LIETUVOS RESPUBLIKOS

CUKRAUS

Į S T A T Y M A S

1995 m. balandžio 27 d. Nr. I-867

Vilnius

1 straipsnis. Įstatymo paskirtis

Šio įstatymo tikslas – sunorminti cukrinių runkelių augintojų, perdirbėjų, cukraus rinkos dalyvių bei valstybės institucijų santykius, kurių nereguliuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, ir sudaryti prielaidas valstybės cukraus politikai įgyvendinti.

2 straipsnis. Pagrindinės sąvokos

Šiame įstatyme:

cukrus – saldus kristalinis arba skystas cukrinių runkelių ar cukraus pusgaminio perdirbimo produktas;

cukraus pusgaminis – nebaigtos cukraus gamybos produktas, gautas perdirbus cukringus augalus;

cukraus rinka – mainų sritis, apimanti didmeninę ir mažmeninę prekybą cukrumi bei jo pusgaminiais;

cukraus rinkos dalyviai – cukraus gamintojai, vartotojai ir prekiautojai cukrumi bei jo pusgaminiais;

cukraus gamintojų susivienijimas – cukrinių runkelių perdirbėjų, cukrinių runkelių augintojų ir perdirbėjų susivienijimas, sudaromas savanoriškumo ir ūkinio savarankiškumo pagrindais.

3 straipsnis. Valstybės cukraus politika

Valstybė remia vietinės cukraus žaliavos auginimo ir perdirbimo pramonės plėtrą.

Valstybė garantuoja ir gina nepriklausomą nuo užsienio rinkos šalies aprūpinimą cukrumi.

4 straipsnis. Cukraus vidaus rinkos gynimo priemonės

Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliotos institucijos, gindamos cukraus gamintojus:

1) tiria cukraus rinkos konjunktūrą ir kainas, viešai skelbia šią informaciją;

2) rengia šalies cukraus gamybos, importo ir eksporto balanso projektus, jų ekonominį pagrindimą;

3) vykdo valstybės cukraus ir jo pusgaminių muitų politiką;

4) tvirtina cukraus slenkstines kainas, atsižvelgdamos į cukraus mažmeninių kainų kitimą;

5) taiko kvotas cukraus ir jo pusgaminių importui.

Draudžiama perdirbimo pramonei įvežti į šalį cukraus pusgaminį, kol ji nesupirko cukrinių runkelių pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytas kvotas. Stichinių nelaimių ir nederliaus metais cukraus pusgaminių įvežimą reguliuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybė.

5 straipsnis. Cukraus vidaus rinkos reguliavimo priemonės

Lietuvos Respublikoje taikomos šios cukraus rinkos reguliavimo priemonės:

1) vietinės cukraus žaliavos supirkimo kvotos ir kainos;

2) minimali kaina produkcijos, kuri pagaminta iš žaliavos, supirktos pagal kvotas;

3) didmeninė prekyba cukrumi – tik fabrikuose ir prekių biržose;

4) valstybinė cukraus kokybės kontrolė ir sertifikavimas;

5) žalos, padarytos dėl neteisėtos prekybos cukrumi, išieškojimas šalies cukraus gamintojų naudai.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė nustato šių priemonių taikymo tvarką ir sąlygas. Ji gali taikyti ir kitas kontrolės priemones.

6 straipsnis. Cukraus gamybos centralizavimas

Steigiant cukraus gamintojų susivienijimą, netaikomos Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo sankcijos, nustatytos dominuojantiems rinkos subjektams.

Lietuvos cukraus gamintojų susivienijimo steigimą ir jo veiklą koordinuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota valstybės institucija.

7 straipsnis. Lėšų centralizavimas ir naudojimas

Cukraus žaliavos auginimo ir perdirbimo techniniam pertvarkymui bei cukraus rinkos infrastruktūrai sukurti steigiamas Cukraus fondas. Cukraus fondas steigiamas kaip pelno nesiekianti institucija.

Cukraus fondo kapitalą sudaro cukraus fabrikų įnašai; lėšos, gautos pardavus licencijas cukraus importui; muito mokestis už cukraus pusgaminio įvežimą; valstybės, Lietuvos ir užsienio juridinių bei fizinių asmenų lėšos; taip pat paskolos ir kitos lėšos, skirtos cukraus tikslinėms programoms įgyvendinti.

8 straipsnis. Cukrinių runkelių supirkimo kreditavimas

Cukrinių runkelių perdirbėjams skiriami lengvatiniai sezoniniai kreditai, leidžiantys sumokėti už ne mažiau kaip 40 procentų pagal kvotas supirktų cukrinių runkelių.

Skelbiu šį Lietuvos Respublikos Seimo priimtą įstatymą.

RESPUBLIKOS PREZIDENTAS                                                       ALGIRDAS BRAZAUSKAS