LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS TARYBA
N U T A R I M A S
DĖL BENDROSIOS IŠIMTIES SUTEIKIMO VERTIKALIESIEMS SUSITARIMAMS TAIKANT LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5, 6 IR 7 STRAIPSNIUS
1999 m. gruodžio 27 d. Nr. 38
Vilnius
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo Nr. VIII-1099 (Žin., 1999, Nr. 30-856) (toliau – Konkurencijos įstatymo) 5, 6 ir 7 straipsniais, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo Nr. VIII-1100 (Žin., 1999, Nr. 30-857) 3 straipsnį, Europos Bendrijos konkurencijos teisės ir politikos nuostatas bei bendrą ūkinės veiklos praktiką, nutaria:
Patvirtinti bendrąją išimtį vertikaliesiems susitarimams taikant Konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 7 straipsnius (pridedama).
Patvirtinta
Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos
1999 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 38
BENDROJI IŠIMTIS VERTIKALIESIEMS SUSITARIMAMS TAIKANT LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS ĮSTATYMO 5, 6 ir 7 STRAIPSNĮ
I. PAGRINDINĖS SĄVOKOS
1. Vertikalieji susitarimai – bet kuria forma (raštu ar žodžiu) dviejų ar daugiau ūkio subjektų sudarytos sutartys ar suderinti veiksmai, jeigu:
1.1. susitarimas sudaromas tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje; ir
2. Suderinti veiksmai – ūkio subjektų elgesys rinkoje, kai galima numanyti, jog ūkio subjektai susitarė dėl tokio elgesio ir yra tokio elgesio derinimo tarpusavyje įrodymų, arba kai tokio elgesio negalima paaiškinti kitaip.
4. Pirkėjas – ūkio subjektas, kuris perka prekes perparduoti arba kitaip panaudoti savo ūkinėje veikloje.
6. Susitarime nurodytos prekės – tai prekės, kaip apibrėžta Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje, esančios vertikaliojo susitarimo objektu.
7. Konkuruojančios prekės – prekės, kurios vartotojų požiūriu yra pakeičiamos viena į kitą dėl savo savybių, panaudojimo ir kainos.
8. Konkuruojančios prekių grupės – dvi ar daugiau prekių grupės, atpažįstamos pagal pavadinimą ar dizainą, arba prekės, parduodamos su bendru prekių ženklu ar kitokiu bendru skiriamuoju ženklu, kai kiekvienoje šių grupių yra viena arba daugiau konkuruojančių prekių.
9. Vertikalieji apribojimai – tiesiogiai ar netiesiogiai vertikaliuosiuose susitarimuose nustatytos prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo sąlygos, patenkančios į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reguliavimo sritį, įskaitant:
10. Išimtinio tiekimo įsipareigojimas – vertikalusis apribojimas, įpareigojantis tiekėją parduoti susitarime nurodytas prekes tik vienam pirkėjui.
11. Įsipareigojimas nekonkuruoti – vertikalusis apribojimas, įpareigojantis pirkėją:
12. Aktyviųjų pardavimų ribojimas – vertikalusis apribojimas, neleidžiantis distributoriui imtis aktyvių veiksmų parduodant prekes, inicijuojant individualių susitarimų sudarymą arba taikyti prekių pateikimo atitinkamiems pirkėjams bendrų priemonių, įskaitant pirkėjų paiešką, prekių platinimo tinklo kūrimą ir reklamą.
13. Pasyviųjų pardavimų ribojimas – vertikalusis apribojimas, neleidžiantis distributoriui priimti tam tikrų pirkėjų pasiūlymų parduoti prekes.
14. Išimtinio tiekimo susitarimas – vertikalusis susitarimas, kuriame nustatytas išimtinio tiekimo įsipareigojimas, įskaitant išimtinės distribucijos susitarimus.
Išimtinės distribucijos susitarimas – vertikalusis susitarimas, kuriame nustatytas tiekėjo įsipareigojimas parduoti susitarime nurodytas prekes tik vienam distributoriui konkrečiai apibrėžtoje, distributoriui išimtinai paskirtoje teritorijoje arba konkrečiai apibrėžtai, distributoriui išimtinai paskirtai pirkėjų grupei.
15. Išimtinio pirkimo susitarimas – vertikalusis susitarimas, kuriame nustatytas įsipareigojimas nekonkuruoti, verčiantis pirkėją pirkti susitarime nurodytas prekes tik iš konkretaus tiekėjo.
16. Pasirinktinės distribucijos susitarimas – vertikalusis susitarimas, pagal kurį tiekėjas tiesiogiai ar netiesiogiai parduoda susitarime nurodytas prekes tik įgaliotam distributoriui, kuris pasirenkamas pagal iš anksto tiekėjo nustatytus kriterijus, tačiau kuriam apibrėžta teritorija nėra priskiriama.
17. Franšizės susitarimas – vertikalusis susitarimas, pagal kurį viena susitarimo šalis (franšizės davėjas) už tiesioginį ar netiesioginį finansinį atlyginimą suteikia kitai susitarimo šaliai (franšizės gavėjui) teisę naudotis franšize, t. y. pramoninės ir intelektualinės nuosavybės teisėmis, susijusiomis su susitarime nurodytų prekių pavadinimu, ženklu, dizainu, autorinėmis teisėmis, know-how ar patentais, turint tikslą prekes parduoti ar perparduoti.
18. Know-how – nepatentuota, patirtimi gauta ir franšizės davėjo patikrinta praktinės informacijos visuma, kuri yra slapta, reikšminga ir identifikuojama.
„Slapta“ reiškia, kad know-how nėra plačiai žinoma arba lengvai prieinama, nepriklausomai ar ji yra laikoma komercine paslaptimi pagal Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 19 dalies apibrėžimą.
„Reikšminga“ reiškia, kad į know-how įeina informacija, kuri yra svarbi prekių pardavimui arba paslaugų teikimui galutiniam vartotojui, o ypač prekių pateikimui jas parduodant, poveikio vartotojams metodams, personalo ir finansų vadybai.
„Identifikuojama“ reiškia, kad know-how turi būti pateikta pakankamai išsamiai, idant būtų galima patikrinti, ar ji atitinka slaptumo ir reikšmingumo kriterijus.
II. BENDROSIOS IŠIMTIES TAIKYMAS
20. Vertikaliesiems susitarimams, numatantiems vertikaliuosius apribojimus, kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reguliavimo sritį, bet atitinka šiame nutarime nustatytas sąlygas, suteikiama bendroji išimtis ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis netaikoma.
21. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis taikoma visoms vertikaliųjų susitarimų rūšims, įskaitant:
22. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis taikoma vertikaliesiems susitarimams tarp bet kokio ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.), parduodančio prekes galutiniam vartotojui, ir jos narių, taip pat tarp tokio ūkio subjektų junginio ir jo tiekėjų, jeigu nė vieno iš tokio ūkio subjektų junginio narių kartu su susijusiais ūkio subjektais metinės bendrosios pajamos neviršija 10 milijonų litų.
23. Bendroji išimtis, kurią suteikia šis nutarimas, taikoma vertikaliesiems susitarimams, susijusiems su intelektualinės nuosavybės teisių perdavimu su tikslu naudoti ar perparduoti tiekiamas prekes, jeigu:
23.1. intelektualinės nuosavybės teisių perdavimas nėra pagrindinis vertikaliojo susitarimo objektas, bet yra tiesiogiai susijęs ir būtinas susitarimo įvykdymui; ir
24. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams tarp konkuruojančių ūkio subjektų. Tačiau bendroji išimtis taikoma, jeigu vertikalusis susitarimas, sudaromas tarp konkuruojančių ūkio subjektų, nenustato abipusių analogiškų teisių ir pareigų kiekvienai susitarimo šaliai, ir:
24.1. pirkėjas yra distributorius, o ne prekių, konkuruojančių su susitarime nurodytomis prekėmis, gamintojas; arba
24.2. pirkėjo metinės bendrosios pajamos neviršija 15 milijonų litų.
Taikant šį nutarimą, konkuruojančiais ūkio subjektais laikomi ūkio subjektai, kurie apibrėžti kaip konkurentai Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 9 dalyje arba kurie priklauso susijusių ūkio subjektų grupei, kurios bent vienas iš narių yra konkurentas vienai iš vertikaliojo susitarimo šalių.
III. RINKOS DALIES RIBOS
26. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis taikoma vertikaliesiems susitarimams su sąlyga, kad tiekėjo ir su juo susijusių ūkio subjektų užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 30 procentų.
Jeigu sudaromas susitarimas, numatantis išimtinio tiekimo įsipareigojimą, tai vertinama pirkėjo ir su juo susijusių ūkio subjektų užimama atitinkamos rinkos dalis.
IV. DRAUDŽIAMI SUSITARIMAI
27. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis netaikoma vertikaliesiems susitarimams, kurie tiesiogiai arba netiesiogiai, atskirai ar kartu su kitais veiksniais, kuriuos kontroliuoja susitarimo šalys, nustato tokius vertikaliuosius apribojimus:
27.3. riboja pasirinktinės distribucijos tinklo narių pasyvius ar aktyvius pardavimus galutiniams vartotojams;
28. Šio nutarimo 27.1 punktas netaikomas vertikaliesiems apribojimams, kuriais nustatomos maksimalios prekės perpardavimo kainos ar rekomenduojamos prekės perpardavimo kainos, kuriomis tiekėjas nurodo pirkėjui galimas perpardavimo kainas, tačiau neįpareigoja pirkėjo jų laikytis.
Šio punkto pirma dalis taikoma su sąlyga, kad tokių maksimalių ar rekomenduojamų kainų nustatymas dėl bet kurios iš susitarime dalyvaujančių šalių pastangų ar ekonominio spaudimo nesąlygoja minimalių ar fiksuotų kainų.
29. Šio nutarimo 27.2 punktas netaikomas tokiems vertikaliesiems prekių perpardavimo apribojimams:
29.1. aktyvių perpardavimų ribojimui kitiems pirkėjams išimtinai paskirtose teritorijose ar išimtinai paskirtoms pirkėjų grupėms, jei tokius apribojimus nustato tiekėjas savo tiesioginiams pirkėjams;
29.2. pasirinktinės distribucijos tinklo narių aktyvių ir pasyvių perpardavimų ribojimui neįgaliotiems distributoriams;
V. DRAUDŽIAMI VERTIKALIEJI APRIBOJIMAI
31. Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis netaikoma šiems vertikaliuosiuose susitarimuose nustatytiems vertikaliesiems apribojimams:
31.1. bet kokiam tiesioginiam ar netiesioginiam įsipareigojimui nekonkuruoti, jeigu toks įsipareigojimas nustatomas neribotam arba ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui;
31.2. bet kokiam tiesiogiai ar netiesiogiai taikomam įsipareigojimui, kuris verčia pirkėją, pasibaigus susitarimui, negaminti, nepirkti arba neplatinti tam tikrų prekių;
32. Šio nutarimo 31.1 punktas netaikomas, jei pirkėjas perparduoda susitarime nurodytas prekes patalpose, kurios priklauso tiekėjui, arba pirkėjas nuomoja šias patalpas iš tiekėjo su sąlyga, kad visais atvejais tokio įsipareigojimo trukmė neviršija laikotarpio, kurio metu pirkėjas naudojasi tiekėjo patalpomis.
33. Šio nutarimo 31.2 punktas netaikomas, jei pirkėjo įsipareigojimas susijęs su prekėmis, kurios konkuruoja su susitarime nurodytomis prekėmis, ir šis įsipareigojimas yra būtinas, siekiant apsaugoti know-how, kurią tiekėjas perduoda pirkėjui, ir įsipareigojimo galiojimo trukmė, pasibaigus susitarimui, yra ribota bei neviršija vienerių metų laikotarpio.
34. Šio nutarimo 31 punktas nedraudžia numatyti apribojimus know-how panaudojimui, perleidimui ir viešam atskleidimui neribotam laikotarpiui, jeigu know-how atitinka šio nutarimo 18 punkto reikalavimus.
35. Jeigu vertikalusis susitarimas nustato vertikaliuosius ribojimus, kurie neleidžiami pagal šio nutarimo 31 punktą ir kurie neatitinka 32–34 punktuose nustatytų išlygų, tai bendroji išimtis netaikoma, ir Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis taikomas ne visam susitarimui, o tik toms susitarimo dalims, kuriose šie įsipareigojimai yra nustatyti, jeigu tas susitarimo dalis galima atskirti nuo likusios susitarimo dalies.
VI. IŠIMTIES ATŠAUKIMAS ATITINKAMOSE RINKOSE
36. Konkurencijos taryba gali savo nutarimu atšaukti šiuo nutarimu suteiktos bendrosios išimties taikymą vertikaliesiems susitarimams, nustatantiems tam tikrus vertikaliuosius apribojimus atitinkamose rinkose, jeigu vertikalieji susitarimai, turintys panašius vertikaliuosius apribojimus, apima daugiau kaip 50 procentų tokios atitinkamos rinkos.
VII. INDIVIDUALUS IŠIMTIES ATŠAUKIMAS
38. Konkurencijos taryba gali savo nutarimu atšaukti šiuo nutarimu suteiktos bendrosios išimties taikymą atskiriems vertikaliesiems susitarimams, jeigu nustato, kad susitarimas turi poveikį, nesuderinamą su Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio reikalavimais, įskaitant:
38.1. įėjimas į atitinkamą rinką arba konkurencija rinkoje yra ribojama dėl bendro (kumuliacinio) vertikaliųjų susitarimų, nustatančių panašius vertikaliuosius apribojimus, poveikio;
38.2. maksimalių arba rekomenduojamų kainų naudojimas sąlygoja fiksuotų ar minimalių perpardavimo kainų nustatymą atitinkamoje rinkoje;
38.3. vertikalusis susitarimas turi tokį poveikį, kad kiti pirkėjai neturi alternatyvių susitarime nurodytų arba konkuruojančių prekių tiekimo šaltinių atitinkamoje rinkoje;
39. Pagal šio nutarimo 38 punktą priimtas nutarimas negali įsigalioti anksčiau kaip po 3 savaičių nuo pranešimo apie nutarimą išsiuntimo susitarimo šalims dienos.
40. Jeigu šiuo nutarimu suteikiamos bendrosios išimties galiojimas vertikaliajam susitarimui buvo patvirtintas pagal šio nutarimo 50 punktą, jos atšaukimas pagal šio nutarimo 38 punktą gali būti vykdomas tik remiantis informacija, kuri:
40.1. nebuvo pateikta Konkurencijos tarybai kreipiantis dėl patvirtinimo, kad susitarimui taikoma bendroji išimtis;
VIII. ATSKIROJI IŠIMTIS
IX. RINKOS DALIES APSKAIČIAVIMAS
42. Taikant šį nutarimą, ūkio subjekto užimama atitinkamos rinkos dalis apskaičiuojama kaip to ūkio subjekto ir susijusių ūkio subjektų perkamų ar parduodamų susitarime nurodytų prekių ir konkuruojančių prekių vertinės apimties procentinis santykis su bendra tokių perkamų ar parduodamų prekių vertine apimtimi atitinkamoje rinkoje. Tais atvejais, kai duomenų apie vertinę prekių apimtį nėra arba tokie duomenys neprieinami, ūkio subjekto užimama atitinkamos rinkos dalis gali būti nustatoma remiantis paskaičiavimais, pagrįstais kitais patikimais rinkos duomenimis, tarp jų ir fizine prekių apimtimi.
43. Apskaičiuojant ūkio subjekto ir susijusių ūkio subjektų perkamų ar parduodamų sutartyje nurodytų prekių ir konkuruojančių prekių apimtis, į jas netraukiama:
43.1. pirkimo ar pardavimo apimtis tarp to ūkio subjekto ir su juo susijusių ūkio subjektų (susijusių ūkio subjektų grupės vidaus apyvarta);
44. Apskaičiuojant rinkos dalį remiamasi paskutinių ūkinių metų ataskaitų duomenimis, išskyrus tuos atvejus, kai:
44.1. suinteresuoti ūkio subjektai įrodo, kad einamaisiais ūkinės veiklos metais įvyko reikšmingi ir ilgalaikiai jo rinkos dalies pokyčiai;
44.2. tokių ataskaitų duomenų nėra.
Jeigu paskutiniųjų ūkinių metų ataskaitų duomenimis remtis negalima dėl 44.1 ir 44.2 punktuose nurodytų aplinkybių, ūkio subjekto rinkos dalis apskaičiuojama remiantis kita patikima rinkos informacija, išskyrus tuos atvejus, kai ūkio subjektas praėjusiais metais ūkinės veiklos nevykdė.
45. Jeigu ūkio subjekto užimama atitinkamos rinkos dalis viršija nustatytą 30 procentų ribą, šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis toliau taikoma dar vienerius kalendorinius metus, einančius po tų metų, kai buvo viršyta rinkos dalies riba.
Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis taikoma ir susitarimams, sudarytiems šio punkto pirmoje dalyje nustatytu bendrosios išimties pratęsimo laikotarpiu, tačiau pasibaigus išimties pratęsimo terminui – bendroji išimtis nebetaikoma visiems susitarimams.
Jeigu išimties pratęsimo laikotarpiu ūkio subjektų rinkos dalis vėl sumažėja iki 30 procentų rinkos dalies ribos, bendroji išimtis galioja toliau.
Šio punkto pirma dalis netaikoma, jei šio nutarimo įsigaliojimo metu ūkio subjekto rinkos dalis buvo didesnė nei 30 procentų atitinkamos rinkos.
X. BENDRŲJŲ PAJAMŲ SKAIČIAVIMAS
46. Taikant šį nutarimą, ūkio subjektų metinės bendrosios pajamos skaičiuojamos:
46.1. prie visų iš ūkio subjekto veiklos gautų pajamų per praėjusius ūkinius metus pridedant visų su juo susijusių ūkio subjektų bendrąsias pajamas;
46.2. atimant gautas pajamas iš prekybos tarp ūkio subjekto ir su juo susijusių ūkio subjektų bei pajamas, gautas iš susijusių ūkio subjektų grupės vidaus apyvartos;
47. Apskaičiuojant metines bendrąsias pajamas, remiamasi privalomos finansinės atskaitomybės dokumentų duomenimis. Apskaičiuojant Lietuvos Respublikoje registruotų ūkio subjektų metines bendrąsias pajamas, laikoma, kad šio nutarimo 46.2 ir 46.3 punktuose nurodytas metines bendrąsias pajamas atitinka Pelno (nuostolio) ataskaitos eilučių „Pardavimai ir paslaugos“, „Kita veikla“ ir „Finansinė ir investicinė veikla“ suma.
48. Jeigu ūkio subjektų metinės bendrosios pajamos viršija ribas, nurodytas šio nutarimo 22 ir 24.2 punkte, šiuo nutarimu suteikta bendroji išimtis toliau taikoma dar vienerius kalendorinius metus po tų metų, kuriais buvo viršyta metinių bendrųjų pajamų riba.
Šio nutarimo 20 punkte nustatyta bendroji išimtis taikoma ir susitarimams, sudarytiems šio punkto pirmoje dalyje nustatytu bendrosios išimties pratęsimo laikotarpiu, tačiau pasibaigus išimties pratęsimo terminui bendroji išimtis nebetaikoma visiems susitarimams.
Jeigu išimties pratęsimo laikotarpiu ūkio subjektų bendrosios pajamos sumažėja iki 22 ir 24.2 punktuose nustatytų ribų, bendroji išimtis galioja toliau.
Šio punkto pirma dalis netaikoma, jei šio nutarimo įsigaliojimo metu ūkio subjekto metinės bendrosios pajamos viršijo šio nutarimo 22 ir 24.2 punkte nustatytas metinių bendrųjų pajamų ribas.
X. INFORMAVIMAS IR PATVIRTINIMAS
49. Vertikaliojo susitarimo, kuriam taikoma šiuo nutarimu suteikta bendroji išimtis, šalys privalo per 1 mėnesį nuo susitarimo įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai šią informaciją:
50. Vertikaliojo susitarimo šalys gali kreiptis į Konkurencijos tarybą, prašydamos patvirtinti, kad jų sudaromas susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas.
Konkurencijos taryba nustato kreipimosi dėl patvirtinimo, kad susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas, formą ir nurodo, kokią informaciją ūkio subjektai turi pateikti.
XI. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
52. Susitarimai, sudaryti prieš įsigaliojant šiam nutarimui, bus laikomi atitinkančiais Konkurencijos įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, jeigu per tris mėnesius nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos Konkurencijos tarybai bus pateikta šio nutarimo 49 punkte nurodyta informacija.
53. Taikydama šį nutarimą ir aiškindama šio nutarimo teisės normas, Konkurencijos taryba vadovausis Europos Komisijos ir Europos Teisingumo Teismo praktika ir išaiškinimais dėl vertikaliųjų susitarimų.
Priedas Nr. 1
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONKURENCIJOS TARYBA PAAIŠKINIMAI DĖL BENDROSIOS IŠIMTIES PRIĖMIMO VERTIKALIESIEMS SUSITARIMAMS
Lietuvos Respublikos konkurencijos taryba (toliau – Konkurencijos taryba),
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymu (toliau – Konkurencijos įstatymu);
atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo įsigaliojimo įstatymo 3 straipsnį;
vadovaudamasi Europos sutartimi, steigiančia asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių-narių, atstovaujančių vieną pusę, ir Lietuvos Respublikos, atstovaujančios kitą pusę;
vadovaudamasi Asociacijos tarybos tarp Europos bendrijų bei jų valstybių-narių, atstovaujančių vieną pusę, ir Lietuvos Respublikos, atstovaujančios kitą pusę, sprendimu dėl taisyklių, būtinų Europos sutarties, steigiančios asociaciją tarp Europos bendrijų bei jų šalių-narių, atstovaujančių vieną pusę, ir Lietuvos Respublikos, atstovaujančios kitą pusę, 64(1)(I), (1)(II) ir (2) straipsniui įgyvendinti;
atsižvelgdama į Europos bendrijų konkurencijos teisę, o ypač Europos Bendrijos steigimo sutartį, Europos Komisijos reglamentus 1983/83, 1984/83, 4087/88, Europos Komisijos Žaliąją knygą dėl vertikaliųjų susitarimų, Europos Komisijos pranešimą apie Bendrijos konkurencijos taisyklių taikymą vertikaliesiems ribojimams,
siekdama Lietuvos ir Europos Bendrijos konkurencijos teisės suderinamumo,
siekdama skatinti harmoningų ekonominių santykių plėtrą ir sudaryti sąlygas efektyviam ūkio subjektų bendradarbiavimui, lemiančiam ekonominę pažangą ir investicijas, pagerinančiam prekių paskirstymą bei teikiančiam naudą vartotojams,
patvirtino bendrąją išimtį vertikaliesiems susitarimams, taikant Konkurencijos įstatymo 5, 6 ir 7 straipsnius.
Šia bendrąja išimtimi nustatoma, kad tam tikriems ūkio subjektų sudaromiems vertikaliesiems susitarimams Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies draudimai nebus taikomi. Ši bendroji išimtis, Konkurencijos tarybos nuomone, turėtų suteikti didesnį teisinį aiškumą ūkio subjektams dėl jų sudaromų susitarimų teisėtumo pagal Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį bei palengvinti ūkio subjektų veiklą, daugeliu atvejų panaikinant būtinybę kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl atskirosios išimties suteikimo, sudarant ūkinėje praktikoje įprastus vertikaliuosius susitarimus.
I. Teisinės ir ekonominės prielaidos bendrosios išimties vertikaliesiems susitarimams suteikti
Konkurencijos įstatymo 5 straipsnis nurodo, kad „visi susitarimai, kuriais siekiama riboti konkurenciją arba kurie riboja ar gali riboti konkurenciją, yra draudžiami ir negalioja nuo jų sudarymo momento“. Konkurencijos įstatymo 6 straipsnis numato, kad dėl 5 straipsnyje nurodytų susitarimų gali būti suteikta išimtis, o Konkurencijos įstatymo 7 straipsnis įgalina Konkurencijos tarybą norminiu teisės aktu suteikti bendrąją išimtį tam tikroms susitarimų grupėms, jei „susitarimas skatina investicijas arba techninę ar ekonominę pažangą arba pagerina prekių paskirstymą ir dėl šių priežasčių sudaro galimybes visiems vartotojams gauti papildomos naudos, taip pat jeigu:
1) susitariančių šalių veiklai nesukelia apribojimų, kurie nėra būtini šiame straipsnyje nurodytiems tikslams pasiekti;
2) nesuteikia susitarimo šalims galimybės riboti konkurenciją didelėje atitinkamos rinkos dalyje“.
Kaip rodo bendra ūkinė praktika bei Europos Bendrijos patirtis, ūkio subjektų sudaromi susitarimai dažniausiai skatina ekonominę raidą ir pažangą bei dažniausiai negali itin apriboti konkurencijos, jeigu:
3) juose nėra kainų fiksavimo, absoliutaus teritorinio pasidalinimo ir kitų vertikaliųjų apribojimų, kurie gali itin reikšmingai riboti konkurenciją.
Tuo remdamasi Konkurencijos taryba suteikia bendrąją išimtį vertikaliesiems susitarimams taikant Konkurencijos įstatymo 5 straipsnį (toliau – bendrąją išimtį) ir tuo pačiu patvirtina, kad visi susitarimai, atitinkantys bendrojoje išimtyje nurodytas sąlygas, atitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio reikalavimus. Visi ūkio subjektai gali sudaryti susitarimus, kurie tenkina bendrosios išimties taikymo sąlygas, ir tokiems susitarimams Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatyti draudimai bei susitarimų negaliojimo sąlyga netaikomi.
II. Teigiamas vertikaliųjų susitarimų poveikis
Konkurencijos taryba, apibendrindama sukauptą Konkurencijos įstatymo įgyvendinimo patirtį bei atsižvelgdama į tarptautinę praktiką, pripažįsta, kad susitarimai, kurie nors ir turi vertikalaus pobūdžio konkurenciją apribojančių įsipareigojimų, daugeliu atvejų skatina ekonominę plėtrą, techninę bei ekonominę pažangą, investicijas, pagerina prekių paskirstymą ir dėl šių priežasčių sudaro galimybes visiems vartotojams gauti papildomos naudos.
Vertikalieji susitarimai dažnai palengvina pardavimų rėmimą, skatina aktyvią marketingo veiklą, užtikrina efektyvų bei racionalų prekių tiekimą. Vertikalieji susitarimai dažnai skatina konkurenciją tarp gamintojų, tiekiančių rinkai atskiras konkuruojančių prekių grupes. Pavyzdžiui, išimtinė distribucija dažnai yra efektyviausias, o kartais ir vienintelis įmanomas būdas gamintojui įeiti į rinką ir pradėti konkuruoti su jau esančiais gamintojais rinkoje.
Vertikalieji susitarimai pagerina prekių paskirstymą, nes tiekėjas gali efektyviai koncentruoti pardavimus, išvengdamas ekonominių santykių su dideliu rinkos dalyvių skaičiumi. Tai ypač aktualu tarptautinėje prekyboje, kur tiekėjui gali kilti daugybė problemų dėl jam nežinomos rinkos specifikos, teisinio reguliavimo, kalbos barjerų ir kitų veiksnių. Tokiu atveju išimtinio distributoriaus tam tikroje teritorijoje paskyrimas yra ekonomiškai naudingas ir racionalus prekybos organizavimo būdas.
III. Vertikaliųjų susitarimų sąvoka ir rūšys
Bendroji išimtis taikoma susitarimams dėl prekių pirkimo, pardavimo ar perpardavimo, sudaromiems tarp dviejų ar daugiau ūkio subjektų, iš kurių kiekvienas veikia skirtingame prekės gamybos ar platinimo lygmenyje (vertikaliesiems susitarimams). Tai, pavyzdžiui, gali būti susitarimas tarp prekės gamintojo ir distributoriaus ar tarp prekės importuotojo ir mažmeninės ar didmeninės prekybos subjekto. Vertikaliojo susitarimo sąvoka apima išimtinio pirkimo, išimtinio tiekimo, pasirinktinės distribucijos, franšizės ir kitus susitarimus.
Bendroji išimtis liečia tik tuos vertikaliuosius susitarimus, kuriuose yra nustatyti vertikalieji apribojimai, t. y. susitarimus, nustatančius sąlygas ar įpareigojimus, kurie patenka į Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio reguliavimo sritį.
IV. Ūkio subjektų užimamos atitinkamos rinkos dalies ribos
Vertikalieji apribojimai negali a priori riboti konkurencijos, jeigu juos nustatantys ūkio subjektai neturi pakankamos jėgos rinkoje, kad galėtų daryti reikšmingą ekonominį poveikį. Konkurencijos taryba mano, kad jeigu tiekėjo užimama atitinkamos rinkos dalis neviršija 30 procentų (esant išimtinio tiekimo įsipareigojimui – pirkėjo užimama atitinkamos rinkos dalis), tai mažai tikėtina, kad toks susitarimas gali turėti neigiamą poveikį konkurencijai.
Jeigu vertikalusis susitarimas sudaromas tarp ūkio subjektų junginio (asociacijos, susivienijimo, konsorciumo ir pan.) ir jos narių, taip pat tarp ūkio subjektų junginio ir tiekėjų arba tarp konkuruojančių ūkio subjektų, tai tokių susitarimų neigiamas poveikis konkurencijai yra labiau tikėtinas. Todėl tokiems susitarimams Konkurencijos taryba nustato bendrųjų pajamų ribą ir kitus papildomus reikalavimus.
V. Vertikalieji apribojimai, kurie gali itin reikšmingai riboti konkurenciją rinkoje
Konkurencijos tarybos nuomone, itin reikšmingai riboti konkurenciją gali vertikalieji apribojimai, kurie:
3) riboja pasirinktinės distribucijos tinklo narių pasyvius ar aktyvius pardavimus galutiniams vartotojams arba jų tarpusavio tiekimus;
4) riboja atsarginių dalių pardavimą ūkio subjektams, teikiantiems remonto ar kitas paslaugas, kai toks ribojimas nustatomas susitarimu tarp šių atsarginių dalių tiekėjo ir pirkėjo, kuris naudoja jas kaip sudėtines dalis (komplektuojančius gaminius) nuosavai produkcijai ir jas perparduoda;
6) nustato įpareigojimą negaminti, nepirkti arba neplatinti tam tikrų prekių pasibaigus susitarimo galiojimo laikotarpiui;
7) nustato įpareigojimą pasirinktinio platinimo sistemos nariams platinti arba neplatinti tam tikras konkuruojančių prekių grupes.
Susitarimams, kuriuose nustatyti 1–4 punktuose paminėti vertikalieji apribojimai, bendroji išimtis nesuteikiama, išskyrus išlygas, numatytas bendrojoje išimtyje. Jeigu vertikalusis susitarimas nustato apribojimus, numatytus 5–7 punktuose, tai bendroji išimtis netaikoma ne visam susitarimui, o tik toms susitarimo dalims, kuriose šie vertikalieji ribojimai yra nustatyti, jeigu tas susitarimo dalis galima atskirti nuo likusios susitarimo dalies, išskyrus išlygas, numatytas bendrojoje išimtyje.
1) Pirkėjo teisės laisvai nustatyti prekės perpardavimo kainą ribojimas
Susitarimas, kuris riboja prekės pirkėjo teisę laisvai nustatyti prekės perpardavimo kainą, gali itin riboti konkurenciją, jei pirkėjas įpareigojamas perparduoti prekes fiksuota tiekėjo nurodyta kaina arba kaina, kuri yra ne mažesnė už tiekėjo nurodytą kainą. Tokie vertikalieji apribojimai gali eliminuoti ar žymiai apriboti konkurenciją tarp distributorių ir todėl nėra leistini. Tačiau Konkurencijos taryba nurodo, kad tiekėjas gali nurodyti pirkėjui maksimalią prekės perpardavimo kainą ar rekomenduoti, kokia kaina distributorius turėtų parduoti prekes.
Maksimalių kainų nustatymas gali būti reikšmingas veiksnys siekiant padidinti pardavimų apimtis, mažinant prekės kainą vartotojams bei išsaugant prekės ženklo reputaciją, užtikrinant, kad prekės kaina nebus nepagrįstai didelė. Tiekėjas taip pat gali rekomenduoti kainą pirkėjui, į kurią šis gali atsižvelgti laisvai nustatydamas prekės pardavimo kainas. Tačiau Konkurencijos taryba pažymi, kad tokie prekės pirkėjo teisės laisvai nustatyti prekės perpardavimo kainą ribojimai galimi tik tuo atveju, jei maksimalių ar rekomenduojamų kainų nustatymas dėl bet kurios iš susitarimo šalių pastangų ar ekonominio spaudimo praktikoje netampa minimalių ar fiksuotų kainų pirkėjui nustatymu.
2) Prekės pirkėjo teisės laisvai perparduoti prekes ribojimas
Konkurencijos taryba mano, kad pirkėjo teisės laisvai perparduoti prekes ribojimas gali sąlygoti visišką konkurencijos eliminavimą atskirose teritorijose, panaikinti galimybę vartotojams ar pirkėjams galimybes įsigyti prekę iš alternatyvių tiekimo šaltinių ir tuo itin apriboti konkurenciją. Tokie vertikalūs ribojimai, kuriais ribojama pirkėjo teisė perparduoti prekes, pavyzdžiui, reikalavimas, kad distributorius atsisakytų parduoti prekes pirkėjams, esantiems už jam išimtinai priskirtos teritorijos ribų, yra draudžiami. Tačiau Taryba nurodo, kad tam tikri būtini tokio pobūdžio ribojimai yra leistini, o būtent:
a) tiekėjas gali reikalauti iš distributoriaus nevykdyti aktyvios veiklos parduodant prekes už išimtinai paskirtos teritorijos ribų arba pirkėjų ar vartotojų grupės;
b) tiekėjas gali drausti pasirinktinės distribucijos tinklo narių aktyvius ir pasyvius pardavimus jo neįgaliotiems distributoriams;
c) tiekėjas, tiekiantis pirkėjui prekes kaip sudėtines pirkėjo produkcijos dalis, gali riboti pirkėjo aktyvius ir pasyvius pardavimo veiksmus perparduodant šias prekes, išskyrus atvejus, kai pirkėjas šias prekes perparduoda kaip atsargines dalis savo produkcijai.
3) Pasirinktinės distribucijos tinklo narių tarpusavio tiekimų ribojimas
Konkurencijos taryba mano, kad pasirinktinės distribucijos susitarimas, kuriuo tiekėjas riboja pasirinktų distributorių teisę parduoti tiekėjo tiekiamas prekes vienas kitam, gali riboti konkurenciją rinkoje ir todėl tokiam susitarimui bendroji išimtis nesuteikiama, tačiau tiekėjas gali nustatyti draudimą distributoriams parduoti prekes perpardavimui kitiems ūkio subjektams, kurie nėra tiekėjo įgalioti platinti jo prekes.
4) Atsarginių dalių pardavimo ribojimas ūkio subjektams, teikiantiems remonto ar kitas paslaugas, kai toks ribojimas nustatomas susitarimu tarp šių atsarginių dalių tiekėjo ir pirkėjo, kuris naudoja jas kaip sudėtines dalis (komplektuojančius gaminius) nuosavai produkcijai ir jas perparduoda.
Kaip jau buvo minėta, tiekėjas, tiekiantis pirkėjui prekes kaip sudėtines pirkėjo produkcijos dalis, gali riboti pirkėjo aktyvius ir pasyvius pardavimo veiksmus perparduodant šias prekes. Tačiau jeigu toks ar panašus susitarimas apriboja ūkio subjekto, teikiančio remonto ar kitas paslaugas, galimybę įsigyti šias prekes, tai tokiam susitarimui bendroji išimtis nesuteikiama. Toks susitarimas gali iš esmės pakenkti tiek vartotojų, tiek ir paslaugas teikiančių ūkio subjekų interesams.
5) Įpareigojimas nekonkuruoti
Konkurencijos taryba mano, kad vertikalusis ribojimas, nustatantis įpareigojimą nekonkuruoti, gali itin apriboti konkurenciją, jeigu toks įsipareigojimas nustatomas neribotam arba ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Tačiau tais atvejais, kai pirkėjas perparduoda susitarime nurodytas prekes patalpose, kurios priklauso tiekėjui arba pirkėjas nuomoja šias patalpas iš tiekėjo, toks ribojimas atitinka bendrosios išimties sąlygas, tačiau tokio įsipareigojimo trukmė neturi viršyti laikotarpio, kurio metu pirkėjas naudojasi tiekėjo patalpomis.
6) Įpareigojimas negaminti, nepirkti arba neplatinti tam tikrų prekių, pasibaigus susitarimo galiojimo laikotarpiui
Konkurencijos tarybos nuomone, įpareigojimas, verčiantis pirkėją, pasibaigus susitarimui, negaminti, nepirkti arba neplatinti tam tikrų prekių labai suvaržo ūkio subjekto galimybes konkuruoti rinkoje, todėl toks vertikalusis ribojimas neatitinka bendrosios išimties sąlygų. Tačiau Taryba pažymi, kad tais atvejais, kai pirkėjo įsipareigojimas susijęs su prekėmis, kurios konkuruoja su susitarime nurodytomis prekėmis, ir šis įsipareigojimas yra būtinas, siekiant apsaugoti know-how, kurią tiekėjas perduoda pirkėjui, bei tokio įsipareigojimo galiojimo trukmė pasibaigus susitarimui yra ribota ir neviršija vienerių metų laikotarpio, tai toks vertikalus apribojimas atitinka bendrosios išimties sąlygas.
7) Įpareigojimas pasirinktinės distribucijos tinklo nariams platinti arba neplatinti tam tikras konkuruojančių prekių grupes
Vertikalusis apribojimas, verčiantis pasirinktinės distribucijos tinklo narius platinti ar neplatinti tam tikras kitų tiekėjų tiekiamas konkuruojančių prekių grupes, gali labai apriboti prekės tiekėjų įėjimo į rinką ir prekių platinimo galimybes ir tuo riboti konkurenciją rinkoje. Konkurencijos taryba mano, kad toks vertikalusis ribojimas neatitinka bendrosios išimties sąlygų.
VI. Konkurencijos tarybos teisės taikant bendrąją išimtį
Kaip jau buvo minėta, Konkurencijos tarybos nuomone, daugelis vertikaliųjų susitarimų, numatančių vertikaliuosius ribojimus, nelaikomi a priori ribojančiais konkurenciją, todėl jiems suteikiama bendroji išimtis iš Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio draudimų. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad bendroji išimtis apima labai platų spektrą vertikaliųjų susitarimų, kurie gali būti sudaromi ūkio subjektų, veikiančių įvairiose atitinkamose rinkose, Konkurencijos taryba neatmeta galimybės, jog gali paaiškėti, kad tam tikrų rūšių vertikalieji susitarimai ar tam tikrose atitinkamose rinkose sudaryti susitarimai vis tik neatitinka Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio reikalavimų ir todėl jiems bendroji išimtis negali būti suteikta. Tokiu atveju Konkurencijos taryba pasilieka sau teisę atšaukti bendrosios išimties taikymą.
Konkurencijos Taryba gali atšaukti bendrosios išimties taikymą atitinkamoje rinkoje, jeigu paaiškėja, kad toje rinkoje sudaryti vertikalieji susitarimai, turintys panašius vertikaliuosius apribojimus, apima daugiau kaip 50 procentų atitinkamos rinkos.
Konkurencijos taryba taip pat gali atšaukti bendrosios išimties taikymą individualiais atvejais atskiriems vertikaliesiems susitarimams, jeigu nustato, kad susitarimas turi poveikį, nesuderinamą su Konkurencijos įstatymo 6 straipsnio reikalavimais.
VII. Ūkio subjektų teisės ir pareigos naudojantis bendrąja išimtimi
Visi ūkio subjektai gali sudaryti susitarimus, atitinkančius bendrosios išimties sąlygas ir tokiems susitarimams Konkurencijos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies draudimai nebus taikomi. Sudarydami tokius susitarimus, ūkio subjektai neprivalo kreiptis į Konkurencijos tarybą pritarimo ar patvirtinimo, kad jų susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas. Tačiau sudarantys tokį susitarimą ūkio subjektai privalo per 1 mėnesį nuo susitarimo įsigaliojimo pateikti Konkurencijos tarybai informaciją apie susitarimo šalis, nurodyti susitarimo pavadinimą, jo galiojimo laikotarpį bei nustatytus vertikaliuosius ribojimus.
Susitarimams, sudarytiems prieš įsigaliojant šiam nutarimui, nustatomas trijų mėnesių laikotarpis, per kurį šalys turi pateikti nurodytą informaciją.
Ūkio subjektai taip pat gali kreiptis į Konkurencijos tarybą dėl patvirtinimo, kad jų sudaromas susitarimas atitinka bendrosios išimties sąlygas, tačiau tokiais atvejais jie turi pateikti Konkurencijos tarybai visą informaciją, reikalingą tokiam įvertinimui atlikti.
______________