo suveikus automatinio paleidimo sistemai. Be to, jei neįmanoma įrodyti, kad agregatą galima veiksmingai paleisti rankomis, įrengiamas dar vienas energijos šaltinis tam, kad agregatas galėtų dar tris kartus per 30 minučių pradėti veikti automatiškai.“.

3. Sukauptos energijos atsargos nuolat palaikomos taip:

3.1. elektrinių ir hidraulinių paleidimo sistemų sukauptos energijos atsargos palaikomos per avarinį skirstomąjį skydą;

3.2. suslėgto oro paleidimo sistemų sukaupto suslėgto oro atsargas leidžiama palaikyti papildant iš pagrindinių ar pagalbinių suslėgto oro rezervuarų per atitinkamą atbulinį vožtuvą arba iš avarinio oro kompresoriaus, kuris, jei varomas elektra, turi būti maitinamas iš avarinio skirstomojo skydo;

3.3. visi šie paleidimo, energijos atsargų papildymo ir kaupimo įrenginiai išdėstomi avarinio generatoriaus patalpoje; jais neturi būti naudojamasi jokiems kitiems tikslams, išskyrus avarinio generatorinio agregato veikimo užtikrinimą. Ši nuostata nedraudžia papildyti avarinio generatorinio agregato suslėgto oro rezervuaro atsargas iš pagrindinės arba pagalbinės suslėgto oro sistemos per avarinio generatoriaus patalpoje įrengtą atbulinį vožtuvą.

4.1. Jei automatinis paleidimas nėra privalomas, leidžiama naudotis paleidimo rankomis būdais, pavyzdžiui, sukant rankeną, panaudojant inercines paleidimo sistemas, rankomis įkraunamus hidraulinės energijos kaupiklius arba parako užtaisus, jei įmanoma įrodyti jų veiksmingumą.

4.2. Jei paleidimas rankomis praktiškai neįgyvendinamas, privaloma laikytis 2 ir 3 punktų reikalavimų (išskyrus tai, kad paleidimo sistemas leidžiama įjungti rankomis).

45 taisyklė

Atsargumo priemonės, skirtos apsaugoti nuo elektros smūgio, gaisro ir kitų elektros srovės keliamų pavojų

1.1. Atviros metalinės elektros mechanizmų ir įrangos dalys, kuriose neturi būti elektros įtampos, tačiau gedimo atveju gali jos atsirasti, privalo būti įžemintos (prijungtos prie laivo korpuso), nebent šie mechanizmai ir įranga būtų:

1.1.1. maitinami nuolatine ne aukštesne kaip 50 voltų įtampos srove arba kintamąja srove, kai vidutinis kvadratinis įtampos tarp laidininkų dydis neviršija 50 voltų; tačiau tokiai įtampai gauti draudžiama naudoti autotransformatorius;

1.1.2. maitinami ne aukštesne kaip 250 voltų įtampos srove per atskiriamuosius transformatorius, tiekiančius energiją tik vienam ją naudojančiam įrenginiui;

1.1.3. pagaminti laikantis dvigubos izoliacijos principo.

1.2. Administracija gali pareikalauti, kad būtų imamasi papildomų atsargumo priemonių dėl nešiojamosios elektros įrangos, skirtos naudotis uždarose arba itin drėgnose patalpose, kuriose dėl jų specifinio laidumo elektrai gali kilti ypatingų pavojų.

1.3. Visi elektros prietaisai gaminami ir įrengiami taip, kad būtų išvengta nelaimingų atsitikimų juos techniškai prižiūrint įprastu būdu arba liečiant.

2. Pagrindiniai ir avariniai skirstomieji skydai įrengiami taip, kad prireikus be pavojaus personalui būtų galima lengvai pasiekti prietaisus ir įrangą. Skirstomųjų skydų užpakalinė dalis bei šonai ir, jei reikia, priekinė dalis atitinkamai atitveriami apsauginėmis priemonėmis. Šių skirstomųjų skydų priekinėje dalyje neturi būti įrengiamos tokios jų dalys, įtampa tarp kurių ir laivo korpuso viršytų administracijos nustatytąją. Jei reikia, prieš skirstomuosius skydus ir už jų patiesiami elektrai nelaidūs kilimėliai arba padedamos grotelės.

3.1. Srovės paskirstymo sistemas, kurioms laivo korpusas atstoja antrąjį (grįžtamąjį) laidą, draudžiama bet kuriam tikslui įrengti bet kokiame tanklaivyje arba galios įrangai maitinti, šildymui arba apšvietimui bet kuriame 1 600 tonų bendrosios talpos ar didesniame tokiame laive.

3.2. Jei laikomasi administracijos patvirtintų sąlygų, 3.1 punkto nuostatos nedraudžia naudotis:

3.2.1. išorinės srovės veikiamomis katodinės apsaugos sistemomis;

3.2.2. ribotomis ir vietinio įžeminimo sistemomis;

3.2.3. prietaisais izoliacijai matuoti su sąlyga, kad pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis nutekamoji srovė nebūtų stipresnė kaip 30 miliamperų.

3.2–1. 3.1 punkto nuostatos nedraudžia 1994 m spalio 1 d. arba vėliau pastatytuose laivuose naudoti ribotas ir vietinio įžeminimo sistemas, tačiau su sąlyga, kad bet kokia dėl to galinti atsirasti srovė netekėtų tiesiai per kokias nors pavojingas patalpas.

3.3. Kai naudojamasi srovės paskirstymo sistemomis, kurioms laivo korpusas atstoja antrąjį (grįžtamąjį) laidą, visos galinės pagalbinės, t. y. už paskutinio apsaugos įtaiso prijungtos grandinės įrengiamos iš sudvejintų laidų; be to, imamasi administracijos reikalavimus atitinkančių specialių apsaugos priemonių.

4.1. Draudžiama bet kokiame tanklaivyje naudotis įžemintomis srovės paskirstymo sistemomis. Išimties tvarka administracija gali leisti tanklaivyje įžeminti kintamosios srovės tinklų nulinį (neutralųjį) laidą, jei tinklo linijinė įtampa (įtampa tarp dviejų laidų) yra 3 000 voltų arba didesnė, tačiau su sąlyga, kad bet kokia dėl to galinti atsirasti srovė netekėtų tiesiai per kokias nors pavojingas patalpas.

4.2. Jei galios įrangai, apšildymui ar apšvietimui maitinti naudojama jokios įžeminimo jungties neturinti srovės paskirstymo sistema (nesvarbu, pirminė ar antrinė), joje įrengiamas prietaisas, galintis nuolat matuoti izoliacijos tarp jos ir laivo korpuso lygį bei garsiniu ar vaizdiniu signalu įspėti apie nenormaliai sumažėjusį izoliacijos lygį.

4.3. 1994 m. spalio 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams vietoj 4.1 punkto nuostatų taikomi šie reikalavimai:

4.3.1. išskyrus 4.3.2 punkte nurodytas išimtis, draudžiama bet kokiame tanklaivyje naudoti įžemintas paskirstymo sistemas;

4.3.2. 1 dalies nuostatos nedraudžia naudoti įžemintas saugias (apsaugotas nuo kibirkščiavimo) grandines; be to, administracijos patvirtintomis sąlygomis leidžiama naudoti šias įžemintas sistemas:

4.3.2.1. iš energijos šaltinio maitinamas valdymo grandines bei instrumentų grandines, jei dėl techninių arba su sauga susijusių priežasčių jų neįmanoma naudoti neįžeminus, – su sąlyga, kad per korpusą ir normaliomis sąlygomis, ir atsiradus gedimui tekėtų ne stipresnė kaip 5 amperų srovė,

4.3.2.2. ribotas bei vietinio įžeminimo sistemas – su sąlyga, kad bet kokia dėl to galinti atsirasti srovė netekėtų tiesiai per kurias nors pavojingas patalpas,

4.3.2.3. kintamosios srovės energetinius tinklus, kuriuose vidutinis kvadratinis įtampos (tarp dviejų laidų) dydis yra 1 000 voltų arba didesnis, – su sąlyga, kad bet kokia dėl to galinti atsirasti srovė netekėtų tiesiai per kurias nors pavojingas patalpas.

5.1. Visi metaliniai elektros kabelių apvalkalai ir armuota danga privalo, išskyrus administracijos išskirtiniams atvejams nustatytas išimtis, būti nepertraukiamo laidumo elektrai ir įžeminta.

5.2. Visi įrangos išoriniai elektros kabeliai ir laidai privalo būti bent tokio tipo, kad neleistų ugniai plisti ir turi būti nutiesti taip, kad nebūtų pakenkta šiai jų savybei. Jei to reikalauja ypatinga įrangos paskirtis, administracija gali leisti įrengti specialių tipų kabelius, neatitinkančius čia nurodytų reikalavimų, pavyzdžiui, radijo dažnių kabelius.

5.3. Esminės arba avarinės paskirties laivo elektros energijos tiekimo, apšvietimo, vidaus ryšio ir signalizacijos sistemų kabeliai ir laidai nutiesiami, kiek tai praktiškai įmanoma, apeinant laivo virtuves, skalbyklas, „A“ kategorijos mechanizmų patalpas ir jų šachtas bei kitas gaisro požiūriu itin pavojingas zonas. Kabelių tiesimo sąlygos keleivinių ro-ro laivų avarinių aliarmo signalų ir balso pranešimų sistemoms, įrengtoms 1998 m. liepos 1 d. arba vėliau, administracijos patvirtinamos atsižvelgiant į Organizacijos parengtas rekomendacijas.^* Priešgaisrinius siurblius su avariniu skirstomuoju skydu jungiančių kabelių atkarpos, nutiestos per gaisro požiūriu itin pavojingas zonas, privalo būti atsparios ugniai. Šie kabeliai, jei tai praktiškai įgyvendinama, nutiesiami taip, kad netaptų netinkami naudoti dėl karščio, kurį gali skleisti nuo gaisro gretimose patalpose įkaitusios pertvaros.

5.4. Jei pavojingose zonose įvykus elektros sistemos gedimui ten nutiesti kabeliai keltų gaisro arba sprogimo pavojų, šiam pavojui išvengti imamasi specialių administracijos reikalavimus atitinkančių priemonių.

5.5. Elektros kabeliai ir laidai nutiesiami ir tvirtinami taip, kad nebūtų apgadinti dėl trinties ar kitokių priežasčių.

5.6. Visi laidai prijungiami ir sujungiami taip, kad būtų išsaugotos kabelio pirminės elektrinės, mechaninės bei trukdančios plėstis liepsnai savybės ir, jei reikia, atsparumas ugniai.

6.1. Kiekviena atskira elektros grandinė apsaugoma nuo trumpojo jungimo ir nuo perkrovos, išskyrus 29 ir 30 taisyklėse nurodytas išimtis arba jei administracija išimties tvarka leistų daryti kitaip.

6.2. Prie kiekvienos grandinės perkrovos saugiklio visada nurodoma jo nominalioji arba atitinkama nustatytoji galia.

7. Apšvietimo sistemos armatūra įrengiama taip, kad dėl pakilusios temperatūros nebūtų apgadinti kabeliai bei laidai ir kad pernelyg neįkaistų aplinkinės medžiagos.

8. Visoms į anglių bunkerius arba krovinių patalpas išvestoms apšvietimo ir stipriųjų srovių grandinėms išjungti už šių patalpų ribų įrengiami daugiapoliai jungikliai.

9.1. Akumuliatorių baterijos tinkamai uždengiamos, o patalpos, visų pirma naudojamos šioms baterijoms saugoti, atitinkamai įrengiamos ir veiksmingai vėdinamos.

9.2. Išskyrus 10 punkte nurodytus atvejus, šiose patalpose draudžiama įrengti ir į jas įnešti elektros ar kitokią įrangą, dėl kurios galėtų užsiliepsnoti lengvai užsidegantys garai.

9.3. Akumuliatorių baterijos neturi būti saugomos miegamosiose patalpose, nebent jos būtų hermetiškai užsandarintos pagal administracijos nustatytus reikalavimus.

10. Bet kokiose patalpose, kuriose galėtų susikaupti lengvai užsidegantys mišiniai, įskaitant tokias patalpas tanklaiviuose, akumuliatorių baterijoms skirtas patalpas, dažų ir acetileno atsargų sandėlius arba panašios paskirties patalpas, draudžiama įrengti bet kokią elektros įrangą, nebent administracija nustatytų, jog ši įranga yra:

10.1. būtinai reikalinga laivo eksploatacijai;

10.2. tokio tipo, kuris neleistų užsiliepsnoti konkrečiai nurodytam mišiniui;

10.3. atitinkanti kurią nors konkrečią patalpą;

10.4. tinkamai patikrinta ir pripažinta saugia ir leistina naudotis ten, kur gali susikaupti dulkės, garai arba dujos.

11. Keleiviniuose laivuose srovės paskirstymo sistemos įrengiamos taip, kad gaisras, kilęs bet kurioje iš pagrindinių vertikalių zonų (pagal šios sąvokos apibrėžtį II-2 skyriaus 3 taisyklės 9 punkte^**), nesutrukdytų veikti saugumo požiūriu svarbiai įrangai bet kurioje kitoje iš tokių zonų. Turi būti laikoma, kad šis reikalavimas įvykdytas tada, kai per bet kurią iš tokių zonų nutiestos pagrindinė ir avarinė elektros tiekimo linijos viena nuo kitos atskirtos kaip įmanoma toliau ir vertikaliai, ir horizontaliai.

E dalis

Papildomi reikalavimai, taikomi periodiškai paliekamoms be priežiūros mechanizmų patalpoms

(Taikoma krovininiams laivams, išskyrus 54 taisyklę, kuri skirta keleiviniams laivams)

46 taisyklė

Bendrosios nuostatos

1. Bet kokiomis laivo plaukiojimo sąlygomis, įskaitant manevravimą, numatomos priemonės privalo užtikrinti lygiai tokį pat laivo saugumą, koks jis būtų laive, kuriame mechanizmų patalpos yra nuolat prižiūrimos budėjimo pamainos.

2. Privaloma imtis administracijos reikalavimus atitinkančių priemonių, kad būtų užtikrintas patikimas įrangos veikimas ir kad būtų nustatyta reguliarių patikrinimų bei įprastinių patikrų tvarka, nuolat užtikrinanti patikimą įrangos eksploataciją

3. Kiekvienas laivas aprūpinamas administracijos reikalavimus atitinkančiais dokumentais, įrodančiais, jog jis tinkamas eksploatuoti su mechanizmų patalpomis, kurios periodiškai paliekamos be budinčio personalo priežiūros.

47 taisyklė

Priešgaisrinės saugos priemonės

1. Nustatomos priemonės, kad būtų kuo anksčiau aptiktas gaisras ir įsijungtų gaisro pavojaus signalas, jei gaisras kiltų:

1.1. garo katilų oro tiekimo vamzdžių gaubtuose ir dujų išmetimo vamzdžiuose (dūmtraukiuose);

1.2. laivo varomųjų mechanizmų cilindrų oro prapūtimo ertmėse,

– nebent administracija manytų, jog šios priemonės yra nereikalingos kokiam nors konkrečiam atvejui.

2. 2 250 kW galios ir galingesniems arba turintiems didesnio negu 300 mm skersmens cilindrus vidaus degimo varikliams įrengiami alyvos rūko koncentracijos karteryje detektoriai arba guolių temperatūros kontrolės prietaisai ar kitokios lygiavertės priemonės.

48 taisyklė

Apsauga nuo užtvindymo

1. Periodiškai neprižiūrimų mechanizmų patalpų nuotekų šulinėliai išdėstomi ir prižiūrimi taip, kad susikaupusius juose skysčius būtų galima pastebėti esant normaliems kreno ir diferento kampams; šie šulinėliai taip pat turi būti pakankamai dideli tam, kad juose lengvai tilptų normaliai per neprižiūrimą laikotarpį susidarantis nuotekų kiekis.

2. Jei nusausinimo siurbliai gali įsijungti automatiškai, įrengiamos priemonės, pranešančios apie tai, kad skysčių įtekėjimas viršija siurblio galią arba kad siurblys suveikia dažniau, negu numatyta normaliomis eksploatacijos sąlygomis. Šiais atvejais leidžiama įrengti mažesnius nuotekų šulinėlius, kurie nepersipildytų per priimtiną laiko tarpą. Jei įrengiami automatiniai nusausinimo siurbliai, ypatingą dėmesį reikia skirti taršos nafta prevencijos reikalavimams.

3. Įranga, kuria valdomos bet kokios vandeniui iš už borto įleisti skirtos sklendės, žemiau vaterlinijos įtaisytos išmetamosios angos arba nuotekų šulinėlių inžektorių sistema, įrengiama tokiose vietose, kad, į patalpą plūstant vandeniui, ji veiktų pakankamai ilgai, taip pat atsižvelgiant į laiką, kurio prireiktų šiai valdymo įrangai pasiekti ir paleisti. Jei, kai laivas plaukia visiškai pakrautas, patalpa galėtų būti užtvindyta iki tokio lygio, kad valdyti šią įrangą taptų neįmanoma, įrengiamos priemonės jai valdyti iš aukščiau šio lygio esančios vietos.

49 taisyklė

Laivo varomųjų mechanizmų valdymas iš navigacinio tiltelio

1. Laivasraigčio sukimosi greitis, traukos kryptis ir, kur tai pritaikoma, menčių posūkio kampas (žingsnis) bet kokiomis laivo plaukimo sąlygomis (įskaitant manevravimą) turi būti visiškai kontroliuojami ir reguliuojami iš navigacinio tiltelio.

1.1. Toks nuotolinis valdymas atliekamas atskiru valdymo įtaisu, skirtu kiekvienam iš autonomiškų laivasraigčių, kai visa su jais susijusi įranga (įskaitant, jei reikia, ir priemones varomiesiems mechanizmams apsaugoti nuo perkrovos) veikia automatiškai.

1.2. Navigaciniame tiltelyje įrengiamos autonomiškos, nuo valdymo iš navigacinio tiltelio sistemos nepriklausomos priemonės pagrindiniams laivo varomiesiems mechanizmams skubiai sustabdyti.

2. Komandos, iš navigacinio tiltelio perduodamos laivo varomiesiems mechanizmams, rodomos centriniame mechanizmų valdymo poste arba atitinkamai laivo varomųjų mechanizmų valdymo vietoje.

3. Valdyti laivo varomuosius mechanizmus tuo pačiu metu turi būti įmanoma tik iš vienos vietos, tačiau tokiose vietose leidžiama įrengti tarpusavyje sujungtus valdymo postus. Kiekvienoje iš šių vietų įrengiama po indikatorių, rodantį, iš kurios vietos valdomi laivo varomieji mechanizmai. Valdymo perdavimas iš navigacinio tiltelio į mechanizmų patalpas ir atvirkščiai turi būti įmanomas tik pagrindinių mechanizmų patalpoje arba centriniame mechanizmų valdymo poste. Ši sistema apima ir priemones, kurios neleidžia laivo varomajai galiai labai kisti tuo metu, kai valdymas perduodamas iš vienos vietos į kitą.

4. Turi būti įmanoma valdyti visus saugiai laivo eksploatacijai svarbius mechanizmus jų įrengimo vietose, net sugedus bet kuriai iš automatinio ar nuotolinio valdymo sistemų dalių.

5. Automatinio valdymo sistemos konstrukcija privalo užtikrinti, kad, sistemai sugedus, būtų pasiųstas pavojaus įspėjimas; anksčiau nustatyti sraigto sukimosi greitis ir traukos kryptis turi būti išlaikyti tol, kol bus pereita prie valdymo vietoje, išskyrus tuos atvejus, kai administracija mano, kad tai praktiškai neįgyvendinama.

6. Navigaciniame tiltelyje įrengiami indikatoriai, rodantys:

6.1. laivasraigčių sukimosi greitį ir kryptį, jei laive įrengti nuolatinio žingsnio laivasraigčiai;

6.2. laivasraigčių sukimosi greitį ir pasukamųjų menčių padėtį, jei laive įrengti kintamojo žingsnio laivasraigčiai.

7. Tam, kad būtų išsaugotas varikliui paleisti pakankamas oro slėgis, nesėkmingų iš eilės vykdomų mėginimų automatiškai paleisti variklį skaičius ribojamas; įrengiama žemo paleidžiamojo oro slėgio signalizacija, kuri nustatoma taip, kad suveiktų suslėgto oro slėgiui sumažėjus iki slėgio, kai dar įmanoma paleisti laivo varomuosius mechanizmus.

50 taisyklė

Ryšio priemonės

Tarp centrinio mechanizmų valdymo pulto arba atitinkamai laivo varomųjų mechanizmų valdymo vietos ir navigacinio tiltelio bei laivo mechanikų gyvenamųjų patalpų įrengiamos patikimos balso ryšio priemonės.

51 taisyklė

Pavojaus signalų sistema

1. Įrengiama apie bet kokį gedimą, į kurį būtina atkreipti dėmesį, pranešanti pavojaus signalų sistema, turinti:

1.1. įjungti garsinį pavojaus signalą centriniame mechanizmų valdymo poste arba laivo varomųjų mechanizmų valdymo vietoje, taip pat atitinkamose vietose atskirai aiškiai matomai parodyti, jog įjungtas ir veikia bet kuris iš garsinių pavojaus signalų;

1.2. per selektorinį jungiklį jungtis su laivo mechanikų bendrai naudojamomis patalpomis ir su kiekvieno iš mechanikų kajute, užtikrinant sujungimą bent su viena iš šių kajučių;

1.3. esant padėčiai, kai būtinas budinčio kapitono padėjėjo įsikišimas, įjungti garsinį ir vaizdinį pavojaus signalus navigaciniame tiltelyje;

1.4. kiek praktiškai įmanoma, būti gedimams atsparios konstrukcijos;

1.5. įjungti 38 taisyklėje nurodytą signalizaciją mechanikams iškviesti, jei gedimo vietoje per tam tikrą ribotą laiką nebuvo atkreiptas dėmesys į pavojaus signalą.

2.1. Pavojaus signalų sistema turi būti nuolat prijungta prie energijos šaltinio ir turėti automatinį įtaisą persijungti prie atsarginio maitinimo šaltinio nutrūkus normaliam energijos tiekimui.

2.1. Nutrūkus normaliam energijos tiekimui pavojaus signalų sistemai, turi pasigirsti pavojaus signalas.

3.1. Pavojaus signalų sistema turi gebėti tuo pat metu pranešti apie daugiau kaip vieną gedimą, o bet kurio signalo gavimo patvirtinimas neturi kliudyti perduoti kitą signalą.

3.2. Tose vietose, kur buvo įjungtas signalas dėl bet kurios susidariusios pavojingos situacijos, turi būti rodoma informacija, ar jis priimtas 1 punkte nurodytoje vietoje. Pavojaus signalai turi būti perduodami tol, kol jie bus priimti, o vaizdiniai pavienių gedimų signalai turi būti rodomi tol, kol gedimas bus pašalintas; tada pavojaus signalų sistema automatiškai privalo toliau veikti normaliu veikimo režimu.

52 taisyklė

Saugos sistemos

Įrengiama saugos sistema, užtikrinanti, kad, įvykus rimtam ir tiesioginiu pavojumi gresiančiam mechanizmų ar garo katilų veikimo sutrikimui, sugedęs įrangos komponentas nustotų veikęs automatiškai ir įsijungtų pavojaus signalas. Laivo varomoji sistema neturi būti stabdoma automatiškai, nebent jos tolesnis veikimas grėstų rimtu jos apgadinimu, visišku sudegimu arba sprogimu. Jei įrengiami įtaisai, atjungiantys pagrindinių laivo varomųjų mechanizmų apsaugą, šių įtaisų konstrukcija privalo būti tokia, kad negalima būtų panaudoti jų netyčia. Įrengiamos aiškiai matomos įspėjamosios priemonės, pranešančios, jog apsaugos sistema atjungta.

53 taisyklė

Specialūs reikalavimai dėl mechanizmų, garo katilų ir elektros įrangos

1. Specialūs reikalavimai dėl mechanizmų, garo katilų ir elektros įrangos turi atitikti administracijos nustatytas sąlygas ir apimti bent tai, kas nustatyta šioje taisyklėje.

2. Pagrindiniam elektros energijos šaltiniui taikomi šie reikalavimai:

2.1. Jei normaliomis sąlygomis elektros energijai tiekti pakanka vieno generatoriaus, įrengiamos atitinkamos jo apkrovą mažinančios priemonės, užtikrinančios, kad energija būtų nenutrūkstamai tiekiama įrangai, reikalingai tiek laivui varyti ir vairuoti, tiek jo saugumui. Imamasi atitinkamų priemonių tam, kad sustojus veikusiam generatoriui, automatiškai pradėtų veikti ir prisijungtų prie pagrindinio skirstomojo skydo atsarginis generatorius, kurio galios pakaktų užtikrinti laivo varymą ir vairavimą bei jo saugumą, ir kad automatiškai iš naujo (jei reikia, nustatyta eilės tvarka) pradėtų veikti sustoję pagalbiniai įrenginiai. Jei administracija mano, kad šis reikalavimas neįgyvendinamas, ji gali leisti jo netaikyti mažesnio negu 1 600 tonų bendrosios talpos laivui.

2.2. Jei normaliomis sąlygomis elektros energiją tiekia keli kartu veikiantys ir lygiagrečiai sujungti generatoriai, imamasi priemonių, pavyzdžiui, sumažinant apkrovą tam, kad, nustojus veikti vienam iš šių generatorinių agregatų, likusieji toliau veiktų be perkrovos ir užtikrintų laivo varymą ir vairavimą bei saugumą.

3. Jei atsarginiai generatoriai reikalingi ir kitai pagalbinei laivo judėjimo požiūriu svarbiai įrangai, įrengiamos automatinio perjungimo priemonės.

4. Automatinio valdymo ir pavojaus signalų sistemos:

4.1. Valdymo sistema turi būti tokios konstrukcijos, kad pagrindinių laivo varomųjų mechanizmų ir jų pagalbinių įrenginių eksploatavimui reikalingos įrangos veikimą užtikrintų tam skirtos automatinės priemonės.

4.1. Apie automatinį sistemos persijungimą turi pranešti pavojaus signalas.

4.2. Tam, kad būtų pranešama apie pavojingus slėgio, temperatūros, skysčių lygio ir kitus esminius parametrus, įrengiama 51 taisyklės nuostatas atitinkanti pavojaus signalų sistema.

4.3. Įrengiamas centralizuotas valdymo postas su privalomais pavojaus signalizacijos skydais ir bet kokius pavojaus signalus rodančiais prietaisais.

5. Jei laivo varymui visų pirma naudojamasi vidaus degimo varikliais, įrengiamos priemonės, palaikančios reikalingą variklių paleidžiamojo suslėgto oro slėgį.

54 taisyklė

Specialios nuostatos dėl keleivinių laivų

Administracija apsvarsto, ar galima leisti keleivinių laivų mechanizmų patalpas periodiškai palikti techniškai neprižiūrimas, o nutarusi, jog galima, nusprendžia, ar nereikia šių taisyklių nuostatų papildyti specialiais reikalavimais tam, kad būtų pasiekta tokio pat saugumo kaip ir techniškai prižiūrint šių laivų mechanizmų patalpas įprastu būdu.

II-2 SKYRIUS

Konstrukcija: priešgaisrinė sauga, gaisro aptikimas ir gaisro gesinimas

A dalis	Bendrosios nuostatos
1	Taikymas
2	Priešgaisrinės saugos paskirtis ir funkciniai reikalavimai
3	Apibrėžtys
B dalis
4	Užsidegimo tikimybė
5	Gaisro plitimo galimybės
6	Galimybė susidaryti dūmams ir jų toksiškumas
C dalis
7	Gaisro aptikimas ir pavojaus signalizacija
8	Kova su dūmų plitimu
9	Gaisro plitimo apribojimas
10	Gaisro gesinimas
11	Konstrukcinis atsparumas ugniai
D dalis	Žmonių evakuacija iš patalpų
12	Pranešimo įgulai ir keleiviams priemonės
13	Evakuacijos iš patalpų keliai
E dalis	Eksploataciniai reikalavimai
14	Eksploatacinė parengtis ir techninė priežiūra
15	Instruktažai, mokymas laive ir treniruotės
16	Eksploatacija
F dalis	Alternatyvūs konstrukciniai sprendimai ir priemonės
17	Alternatyvūs konstrukciniai sprendimai ir priemonės
G dalis
18	Įrenginiai sraigtasparniams
19	Pavojingų krovinių vežimas
20	Transporto priemonių patalpų, specialiosios paskirties ir ro-ro patalpų apsauga

A dalis

Bendrosios nuostatos

1 taisyklė

Taikymas

1. Taikymas

1.1. Jei nenurodyta kitaip, šio skyriaus nuostatos taikomos laivams, pastatytiems 2002 m liepos 1 d. arba vėliau.

1.2. Šiame skyriuje:

1.2.1. pastatyti laivai – laivai, kurių kilis pastatytas ant stapelio arba kurių statybos etapas panašus;

1.2.2. visi laivai – laivai, neatsižvelgiant į jų tipą, pastatyti 2002 m liepos 1 d., iki šios dienos, arba po jos;

1.2.3. bet kada pastatytas krovininis laivas, perdirbus jį į keleivinį laivą, laikomas keleiviniu laivu, pastatytu tą dieną, kai prasidėjo jo perdirbimas.

1.3. Šiame skyriuje panašus statybos etapas – tai etapas, kai:

1.3.1. pagal statomą konstrukciją jau galima atpažinti tam tikrą laivą;

1.3.2. laivui montuoti jau sunaudota bent 50 t arba 1 proc. visų jo statybai numatytų statybinių medžiagų, atsižvelgiant į tai, kuris iš šių dviejų kiekių yra mažesnis.

2. Esamiems laivams taikomi reikalavimai:

2.1. Jei nenurodyta kitaip, administracija užtikrina, kad iki 2002 m liepos 1 d. pastatyti laivai atitiktų reikalavimus, kurie jiems taikomi pagal 1974 m Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje II-2 skyriaus nuostatas, iš dalies pakeistas pagal rezoliucijas MSC.1(XLV), MSC.6(48), MSC. 13(57), MSC.22(59), MSC.24(60), MSC.27(61), MSC.31(63) ir MSC.57(67).

2.2. Be to, anksčiau kaip 2002 m. liepos 1 d. pastatyti laivai turi atitikti:

2.2.1. 3 punkto ir, kur tai pritaikoma, 6.5 ir 6.7 punktų nuostatas;

2.2.2. ne vėliau kaip per pirmą po 2002 m liepos 1 d. atliekamą apžiūrą, – 13 taisyklės 3.4.2–3.4.5 punktų, 4.3 punkto ir E dalies (išskyrus jos 16 taisyklės 3.2.2 ir 3.2.3 punktus), kur tai pritaikoma, nuostatas;

2.2.3. įrengiant naujus įrenginius – 10 taisyklės 4.1.3 punkto ir 6.4 punkto nuostatas;

2.2.4. be to, 2 000 bendrosios talpos ir didesni keleiviniai laivai ne vėliau kaip 2005 m spalio 1 d. turi atitikti 10 taisyklės 5.6 punkto nuostatas.

3. Remontas, perdirbimas, pakeitimai ir aprūpinimas įranga

3.1. Visi laivai, kurie yra remontuojami, perdirbami, pakeičiami ir kuriuose atliekant šiuos darbus keičiami įrenginiai, ir tokius darbus juose atlikus turi atitikti bent prieš tai jiems taikytus reikalavimus. Jei šie laivai pastatyti iki 2002 m liepos 1 d., jie turi bent tiek atitikti reikalavimus, taikomus šią dieną arba vėliau pastatytiems laivams, kiek jie šiuos reikalavimus atitiko prieš atliekant jų remontą, perdirbimą, pakeitimus arba prieš aprūpinant juos su tuo susijusia įranga.

3.2. Remontas, perdirbimas ir pakeitimai, dėl kurių iš esmės pasikeičia laivo matmenys, keleiviams skirtų patalpų dydis, arba gerokai prailginamas laivo ir atitinkamos įrangos eksploatacijos terminas, turi atitikti reikalavimus, taikomus 2002 m. liepos 1 d. arba vėliau pastatytiems laivams – tiek, kiek administracija laiko, kad tai yra pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama.

4. Išimtys

4.1. Jei administracija mano, kad dėl uždaruose vandenyse atliekamų reisų pobūdžio ir sąlygų taikyti kurias nors iš šio skyriaus specifinių nuostatų būtų nepagrįsta ar nebūtina, ji gali išimties būdu atleisti nuo būtinybės laikytis šių nuostatų pavienius, turinčius teisę plaukioti su jos vėliava laivus, arba tokios klasės laivus, jei plaukdami savo reisais šie laivai nenuteista nuo artimiausio kranto toliau kaip 20 mylių.

4.2. Jei keleiviniai laivai veža daug keleivių specialiais, pavyzdžiui, maldininkų reisais, o administracija, su kurios vėliava šie laivai turi teisę plaukioti, mano, kad būtų praktiškai neįmanoma reikalauti iš tokių laivų laikytis visų šio skyriaus nuostatų, ji gali išimties tvarka atleisti šiuos laivus nuo prievolės laikytis šių nuostatų; tačiau jie privalo:

4.2.1. be išlygų laikytis prie 1971 m. Susitarimo dėl specialiosios paskirties keleivinių laivų pridėtų taisyklių;

4.2.2. be išlygų laikytis prie 1973 m. Protokolo dėl reikalavimų specialiosios paskirties keleivinių laivų patalpoms pridėtų taisyklių.

5. Reikalavimai, taikomi pagal laivo tipą Jei nenurodyta kitaip:

5.1. reikalavimai, kuriuose neminimas koks nors konkretus laivo tipas, taikomi visų tipų laivams;

5.2. reikalavimai, kuriuose minimi „tanklaiviai“, taikomi visiems tanklaiviams, kuriems taikomi 6 punkto reikalavimai.

6. Tanklaiviams skirtų reikalavimų taikymas

6.1. Šioje dalyje minimiems tanklaiviams skirtos nuostatos taikomos tanklaiviams, vežantiems žalią naftą arba naftos produktus, kurių užsiliepsnojimo taškas (išbandant uždarame tiglyje) atitinka ne didesnę kaip 60°C temperatūrą (ji nustatoma tam skirtu aprobuotu prietaisu), o garų slėgis pagal Reidą yra žemesnis už atmosferos slėgį, arba tanklaiviams, vežantiems kitokias gaisro atžvilgiu tokias pat pavojingas skystas medžiagas.

6.2. Jei numatoma vežti kitokius, negu 1 punkte nurodyti, skystus krovinius arba papildomą gaisro pavojų keliančias suskystintas dujas, privaloma imtis papildomų saugos priemonių, atitinkamai atsižvelgiant į Tarptautinių laivų, skirtų gabenti supiltus pavojingus birius cheminius krovinius, statybos ir įrangos (IBC) kodekso (pagal šios sąvokos apibrėžtį VII skyriaus 8 taisyklės 1 punkte), Laivų, skirtų gabenti supiltus pavojingus birius cheminius krovinius, statybos ir įrangos (BC) kodekso, Tarptautinio dujovežių kodekso (pagal šios sąvokos apibrėžtį VII skyriaus 11 taisyklės 1 punkte) ir Dujovežių kodekso nuostatas – kur jos atitinkamai pritaikomos.

6.2.1. Pagal šią taisyklę skystas krovinys, kurio užsiliepsnojimo taškas atitinka mažesnę negu 60°C temperatūrą ir kuriam gesinti netinka įprastinė, Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso reikalavimus atitinkanti gesinimo putomis sistema, laikomas gaisro pavojų didinančiu kroviniu. Tokiu atveju reikalaujama imtis šių papildomų priemonių:

6.2.1.1. putos turi būti atsparaus etanoliui tipo;

6.2.1.2. chemikalų tanklaiviuose naudoti skirti koncentratai putoms gaminti turi būti administracijai priimtino tipo, atsižvelgiant ir į Organizacijos parengtas rekomendacijas;^*

6.2.1.3. gesinimo putomis sistemos geba ir putų gaminimo intensyvumas turi atitikti IBC kodekso 11 skyriaus nuostatas – nebent jos eksploatacinių savybių išbandymo rezultatai leistų priimti mažesnius putų gaminimo intensyvumo normatyvus. Tanklaiviams, kuriuose įrengtos inertinių dujų sistemos, leidžiama turėti tokį koncentrato putoms gaminti kiekį, kad jo pakaktų putas gaminti 20 minučių.^*

6.2.2. Pagal šią taisyklę skystas krovinys, kurio garų slėgis esant 37,8° temperatūrai yra didesnis kaip 1,013 baro, laikomas gaisro pavojų didinančiu kroviniu. Tokias medžiagas vežantys laivai turi atitikti IBC kodekso 15.14 punkto reikalavimus. Jei laivai eksploatuojami ribotą laiką ribotose zonose, atitinkama administracija gali leisti šiems laivams netaikyti IBC kodekso 15.14.3 punkto nuostatų dėl šaldymo sistemų.

6.3. Skysti kroviniai, kurių užsiliepsnojimo taškas atitinka didesnę kaip 60°C temperatūrą ir kurie nėra naftos produktai, arba skysti kroviniai, kurie atitinka IBC kodekso nuostatas, laikomi mažai pavojingais gaisro atžvilgiu kroviniais ir jiems saugoti nuo gaisro nuostatos nereikalauja turėti stacionarią gesinimo putomis sistemą.

6.4. Tanklaiviai, vežantys naftos produktus, kurių užsiliepsnojimo taškas (išbandant uždarame tiglyje) atitinka didesnę kaip 60°C temperatūrą, kuri nustatoma tam skirtu aprobuotu prietaisu, turi atitikti reikalavimus, nurodytus 10 taisyklės 2.1.4.4 punkte ir 10 taisyklės 10.2.3 punkte bei reikalavimus ne tanklaivių tipo krovininiams laivams; tačiau vietoj 10 taisyklės 7 punkte nurodytos stacionarios gaisro gesinimo sistemos juose turi būti įrengta stacionari gesinimo putomis denio sistema, atitinkanti Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas.

6.5. Anksčiau kaip 2002 m. liepos 1 d., tą dieną arba vėliau pastatytiems tanklaiviams-balkeriams draudžiama vežti ne naftos krovinius, jei iš visų jų krovinių patalpų nėra visiškai pašalintos nafta ir dujos, arba jei priemonės, kurių imamasi kiekvienu atskiru atveju, nepatvirtintos administracijos, atsižvelgiant į Organizacijos parengtas rekomendacijas.^**

6.6. Chemikalų tanklaiviai ir dujovežiai turi atitikti nuostatas, taikomas tanklaiviams, išskyrus atvejus, kai, tinkamai atsižvelgiant į IBC kodekso ir Tarptautinio dujovežių kodekso nuostatas (kur jos pritaikomos), įrengiamos administracijos reikalavimus atitinkančios alternatyvios ir papildomos priemonės.

6.7. 4 taisyklės 5.10.1.1 ir 5.10.1.4 punktuose nurodyta įranga bei angliavandenilio dujų koncentracijos nuolatinės kontrolės sistema visuose anksčiau kaip 2002 m. liepos 1 d. pastatytuose tanklaiviuose įrengiama iki pirmo po 2002 m. liepos 1 d. dokavimo, bet ne vėliau kaip 2005 m. liepos 1 d. Tam, kad lengvai būtų galima pastebėti pavojų kelti galintį dujų pratekėjimą, atitinkamose vietose įrengiami bandinių ėmimo postai arba detektorių davikliai. Angliavandenilio dujų koncentracijai pasiekus tam tikrą iš anksto nustatytą lygį, kuris negali būti daugiau kaip 10 proc. didesnis už lygį, atitinkantį žemiausią dujų užsiliepsnojimo ribą, laivo siurblinėje ir krovos darbų valdymo poste turi automatiškai įsijungti nenutrūkstamas garsinis ir vaizdinis pavojaus signalas, įspėjantis personalą apie galimą pavojų. Tačiau leidžiama naudotis ir turimomis kontrolės sistemomis, jeigu jų iš anksto nustatytas pavojingos dujų koncentracijos aptikimo rodiklis neviršija 30 proc. žemiausią dujų užsiliepsnojimo ribą atitinkančio jų koncentracijos lygio.

2 taisyklė

Priešgaisrinės saugos paskirtis ir funkciniai reikalavimai

1. Priešgaisrinės saugos paskirtis 1.1. Priešgaisrinė sauga privalo:

1.1.1. užkirsti kelią gaisrams ir sprogimams;

1.1.2. sumažinti gaisro sukeliamą pavojų gyvybei;

1.1.3. sumažinti gaisro sukeliamą pavojų laivui, jo kroviniui ir aplinkai;

1.1.4. kilus gaisrui ar įvykus sprogimui, sulaikyti, valdyti ir malšinti ugnies plitimą įvykio vietoje;

1.1.5. užtikrinti atitinkamas ir lengvai prieinamas keleivių ir įgulos gelbėjimosi nuo gaisro priemones.

2. Funkciniai reikalavimai

2.1. Tam, kad priešgaisrinė sauga atitiktų jai pagal 1 punkto nuostatas keliamus reikalavimus, šio skyriaus taisyklės numato:

2.1.1. laivo dalijimą terminėmis ir konstrukcinėmis atribojimo priemonėmis į vertikalias ir horizontalias zonas;

2.1.2. gyvenamųjų patalpų atskyrimą terminėmis ir konstrukcinėmis atribojimo priemonėmis nuo kitų laivo dalių;

2.1.3. naudojimosi degiomis medžiagomis apribojimą;

2.1.4. gaisro aptikimą jo kilimo zonoje;

2.1.5. bet kokio gaisro plėtimosi sustabdymą ir jo užgesinimą toje patalpoje, kurioje jis kilo;

2.1.6. evakuacijos išėjimų ir kelių, kurie užtikrina patekimą į gaisro kilmės vietą gaisrui gesinti, apsaugą;

2.1.7. galimybę lengvai pasiekti gaisro gesinimo reikmenis;

2.1.8. pavojaus degaus krovinio garams užsidegti sumažinimą iki minimumo.

3. Kaip įgyvendinti priešgaisrinės saugos reikalavimus

1 punkte išdėstyti priešgaisrinei saugai keliami reikalavimai įgyvendinami laikantis normatyvinių B, C, D, E arba G dalių reikalavimų arba panaudojant alternatyvų konstravimą bei priemones, atitinkančias F dalies nuostatas. Laikoma, jog laivas atitinka 2 punkte nurodytus funkcinius reikalavimus ir yra įgyvendinti 1 punkte nurodyti priešgaisrinės saugos pagal jo paskirtį nustatyti reikalavimai, jei:

3.1. arba visa laivo konstrukcija ir visos jame naudojamos priemonės atitinka joms taikomas normatyvines B, C, D, E ar G dalių nuostatas;

3.2. arba visa laivo konstrukcija bei visos jame naudojamos priemonės buvo patikrintos ir pripažintos tinkamomis, kaip to reikalauja F dalies nuostatos;

3.3. arba tam tikra laivo konstrukcijos ir jame naudojamų priemonių dalis (arba dalys) patikrintos ir pripažintos tinkamomis, kaip to reikalauja F dalies nuostatos, o likusios laivo dalys atitinka joms taikomas normatyvines B, C, D, E ar G dalių nuostatas.

3 taisyklė

Apibrėžtys

Šiame skyriuje, jei nenurodyta kitaip, vartojamos apibrėžtys:

1. Gyvenamosios patalpos – tai viešojo naudojimo patalpos, koridoriai, tualetai ir prausyklos, kajutės, raštinės, ligoninės, kino salės, žaidimų ir pomėgių kambariai, kirpyklos, bufetai, kuriuose nėra įrangos karštam maistui gaminti, ir panašios patalpos.

2. A kategorijos atitvarai – tai atitvarai, kuriuos sudaro pertvaros ir deniai, atitinkantys šiuos kriterijus:

2.1. jie turi būti pagaminti iš plieno arba kitokių lygiaverčių medžiagų;

2.2. jų konstrukcijos turi būti tinkamai sustandintos;

2.3. jie turi būti izoliuoti tokiomis aprobuoto tipo nedegiomis medžiagomis, kurios užtikrintų, kad priešingas ugniai atitvaro paviršius neįkaistų daugiau kaip 140° palyginti su pradine temperatūra ir kad bet kurioje atitvaro vietoje, įskaitant bet kurią iš sandūrų, per tam tikrą nustatytą laiką temperatūra palyginti su pradine nepadidėtų daugiau kaip 180°; skirtingų kategorijų atitvarams ši trukmė yra:

A-60 kategorijai – 60 minučių;

A-30 kategorijai – 30 minučių;

A-15 kategorijai – 15 minučių;

A-0 kategorijai – 0 minučių.

2.4. jų konstrukcija privalo užtikrinti, kad, atliekant standartinį vienos valandos atsparumo ugniai bandymą, šie atitvarai iki bandymo pabaigos nepraleistų dūmų ir liepsnos;

2.5. administracijai pareikalavus, tam, kad būtų užtikrinta, jog atitvaras atitinka pirmiau nurodytus atsparumo ugniai ir temperatūros padidėjimui reikalavimus, pertvaros arba denio prototipas išbandomas taip, kaip nurodyta Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekse.

3. Atriumai – tai viešo naudojimo patalpos, išdėstytos kurioje nors vienoje pagrindinėje vertikalioje zonoje, apimančioje tris ar daugiau atvirų denių.

4. B kategorijos atitvarai – tai atitvarai, kuriuos sudaro pertvaros, deniai, lubų arba sienų apmušalai, atitinkantys šiuos kriterijus:

4.1. jie turi būti pagaminti iš patvirtinto tipo nedegių medžiagų, be to, nedegios turi būti ir visos B kategorijos atitvarams gaminti ir įrengti naudojamos medžiagos, išskyrus degią apdailos dangą, kurią galima leisti naudoti, jei ji atitinka kitus šio skyriaus reikalavimus;

4.2. jie privalo turėti tokią izoliaciją, kad priešingas ugniai atitvaro paviršius neįkaistų daugiau kaip 140° palyginti su jo pradine temperatūra, ir kad bet kurioje atitvaro vietoje, įskaitant bet kurią iš sandūrų, per tam tikrą nustatytą laiką temperatūra, palyginti su pradine, nepadidėtų daugiau kaip 225°; skirtingų kategorijų atitvarams ši trukmė yra:

B-15 kategorijai – 15 minučių;

B-0 kategorijai – 0 minučių.

4.3. jie turi būti pagaminti taip, kad atliekant standartinį atsparumo ugniai bandymą gebėtų nepraleisti liepsnos per pirmąjį bandymo pusvalandį;

4.4. administracijai pareikalavus, atitvaro prototipas išbandomas taip, kaip tai nurodyta Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekse, tam, kad būtų užtikrinta, jog jis atitinka pirmiau išdėstytus reikalavimus dėl atsparumo ugniai ir temperatūros padidėjimui.

5. Pertvarų denis – tai pats aukščiausias denis, kurį siekia skersinės vandeniui nepralaidžios pertvaros.

6. Krovinių zona – tai laivo dalis, kurioje įrengti krovinių triumai, krovinių tankai, atliekų tankai ir krovinių siurblių skyriai – įskaitant siurblines, koferdamus, su krovinių tankais besiribojančias balasto talpyklas bei tuštumas, taip pat denio plotus, skersai ir išilgai laivo visiškai dengiančius tą jo dalį, kurioje įrengtos nurodytos patalpos.

7. Krovininis laivas – tai laivas, atitinkantis I skyriaus 2 taisyklės g punkte nurodytą šios sąvokos apibrėžtį.

8. Krovinių patalpos – tai patalpos, naudojamos kroviniams, naftos krovinių tankams, kitokiems skystiems kroviniams skirtiems tankams, taip pat į šias patalpas išvestiems vėdinimo vamzdžiams.

9. Centrinis valdymo postas – tai valdymo postas, kuriame sutelktos šios įrangos valdymo ir būsenos rodymo priemonės:

9.1. stacionarios gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemos;

9.2. automatinės sprinklerių, automatinės gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemos;

9.3. priešgaisrinių durų būsenos rodymo pultai;

9.4. įrenginiai priešgaisrinėms durims uždaryti;

9.5. vandeniui nepralaidžių durų būsenos rodymo pultai;

9.6. įrenginiai vandeniui nepralaidžioms durims uždaryti;

9.7. ventiliatoriai;

9.8. bendrojo/gaisro pavojaus signalizacija;

9.9. ryšių sistemos, įskaitant telefonus;

9.10. viešųjų pranešimų sistemų mikrofonai.

10. C kategorijos atitvarai – tai atitvarai, pagaminti iš aprobuoto tipo nedegių medžiagų. Jiems neprivaloma taikyti nei reikalavimų dėl nepralaidumo dūmams ir liepsnai, nei su temperatūros padidėjimu susijusių apribojimų. Jiems apmušti leidžiama naudoti degią dangą, jei jie atitinka šio skyriaus reikalavimus.

11. Chemikalų tanklaivis – tai krovininis laivas, pastatytas arba perdirbus pritaikytas ir naudojamas vežti jo skystų krovinių talpyklose (tankuose) supiltiems bet kokiems skystiems degiems produktams, nurodytiems IBC kodekso (pagal šios sąvokos apibrėžtį VII skyriaus 8 taisyklės 1 punkte) 17 skyriuje.

10. Uždaros ro-ro patalpos – tai patalpos, kurios nėra nei atviros ro-ro patalpos, nei orų poveikiui atviri deniai.

12. Uždaros transporto priemonių patalpos – tai patalpos, kurios nėra nei atviros transporto priemonių patalpos, nei orų poveikiui atviri deniai.

13. Tanklaivis-balkeris – tai laivas, sukonstruotas ir naftos kroviniams krovinių tankuose ir kietiesiems kroviniams triumuose vežti.

11. Degi medžiaga – tai bet kuri medžiaga, kuri nėra nedegi medžiaga.

14. Ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai – tai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai, kurie baigiasi prie A arba B kategorijos atitvarų.

15. Nuolat aptarnaujamas centrinis valdymo postas – tai centrinis valdymo postas, kuriame nuolat budi atsakingas įgulos narys.

18. Valdymo postai – tai patalpos, kuriose yra laivo radijo ryšio įranga, pagrindinė laivo navigacinė įranga arba avarinis elektros tiekimo šaltinis, arba kuriose įrengta centralizuota pranešimų apie gaisrą priėmimo ir gaisro gesinimo priemonių valdymo įranga. Patalpos, kuriose centralizuotai sutelkta pranešimų apie gaisrą priėmimo ir gaisro gesinimo priemonių valdymo įranga, taip pat laikomos priešgaisriniais postais.

19. Žalia nafta – tai bet kokia žemės gelmėse natūraliu būdu susidariusi nafta, nesvarbu, ar ji buvo apdorota vežti, ar ne; ši sąvoka apima ir žalią naftą, iš kurios galėjo būti išdistiliuotos tam tikros frakcijos arba kuri galėjo būti tokiomis frakcijomis papildyta.

20. Pavojingi kroviniai – tai VII skyriaus 1 taisyklės 1 punkte apibrėžti kroviniai, nurodyti Tarptautiniame jūra gabenamų pavojingų krovinių kodekse (IMDG kodekse)

21. Dedveitas – laivo vandentalpos 1,025 tankio vandenyje, kai jis paniręs iki atitinkančios jam nustatytą vasaros antvandeninio borto aukštį krovininės vaterlinijos, ir tuščio šio laivo svorio skirtumas, išreikštas tonomis.

22. Priešgaisrinės saugos sistemų kodeksas – tai Organizacijos Jūrų saugumo komiteto rezoliucija MSC.98(73) priimtas Tarptautinis kodeksas dėl priešgaisrinės saugos sistemų kartu su daliniais pakeitimais, kuriuos jame gali padaryti Organizacija, jei šie pakeitimai priimami, įsigalioja ir pradeda veikti taip, kaip nustatyta Konvencijos VIII straipsnio nuostatose dėl procedūrų, taikomų iš dalies keičiant Priedą (išskyrus jo I skyrių).

23. Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksas – tai Organizacijos Jūrų saugumo komiteto rezoliucija MSC.61(67) priimtas Tarptautinis kodeksas dėl atsparumo ugniai bandymų metodikos taikymo kartu su daliniais pakeitimais, kuriuos jame gali padaryti Organizacija, jei šie pakeitimai priimami, įsigalioja ir pradeda veikti taip, kaip nustatyta Konvencijos VIII straipsnio nuostatose dėl procedūrų, taikomų iš dalies keičiant Priedą (išskyrus jo I skyrių).

24. Užsiliepsnojimo taškas – tai temperatūra laipsniais pagal Celsijų, kurioje tam tikras gaminys išbandant uždarame tiglyje išskiria pakankamą lengvai užsiliepsnojančių garų kiekį, kad jis galėtų užsidegti; užsiliepsnojimo taškas nustatomas tam skirtu aprobuotu prietaisu.

25. Dujovežis – tai krovininis laivas, pastatytas arba perdirbus pritaikytas ir naudojamas vežti jo krovinių rezervuaruose bet kokioms suskystintoms dujoms arba kitokiems produktams, nurodytiems Tarptautinio dujovežių kodekso (pagal šios sąvokos apibrėžtį VII skyriaus 11 taisyklės 1 punkte) 19 skyriuje.

26. Sraigtasparnių aikštelė – tai laive specialiai įrengta vieta sraigtasparniams tūpti su visais jos konstrukciniais elementais, gaisro gesinimo priemonėmis ir kita saugiam sraigtasparnių eksploatavimui reikalinga įranga.

27. Sraigtasparnių įrenginys – tai sraigtasparnių aikštelė su bet kokiais degalų papildymo įrenginiais ir angarais.

28. Tuščio laivo svoris – tai laivo vandentalpa tonomis, kai jame nėra krovinio, kuro, tepalinės alyvos, vandens balasto, cisternose laikomo gėlo ar technologinio vandens, vartojamųjų atsargų ir keleivių, įgulos ir jų asmeninių daiktų.

29. Lėtas ugnies plitimas – ugnies plitimas tokiu paviršiumi, kuris pakankamai gerai riboja ugnies plėtimosi greitį, kaip nustatyta vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu.

30. Mašinų skyriai – tai A kategorijos mechanizmų patalpos bei kitos patalpos, kuriose įrengti laivo varomieji mechanizmai, garo katilai, skystojo kuro įrenginiai, garo ir vidaus degimo varikliai, elektros generatoriai ir svarbiausi elektros mechanizmai, naftos priėmimo valdymo pultai, šaldymo, laivo stabilizavimo, vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos, taip pat kitos panašios patalpos ir jų šachtos.

31. A kategorijos mašinų skyriai – tai patalpos (ir jų šachtos), kuriose yra:

31.1. vidaus degimo varikliai, naudojami kaip pagrindiniai laivo varomieji mechanizmai;

31.2. kiti vidaus degimo varikliai, naudojami ne kaip pagrindiniai laivo varomieji mechanizmai, jei sudėtinė jų bendroji galia yra ne mažesnė kaip 375 kilovatai;

31.3. bet kokie nafta kūrenami garo katilai arba skystojo kuro įrenginiai, arba bet kurie garo katilams nepriskiriami nafta kūrenami įrenginiai, – pvz., inertinių dujų generatoriai, krosnys šiukšlėms deginti ir t. t.

32. Pagrindinės vertikalios zonos – tai skyriai, į kuriuos A kategorijos atitvarai dalija laivo korpusą, antstatus ir denio kabinas; paprastai vidutinis šių skyrių ilgis ir plotis bet kuriame iš denių nėra didesnis kaip 40 m.

33. Nedegi medžiaga – tai medžiaga, kuri įkaitinta iki maždaug 750°C nei dega, nei išskiria savaiminiam užsidegimui pakankamą degių garų kiekį; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu.

34. Naftos degalų mazgas – tai įrenginys, naudojamas parengti tiekti naftos degalus nafta kūrenamam garo katilui, arba įrenginys, naudojamas parengti pakaitintus naftos degalus tiekti vidaus degimo varikliui; šie įrenginiai apima ir bet kokius naftos degalų slėgio siurblius, filtrus bei šildytuvus, kuriuose naftos slėgis viršija 0,18 N/kv. mm.

35. Atviros ro-ro patalpos – tai arba atviros iš abiejų galų, arba atsidarančios iš vieno galo ro-ro patalpos, pakankamai gerai vėdinamos per visą jų ilgį savaimine oro trauka pro borto apkaloje arba denyje ar patalpų viršuje išdėstytas nuolat atidarytas angas, kurių bendras plotas sudaro bent 10 proc. šių patalpų sienų ploto.

36. Atviros transporto priemonių patalpos – tai transporto priemonių patalpos, atviros iš abiejų galų arba atsidarančios iš vieno galo, pakankamai gerai vėdinamos per visą jų ilgį savaimine oro trauka pro borto apkaloje arba denyje ar patalpų viršuje išdėstytas nuolat atidarytas angas, kurių bendras plotas sudaro bent 10 proc. šių patalpų sienų ploto.

35. Keleivinis laivas – tai laivas, atitinkantis I skyriaus 2 taisyklės f punkte nurodytą šios sąvokos apibrėžtį.

37. Normatyviniai reikalavimai – tai B, C, D, E arba G dalyse apibrėžtos konstrukcijos ypatybės, ribiniai dydžiai arba priešgaisrinės saugos sistemos.

39. Viešojo naudojimo patalpos – tai gyvenamųjų patalpų dalis, kurioje įrengiamos salės, valgomieji, poilsio kambariai, taip pat kitos panašios paskirties stacionariai atidalytos patalpos.

40. Patalpos su gaisro atžvilgiu ribotai pavojingais baldais, įrenginiais ir apdaila 9 taisyklėje reiškia tam tikras patalpas (ar tai būtų kajutės, viešojo naudojimo patalpos, raštinės ar kito tipo gyvenamosios patalpos), kurių baldai, įrenginiai ir apdaila ribotai pavojingi gaisro atžvilgiu ir kurių:

40.1. baldai su stalčiais ir lentynomis, pvz., stalai, spintos, tualetiniai staliukai, rašomieji stalai ar bufetai yra pagaminti tik iš patvirtinto tipo nedegių medžiagų – išskyrus degią, ne storesnę kaip 2 mm apdailos dangą, kurią galima leisti panaudoti šių baldų darbiniams paviršiams padengti;

40.2. nepritvirtintų baldų, pvz., kėdžių, sofų arba paprastų stalų karkasai yra pagaminti iš nedegių medžiagų;

40.3. portjeros, užuolaidos ir kiti kabinamieji tekstilės dirbiniai atsparūs liepsnos plitimui ne mažiau už atitinkamus dirbinius, pagamintus iš 0,8 kg/kv. m masės vilnonio audinio; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu;

40.4. grindų dangai būdinga savybė – lėtas ugnies plitimas;

40.5. nuo ugnies neapsaugoti pertvarų paviršiai, sienų ir lubų apmušalai yra lėto ugnies plitimo tipo;

40.6. apmušti baldai yra atsparūs užsidegimui ir liepsnos plitimui; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu;

40.7. patalynės reikmenys yra atsparūs užsidegimui ir liepsnos plitimui; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu.

41. Ro-ro patalpos – tai patalpos, kurios į skyrius paprastai nedalijamos; jos dažniausiai užima arba esminę laivo ilgio dalį, arba visą jo ilgį ir į jas paprastai horizontaliu būdu gali būti pakraunami ir iš jų taip iškraunami automobiliai su jų eigai reikalingais degalais bakuose ir/arba kroviniai (supakuoti arba sukrauti ar supilti geležinkelio vagonuose arba ant platformų ar automašinose, kitokiose priemonėse (įskaitant automobilių ir traukinių cisternas), priekabose, konteineriuose, ant krovinio padėklų, nuimamose cisternose arba panašiose krovinių laikymo priemonėse ar kitokiose talpyklose).

42. Keleivinis ro-ro laivas – tai keleivinis laivas, kuriame yra įrengtos ro-ro patalpos arba specialiosios paskirties patalpos.

43. Plienas arba jam tolygi medžiaga – tai bet kokia nedegi medžiaga, kuri savaime arba dėl ją dengiančios izoliacijos, ją išbandant standartiniu bandymu dėl atsparumo ugniai, iki šiai medžiagai nustatytos bandymo trukmės pabaigos išlaiko plienui prilygstančias struktūros ir atsparumo ugniai savybes (pvz., tokia medžiaga gali būti tinkamai izoliuotas aliuminio lydinys).

44. Sauna – tai karšto oro pirtis, kurioje temperatūra paprastai svyruoja tarp 80°C ir 120°C, o karščio šaltinis yra koks nors įkaitęs paviršius (pvz., elektra kaitinama krosnis). Ši pirtis gali apimti ir krosnies patalpą bei greta įrengtus vonios kambarius.

45. Tarnybinės patalpos – tai patalpos, kuriose įrengtos virtuvės, bufetai su įranga karštam maistui gaminti, sandėliukai, pašto skyriai ir vertingų daiktų saugyklos, atsargų sandėliai, dirbtuvės (išskyrus mechanizmų patalpose įrengtas dirbtuves), kitos panašios paskirties patalpos bei jų šachtos.

46. Specialiosios paskirties patalpos – tai atidalytos patalpos, išdėstytos aukščiau ar žemiau pertvarų denio, į kurias gali įvažiuoti ir iš kurių gali išvažiuoti transporto priemonės ir į kurias leidžiama įeiti keleiviams. Specialiosios paskirties patalpos gali būti išdėstytos daugiau kaip viename denyje, jei bendras laisvas transporto priemonėms skirtas šių patalpų aukštis ne didesnis kaip 10 m.

47. Standartinis atsparumo ugniai bandymas – tai bandymas, taikomas atitinkamų pertvarų arba denių mėginiams, pagal Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekse nurodytą metodą bandomajame žaizdre įkaitinant juos iki temperatūros, apytikriai atitinkančios standartinę laiko-temperatūros kreivę.

48. Tanklaivis – tai laivas, atitinkantis I skyriaus 2 taisyklės h punkte nurodytą šios sąvokos apibrėžtį.

49. Transporto priemonių patalpos – tai patalpos, skirtos automobiliams su jų eigai reikalingais degalais bakuose vežti.

50. Orų poveikiui atviras denis – tai denis, kuris iš viršaus ir bent iš dviejų pusių yra visiškai atviras orų poveikiui.

B dalis

Gaisro ir sprogimų prevencija

4 taisyklė

Užsidegimo tikimybė

1. Paskirtis

Ši taisyklė nustato, kaip apsaugoti nuo užsidegimo degiąsias medžiagas arba liepsniuosius skysčius. Tam privaloma laikytis šių praktinių nuostatų:

1.1. imtis priemonių liepsniųjų skysčių nutekėjimui kontroliuoti;

1.2. imtis priemonių, leidžiančių apriboti lengvai užsiliepsnojančių garų kaupimąsi;

1.3. apriboti degiųjų medžiagų degumą;

1.4. apriboti užsidegimo šaltinių skaičių;

1.5. uždegimo šaltinius atskirti nuo degiųjų medžiagų ir lengvai užsiliepsnojančių skysčių;

1.6. krovinių tankuose palaikyti sprogimo atžvilgiu nepavojingą atmosferą.

2. Priemonės, taikomos naftos degalams, tepalinei alyvai ir kitokiems lengvai užsiliepsnojantiems naftos produktams 2.1. Apribojimai, taikomi naudojant kurui naftos produktus

Naudojant kurui naftos produktus, taikomi šie apribojimai:

2.1.1. jei šiame punkte nenurodyta kitaip, neleidžiama naudotis bet kokiais naftos degalais, kurio užsiliepsnojimo taškas atitinka žemesnę negu 60° C temperatūrą;^*

2.1.2. avariniams generatoriams leidžiama naudoti skystąjį kurą, kurio užsiliepsnojimo taškas atitinka ne žemesnę kaip 43°C temperatūrą;

2.1.3. galima leisti naudoti (pvz., avarinių priešgaisrinių siurblių varikliams arba ne A kategorijos mašinų skyriuose įrengtiems pagalbiniams mechanizmams) naftos degalus, kurių užsiliepsnojimo taškas atitinka žemesnę kaip 60° C, tačiau ne žemesnę kaip 43° C temperatūrą, su sąlyga, kad:

2.1.3.1. naftos degalų tankai – išskyrus įrengtus dvigubo dugno patalpose – būtų išdėstyti ne A kategorijos mašinų skyriuose;

2.1.3.2. naftos degalų siurblio įsiurbiamajame vamzdyje būtų įrengtos priemonės, skirtos degalų temperatūrai išmatuoti;

2.1.3.3. naftos degalų filtruose iš įleidimo ir išleidimo pusių būtų įmontuotos sklendės ir/arba čiaupai;

2.1.3.4. vamzdžiams sujungti kiek įmanoma plačiau būtų taikomos suvirintos konstrukcijos arba žiedinės kūginio ar rutulinio tipo jungtys;

2.1.4. krovininiuose laivuose gali būti leista naudoti ir degalus, kurių užsiliepsnojimo taškas atitinka žemesnę už 1 punkte nurodytą temperatūrą, pavyzdžiui, žaliąją naftą, su sąlyga, kad šie degalai nebūtų saugomi jokiose mechanizmų patalpose ir kad visa tokia įranga atitiktų administracijos reikalavimus.

2.2. Naftos degalams skirtos priemonės

Laive, kuriame naudojami naftos degalai, jų saugojimo, paskirstymo ir vartojimo priemonės privalo užtikrinti laivo ir jame esančių žmonių saugumą bei atitikti bent šias nuostatas:

2.2.1. Naftos degalų sistemų išdėstymas

Draudžiama įrengti, kiek tai praktiškai įgyvendinama, naftos degalų sistemos dalis, kuriose pakaitinti degalai turi didesnį kaip 0,18 N/kv. mm slėgį, ten, kur būtų sunku pastebėti šių dalių apgadinimus ir degalų nutekėjimą. Mašinų skyriai tose vietose, kuriose įrengtos tokios naftos degalų sistemos dalys, turi būti pakankamai gerai apšviesti.

2.2.2. Mašinų skyrių vėdinimas

Mašinų skyriai normaliomis sąlygomis turi būti pakankamai gerai vėdinami tam, kad juose nesikauptų naftos garai.

2.2.3. Naftos degalų tankai

2.2.3.1. Naftos degalus, tepalinę alyvą ir kitus lengvai užsiliepsnojančius naftos produktus draudžiama vežti forpikų tankuose.

2.2.3.2. Naftos degalų tankai, kiek tai praktiškai įgyvendinama, turi sudaryti laivo korpuso konstrukcijos dalį ir būti išdėstyti ne A kategorijos mašinų skyriuose. Jei naftos degalų tankus (išskyrus dvigubo dugno tankus) tenka įrengti greta A kategorijos mechanizmų patalpų arba šiose patalpose, bent viena iš šių tankų šoninių sienų turi sutapti su mechanizmų patalpas ribojančia pertvara; taip pat pageidautina, kad šie tankai ribotųsi su dvigubo dugno tankais, o sutampančios su ribine mechanizmų patalpų pertvara tanko sienos plotas būtų kuo mažesnis. Jei šie tankai išdėstyti A kategorijos mechanizmų patalpų viduje, juose neturi būti naftos degalų, kurių užsiliepsnojimo taškas atitinka žemesnę negu 60°C temperatūrą. Apskritai reikia vengti naudotis atskirai įrengtais naftos degalų tankais. Jei tokie tankai vis dėlto įrengiami, privaloma uždrausti jais naudotis keleivinių laivų A kategorijos mechanizmų patalpose. Tais atvejais, kai jais naudotis leidžiama, jie įrengiami ant pakankamai didelių naftai nepralaidžių podugnių su į atitinkamo tūrio naftos nuobėgų tanką nutiestu nutekėjimo vamzdžiu.

2.2.3.3. Joks naftos degalų tankas neturi būti įrengtas ten, kur iš jo ant įkaitusių paviršių išsilieję ar nutekėję degalai galėtų sukelti gaisro arba sprogimo pavojų.

2.2.3.4. Naftos degalų vamzdžiai, kuriuos apgadinus degalai galėtų nutekėti iš bet kokio aukščiau dvigubo dugno įrengto 500 litrų talpos arba didesnio tanko degalams saugoti, nusodinti arba nuolat vartoti, privalo turėti tiesiog prie šio tanko įrengtus čiaupus arba sklendes, kuriuos, šių tankų patalpoje kilus gaisrui, būtų galima uždaryti iš saugios vietos už šios patalpos ribų. Ypatingais atvejais, kai degalų diptankai išdėstomi bet kokioje šachtoje arba vamzdynų tunelyje ar kitoje panašioje patalpoje, prie šių tankų įrengiamos sklendės, tačiau gaisro atvejui turi būti numatytas valdymas ir per papildomą sklendę, įrengtą vamzdyje ar vamzdžiuose už tunelio ar kitos panašios patalpos ribų. Jei ši papildoma sklendė įrengiama mašinų skyriuje, ji turi būti valdoma iš vietos, esančios ne mašinų skyriuje. Avarinio generatoriaus degalų tanko sklendės nuotolinio valdymo įtaisas įrengiamas ne ten pat, kur įrengti kitų mechanizmų patalpose išdėstytų tankų sklendžių nuotolinio valdymo įtaisai.

2.2.3.5. Įrengiamos saugios ir veiksmingos priemonės naftos degalų kiekiui bet kuriame iš naftos degalų tankų nustatyti.

2.2.3.5.1. Jei degalų lygiui tankuose išmatuoti naudojamasi matuojamaisiais vamzdžiais, jų viršutinė dalis neturi baigtis patalpoje, kurioje galėtų susidaryti galimybė išsiliejusiems iš šių vamzdžių degalams užsidegti. Šie vamzdžiai neturi baigtis keleivių arba įgulos patalpose ir baigtis mašinų skyriuose; tačiau jei administracija mano, jog šie pastarieji reikalavimai praktiškai neįgyvendinami, ji gali leisti išvesti viršutinę šių vamzdžių dalį ir į mašinų skyrius, tačiau su sąlyga, kad būtų laikomasi visų šių reikalavimų:

2.2.3.5.1.1. įrengiamas 2.2.3.5.2 punkto reikalavimus atitinkantis degalų lygio matuoklis;

2.2.3.5.1.2. matuojamieji vamzdžiai įrengiami taip, kad jų viršutiniai galai baigtųsi pakankamai nutolusiose nuo užsidegimo šaltinių vietose, nebent būtų imamasi tam tikrų atsargumo priemonių, pvz., įrengiant veiksmingus užtvarus, neleidžiančius išsiliejusiems pro matuojamųjų vamzdžių viršų naftos degalams susiliesti su uždegimo šaltiniu;

2.2.3.5.1.3. matuojamųjų vamzdžių viršutiniuose galuose įrengiami automatiniai juos aklinai uždarantys įtaisai, o žemiau jų – mažo skersmens automatiškai užsidarantys kontroliniai čiaupai, skirti prieš atidarant aklino uždarymo įtaisą patikrinti, ar vamzdyje tikrai nėra naftos degalų. Privaloma imtis atsargumo priemonių tam, kad būtų užtikrinta, jog bet koks degalų išsiliejimas pro kontrolinį čiaupą nesukels užsidegimo pavojaus.

2.2.3.5.2. Vietoj matuojamųjų vamzdžių leidžiama naudotis kitokiais degalų lygio matuokliais su sąlyga, kad būtų laikomasi šių reikalavimų:

2.2.3.5.2.1. įrengiant degalų lygio matuoklius keleiviniuose laivuose, jiems neturi būti daromos angos žemiau tanko viršaus, o jiems sugedus arba tankams persipildžius, turi būti išvengta galimo degalų išsiliejimo;

2.2.3.5.2.2. krovininiuose laivuose degalai neturi išsilieti į patalpą dėl degalų lygio matuoklių gedimo ar tankų persipildymo. Draudžiama matuokliuose naudoti cilindro formos stiklus. Administracija gali leisti naudotis degalų lygio matuokliais su plokščiais stiklais bei tarp matuoklių ir tankų įmontuotomis automatiškai užsidarančiomis sklendėmis.

2.2.3.5.3. Tos iš 2.2.3.5.2 punkto nuostatose nurodytų priemonių, kurios yra priimtinos administracijai, turi būti palaikomos tinkamos būklės jų nuolatiniam veikimui be gedimų eksploatacijos sąlygomis užtikrinti.

2.2.4. Priemonės, neleidžiančios susidaryti per dideliam slėgiui.

Imamasi priemonių, užkertančių kelią pernelyg dideliam slėgiui susidaryti bet kuriame naftos tanke ar bet kurioje naftos degalų sistemos dalyje, įskaitant tankų papildymo laivo siurbliais vamzdžius. Tankų oro ir persipildymo vamzdžių viršutiniai galai bei apsauginiai vožtuvai įrengiami ten, kur per juos išsiveržiant degalams ar garams negalėtų kilti gaisro ar sprogimo pavojus; jie taip pat neturi būti išvesti nei į įgulos ar keleivių patalpas, nei į specialiosios paskirties patalpas, uždaras ro-ro patalpas, mašinų skyrius arba kitas panašias patalpas.

2.2.5. Naftos degalų vamzdynai.

2.2.5.1. Naftos degalų vamzdžiai ir jų sklendės bei armatūra turi būti pagaminti iš plieno arba kitos aprobuotos medžiagos – išskyrus atvejus, kai galima leisti ribotai naudotis lanksčiomis žarnomis tose vietose, kur administracija laiko tai būtina.^* Šios lanksčios žarnos ir jų jungčių antgaliai turi būti iš aprobuotų pakankamai tvirtų ugniai atsparių medžiagų ir pagaminti taip, kad atitiktų administracijos reikalavimus. Naftos degalų tankams įrengiamos statinio slėgio veikiamos sklendės gali būti iš plieno arba stipriojo ketaus. Tačiau sklendėms, skirtoms vamzdynų sistemoms, suprojektuotoms mažesniam negu 7 barų slėgiui ir žemesnei negu 60°C temperatūrai, leidžiama naudoti ir paprastąjį ketų.

2.2.5.2. Linijų didelio slėgio degalams tiekti išorinės dalys nuo didelio slėgio degalų siurblių iki degalų purkštuvų apsaugomos gaubtinių vamzdžių sistema, kuri, sugedus didelio slėgio degalų linijai, turi neleisti degalams išsilieti. Gaubtinis vamzdis sujungia į vieną nedalomą agregatą išorinį vamzdį ir jo viduje sumontuotą didelio slėgio degalų vamzdelį. Gaubtinių vamzdžių sistema aprūpinama priemonėmis išsiliejusiems degalams surinkti bei įranga, pavojaus signalu įspėjančia apie degalų linijos gedimą.

2.2.5.3. Naftos degalų linijos neturi būti įrengiamos ties aukštos temperatūros įrenginiais arba arti jų – įskaitant garo katilus, garo vamzdžius, išmetamųjų dujų vamzdžius, duslintuvus ar kitokią įrangą, kurią pagal 2.2.6 punkto nuostatas privaloma izoliuoti. Naftos degalų linijos, kiek tai praktiškai įmanoma įgyvendinti, įrengiamos dideliu atstumu nuo karštų paviršių, elektros įrangos arba kitokių užsidegimo šaltinių ir tikrinamos arba kitaip tinkamai pridengiamos tam, kad naftos purslai ar pratekėjusi nafta negalėtų pasiekti uždegimo šaltinių. Vamzdžių jungčių skaičius šiose sistemose turi būti kuo mažiausias.

2.2.5.4. Projektuojant dyzelinio variklio degalų sistemos komponentus, privaloma atsižvelgti į patį didžiausią slėgį, kuris eksploatacijos sąlygomis juose gali susidaryti, įskaitant ir bet kokius didelio slėgio impulsus, susidarančius veikiant degalų įpurškimo siurbliams ir nuo jų persiduodančius atgal į degalų tiekimo ir nutekėjusių degalų surinkimo linijas. Degalų tiekimo ir nutekėjusių degalų surinkimo linijų sistemų jungtys projektuojamos atsižvelgiant į jų gebėjimą eksploatacijos sąlygomis ir po techninės apžiūros neleisti prasisunkti slėgio veikiamiems naftos degalams.

2.2.5.5. Agregatuose, kuriuos sudaro keli iš to paties degalų šaltinio maitinami varikliai, įrengiamos priemonės kiekvieno iš šių variklių degalų tiekimo ir nutekėjusių degalų surinkimo vamzdynams pavieniui atjungti. Šios atjungimo priemonės neturi daryti poveikio kitų variklių veikimui ir turi būti valdomos iš tokios vietos, kuri būtų prieinama užsidegus bet kuriam iš šių variklių.

2.2.5.6. Tais atvejais, kai administracija sutinka, kad nafta ir degūs skysčiai būtų perduodami per gyvenamąsias ir tarnybines patalpas, vamzdžiai, kuriais ši nafta ir šie degūs skysčiai perduodami, turi būti pagaminti iš administracijos aprobuotos atsižvelgiant į gaisro pavojų medžiagos.

2.2.6. Aukštos temperatūros paviršių apsauga.

2.2.6.1. Paviršiai, kurių temperatūra aukštesnė kaip 220°C ir ant kurių, sugedus degalų sistemai, galėtų patekti degalų, tinkamai izoliuojami.

2.2.6.2. Imamasi atsargos priemonių tam, kad nafta, galinti dėl slėgio išsiveržti iš bet kokio siurblio, filtro ar šildytuvo, nesiliestų su įkaitusiais paviršiais.

2.3. Tepalinei alyvai skirtos priemonės.

2.3.1. Priemonės, skirtos laikyti, paskirstyti ir panaudoti tepimo sistemose slėgio veikiamą tepalinę alyvą, privalo užtikrinti laivo ir jame esančių žmonių saugumą. Priemonės, taikomos A kategorijos mechanizmų patalpose ir, kur praktiškai įgyvendinama, kitose mechanizmų patalpose, turi atitikti bent 2.2.1, 2.2.3.3, 2.2.3.4, 2.2.3.5, 2.2.4, 2.2.5.1, 2.2.5.3, 2.2.6 punktų nuostatas. Tačiau:

2.3.1.1. dėl to tepalų srautui stebėti nedraudžiama naudotis įstiklintais langais – su sąlyga, kad bandymais būtų įrodyta, jog jie pakankamai atsparūs ugniai;

2.3.1.2. galima leisti mechanizmų patalpose įrengti tepalų tankų matuojamuosius vamzdžius; jei įrengiami tinkami įtaisai jiems uždaryti, šiems vamzdžiams nebūtina taikyti 2.2.3.5.1.1 ir 2.2.3.5.1.3 punktų reikalavimų.

2.3.2. 2.2.3.4 punkto nuostatos taikomos ir tepalinės alyvos tankams, išskyrus mažesnės kaip 500 litrų talpos tankus, tankus tepalams saugoti, kurių sklendės normalios laivo eksploatacijos sąlygomis būna uždarytos, arba tais atvejais, kai nustatyta, jog nenumatytas tepalų tanko greitaveikės sklendės suveikimas sukeltų grėsmę saugiai pagrindinių laivo varomųjų bei esminių pagalbinių mechanizmų eksploatacijai.

2.4. Priemonės, skirtos kitiems lengvai užsiliepsnojantiems naftos produktams

Kitų lengvai užsiliepsnojančių naftos produktų, naudojamų slėgio veikiamose energijos perdavimo sistemose, valdymo ir pavarų sistemose bei šildymo sistemose, saugojimo, paskirstymo ir utilizavimo priemonės privalo užtikrinti laivo ir jame esančių žmonių saugumą. Po hidraulinėmis sklendėmis ir cilindrais įrengiamos atitinkamos priemonės prasisunkusiems naftos produktams surinkti. Tose vietose, kuriose yra uždegimo šaltinių, šios priemonės privalo atitikti bent 2.2.3.3, 2.2.3.5, 2.2.5.3 ir 2.2.6 punktų nuostatas bei 2.2.4 ir 2.2.5.1 punktų nuostatas dėl atsparumo ir konstrukcijos.

2.5. Priemonės dėl naftos degalų, naudojamų periodiškai paliekamuose be priežiūros mašinų skyriuose

Be 1 ir 4 punktų nuostatų, naftos degalų ir tepalinės alyvos sistemos periodiškai paliekamuose be budinčio personalo priežiūros mašinų skyriuose privalo atitikti ir šiuos reikalavimus:

2.5.1. jei nuolatinio vartojimo naftos degalų tankai pasipildo automatiškai arba papildomi nuotoliniu valdymu, imamasi priemonių, kad būtų užkirstas kelias degalams išsilieti tankui persipildžius. Kita lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams apdoroti skirta įranga (pvz., naftos degalų separatoriai) įrengiama, kiek tai praktiškai įgyvendinama, specialioje separatoriams ir jų šildytuvams skirtoje patalpoje; ši įranga privalo turėti priemones, neleidžiančias degalams išsilieti tokiai patalpai persipildžius;

2.5.2. jei nuolatinio vartojimo naftos degalų tankai ar degalų nusodinimo tankai turi priemonių degalams kaitinti, privaloma įrengti pavojaus signalizaciją, įspėjančią, kad temperatūra pakilo aukščiau naftos degalų užsiliepsnojimo taško.

3. Priemonės dėl buitinėms reikmėms naudojamų dujų kuro

Buitinėms reikmėms skirtos dujų kuro sistemos privalo atitikti administracijos reikalavimus. Dujų balionai laikomi atvirame denyje arba gerai vėdinamoje vien į atvirą denį atsidarančioje patalpoje.

4. Įvairūs uždegimo šaltiniai ir degumas

4.1. Elektriniai patalpų šildytuvai (radiatoriai)

Jei naudojamasi elektriniais šildytuvais, jie pritvirtinami nejudamai, o jų konstrukcija turi iki minimumo sumažinti gaisro pavojų. Visi šių šildytuvų kaitinamieji elementai įtaisomi taip, kad nuo jų negalėtų apdegti arba užsidegti drabužiai, apmušalai, užuolaidos ar kitos panašios medžiagos.

4.2. Šiukšlinės

Šiukšlinės gaminamos iš nedegių medžiagų ir be angų šonuose ar dugne.

4.3. Izoliacinių medžiagų paviršių nepralaidumas naftos produktams

Izoliacinių medžiagų paviršiai tose patalpose, į kurias gali prasiskverbti naftos produktai, turi būti nepralaidūs jiems arba jų garams.

4.4. Pirminės denių dangos

Gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų denių pirminės dangos turi būti iš aprobuotos sunkiai užsidegančios medžiagos, šią jos savybę nustatant pagal Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekso nuostatas.

5. Tanklaivių krovinių zonos

5.1. Naftos krovinių tankų atskyrimas

5.1.1. Krovinių siurblinės, krovinių tankai, atliekų tankai ir koferdamai išdėstomi tik laivapriekio link nuo mašinų skyrių; tačiau naftos degalų atsargų tankų atžvilgiu šio reikalavimo laikytis neprivaloma. Krovinių tankai ir atliekų tankai atskiriami nuo mašinų skyrių koferdamais, krovinių siurblinėmis, naftos degalų atsargų tankais arba vandens balasto tankais. Pagal šią taisyklę siurblinės, kuriose įrengti gretutinėms su krovinių tankais ir atliekų tankais patalpoms užpildyti vandens balastu skirti siurbliai su jų reikmenimis bei naftos degalams pumpuoti skirti siurbliai, prilyginamos krovinių siurblinėms – su sąlyga, kad šios siurblinės atitiktų krovinių siurblinėms taikomus saugumo reikalavimus. Tačiau vien vandens balastui arba naftos degalams pumpuoti skirtoms siurblinėms neprivaloma taikyti 10 taisyklės 9 punkto nuostatų. Apatinė siurblinės dalis gali turėti į A kategorijos mašinų skyrius išsikišančią nišą siurbliams laikyti su sąlyga, kad šios nišos aukštis paprastai nebūtų didesnis už vieną trečdalį teorinio laivo korpuso aukščio nuo kilio – nebent būtų įrodyta, jog ne didesniuose kaip 25 000 tonų dedveito laivuose tai praktiškai neįgyvendinama dėl to, kad nelieka galimybės prieiti prie siurblių ir tinkamai įrengti jų vamzdynus; šiais atvejais administracija gali leisti, kad nišos aukštis būtų didesnis už čia nurodytą – tačiau ne didesnis už pusę teorinio laivo korpuso aukščio nuo kilio.

5.1.2. Pagrindiniai krovos darbų valdymo postai, valdymo postai, gyvenamosios ir tarnybinės patalpos (išskyrus atskirus sandėliukus krovos darbų reikmenims saugoti) išdėstomos laivagalio link nuo krovinių tankų, atliekų tankų ir patalpų, kuriomis krovinių arba atliekų tankai atskirti nuo mechanizmų patalpų (tačiau nebūtinai laivagalio link nuo naftos degalų atsargų tankų ir vandens balasto tankų) ir įrengiamos taip, kad dėl denio ar pertvaros pavienio apgadinimo dujos arba garai iš krovinių tankų negalėtų patekti į pagrindinius krovos darbų valdymo postus, valdymo postus arba gyvenamąsias ir tarnybines patalpas. Nustatant šių patalpų dydį, neprivaloma atsižvelgti į 5.1.1 punkto nuostatas dėl ten nurodytos nišos.

5.1.3. Tačiau jei administracija mano tai esant reikalinga, ji gali leisti išdėstyti pagrindinius krovos darbų valdymo postus, valdymo postus, gyvenamąsias ir tarnybines patalpas laivapriekio link nuo krovinių tankų, atliekų tankų ir patalpų, kuriomis krovinių ir atliekų tankai atskirti nuo mechanizmų patalpų (tačiau nebūtinai laivapriekio link nuo naftos degalų atsargų tankų ar vandens balasto tankų). Ne A kategorijos mechanizmų patalpas galima leisti išdėstyti laivapriekio link nuo krovinių tankų ir atliekų tankų su sąlyga, kad jos nuo krovinių tankų ir atliekų tankų būtų atskirtos koferdamais, krovinių siurblinėmis, naftos degalų atsargų tankais arba vandens balasto tankais ir kad jose būtų bent vienas nešiojamasis gesintuvas. Jei jose įrengti vidaus degimo varikliai, jos, be nešiojamųjų gesintuvų, privalo turėti vieną bent 45 litrų talpos arba tolygų putų gesintuvą. Jei naudotis pusiau nešiojamuoju gesintuvu būtų praktiškai neįmanoma, šį gesintuvą leidžiama pakeisti dviem papildomais nešiojamaisiais gesintuvais. Pagrindiniai krovos darbų valdymo postai, valdymo postai ir gyvenamosios bei tarnybinės patalpos įrengiamos taip, kad dėl denio ar pertvaros pavienio apgadinimo į šias patalpas negalėtų patekti dujos arba garai iš krovinių tankų. Be to, jei administracija mano tai esant reikalinga dėl laivo saugumo arba jo plaukiojimui, ji gali leisti išdėstyti laivapriekio link nuo krovinių zonos mechanizmų patalpas, kuriose įrengti ne pagrindiniam laivo varymui skirti didesnės kaip 375 kilovatų galios vidaus degimo varikliai, su sąlyga, kad būtų laikomasi šio punkto nuostatų.

5.1.4. Nuostatos, taikomos tik tanklaiviams-balkeriams:

5.1.4.1. atliekų tankai iš visų pusių atskiriami koferdamais – išskyrus tuos šių tankų paviršius, kurie sudaro ir laivo korpuso apkalos, pagrindinio krovinių denio, krovinių siurblinės pertvaros arba naftos degalų tanko dalį. Šie koferdamai neturi atsidaryti į dvigubą dugną, vamzdynų tunelį, siurblinę arba kitokią uždarą ertmę, jų taip pat negalima naudoti nei kroviniams, nei vandens balastui saugoti ir jų negalima prijungti prie naftos kroviniams ar vandens balastui skirtų vamzdynų sistemų. Įrengiamos priemonės šiems koferdamams užpildyti vandeniu ir jiems nusausinti. Jei atliekų tanko kraštinė pertvara yra kartu ir krovinių siurblinės pertvaros dalis, ši siurblinė neturi be pertvarų ribotis su dvigubu dugnu, vamzdynų tuneliu ar kita uždara ertme; tačiau leidžiama leisti joje įrengti angas, kurios uždaromos varžtais, sutvirtinamais dujoms nepralaidžiais dangčiais;

5.1.4.2. įrengiamos priemonės vamzdynams, jungiantiems siurblines su 5.1.4.1 punkte nurodytais atliekų tankais, atjungti. Šias atjungimo priemones turi sudaryti sklendė su už jos įmontuota pasukamąja junge arba tarpvamzdžiu su atitinkamomis aklinosiomis jungėmis. Šis įtaisas įrengiamas prie pat atliekų tankų; tačiau jei tai būtų neracionalu ar praktiškai neįgyvendinama, jį leidžiama įrengti ir siurblinėje prie tos vietos, kur vamzdžiai kerta jos pertvarą. Atliekų tankų turiniui išpumpuoti tiesiai į atvirą denį tam, kad jį būtų galima panaudoti kranto naftos produktų atliekų surinkimo įrenginiams, kai laivas eksploatuojamas sausų krovinių vežimo režimu, įtaisomas atskiras stacionarus siurbimo ir vamzdynų įrenginys su kolektoriumi, kuriame įrengtas uždarymo vožtuvas ir aklinoji jungė. Jei perpumpavimo sistema naudojamasi laivą eksploatuojant sausų krovinių vežimo režimu, ji niekaip neturi būti sujungta su kitomis sistemomis. Ją nuo kitų sistemų atskirti galima pašalinant nuimamus tarpvamzdžius;

5.1.4.3. Atliekų tankų liukus ir valymo angas leidžiama įrengti tiktai atvirame denyje; šie liukai ir angos privalo turėti priemones jiems uždaryti. Jei šios priemonės nėra dangčiai, sutvirtinami varžtais, išdėstytais vienas nuo kito tokiu atstumu, kad būtų užtikrintas dangčio nepralaidumas vandeniui, jos privalo turėti atsakingo laivo vadovaujančio asmens prižiūrimus įtaisus joms patikimai uždaryti;

5.1.4.4. Jei laivas turi bortinius krovinių tankus, po deniu išvesti krovinių vamzdynai naftos kroviniams pakrauti ir iškrauti įtaisomi šių tankų viduje. Tačiau administracija gali leisti įrengti krovinių vamzdynus ir specialiuose kanaluose su sąlyga, kad juos būtų galima tinkamai valyti ir vėdinti taip, kaip to reikalauja administracija. Jei laivas bortinių krovinių tankų neturi, po deniu išvesti krovinių vamzdynai įrengiami specialiuose kanaluose.

5.1.5. Jei pasirodytų, kad navigacinis postas būtinai įrengtinas ties krovinių zona, šis postas turi būti naudojamas vien tiktai laivavedybai ir jį privaloma atskirti nuo krovinių tankų denio bent 2 metrų aukščio ertme. Šiam laivavedybos postui taikomi priešgaisrinės saugos reikalavimai yra tolygūs 9 taisyklės 2.4.2 punkto reikalavimams dėl valdymo postų bei kitoms pritaikomoms tanklaiviams skirtoms nuostatoms.

5.1.6. Imamasi priemonių, kad ant denio prasilieję naftos kroviniai nepatektų į gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų zonas. Tam tikslui nuo vieno iki kito laivo borto galima įrengti stacionarų ištisinį bent 300 milimetrų aukščio komingsą. Ypatingą dėmesį reikia skirti priemonėms, susijusioms su laivo pakrovimu per laivagalį.

5.2. Ribinių atitvarų angoms taikomi apribojimai

5.2.1. Išskyrus atvejus, kai tai leidžiama pagal 5.2.2 punkto nuostatas, tiesiai priešais krovinių zoną neturi būti įrengtos įeinamosios durys, oro įleidimo angos ar į gyvenamąsias patalpas, tarnybines patalpas, valdymo postus bei mašinų skyrius vedančios angos. Jos įrengiamos skersinėje pertvaroje, esančioje ne priešais krovinių zoną, arba antstato ar denio kabinos sienoje iš laivo borto pusės ne mažesniu kaip 4 proc. laivo ilgio atstumu (bet ne arčiau kaip per 3 metrus) nuo priešais krovinių zoną esančio antstato ar denio kabinos sienos. Šis atstumas turi būti ne didesnis kaip 5 metrai.

5.2.2. Administracija gali leisti priešais krovinių zoną esančiose ribinėse pertvarose arba ne toliau kaip 5.2.1 punkto nurodytu 5 metrų atstumu įrengti įeinamąsias duris, vedančias į pagrindines krovos darbų valdymo stotis bei tarnybines patalpas, kuriose įrengti maisto ir kitokie sandėliai ir sandėliukai, su sąlyga, kad iš šių patalpų nebūtų galima tiesiogiai ar netiesiogiai patekti į bet kokias kitas, žmonių gyvenamas arba skirtas žmonėms gyventi patalpas, į valdymo postus arba į tarnybines patalpas, pvz., virtuves, bufetus ar dirbtuves, arba į kitas panašias patalpas, kuriose būtų uždegimo šaltinių, nuo kurių galėtų užsiliepsnoti degūs garai. Bet kurios iš šių patalpų ribinius atitvarus privaloma izoliuoti pagal reikalavimus, taikomus A-60 kategorijos atitvarams, išskyrus ribinį atitvarą nuo krovinių zonos pusės. Varžtais sutvirtinamas nuimamas plokštes, uždengiančias angas mechanizmams iš patalpų išimti, leidžiama įrengti laikantis 5.2.1 punkte nurodytų ribinių atstumų. Vairinių duris ir langus leidžiama įrengti laikantis 5.2.1 punkte nurodytų atstumų, jei jų konstrukcija leidžia greitai ir patikimai juos užsandarinti, kad nepraleistų dujų ir garų.

5.2.3. Tiek įrengti priešais krovinių zoną, tiek antstatų ir denio kabinų bortinėse sienose laikantis 5.2.1 punkte nurodytų ribinių atstumų įrengti langai ir iliuminatoriai turi būti nedarinėjami. Šių langų ir iliuminatorių, išskyrus vairinių langus, konstrukcija privalo atitikti A-60 kategorijai taikomus reikalavimus.

5.2.4. Jei esama nuolatinio įėjimo iš vamzdynų tunelio į pagrindinę siurblinę, jam įrengiamos II-1 skyriaus 25-9 taisyklės 2 punkto nuostatas atitinkančios vandeniui nepralaidžios durys, be to, joms taikomi tokie reikalavimai:

5.2.4.1. šios durys turi būti valdomos ne tik iš tiltelio, bet jas turi būti įmanoma uždaryti ir rankomis iš išorės, neįėjus į pagrindinę siurblinę;

5.2.4.2. normaliomis laivo eksploatacijos sąlygomis šios durys privalo būti laikomos uždarytos, išskyrus atvejus, jei reikėtų patekti į vamzdynų tunelį.

5.2.5. Pertvarose ir deniuose, atitveriančiuose krovinių siurblines nuo kitų patalpų, galima leisti įrengti patvirtinto tipo stacionarius dujoms nepralaidžius langus, per kuriuos į krovinių siurblines galėtų patekti šviesa, su sąlyga, kad jie būtų pakankamai tvirti ir dėl jų nebūtų pakenkta pertvaros arba denio atsparumui ugniai ir nepralaidumui dujoms.

5.2.6. Denio kabinų ir antstatų kraštutinių patalpų vėdinimo angos orui įleisti ir išleisti ir kitos į išorę atsiveriančios šių patalpų angos privalo visiškai atitikti 5.3 punkto ir 11 taisyklės 6 punkto nuostatas. Šios orlaidės įrengiamos kuo arčiau, kiek praktiškai įmanoma, laivagalio, ypač jei jos yra mechanizmų patalpose. Šiam reikalavimui reikia skirti ypatingą dėmesį, jei laivas įrengtas taip, kad jį būtų galima pakrauti ar iškrauti iš laivagalio. Užžiebimo šaltiniai, pvz., elektros įranga, išdėstomi taip, kad būtų išvengta sprogimo pavojaus.

5.3. Krovinių tankų vėdinimas

5.3.1. Bendrosios nuostatos

Krovinių tankų vėdinimo sistemos turi būti visiškai atskirtos nuo kitiems laivo skyriams įrengtų oro vamzdžių. Krovinių tankų denio angos, per kurias galėtų išeiti lengvai užsiliepsnojantys garai, įrengiamos ir išdėstomos taip, kad iki minimumo būtų sumažinta galimybė šiems garams patekti į uždaras patalpas su užsidegimo šaltiniais arba susikaupti arti denio mechanizmų bei galinčios kelti gaisro pavojų įrangos. Laikantis šio bendro principo, taikomi 5.3.2–5.3.5 punktuose ir 11 taisyklės 6 punkte nurodyti kriterijai.

5.3.2. Vėdinimo įrenginiai

5.3.2.1. Kiekvieno krovinių tanko vėdinimo įrenginiai gali būti arba autonomiški, arba bendri su kitų tankų vėdinimo įrenginiais; juos taip pat leidžiama prijungti prie inertinių dujų vamzdyno.

5.3.2.2. Jei naudojamasi bendrais su kitais tankais vėdinimo įrenginiais, kiekvienam krovinių tankui nuo kitų tankų atjungti įrengiami arba uždaromieji vožtuvai, arba kitokios priimtinos priemonės. Jei įrengiami uždaromieji vožtuvai, jie privalo turėti atsakingo laivo vadovaujančio asmens prižiūrimus įtaisus jiems patikimai uždaryti. Turi būti aiškiai vaizdžiai rodoma vožtuvų ar kitokių priimtinų priemonių darbinė būsena. Jei tankai buvo atjungti nuo vėdinimo įrenginio, privaloma užtikrinti, kad prieš pradedant į šiuos tankus krauti arba iš jų iškrauti krovinį, ar priimti arba išpumpuoti vandens balastą, būtų atidaryti atitinkami tankų atjungimo vožtuvai. Joks tanko atjungimas nuo vėdinimo įrenginių neturi kliudyti dujoms ištekėti iš krovinių tanko arba į jį įtekėti dėl temperatūros jame svyravimo, kaip nurodyta 11 taisyklės 6.1.1 punkte.

5.3.2.3. Jei numatoma, kad į nuo bendros vėdinimo sistemos atjungtus krovinių tanką arba tankų grupę bus priimami krovinys ar vandens balastas, arba kad krovinys ar balastas bus iš jų išpumpuojami, šiam krovinių tankui arba šių tankų grupei įrengiamos apsaugos nuo per didelio arba per mažo slėgio priemonės, kaip to reikalauja 11 taisyklės 6.3.2 punkto nuostatos.

5.3.2.4. Vėdinimo įrenginiai prijungiami prie kiekvieno tanko viršutinėje tankų dalyje ir bet kokiomis normaliomis laivo diferento ir kreno sąlygomis privalo gebėti susidarantį juose kondensatą automatiškai išleisti į krovinių tankus. Jei neįmanoma įrengti vamzdynų vėdinimo įrenginiams automatiškai nusausinti, jiems nusausinti išpilant kondensatą į krovinių tanką įrengiamos stacionarios priemonės.

5.3.3. Vėdinimo sistemų apsaugos įtaisai

Vėdinimo sistemos aprūpinamos įtaisais, neleidžiančiais liepsnai patekti į krovinių tankus. Šių įtaisų konstrukcija, išbandymas ir išdėstymas turi atitikti administracijos nustatytus reikalavimus, pagrįstus Organizacijos parengtomis rekomendacijomis.^* Slėgiui išlyginti negalima naudotis skysčių matavimo angomis. Šioms angoms įrengiami automatiškai ir sandariai užsidarantys dangteliai. Liepsnos stabdiklius ir ekranus šiose angose įrengti draudžiama.

5.3.4. Dujų išleidžiamosios angos, naudojamos atliekant krovos darbus ir balasto operacijas

5.3.4.1. 11 taisyklės 6.1.2 punkte nurodytos dujų išleidžiamosios angos, kuriomis naudojamasi priimant ir iškraunant krovinį arba vandens balastą, turi:

5.3.4.1.1.1. netrukdomai išleisti garų mišinius;

5.3.4.1.1.2. leisti reguliuoti (droseliuoti) išleidžiamus garų mišinius tam, kad būtų pasiektas ne mažesnis kaip 30 m/s jų ištekėjimo greitis;

5.3.4.1.2. būti įrengtos taip, kad garų mišinys būtų išleidžiamas statmenai aukštyn;

5.3.4.1.3. jei naudojamasi laisvo garų mišinio išleidimo metodu, dujų išleidžiamosios angos turi būti įrengtos ne žemiau kaip 6 metrai virš krovinių tankų denio (arba denio išilginio tiltelio, jei jos įrengtos ne toliau kaip 4 metrai nuo šio tiltelio) ir ne arčiau kaip 10 metrų horizontaliu atstumu nuo artimiausių oro įleidžiamųjų ir kitokių angų, atsiveriančių į uždaras patalpas su uždegimo šaltiniu ir nuo denio mechanizmų, prie kurių galima priskirti brašpilį su inkaro grandinės dėžių angomis, bei nuo uždegimo požiūriu pavojingos įrangos;

5.3.4.1.4. jei naudojamasi didelio greičio dujų išleidimo metodu, – dujų išleidžiamosios angos turi būti įrengtos ne žemiau kaip 2 metrai virš krovinių tankų denio ir ne arčiau kaip per 10 metrų (matuojant horizontaliai) nuo artimiausių oro įleidžiamųjų ir kitokių angų, įrengtų priešais uždaras patalpas su uždegimo šaltiniu ir nuo denio mechanizmų, prie kurių galima priskirti inkaro brašpilį su inkaro grandinės dėžių angomis, bei nuo uždegimo požiūriu pavojingos įrangos. Šioms išleidžiamosioms angoms įrengiami patvirtinto tipo didelio greičio išleidžiamieji įtaisai.

5.3.4.2. Priimant į krovinių tankus krovinį arba vandens balastą, iš tankų išleistiems garams pašalinti taikomos 5.3 punkto ir 11 taisyklės 6 punkto nuostatas atitinkančios priemonės, susidedančios iš vieno ar daugiau ventiliacinių stiebų arba iš kelių didelio greičio išleidžiamųjų angų. Garams pašalinti galima naudotis ir pagrindine inertinių dujų tiekimo magistrale.

5.3.5. Atliekų tankų atjungimas tanklaiviuose-balkeriuose

Atjungti tanklaivių-balkerių atliekų tankams, kuriuose laikomi iš kitų tankų perpumpuoti naftos produktai arba jų nuosėdos, įrengiamos priemonės, susidedančios iš aklinų jungių, įmontuojamų visam tam laikui, kol laivas veža kitokius krovinius negu 1 taisyklės 6.1 punkte nurodyti skystieji kroviniai.

5.4. Vėdinimas

5.4.1. Krovinių siurblinių vėdinimo sistemos

Krovinių siurblinės vėdinamos mechaniniu būdu, o jų ventiliatorių išmetamieji vamzdžiai išvedami į saugią vietą atvirame denyje. Šių patalpų vėdinimo įranga privalo būti pakankamai pajėgi tam, kad galimybė susikaupti lengvai užsiliepsnojantiems garams būtų sumažinta iki minimumo. Oras patalpoje (skaičiuojant pagal bendrąjį patalpos tūrį) turi būti pakeičiamas bent 20 kartų per valandą. Ventiliacijos kanalai įrengiami taip, kad veiksmingai būtų vėdinama visa patalpa. Vėdinimo įranga turi veikti oro ištraukimo principu, joje turi būti naudojami nekibirkščiuojantys ventiliatoriai.

5.4.2. Tanklaivių-balkerių vėdinimo sistemos

Tanklaiviuose-balkeriuose privaloma turėti galimybę mechaniniu būdu vėdinti krovinių patalpas ir bet kurias greta krovinių patalpų įrengtas patalpas. Mechaniškai vėdinti patalpas leidžiama nešiojamaisiais ventiliatoriais. 5.1.4 punkte nurodytose greta su atliekų tankais išdėstytose krovinių siurblinėse, vamzdynų kanaluose ir koferdamuose įrengiama patvirtinto tipo stacionari dujų pavojaus sistema, gebanti aptikti lengvai užsiliepsnojančius garus. Imamasi atitinkamų priemonių, kad būtų galima lengvai išmatuoti užsiliepsnojančių garų koncentraciją visose kitose krovinių zonos patalpose. Turi būti įmanoma atlikti šiuos matavimus iš atviro denio arba iš lengvai prieinamų vietų.

5.5. Inertinių dujų sistemos

5.5.1. Taikymas

5.5.1.1. 20 000 tonų dedveito ir didesniuose tanklaiviuose krovinių tankams apsaugoti įrengiama stacionari inertinių dujų sistema, kaip to reikalauja Priešgaisrinės saugos sistemų kodeksas, nebent administracija, apsvarsčiusi laivo konstrukciją ir įrangą, sutiktų, kad laikantis I dalies 5 taisyklės nuostatų, vietoj šios sistemos būtų įrengta kitokia stacionari įranga, galinti užtikrinti tokią pat apsaugą. Reikalavimai, taikomi alternatyviai stacionariai įrangai, privalo atitikti 5.5.4 punkto nuostatas.

5.5.1.2. Tanklaiviuose, kuriuos eksploatuojant tankams plauti naudojama žalioji nafta, įrengiama Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso reikalavimus atitinkanti stacionari inertinių dujų sistema ir stacionarūs tankų plautuvai.

5.5.1.3. Tanklaiviai, kuriems būtina turėti inertinių dujų sistemas, privalo atitikti šias nuostatas:

5.5.1.3.1. jų dvigubo korpuso ertmėse įrengiamos atitinkamos jungtys inertinėms dujoms tiekti;

5.5.1.3.2. jei jų korpuso ertmės yra prijungtos prie stacionariai sumontuotos inertinių dujų skirstymo sistemos, įrengiamos priemonės, neleidžiančios angliavandenilių dujoms prasiskverbti per šią sistemą iš krovinių tankų į dvigubo korpuso ertmes;

5.5.1.3.3. jei šios ertmės nėra stacionariai prijungtos prie inertinių dujų skirstymo sistemos, įrengiamos atitinkamos priemonės joms prijungti prie inertinių dujų magistralės.

5.5.2. Chemikalų tanklaivių ir dujovežių inertinių dujų sistemos

Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso reikalavimai dėl inertinių dujų sistemų neprivalo būti taikomi chemikalų tanklaiviams ir dujovežiams tais atvejais, kai jie:

5.5.2.1. veža krovinius, nurodytus 1 taisyklės 6.1 punkte, jei šie laivai atitinka administracijos reikalavimus dėl chemikalų tanklaivių inertinių dujų sistemų, jos nustatytus remiantis Organizacijos parengtomis rekomendacijomis;^* arba

5.5.2.2. veža lengvai užsiliepsnojančius krovinius, kurie nėra nei žalia nafta, nei naftos produktai (pvz., kroviniai, nurodyti IBC kodekso 17 ir 18 skyriuose), jei šiems kroviniams vežti skirtų tankų suminė talpa nėra didesnė kaip 3 000 kub. m ir tankų plautuvų paskirų purkštuvų galia nėra didesnė kaip 17,5 kub. m/h, o kelių tuo pat metu bet kuriame iš tankų veikiančių plautuvų suminė pralaida nėra didesnė kaip 110 kub. m/h.

5.5.3. Bendrieji inertinių dujų sistemoms taikomi reikalavimai

5.5.3.1. Inertinių dujų sistema privalo gebėti prapūsti tuščius tankus inertinėmis dujomis, juos išvalyti ir degazuoti bei palaikyti krovinių tankuose reikalingą deguonies kiekį.

5.5.3.2. Inertinių dujų sistema, nurodyta 5.5.3.1 punkte, turi būti sukonstruota, pagaminta ir išbandyta pagal Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas.

5.5.3.3. Tanklaiviuose, kuriuose įrengta stacionari inertinių dujų sistema, privaloma turėti atskirtą skysčių lygio tankuose matavimo sistemą.

5.5.4. Lygiavertėms sistemoms taikomi reikalavimai

5.5.4.1. Jei įrengiama sistema, lygiavertė stacionariai inertinių dujų sistemai, ji privalo:

5.5.4.1.1. neleisti susikaupti pavojingiems sprogstamųjų dujų mišinių kiekiams neapgadintuose krovinių tankuose normaliomis laivo eksploatacijos sąlygomis per visą jo balastinio reiso laiką bei atliekant šiuose tankuose būtinus darbus;

5.5.4.1.2. pagal savo konstrukciją iki minimumo sumažinti užsidegimo pavojų dėl pačioje sistemoje susidarančio statinio elektros krūvio.

5.6. Prapūtimas inertinėmis dujomis, tankų išvalymas ir degazacija

5.6.1. Išvalymui ir/arba degazacijai skirti įrenginiai privalo iki minimumo sumažinti pavojų, susidarantį aplinkoje pasklidus lengvai užsiliepsnojantiems garams bei krovinių tanke susidarius lengvai užsiliepsnojantiems dujų mišiniams.

5.6.2. Krovinių tankui išvalyti ir (arba) degazuoti taikoma metodika, nurodyta 16 taisyklės 3.2 punkte

5.6.3. Įranga, skirta tuštiems tankams išvalyti, jiems prapūsti inertinėmis dujomis ir/arba degazuoti, reikalinga norint įgyvendinti 5.5.3.1 punkto nuostatas, privalo atitikti administracijos reikalavimus ir užtikrinti, kad angliavandenilio garų susikaupimas tanko struktūrinių dalių ertmėse būtų sumažintas iki minimumo ir:

5.6.3.1. jei kiekviename iš paskirų krovinių tankų įrengiama po dujų išleidžiamąjį vamzdelį, jis turi būti įrengtas, kiek praktiškai įmanoma, toliau nuo inertinių dujų ir/arba oro įleidžiamosios angos ir taip, kaip nurodyta 5.3 punkto ir 11 taisyklės 6 punkto nuostatose. Tokių dujų išleidžiamųjų vamzdelių oro įleidžiamosios angos gali būti įrengtos denio lygyje, tanko dugne arba ne aukščiau kaip 1 m virš tanko dugno;

5.6.3.2. šių 5.6.3.1 punkte minimų dujų išleidžiamųjų vamzdelių angos skerspjūvio plotas būtų toks, kad, tiekiant inertines dujas vienu metu į bet kuriuos tris iš laivo tankų, dujos per kiekvieną iš minėtų angų galėtų būti išleidžiamos ne mažesniu kaip 20 m/s greičiu. Šių vamzdelių išeinamosios angos įrengiamos ne žemiau kaip 2 m aukštyje virš denio;

5.6.3.3. kiekvienai iš 5.6.3.2 punkte minimų dujų išleidžiamųjų angų įrengiami atitinkami įtaisai jai aklinai uždaryti.

5.7. Dujų koncentracijos matavimas

5.7.1. Nešiojamieji prietaisai

Kiekvienas tanklaivis aprūpinamas bent vienu nešiojamu prietaisu lengvai užsiliepsnojančių garų koncentracijai išmatuoti bei pakankamu atsarginių šio prietaiso dalių komplektu. Pasirūpinama atitinkamomis priemonėmis šių prietaisų tikslumui patikrinti (kalibravimui atlikti).

5.7.2. Priemonės dujų koncentracijai dvigubo korpuso ir dvigubo dugno ertmėse išmatuoti

5.7.2.1. Laivas aprūpinamas atitinkamais nešiojamais prietaisais deguonies ir lengvai užsiliepsnojančių garų koncentracijai išmatuoti. Parenkant šiuos prietaisus, tinkamas dėmesys skiriamas galimybei jais naudotis kartu su 5.7.2.2 punkte nurodytais stacionariais vamzdynais dujų bandiniams imti.

5.7.2.2. Jei dvigubo korpuso ertmių atmosferos sandaros neįmanoma patikimai nustatyti naudojantis lanksčiomis dujų bandinių ėmimo žarnomis, šiose ertmėse įrengiami stacionarūs vamzdynai dujų bandiniams imti. Šie vamzdynai išdėstomi pritaikant juos prie ertmių konstrukcijos.

5.7.2.3. Medžiagos, iš kurių gaminami vamzdynai dujų bandiniams imti, ir šių vamzdynų matmenys privalo būti tokie, kad vamzdynai negalėtų užsikimšti. Jei tam naudojamasi plastmasėmis, jos turi būti laidžios elektrai.

5.8. Oro tiekimas į dvigubo korpuso ir dvigubo dugno ertmes

Dvigubo korpuso ertmėms ir dvigubo dugno ertmėms įrengiamos atitinkamos jungtys, per kurias būtų galima į jas tiekti orą.

5.9. Krovinių zonos apsauga

Vamzdynų išdėstymo zonoje po vamzdžių ir žarnų jungtimis įtaisomos vonelės iš šių vamzdžių bei žarnų išvarvantiems krovinių likučiams surinkti. Krovinių vamzdžiai bei tankų plovimo žarnos per visą jų ilgį, įskaitant jų jungtis ir junges (išskyrus prijungimą prie kranto sistemų), privalo būti laidūs elektrai ir įžeminti elektrostatiniam krūviui pašalinti.

5.10. Krovinių siurblinių apsauga

5.10.1. Tanklaiviuose:

5.10.1.1. krovinių siurblinėse įrengti ir per siurblinių pertvaras išvestais velenais varomi krovinių siurbliai, vandens balasto siurbliai ir tankų valymo nuo krovinių likučių siurbliai privalo turėti temperatūros daviklius, įtaisytus velenų riebokšliuose prie patalpų pertvarų, velenų guoliuose ir siurblių gaubtuose. Krovinių valdymo poste arba siurblių valdymo poste turi automatiškai suveikti nenutrūkstamas garsinis ir vaizdinis pavojaus signalas.

5.10.1.2. krovinių siurblinių apšvietimo įranga (išskyrus avarinį apšvietimą) sublokuojama su šių patalpų vėdinimo įranga taip, kad įjungus apšvietimą imtų veikti ir vėdinimo įranga. Jei vėdinimo įranga sugestų, apšvietimas privalo likti įjungtas;

5.10.1.3. įrengiama sistema angliavandenilio dujų koncentracijai nuolat stebėti. Tam, kad būtų galima laiku aptikti galimai pavojingą dujų nutekėjimą, atitinkamose vietose išdėstomi bandinių ėmimo postai arba detektoriniai davikliai. Angliavandenilio dujų koncentracijai pasiekus tam tikrą nustatytą lygį, kuris neturi daugiau kaip 10 proc. viršyti žemesniąją dujų užsiliepsnojimo ribą, siurblinėje, variklių valdymo poste, krovos darbų valdymo poste bei navigaciniame tiltelyje turi automatiškai suveikti nenutrūkstama garsinė ir vaizdinė pavojaus signalizacija, įspėjanti personalą apie galimą pavojų;

5.10.1.4. visose siurblinėse įrengiami prietaisai skysčių lygiui nuotekų šulinėliuose matuoti bei atitinkamai išdėstyta pavojaus signalizacija.

5 taisyklė

Gaisro plitimo galimybės

1. Paskirtis

Ši taisyklė nustato, kaip apriboti galimybę gaisrui plisti kiekvienoje iš laivo patalpų. Tam privaloma laikytis šių praktinių reikalavimų:

1.1. patalpoje įrengiamos priemonės oro tiekimui į ją reguliuoti;

1.2. patalpoje įrengiamos priemonės į ją patenkantiems lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams prižiūrėti ir reguliuoti;

1.3. apribojamas degių medžiagų panaudojimas.

2. Oro tiekimo ir lengvai užsiliepsnojančių skysčių priežiūra ir reguliavimas 2.1. Vėdinimo angų uždarymas ir vėdinimo įrangos išjungimas

2.1.1. Turi būti įmanoma uždaryti visų vėdinimo sistemų pagrindines įleidžiamąsias ir išleidžiamąsias angas iš vietos, esančios ne vėdinamose patalpose. Uždarymo priemonės turi būti lengvai prieinamos, visada ir pastebimai paženklintos; be to, turi būti rodoma, ar įrenginys uždarytas ar atviras.

2.1.2. Turi būti įmanoma išjungti iš energijos šaltinio veikiančią gyvenamųjų patalpų, tarnybinių patalpų, krovinių patalpų, valdymo postų ir mašinų skyrių vėdinimo įrangą iš lengvai prieinamos vietos, esančios ne vėdinamosiose patalpose. Patalpose, kuriose įrengta vėdinimo įranga, ta vieta, iš kurios galima išjungti vėdinimo įrangą, neturi lengvai ir greitai tapti neprieinama.

2.1.3. Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose keleiviniuose laivuose iš energijos šaltinio veikiančios vėdinimo įrangos, išskyrus mašinų skyrių ir krovinių patalpų vėdinimo įrangą bei bet kokią alternatyvią įrangą, kurią reikėtų įrengti pagal 8 taisyklės 2 punkto nuostatas, valdymo priemonės sujungiamos į grupes taip, kad būtų įmanoma sustabdyti visus ventiliatorius iš bet kurios iš dviejų atskirų, kiek praktiškai įmanoma, toliau vienas nuo kito išdėstytų postų. Iš energijos šaltinio veikiančių krovinių patalpų vėdinimo sistemų ventiliatorius turi būti įmanoma išjungti iš saugios vietos, esančios ne šiose patalpose.

2.2. Priežiūros ir reguliavimo priemonės mašinų skyriuose

2.2.1. Įrengiamos valdymo priemonės šviesos liukams atidaryti ir uždaryti bei uždaryti kamino gaubto angoms, kuriomis paprastai naudojamasi ištraukiamajai ventiliacijai, taip pat vėdinimo angų sklendėms uždaryti.

2.2.2. Įrengiamos valdymo priemonės vėdinimo ventiliatoriams išjungti. Mašinų skyriams skirtos iš energijos šaltinio veikiančios vėdinimo įrangos valdymo priemonės sujungiamos į grupes taip, kad šią įrangą būtų įmanoma valdyti iš dviejų postų, iš kurių vienas turi būti įrengtas ne šiose patalpose. Priemonės skirtos iš energijos šaltinio veikiančiai mašinų skyrių vėdinimo įrangai išjungti įrengiamos visiškai atskirai nuo priemonių kitų patalpų vėdinimo įrangai išjungti.

2.2.3. Įrengiamos valdymo priemonės slėginiams ir dirbtinės traukos ventiliatoriams, naftos degalų perpumpavimo siurbliams, naftos degalų mazgų siurbliams, tepalinės alyvos sistemos siurbliams, cirkuliaciniams pakaitintų naftos produktų siurbliams bei naftos produktų separatoriams (valytuvams) išjungti. Tačiau nėra privaloma 2.2.4 ir 2.2.5 punktų nuostatas taikyti nafta užteršto vandens separatoriams.

2.2.4. Valdymo priemonės, nurodytos 2.2.1–2.2.3 punktuose bei 4 taisyklės 2.2.3.4 punkte įrengiamos už atitinkamų patalpų ribų tam, kad tose patalpose kilus gaisrui jos liktų prieinamos personalui.

2.2.5. Keleiviniuose laivuose valdymo priemonės, nurodytos 2.2.1–2.2.4 punktuose ir 8 taisyklės 3.3 punkte bei 9 taisyklės 5.2.3 punkte, taip pat bet kurios iš privalomų gaisro gesinimo sistemų valdymo priemonės išdėstomos pagal administracijos reikalavimus viename valdymo poste arba sujungiamos grupėmis kuo mažesniame postų skaičiuje. Šie postai turi būti saugiai prieinami iš atviro denio.

2.3. Papildomi reikalavimai dėl valdymo priemonių periodiškai paliekamuose be priežiūros mašinų skyriuose

2.3.1. Periodiškai paliekamų be priežiūros mašinų skyrių atžvilgiu administracija privalo ypatingą dėmesį skirti tam, kad būtų išlaikomas šių patalpų atsparumas gaisrui, gaisro gesinimo sistemų valdymo priemonių išdėstymui ir centralizacijai, privalomoms priemonėms įrenginiams (pvz., vėdinimo įrangai, degalų siurbliams ir t. t.) išjungti bei tam, kad gali prireikti ir papildomų gaisro gesinimo priemonių, kitokios įrangos gaisrams gesinti ir kvėpavimo aparatų.

2.3.2. Keleiviniuose laivuose šie reikalavimai turi bent prilygti reikalavimams, taikomiems mašinų skyriams, kuriuose nuolat budi personalas.

3. Priešgaisrinės apsaugos medžiagos 3.1. Nedegių medžiagų naudojimas

3.1.1. Izoliacinės medžiagos

Izoliacinės medžiagos turi būti nedegios, išskyrus medžiagas, naudojamas krovinių patalpose, pašto skyriuose, bagažo patalpose ir tarnybinių patalpų šaldomuose sandėliuose. Šaltiems vamzdynams izoliuoti kartu su izoliacinėmis medžiagomis naudojamos drėgmei nepralaidžios medžiagos ir klijai bei šių vamzdynų armatūra neprivalo būti nedegūs, tačiau jie turi būti taikomi kiek praktiškai įmanoma mažiau, o jų atviri paviršiai privalo turėti lėto ugnies plitimo savybes.

3.1.2. Lubų ir sienų apmušalai

3.1.2.1. Keleivinių laivų patalpose, išskyrus jų krovinių patalpas, visi sienų apmušalai, detalės jiems prie pertvarų pritvirtinti, skersvėjų užtvarai ir lubų apmušalai turi būti iš nedegių medžiagų, išskyrus medžiagas, naudojamas pašto skyriuose, bagažo patalpose, saunose arba tarnybinių patalpų šaldomuose sandėliuose. Dalinės pertvaros ir deniai, kuriais patalpos erdvė dalijama patogumo ar meninio dizaino sumetimais, taip pat turi būti iš nedegių medžiagų.

3.1.2.2. Toliau išvardytose keleivinių laivų patalpose visi sienų ir lubų apmušalai, skersvėjų užtvarai bei jų pritvirtinimo detalės turi būti iš nedegių medžiagų:

3.1.2.2.1. laivų, kuriems taikomas 9 taisyklės 2.3.1 punkte nurodytas I C apsaugos būdas, gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose bei valdymo postuose;

3.1.2.2.2. laivų, kuriems taikomas 9 taisyklės 2.3.1 punkte nurodytas II C arba III C apsaugos būdas, gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų koridoriuose ir laiptinėse.

3.2. Degių medžiagų naudojimas

3.2.1. Bendrosios nuostatos

3.2.1.1. Keleivinių laivų gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų A, B ir C kategorijų atitvarai, padengti degiomis medžiagomis, apdaila, lipdiniais, puošmenomis ir apdailos danga turi atitikti 3.2.2–3.2.4 punktų bei 6 taisyklės nuostatas. Tačiau saunose leidžiama įrengti tradicinius medinius suolus bei medine danga dengti pertvaras ir lubas ir šioms medžiagoms neprivaloma taikyti 3.2.2 ir 3.2.3 punktuose nurodytų apskaičiavimų.

3.2.1.2. Krovininių laivų gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų nedegias pertvaras, lubų ir sienų apmušalus leidžiama padengti degiomis medžiagomis, apdaila, lipdiniais, puošmenomis ir faneros lukštu su sąlyga, kad šios patalpos būtų apribotos nedegiomis pertvaromis, lubų ir sienų apmušalais taip, kaip reikalaujama pagal 3.2.2–3.2.4 punktų bei 6 taisyklės nuostatas.

3.2.2. Didžiausias degių medžiagų šilumingumas

3.2.1 punkte nurodytiems paviršiams ir apmušalams naudojamų degių medžiagų šilumingumas^* neturi būti didesnis kaip 45 MJ vienam padengiamo paviršiaus kv. m, atsižvelgiant ir į dangos sluoksnio storį. Šio punkto reikalavimai netaikomi prie sienų apmušalų arba prie pertvarų pritvirtintų baldų paviršiams.

3.2.3. Bendras degių medžiagų kiekis

Tais atvejais, kai degiomis medžiagomis naudojamasi taip, kaip nurodyta 3.2.1 punkte, jos turi atitikti šiuos reikalavimus:

3.2.3.1. bendras gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose panaudotų degių apdailos, lipdinių, puošmenų ir faneros lukšto kiekis neturi būti didesnis kaip jam tolygus visą sienų ir lubų apmušalų plotą dengiančio 2,5 mm storio faneros lukšto kiekis. Apskaičiuojant bendrą degių medžiagų kiekį, į baldus, pritvirtintus prie sienų apmušalų, pertvarų arba denių, neatsižvelgiama.

3.2.3.2. laivuose, kuriuose įrengta Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkanti sprinklerinė gesinimo sistema, anksčiau nurodytas bendras degių medžiagų kiekis gali būti apskaičiuojamas atsižvelgiant ir į kai kurias degias medžiagas, naudojamas įrengiant C kategorijos atitvarus.

3.2.4. Atviri paviršiai, ribojantys ugnies plitimą

Privaloma užtikrinti, kad toliau išvardyti paviršiai atitiktų Atsparumo ugniai bandymų metodikos nuostatose apibrėžtus ugnies ribojimo reikalavimus:

3.2.4.1. Keleiviniuose laivuose:

3.2.4.1.1. atviri koridorių ir laiptinių paviršiai bei gyvenamųjų, tarnybinių patalpų (išskyrus saunas) ir valdymo postų pertvarų ir lubų apmušalų paviršiai;

3.2.4.1.2. gyvenamųjų, tarnybinių patalpų ir valdymo postų nematomų arba nepasiekiamų vietų paviršiai ir apmušalų tvirtinimo detalės.

3.2.4.2. Krovininiuose laivuose:

3.2.4.2.1. atviri koridorių ir laiptinių paviršiai bei gyvenamųjų, tarnybinių patalpų (išskyrus saunas) ir valdymo postų lubų paviršiai;

3.2.4.2.2. gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų nematomų arba nepasiekiamų ertmių paviršiai ir apmušalų tvirtinimo detalės.

3.3. Baldai keleivinių laivų laiptinėse

Keleivinių laivų laiptinėse gali būti tik sėdėti skirti baldai. Jie turi būti stacionariai pritvirtinti, kiekvieno denio kiekvienoje laiptinėje sėdimų vietų turi būti ne daugiau kaip šešios, jos turi būti gaisro atžvilgiu ribotai pavojingos, kaip numatyta Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekso nuostatose, bei neturi užkirsti keleivių evakuacijos kelių. Administracija gali leisti įrengti papildomus sėdimus baldus laiptinėje išdėstytame pagrindiniame laivo vestibiulyje su sąlyga, kad jie būtų stacionariai pritvirtinti, nedegūs ir neužkirstų keleivių evakuacijos kelių. Draudžiama įrengti baldus keleivių ir įgulos patalpų koridoriuose, numatytuose evakuacijai iš kajučių zonos. Be to, galima leisti įrengti sandėliukus, pagamintus iš nedegių medžiagų, skirtus saugoti šiose taisyklėse nurodytai nepavojingai saugos įrangai. Galima leisti koridoriuose įrengti geriamojo vandens automatus ir automatinius ledo kubelių gaminimo aparatus su sąlyga, kad ši įranga būtų stacionariai pritvirtinta ir dėl jos nesusiaurėtų evakuaciniai išėjimai. Šie reikalavimai taip pat taikomi dekoratyviniams augalams, gėlėms, statuloms ir kitiems koridoriuose, laiptinėse įtaisomiems objektams, pvz., paveikslams, gobelenams.

6 taisyklė

Galimybė susidaryti dūmams ir jų toksiškumas

1. Paskirtis

Ši taisyklė taikoma siekiant sumažinti pavojų žmonių gyvybei dėl dūmų ir toksiškų medžiagų, susidarančių kilus gaisrui patalpose, kuriose paprastai gyvenama ir dirbama. Tam turi būti apribotas dūmų ir toksiškų elementų, kurie gali susidaryti gaisro metu degant degioms medžiagoms, įskaitant paviršių apdailos medžiagas, kiekis.

2. Dažai, lakai ir kitos apdailos priemonės

Atviriems patalpų vidaus paviršiams dengti naudojami dažai, lakai ir kitos apdailos priemonės neturi išskirti pernelyg daug dūmų ir toksiškų medžiagų; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu.

3. Pirminė denio danga

Gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose naudojama pirminė denių danga (jei šių patalpų deniai ja dengiami) turi būti iš aprobuotos medžiagos, kuri, susidarius aukštai temperatūrai, nesukeltų dūmų, apsinuodijimo arba sprogimo pavojaus; tai nustatoma Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekse.

C dalis

Gaisro gesinimas

7 taisyklė

Gaisro aptikimas ir pavojaus signalizacija

1. Paskirtis

Ši taisyklė taikoma siekiant aptikti gaisrą toje patalpoje, kurioje jis kilo, ir užtikrinti galimybę paskelbti pavojaus signalą, kad būtų saugiai evakuoti žmonės ir imtasi veiksmų gaisrui gesinti. Tam privaloma laikytis šių praktinių nuostatų:

1.1. stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema įrengiama taip, kad atitiktų patalpos paskirtį ir galimą gaisro plitimo bei dūmų ir dujų susidarymo mastą;

1.2. ranka valdomi pranešimo apie gaisrą pultai tikslingai išdėstomi taip, kad pranešimo apie gaisrą priemonės būtų lengvai prieinamos;

1.3. priešgaisrinis patrulis veiksmingai nustato ir lokalizuoja gaisrus bei įspėja apie gaisrą navigacinio tiltelio personalą ir ugniagesių būrius.

2. Bendrosios nuostatos

2.1. Įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, atitinkanti šios taisyklės nuostatas.

2.2. Šioje ir kitose šios dalies taisyklėse nurodyta stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema bei sistema dūmams aptikti pagal oro bandinius turi būti aprobuoto tipo ir atitikti Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas.

2.3. Jei 5.1 punkte nenurodytoms patalpoms apsaugoti privaloma naudotis stacionaria gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kiekvienoje iš šių patalpų įrengiama bent po vieną Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkantį aptikimo detektorių.

3. Pradinis ir periodiniai išbandymai

3.1. Įrengus atitinkamose šio skyriaus taisyklėse nurodytas stacionarias gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemas, jų veikimas išbandomas įvairiomis vėdinimo sąlygomis.

3.2. Stacionarių gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemų veikimas periodiškai išbandomas pagal Administracijos reikalavimus, tam naudojantis įranga, gaminančia iki atitinkamos temperatūros įkaitintą orą, dūmus, arba atitinkamo tankio ar dalelių dydžio aerozolio mišinius ar imituojančia kitokius su kylančiu gaisru susijusius reiškinius, į kuriuos pagal savo paskirtį privalo reaguoti aptikimo detektorius.

4. Mechanizmų patalpų apsauga 4.1. Įrengimas

Stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema įrengiama:

4.1.1. periodiškai techniškai neprižiūrimuose mašinų skyriuose;

4.1.2. mašinų skyriuose, kuriuose:

4.1.2.1. vietoj nuolatinio budėjimo leista įrengti automatinio ir nuotolinio valdymo sistemas bei įrangą;

4.1.2.2. pagrindiniai laivo varomieji ir su jais susiję mechanizmai, įskaitant pagrindinius elektros energijos šaltinius, turi įvairaus masto automatinio ar nuotolinio valdymo priemones ir yra nuolat prižiūrimi valdymo posto patalpoje budinčio personalo.

4.3. Konstrukcija

4.1.1 punkte nurodytos stacionarios gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemos konstrukcija ir gaisro nustatymo detektorių išdėstymas privalo užtikrinti, kad šiose patalpose kilęs gaisras būtų aptinkamas greitai bet kokiomis įprastomis mechanizmų eksploatacijos ir vėdinimo, kurio prireikia numatyto diapazono aplinkos temperatūrai palaikyti, sąlygomis. Draudžiama įrengti vien šiluminius aptikimo detektorius naudojančias aptikimo sistemas bet kuriose patalpose, išskyrus riboto aukščio patalpas, kuriose tokias sistemas įrengti specialiai numatyta. Aptikimo sistema turi įjungti ir garsinę, ir vaizdinę pavojaus signalizaciją, kurios signalai privalo aiškiai skirtis nuo kitų, ne apie gaisrą įspėjančių signalizacijos sistemų signalų; aptikimo sistemos įranga išdėstoma pakankamame vietų skaičiuje taip, kad būtų užtikrinta, jog šie pavojaus signalai bus girdimi ir matomi navigaciniame tiltelyje bei kad juos girdės ir matys atsakingas mechanikas. Jei navigaciniame tiltelyje nebudima, pavojaus signalas turi būti girdimas ten, kur budi atsakingas laivo įgulos narys.

5. Gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų apsauga

5.1. Detektoriai dūmams gyvenamosiose patalpose aptikti

Visose gyvenamosios zonos laiptinėse, visuose koridoriuose ir evakuaciniuose išėjimuose taip, kaip nurodyta 5.2, 5.3 ir 5.4 punktuose, įrengiami detektoriai dūmams aptikti. Būtina apsvarstyti, ar nereikia įrengti specialiosios paskirties detektorių dūmams vėdinimo kanaluose aptikti.

5.2. Reikalavimai keleiviniams laivams, vežantiems daugiau kaip 36 keleivius

Stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacija įrengiama ir išdėstoma taip, kad aptiktų dūmus tarnybinėse patalpose, valdymo postuose ir gyvenamosiose patalpose, įskaitant gyvenamosios zonos koridorius, laiptines ir evakuacinius išėjimus. Detektorių dūmams aptikti neprivaloma įrengti individualaus naudojimo vonių kambariuose ir virtuvėse. Stacionarios gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemos neprivaloma įrengti gaisro požiūriu mažai pavojingose ar nepavojingose patalpose, pvz., tuščiose ertmėse, viešuose tualetuose, angliarūgštės balionų sandėliuose ir panašiose patalpose.

5.3. Reikalavimai keleiviniams laivams, vežantiems ne daugiau kaip 36 keleivius

Kiekvienos tiek vertikalios, tiek horizontalios atskiros zonos gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose ir, jei administracija mano, jog tai yra reikalinga, valdymo postuose, išskyrus iš esmės nepavojingas gaisro požiūriu patalpas, pvz., tuščias ertmes, sanitarines patalpas ir t. t., įrengiama:

5.3.1. arba stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, įtaisyta ir išdėstyta taip, kad aptiktų kilusį šiose patalpose gaisrą, be to, aptiktų dūmus gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir gelbėjimosi išėjimuose;

5.3.2. arba aprobuoto tipo automatinė sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, atitinkanti Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso reikalavimus ir įtaisyta bei išdėstyta taip, kad apsaugotų šias patalpas, be to, papildomai įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, įtaisyta ir išdėstyta taip, kad aptiktų dūmus gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir evakuaciniuose išėjimuose.

5.4. Keleivinių laivų atriumų apsauga

Visai pagrindinei vertikaliai zonai, kurioje yra atriumas, apsaugoti įrengiama dūmų aptikimo sistema.

5.5. Krovininiai laivai

Krovininių laivų gyvenamosioms ir tarnybinėms patalpoms ir valdymo postams apsaugoti toliau nurodytu būdu įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos ir/arba automatinė sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema – atsižvelgiant į tai, kuris iš 9 taisyklės 2.3.1 punkto nurodytų apsaugos būdų laive taikomas.

5.5.1. I C būdas: įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kuri įtaisoma ir išdėstoma taip, kad aptiktų dūmus visuose gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir evakuaciniuose išėjimuose.

5.5.2. II C būdas: įrengiama aprobuoto tipo bei Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso reikalavimus atitinkanti automatinė sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kuri įtaisoma ir išdėstoma taip, kad apsaugotų gyvenamąsias patalpas, virtuves ir kitas tarnybines patalpas, išskyrus iš esmės nepavojingas gaisro požiūriu patalpas, pvz., tuščias ertmes, sanitarines patalpas ir t. t. Be to, įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kuri įtaisoma ir išdėstoma taip, kad aptiktų dūmus visuose gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir evakuaciniuose išėjimuose.

5.5.3 III C būdas: įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kuri įtaisoma ir išdėstoma taip, kad galėtų aptikti gaisrą visose gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose ir užtikrintų dūmų aptikimą gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir gelbėjimosi išėjimuose, išskyrus iš esmės nepavojingas gaisro požiūriu patalpas, pvz., tuščias ertmes, sanitarines patalpas ir t. t. Be to, įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, kuri įtaisoma ir išdėstoma taip, kad aptiktų dūmus visuose gyvenamosios zonos koridoriuose, laiptinėse ir evakuaciniuose išėjimuose.

6. Keleivinių laivų krovinių patalpų apsauga

Visose krovinių patalpose, kurios, administracijos nuomone, yra neprieinamos žmonėms, įrengiama stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema arba dūmų aptikimo imant oro bandinius sistema – išskyrus atvejus, kai įrodoma ir administracija sutinka, jog laivas atlieka tokius trumpus reisus, kad taikyti šį reikalavimą būtų nepagrįsta.

7. Ranka valdomi pranešimo apie gaisrą pultai

Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkantys ranka valdomi pranešimo pultai įrengiami visose gyvenamosiose, tarnybinėse patalpose ir visuose valdymo postuose. Prie kiekvieno išėjimo iš šių patalpų įrengiamas ranka valdomas pranešimo pultas. Ranka valdomi pranešimo pultai turi būti lengvai prieinami kiekvieno iš denių koridoriuose taip, kad jokia koridoriaus dalis nebūtų toliau kaip per 20 metrų nuo ranka valdomo pranešimų apie gaistą pulto.

8. Priešgaisrinis patruliavimas keleiviniuose laivuose

8.1. Priešgaisrinis patruliavimas

Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose keleiviniuose laivuose palaikoma veiksminga patruliavimo sistema, užtikrinanti, kad kilęs gaisras nedelsiant bus aptiktas. Kiekvienas priešgaisrinio patrulio narys parengiamas taip, kad būtų gerai informuotas ir apie laivo sandarą, ir apie bet kurios įrangos, kuria jam gali tekti naudotis, išdėstymą ir veikimą.

8.2. Patikrinimo angos

Lubos ir pertvaros turi būti tokios konstrukcijos, kad priešgaisrinis patrulis galėtų aptikti slaptose ir neprieinamose vietose susidariusius dūmus, bet nuo to nenukentėtų priešgaisrinės saugos veiksmingumas, išskyrus atvejus, kai, administracijos nuomone, šiose vietose gaisrui kilti pavojaus nėra.

8.3. Nešiojamieji dvipusio ryšio radijo telefono aparatai

Kiekvienas priešgaisrinio patrulio narys aprūpinamas nešiojamuoju dvipusio ryšio radijo telefono aparatu.

9. Keleivinių laivų gaisro pavojaus signalizacijos sistemos^*

9.1. Keleiviniai laivai bet kuriuo metu ir jūroje, ir uoste (išskyrus tą laiką, kai jie neeksploatuojami) privalo turėti taip sukomplektuotą įgulą arba tokią įrangą, kad būtų užtikrinta, jog bet kokį pradinį gaisro pavojaus signalą nedelsiant gaus atsakingas įgulos narys.

9.2. Stacionarių gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemų valdymo pulto konstrukcija turi būti apsaugota nuo gedimų (t. y. nutrūkus aptikimo sistemos elektros grandinei turi įsijungti įspėjimo apie pavojų signalas.

9.3. Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose keleiviniuose laivuose pagal 5.2 punkto nuostatas įrengtos sistemos privalo turėti gaisro aptikimo signalizaciją, įrengtą centriniame valdymo poste, kuriame nuolat budi personalas. Be to, ten pat įrengiami ir priešgaisrinių durų uždarymo bei ventiliatorių išjungimo nuotolinio valdymo prietaisai. Turi būti įmanoma vėl įjungti ventiliatorius iš valdymo posto, kuriame nuolat budi personalas. Centrinio valdymo posto valdymo pultuose turi būti rodoma, ar atidarytos ar uždarytos priešgaisrinės durys ir ar prijungti ar atjungti aptikimo detektoriai, pavojaus signalizacija ir ventiliatoriai. Toks valdymo pultas privalo būti nuolat maitinamas iš maitinimo šaltinio ir jame turi būti įrengtas įtaisas, nutrūkus įprastam pulto maitinimui automatiškai prijungiantis pultą prie atsarginio energijos šaltinio. Valdymo pultas turi būti maitinamas iš pagrindinio elektros energijos šaltinio ir iš II-1 skyriaus 42 taisyklėje nurodyto avarinio elektros energijos šaltinio, nebent šios taisyklės leistų, kur tai pritaikoma, daryti kitaip.

9.4. Įrengiama speciali pavojaus signalizacijos sistema sušaukti įgulai, valdoma iš navigacinio tiltelio arba priešgaisrinio posto. Ši signalizacija gali būti bendros laivo pavojaus signalizacijos sistemos dalis; turi būti įmanoma ja perduoti garsinius pavojaus signalus autonomiškai ir nepriklausomai nuo į keleivių patalpas perduodamų pavojaus signalų.

8 taisyklė

Kova su dūmų plitimu

1. Paskirtis

Ši taisyklė nustato, kaip užkirsti kelią plisti dūmams, tuo iki minimumo sumažinant jų keliamus pavojus. Tam atriumuose, valdymo postuose, mechanizmų patalpose ir nematomose patalpose įrengiamos priemonės kovai su dūmų plitimu.

2. Ne mechanizmų patalpose esančių valdymo postų apsauga

Imamasi praktinių priemonių užtikrinti, kad ne mechanizmų patalpose esančiuose valdymo postuose būtų palaikomas vėdinimas, geras matomumas ir kad į juos negalėtų patekti dūmai – tam, jog kilus gaisrui šių postų mechanizmus bei įrangą būtų galima prižiūrėti ir kad jie ir toliau tinkamai veiktų. Įrengiamos pakaitinės ir atskirtos priemonės orui tiekti, o oro įleidžiamosios angos orui iš abiejų šių šaltinių įeiti išdėstomos taip, kad iki minimumo būtų sumažintas pavojus dūmams patekti vienu metu per abi angas. Administracijos nuožiūra, neprivaloma šių reikalavimų taikyti atvirame denyje įrengtiems ir priešais juos esantiems valdymo postams arba ten, kur tiek pat veiksmingos būtų vietinės uždarymo priemonės.

3. Dūmų pašalinimas iš mechanizmų patalpų

3.1. Šio punkto nuostatos taikomos A kategorijos mechanizmų patalpoms ir, jei administracija manytų esant reikalinga, kitoms mechanizmų patalpoms.

3.2. Imamasi atitinkamų priemonių, kad kilus gaisrui iš patalpos, kuri turi būti apsaugota, dūmai būtų pašalinami nenukrypstant nuo 9 taisyklės 5.2.1 punkto nuostatų. Šiam tikslui priimtinos įprastinės vėdinimo sistemos.

3.3. Įrengiamos dūmų šalinimo valdymo priemonės; jos neturi būti išdėstytos patalpoje, iš kurios jas naudojant bus šalinami dūmai, kad liktų prieinamos šioje patalpoje kilus gaisrui.

3.4. Keleiviniuose laivuose valdymo priemonės, nurodytos 3.3 punkte, įrengiamos viename valdymo poste arba pagal administracijos reikalavimus suskirstomos grupėmis į kuo mažiau postų. Šie postai turi būti saugiai prieinami iš atviro denio.

4. Oro trauką stabdančios pertvaros

Oro ertmės už lubų apmušalų, plokščių apkalos ir sienų apmušalų padalijamos sandariomis oro trauką stabdančiomis pertvaromis, išdėstytomis ne toliau kaip per 14 metrų viena nuo kitos. Vertikalia kryptimi tokios uždaros oro ertmės, įskaitant ertmes už laiptinių, šachtų ir t. t. apmušalų, atidalijamos užtvarais kiekvieno iš denių lygyje.

5. Dūmų pašalinimas iš keleivinių laivų atriumų

Atriumuose įrengiama sistema dūmams iš jų pašalinti. Dūmų pašalinimo sistemą įjungia atitinkanti reikalavimus dūmų aptikimo sistema; taip pat turi būti įmanoma ją valdyti ranka. Ventiliatoriai turi būti tokio dydžio, kad viso patalpos tūrio oras būtų ištrauktas per 10 minučių arba greičiau.

9 taisyklė

Gaisro plitimo apribojimas

1. Paskirtis

Ši taisyklė nustato, kaip apriboti gaisro plitimą, neleidžiant jam plisti iš patalpos, kurioje jis kilo. Tam privaloma laikytis šių praktinių reikalavimų:

1.1. laivas padalijamas šiluminiais ir konstrukciniais atitvarais;

1.2. ribiniai atitvarai aprūpinami šilumine izoliacija, tinkamai atsižvelgiant į gaisro kilimo pavojų šioje ir gretimose patalpose;

1.3. atitvarai turi būti atsparūs ugniai ir ten, kur juose įrengtos angos ar įėjimai.

2. Šiluminiai ir konstrukciniai atitvarai

2.1. Laivo dalijimas į skyrius šiluminiais ir konstrukciniais atitvarais

Visų tipų laivai padalijami į patalpas naudojant šiluminius ir konstrukcinius atitvarus ir atsižvelgiant į patalpos pavojingumą gaisro požiūriu.

2.2. Keleiviniai laivai

2.2.1. Pagrindinės vertikalios ir horizontalios zonos

2.2.1.1. Daugiau kaip 36 keleivius vežančių laivų korpusas, antstatai ir denio kabinos padalijamos į pagrindines vertikalias zonas A-60 kategorijos atitvarais. Konstrukcinių pakopų ir įdubų šiuose atitvaruose turi būti kuo mažiau, o ten, kur jas įrengti būtina, jos taip pat atitveriamos A-60 kategorijos atitvarais. Jei bet kuri 2.2.3.2.2 punkte nurodyta (5, 9 arba 10 kategorijos) patalpa yra iš vienos atitvaro pusės arba jei naftos degalų tankai įrengti abipus atitvaro, ją leidžiama įrengti pagal žemesnį A-0 kategorijos normatyvą.

2.2.1.2. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančių laivų korpusas, antstatai ir denio kabinos gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų zonoje padalijami į pagrindines vertikalias zonas A kategorijos atitvarais. Šių atitvarų izoliacija turi atitikti dydžius, nurodytus 2.2.4 punkto lentelėse.

2.2.1.3. Pertvaros, sudarančios virš pertvarų denio įrengtus pagrindinių vertikalių zonų atitvarus, įrengiamos, kiek tai praktiškai įgyvendinama, vienoje vertikalioje plokštumoje su tiesiai po pertvarų deniu išdėstytomis vandeniui nepralaidžiomis pertvaromis. Tam, kad pagrindinių vertikalių zonų kraštutinės ribos sutaptų su vandeniui nepralaidžiomis laivo dalijimo pertvaromis arba kad per visą pagrindinės vertikalios zonos ilgį būtų galima įrengti didelę viešąją patalpą, tiek pagrindinių vertikalių zonų ilgį, tiek jų plotį leidžiama padidinti iki 48 metrų su sąlyga, kad bendras pagrindinės vertikalios zonos plotas bet kuriame iš denių nebūtų didesnis kaip 1 600 kv. metrų. Pagrindinės vertikalios zonos ilgis arba plotis yra didžiausias atstumas tarp šią zoną ribojančių pertvarų kraštutinių taškų.

2.2.1.4. Šios pertvaros turi tęstis nuo vieno denio iki kito ir iki laivo korpuso apkalos arba kitų atitvarų.

2.2.1.5. Jei tam, kad zona, kurioje yra įrengti sprinkleriai, būtų tinkamai atskirta nuo zonos be sprinklerių, pagrindinė vertikali zona horizontaliais A kategorijos atitvarais padalijama į horizontalias zonas, šie atitvarai įrengiami tarp gretutinių pagrindinės vertikalios zonos pertvarų ir tęsiasi iki laivo korpuso apkalos ar jo išorės ribos; jie izoliuojami pagal 9.4 lentelėje nurodytus priešgaisrinės izoliacijos ir atsparumo ugniai normatyvus.

2.2.1.5.1. Jei specialios paskirties laivuose, pvz., automobilių arba traukinių keltuose, pagrindinės vertikalios zonos pertvarų įrengimas neleistų laivui atitikti jo numatytos paskirties, vietoj šių pertvarų įrengiamos administracijos atskirai aprobuotos tolygios priemonės gaisrui suvaldyti ir jo plitimui apriboti. Ro-ro deniuose draudžiama įrengti tarnybines patalpas ir laivo atsargų sandėlius, nebent jie būtų apsaugoti pagal šiam atvejui taikomus reikalavimus.

2.2.1.5.2. Jei laive yra specialiosios paskirties patalpų, jos turi atitikti joms taikomas 20 taisyklės nuostatas; jei šių nuostatų taikymas būtų nesuderinamas su kitais šiame skyriuje nurodytais reikalavimais dėl keleivinių laivų, 20 taisyklės reikalavimai dėl keleivinių laivų laikomi viršesniais.

2.2.2. Pertvaros pagrindinėje vertikalioje zonoje

2.2.2.1. Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose pertvaros, kurių neprivaloma įrengti kaip A kategorijos atitvarų, įrengiamos bent kaip B arba C kategorijos atitvarai, kaip nurodyta 2.2.3 punkto lentelėse.

2.2.2.2. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų zonos pertvaros, kurių neprivaloma įrengti kaip A kategorijos atitvarų, įrengiamos bent kaip B arba C kategorijos atitvarai, kaip nurodyta 2.2.4 punkto lentelėse. Be to, koridorių pertvaros, jei jų neprivaloma įrengti kaip A kategorijos atitvarų, įrengiamos kaip B kategorijos atitvarai ir turi tęstis nuo vieno denio iki kito, išskyrus šiuos atvejus:

2.2.2.2.1. jei ištisiniai B kategorijos lubų ar sienų apmušalai tvirtinami abipus pertvaros, po ištisinių lubų ar sienų apmušalu esanti šios pertvaros dalis turi būti pagaminta iš medžiagos, kuri pagal storį ir struktūrą būtų priimtina naudoti įrengiant B kategorijos atitvarus; tačiau B kategorijos atsparumo ugniai normatyvus ji privalo atitikti tik tiek, kiek administracija mano tai esant pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama;

2.2.2.2.2. tuo atveju, kai laivui apsaugoti jame įrengiama Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkanti automatinė sprinklerių sistema, koridorių pertvaros gali baigtis prie koridoriaus lubų apmušalų su sąlyga, kad šios pertvaros ir šie apmušalai atitiktų B kategorijos normatyvus, kaip nurodyta 2.2.4 punkte. Visos tokiose pertvarose įrengtos durys ir staktos turi būti pagamintos iš nedegių medžiagų ir turi būti tiek pat atsparios ugniai, kiek pertvara, kurioje jos įrengtos.

2.2.2.3. Jei reikalaujama, kad pertvaros būtų B kategorijos, šios pertvaros, išskyrus koridorių pertvaras, nurodytas 2.2.2.2 punkte, turi tęstis nuo vieno denio iki kito ir iki laivo korpuso apkalos ar kitokio atitvaro. Tačiau pertvara gali baigtis prie ištisinių lubų ar sienų apmušalų, jei ištisiniai B kategorijos lubų ar sienų apmušalai tvirtinami abipus pertvaros, kuri yra bent tiek pat atspari ugniai, kiek greta jos esanti pertvara.

2.2.3. Daugiau kaip 36 keleivius vežančių laivų pertvarų ir denių atsparumas ugniai

2.2.3.1. Specifines nuostatas dėl keleivinių laivų pertvarų ir denių atsparumo ugniai atitinkančios pertvaros ir deniai turi taip pat atitikti ir 9.1 bei 9.2 lentelėse nurodytus visoms pertvaroms bei visiems deniams taikomus minimalius atsparumo ugniai normatyvus. Jei dėl bet kokių konkrečių laivo konstrukcijos ypatybių sunku pagal šias lenteles nustatyti, koks turėtų būti kurio nors konkretaus atitvaro minimalus atsparumo ugniai normatyvas, šie normatyvai nustatomi remiantis administracijos reikalavimais.

2.2.3.2. Taikant lentelėse nurodytus normatyvus, vadovaujamasi šiais reikalavimais:

2.2.3.2.1. 9.1 lentelė taikoma pertvaroms, kurios neriboja arba pagrindinių vertikalių zonų, arba horizontalių zonų. 9.2 lentelė taikoma deniams, kurie neturi pakopų pagrindinėse vertikaliose zonose ir neatriboja horizontalių zonų.

2.2.3.2.2. Tam, kad būtų nustatyta, kuriuos atsparumo ugniai normatyvus turi atitikti atitvarai tarp gretimų patalpų ar plotų, šios patalpos ir plotai, atsižvelgiant į jų pavojingumą gaisro požiūriu, suskirstomi į toliau nurodytas 1–14 kategorijas. Jei kurios nors iš patalpų turinys ir paskirtis leistų abejoti, prie kurios iš kategorijų pagal šias taisykles ją reikėtų priskirti, arba jei būtų įmanoma vieną patalpą priskirti dviem ar daugiau kategorijų, ji laikoma patenkančia į tą iš kategorijų, kuriai taikomi griežčiausi reikalavimai dėl atitvarų. Nedideli pertvaromis atskirti kokios nors patalpos plotai, kurių angos sudaro mažiau kaip 30 proc. šios patalpos įeinamųjų angų, laikomi atskiromis patalpomis. Šias nedideles patalpas ribojančių pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi atitikti 9.1 ir 9.2 lentelėse nurodytus normatyvus. Kiekvienos iš kategorijų pavadinimas nusako patalpos pobūdį, nepateikdamas griežto jos apibrėžimo. Skaičiai skliaustuose prieš kiekvieną iš kategorijų reiškia šią kategoriją atitinkantį lentelės stulpelį arba eilutę.

1) Valdymo postai

Patalpos, kuriose įrengti avariniai energijos ir apšvietimo šaltiniai.

Vairinė ir šturmano kabina.

Patalpos su laivo radijo įranga.

Priešgaisriniai postai.

Laivo varomųjų mechanizmų valdymo postas (jei jis įrengtas ne varomųjų mechanizmų patalpoje).

Patalpos, kuriose įrengta centralizuota gaisro pavojaus signalizacijos įranga.

Patalpos, kuriose centralizuoti viešojo informavimo sistemos postai ir aparatūra.

2) Laiptinės

Vidinės laiptinės, liftai, visiškai atidalytos avarinės gelbėjimosi šachtos ir keleivių ir įgulos eskalatoriai (išskyrus įrengtus mechanizmų patalpose), taip pat ir ertmės, kuriose jie įrengti.

Šia prasme tik viename lygyje atidalyta laiptinė laikoma dalimi tos patalpos, nuo kurios jos neskiria priešgaisrinės durys.

3) Koridoriai

Keleivių ir įgulos koridoriai ir vestibiuliai.

4) Evakuacijos postai ir išoriniai evakuaciniai išėjimai Zona, kurioje laikomos gelbėjimosi valtys ir plaustai.

Atviri deniai ir atidalyti viršutiniai deniai, kur žmonės įsodinami į gelbėjimosi valtis bei gelbėjimosi plaustus ir šios priemonės nuleidžiamos į vandenį.

Žmonių rinkimosi avariniais atvejais postai – laivo antstato viduje ir išorėje. Išorės laiptai (trapai) ir atviri deniai ten, kur jie naudojami žmonių evakuacijai.

Laivo bortas nuo jo viršaus iki žemiausios plaukiant jūra vaterlinijos, kai antstato ir denio kabinų borto pusės sienos yra po vieta, kur žmonės įsodinami į gelbėjimosi plaustus bei evakuojami evakuaciniais keleivių trapais, ir greta šios zonos.

5) Atviri deniai

Atviri deniai ir atidalyti viršutiniai laivo deniai tose vietose, iš kurių žmonės nėra įsodinami į gelbėjimosi valtis ir gelbėjimosi plaustus ir iš kurių šios priemonės nėra nuleidžiamos į vandenį. Atidalyti viršutiniai deniai gali būti priskirti prie šios kategorijos tik tuo atveju, jei juose nėra esminio gaisro pavojaus, t. y. kai juose nėra jokių kitų baldų, išskyrus denio baldus. Be to, turi būti užtikrinamas šių atidalytų denių savaiminis vėdinimas per nuolat atviras angas.

Atviros erdvės (už antstatų ir denio kabinų ribų).

6) Mažai pavojingos gaisro požiūriu gyvenamosios patalpos Kajutės, kurių baldai ir įrenginiai ribotai pavojingi gaisro požiūriu.

Raštinės ir ambulatorijos, kurių baldai ir įrenginiai ribotai pavojingi gaisro požiūriu.

Viešosios patalpos, kurių baldai ir įrenginiai ribotai pavojingi gaisro požiūriu ir kurių denio plotas mažesnis kaip 50 kv. m.

7) Vidutiškai pavojingos gaisro požiūriu gyvenamosios patalpos

Anksčiau nurodytos 6) kategorijos patalpos, kuriose yra kitokių nei gaisro požiūriu ribotai pavojingų baldų ir įrenginių.

Viešosios patalpos, kurių baldai ir įrenginiai ribotai pavojingi gaisro požiūriu, tačiau kurių denio plotas – 50 kv. m arba didesnis.

Gyvenamosiose patalpose įrengtos atskiros kameros ir nedideli sandėliai, kurių plotas – mažesnis negu 4 kv. m (ir kuriuose nesaugomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai).

Parduotuvės. Kino aparatinės ir kino filmų sandėliai. Dietinės virtuvės (kuriose nesinaudojama atvira liepsna).

Kameros valymo reikmenims saugoti (kuriose nelaikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai).

Laboratorijos (kuriose nelaikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai).

Vaistinės.

Nedidelės džiovyklos (kurių denio plotas – 4 kv. m arba mažesnis).

Pinigų ir vertingų daiktų saugojimo kameros.

Operacinės.

9.1. lentelė. Pertvaros, kurios neriboja arba pagrindinių vertikalių zonų, arba horizontalių zonų

Patalpos arba plotai

1)

2)

3)

4)

5)

6)

7)

8)

9)

10)

11)

12)

13)

14)

Valdymo postai       1)

B-0^a

A-0

A-0

A-0

A-0

A-60

A-60

A-60

A-0

A-0

A-60

A-60

A-60

A-60

Laiptinės                   2)

A-0^a

A-0

A-0

A-0

A-0

A-15

A-15

A-0^c

A-0

A-15

A-30

A-15

A-30

Koridoriai                  3)

B-15

A-60

A-0

B-15

B-15

B-15

B-15

A-0

A-15

A-30

A-0

A-30

Evakuacijos postai ir                                     4) išoriniai evakuaciniai išėjimai

A-0

A-60^b, d

A-60^b, d

A-60^b, d

A-0^d

A-0

A-60^b

A-60^b

A-60^b

A-60^b

Atviri deniai              5)

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

Gaisro požiūriu mažai pavojingos gyvenamosios          6) patalpos

B-0

B-0

B-0

C

A-0

A-0

A-30

A-0

A-30

Gaisro požiūriu vidutiniškai pavojingos gyvenamosios          7) patalpos

B-0

B-0

C

A-0

A-15

A-60

A-15

A-60

Gaisro požiūriu padidinto pavojingumo gyvenamosios          8) patalpos

B-0

C

A-0

A-30

A-60

A-15

A-60

Sanitarinės ir į jas    (9) panašios patalpos

C

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

Gaisro požiūriu mažai pavojingi ar nepavojingi tankai, tuščios ertmės ir pagalbinių               10) mechanizmų patalpos

A-0^3

A-0

A-0

A-0

A-0

Pagalbinių mechanizmų patalpos, krovinių                   11) patalpos, naftos krovinių ir kitokių naftos produktų tankai ir kitos panašios gaisro požiūriu vidutiniškai pavojingos patalpos

A-0^a

A-0

A-0

A-15

Mechanizmų patalpos ir pagrindinės virtuvės                                  12)

A-0^a

A-0

A-60

Sandėliai, dirbtuvės, 13) bufetai ir t. t.

A-0^3

A-0

Kitos patalpos, kuriose laikomi lengvai      14) užsiliepsnojantys skysčiai

A-30

Žr. pastabas po 9.2 lentelės.

9.2. lentelė. Deniai, kurie neturi pakopų pagrindinėse vertikaliose zonose ir neatriboja horizontalių zonų

Patalpa po deniu ↓ Patalpa virš denio →	1)	2)	3)	4)	5)	6)	7)		8)		9)		10)	11)	12)	13)	14)
Valdymo postai     1)	A-30	A-30	A-15	A-0	A-0	A-0	A-15		A-30		A-0		A-0	A-0	A-60	A-0	A-60
Laiptinės                 2)	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0		A-0		A-0		A-0	A-0	A-30	A-0	A-30
Koridoriai                3)	A-15	A-0	A-0^a	A-60	A-0	A-0	A-15		A-15		A-0		A-0	A-0	A-30	A-0	A-30
Evakuacijos postai ir išoriniai                    4) evakuaciniai išėjimai	A-0	A-0	A-0	A-0	–	A-0	A-0		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Atviri deniai            5)	A-0	A-0	A-0	A-0	–	A-0	A-0		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Gaisro požiūriu mažai pavojingos              6) gyvenamosios patalpos	A-60	A-15	A-0	A-60	A-0	A-0	A-0		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Gaisro požiūriu vidutiniškai             7) pavojingos gyvenamosios patalpos	A-60	A-15	A-15	A-60	A-0	A-0	A-15		A-15		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Gaisro požiūriu padidėjusio             8) pavojingumo gyvenamosios patalpos	A-60	A-15	A-15	A-60	A-0	A-15	A-15		A-30		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Sanitarinės ir į jas panašios                  (9) patalpos	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0	A-0
Gaisro požiūriu mažai pavojingi ar            10) nepavojingi tankai, tuščios ertmės ir pagalbinių mechanizmų patalpos	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0		A-0		A-0^a		A-0	A-0	A-0	A-0
Pagalbinių mechanizmų patalpos, krovinių                   11) patalpos, naftos krovinių ir kitokių naftos produktų tankai ir kitos panašios gaisro požiūriu vidutiniškai pavojingos patalpos	A-60	A-60	A-60	A-60	A-0	A-0	A-15	A-30		A-0		A-0		A-0^a	A-0	A-0	A-30
Mechanizmų patalpos ir pagrindinės virtuvės                                  12)	A-60	A-60	A-60	A-60	A-0	A-60	A-60	A-60		A-0		A-0		A-30	A-30^a	A-0	A-60
Sandėliai, dirbtuvės, bufetai ir t. t.           13)	A-60	A-30	A-15	A-60	A-0	A-15	A-30	A-30		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0
Kitos patalpos, kuriose laikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai                   14)	A-60	A-60	A-60	A-60	A-0	A-30	A-60	A-60		A-0		A-0		A-0	A-0	A-0	A-0

Pastabos (atitinkamai taikomos 9.1 ir 9.2 lentelėms):

^a Jei gretimos patalpos priklauso tai pačiai kategorijai, o normatyvas lentelėje pažymėtas a indeksu, tarp šių patalpų įrengti pertvaros arba denio neprivaloma, jei administracija mano tai esant nebūtina. Pavyzdžiui, 12 kategorijai priklausančioje virtuvėje neprivaloma įrengti pertvaros tarp virtuvės ir jos pagalbinių bufetų, jei bufetų pertvaros ir denių atsparumas ugniai yra toks pat, kaip ir virtuvės kraštinių pertvarų. Tačiau privaloma įrengti pertvarą tarp virtuvės ir mechanizmų patalpos, nors abi patalpos ir priskiriamos 12 kategorijai.

^b Reikalavimai dėl laivo borto nuo jo viršaus iki žemiausios plaukiant jūra vaterlinijos, antstatų ir denio kabinų sienų iš borto pusės po zona, kur žmonės įsodinami į gelbėjimosi plaustus ir evakuojami evakuaciniais keleivių trapais ir greta šios zonos, gali būti sumažinti iki A-30 kategorijos normatyvų.

^c Jei viešieji tualetai įrengti atitvertoje laiptinės zonoje, viešojo tualeto pertvarą laiptinės zonoje leidžiama įrengti pagal B kategorijos atsparumo ugniai normatyvus.

^d Jei 6, 7, 8 ir 9 kategorijoms priskirtos patalpos išdėstytos žmonių rinkimosi avariniais atvejais postų teritorijoje, šių patalpų pertvaras leidžiama įrengti pagal B-0 kategorijos atsparumo ugniai normatyvus. Vietos, iš kurių valdomi garso, vaizdo ir šviesos įrenginiai, gali būti laikomos žmonių rinkimosi avariniais atvejais posto teritorijos dalimi.

8) Gaisro požiūriu padidėjusio pavojingumo gyvenamosios patalpos

Viešosios patalpos, kuriose yra kitokių negu ribotai pavojingi gaisro požiūriu baldų ir įrenginių, kurių denio plotas 50 kv. m arba didesnis.

Kirpyklos ir grožio salonai.

Saunos.

9) Sanitarinės ir į jas panašios patalpos

Bendrai sanitarinėms reikmėms naudojamos patalpos, dušai, vonios, tualetai ir t. t.

Nedidelės skalbyklos.

Laivo viduje įrengtų baseinų zona.

Atskiri gyvenamųjų patalpų bufetai, kuriuose nėra įrangos maistui gaminti.

Privačioms sanitarinėms reikmėms skirti įrenginiai, laikomi dalimi tos patalpos, kurioje jie įrengti.

10) Gaisro požiūriu mažai pavojingi ar nepavojingi tankai, tuščios ertmės ir pagalbinių mechanizmų patalpos

Tankai vandeniui, sudarantys laivo konstrukcijos dalį.

Tuščios ertmės ir koferdamai.

Pagalbinių mechanizmų patalpos, kuriose nėra mechanizmų su slėginėmis tepimo sistemomis ir kuriose draudžiama laikyti degias medžiagas, pvz., vėdinimo ir oro kondicionavimo įrangos patalpos, brašpilio patalpa, vairavimo įrangos patalpa, supimo stabilizavimo įrangos patalpa, laivo varomųjų elektros variklių patalpa, patalpos su sekcijiniais skirstomaisiais skydais ir tik elektros įranga (išskyrus galingesnius kaip 10 kWA alyvos pripildytus elektros transformatorius), sraigto velenų ir vamzdynų tuneliai ir patalpos, skirtos siurbliams ir šaldymo įrenginiams (kuriose nepumpuojami ir nenaudojami lengvai užsiliepsnojantys skysčiai).

Uždaros šachtos, naudojamos pirmiau nurodytoms patalpoms prižiūrėti. Kitos uždaros šachtos, pvz., skirtos vamzdynams ir elektros kabeliams išvesti.

11) Pagalbinių mechanizmų patalpos, krovinių patalpos, naftos krovinių ir kitokių naftos produktų tankai ir kitos panašios gaisro požiūriu vidutiniškai pavojingos patalpos

Naftos krovinių tankai.

Krovinių triumai, jų šachtos ir liukai.

Šaldymo kameros.

Naftos degalų tankai (jei įrengti atskiroje patalpoje, kurioje nėra mechanizmų).

Sraigtų velenų tuneliai ir vamzdynų tuneliai, kuriuose leidžiama laikyti degias medžiagas.

Tokios pat kaip 10 kategorijai priskirtos pagalbinių mechanizmų patalpos, tačiau turinčios mechanizmų su slėginėmis tepimo sistemomis, arba kuriose leidžiama laikyti degias medžiagas.

Naftos degalų priėmimo postai.

Patalpos, kuriose įrengti alyvos pripildyti elektros transformatoriai (didesnės kaip 10 kWA galios).

Patalpos, kuriose įrengti turbinos ir stūmoklinės garo mašinos varomi pagalbiniai generatoriai ir nedideli iki 110 kW galios vidaus degimo varikliai, varantys generatorius bei sprinklerių sistemos, drėkinimo arba priešgaisrinius siurblius, nusausinimo siurblius ir t. t.

Uždaros šachtos, naudojamos pirmiau nurodytoms patalpoms prižiūrėti.

12) Mechanizmų patalpos ir pagrindinės virtuvės

Pagrindinių laivo varomųjų mechanizmų patalpos (išskyrus laivo varomųjų elektros motorų patalpas) ir katilinės.

10 ir 11 kategorijoms nepriskirtos pagalbinių mechanizmų patalpos su jose įrengtais vidaus degimo varikliais arba kitokiais naftos produktų degimo, kaitinimo ar siurblių agregatais.

Pagrindinės virtuvės ir jų pagalbinės patalpos.

Į pirmiau nurodytas patalpas išvestos šachtos ir tuneliai.

13) Sandėliai, dirbtuvės, bufetai ir t. t.

Pagrindiniai, su virtuvėmis nesujungti bufetai.

Pagrindinė skalbykla.

Didelės džiovyklos (kurių denio plotas didesnis kaip 4 kv. m).

Įvairios paskirties sandėliai.

Pašto ir bagažo skyriai.

Patalpos šiukšlėms.

Dirbtuvės (kurios nepriklauso mechanizmų patalpoms, virtuvėms ir t. t.).

Kameros ir sandėliai, kurių plotas didesnis kaip 4 kv. M, išskyrus patalpas, kurios įrengtos lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti.

14) Kitos patalpos, kuriose laikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai

Dažų sandėliukai.

Sandėliai, kuriuose saugomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai (įskaitant dažus, medikamentus ir t. t.).

Laboratorijos (kuriose laikomi lengvai užsiliepsnojantys skysčiai).

2.2.3.2.3. Jei atitvarui, skiriančiam dvejas patalpas, nurodytas vienas atsparumo ugniai normatyvas, šis normatyvas taikomas visais atvejais.

2.2.3.2.4. Nepaisant to, kas pasakyta 2.2.2 punkto nuostatose, jei lentelės langelyje pažymėtas tik brūkšnelis, jokių atskirų reikalavimų dėl atitvarų gamybai naudojamos medžiagos ir jų atsparumo ugniai nėra.

2.2.3.2.5. Dėl 5 kategorijai priskirtų denių administracija pati nusprendžia, ar 9.1 lentelėje nurodytus izoliacijos normatyvus reikia taikyti ir denio kabinų bei antstatų ribinėms sienoms ir ar 9.2 lentelėje nurodytus izoliacijos normatyvus reikia taikyti ir orų poveikiui atviriems deniams. Bet kokiu atveju 9.1 ir 9.2 lentelių reikalavimai dėl 5 kategorijos plotų negali būti pakankamas pagrindas tam, kad būtų privalomai atitveriami plotai, kurie, administracijos nuomone, gali likti neatidalyti.

2.2.3.3. Galima laikyti, kad ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai iš dalies arba visiškai papildo atitinkamų denių arba pertvarų izoliaciją ir padidina jų atsparumą ugniai iki šiems deniams ir pertvaroms privalomo lygio.

2.2.3.4. Saunų konstrukcija ir įrengimas

2.2.3.4.1. Sauna iš išorės palei jos perimetrą atitveriama A kategorijos atitvarais; saunos zonoje gali būti įrengti persirengimo kambariai, dušai ir tualetai. Nuo kitų patalpų – išskyrus patalpas, įrengtas saunos zonoje bei 5, 9 ir 10 kategorijų patalpas – sauna izoliuojama pagal A-60 kategorijos normatyvus.

2.2.3.4.2. Vonių kambariai, iš kurių tiesiai patenkama į saunas, laikomi šių saunų dalimi. Tokiais atvejais durys tarp saunos ir vonios kambario neprivalo atitikti priešgaisrinės saugos reikalavimus.

2.2.3.4.3. Saunos sienas ir lubas leidžiama dengti tradicine medine danga. Lubos ties krosnimi apmušamos nedegios medžiagos plokšte su bent 30 mm oro išleidžiamąja anga. Atstumas, skiriantis karštus paviršius nuo degių medžiagų, turi būti ne mažesnis kaip 500 mm, priešingu atveju degias medžiagas privaloma apsaugoti kitaip (pvz., uždengti jas nedegios medžiagos plokštėmis, paliekant bent 30 mm oro išleidžiamąją angą).

2.2.3.4.4. Saunoje leidžiama įrengti tradicinius medinius suolus.

2.2.3.4.5. Saunos durys pastūmus turi atsidaryti į išorę.

2.2.3.4.6. Elektra kaitinamose krosnyse įrengiami laikmačiai.

2.2.4. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančių laivų pertvarų ir denių atsparumas ugniai

2.2.4.1. pertvarų ir denių atsparumas ugniai ne tik turi atitikti specifines nuostatas dėl keleivinių laivų pertvarų ir denių atsparumo ugniai, bet ir prilygti 9.3 ir 9.4 lentelėse nurodytam minimaliam atsparumui ugniai.

2.2.4.2. Taikant lentelėse nurodytus normatyvus, vadovaujamasi šiais reikalavimais:

2.2.4.2.1. Lentelės 9.3 ir 9.4 atitinkamai taikomos pertvaroms ir deniams, kuriais gretimos patalpos atskirtos viena nuo kitos.

2.2.4.2.2. Siekiant nustatyti, kuriuos iš atsparumo ugniai normatyvų turi atitikti atitvarai tarp gretimų patalpų ar plotų, šios patalpos ir plotai, atsižvelgiant į jų pavojingumą gaisro požiūriu, suskirstyti į toliau nurodytas 1– 11 kategorijas. Jei kurios nors iš patalpų turinys ir paskirtis leistų abejoti, kuriai iš kategorijų pagal šias taisykles ją reikėtų priskirti, arba jei būtų įmanoma vieną patalpą priskirti dviem ar daugiau kategorijų, ji priskiriama tai kategorijai, kuriai taikomi griežčiausi reikalavimai dėl atitvarų. Nedideli pertvaromis atskirti kokios nors patalpos plotai, kurių angos sudaro mažiau kaip 30 proc. šios patalpos įeinamųjų angų, laikomi atskiromis patalpomis. Šias nedideles patalpas ribojančių pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi atitikti 9.3 ir 9.4 lentelėse jiems nurodytus normatyvus. Kiekvienos iš kategorijų pavadinimas nusako patalpos pobūdį, nepateikdamas griežto jos apibrėžimo. Apskliausti skaičiai prieš kiekvieną iš kategorijų reiškia šią kategoriją atitinkantį lentelės stulpelį arba eilutę.

1) Valdymo postai

Patalpos, kuriose įrengti avariniai energijos ir apšvietimo šaltiniai.

Vairinė ir šturmano kabina.

Patalpos su laivo radijo įranga.

Priešgaisriniai postai.

Laivo varomųjų mechanizmų valdymo postas (jei jis įrengtas ne mechanizmų patalpoje).

Patalpos, kuriose įrengta centralizuota gaisro pavojaus signalizacijos įranga.

2) Koridoriai

Keleivių ir įgulos koridoriai ir vestibiuliai.

3) Gyvenamosios patalpos

3 taisyklės 1 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus koridorius.

4) Laiptinės

Vidinės laiptinės, liftai, visiškai atidalytos avarinės gelbėjimosi šachtos ir eskalatoriai (išskyrus įrengtus visiškai mechanizmų patalpose) ir zonos, kuriose jie įrengti.

Šia prasme tik viename lygyje atidalyta laiptinė laikoma dalimi tos patalpos, nuo kurios jos neskiria priešgaisrinės durys.

5) Tarnybinės patalpos (mažai pavojingos gaisro požiūriu)

Lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti nepritaikytos kameros ir sandėliai, kurių plotas mažesnis kaip 4 kv. m, taip pat džiovyklos ir skalbyklos.

9.3 lentelė. Gretimas patalpas skiriančių pertvarų atsparumas ugniai

Patalpos	1)	2)	3)	4)	5)	6)	7)	8)	9)	10)	11)
Valdymo postai                       1)	A-0^c	A-0	A-60	A-0	A-15	A-60	A-15	A-60	A-60	*	A-60
Koridoriai                                  2)		C^e	B-0^e	A-0^aB-0^e	B-0^e	A-60	A-0	A-0	A-15 A-0^d	*	A-15
Gyvenamosios patalpos         3)				A-0^aB-0^e	B-0^e	A-60	A-0	A-0	A-15 A-0^d	*	A-30 A-0^d
Laiptinės                                    4)				A-0^aB-0^e	A-0^aB-0^e	A-60	A-0	A-0	A-15 A-0^d	*	A-15
Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)   5)					C^e	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-0
A kategorijos mechanizmų patalpos                                     6)						*	A-0	A-0	A-60	*	A-60
Kitos mechanizmų patalpos 7)							A-0^b	A-0	A-0	*	A-0
Krovinių patalpos                    8)								*	A-0	*	A-0
Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos)     9)									A-0^b	*	A-30
Atviri deniai                              10)											A-0
Specialiosios paskirties patalpos ir ro-ro patalpos                           11)											A-0

Žr. pastabas po 9.4 lentelės.

9.4 lentelė. Gretimas patalpas skiriančių denių atsparumas ugniai

Patalpa po deniu ↓ Patalpa virš denio →

1)

2)

3)

4)

5)

6)

7)

8)

9)

10)

11)

1) Valdymo postai

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-30

2) Koridoriai

A-0

*

*

A-0

*

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-0

3) Gyvenamosios patalpos

A-60

A-0

*

A-0

*

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-30 A-0^d

4) Laiptinės

A-0

A-0

A-0

*

A-0

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-0

Tarnybinės patalpos (gaisro 5) požiūriu mažai pavojingos)

A-15

A-0

A-0

A-0

*

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-0

6) A kategorijos mechanizmų patalpos

A-60

A-60

A-60

A-60

A-60

*

A-60^f

A-30

A-60

*

A-60

7) Kitos mechanizmų patalpos

A-15

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

*

A-0

A-0

*

A-0

8) Krovinių patalpos

A-60

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

A-0

*

A-0

*

A-0

Tarnybinės patalpos (gaisro     9) požiūriu labai pavojingos)

A-60

A-30 A-0^d

A-30 A-0^d

A-30 A-0^d

A-0

A-60

A-0

A-0

A-0

*

A-30

10) Atviri deniai

^*

*

*

*

*

*

*

*

*

-

A-0

11) Specialiosios paskirties patalpos ir ro-ro patalpos

A-60

A-15

A-30 A-0^d

A-15

A-0

A-30

A-0

A-0

A-30

A-0

A-0

Pastabos (atitinkamai taikomos 9.3 ir 9.4 lentelėms):

^a Dėl išaiškinimo, kokiems atvejams šis normatyvas taikomas, žr. 2.2.2 ir 2.2.5 punktus.

^b Jei patalpos priklauso tai pačiai skaitmeninei kategorijai ir normatyvas pažymėtas b indeksu, lentelėse nurodytą normatyvą atitinkančią pertvarą arba denį privaloma įrengti vien tuo atveju, jei šios gretimos patalpos yra ne tos pačios paskirties (pvz., 9 kategorijos). Tarp dviejų gretimų virtuvių pertvara nėra privaloma, tačiau tarp virtuvės ir dažų sandėlio turi būti įrengta A-0 kategorijos pertvara.

^c Vairinę nuo šturmano kabinos leidžiama atskirti B-0 kategorijos pertvaromis.

^d Žr. 2.2.4.2.3 ir 2.2.4.2.4 punktus.

^e Taikant 2.2.1.1.2 punkto nuostatas, 9.3 lentelėje normatyvai „B-0“ ir „C“ reiškia normatyvą „A-0“.

^f Jei administracija mano, jog 7 kategorijos mechanizmų patalpa gaisro požiūriu mažai pavojinga ar nepavojinga, įrengti joje priešgaisrinę izoliaciją neprivaloma.

Taikant 2.2.1.1.2 punkto nuostatas, 9.4 lentelėje (išskyrus 8 ir 10 kategorijos grafas) ženklas * reiškia normatyvą „A-0“.

6) A kategorijos mechanizmų patalpos

3 taisyklės 31 punkte apibrėžtos patalpos.

7) Kitos mechanizmų patalpos

Patalpos su elektros įrenginiais (automatinio telefono ryšio stotys, oro kondicionierių šachtos). 3 taisyklės 30 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus A kategorijos mechanizmų patalpas.

8) Krovinių patalpos

Visos kroviniams naudojamos patalpos (įskaitant naftos krovinių tankus, bet išskyrus specialiosios paskirties patalpas) ir į šias patalpas išvestos šachtos bei įėjimų į šias patalpas liukai.

9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos)

Virtuvės, bufetai su įranga karštam maistui gaminti, dažų sandėliukai, kameros ir sandėliai, kurių plotas 4 kv. m ar didesnis, patalpos lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti, saunos ir ne mechanizmų patalpose įrengtos dirbtuvės.

10) Atviri deniai

Atviri deniai ir atidalyti viršutiniai deniai, gaisro požiūriu nepavojingi arba mažai pavojingi. Atidalyti viršutiniai deniai gali būti priskirti šiai kategorijai tik tuo atveju, jei juose negali kilti esminis gaisro pavojus; t. y. kai juose nėra jokių kitų baldų, išskyrus denio baldus. Be to, turi būti užtikrinamas šių atidalytų denių savaiminis vėdinimas per nuolat atviras angas.

Atviros erdvės (esančios už antstatų ir denio kabinų ribų).

11) Specialiosios paskirties patalpos ir ro-ro patalpos

3 taisyklės 41 ir 46 punktuose apibrėžtos patalpos.

2.2.4.2.3. Sprendžiant, kurį iš atsparumo ugniai normatyvų taikyti atitvarui tarp dviejų patalpų, išdėstytų pagrindinėje vertikalioje zonoje arba horizontalioje zonoje, neapsaugotoje Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkančios automatinės sprinklerių sistemos, arba tarp patalpų, išdėstytų tarp dviejų taip neapsaugotų zonų, tokiems atitvarams taikomas didesnis iš dviejų lentelėse jam nurodytų normatyvų.

2.2.4.2.4. Sprendžiant, kurį iš atsparumo ugniai normatyvų taikyti atitvarui tarp dviejų patalpų, išdėstytų pagrindinėje vertikalioje zonoje arba horizontalioje zonoje, apsaugotoje Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkančios automatinės sprinklerių sistemos, arba tarp patalpų, išdėstytų tarp dviejų taip apsaugotų zonų, tokiems atitvarams taikomas mažesnis iš dviejų lentelėse jam nurodytų normatyvų. Jei gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose zona su sprinklerių sistema ribojasi su zona be sprinklerių sistemos, atitvarams tarp šių zonų taikomas didesnis iš dviejų lentelėse jam nurodytų normatyvų.

2.2.4.3. Galima laikyti, kad ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai iš dalies arba visiškai papildo atitinkamų denių arba pertvarų izoliaciją ir padidina jų atsparumą ugniai iki šiems deniams ir pertvaroms privalomo lygio.

2.2.4.4. Laivo išorės atitvaruose, kurie pagal 11 taisyklės 2 punkto nuostatas turi būti iš plieno arba kitokios lygiavertės medžiagos, leidžiama daryti išpjovas langams ir borto iliuminatoriams įrengti, jei keleiviniuose laivuose šie atitvarai neprivalo atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų. Taip pat šiuose neprivalančiuose atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų atitvaruose leidžiama įrengti duris iš administracijos reikalavimus atitinkančių medžiagų.

2.2.4.5. Saunos turi atitikti 2.2.3.4 punkto nuostatas. 2.2.5. Gyvenamųjų patalpų laiptinių ir liftų apsauga

2.2.5.1. Laiptinės visiškai atidalijamos nuo kitų patalpų A kategorijos atitvarais su patikimai uždaromomis visomis jų angomis, išskyrus šiuos atvejus:

2.2.5.1.1. laiptinių, kurios jungia tiktai du denius, leidžiama neatidalyti atitvarais, jei šių denių nepralaidumas ugniai palaikomas tarp jų įrengtomis patikimomis pertvaromis arba automatiškai užsidarančiomis durimis. Jei laiptinė tarp denių atidalijama atitvarais, jie turi atitikti 2.2.3 ir 2.2.4 punkto lentelėse deniams nurodytus normatyvus;

2.2.5.1.2. viešosiose patalpose leidžiama įrengti atvirus laiptus, jei jie išdėstyti tiktai šiose viešosiose patalpose.

2.2.5.2. Liftų šachtos įrengiamos taip, kad būtų užkirstas kelias dūmams ir liepsnai patekti iš vienos erdvės tarp denių į kitą; jose turi būti įrengtos uždarymo priemonės oro traukai bei dūmų judėjimui valdyti. Laiptinėse išdėstyti liftų mechanizmai įrengiami atskiroje patalpoje, visiškai atidalytoje plieno atitvarais, kuriuose leidžiama įrengti tik nedideles angas liftų lynams. Liftai, atsidarantys ne į koridorius, viešąsias patalpas, specialiosios paskirties patalpas, laiptines ir išorės plotus, neturi atsidaryti ir į laiptines, per kurias avarijos atveju turėtų būti evakuojami žmonės.

2.3. Krovininiai laivai (išskyrus tanklaivius)

2.3.1. Priemonės gyvenamųjų patalpų zonai apsaugoti

2.3.1.1. Gyvenamosioms ir tarnybinėms patalpoms ir valdymo postams apsaugoti naudojamasi vienu iš šių būdų:

2.3.1.1.1. I C būdas: įrengiami vidiniai atitvarai iš B arba C kategorijos nedegių pertvarų, paprastai gyvenamosiose ir tarnybinėse patalpose neįrengiant sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos automatinių sistemų, tačiau laikantis 7 taisyklės 5.5.1 punkto nuostatų;

2.3.1.1.2. II C būdas: įrengiama 7 taisyklės 5.5.2 punkto nuostatas atitinkanti automatinė sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema gaisrui aptikti ir užgesinti visose tose patalpose, kuriose galima tikėtis jį kilsiant, paprastai netaikant jokių apribojimų dėl vidinių atitveriančių pertvarų tipo;

2.3.1.1.3. III C būdas: visose patalpose, kuriose galima tikėtis kilsiant gaisrą, įrengiama 7 taisyklės 5.5.3 punkto nuostatas atitinkanti stacionari gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistema, paprastai netaikant jokių apribojimų dėl vidinių atitveriančių pertvarų, išskyrus tai, kad A arba B kategorijos atitvarais apribotas bet kokios gyvenamosios patalpos ar patalpų plotas negali būti didesnis kaip 50 kv. m. Tačiau administracija gali nutarti viešosioms patalpoms šį plotą padidinti.

2.3.1.2. Visiems trims 2.3.1.1 punkte nurodytiems būdams taikomi vienodi reikalavimai naudoti nedegias medžiagas gaminant ir izoliuojant pertvaras, atribojančias mechanizmų patalpas, valdymo postus, tarnybines patalpas ir t. t, ir apsaugoti pirmiau nurodytas atidalytas laiptines ir koridorius.

2.3.2. Pertvaros gyvenamųjų patalpų zonoje

2.3.2.1. Pertvaros, privalančios atitikti B kategorijos atitvarams taikomus normatyvus, turi tęstis nuo vieno denio iki kito ir iki borto apkalos arba kitų atitvarų. Tačiau jei ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai tvirtinami abipus pertvaros, ši pertvara gali baigtis prie ištisinių lubų ar sienų apmušalų.

2.3.2.2. I C būdas. Pertvaros, kurios krovininiuose laivuose nei pagal šios, nei pagal kitų taisyklių nuostatas neprivalo būti įrengtos kaip A arba B kategorijos atitvarai, turi būti bent C kategoriją atitinkančios konstrukcijos.

2.3.2.3. II C būdas. Pertvarų, kurios krovininiuose laivuose nei pagal šios, nei pagal kitų taisyklių nuostatas neprivalo būti įrengtos kaip A arba B kategorijos atitvarai, konstrukcijai jokie apribojimai netaikomi, išskyrus atskirus atvejus, kai pagal 9.5 lentelę reikalaujama įrengti C kategorijos pertvaras.

2.3.2.4. III C būdas. Pertvarų, kurios krovininiuose laivuose nei pagal šios, nei pagal kitų taisyklių nuostatas neprivalo būti A arba B kategorijos atitvarais, konstrukcijai netaikomi jokie apribojimai, išskyrus tai, kad ištisiniu A arba B kategorijos atitvaru atitvertas bet kokios gyvenamosios patalpos arba patalpų plotas privalo būti ne didesnis kaip 50 kv. m – išskyrus atskirus atvejus, kai pagal 9.5 lentelę reikalaujama įrengti C kategorijos pertvaras. Tačiau administracija gali nutarti viešosioms patalpoms šį plotą padidinti.

2.3.3. Pertvarų ir denių atsparumas ugniai

2.3.3.1. Pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi atitikti ne tiktai specifines nuostatas dėl krovininių laivų pertvarų ir denių atsparumo ugniai, bet ir 9.5 ir 9.6 lentelėse nurodytus minimalius atsparumo ugniai normatyvus.

2.3.3.2. Taikant lentelėse nurodytus normatyvus, vadovaujamasi šiais reikalavimais:

2.3.3.2.1. 9.5 ir 9.6 lentelės atitinkamai taikomos pertvaroms ir deniams, kuriais atskirtos gretimos patalpos.

2.3.3.2.2. Tam, kad būtų lengviau nustatyti, kuriuos iš atsparumo ugniai normatyvų turi atitikti atitvarai tarp gretimų patalpų ar plotų, šios patalpos ir plotai, atsižvelgiant į jų pavojingumą gaisro požiūriu, suskirstyti į čia nurodytas 1–11 kategorijas. Jei kurios nors iš patalpų turinys ir paskirtis leistų abejoti, kuriai iš kategorijų pagal šias taisykles ją reikėtų priskirti, arba jei būtų įmanoma vieną patalpą priskirti dviem ar daugiau kategorijų, ji priskiriama tai kategorijai, kuriai taikomi griežčiausi reikalavimai dėl atitvarų. Nedideli pertvaromis atskirti kokios nors patalpos plotai, kurių angos sudaro mažiau kaip 30 proc. šios patalpos įeinamųjų angų, laikomi atskiromis patalpomis. Šias nedideles patalpas ribojančių pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi atitikti 9.5 ir 9.6 lentelėse nurodytus normatyvus. Kiekvienos iš kategorijų pavadinimas nusako patalpos pobūdį, nepateikdamas griežto jos apibrėžimo. Apskliausti skaičiai prieš kiekvieną iš kategorijų reiškia šią kategoriją atitinkantį lentelės stulpelį arba eilutę.

1) Valdymo postai

Patalpos, kuriose įrengti avariniai energijos ir apšvietimo šaltiniai.

Vairinė ir šturmano kabina.

Patalpos su laivo radijo įranga.

Priešgaisriniai postai.

Laivo varomųjų mechanizmų valdymo postas (jei jis įrengtas už mechanizmų patalpos ribų).

Patalpos, kuriose centralizuota gaisro pavojaus signalizacijos įranga.

2) Koridoriai

Koridoriai ir vestibiuliai.

3) Gyvenamosios patalpos

3 taisyklės 1 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus koridorius.

4) Laiptinės

Vidinės laiptinės, liftai, visiškai atidalytos avarinės gelbėjimosi šachtos ir eskalatoriai (išskyrus įrengtus visiškai mechanizmų patalpose), ir zonos, kuriose jie įrengti.

Šia prasme tik viename lygyje atidalyta laiptinė laikoma dalimi tos patalpos, nuo kurios ji nėra atskirta priešgaisrinėmis durimis.

9.5 lentelė. Gretimas patalpas skiriančiu pertvarų atsparumas ugniai

Patalpos	1)	2)	3)	4)	5)	6)	7)	8)	9)	10)	11)
Valdymo postai                                                     1)	A-0^e	A-0	A-60	A-0	A-15	A-60	A-15	A-60	A-60	*	A-60
2) Koridoriai		C	B-0	B-0 A-0^c	B-0	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
3) Gyvenamosios patalpos			C^a, b	B-0 A-0^c	B-0	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
4) Laiptinės				B-0 A-0^c	B-0 A-0^c	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
5) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)					C	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-0
6) A kategorijos mechanizmų patalpos						*	A-0	A-0^9	A-60	*	A-60^f
7) Kitos mechanizmų patalpos							A-0^d	A-0	A-0	*	A-0
8) Krovinių patalpos								*	A-0	*	A-0
9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos)									A-0^d	*	A-30
10) Atviri deniai										–	A-0
11) Ro-ro ir transporto priemonių patalpos											^*h

Žr. pastabas po 9.6 lentelės.

9.6 lentelė. Gretimas patalpas skiriančių denių atsparumas ugniai

Patalpos po deniu ↓ Patalpos virš denio →	1)	2)	3)	4)	5)	6)	7)	8)	9)	10)	11)
Valdymo postai             1)	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-60
Koridoriai                        2)	A-0	*	*	A-0		A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
Gyvenamosios patalpos                                           3)	A-60	A-0	*	A-0	*	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
Laiptinės                         4)	A-0	A-0	A-0	*	A-0	A-60	A-0	A-0	A-0	*	A-30
Tarnybinės patalpos (gaisro 5) požiūriu mažai pavojingos)	A-15	A-0	A-0	A-0		A-60	A-0	A-0	A-0		A-0
A kategorijos mechanizmų 6) patalpos	A-60	A-60	A-60	A-60	A-60	^*	A-60'	A-30	A-60	*	A-60
Kitos mechanizmų patalpos 7)	A-15	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	*	A-0	A-0	*	A-0
Krovinių patalpos         8)	A-60	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	A-0	*	A-0	*	A-0
Tarnybinės patalpos (gaisro 9) požiūriu labai pavojingos)	A-60	A-0	A-0	A-0	A-0	A-60	A-0	A-0	A-0^a		A-30
Atviri deniai                    10)
Ro-ro ir transporto priemonių patalpos                          11)	A-60	A-30	A-30	A-30	A-0	A-60	A-0	A-0	A-30	*	*^h

Pastabos (atitinkamai taikomos 9.5 ir 9.6 lentelėms):

^a Naudojant II C ir III C priešgaisrinės apsaugos būdus, pertvaroms netaikoma jokių išskirtinių reikalavimų.

^b Jei naudojamas III C būdas, tarp 50 kv. m arba didesnio ploto patalpų ar patalpų grupių įrengiamos B kategorijos pertvaros, atitinkančios „B-0“ atsparumo ugniai normatyvą.

^c Dėl išaiškinimo, kokiems atvejams šis normatyvas taikomas, žr. 2.3.2 ir 2.3.4 punktus.

^d Jei patalpos priklauso tai pačiai kategorijai ir normatyvas pažymėtas „d“ raide, lentelėse nurodytą normatyvą atitinkanti pertvara arba denis privalomi vien tuo atveju, jei šios gretimos patalpos yra ne tos pačios paskirties (kaip, pvz., 9 kategorijos). Tarp dviejų gretimų virtuvių pertvara nėra privaloma, tačiau tarp virtuvės ir dažų sandėlio turi būti įrengta A-0 atsparumo ugniai normatyvą atitinkanti pertvara.

^e Vairinę, šturmano kabiną ir radijo stotį vienas nuo kitų leidžiama atskirti B-0 atsparumo ugniai normatyvą atitinkančiomis pertvaromis.

^f Jei nenumatoma vežti pavojingų krovinių arba jei šie kroviniai sukraunami ne arčiau kaip per 3 m horizontalia kryptimi nuo šios pertvaros, jai leidžiama taikyti „A-0“ normatyvą.

^gKrovinių patalpoms, kuriose numatoma vežti pavojingus krovinius, taikomos 19 taisyklės 3.8 punkto nuostatos.

^h Angas, įrengtas pertvarose ir deniuose, kuriais ro-ro patalpos atskiriamos vienos nuo kitų, turi būti įmanoma pakankamai gerai užsandarinti nepralaidžiai dujoms ir, jei administracija mano, jog šiems atitvarams gresia nedidelis arba negresia joks gaisro pavojus, jie turi būti, kiek tai pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama, A atsparumo ugniai kategorijos.

ⁱ Jei administracija mano, jog 7 kategorijos mechanizmų patalpa gaisro požiūriu mažai pavojinga arba nepavojinga, įrengti jai priešgaisrinę izoliaciją neprivaloma.

5) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)

Lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti nepritaikytos kameros ir sandėliai, kurių plotas mažesnis kaip 4 kv. m, taip pat džiovyklos ir skalbyklos.

6) A kategorijos mechanizmų patalpos

3 taisyklės 31 punkte apibrėžtos patalpos.

7) Kitos mechanizmų patalpos

Patalpos su elektros įrenginiais (automatinio telefono ryšio stotys, oro kondicionierių šachtos).

3 taisyklės 30 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus A kategorijos mechanizmų patalpas.

8) Krovinių patalpos

Visos kroviniams naudojamos patalpos (įskaitant naftos krovinių tankus), į šias patalpas išvestos šachtos bei įėjimų į šias patalpas liukai.

9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos)

Virtuvės, bufetai su įranga karštam maistui gaminti, saunos, dažų sandėliukai ir kiti 4 kv. m arba didesnio ploto sandėliai, patalpos lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti, ir dirbtuvės, įrengtos ne mechanizmų patalpose.

10) Atviri deniai

Atviri deniai ir atidalyti viršutiniai deniai, nepavojingi arba mažai pavojingi gaisro požiūriu. Atidalyti viršutiniai deniai gali būti priskirti šiai kategorijai tik tuo atveju, jei juose nėra esminio gaisro pavojaus, t. y. kai juose nėra jokių kitų baldų, išskyrus denio baldus. Be to, turi būti užtikrinamas šių atidalytų denių savaiminis vėdinimas per nuolat atviras angas.

Atviros erdvės (už antstatų ir denio kabinų ribų).

11) Ro-ro ir transporto priemonių patalpos

3 taisyklės 41 punkte apibrėžtos ro-ro patalpos.

3 taisyklės 49 punkte apibrėžtos transporto priemonių patalpos.

2.3.3.3. Galima laikyti, kad ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai iš dalies arba visiškai papildo atitinkamų denių arba pertvarų izoliaciją ir padidina jų atsparumą ugniai iki šiems deniams ir pertvaroms privalomo lygio.

2.2.3.4. Laivo išorės atitvaruose, kurie pagal 11 taisyklės 2 punkto nuostatas turi būti pagaminti iš plieno arba kitokios lygiavertės medžiagos, leidžiama daryti išpjovas langams ir borto iliuminatoriams įrengti, jei krovininiuose laivuose šie atitvarai neprivalo atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų. Taip pat šiuose neprivalančiuose atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų atitvaruose leidžiama įrengti duris, pagamintas iš administracijos reikalavimus atitinkančių medžiagų.

2.2.3.5. Saunos turi atitikti 2.2.3.4 punkto nuostatas.

2.3.4. Gyvenamųjų patalpų, tarnybinių patalpų ir valdymo postų laiptinių ir liftų šachtų apsauga

2.3.4.1. Tik vieną denį kertančios laiptinės apsaugomos nors viename iš lygių bent B-0 kategorijos atitvarais ir automatiškai užsidarančiomis durimis. Tik vieną denį kertantys liftai iš visų pusių atitveriami A-0 kategorijos atitvarais su plieninėmis durimis abiejuose lygiuose. Daugiau kaip vieną denį kertančios laiptinės ir liftų šachtos iš visų pusių atitveriamos bent A-0 kategorijos atitvarais ir apsaugomos automatiškai užsidarančiomis durimis visuose lygiuose.

2.3.4.2. Laivuose, kuriuose yra 12 arba mažiau asmenų skirtos gyvenamosios patalpos ir kuriuose laiptinės kerta daugiau kaip vieną denį, taip pat kuriuose yra bent du gelbėjimosi išėjimai tiesiai į atvirą denį kiekviename iš gyvenamųjų patalpų lygių, A-0 kategorijos normatyvas, nurodytas 2.3.4.1 punkte, gali būti pakeistas B-0 kategorijos normatyvu.

2.4. Tanklaiviai

2.4.1. Taikymas

Tanklaiviams taikomas tiktai 2.3.1.1 punkte apibrėžtas I C būdas.

2.4.2. Pertvarų ir denių atsparumas ugniai

2.4.2.1. Tanklaiviams netaikomi 2.3 punkto reikalavimai; tanklaiviai turi atitikti ne tiktai specifines nuostatas dėl tanklaivių pertvarų ir denių atsparumo ugniai, bet ir 9.7 ir 9.8 lentelėse nurodytus minimalius pertvarų ir denių atsparumo ugniai normatyvus.

2.4.2.2. Naudojantis lentelėmis, vadovaujamasi šiais reikalavimais:

2.4.2.2.1. 9.7 ir 9.8 lentelės atitinkamai taikomos gretimas patalpas skiriančioms pertvaroms ir deniams.

2.4.2.2.1. Tam, kad būtų galima nustatyti, kuriuos iš atsparumo ugniai normatyvų turi atitikti atitvarai tarp gretimų patalpų ar plotų, šios patalpos ir plotai, atsižvelgiant į jų pavojingumą gaisro požiūriu, suskirstyti į čia nurodytas 1–10 kategorijas. Jei kurios nors iš patalpų turinys ir paskirtis leistų abejoti, kuriai iš kategorijų pagal šias taisykles ją reikėtų priskirti, arba jei būtų įmanoma vieną patalpą priskirti dviem ar daugiau kategorijų, ji priskiriama tai kategorijai, kuriai taikomi griežčiausi reikalavimai dėl atitvarų. Nedideli pertvaromis atskirti kokios nors patalpos plotai, kurių angos sudaro mažiau kaip 30 proc. šios patalpos įeinamųjų angų, laikomi atskiromis patalpomis. Šias nedideles patalpas ribojančių pertvarų ir denių atsparumas ugniai turi atitikti 9.7 ir 9.8 lentelėse jiems nurodytus normatyvus. Kiekvienos iš kategorijų pavadinimas nusako patalpos pobūdį, nepateikdamas griežto jos apibrėžimo. Apskliausti skaičiai prieš kiekvieną iš kategorijų reiškia šią kategoriją atitinkantį lentelės stulpelį arba eilutę.

1) Valdymo postai

Patalpos, kuriose įrengti avariniai energijos ir apšvietimo šaltiniai.

Vairinė ir šturmano kabina.

Patalpos su laivo radijo įranga.

Priešgaisriniai postai.

Laivo varomųjų mechanizmų valdymo postas (jei jis įrengtas ne mechanizmų patalpose).

Patalpos, kuriose įrengta centralizuota gaisro pavojaus signalizacija.

2) Koridoriai

Koridoriai ir vestibiuliai.

3) Gyvenamosios patalpos

3 taisyklės 1 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus koridorius.

4) Laiptinės

Vidinės laiptinės, liftai, visiškai atidalytos avarinės gelbėjimosi šachtos ir eskalatoriai (išskyrus įrengtus mechanizmų patalpose) ir zonos, kuriose jie įrengti.

Šia prasme tik viename lygyje atidalyta laiptinė laikoma dalimi tos patalpos, nuo kurios jos neskiria priešgaisrinės durys.

5) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)

Lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti nepritaikytos kameros ir sandėliai, kurių plotas mažesnis kaip 4 kv. m, taip pat džiovyklos ir skalbyklos.

6) A kategorijos mechanizmų patalpos

3 taisyklės 31 punkte apibrėžtos patalpos.

7) Kitos mechanizmų patalpos

Patalpos su elektros įrenginiais (automatinio telefono ryšio stotys ir oro kondicionierių šachtos).

3 taisyklės 30 punkte apibrėžtos patalpos, išskyrus A kategorijos mechanizmų patalpas.

8) Krovinių siurblinės

Patalpos su krovinių siurbliais, taip pat šių patalpų šachtos ir įėjimai.

9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos)

Virtuvės, bufetai su įranga karštam maistui gaminti, saunos, dažų sandėliukai ir kiti sandėliai, kurių plotas 4 kv. m ar didesnis, patalpos lengvai užsiliepsnojantiems skysčiams saugoti ir ne mechanizmų patalpose įrengtos dirbtuvės.

9.7 lentelė. Gretimas patalpas skiriančių pertvarų atsparumas ugniai

Patalpos	1)	2)	3)	4)	5)	6)	7)	8)	9)	10)
1) Valdymo postai	A-Oc	A-0	A-60	A-0	A-15	A-60	A-15	A-60	A-60	*
2) Koridoriai		C	B-0	B-0 A-Oa	B-0	A-60	A-0	A-60	A-0	*
3) Gyvenamosios patalpos			C	B-0 A-0a	B-0	A-60	A-0	A-60	A-0	*
4) Laiptinės				B-0 A-0a	B-0 A-0a	A-60	A-0	A-60	A-0	*
5) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)					C	A-60	A-0	A-60	A-0	*
6) A kategorijos mechanizmų patalpos						*	A-0	A-0d	A-60	*
7) Kitos mechanizmų patalpos							A-0b	A-0	A-0
8) Krovinių siurblinės								*	A-60
9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu labai pavojingos) 9)									A-0b	*
10) Atviri deniai

Žr. pastabas po 9.8 lentelės

9.8 lentelė. Gretimas patalpas skiriančių denių atsparumas ugniai

Patalpos po deniu ↓ Patalpos virš denio →	1)	2)	3)		4)	5)	6)	7)	8)	9)	10)
1) Valdymo postai	A-0	A-0	A-0		A-0	A-0	A-60	A-0	–	A-0	*
2) Koridoriai	A-0	*	*		A-0	*	A-60	A-0	–	A-0	*
3) Gyvenamosios patalpos	A-60	A-0	*		A-0	*	A-60	A-0	–	A-0	*
4) Laiptinės	A-0	A-0	A-0		*	A-0	A-60	A-0	–	A-0	*
5) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūriu mažai pavojingos)	A-15	A-0	A-0		A-0	*	A-60	A-0	–	A-0	*
6) A kategorijos mechanizmų patalpos	A-60	A-60	A-60	A-60		A-60	^*	A-60^e	A-0	A-60	*
7) Kitos mechanizmų patalpos	A-15	A-0	A-0	A-0		A-0	A-0	*	A-0	A-0	*
8) Krovinių siurblinės							A-0^d	A-0	*		*
9) Tarnybinės patalpos (gaisro požiūrių labai pavojingos)	A-60	A-0	A-0	A-0		A-0	A-60	A-0	-	A-0^b	*
10) Atviri deniai	*	*	*	*		*	*	*	*	*	–

Pastabos (atitinkamai taikomos 9.7 ir 9.8 lentelėms):

^a Dėl išaiškinimo, kokiems atvejams šis normatyvas taikomas, žr. 2.3.2 ir 2.3.4 punktus.

^b Jei patalpos priklauso tai pačiai skaitmeninei kategorijai ir normatyvas pažymėtas raide b, lentelėse nurodytą normatyvą atitinkančią pertvarą arba denį privaloma įrengti vien tuo atveju, jei šios gretimos patalpos yra ne tos pačios paskirties (kaip, pvz., 9 kategorijos). Tarp dviejų gretimų virtuvių pertvara nėra privaloma, tačiau tarp virtuvės ir dažų sandėlio privalo būti įrengta A-0 kategorijos pertvara.

^c Vairinę, šturmanų kabiną ir radijo stotį vienas nuo kitų leidžiama atskirti B-0 kategorijos pertvaromis.

^d Pertvarose ir deniuose, skiriančiuose krovinių siurblines nuo A kategorijos mechanizmų patalpų, leidžiama įrengti angas krovinių siurblių velenų riebokšliams ir kitiems panašiems riebokšliams; tačiau šios pertvarų ir denių angos privalo būti užsandarintos dujų nepraleidžiančiais tarpikliais, juos veiksmingai tepant ar kitaip užtikrinant jų nepralaidumą dujoms.

^e Jei administracija mano, jog 7 kategorijos mechanizmų patalpa gaisro požiūriu mažai pavojinga arba nepavojinga, įrengti joje priešgaisrinę izoliaciją neprivaloma.

10) Atviri deniai

Atviri deniai ir atidalyti viršutiniai deniai, nepavojingi ar mažai pavojingi gaisro požiūriu. Atidalyti viršutiniai deniai gali būti priskirti šiai kategorijai tik tuo atveju, jei juose nėra esminio gaisro pavojaus; t. y. kai juose nėra jokių kitų baldų, išskyrus denio baldus. Be to, turi būti užtikrinamas šių atidalytų denių savaiminis vėdinimas per nuolat atviras angas.

Atviros erdvės (už antstatų ir denio kabinų ribų).

2.4.2.3. Galima laikyti, kad ištisiniai B kategorijos lubų arba sienų apmušalai iš dalies arba visiškai papildo atitinkamų denių arba pertvarų izoliaciją ir padidina jų atsparumą ugniai iki šiems deniams ir pertvaroms privalomo lygio.

2.4.2.4. Laivo išorės atitvaruose, kurie pagal 11 taisyklės 2 punkto nuostatas turi būti iš plieno arba kitos lygiavertės medžiagos, leidžiama daryti išpjovas langams ir borto iliuminatoriams įrengti, su sąlyga, kad tanklaiviuose šie atitvarai neprivalo atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų. Taip pat šiuose neprivalančiuose atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvų atitvaruose leidžiama įrengti iš administracijos reikalavimus atitinkančių medžiagų pagamintas duris.

2.4.2.5. Antstatų ir denio kabinų, kuriose įrengtos atidalytos gyvenamosios patalpos, išorės atitvarai, įskaitant išsikišančius denius, ant kurių šios patalpos įrengtos, turi būti pagaminti iš plieno ir izoliuoti pagal „A-60“ normatyvą visoje priešais krovinių zoną esančioje jų dalyje, taip pat šių antstatų ir denio kabinų sienose iš laivo borto pusės per 3 m nuo galinio tiesiai priešais krovinių zoną esančio atitvaro. Šis 3 m atstumas matuojamas horizontaliai, lygiagrečiai su išilgine laivo vidurio plokštuma nuo priešais krovinių zoną esančios atitvaro dalies kiekvieno iš denių lygyje. Šių antstatų ir denio kabinų sienos iš laivo borto pusės taip izoliuojamos per visą jų aukštį iki navigacinio tiltelio denio apačios.

2.4.2.6. Siurblinių apšvietimo liukai turi būti pagaminti iš plieno, juose neturi būti jokio stiklo ir turi būti įmanoma juos uždaryti iš siurblinės išorės.

2.4.2.7. Saunos turi atitikti 2.2.3.4 punkto nuostatas.

3. Išpjovos ugniai atspariuose atitvaruose ir priemonės, neleidžiančios plisti karščiui

3.1. Jei A kategorijos atitvaruose įrengiamos tam tikros paskirties angos, šios konstrukcijos išbandomos pagal Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekso reikalavimus, laikantis ir 4.1.1.5 punkto nuostatų. Jei tose angose įrengiami vėdinimo kanalai, taikomos 7.1.2 ir 7.3.1 punktų nuostatos. Tačiau jei per angą išvedamas iš 3 mm storio ar storesnio plieno arba lygiavertės medžiagos pagamintas ne trumpesnis kaip 900 mm vamzdis (optimaliai iš kiekvienos atitvaro pusės turėtų būti nutiesta po 450 mm tokio vamzdžio) ir tarp vamzdžio ir angos nelieka atvirų tarpų, bandymai nėra privalomi. Tokiose angose įrengtos konstrukcijos tinkamai izoliuojamos pratęsiant ant jų atitvaro izoliaciją.

3.2. Jei B kategorijos atitvaruose daromos angos išvesti elektros kabeliams, vamzdžiams, šachtoms, kanalams ir t. t. arba įrengti vėdinimo sistemos išeinamosioms angoms į patalpas, pritvirtinti apšvietimo armatūrai ir panašiems įrenginiams, laikantis ir 7.3.2 punkto nuostatų imamasi priemonių užtikrinti, kad nebūtų pažeistas atitvarų atsparumas ugniai. Jei per B kategorijos pertvaras išvedami plieniniai ir ne variniai vamzdžiai, jie apsaugomi:

3.2.1. arba kuria nors išbandyta dėl atsparumo ugniai priemone, atsparumo ugniai atžvilgiu atitinkančia atitvarą, kuriame padaryta anga, ir vamzdį, nutiestą pro tokią angą;

3.2.2. arba plienine įmaute su ne plonesnėmis kaip 1,8 mm sienelėmis; ji turi būti ne trumpesnė kaip 900 mm, jei vamzdžių skersmuo 150 mm arba didesnis, ir ne trumpesnė kaip 600 mm, jei vamzdžių skersmuo mažesnis kaip 150 mm (optimaliai įmautės ilgis iš kiekvienos atitvaro pusės turėtų būti vienodas). Vamzdis su įmautės galais sujungiamas jungėmis arba movomis, arba tarp įmautės sienų ir vamzdžio paliekamas ne didesnis kaip 2,5 mm tarpas, arba įmautė aplink vamzdį užsandarinama nedegiomis ar kitokiomis tam tinkančiomis medžiagomis.

3.3. Jei per A arba B kategorijos atitvarus išvedami neizoliuoti metaliniai vamzdžiai, jie turi būti pagaminti iš medžiagų, kurių lydymosi temperatūra aukštesnė kaip 950° C A kategorijos atitvarams ir aukštesnė kaip 850° C B kategorijos atitvarams.

3.4. Administracija, aprobuodama konstrukcines priešgaisrinės apsaugos detales, privalo atsižvelgti į reikalaujamų įrengti šiluminių barjerų susikirtimo ir pabaigos taškuose susidarantį karščio plitimo pavojų. Jei įrengiamos plieno arba aliuminio konstrukcijos, denio arba pertvaros izoliacija turi būti nutiesta bent per 450 mm už angos, konstrukcijų susikirtimo arba jų pabaigos taško. Jei kurią nors ertmę dalija A kategorijos denis arba pertvara, padengti skirtingus normatyvus atitinkančia izoliacija, aukštesnio rodiklio izoliacija turi bent 450 mm atstumu dengti paviršių su žemesnio rodiklio izoliacija.

4. Ugniai atspariuose atitvaruose įrengtų angų apsauga 4.1. Angos keleivinių laivų pertvarose ir deniuose

4.1.1. Angos A kategorijos užtvarose

4.1.1.1. Išskyrus liukus, įrengtus tarp krovinių patalpų, specialiosios paskirties patalpų, sandėlių ir bagažo skyrių bei tarp šių patalpų ir orų poveikiui atvirų denių, visos kitos angos privalo turėti nuolat pritvirtintus uždarymo įtaisus, bent tiek pat atsparius ugniai, kiek tos užtvaros, kuriose šie įtaisai yra įrengti.

4.1.1.2. A kategorijos užtvaruose įrengtos durys ir jų staktos bei priemonės šioms durims sutvirtinti jas uždarius turi būti tiek pat atsparios ugniai ir nepralaidžios dūmams ir liepsnai, kiek pertvaros, kuriose šios durys įrengtos; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu. Šios durys ir jų staktos turi būti pagamintos iš plieno arba kitos lygiavertės medžiagos. Vandeniui nepralaidžias duris izoliuoti neprivaloma.

4.1.1.3. Vieno žmogaus pastangų turi pakakti šioms durims iš bet kurios pertvaros pusės atidaryti ir uždaryti.

4.1.1.4. Priešgaisrinės durys, įrengtos pagrindinių vertikalių zonų pertvarose, virtuvių užtvaruose ir laiptines atidalijančiose konstrukcijose, išskyrus nuo energijos šaltinio veikiančias vandeniui nepralaidžias duris ir duris, kurios normaliomis sąlygomis būna užrakintos, privalo atitikti šiuos reikalavimus:

4.1.1.4.1. Šios durys turi būti automatiškai užsidarančio tipo ir turi gebėti užsidaryti esant ne didesniam kaip 3,5 laipsnio pasvyrimo į priešingą durų uždarymo pusę kampui.

4.1.1.4.2. Ant vyrių varstomos priešgaisrinės durys laivui esant tiesioje padėtyje turi užsidaryti vidutiniškai ne vėliau kaip per 40 sekundžių, bet ne anksčiau kaip per 10 sekundžių nuo užsidarymo judesio pradžios. Slankiųjų durų vidutinis tolygus judėjimo joms užsidarant greitis laivui esant tiesioje padėtyje turi būti ne didesnis kaip 0,2 m/s, bet ne mažesnis kaip 0,1 m/s.

4.1.1.4.3. Šioms durims, išskyrus tas iš jų, kurios įrengtos įeiti į avarinio gelbėjimosi šachtas, turi būti įmanoma leisti automatiškai užsidaryti, pavieniui arba grupėmis, nuotoliniu būdu iš centrinio valdymo posto, kuriame nuolat budi personalas; jas taip pat turi būti įmanoma uždaryti ranka iš bet kurios durų pusės. Automatinio užsidarymo jungikliai privalo turėti padėtis „įjungta – išjungta“ tam, kad sistema negalėtų automatiškai sugrįžti į ankstesnę būklę.

4.1.1.4.4. Draudžiama įrengti neleidžiančius durims užsidaryti įtaisus (kablius), kurių negalima būtų valdyti iš centrinio valdymo posto.

4.1.1.4.5. Nuotoliniu būdu iš centrinio valdymo posto uždarytas duris turi būti įmanoma atidaryti vietoje iš abiejų durų pusių įrengtais jų valdymo įtaisais. Taip vietoje atidarytos durys turi vėl automatiškai užsidaryti.

4.1.1.4.6. Centriniame valdymo poste, kuriame nuolat budi personalas, įrengiamas priešgaisrinių durų indikatorių pultas, parodantis, ar visos durys uždarytos.

4.1.1.4.7. Mechanizmas, leidžiantis durims automatiškai užsidaryti, turi būti tokios konstrukcijos, kad durys automatiškai užsidarytų išėjus iš rikiuotės valdymo sistemai arba nutrūkus centriniam energijos tiekimui.

4.1.1.4.8. Prie nuo energijos šaltinio veikiančių durų įrengiami akumuliatoriai, kurių energijos turi pakakti šias duris bent dešimt kartų visiškai atidaryti ir visiškai uždaryti išėjus iš rikiuotės valdymo sistemai arba nutrūkus centriniam energijos tiekimui.

4.1.1.4.9. Išėjus iš rikiuotės vienerių iš durų valdymo sistemai arba nustojus joms tiekti energiją dėl to neturi sutrikti saugus kitų durų veikimas.

4.1.1.4.10. Slankiosiose arba iš energijos šaltinio veikiančiose duryse įrengiama pavojaus signalizacija, kurios signalas girdimas bent 5 s, bet ne ilgiau kaip 10 s po to, kai durims iš centrinio valdymo posto buvo duota komanda automatiškai užsidaryti ir prieš joms pradedant užsidaryti; signalas skamba tol, kol durys visiškai užsidaro.

4.1.1.4.11. Durys, sukonstruotos taip, kad vėl atsidarytų, jei joms užsidarant jų kelyje pasitaikytų koks nors objektas, turi atsidaryti ne plačiau kaip per 1 m nuo šio objekto.

4.1.1.4.12. Suveriamose dviejų sąvarų duryse su skląsčiu, turinčiu užtikrinti jų atsparumą ugniai, įrengiamas toks skląstis, kuris suveikia, kai durys pradeda judėti sistemai leidus joms automatiškai užsidaryti.

4.1.1.4.13. Nuo energijos šaltinio veikiančioms ir automatiškai užsidarančioms durims, pro kurias įeinama tiesiai į specialiosios paskirties patalpas, neprivaloma įrengti 4.1.1.4.3 ir 4.1.1.4.10 punktuose nurodytų pavojaus signalizacijos ir nuotolinio jų automatinio užsidarymo valdymo sistemų.

4.1.1.4.14. Vietinių valdymo sistemų detalės turi būti prieinamos techninei priežiūrai ir reguliavimui.

4.1.1.4.15. Nuo energijos šaltinio veikiančiose duryse įrengiama aprobuoto tipo valdymo sistema, kuri turi veikti kilus gaisrui ir atitikti Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodekso nuostatas. Ši sistema privalo atitikti šiuos reikalavimus:

4.1.1.4.15.1. Valdymo sistema, ją maitinant nuo energijos šaltinio, turi pajėgti atidaryti duris bent 60 min. esant ne mažesnei kaip 200°C temperatūrai.

4.1.1.4.15.2. Neturi nutrūkti energijos tiekimas kitoms, ne gaisro zonoje esančioms, durims.

4.1.1.4.15.3. Temperatūrai padidėjus daugiau kaip 200°C, valdymo sistema turi automatiškai atsijungti nuo energijos šaltinio ir laikyti duris uždarytas bent tol, kol temperatūra pakils daugiau kaip 945°C.

4.1.1.5. Jei kuri nors patalpa ne daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose yra apsaugota Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkančios automatinės sprinklerių, gaisro aptikimo ir gaisro pavojaus signalizacijos sistemos arba turi B kategorijos lubų apmušalus, tada angos, įrengtos deniuose, kurie neturi pakopų nei pagrindinėse vertikaliose zonose, nei ribojančiose horizontaliose zonose, turi užsidaryti pakankamai sandariai, o šie deniai turi atitikti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvus tiek, kiek tai administracijos požiūriu yra pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama.

4.1.1.6. Laivo išorės atitvarams skirti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvai netaikomi įstiklintoms sienelėms, langams ir borto iliuminatoriams, jei 4.1.3.3 punkte nėra nurodyta, jog šie atitvarai turi atitikti A kategorijos normatyvus. Laivo išorės atitvarams skirti A kategorijos atsparumo ugniai normatyvai netaikomi išorės durims, išskyrus tas iš jų, kurios įrengtos antstatų ir denio kabinų sienose priešais gelbėjimosi priemones, žmonių įsodinimo į gelbėjimosi priemones ir rinkimosi išorėje avariniais atvejais vietas, išorės laiptus ir atvirus denius, kuriais naudojamasi kaip evakuacijos keliais. Laiptines atidalijančiose pertvarose įrengtos durys neprivalo atitikti šio reikalavimo.

4.1.1.7. Visose laiptinių, viešųjų patalpų ir evakuacijai skirtose pagrindinių vertikalių zonų pertvarose įrengtose A kategorijos duryse – išskyrus vandeniui nepralaidžias duris, orų poveikiui atsparias (vandeniui pusiau nepralaidžias) duris, į atvirą denį vedančias duris ir duris, kurios turi būti pakankamai nepralaidžios dujoms – įrengiama po automatiškai užsidarančią angą priešgaisrinėms žarnoms išvesti. Šios angos medžiagos, konstrukcija ir atsparumas ugniai turi būti tokie pat, kaip ir durų, kuriose ji įrengta; durims užsidarius, anga turi būti 150 mm kraštinės kvadrato formos, ji įtaisoma durų apačioje priešingame vyriams krašte, o slankiosiose duryse – kiek įmanoma arčiau atsiveriančio jų krašto.

4.1.1.8. Jei per pagrindinės vertikalios zonos užtvarą būtina išvesti vėdinimo kanalą, jame prie pat užtvaros įrengiama automatiškai užsidaranti patikimos konstrukcijos priešgaisrinė sklendė. Šią sklendę taip pat turi būti įmanoma iš abiejų atitvaro pusių uždaryti ranka. Vieta jai valdyti turi būti lengvai prieinama ir pažymėta šviesą atspindinčia raudona spalva. Vėdinimo kanalas tarp atitvaro ir sklendės turi būti pagamintas iš plieno arba kitos lygiavertės medžiagos ir, jei reikia, izoliuotas taip, kad atitiktų 3.1 punkto nuostatas. Sklendė įrengiama bent iš vienos atitvaro pusės ir privalo turėti aiškiai matomą indikatorių, kuris parodytų, ar ji atidaryta.

4.1.2. Angos B kategorijos atitvaruose

4.1.2.1. B kategorijos atitvaruose įrengtos durys ir jų staktos bei priemonės šioms durims sutvirtinti jas uždarius turi būti tiek pat atsparios ugniai, kiek pertvaros, kuriose šios durys įrengtos; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu. Tačiau apatinėje šių durų dalyje leidžiama įrengti vėdinimo angas. Jei tokia anga įrengiama duryse ar po jomis, bendras grynas bet kurios tokios angos ar angų plotas neturi būti didesnis kaip 0,05 kv. m. Vietoj to leidžiama tarp kajutės ir koridoriaus po sanitariniu mazgu įrengti pagamintą iš nedegių medžiagų kanalą oro slėgiui išlyginti, jei šio kanalo skerspjūvio plotas nėra didesnis kaip 0,05 kv. m. Visos vėdinimo angos privalo turėti iš nedegios medžiagos pagamintas groteles. Durys turi būti nedegios.

4.1.2.2. B kategorijos atitvaruose įrengtos kajučių durys turi būti automatiškai užsidarančios. Draudžiama įrengti duris prilaikančius įtaisus (kablius).

4.1.2.3. Laivo išorės atitvarams skirti B kategorijos atsparumo ugniai normatyvai netaikomi įstiklintoms sienelėms, langams ir borto iliuminatoriams. Taip pat B kategorijos atsparumo ugniai normatyvai netaikomi antstatų ir denio kabinų išorės durims. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose administracija gali leisti naudoti degias medžiagas durims tarp kajučių ir vidinių individualaus naudojimo sanitarinių patalpų, pvz., dušinių.

4.1.2.4. Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose, jei juose įrengta Priešgaisrinės saugos sistemų kodekso nuostatas atitinkanti automatinė sprinklerių sistema:

4.1.2.4.1. angos, įrengtos deniuose, kurie neturi pakopų nei pagrindinėse vertikaliose zonose, nei ribojančiose horizontaliose zonose, turi užsidaryti pakankamai sandariai, o šie deniai privalo atitikti B kategorijos atsparumo ugniai normatyvus tiek, kiek tai administracijos požiūriu yra pagrįsta ir praktiškai įgyvendinama;

4.1.2.4.2. angos, įrengtos iš B kategorijos medžiagų pagamintose koridorių pertvarose, apsaugomos pagal 2.2.2 punkto nuostatas.

4.1.3. Langai ir borto iliuminatoriai

4.1.3.1. Langai ir borto iliuminatoriai, įrengti gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų, kuriems netaikomos 4.1.1.6 ir 4.1.2.3 punktų nuostatos, pertvarose, pagal konstrukciją privalo atitikti atsparumo ugniai reikalavimus, taikomus pertvaroms, kuriose jie įrengiami; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu.

4.1.3.2. Nepaisant 9.1–9.4 lentelėse nurodytų normatyvų, gyvenamųjų ir tarnybinių patalpų bei valdymo postų išorės pertvarose įrengti langai ir borto iliuminatoriai privalo turėti iš plieno ar kitokios atitinkamos medžiagos pagamintus rėmus. Stiklai juose įtvirtinami metaliniais įstiklinimo apvadais arba kampuočiais.

4.1.3.3. Langai, atgręžti į gelbėjimosi priemones, žmonių įsodinimo į gelbėjimosi priemones ir rinkimosi avariniais atvejais vietas, išorės laiptus bei atvirus denius, kuriais naudojamasi kaip evakuacijos keliais, taip pat langai, įrengti po gelbėjimosi plaustų ir gelbėjimosi šliaužimo takeliais zona, privalo atitikti 9.1 lentelėje nurodytus atsparumo ugniai normatyvus. Jei langams įrengtos tik jiems nuo gaisro apsaugoti skirtos automatinės sprinklerių galvutės, A-0 kategorijos langai priimtini kaip lygiavertė priemonė. Tam, kad tokias sprinklerių galvutes būtų galima laikyti atitinkančiomis šio punkto sąlygas, jos turi būti:

4.1.3.3.1. arba virš langų įrengtos tik langams nuo gaisro apsaugoti skirtos galvutės, įrengtos papildant įprastinius lubų sprinklerius;

4.1.3.3.2. arba įprastinės lubų sprinklerių galvutės, įrengtos taip, kad užtikrintų lango apsaugą vidutiniškai veikdamos bent 5 1/min/ kv. m pajėgumu; apskaičiuojant sprinklerio galvute apsaugomą plotą prie jo priskaičiuojamas ir lango plotas.

Laivo borte po įsodinimo į gelbėjimosi valtis zona išdėstytų langų atsparumas ugniai turi atitikti bent A-0 kategorijos normatyvus.

4.2. Krovininių laivų ugniai atspariuose atitvaruose įrengtos durys

4.2.1. Durų atsparumas ugniai turi prilygti atitvarų, kuriuose jos įrengtos, atsparumui; tai nustatoma vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu. A kategorijos atitvaruose įrengtos durys ir jų staktos turi būti pagamintos iš plieno. B kategorijos atitvaruose įrengtos durys turi būti nedegios. A kategorijos mechanizmų patalpų ribinėse pertvarose įrengtos durys turi būti pakankamai nepralaidžios dujoms ir automatiškai užsidarančios. Laivuose, pastatytuose taikant IC metodą, administracija gali leisti naudoti degias medžiagas gaminti durims, skiriančioms kajutes nuo individualių sanitarinių patalpų, pvz., dušo kabinų.

4.2.2. Durims, kurios privalo užsidaryti automatiškai, draudžiama įrengti neleidžiančius joms užsidaryti kablius. Tačiau leidžiama naudotis neleidžiančiais durims užsidaryti įtaisais, jei yra įrengti patikimi prietaisai jiems atjungti nuotoliniu būdu.

4.2.3. Koridorių pertvarose leidžiama įtaisyti vėdinimo angas kajučių ir viešųjų patalpų duryse ir po jomis. Taip pat leidžiama įrengti vėdinimo angas tualetų, raštinių, bufetų, kamerų ir sandėlių B kategorijos duryse. Išskyrus toliau nurodytus atvejus, šias angas leidžiama įrengti tiktai apatinėje durų pusėje. Jei tokia anga įrengiama duryse ar po jomis, bendras grynas bet kurios tokios angos ar angų plotas neturi būti didesnis kaip 0,05 kv. m. Vietoj to leidžiama tarp kajutės ir koridoriaus po sanitariniu mazgu įrengti iš nedegios medžiagos pagamintą kanalą, jei šio kanalo skerspjūvio plotas nėra didesnis kaip 0,05 kv. m. Vėdinimo angos, išskyrus įrengtas po durimis, privalo turėti iš nedegios medžiagos pagamintas groteles.

4.2.4. Vandeniui nepralaidžias duris izoliuoti neprivaloma.

5. Mechanizmų patalpas ribojančiuose atitvaruose įrengtų angų apsauga

5.1. Taikymas

5.1.1. Šio punkto nuostatos taikomos A kategorijos mechanizmų patalpoms ir, jei administracija manytų, kad to reikia, – kitoms mechanizmų patalpoms.

5.2. Mechanizmų patalpas ribojančiuose atitvaruose įrengtų angų apsauga

5.2.1. Mechanizmų patalpų šviesos liukų, durų, vėdinimo angų, kaminų gaubtuose ištraukiamajam vėdinimui įrengtų angų ir kitokių angų skaičius apribojamas iki minimumo, atitinkančio vėdinimo poreikius ir užtikrinančio tinkamą bei saugią laivo eksploataciją.

5.2.2. Šviesos liukai turi būti plieniniai, be stiklo plokščių.

5.2.3. Įrengiamos valdymo priemonės uždaryti iš energijos šaltinio veikiančioms durims arba įjungti įtaisams, leidžiantiems užsidaryti durims, kurios nėra iš energijos šaltinio veikiančios vandeniui nepralaidžios durys. Šios valdymo priemonės turi būti išdėstytos už patalpos, kurios duris jos valdo, ribų ir tokioje vietoje, kurioje jos neatsijungtų patalpoje kilus gaisrui.

5.2.4. 5.2.3 punkte nurodytos keleiviniuose laivuose naudojamos valdymo priemonės įrengiamos viename kontrolės poste arba grupėmis keliose vietose, bet stengiantis, kad tų vietų būtų kuo mažiau; tai vykdoma laikantis administracijos reikalavimų. Turi būti įmanoma saugiai pasiekti šias vietas iš atviro denio.

5.2.5. Keleiviniuose laivuose durys, išskyrus iš energijos šaltinio veikiančias vandeniui nepralaidžias duris, įrengiamos taip, kad būtų užtikrinta, jog patalpoje kilus gaisrui ją bus galima patikimai uždaryti energijos šaltinio maitinamomis priemonėmis, arba įtaisant automatiškai užsidarančias duris, pajėgiančias užsidaryti esant 3,5 laipsnio krenui į priešingą negu durų uždarymo pusę ir turinčias patikimą nuotoliniu būdu valdomą įtaisą, kuriuo galima neleisti joms užsidaryti. Durys, įrengtos avarinėse gelbėjimosi šachtose, neprivalo turėti patikimo neleidžiančio joms užsidaryti įtaiso ir nuotolinio jo valdymo prietaiso.

5.2.6. Langus mechanizmų patalpų kraštinėse pertvarose įrengti draudžiama. Tačiau leidžiama įstiklinti mechanizmų patalpose įrengtus valdymo postus.

6. Krovinių patalpas ribojančių atitvarų apsauga

6.1. Daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose keleiviniuose laivuose specialiosios paskirties ir ro-ro patalpų ribinės pertvaros ir deniai izoliuojami pagal A-60 normatyvą. Tačiau jei iš vienos šios pertvaros pusės yra 2.2.3 punkte apibrėžta 5, 9 arba 10 kategorijos patalpa arba plotas, gali būti taikomas A-0 kategorijos normatyvas. Jei po specialiosios paskirties patalpa yra naftos degalų tankų, juos nuo šių patalpų skiriančiam deniui gali būti taikomas A-0 kategorijos atsparumo ugniai normatyvas.

6.2. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančių keleivinių laivų specialiosios paskirties patalpas ribojančios pertvaros izoliuojamos taip, kaip 9.3 lentelėje nurodyta izoliuoti 11 kategorijos patalpas, o horizontalūs atitvarai izoliuojami pagal 9.4 lentelėje nurodytus 11 kategorijos patalpoms taikomus normatyvus.

6.3. Ne daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose laivuose uždaras ir atviras ro-ro patalpas ribojančių pertvarų ir denių atsparumas ugniai privalo atitikti 9.3 lentelėje nurodytus 8 kategorijos patalpoms taikomus normatyvus, o horizontalių šias patalpas ribojančių pertvarų – 9.4 lentelėje nurodytus 8 kategorijos patalpoms taikomus normatyvus.

6.4. Keleivinių laivų navigaciniame tiltelyje įrengiami indikatoriai, parodantys, kada bet kurios į specialiosios paskirties patalpas arba iš jų vedančios priešgaisrinės durys yra uždarytos.

6.5. Apsaugant tanklaivių krovinių tankus, skirtus vežti žaliai naftai ir naftos produktams, kurių užsiliepsnojimo taškas atitinka ne didesnę kaip 60°C temperatūrą, ir siekiant užkirsti kelią liepsnai išplisti į krovinius, šių tankų sklendėms, armatūrai, tankų angų dangčiams, krovinio vėdinimo vamzdžiams ir krovinių pumpavimo vamzdynams gaminti draudžiama naudoti nuo karščio lengvai prarandančias savo savybes medžiagas.

7. Vėdinimo sistemos 7.1 Kanalai ir sklendės

7.1.1. Vėdinimo kanalai turi būti iš nedegios medžiagos. Tačiau trumpi kanalai, kurių ilgis paprastai neviršija 2 m, o atviras skerspjūvio plotas^* ne didesnis kaip 0,02 kv. m, neprivalo būti iš nedegios medžiagos, jei jie:

7.1.1.1. pagaminti iš medžiagos, turinčios lėto ugnies plitimo savybes;

7.1.1.2. įrengiami tiktai vėdinimo įtaiso gale;

7.1.1.3. išdėstyti ne arčiau kaip 600 mm, matuojant išilgai kanalo, nuo angos A arba B kategorijos pertvaroje (įskaitant ištisinius B kategorijos lubų apmušalus).

7.1.2. Šie elementai išbandomi vadovaujantis Atsparumo ugniai bandymų metodikos kodeksu:

7.1.2.1. liepsnos nepraleidžiančios sklendės, įskaitant atitinkamas jų valdymo priemones;

7.1.2.2. vietos, kuriose kanalai kerta A kategorijos pertvaras. Tačiau jei vėdinimo kanalai turi plieno gaubtus, kurių jungės kniedėmis ar sriegiais arba privirinant tiesiogiai sujungti su kanalais, jų išbandyti neprivaloma.

7.2. Kanalų įrengimas

7.2.1. A kategorijos mechanizmų patalpų, transporto priemonių patalpų, ro-ro patalpų, virtuvių, specialiosios paskirties patalpų ir krovinių patalpų vėdinimo sistemos paprastai atskiriamos vienos nuo kitų ir nuo kitoms patalpoms skirtų vėdinimo sistemų, išskyrus virtuvių vėdinimo sistemas, kurių mažesnės negu 4 000 bruto talpos krovininiuose laivuose ir ne daugiau kaip 36 keleivius vežančiuose keleiviniuose laivuose visiškai atskirti neprivaloma, bet leidžiama atskirais kanalais prijungti prie kitoms patalpoms skirtos vėdinimo įrangos. Bet kuriuo atveju virtuvės vėdinimo kanale prie pat vėdinimo įrangos įrengiama automatinė priešgaisrinė sklendė. A kategorijos mechanizmų patalpų, virtuvių, transporto priemonių patalpų, ro-ro patalpų arba specialiosios paskirties patalpų vėdinimui skirtus kanalus draudžiama išvesti per gyvenamąsias patalpas, tarnybines patalpas arba valdymo postus, nebent, tokie kanalai atitinka sąlygas, nurodytas 7.2.1.1.1–7.2.1.1.4 punktuose arba 7.2.1.2.1 ir 7.2.1.2.2 punktuose.

7.2.1.1.1. kanalai gaminami iš plieno, jų sienelės turi būti ne plonesnės kaip 3 mm, jei kanalo plotis arba skersmuo lygus 300 mm arba mažesnis, ir ne plonesnės kaip 5 mm, jei kanalo plotis arba skersmuo yra 760 mm ar didesnis; kanalų, kurių plotis arba skersmuo yra nuo 300 mm iki 760 mm, plieninės sienelės storis apskaičiuojamas interpoliacijos būdu;

7.2.1.1.2. kanalai tinkamai pritvirtinami ir sustandinami;

7.2.1.1.3. kanaluose prie pat ribinių pertvarų, kurias jie kerta, įrengiamos automatinės liepsnos nepraleidžiančios sklendės;

7.2.1.1.4. kanalai bent 5 m atstumu nuo kiekvienos liepsnos nepraleidžiančios sklendės izoliuojami pagal A-60 kategorijos normatyvą nuo mechanizmų patalpų, virtuvių, transporto priemonių patalpų, ro-ro patalpų arba specialiosios paskirties patalpų;

arba:

7.2.1.2.1. kanalai gaminami iš plieno ir atitinka 7.2.1.1.1 ir 7.2.1.1.2 punktų reikalavimus;

7.2.1.2.2. visur gyvenamosiose patalpose, tarnybinėse patalpose arba valdymo postuose kanalai izoliuojami pagal A-60 kategorijos normatyvą;

be to, angos, per kurias šie kanalai kerta pagrindinės zonos pertvaras, turi atitikti ir 4.1.1.8 punkto reikalavimus.

7.2.2. Gyvenamosioms patalpoms, tarnybinėms patalpoms arba valdymo postams vėdinti skirtus kanalus draudžiama išvesti per A kategorijos mechanizmų patalpas, virtuves, transporto priemonių patalpas, ro-ro patalpas arba specialiosios paskirties patalpas, nebent jie atitinka toliau nurodytus 7.2.2.1.1–7.2.2.1.3 arba 7.2.2.2.1. ir 7.2.2.2.2 punktų reikalavimus:

7.2.2.1.1. jei kanalai kerta A kategorijos mechanizmų patalpą, virtuvę, transporto priemonių patalpą, ro-ro patalpą arba specialiosios paskirties patalpą, jie turi būti pagaminti iš plieno ir atitikti 7.2.1.1.1 ir 7.2.1.1.2 punktų reikalavimus;

7.2.2.1.2. prie pat pertvarų, kurias kerta minėti kanalai, įrengiamos automatinės liepsnos nepraleidžiančios sklendės;

7.2.2.1.3. privaloma išlaikyti mechanizmų patalpos, virtuvės, transporto priemonių patalpos, ro-ro patalpos arba specialiosios paskirties patalpos ribinių pertvarų atsparumą ugniai angose, per kurias šie kanalai išvedami;

arba:

7.2.2.2.1. jei kanalai kerta A kategorijos mechanizmų patalpą, virtuvę, transporto priemonių patalpą, ro-ro patalpą arba specialiosios paskirties patalpą, jie turi būti pagaminti iš plieno ir atitikti 7.2.1.1.1 ir 7.2.1.1.2 punktų reikalavimus;

7.2.2.2.2. mechanizmų patalpoje, virtuvėje, transporto priemonių patalpoje, ro-ro patalpoje arba specialiosios paskirties patalpoje esantys kanalai izoliuojami pagal A-60 kategorijos normatyvą;

be to, angos, per kurias šie kanalai kerta pagrindinės zonos atitvarus, turi taip pat atitikti ir 4.1.1.8 punkto reikalavimus.

7.3. Angų, per kurias išvedami kanalai, matmenys

7.3.1. Jei per A kategorijos pertvaras arba denius išvedamas plonas plakiruotas kanalas, kurio atviras skerspjūvio plotas yra 0,02 kv. m arba mažesnis, pertvaros arba denio angoje įtaisomas bent 200 mm ilgio gaubtas iš bent 3 mm storio lakštinio plieno; optimaliai gaubtas turėtų siekti po 100 mm iš abiejų pertvaros pusių, o denio angoje visas gaubtas įtaisomas prie apatinės denio pusės. Jei per A kategorijos pertvaras arba denius išvedami vėdinimo kanalai, kurių atviras skerspjūvio plotas didesnis kaip 0,02 kv. m, angoje įtaisomas gaubtas iš lakštinio plieno. Tačiau jei šie kanalai pagaminti iš plieno ir kerta pervarą arba denį, kanalai ir jų gaubtai turi atitikti šiuos reikalavimus:

7.3.1.1. gaubtų sienos turi būti bent 3 mm storio, o patys gaubtai turi būti bent 900 mm ilgio. Kanalui kertant pertvaros angą, gaubto ilgis optimaliai turėtų pasiskirstyti po 450 mm iš abiejų pertvaros pusių. Šie kanalai arba jas gaubiantys gaubtai padengiami priešgaisrine izoliacija. Tokia izoliacija turi būti bent tiek pat atspari ugniai, kiek pertvara arba denis, per kuriuos išvedamas kanalas;

7.3.1.2. kanaluose, kurių atviras skerspjūvio plotas didesnis kaip 0,075 kv. m, be 7.3.1.1 punkte nurodytų priemonių įrengiamos ir liepsnos nepraleidžiančios sklendės. Liepsnos nepraleidžiančios sklendės privalo veikti automatiškai, tačiau taip pat turi būti įmanoma jas uždaryti ranka iš abiejų pertvaros arba denio pusių. Sklendei įrengiamas indikatorius, rodantis, ar ji atidaryta, ar užverta. Tačiau liepsnos nepraleidžiančių sklendžių įrengti kanaluose neprivaloma, jei kanalai išvedami per patalpas, apsuptas A kategorijos patalpų, kuriose tokie kanalai neįrengiami, ir su sąlyga, kad šie kanalai yra tiek pat atsparūs ugniai, kiek atitvarai, kuriuos jie kerta. Liepsnos nepraleidžiančios sklendės turi būti lengvai prieinamos. Jei jos įrengtos už lubų arba sienų apmušalų, šiuose apmušaluose įtaisomos durelės sklendžių apžiūrai, prie kurių pritvirtinama lentelė su liepsnos nepraleidžiančios sklendės identifikacijos numeriu. Šis liepsnos nepraleidžiančios sklendės identifikacijos numeris taip pat pažymimas ant visų privalomų turėti jos nuotolinio valdymo priemonių.

7.3.2. B kategorijos pertvaras kertantys vėdinimo kanalai, kurių atviras skerspjūvio plotas didesnis kaip 0,02 kv. m, apgaubiami 900 mm ilgio lakštinio plieno gaubtais, optimaliai užtikrinant, kad gaubtas dengtų po 450 mm kanalo iš abiejų pertvaros pusių; tačiau gaubtas neprivalomas, jei pats kanalas atkarpoje, ties kuria jis kerta pertvarą, yra iš plieno.

7.4. Daugiau kaip 36 keleivius vežančių keleivinių laivų vėdinimo sistemos

7.4.1. Daugiau kaip 36 keleivius vežančio keleivinio laivo vėdinimo sistema privalo atitikti šiuos papildomus reikalavimus.

7.4.2. Ventiliatoriai paprastai išdėstomi taip, kad į skirtingas patalpas išvesti jų kanalai neišeitų už pagrindinės vertikalios zonos ribų.

7.4.3. Jei vėdinimo sistemos išvedamos per angas deniuose, laikomasi 3.1 punkto ir 4.1.1.5 punkto reikalavimų dėl denių atsparumo ugniai, taip pat imamasi ir papildomų priemonių, siekiant sumažinti tikimybę, kad dūmai ir karštos dujos prasiskverbs per vėdinimo sistemą iš vienos tarpdenio patalpos į kitą. Vertikalūs kanalai be 7.4 punkte nurodytos izoliacijos prireikus turi būti papildomai izoliuoti pagal atitinkamus 9.1 ir 9.2 lentelių normatyvus.

7.4.4. Ne krovinių patalpose įrenti vėdinimo kanalai turi būti pagaminti iš šių medžiagų:

7.4.4.1. ne mažesnio kaip 0,075 kv. m atviro skerspjūvio ploto kanalai ir visi daugiau kaip vienam tarpdeniui skirti vertikalūs kanalai gaminami iš plieno arba kitokios lygiavertės medžiagos;

7.4.4.2. mažesnio kaip 0,075 kv. m atviro skerspjūvio ploto kanalai, jei tai nėra 7.4.4.1 punkte nurodyti vertikalūs kanalai, gaminami iš nedegių medžiagų. Jei šie kanalai išvedami per išpjovas A arba B kategorijos pertvarose, privaloma tinkamai atsižvelgti į tai, kad būtų užtikrintas šių pertvarų atsparumas ugniai;

7.4.4.3. neilgos kanalų dalys, paprastai ne didesnio kaip 0,02 kv. m atviro skerspjūvio ploto ir ne ilgesnės kaip 2 m, neprivalo būti nedegios, jei jos:

7.4.4.3.1. pagamintos iš medžiagos, turinčios lėto ugnies plitimo savybes;

7.4.4.3.2. įrengiamos tiktai vėdinimo sistemos gale;

7.4.4.3.3. išdėstytos ne arčiau kaip 600 mm, matuojant išilgai kanalo, nuo išpjovos arba B kategorijos pertvaroje (įskaitant ištisinius B kategorijos lubų apmušalus).

7.4.5. Atidalytoms laiptinėms vėdinti ir prižiūrėti naudojama autonomiška ventiliatorių ir kanalų sistema, kuri nenaudojama jokioms kitoms vėdinimo sistemą apimančioms patalpoms.

7.4.6. Ištraukiamojo vėdinimo kanaluose jų apžiūrai ir jiems išvalyti įrengiami liukai. Šie liukai turi būti įrengti netoli priešgaisrinių sklendžių.

7.5. Virtuvių viryklių ištraukiamojo vėdinimo kanalai

7.5.1. Reikalavimai daugiau kaip 36 keleivius vežantiems keleiviniams laivams

Virtuvių viryklių ištraukiamojo vėdinimo kanalai turi atitikti 7.2.1.2.1 ir 7.2.1.2.2 punktų reikalavimus ir juose privaloma įrengti:

7.5.1.1. lengvai nuimamą prireikus išvalyti riebalų surinktuvą; vietoj jo leidžiama įrengti aprobuotą riebalų šalinimo sistemą;

7.5.1.2. apatiniame kanalo gale įrengtą automatiškai ir nuotoliniu būdu valdomą liepsnos nepraleidžiančią sklendę, be to, nuotoliniu būdu valdomą liepsnos nepraleidžiančią sklendę, įrengtą viršutiniame kanalo gale;

7.5.1.3. stacionarias priemones liepsnai kanalo viduje gesinti;

7.5.1.4. nuotolinio valdymo priemones ištraukiamiesiems ventiliatoriams bei oro tiekimo ventiliatoriams išjungti, 7.5.1.2 punkte nurodytoms liepsnos nepraleidžiančioms sklendėms reguliuoti ir priešgaisrinei sistemai valdyti; šios priemonės įrengiamos prie pat įėjimo į virtuvę. Jei įrengta daugiakanalė vėdinimo sistema, prie šių valdymo priemonių įrengiamos ir priemonės, skirtos nuotoliniu būdu uždaryti visiems kanalams, per kuriuos į tą patį pagrindinį kanalą ištraukiamas oras prieš paleidžiant į vėdinimo sistemą liepsną gesinančias medžiagas;

7.5.1.5. patogiai išdėstytus liukus kanalams apžiūrėti ir valyti.

7.5.2. Nuostatos dėl krovininių laivų ir ne daugiau kaip 36 keleivius vežančių keleivinių laivų

7.5.2.1. Ten, kur virtuvių viryklių ištraukiamojo vėdinimo kanalai kerta gyvenamąsias patalpas arba patalpas, kuriose yra degių medžiagų, jie turi būti sukonstruoti iš A kategorijos pertvarų. Kiekviename ištraukiamojo vėdinimo kanale privaloma įrengti:

7.5.2.1.1. lengvai nuimamą prireikus išvalyti riebalų surinktuvą;

7.5.2.1.2. apatiniame kanalo gale įrengtą liepsnos nepraleidžiančią sklendę;

7.5.2.1.3. iš virtuvės valdomas priemones ištraukiamiesiems ventiliatoriams išjungti;

7.5.2.1.4. stacionarias priemones liepsnai kanalo viduje gesinti.

______________

---

^* Liudijimų sąraše yra trumpi visų ten nurodytų liudijimų ir dokumentų aprašai, kad kranto darbuotojams, pareigūnams ir laivų kapitonams būtų lengviau įvertinti dokumentus ir liudijimus, kurių reikia valstybinei kontrolei uoste vykdyti ir sklandžiam laivų darbui uostuose užtikrinti.

^* Organizacijos pavadinimas pakeistas į Tarptautinę jūrų organizaciją (TJO), remiantis Organizacijos konvencijos pakeitimais, įsigaliojusiais 1982 m. gegužės 22 d.

^* Parašai praleisti.

^* Parašai praleisti.

^* Žr. iš dalies pakeistą aplinkraštį SLS.14/Circ.115 dėl lengvatinių liudijimų išdavimo pagal 1974 m. SOLAS konvencijos ir jos dalinių pakeitimų nuostatas.

^** Žr. Visuotinį ir suvienodintą suderintos laivų apžiūrų ir liudijimų jiems išdavimo sistemos (SAUS) įdiegimą ir Rekomendacijas dėl apžiūrų, atliekamų pagal suderintą laivų apžiūrų ir liudijimų jiems išdavimo sistemą, Organizacijos priimtas atitinkamai pagal rezoliucijas A.883(21) ir A.948(23).

^* Žr. Rezoliuciją A.794(19) dėl keleivinių ro-ro laivų apžiūrų ir tikrinimų ir aplinkraštį MSC/Circ.956 „Rekomendacijos vėliavos valstybėms dėl planuose nenumatyto keleivinių ro-ro laivų tikrinimo“.

^* Žr. Aprobuotą krovininio laivo saugios įrangos sąrašą (aplinkraštis SLS.14/Circ. l).

^* Žr. Rezoliuciją A.791(19) dėl 1969 m. Tarptautinės konvencijos dėl laivų matmenų nustatymo taikymo esamiems laivams.

^* Žr. Rezoliuciją A.561(14) dėl liudijimų teksto vertimo.

^* Žr. Organizacijos rezoliuciją A.787(19), iš dalies pakeistą rezoliucija A.882(21) dėl uosto valstybės kontrolės tvarkos.

^** Žr. šias Organizacijos priimtas rezoliucijas:

A.849(20): Jūrų laivų avarijų ir pavojingų incidentų tyrimo kodeksas, iš dalies pakeistas pagal rezoliuciją A.884(21).

Žr. taip pat šiuos dokumentus:

MSC/Circ.953-MEPC/Circ.372: Pranešimai apie avarijas ir nelaimingus atvejus jūroje. Pataisyta suderinta pranešimų rengimo tvarka – pranešimai, kurių reikalaujama pagal SOLAS konvencijos I/21 taisyklę ir MARPOL 73/78 konvencijos 8 ir 12 straipsnius.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.650 dėl kapitalinių perdirbimų ir pakeitimų sąvokos aiškinimo.

^** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.609 dėl 1974 m. SOLAS konvencijos II-1/1.3 taisyklės aiškinimo

^* Šis terminas naudojamas iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusiame II-2 skyriuje. Pataisytame II-2 skyriuje šį terminą atitinka terminas „ro-ro patalpos“.

^* Žr. rezoliucija A.798(19) Organizacijos priimtas rekomendacijas dėl jūros vandens balasto cisternoms nuo korozijos apsaugoti skirtų sistemų parinkimo, taikymo ir priežiūros.

^** Žr. Rekomendacijas dėl priemonių, užtikrinančių galimybę saugiai patekti į tanklaivio priekį, Jūrų saugumo komiteto priimta rezoliucija MSC.62(67).

^*** Žr. Rekomendacijas dėl priemonių tanklaiviams vilkti avariniais atvejais, Jūrų saugumo komiteto priimtas rezoliucija MSC.35(63).

^* Žr. 4 priedą

^** Žr. Organizacijos rezoliucija A.864(20) priimtas „Rekomendacijas, kurių laivuose reikia laikytis įeinant į uždaras patalpas ir ertmes“.

^* Vietoj šios dalies nuostatų galima naudotis Rezoliucija A.265(VIII) Organizacijos priimtomis Taisyklėmis dėl keleivinių laivų skirstymo į skyrius ir jų stovumo, prilygintomis 1960 m. Tarptautinės konvencijos dėl žmogaus gyvybės apsaugos jūroje II skyriaus B dalies nuostatoms, su sąlyga, kad būtų naudojamasi visu jų turiniu.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.541 (galimi jo daliniai pakeitimai): Rekomendacinės pastabos dėl keleivinių laivų sandarumo aukščiau pertvarų denio užtvindymo požiūriu, nurodančios, kaip tinkamai taikyti iš dalies pakeistos 1974 m. SOLAS konvencijos II-1/8 taisyklę ir 20 taisyklės 1 punktą.

^* Dėl konkrečių stovumo reikalavimų keleiviniams ro-ro laivams žr. 1995 m. SOLAS konferencijos 14 rezoliuciją ir rezoliuciją MSC.141(76), „Pataisytas naujo pavyzdžio tikrinimo metodas pagal 1995 m. SOLAS konferencijos 14 rezoliuciją“.

^** Žr. Rekomendacijas dėl standartinio metodo norint nustatyti, ar keleivinio laivo priešinio krenui borto ertmių užtvindymo reguliavimo priemonės atitinka joms keliamus reikalavimus, Organizacijos priimtus rezoliucija A.266(VIII).

^** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.649 – Rezoliucijos MSC.26(60) ir aplinkraščio MSC/Circ.574 nuostatų aiškinimas.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.855 – Laivo priekio statmens sąvokos, taikant SOLAS konvencijos U-l/10 taisyklę, išaiškinimas.

^* Žr. IEC leidinį Nr. 60529 (1989 m.), iš dalies pataisytą 1 pataisa (1999 m.):

1) elektros varikliai, su jais susijusios elektros grandinės ir valdymo agregatai, apsaugoti pagal standartą IPX7;

2) durų padėties indikatoriai ir su jais susiję elektros grandinių mazgai, apsaugoti pagal standartą IPX8; ir

3) įspėjamoji durų judėjimo signalizacija, apsaugota pagal standartą IPX6.

Leidžiama įrengti ir kitokias elektros komponentų apsaugos priemones, jei administracija įsitikintų, jog jomis pasiekiama lygiavertė apsauga. Bandant vandeniu pagal standartą IPX8 apsaugotus gaubtus ir korpusus, vandens slėgis turi atitikti slėgį, kurį jie patirtų 36 valandas užtvindyti įrengimo vietose.

^* Jūrų saugumo komiteto 68-ojoje sesijoje nutarta, kad 2, 3 ir 4 punktų pradžioje būtų žodžiai „keleiviniuose ro-ro laivuose“.

** Jūrų saugumo komiteto 67-ojoje sesijoje nutarta, kad žodžiai „2 punktas“ būtų pakeisti žodžiais „2 ir 3 punktai“.

*** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.541 (atsižvelgiant į galimus jo dalinius pakeitimus): Rekomendacinės pastabos dėl keleivinių laivų sandarumo aukščiau pertvarų denio užtvindymo požiūriu, nurodančios, kaip tinkamai taikyti iš dalies pakeistos 1974 m. SOLAS konvencijos II-1 skyriaus 8 taisyklės ir 20 taisyklės 1 punkto nuostatas.

^* Žr. Rezoliucija A.793(19) Organizacijos priimtas rekomendacijas dėl keleivinių ro-ro laivų lacportų konstrukcijos tvirtumo, saugumo ir įtaisų jiems užrakinti.

** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.541 (atsižvelgiant į galimus jo pakeitimus): Rekomendacinės pastabos dėl keleivinių laivų sandarumo aukščiau pertvarų denio užtvindymo požiūriu, nurodančios, kaip tinkamai taikyti iš dalies pakeistos 1974 m. SOLAS konvencijos II-1 skyriaus 8 taisyklės ir 20 taisyklės 1 punkto nuostatas.

^* Žr. Nepažeisto laivo stovumo kodeksą dėl visų tipų laivų, kuriems taikomi TJO dokumentai, Organizacijos priimtą Rezoliuciją A.749(18) ir iš dalies pakeistą Rezoliucija MSC.75(69).

Taip pat žr. aplinkraščius: MSC/Circ.456 – Rekomendacijos dėl nepažeisto laivo stovumo informacijos parengimo; MSC/Circ.706 – Rekomendacijos dėl nepažeisto laivo stovumo, skirtos tanklaiviams, atliekantiems krovinių perkrovimo operacijas; MSC/Circ.707 – Rekomendacijos kapitonui, kaip išvengti pavojingų situacijų laivui plaukiant pabangiui ir beveik pabangiui.

** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.919 „Rekomendacijos dėl kovos su apgadinimais schemų“.

^** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.434 „Rekomendacijos dėl informacijos sausakrūvių laivų kapitonams apie laivo užtvindymo poveikį parengimo“.

^* Jūrų saugumo komitetas, priimdamas B-l dalies nuostatas, atkreipė administracijų dėmesį, kad šios nuostatos turi būti taikomos kartu su Organizacijos rezoliucija A.684(17) priimtais „SOLAS konvencijos reikalavimų dėl 100 m ilgio ir ilgesnių krovininių laivų dalijimo į skyrius ir jų avarinio stovumo išaiškinimais“ tam, kad būtų užtikrintas vienodas šių nuostatų taikymas. Žr. taip pat rezoliuciją MSC.76(69) dėl „SOLAS konvencijos reikalavimų dėl 100 m ilgio ir ilgesnių krovininių laivų dalijimo į skyrius ir jų avarinio stovumo išaiškinimų (rezoliucija A.684(17) išplėstinio taikymo“.

** B-1 dalies nuostatų neprivaloma taikyti laivams, kurie atitinka šių dokumentų reikalavimus:

1) MARPOL 73/78 konvencijos I Priedo;

2) Tarptautinio laivų, skirtų gabenti supiltus pavojingus birius cheminius krovinius, statybos ir įrangos kodekso;

3) Tarptautinio dujovežių kodekso;

4) Rekomendacijų dėl pakrančių įrenginius techniškai aptarnaujančių laivų projektavimo ir statybos (Rezoliucija AA69(XII));

5) iš dalies pakeisto Specialiosios paskirties laivų saugumo kodekso (Rezoliucija A.534(13) su daliniais pakeitimais);

6) 1966 m. Konvencijos dėl krovininės vaterlinijos 27 taisyklės nuostatų dėl avarinio stovumo, taikomų pagal rezoliucijas A.320(TX) ir A.514(13) su sąlyga, kad laivuose, kuriems taikomas 27 taisyklės 9 punktas, pagrindinės skersinės vandeniui nepralaidžios pertvaros tam, kad jas būtų galima laikyti patikimomis, išdėstomos pagal rezoliucijos A.320(TX) 12 punkto f papunkčio reikalavimus.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.651 „SOLAS konvencijos B-1 dalies II-1 skyriaus aiškinimas“.

** Atsižvelgiant į tai, kuriuo iš šių dviejų atvejų keliami griežtesni reikalavimai.

^*** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.919 „Rekomendacijos dėl kovos su apgadinimais schemų“.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.651 „SOLAS konvencijos II-1 skyriaus B-1 dalies aiškinimas“.

^** Žr. aplinkraštį MSC/Circ.647 „Rekomendacijos dėl nutekėjimo iš degiųjų skysčių sistemų sumažinimo iki minimumo“, papildytą aplinkraščiu MSC/Circ.851 „Rekomendacijos dėl mašinų skyriaus skystojo kuro sistemų“.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.834 „Rekomendacijos dėl mašinų skyriaus išplanavimo, konstravimo ir montažo“.

^** Žr. „Rekomendacijas dėl manevravimo informacijos ir jos pateikimo laivuose“ (rezoliucija A.601(15), „Laivų manevringumo normatyvus“ (rezoliucija MSC.137(76) ir „Paaiškinimus dėl laivų manevringumo normatyvų“ (aplinkraštis MSC/Circ.1053).

^* Žr. II-2 skyriaus 4 taisyklės 2 punktą „ Priemonės, skirtos naftos degalams, skystiems tepalams ir kitokiems lengvai užsiliepsnojantiems naftos produktams“.

^* Šios rekomendacijos Organizacijos priimtos rezoliucija A.467(XII).

^* Žr. Organizacijos rezoliucija A.468(XII) priimtą „Triukšmo lygių laivuose kodeksą“.

^* Žr. Tarptautinės elektrotechnikos komisijos išleistas rekomendacijas, ypač leidinį Nr. 92 – „Elektros įrenginiai laivuose“.

^* Čia turimas omenyje iki 2002 m. liepos 1 d. galiojęs V skyrius. Pataisytame V skyriuje jį atitinka 19 taisyklė.

^*+ Čia turimas omenyje iki 2002 m. liepos 1 d. galiojęs II-2 skyrius. Pataisytame II-2 skyriuje šiuos punktus atitinka 10 taisyklės 2.2.2 ir 2.2.3 punktai.

^* Turimas omenyje iki 2002 m. liepos 1 d. galiojęs V skyrius. Iš dalies pataisytame V skyriuje šią taisyklę atitinka 19 taisyklė.

** Čia turimi omenyje iki 2002 m. liepos 1 d. galiojusios II-2 dalies punktai. Iš dalies pataisytoje II-2 dalyje juos atitinka 10 taisyklės 2.2.2 ir 2.2.3 punktai.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.808: „Rekomendacijos dėl keleivinių laivų balso pranešimų sistemų, įskaitant jų kabelius, eksploatacijos normatyvų“.

^** Čia turimas omenyje iki 2002 m. liepos 1 d. galiojęs II-2 skyrius. Iš dalies pakeistame II-2 skyriuje jį atitinka 3 taisyklės 32 punktas.

^* Žr. „Rekomendacijas dėl chemikalų tanklaivių gaisro gesinimo sistemoms skirtų koncentratų plėtimosi putoms gaminti eksploatacinių savybių, išbandymo kriterijų bei patikrinimo“ (aplinkraštis MSC/Circ.799).

^* Žr. „Informaciją apie užsiliepsnojimo tašką ir rekomenduojamas gaisro gesinimo priemones degant chemikalams, kai nepritaikomi nei BC kodeksas, nei BC kodeksas“ (aplinkraštis MSC/Circ.553).

^** Žr. pagal aplinkraštį MSC/Circ.387 iš dalies pakeistas „Rekomendacijas dėl inertinių dujų sistemų“ (aplinkraštis MSC/Circ.353).

^* Žr. Organizacijos rezoliucija A.565(14) priimtas „Rekomenduojamas procedūras, skirtas tam, kad žemą užsiliepsnojimo tašką turintys naftos kroviniai nelegaliai ar atsitiktinai nebūtų panaudoti kurui“.

^* Žr. rekomendacijas, Tarptautinės standartizacijos organizacijos paskelbtas atskiruose leidiniuose ISO 15540:1999, „Žarnų agregatų atsparumo ugniai bandymų metodika“ ir ISO 15541:1999 „Reikalavimai, taikomi bandomajam stendui žarnų agregatų atsparumui ugniai išmėginti“.

^* Žr. aplinkraštį MSC/Circ.677 „Peržiūrėti reikalavimai dėl įtaisų, neleidžiančių liepsnai patekti į tanklaivių krovinių tankus, konstrukcijos, išbandymo ir išdėstymo“ ir aplinkraštį, iš dalies pakeistą aplinkraščiu MSC/Circ. 1009 MSC/Circ.450/Rev. l „Peržiūrėti veiksniai, į kuriuos privaloma atsižvelgti projektuojant įrenginius krovinių tankams vėdinti ir dujoms iš jų pašalinti“.

^* Žr. Organizacijos priimtą rezoliucija A.567(14) „Nurodymą dėl chemikalų tanklaivių inertinių dujų sistemos“.

^* Žr. Tarptautinės standartizacijos organizacijos leidinyje ISO 1716:2002 paskelbtas rekomendacijas „Šilumingumo nustatymas“.

^* Žr. Organizacijos rezoliucija A.830(19) priimtą Pavojaus signalų ir indikatorių kodeksą.

^* Šis ženklas lentelėje reiškia, kad atitvaras turi būti iš plieno arba kitos tolygios medžiagos, bet nereikalaujama, kad jis atitiktų A kategorijos normatyvus. Tačiau, jei kuriame nors denyje (išskyrus denius 10 kategorijos patalpose) įrengiamos angos išvesti elektros kabeliams, vamzdžiams arba vėdinimo kanalams, jos turi būti užsandarintos taip, kad per jas negalėtų prasiveržti liepsna ir dūmai. Angos orui įleisti, įtaisytos atitvaruose tarp valdymo postų (avarinių generatorių) ir atvirų denių, gali būti neuždaromo tipo, nebent būtų įrengta stacionari gesinimo dujomis sistema.

^* Šis ženklas reiškia, kad juo lentelėje pažymėtas atitvaras turi būti pagamintas iš plieno arba kitos tolygios medžiagos, bet nereikalaujama, kad ji atitiktų A kategorijos normatyvus. Tačiau jei kuriame nors denyje (išskyrus atvirą denį) padaromos angos išvesti elektros kabeliams, vamzdžiams arba vėdinimo kanalams, šios angos turi būti užsandarintos taip, kad per jas negalėtų prasiveržti liepsna ir dūmai. Oro įleidžiamosios angos, įtaisytos atitvaruose tarp valdymo postų (avarinių generatorių) ir atvirų denių, gali būti neuždaromo tipo, nebent šioms patalpoms būtų įrengta stacionari gesinimo dujomis sistema.

^* Šis ženklas reiškia, kad juo pažymėtas atitvaras turi būti iš plieno arba kitos tolygios medžiagos, bet nereikalaujama, kad jis atitiktų A kategorijos normatyvus. Tačiau jei kuriame nors denyje (išskyrus atvirą denį) padaromos angos išvesti elektros kabeliams, vamzdžiams arba vėdinimo kanalams, šios angos turi būti užsandarintos taip, kad per jas negalėtų prasiveržti liepsna ir dūmai. Oro įleidžiamosios angos, įtaisytos atitvaruose tarp valdymo postų (avarinių generatorių) ir atvirų denių, gali būti neuždaromo tipo, nebent šioms patalpoms būtų įrengta stacionari gesinimo dujomis sistema.

^* Terminas „atviras skerspjūvio plotas“ ir įrengiant iš anksto izoliuotą kanalą reiškia plotą, apskaičiuotą pagal kanalo vidaus skersmenį.