LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL AUKŠTAITIJOS NACIONALINIO PARKO ZONAVIMO SCHEMOS PATIKSLINIMO
1994 m. gruodžio 14 d. Nr. 1249
Vilnius
Išdėstyti Aukštaitijos nacionalinio parko zonavimo schemos pagrindines nuostatas, kurioms pritarta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1109 „Dėl Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionalinių parkų zonavimo schemų pagrindinių nuostatų ir Rengtinų Aukštaitijos, Dzūkijos ir Žemaitijos nacionaliniuose parkuose projektų 1995 – 2000 metų programos“ (Žin., 1994, Nr. 88-1693), nauja redakcija (pridedama).
PRITARTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1994 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. 1109
(Lietuvos Respublikos Vyriausybės
1994 m. gruodžio 14 d. nutarimo Nr. 1249
redakcija)
Aukštaitijos nacionalinio parko zonavimo schemos pagrindinės nuostatos
Bendroji dalis
1. Aukštaitijos nacionalinio parko zonavimo schema parengta vykdant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. birželio 30 d. patvirtintus Vyriausybės programos įgyvendinimo veiksmus ir kryptis. Šią schemą parengė Miškų ūkio ministerija ir Aplinkos apsaugos ministerija, patikslinusios Lietuvos nacionalinio parko (vėliau pavadinta – Aukštaitijos nacionalinis parkas) projektus, kuriuos 1974 ir 1989 metais parengė Statybos ir architektūros mokslinio tyrimo institutas ir 1991 metais – Vilniaus universitetas.
2. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorija pagal gamtos ir kultūros vertybes, jų pobūdį, apsaugos formas ir panaudojimo galimybes yra skirstoma į funkcines zonas. Yra šios funkcinės zonos:
konservacinė – rezervatai ir draustiniai;
apsaugos (prezervacinė) – rezervatų, paviršinių vandens telkinių ir kelių apsaugos zonos;
rekreacinė – miško parkai, rekreacinės akvatorijos ir rekreacinių įstaigų teritorijos;
ūkinė – miškų ūkio ir žemės ūkio zonos;
bendrojo naudojimo vandenų zona.
3. Už Aukštaitijos nacionalinio parko ribų nustatoma parko apsaugos zona, kurios paskirtis – apsaugoti parko teritoriją nuo neigiamo ūkinės ir urbanistinės veiklos poveikio parko ekosistemoms, jų ekologinei pusiausvyrai ir kraštovaizdžiui.
4. Parko apsaugos ir naudojimo režimą visoje jo teritorijoje nustato bei ūkinę veiklą reglamentuoja:
4.1. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas, Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas, Lietuvos Respublikos kultūros vertybių apsaugos įstatymas;
4.2. Vandens telkinių apsaugos zonų sudarymo ir jų priežiūros nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1982 m. gruodžio 6 d. nutarimu Nr. 335 „Dėl Vandens telkinių apsaugos zonų sudarymo ir jų priežiūros nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1982, Nr. 36-419);
4.3. Bendrieji valstybinių rezervatų Lietuvos teritorijoje nuostatai ir Draustinių Lietuvos teritorijoje nuostatai, patvirtinti Lietuvos Ministrų Tarybos 1983 m. gruodžio 14 d. nutarimu Nr. 342 „Dėl valstybinių rezervatų ir draustinių Lietuvos teritorijoje“ (Žin., 1983, Nr. 36-383);
4.4. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“ (Žin., 1992, Nr. 17-491);
4.5. Aukštaitijos nacionalinio parko laikinieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio 22 d. nutarimu Nr. 283 „Dėl Dzūkijos, Kuršių nerijos, Žemaitijos, taip pat Aukštaitijos nacionalinių parkų, Trakų istorinio nacionalinio parko laikinųjų nuostatų ir Viešvilės valstybinio rezervato nuostatų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 19-562);
4.6. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652);
4.7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. spalio 6 d. nutarimas Nr. 735 „Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“ (Žin., 1992, Nr. 30-950);
4.8. Buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos bendrieji nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ (Žin., 1993, Nr. 18-460).
Konservacinė zona
5. Rezervatai:
5.1. Ažvinčių sengirės gamtinis rezervatas yra šiaurės rytinėje parko dalyje, apima vakarinę Ažvinčių girios dalį su Bivainėlio ežeru ir pelke.
Tikslas – išsaugoti Ažvinčių sengirę – vieną seniausių miško masyvų Rytų Lietuvoje su šiai vietovei būdinga augalija ir gyvūnija, taip pat Bivainėlio ežerą bei storiausią ir aukščiausią eglę Rytų Lietuvoje;
5.2. Trainiškio gamtinis rezervatas yra centrinėje parko dalyje, apima teritoriją į pietus nuo Baluošo ežero, Balčio bei Gruodiškio ežerus su miškingais apyežeriais.
Tikslas – išsaugoti kalvotą ežeringą gilių termokarstinės kilmės dubaklonių kompleksą, Gruodiškio ir Balčio ežerus, sengirės liekanas (15 kvartalo 10 sklype), vienintelę juodakaklių narų perimvietę Aukštaitijos nacionaliniame parke.
6. Draustiniai:
6.1. kompleksiniai draustiniai:
6.1.1. Baluošo kraštovaizdžio draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima Baluošo, Baluošykščio, Jaskučio, Sravinaičio, Laumakio ežerus ir jų apylinkes.
Tikslas – išsaugoti būdingą Rytų Lietuvai natūralų ežeringą ir miškingą kraštovaizdį, unikalų Baluošo ežero kompleksą su ežerinės kreidos dariniais, raiškų ir didžiausią Lietuvoje stambiai raižytą termokarstinių darinių reljefą;
6.1.2. Stripeikių kraštovaizdžio draustinis yra šiaurės vakarinėje parko dalyje, apima Stripeikių kaimo apylinkes.
Tikslas – išsaugoti zandrinius darinius su moreniniais gūbriais, senovinės bitininkystės muziejų, Stripeikių kaimo apylinkes, esamą miškingo kraštovaizdžio struktūrą;
6.2. gamtiniai draustiniai:
6.2.1. Darželių geomorfologinis draustinis yra vakarinėje parko dalyje, apima Darželių kaimo apylinkes.
Tikslas – išsaugoti Aukštaitijos aukštumoms būdingą kalvoto keiminio reljefo etaloną;
6.2.2. Salų geomorfologinis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima Salų pusiasalių šiaurinę dalį.
Tikslas – išsaugoti ežerų apsuptą kalvotą, daubotą, moreninį gūbrį Salų pusiasalyje;
6.2.3. Šiliniškių geomorfologinis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima Šiliniškių gūbrį tarp Pakaso, Ūkojo, Linkmeno, Almajo ežerų.
Tikslas – išsaugoti unikalų Lietuvoje stambų moreninį Šiliniškių tarpežerinį gūbrį, raiškų miškingą kraštovaizdį, Ginučių piliakalnį;
6.2.4. Minčios hidrografinis draustinis yra šiaurinėje parko dalyje, apima Minčios upės slėnį nuo Minčios kaimo iki Uteno ežero.
Tikslas – išsaugoti Minčios upės hidrografinę struktūrą bei miškingą jos slėnį, salpines terasas;
6.2.5. Žeimenio hidrografinis draustinis yra pietinėje parko dalyje, apima Žeimenio ežerą su apyežeriu.
Tikslas – išsaugoti natūralią hidrografinę Žeimenio ežero su salomis, pusiasaliais bei įlankomis struktūrą, Kretuonėlės upelį, jo krantus ir pakrantes, retųjų paukščių žiemojimo vietas;
6.2.6. Tauragno hidrografinis draustinis apima Tauragno ežerą, visą Tauragnos upelį ir jo slėnį.
Tikslas – išsaugoti miškingą hidrografinį giliausio Lietuvoje rininės kilmės Tauragno ežero kompleksą, unikalų sezoniškai išdžiūstančio Tauragnos upelio slėnį;
6.2.7. Juodupio hidrografinis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima visą Juodupio upelį (Dringio ežero intaką) ir jo slėnį.
Tikslas – išsaugoti Juodupio upelio ir Pajuodupio žemapelkės hidrografinį kompleksą, retųjų augalų augavietes;
6.2.8. Pliaušės hidrografinis draustinis yra šiaurės vakarinėje parko dalyje, apima Pliaušio ežerą su apyežeriu, Pliaušės upelį, jo slėnį ir mažuosius čia esančius ežerėlius.
Tikslas – išsaugoti Pliaušio ežerą ir aukštapelkę, Pliaušės upelio ir mažųjų čia esančių ežerėlių hidrografinį kompleksą, retųjų augalų augavietes, tetervinų tuokvietes ir maitinimosi vietas;
6.2.9. Švoginos hidrografinis draustinis yra rytinėje parko dalyje, apima Švoginos upės žemupį ir slėnį.
Tikslas – išsaugoti išlikusią natūralią giliaslėnę hidrografinę Švoginos upės struktūrą bei miškingą jos slėnį, retųjų augalų ir grybų augavietes, natūralias pievas;
6.2.10. Bukos hidrografinis draustinis yra šiaurinėje parko dalyje, apima Bukos upelį bei jo slėnį tarp Utenykščio ir Baluošo ežerų.
Tikslas – išsaugoti unikalią vingiuotą hidrografinę Bukos upės vagos struktūrą bei miškingą slėnį;
6.2.11. Žiežulnio hidrografinis draustinis yra šiaurės vakarinėje parko dalyje, apima Žiežulnio ežerą su apyežeriu ir Žiežulnos upelio slėnį.
Tikslas – išsaugoti Žiežulnio ežerą, į jį įtekančių šaltinių ir visą Žiežulnos upelio vagos vingių, miškingų šlaitų hidrografinį kompleksą, būdingą Rytų Lietuvos mažiesiems upeliams, bei retųjų augalų augavietes;
6.2.12. Daglėjaus hidrografinis draustinis yra šiaurinėje parko dalyje, apima Daglėjaus ežerą su apyežeriu.
Tikslas – išsaugoti originalią hidrografinę Daglėjaus ežero daubos struktūrą, miškingą aukštapelkinį apyežerį su plaukiojančiomis salelėmis;
6.2.13. Dringio – Asalnų įlankų hidrografinis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima pietinę Dringio ežero pakrantę bei Asalnų ežero rytinės pakrantės dalį, šių ežerų tarpežerį.
Tikslas – išsaugoti natūralią labai raižytą Asalnų ir Dringio ežerų (su salomis, pusiasaliais bei įlankomis) pakrančių hidrografinę struktūrą, retuosius augalus ir paminklinę pušį 37 kvartale (pusiasalyje), retųjų paukščių perimvietes;
6.2.14. Ginučių botaninis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima teritoriją tarp Linkmeno ir Asėko ežerų.
Tikslas – išsaugoti vieną vertingiausių Lietuvoje išlikusį ąžuolyno masyvą su jame esančiais žoliniais augalais;
6.2.15. Kurinių zoologinis (ornitologinis) draustinis yra pietvakarinėje parko dalyje, apima Kurinių pelkę.
Tikslas – išsaugoti retųjų ir nykstančių paukščių perimvietes (raudonkojų tulikų, didžiųjų baublių, šaukštasnapių ančių, stulgių) vandens užlietoje ir užpelkėjusioje žemumoje;
6.2.16. Žeimenos zoologinis (ichtiologinis) draustinis apima visą Žeimenos upę, esančią parko teritorijoje.
Tikslas – išsaugoti Žeimenos upėje esančias retąsias žuvų rūšis, šių žuvų nerštavietes;
6.2.17. Ažvinčių botaninis – zoologinis draustinis apima šiaurės rytinėje parko dalyje esančią Ažvinčių girios dalį.
Tikslas – išsaugoti Aukštaitijai būdingus retuosius augalus ir gyvūnus, jų augavietes ir gyvenamąsias vietas (23 augalų ir 33 gyvūnų rūšys iš Raudonosios knygos sąrašo; apyrečių augalų rūšių – 38, gyvūnų – 22);
6.2.18. Minčiagirės botaninis-zoologinis draustinis yra šiaurinėje parko dalyje, apima Minčios girios dalį.
Tikslas – išsaugoti retuosius augalus ir gyvūnus, jų augavietes ir gyvenamąsias vietas (retųjų augalų rūšių – 18, gyvūnų – 31);
6.2.19. Asėko botaninis-zoologinis draustinis yra centrinėje parko dalyje, apima Asėko ežerą su apyežeriu.
Tikslas – išsaugoti vandens ir pelkių paukščių gyvenamąsias vietas, sekliesiems Rytų Lietuvos ežerams būdingą gausią vandens ir pakrančių augaliją;
6.2.20. Krakežerių botaninis-zoologinis draustinis apima Knyčio ir Krakežerio pelkes ir ežerus, miško dalį į pietus nuo Uteno ežero.
Tikslas – išsaugoti didžiausią parko aukštapelkę, retuosius ir būdingus jai augalus (pelkines lanksvas, nariuotąsias ilgalūpes) bei gyvūnus (gerves, erelius rėksnius), Knyčio upelį ir jo versmes;
6.2.21. Kriogžlio botaninis-zoologinis draustinis yra pietinėje parko dalyje, apima Kriogžlio ežerą ir nuo jo į rytus esantį miško masyvą.
Tikslas – išsaugoti kurtinių ir kitų retųjų paukščių perimvietes, retųjų augalų augavietes bei Kriogžlio ežero ir žemapelkės ekosistemą, būdingą Rytų Lietuvos tarpežeriams;
6.2.22. Gilučio botaninis-zoologinis draustinis yra pietinėje parko dalyje, apima Gilučio ežerą su apyežeriu.
Tikslas – išsaugoti labai retų augalų (pelkinių uolaskėlių, vyriškųjų gegužraibių, pelkinių lanksvų) augavietes apyežeryje ir Luknelės upės slėnyje, vandens ir pelkių paukščių perimvietes;
6.3. Kultūriniai draustiniai:
6.3.1. – 6.3.5. Benediktavo, Stripeikių, Šakališkės ir Seniškio etnokultūriniai draustiniai apima šiuos kaimus ir jų įtakos zonas.
Tikslas – išsaugoti, regeneruoti ir eksponuoti turinčius kultūrinę vertę gatvinius kaimus, jų erdvinę planinę struktūrą, liaudies architektūros savitumus, želdinius, kitus senojo kaimo elementus;
6.3.6. – 6.3.10. Šuminų, Strazdų, Vaišnoriškės, Varniškių ir Salų II kaimų etnokultūriniai draustiniai apima šiuos kaimus ir jų įtakos zonas.
Tikslas – išsaugoti, regeneruoti ir eksponuoti etnografinę, kultūrinę vertę išlaikiusius mažus, padriko tipo kaimus, jų erdvinę planinę, urbanistinę struktūrą ir agrostruktūrą;
6.3.11. Kaltanėnų urbanistinis draustinis apima Kaltanėnų miestelio centrinę dalį.
Tikslas – išsaugoti Kaltanėnų miestelio erdvinę struktūrą su centrine stačiakampe, unikalia Lietuvoje aikšte, gatvėmis, pastatais (bažnyčia, Kaltanėnų dvaro svirnu) ir dvaro parką, turintį kultūrinę vertę;
6.3.12. Vyžių urbanistinis draustinis yra šiaurinėje parko dalyje, apima Vyžių kaimą ir sukultūrintą jo apylinkių kraštovaizdžio agrostruktūrą.
Tikslas – išsaugoti istoriškai susiklosčiusią, turinčią kultūrinę vertę vienkiemių tipo kaimo erdvinę planinę struktūrą ir agrostruktūrą;
6.3.13. Meironių urbanistinis draustinis apima šį kaimą.
Tikslas – išsaugoti istoriškai susiklosčiusią erdvinę planinę Meironių gatvinio kaimo struktūrą, senovinius daržų arimo panuovalius;
Apsaugos (prezervacinė) zona
7. Rezervatų apsaugos zona apima į vakarus nuo Ažvinčių sengirės gamtinio rezervato esančio miško pakraštį prie Utenykščio ežero.
Tikslas – apsaugoti Ažvinčių sengirės teritoriją nuo neigiamo ūkinės veiklos poveikio, auginti miškus, formuoti produktyvius medynus.
8. Paviršinių vandens telkinių apsaugos zonai yra priskirtos teritorijos palei Tauragno, Lūšių, Asalnų, Alksno, Ūkojo, Pakaso ir kitus ežerus, upes bei pelkes.
Tikslas – apsaugoti parko ežerus, upes ir pelkes nuo tiesioginės ūkinės veiklos poveikio, reguliuoti jos intensyvumą ir pobūdį.
Rekreacinė zona
10. Tikslas – naudoti zoną rekreacijai, sureguliuoti poilsiautojų ir turistų srautus, lokalizuoti rekreacinę veiklą parko teritorijoje, sudaryti lankytojams palankias poilsio sąlygas.
11. Miško parkai:
11.1. Palūšės miško parkas apima mišką, esantį į rytus nuo Dringio, Dringykščio, Lūšių, Šakarvos, Žeimenio ežerų su Juodinio, Taramos, Kavinio, Balčio ežerais;
12. Tikslas – pritaikyti nurodytuosius 11 punkte miško parkus intensyviam rekreaciniam naudojimui, lankymui, nustatytose vietose įrengus stacionarias stovyklavietes ir kitą rekreacinę įrangą.
13. Rekreacinės Lūšių, Lūšykščio, Asalnų, Asalnykščio, Ūkojo, Pakaso, Linkmeno, Almajo, Dringio, Alksno ir Šakarvos ežerų akvatorijos apima šių ežerų vandenis arba jų dalis.
Tikslas – išsaugoti ir naudoti rekreacijai tinkamus ežerus, jų pakrantes ir atabradus, sudaryti sąlygas vandens turizmui, maudytis, plaukioti ir irstytis.
14. Aukštaitijos nacionaliniame parke yra 23 žinybinės rekreacinės įstaigos su joms priskirtomis teritorijomis.
Tikslas – sudaryti palankias sąlygas parko lankytojams stacionariai poilsiauti ir juos tinkamai aptarnauti.
Tvarkymo kryptys:
rekonstruoti parko turizmo ir rekreacijos centrą Palūšėje ir Utenos akcinės bendrovės „Mėsa“ poilsio bazę;
panaikinti ir iškeldinti iš parko teritorijos menkaverčius pastatus (namelius), priklausančius Vilniaus universalinei parduotuvei ir Utenos valstybinei įmonei „Autopaslaugos“.
Ūkinė zona
15. Miškų ūkio zona apima didžiąsias Ažvinčių, Minčios, Pakretuonės, Azos miškų dalis bei kitus miškų masyvus, jų dalis.
Tikslas – auginti produktyvius medynus pagal ketvirtajai miškų grupei keliamus ūkinių miškų reikalavimus.
16. Žemės ūkio zona apima Petriškės, Strigailiškio, Stripeikių, Benediktavo, Antalksnės, Pupiškės, Grikiapelės, Motiejūnų, Obelų Rago, Linkiškės, Berniūnų, Šakališkės bei Kūrinių kaimų apylinkėse esančias žemės ūkio naudmenas.
Tikslas – ūkininkauti išsaugant būdingą Aukštaitijai agrarinio kraštovaizdžio struktūrą.
Bendrojo naudojimo vandenų zona