LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS DĖL GALIMŲ GRĖSMIŲ LIETUVOS NACIONALINIAM SAUGUMUI IŠVADOS
2003 m. gruodžio 2 d. Nr. IX-1868
Vilnius
1 straipsnis.
Lietuvos Respublikos Seimo
2003 m. gruodžio 2 d. nutarimo Nr. IX-1868
priedas
LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO LAIKINOSIOS TYRIMO KOMISIJOS
DĖL GALIMŲ GRĖSMIŲ LIETUVOS NACIONALINIAM SAUGUMUI
I Š V A D A
Lietuvos Respublikos Seimo laikinoji tyrimo komisija dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui,
vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymais ir Seimo pavedimu;
vertindama grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, Nacionalinio saugumo strategiją ir kitus teisės aktus;
suprasdama, kad viešumas suteikia piliečiams galimybę tiesiogiai dalyvauti valstybės gyvenime ir tai yra demokratijos pagrindas;
siekdama patikrinti pateiktos informacijos patikimumą ir valstybiniu požiūriu įvertinti, ar esamos aplinkybės kelią grėsmę Lietuvos valstybei;
pabrėždama tai, kad kriterijai, vertinant valstybei iškylančias grėsmes bei su tuo susijusią politinę atsakomybę, yra platesni ir griežtesni, nei pateikiant vien teisinį situacijos įvertinimą;
apgailestaudama, kad Respublikos Prezidentas nebendradarbiavo su Komisija,
KONSTATUOJA:
Lietuvos Respublikos Seimas, susipažinęs su Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) 2003 m. spalio 21 d. pažymoje Nr. (03)-19-1155s-397s „Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui“ išdėstytais faktais ir atsižvelgdamas į Seimo valdybos 2003 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. 1805, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Seimo statuto 71 ir 73 straipsniais, 2003 m. lapkričio 3 d. nutarimu Nr. IX-1802, sudarė Seimo laikinąją tyrimo komisiją dėl galimų grėsmių Lietuvos nacionaliniam saugumui (toliau – Komisija).
Komisija sudaryta iš šių Seimo narių:
9) Gintaro Steponavičiaus.
Komisijos pirmininku paskirtas Aloyzas Sakalas. Komisija savo tyrimo pirmines išvadas Seimui turėjo pateikti iki 2003 m. gruodžio 1 d.
Vykdydama Seimo pavedimą, Komisija pasitvirtino tyrimo kryptis, susidedančias iš keturių dalių: „A. Prezidentas“, „B. Patarėjai (įskaitant visuomeninius)“, „C. Kiti asmenys“ ir „D. Teisinių dokumentų revizija ir tobulinimas“.
Komisija išklausė 44 įvairaus rango valstybės pareigūnų ir tarnautojų bei kitų asmenų paaiškinimus, susipažino su VSD, prokuratūros ir kitų institucijų pateiktais dokumentais bei kitais duomenimis.
Nors Komisija kvietė, Prezidentas atsisakė dalyvauti viešame Komisijos posėdyje ir atsakyti į Komisijos narių klausimus.
2003 m. lapkričio 6 d. įstatymu Nr. IX-1806 buvo pakeista Lietuvos Respublikos Seimo laikinųjų tyrimo komisijų įstatymo 7 straipsnio 6 dalis. Po šio pakeitimo nuo 2003 m. lapkričio 13 d. Komisijos posėdžiai buvo vieši, išskyrus tuos, kuriuose buvo nagrinėjami klausimai, susiję su valstybės paslaptimi.
Seimas 2003 m. lapkričio 13 d. protokoliniu nutarimu kreipėsi į Prezidentą, prašydamas nesikviesti aukščiausių valstybės teisėsaugos pareigūnų tol, kol vyksta ikiteisminis tyrimas ir dirba Seimo laikinoji tyrimo komisija, taip pat pasiūlė aukščiausiems valstybės teisėsaugos pareigūnams nekomentuoti Komisijos darbo ir priimamų sprendimų.
Šioje išvadoje „Prezidentūra“ suprantama kaip Prezidentas ir jo patarėjai.
Vykdydama Seimo pavedimą, Komisija siekė atsakyti į šiuos klausimus:
1. Ar Prezidentūrai darė įtakos užsienio valstybių abejotinos reputacijos asmenys ir organizacijos, galinčios turėti priešiškų Lietuvos nacionaliniam saugumui interesų, Lietuvos nusikalstamo pasaulio ir šešėlinių verslo struktūrų atstovai?
2. Ar ši įtaka ir konkretūs abejotinos reputacijos asmenų veiksmai sudarė grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui?
4. Ar Prezidentas kontroliavo savo patarėjų veiklą, ar patarėjai viršijo savo kompetenciją, neteisėtai kišosi į kitų institucijų darbą, neteisėtai naudojo savo galias?
5. Ar Prezidentas buvo ir yra pažeidžiamas?
Komisija, savo tyrimo metu susipažinusi su pateikta ir papildomai gauta informacija, konstatuoja, kad VSD 2003 m. spalio 21 d. pažymoje Nr. (03)-19-1155s-397s „Dėl negatyvių tendencijų, keliančių grėsmę valstybės nacionaliniam saugumui“ pateikta informacija yra patikima ir teisinga.
VSD generalinis direktorius M. Laurinkus Komisijai paliudijo, kad visi VSD vykdyti telefoninių pokalbių pasiklausymai buvo sankcionuoti, laikantis Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimų. Generalinė prokuratūra, Policijos departamentas ir Muitinės departamentas taip pat patvirtino telefoninių pokalbių pasiklausymo teisėtumą.
Žemiau Komisija pateikia savo vertinimus ir išvadas, kurios nekonkuruoja su teisinių institucijų vertinimais.
Pagrindinio R. Pakso rinkiminės kampanijos rėmėjo J. Borisovo įtaka Prezidentui
Komisija nustatė, kad J. Borisovas turėjo ir turi ypatingą įtaką Prezidentui.
J. Borisovas buvo pagrindinis R. Pakso rinkimų kampanijos rėmėjas. Jis R. Pakso rinkimų kampanijai oficialiai skyrė 1 mln. 205 tūkst. litų. Remiantis UAB „SIC Gallup Media“ atlikta analize, taip pat kratų metu iš J. Borisovo paimta medžiaga, galima manyti, kad R. Pakso rinkimų kampanijos metu buvo išleista daugiau lėšų, nei oficialiai deklaruota. Komisijai yra žinomi J. Borisovui priskiriami dokumentai, kuriuose nurodoma, kad jis rinkimų kampanijai skyrė ne 1 mln. litų, o mažiausiai – 1 mln. JAV dolerių. Šiuose dokumentuose numatyti ir J. Borisovo planai investuotas lėšas susigrąžinti, užimant oficialias pareigas, taip pat privilegijomis, apdovanojimais, grynaisiais pinigais, pagalba žlugdant konkurentus ir kitaip.
Tyrimo metu susipažinta su medžiaga, kuri leidžia teigti, kad J. Borisovas ne tik finansiškai rėmė R. Pakso rinkimų kampaniją, bet ir vaidino aktyvų ir dažnai sprendžiamąjį vaidmenį ją organizuojant. J. Borisovas reguliariai teikė konsultacijas ir patarimus vadovaujantiems R. Pakso rinkimų štabo asmenims, ne sykį buvo susitikęs ir bendravo su pačiu kandidatu į prezidentus R. Paksu. J. Borisovo pastangomis ir tarpininkavimu R. Pakso rinkimų kampanijai aktyviai talkino Rusijos kompanija „Almax“. Kompanijos „Almax“ veikloje yra požymių, rodančių, kad ji gali būti susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis. „Almax“ atstovai A. Zatonskaja ir A. Potninas 2002–2003 m. ne kartą lankėsi Lietuvoje ir buvo susitikę ne tik su J. Borisovu, bet ir su R. Paksu bei asmenimis, tiesiogiai organizavusiais R. Pakso rinkimų kampaniją.
Komisijai yra žinoma, kad J. Borisovo kompiuteryje kratos metu buvo rastas planas „Strekoza“, kurio autorystė priskirtina kompanijai „Almax“. Planą „Strekoza“ Komisija vertina kaip pasiruošimą nukreipti dėmesį nuo skandalingų Prezidento ir J. Borisovo santykių atspindėjimo Lietuvos žiniasklaidoje, sukeliant dirbtinį skandalą dėl Vyriausybės veiklos ir tuo destabilizuojant padėtį Lietuvoje.
2003 m. lapkričio 22 d. legaliai kirtę Lietuvos Respublikos valstybės sieną A. Potninas ir A. Zatonskaja atvyko į Lietuvą. Šie asmenys apsistojo J. Borisovui priklausančioje sodyboje Trakų rajono Vainių kaime. 2003 m. lapkričio 26 d. buvo atlikta krata J. Borisovo sodyboje, kurios metu paimta medžiaga, liudijanti apie siekius toliau daryti įtaką dabartinei Lietuvos politinei situacijai.
Komisija nustatė, kad J. Borisovo vadovaujama UAB „Aviabaltika“ tiesiogiai, o ne per specialią rinkimų sąskaitą, apmokėjo specialaus „Vakaro žinių“ 2003 m. sausio 3 d. numerio 300 tūkst. egzempliorių tiražą, taip pažeisdama Politinių kampanijų finansavimo kontrolės įstatymo 6 str. reikalavimus. „Vakaro žinių“ 2003 m. sausio 3 d. numeryje buvo pateikta informacija apie tariamą Vilniaus banko krizę, galėjusi sukelti ne tik finansinę krizę Lietuvoje, bet ir grėsmę nacionaliniam saugumui. Su šio numerio signaliniu egzemplioriumi 2003 m. sausio 1 d. susipažino būsimasis Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais R. Ačas, tą pačią dieną buvo supažindintas ir kandidatas į prezidentus R. Paksas. Nė vienas iš šių asmenų ne tik neatsisakė savo užpirkto 300 tūkst. egzempliorių tiražo, bet skubiai pareikalavo (R. Ačas), kad J. Borisovas apmokėtų šį tiražą. Be to, R. Ačas 2003 m. sausio 1 d. patarė J. Borisovui, kad šis perkeltų savo sąskaitas iš Vilniaus banko, nes po publikacijos esą kils panika.
Komisija taip pat nustatė, kad J. Borisovas jau po rinkimų siekė daryti įtaką Prezidento aplinkos formavimui, teikdamas primygtinius pasiūlymus dėl Prezidentūros struktūros ir patarėjų korpuso personalinės sudėties. Kompanija „Almax“ taip pat konsultavo Prezidentūros struktūros klausimais, rengė Prezidento patarėjų pareiginius nuostatus, parengė planą, kaip diskredituoti vieną iš Prezidento patarėjų.
Pas J. Borisovą kratų metu surasta dokumentų, kuriuose surašyti J. Borisovo planai. Šių planų realumą liudija tai, kad J. Borisovas, būdamas pagrindiniu R. Pakso rinkiminės kampanijos rėmėju, už šią paramą turėjo pagrindo tikėtis įgauti valdžios ir Prezidento patarėjo statusą. J. Borisovas manė galįs šantažuoti ir kontroliuoti Prezidentą iš jo gautais įsipareigojimais bei atskleisdamas tikrąjį savo vaidmenį rinkimų kampanijos metu.
Prezidentui prisiekus ir pradėjus eiti pareigas, J. Borisovas ėmėsi aktyvios veiklos, siekdamas daryti jam įtaką ir per tai įgyvendinti savo planus. 2003 m. kovo 17 d. pokalbiuose su kompanijos „Almax“ atstove A. Zatonskaja ir UAB „Restako“ vadovu A. Drakšu J. Borisovas konsultavosi, kas darytina, kadangi R. Paksas nevykdo jam raštu duotų savo įsipareigojimų, dėl to reiškė didelį nepasitenkinimą R. Paksu, grasino perduoti kompromituojančią R. Paksą medžiagą priešiškoms užsienio žvalgyboms, jei R. Paksas ir toliau nevykdys jo reikalavimų, įkalbinėjo A. Drakšą nedelsiant aplankyti R. Paksą ir jį paveikti. Prezidentas buvo sunerimęs dėl J. Borisovo reikalavimų ir per A. Drakšą siekė jį nuraminti.
2003 m. kovo 17 d. išvakarėse pas Prezidentą apsilankė VSD generalinis direktorius M. Laurinkus ir asmeniškai pateikė įslaptintą informaciją (5 telefoninių pokalbių įrašų išklotines) apie neteisėtą J. Borisovo veiklą bei perspėjo apie jo keliamą grėsmę Prezidentūros autoritetui ir Lietuvos nacionaliniam saugumui. 2003 m. kovo 17 d. J. Borisovas susitiko su Prezidentu ir iš pokalbio su juo suprato, kad J. Borisovo telefoninių pokalbių klausomasi. Apie tai 2003 m. kovo 18 d. telefonu J. Borisovas informavo A. Zatonskają ir savo advokatą V. Sirvydį.
J. Borisovas 2003 m. kovo 17 d. telefoninio pokalbio su A. Drakšu metu užsimena, kad už reikalavimų Prezidentui atsisakymą R. Ačas Prezidento vardu jam pažadėjo „stogą“ (apsaugą nuo teisinio persekiojimo).
2003 m. kovo 18 d., po įvykusio pokalbio su Prezidentu, J. Borisovas atsiėmė Rusijos piliečio pasą, kuris jam buvo reikalingas ūkiniams reikalams Rusijoje susitvarkyti, tuo pačiu netekdamas Lietuvos Respublikos pilietybės.
2003 m. kovo 25 d. J. Borisovas Prezidento vardu įteikė prašymą suteikti jam Lietuvos Respublikos pilietybę išimties tvarka. Prezidentūroje svarstant J. Borisovo ir kitų asmenų, prašančių Lietuvos Respublikos pilietybės, kandidatūras, Pilietybės reikalų komisija 2003 m. kovo 28 d., kaip yra priimta, kreipėsi į VSD informacijos apie visus svarstomus asmenis (įskaitant J. Borisovą). Komisija išsiaiškino, kad tą pačią dieną, kai VSD gavo užklausimą iš Prezidentūros, buvo paskambinta ir paprašyta J. Borisovo pavardę iš užklausimo išbraukti. VSD paprašius pateikti tai raštiškai, iš Prezidentūros buvo atsiųstas užklausimas jau be J. Borisovo pavardės. Prezidentūros kancleris A. Meškauskas patvirtino, kad nurodymą išbraukti J. Borisovo pavardę iš užklausimo VSD davė vienas iš Prezidento patarėjų (kuris konkrečiai, A. Meškauskas teigia neprisimenąs). Pilietybė išimties tvarka J. Borisovui buvo suteikta skubant ir nesilaikant nusistovėjusios tvarkos, apeinant suinteresuotas žinybas. 2003 m. balandžio 10 ir 11 dienomis J. Borisovas A. Drakšo telefonu reikalavo paveikti Prezidentą, kad jis kuo greičiau pasirašytų pilietybės suteikimo dokumentus. Prezidentas dekretą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės suteikimo išimties tvarka J. Borisovui pasirašė 2003 m. balandžio 11 d. Pilietybės suteikimo išimties tvarka procedūra paprastai užtrunka 2–3 mėnesius nuo prašymo padavimo dienos. J. Borisovui ji buvo suteikta per tris savaites. Tai, kad Lietuvos Respublikos pilietybė J. Borisovui buvo suteikta nepaisant VSD vadovo perspėjimo, Komisijai leidžia daryti išvadą, kad J. Borisovo galimybės paveikti Prezidentą yra didelės.
Komisija nustatė, kad J. Borisovo vadovaujamo holdingo „Aviabaltika“ darbuotojai 2003 m. gegužės 21 d. organizavo ir pasirašė sutartį dėl karinės ir dvigubos paskirties sraigtasparnių detalių tiekimo Sudano gynybos ministerijai, taip pat prekiavo karinių sraigtasparnių detalėmis su šalimis, įtrauktomis į terorizmą remiančių šalių sąrašą (Sudanas, Libija). Prezidentas apie tai buvo informuotas atsakingų Lietuvos pareigūnų; šį faktą paliudijo ir krašto apsaugos ministras L. A. Linkevičius.
Tačiau, paaiškėjus faktams apie neteisėtą J. Borisovo veiklą, Prezidentas nuo jo neatsiribojo. Remdamasi 2003 m. spalio 27 d. fiksuotais A. Drakšo ir Prezidento pokalbiais, Komisija pastebi, kad Prezidentas ir dabar supranta tai, jog J. Borisovas gali jį šantažuoti ir tokiu būdu turėti įtakos Prezidento veiklai.
Abejotinos reputacijos asmenų įtaka Prezidentūrai
Komisija nustatė, kad Prezidentūrai darė įtaką ir kiti abejotinos reputacijos asmenys.
Kontroversiškai vertinamas verslininkas, aktyvus R. Pakso rinkiminės kompanijos rėmėjas T. Barštys pagal Komisijos turimą medžiagą palaiko kontaktus su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis. Savo pokalbiuose T. Barštys po R. Pakso pergalės Prezidento rinkimuose neabejojo savo galimybėmis daryti įtaką Prezidentui, kadangi šis yra jam skolingas, taip pat veikti teisėsaugos institucijas, tokiu būdu siekdamas išvengti jų dėmesio.
Su Prezidento aplinka (buvusiu Prezidento patarėju nacionalinio saugumo klausimais R. Aču) yra susijusi R. Smailytė, kuri buvo VSD stebėjimo objektas. Per ją kai kurie abejotinos reputacijos asmenys užmezgė ryšius su aukštais pareigūnais ir siekė daryti įtaką, kad būtų pakeisti teisėsaugos institucijų vadovai. Pavyzdžiui, dar prieš 2003 m. balandį kylant garsiajam „sekimo skandalui“, už kurį tariamai buvo atsakingas Lietuvos generalinis policijos komisaras V. Grigaravičius, R. Smailytė pokalbyje su T. Barščiu minėjo apie numatomą V. Grigaravičiaus pakeitimą Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadu A. Songaila. Tą patvirtino ir tolesnė įvykių raida. Tai rodo, kad R. Smailytė informaciją apie numatomą V. Grigaravičiaus pakeitimą yra gavusi iš Prezidentūros.
R. Smailytė palaikė santykius su A. Aksentjevu, faktiniu asociacijos „Анзори – XXI век“ vadovu, kuris specialiųjų tarnybų žiniomis užsiima neteisėta veikla. Dėl savo įtakos Rusijos bei tarptautinėms nusikalstamoms struktūroms jis yra įtrauktas į asmenų, kuriems yra uždrausta įvažiuoti į Lietuvos Respubliką, JAV bei kai kurias kitas valstybes, sąrašus. A. Aksentjevas per R. Smailytę mėgino paveikti Prezidento patarėją nacionalinio saugumo klausimais R. Ačą ir kitus aukštus Lietuvos pareigūnus, kad jis galėtų įsitvirtinti Lietuvoje, gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvoje ir legalizuoti savo veiklą.
Nustatyta, kad R. Smailytė palaikė ryšius su asociacijos „Анзори – XXI век“ vadovo A. Aksentjevo verslo partneriu V. Jakučiu, kuris Lietuvos ir užsienio specialiųjų tarnybų yra siejamas su viena iš stambiausių cigarečių kontrabanda užsiimančių tarptautinių organizuotų nusikalstamų grupuočių, finansavusių tarptautines teroristines organizacijas. Per R. Smailytę V. Jakutis užmezgė kontaktus su Prezidentūra. V. Jakutis iš R. Ačo per R. Smailytę gaudavo jį dominančią konfidencialią informaciją alkoholio įmonių privatizavimo klausimais, taip pat teikė Prezidentūrai V. Jakučio konkurentus kompromituojančią informaciją. Už Prezidentūros palankumą V. Jakutis finansiškai rėmė Prezidentūrai politiškai artimus asmenis.
Valstybės sienos apsaugos tarnybos vadas A. Songaila, taip pat pareigūnai A. Žymančius ir G. Kuznecovas R. Smailytės prašymu per valstybės sieną be eilės praleisdavo abejotinos reputacijos asmenis.
Komisija nustatė, kad R. Ačo veikla domisi NATO šalių specialiosios tarnybos, kurios ją traktuoja kaip pavojingą priimant svarbius nacionalinio saugumo požiūriu sprendimus. Apie savo susirūpinimą R. Ačo veikla užsienio valstybių diplomatai informavo užsienio reikalų ministrą A. Valionį, kuris nuo 2003 m. rugpjūčio antrosios pusės apie tai keturis kartus informavo Prezidentą.
Komisija taip pat nustatė, kad Prezidento patarėjas valstybės saugumo klausimais E. Vaitkus su S. Gulijeva, I. Gulijevo (Azerbaidžano Respublikos piliečio, teismo sprendimu deportuoto iš Lietuvos dėl to, kad kėlė grėsmę valstybės saugumui ir viešajai tvarkai) žmona, aptarinėjo galimą E. Vaitkaus poveikį Migracijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kad I. Gulijevui būtų leista gyventi Lietuvoje. S. ir I. Gulijevų pokalbiuose buvo minima, kad reikalai susitvarkys, kai bus pakeistas VSD vadovas M. Laurinkus.
Nustatyta, kad Prezidentūrai turėję įtakos abejotinos reputacijos asmenys tarpusavyje dažnai bendravo, tokiu būdu formuodami Prezidentūros aplinką. R. Ačas nuolat bendravo su J. Borisovu ir R. Smailyte, pastaroji – su A. Aksentjevu, taip pat su A. Gribojedovu ir M. Žukausku, susijusiais su organizuotomis nusikalstamomis grupuotėmis, gabenančiomis kontrabandines prekes per Lietuvos Respublikos sieną, su T. Barščiu, V. Jakučiu, V. Laurinavičiumi, palaikančiu ryšius su A. Aksentjevu. Kai kurie minėti asmenys (R. Smailytė, S. Gulijeva, V. Laurinavičius) lankydavosi Prezidentūroje.
Prezidentas apie savo patarėjų ryšius su abejotinos reputacijos asmenimis žinojo. Jis perspėjo R. Ačą nutraukti santykius su J. Borisovu ir R. Smailyte. Tačiau pats Prezidentas ryšių su J. Borisovu nenutraukė (dalyvavo jo sūnaus vestuvėse). Ryšių su J. Borisovu nenutraukė ir R. Ačas.
Prezidentūros poveikis privatizavimo ir kitiems verslo procesams, įmonių veiklai
Prezidento patarėjas nacionalinio saugumo klausimais R. Ačas asmeniškai arba per R. Smailytę, kai kada – ir Prezidento vardu siekė daryti neleistiną įtaką privatizavimui.
2003 m. gegužės 2, 22 ir 26 dienomis VSD generalinis direktorius M. Laurinkus asmeniškai Prezidentui pateikė įslaptintas pažymas dėl „Stumbro“ ir kitų alkoholio bendrovių privatizavimo. Tą pačią 2003 m. gegužės 26 d. R. Smailytė kalbėjosi su visuomeniniu Prezidento patarėju V. Sutkumi iš koncerno „MG Baltic“, kuris buvo suinteresuotas „Stumbro“ privatizavimo rezultatais, ir jį informavo, kad yra trys įslaptintos VSD pažymos ir apie tai, ar jos atitinka „MG Baltic“ interesus.
Komisija nustatė, kad R. Ačas darė įtaką Transporto investicijų direkcijos prie Susisiekimo ministerijos vykdomo Lavoriškių pasienio kontrolės punkto statybos darbų pirkimo konkurso procedūroms, proteguodamas UAB „Kortas“, o Viešųjų pirkimų tarnyba, vykdydama R. Ačo pavedimą, nusižengė Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimams.
Komisija taip pat nustatė, kad naudojantis R. Ačo vardu ir jam žinant buvo pradėtas aktyvus AB „Ūkio bankas“ protegavimas, įpareigojant R. Ačo bei jam artimų asmenų įtakai priklausančių institucijų vadovus atidaryti sąskaitas Ūkio banke. Į Ūkio banko sąskaitą perkėlus buvusios R. Ačo įmonės „Viandrė“ sąskaitą, R. Ačo asmenišku rūpesčiu „Ūkio banko lizingas“ nupirko įmonei „Viandrė“ priklausiusį buvusį R. Ačo automobilį.
Nustatyta, kad Prezidentas su UAB „Restako“ vadovu A. Drakšu 2003 m. spalio 10 d. kalbėjosi apie AB „Šiaulių plentas“ akcijų perleidimą. A. Drakšas su kitais asmenimis buvo suinteresuotas įsigyti AB „Šiaulių plentas“ akcijas ir prašė R. Pakso pagalbos. R. Paksas kalbėjo apie „neordinarinių priemonių“ būtinumą, pažadėjo pasitelkti savo patarėjus R. Ačą ir V. Račkauską, vėliau paminėjo, kad A. Drakšui reikalinga įtaka AB „Šiaulių plentas“ akcijų įsigijimo procesui yra padaryta.
Šiaulių m. vyriausiasis komisaras V. Maigys Komisijai paliudijo, kad Prezidento patarėjas teisėtvarkos klausimais V. Račkauskas yra jo teiravęsis apie AB „Šiaulių plentas“. V. Račkauskas Komisijai taip pat paliudijo, jog yra domėjęsis AB „Šiaulių plentas“ klausimais. Be to, Šiaulių m. Vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos Nusikaltimų tyrimo tarnybos Ekonominių nusikaltimų tyrimo skyrius 2003 m. spalio 20, 21 ir 23 dienomis tikrino AB „Šiaulių plentas“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, o Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba pagal anoniminį skundą 2003 m. spalio 27 d. pradėjo šios bendrovės patikrinimą. Visa tai gali būti vertinama kaip privačių tikslų siekimas pasitelkiant teisėsaugos institucijas.
Prezidento patarėjų piktnaudžiavimas savo statusu, neteisėtas kišimasis į kitų institucijų veiklą, kompetencijos viršijimas
Komisija taip pat nustatė, kad R. Ačas, jau nebebūdamas įmonės „Viandrė“ savininku, ir toliau palaikė ryšius su jos darbuotojais, kurie skatindavo jį daryti įtaką situacijai pasienyje. R. Ačo nurodymu valstybės sienos kirtimą kontroliuojančios tarnybos nuolatos turėjo jį informuoti apie eiles pasienio punktuose, nors eilių pasienyje problemos sprendimas ir nepriklausė R. Ačo kompetencijai.
Pažymėtina, kad Prezidento patarėjų pareiginiai nuostatai suformuluoti nekonkrečiai, paliekant dideles galimybes juos plačiai interpretuoti. Netrumpą laiką Prezidento patarėjai veikė apskritai be pareiginių nuostatų, kadangi šie buvo patvirtinti tik 2003 m. liepos mėnesį. R. Ačas Komisijai paliudijo, kad kartais jis veikdavo remdamasis savo pareiginių nuostatų punktu, įpareigojančiu jį „vykdyti kitus Prezidento pavedimus“, neapibrėžiant veiklos srities. Tuo pasinaudodami Prezidento patarėjai R. Ačas, V. Račkauskas, E. Vaitkus, V. Vinickienė duodavo neteisėtus pavedimus įvairioms valstybės institucijoms, o Prezidento patarėjo užsienio politikos ir integracijos klausimais A. Medalinsko pozicija vienu ar kitu atveju skirdavosi nuo Prezidento pozicijos.
Komisija nustatė, kad VSD generaliniam direktoriui M. Laurinkui du kartus asmeniškai informavus Prezidentą apie R. Ačo ir R. Smailytės ryšius ir įslaptintos informacijos „nutekėjimą“ iš Prezidentūros, šis procesas nebuvo sustabdytas. Apie tai, kad darbo su įslaptinta informacija taisyklių Prezidentūroje buvo laikomasi ne visuomet, komisijai paliudijo ir R. Ačas. Apie tokio pobūdžio netvarką Prezidentūroje ir įstatymų pažeidimus Prezidentas žinojo, tačiau tai toleravo ir esminių priemonių pakeisti situaciją nesiėmė.
komisijos išvados
1. Rusijoje registruota kompanija „Almax“, įtariama susijusi su Rusijos specialiosiomis tarnybomis, darė ir tebedaro įtaką Prezidentūrai, siekdama paveikti Lietuvos politinius procesus ir juos valdyti, formuodama Prezidentūros struktūrą ir kadrus, savo ir J. Borisovo interesais siekdama sustiprinti įtaką Prezidentui.
2. Prezidento santykiai su J. Borisovu yra išskirtiniai. Siekdamas politinių, ekonominių ir asmeninių tikslų, palaikomas Rusijos kompanijos „Almax“, J. Borisovas turėjo įtakos Prezidentūros veiklai, darė poveikį paties Prezidento sprendimams. Taip J. Borisovas užsitikrino palankesnes sąlygas savo verslui, kuris apima ir prekybą karinių sraigtasparnių detalėmis su terorizmą remiančiomis šalimis. Prezidentas nė karto viešai neatsiribojo nuo J. Borisovo ir savo veiksmais jį netiesiogiai užstojo. J. Borisovo įtakos Prezidentui dydį rodo tai, kad, net žinodamas apie J. Borisovo grasinimus jam, Prezidentas skubos tvarka jam suteikė pilietybę.
3. Abejotinos reputacijos asmenys, susiję su nusikalstamo pasaulio ir šešėlinio verslo struktūromis, darė įtaką Prezidentūrai ir siekė teisėsaugos institucijų vadovų pakeitimo.
4. Prezidentas ir kai kurie jo patarėjai darė neleistiną įtaką įmonių privatizavimui ir atskiriems privataus verslo subjektams.
5. Prezidentui toleruojant, jo patarėjai viršijo savo kompetenciją, kišosi į kitų valstybės institucijų veiklą, piktnaudžiavo savo statusu, taip įnešdami sumaištį į valstybės valdymą.
baigiamoji išvada
Komisija konstatuoja, kad Prezidentas buvo ir yra pažeidžiamas. Įvertinant ypatingą Prezidento statusą ir atsakomybę, jo vaidmenį vidaus ir tarptautinėje politikoje, tai sudaro grėsmes Lietuvos nacionaliniam saugumui.
Pridedamas Komisijos išvados priedų, kurie yra sudėtinė išvados dalis, sąrašas (PRIEDAS Nr. 1).
______________
PRIEDAS Nr. 1
KOMISIJOS IŠVADOS PRIEDŲ SĄRAŠAS
4. Pažyma apie komisijos susirašinėjimą su institucijomis bei gyventojais ir kviestuosius asmenis (PRIEDAS Nr. 5), 1 egz., 4 l.
6. Komisijos susirašinėjimo su institucijomis svarbiausių dokumentų kopijos – 1 byla (PRIEDAS Nr. 7), 1 egz., 373 l.
(Priedai Nr. 3 – Nr. 6 saugomi Seimo posėdžių sekretoriate.)
7. Įslaptintų dokumentų bylos (saugomos Seimo komisijų sekretoriate, vėliau Seimo kanceliarijos Priimamojo Specialiojoje raštinėje) – 1 byla.
8. Uždarų komisijos posėdžių garso įrašai (saugomi Seimo kanceliarijos Priimamojo Specialiojoje raštinėje), 15 CD.
9. Komisijos susirašinėjimo dokumentų originalų bylos (saugomos Seimo komisijų sekretoriate, vėliau – Seimo archyve).