Byla Nr. 25/03
LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSIOSIOS RINKIMŲ KOMISIJOS ĮSTATYMO 3 STRAIPSNIO 6 DALIES (2003 M. BALANDŽIO 10 D. REDAKCIJA) ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2006 m. gegužės 10 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės atstovams Seimo nariui Jurgiui Razmai ir Stanislovui Buškevičiui,
suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento patarėjai Audronei Ožiūnienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2006 m. gegužės 9 d. išnagrinėjo bylą Nr. 25/03 pagal pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14, 29 straipsniams.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Seimo narių grupė kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymas (Žin., 2003, Nr. 38-1737) neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams.
II
Pareiškėjas savo prašymą grindžia tuo, kad nors referendumo biuletenis yra oficialus dokumentas, kuris turi būti rašomas tik valstybine kalba, pagal Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymą Vyriausioji rinkimų komisija turi organizuoti papildomą biuletenių, kuriuose kartu su referendumo tekstu valstybine kalba yra jo vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą. Pareiškėjo manymu, šitaip yra pažeidžiami Konstitucijos 14 straipsnis, įpareigojantis viešajame gyvenime vartoti valstybinę kalbą, taip pat 29 straipsnyje įtvirtintas asmenų lygiateisiškumo principas, nes atitinkamos išimtinės teisės yra suteiktos tik lenkų ir rusų kalbas vartojančioms tautinių mažumų grupėms, kurių vienintelių atstovų yra daug ir jie gyvena sutelktai.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės A. Ožiūnienės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad ginčijamas įstatymas neprieštarauja Konstitucijai. Suinteresuoto asmens atstovės pozicija grindžiama šiais argumentais.
1. Įstatymu siekiama įgyvendinti Konstitucijos 33 straipsnio nuostatas ir suteikti daugiau galimybių piliečiams išreikšti politinę valią bei pasirinkimą referendume dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose.
2. Galimybė kartu su tekstu valstybine kalba naudoti vertimą į vieną ar kitą kalbą yra nustatyta ir kituose įstatymuose. Ginčijamas įstatymas nepaneigia lietuvių kalbos, kaip valstybinės kalbos, principo, nes referendumo biuletenio tekstas yra išdėstytas valstybine kalba; greta pateikiamas tekstas savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalba – tai tik referendumo biuletenio teksto vertimas. Kai balsuojama referendumo biuleteniais, kuriuose visuose kartu su tekstu valstybine kalba yra jo vertimas į atitinkamos tautinės mažumos kalbą, jokių asmenų teisės nėra nei apribojamos, nei išplečiamos, nė vienas balsuotojas neįgyja privilegijų kitų balsuotojų atžvilgiu.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos teisingumo viceministro G. Švedo, Tautinių mažumų ir išeivijos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojo S. Vidtmanno, Valstybinės kalbos inspekcijos viršininko D. Smalinsko, Teisės instituto direktoriaus pavaduotojos V. Valeckaitės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjo – Seimo narių grupės atstovai Seimo narys J. Razma ir S. Buškevičius iš esmės pakartojo pareiškėjo prašyme išdėstytus argumentus.
konstatuoja:
1. Seimas 2002 m. birželio 20 d. priėmė Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymą (toliau – ir Įstatymas), kuris įsigaliojo 2002 m. rugpjūčio 1 d. Įstatymas buvo papildytas Seimo 2003 m. sausio 28 d. priimtu Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymu.
2. Seimas 2003 m. balandžio 10 d. priėmė Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymą, kuris įsigaliojo 2003 m. balandžio 24 d. Šio įstatymo 1 straipsniu Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalis papildyta 5 punktu, kuriame nustatyta, kad vykdydama referendumus Vyriausioji rinkimų komisija organizuoja referendumo dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose papildomą biuletenių, kuriuose kartu su referendumo biuletenio tekstu valstybine kalba yra šio teksto vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą ir kad šie biuleteniai naudojami balsuojant tose referendumo apylinkėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir balsuojant miesto, rajono paštuose.
Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymas vėliau buvo pakeistas ir papildytas Seimo 2003 m. gegužės 15 d. priimtu Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymu ir Seimo 2004 m. gegužės 11 d. priimtu Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymu, bet Įstatymo 3 straipsnio 6 dalis (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) keičiama ir (arba) papildoma nebuvo.
3. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimtas Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymas neprieštarauja Konstitucijos 14, 29 straipsniams. Kadangi Seimo 2003 m. balandžio 10 d. priimto Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio papildymo įstatymo 1 straipsniu Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio (2003 m. sausio 28 d. redakcija) 6 dalis buvo papildyta 5 punktu, konstatuotina, jog pareiškėjui kilo abejonė, ar Konstitucijos 14 ir 29 straipsniams neprieštarauja Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatos „Vykdydama referendumus <...> Vyriausioji rinkimų komisija <...> 5) organizuoja referendumo dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose papildomą biuletenių, kuriuose kartu su referendumo biuletenio tekstu valstybine kalba yra šio teksto vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą. Šie biuleteniai naudojami balsuojant tose referendumo apylinkėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir balsuojant miesto, rajono paštuose“.
4. Sprendžiant, ar ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui, kuriame nustatyta, kad valstybinė kalba yra lietuvių kalba, pažymėtina, kad, kaip savo 1999 m. spalio 21 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas reiškia, kad lietuvių kalba yra konstitucinė vertybė. Valstybinė kalba saugo tautos identitetą, integruoja pilietinę Tautą, užtikrina tautos suvereniteto raišką, valstybės vientisumą ir jos nedalomumą, normalų valstybės ir savivaldybių įstaigų funkcionavimą. Valstybinė kalba yra svarbi piliečių lygiateisiškumo garantija, nes leidžia visiems piliečiams vienodomis sąlygomis bendrauti su valstybės ir savivaldybių įstaigomis, įgyvendinti savo teises ir teisėtus interesus. Konstitucinis valstybinės kalbos statuso įtvirtinimas taip pat reiškia, kad įstatymų leidėjas privalo įstatymais nustatyti, kaip šios kalbos vartojimas užtikrinamas viešajame gyvenime, be to, jis turi numatyti valstybinės kalbos apsaugos priemones. Lietuvių kalba, pagal Konstituciją įgijusi valstybinės kalbos statusą, privalo būti vartojama visose valstybės ir savivaldos institucijose, visose Lietuvoje esančiose įstaigose, įmonėse ir organizacijose; įstatymai ir kiti teisės aktai turi būti skelbiami valstybine kalba; raštvedyba, apskaitos, atskaitomybės, finansiniai dokumentai privalo būti tvarkomi lietuvių kalba; valstybės ir savivaldos institucijos, įstaigos, įmonės bei organizacijos tarpusavyje susirašinėja valstybine kalba“.
Taigi pagal Konstituciją lietuvių kalba, kaip valstybinė kalba, yra valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų viešosios raiškos ir bendravimo tarpusavyje bei su visuomenės nariais priemonė. Ji yra svarbus valstybingumo elementas, visus Lietuvos Respublikos piliečius vienijantis, valstybinę bendruomenę – pilietinę Tautą integruojantis veiksnys, nes užtikrina visiems valstybės piliečiams lygias galimybes dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisę lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą. Valstybinės kalbos mokėjimas yra visaverčio piliečių dalyvavimo valdant valstybę prielaida ir būtina sąlyga.
Kita vertus, konstitucinis valstybinės kalbos statusas reiškia ir tai, kad valstybinė kalba yra privalomai vartojama tik viešajame Lietuvos gyvenime; kitose gyvenimo srityse asmenys nevaržomai gali vartoti bet kokią jiems priimtiną kalbą. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pabrėžtina, kad oficialių dokumentų rašymas valstybine kalba nepaneigia tautinėms mažumoms save priskiriančių piliečių teisės rašyti, skaityti ir bendrauti bet kokia kita kalba, jeigu tai nesusiję su Konstitucijos apibrėžta valstybinės kalbos vartojimo sritimi.
Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 117 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismo procesas Lietuvos Respublikoje vyksta valstybine kalba, o šio straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad asmenims, nemokantiems lietuvių kalbos, garantuojama teisė dalyvauti tardymo ir teisminiuose veiksmuose per vertėją.
5. Pažymėtina ir tai, kad „tik Lietuvos Respublikos piliečiai, t. y. valstybinė bendruomenė – pilietinė Tauta, turi teisę kurti Lietuvos valstybę, t. y. tik piliečiai turi teisę spręsti, kokia turi būti Lietuvos valstybė, nustatyti Lietuvos valstybės konstitucinę santvarką, valstybės valdžią įgyvendinančių institucijų sąrangą, asmens ir valstybės teisinių santykių pagrindus, šalies ūkio sistemą ir pan. Įgyvendindami piliečių teises ir laisves, piliečiai dalyvauja vykdant Tautos suverenitetą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Lietuvos pilietinei Tautai priklauso visi Lietuvos Respublikos piliečiai, nesvarbu, ar jie priklauso titulinei nacijai (yra lietuviai), ar tautinėms mažumoms.
Lietuvos Respublikos pilietybės institutas, piliečių teisės ir pareigos aiškintinos pilietiškumo, kaip konstitucinės vertybės, sampratos kontekste. Pilietiškumas – konstitucinis principas, glaudžiai susijęs su inter alia konstituciniu teisinės valstybės principu (Konstitucinio Teismo 2004 m. gegužės 25 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas, aiškindamas konstitucinį Lietuvos Respublikos pilietybės institutą (inter alia pilietybės įgijimą pagal Konstituciją), yra konstatavęs, kad „nuolatinis gyvenimas valstybėje tam tikrą įstatyme nustatytą laiką bei valstybinės kalbos mokėjimas yra būtinos prielaidos užsieniečiui ar asmeniui be pilietybės integruotis į visuomenę, suvokti Tautos mentalitetą ir jos siekius, valstybės konstitucinę santvarką, susipažinti su Tautos ir valstybės istorija, kultūra, papročiais ir tradicijomis, pasirengti prisiimti atsakomybę už valstybės dabartį ir ateitį“ ir kad „būtent dėl to užsienio valstybės piliečiui ar asmeniui be pilietybės, norinčiam įgyti pilietybę, nepakanka vien apsigyventi šalyje – tam būtina nuolat gyventi valstybėje ilgesnį laiką, kurį nustato įstatymas, mokėti valstybinę kalbą“ (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas). Akivaizdu, kad mokėti ir viešajame Lietuvos gyvenime vartoti valstybinę kalbą Lietuvos Respublikos piliečiams yra – nė kiek ne mažiau negu užsieniečiams, siekiantiems įgyti Lietuvos Respublikos pilietybę, – konstitucinis imperatyvas net turint galvoje tai, kad (kaip savo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarime yra apibūdinęs Konstitucinis Teismas) „absoliuti dauguma asmenų yra piliečiai ne todėl, kad jie pareiškė norą būti tos valstybės piliečiais, bet todėl, kad jie yra susiję su ta valstybe tam tikru objektyviu ryšiu – tos valstybės piliečiai buvo jų tėvai (vienas iš tėvų)“. Neįmanoma paneigti, kad valstybinės kalbos nemokantis Lietuvos Respublikos pilietis nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę. Integravimasis į Lietuvos visuomenę, tapimas visaverčiu valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu siejasi su atitinkamomis pastangomis, taip pat ir su valstybinės kalbos išmokimu (jeigu asmuo jos nemoka). Jeigu valstybinės kalbos nemokantis pilietis nemėgina jos išmokti (nors nėra objektyvių priežasčių, dėl kurių jis negalėtų to daryti), tai liudija, kad jis stokoja pilietiškumo. Konstitucija suponuoja tokią pilietiškumo sampratą ir tokį pilietiškumo santykį su valstybine kalba kaip konstitucine vertybe, kad asmens siekis dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat teisė lygiomis sąlygomis stoti į valstybinę tarnybą, siekis būti visaverčiu valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariu yra savaime suprantama paskata asmeniui gerai mokėti valstybinę kalbą, o ne atvirkščiai – asmuo yra dirbtinai skatinamas dalyvauti valdant savo šalį, priimant valstybinės reikšmės sprendimus, nors jis – būtent dėl to, kad nemoka valstybinės kalbos, – nėra pakankamai integravęsis į Lietuvos visuomenę, taigi ir nėra visavertis valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos narys.
6. Valstybinės reikšmės sprendimų priėmimas, inter alia Lietuvos Respublikos piliečiams balsuojant referendumuose, kuriuose, kaip įtvirtinta Konstitucijos 9 straipsnio 1 dalyje, sprendžiami svarbiausi Valstybės bei Tautos gyvenimo klausimai, – tai išimtinė valstybinės kalbos vartojimo sritis. Valstybinės kalbos mokėjimas yra ir prielaida įgyvendinti kiekvieno Lietuvos Respublikos piliečio konstitucinę teisę balsuoti referendumuose. Konstitucija nesuponuoja to, kad piliečiams, nemokantiems valstybinės kalbos, turi ar gali būti sudarytos kokios nors ypatingos, palengvintos sąlygos dalyvauti valdant savo šalį, inter alia kad tokie piliečiai turi būti kaip nors dar labiau ir dirbtinai skatinami dalyvauti referendumuose arba kituose balsavimuose, kuriuose yra priimami valstybinės reikšmės sprendimai.
Dėl to referendumų biuleteniai turi būti spausdinami tik valstybine kalba. Priešingu atveju būtų ignoruojama konstitucinė valstybinės kalbos samprata, suponuojanti būtent valstybinės kalbos vartojimą priimant valstybinės reikšmės sprendimus, taip pat butų nukrypstama nuo iš Konstitucijos kylančio pilietiškumo imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos sampratos.
7. Be to, visuotinai pripažįstama, jog referendumų biuleteniuose, kad ir kokiu klausimu tie referendumai būtų rengiami, klausimai turi būti formuluojami suprantamai kiekvienam balsuotojui. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad kalbinės išraiškos atžvilgiu tie klausimai nebūna sudėtingi, painūs ir iš balsuotojo nereikalauja jokių ypatingų kalbos žinių. Per referendumus balsuotojams pateikiamas tam tikras kalbos atžvilgiu nesudėtingas, nepainiai suformuluotas klausimas, į kurį reikia atsakyti tik „taip“ arba „ne“. Jeigu klausimų yra ne vienas, kiekvienas klausimas referendumo biuletenyje turi būti formuluojamas atskirai ir į kiekvieną klausimą turi būti atsakoma atskirai. Labai abejotina, ar toks pilietis, kuris šitaip paprastai suformuluoto klausimo (klausimų) nesupranta būtent dėl to, kad nemoka valstybinės kalbos, turi pakankamai informacijos apie Lietuvos valstybės viešąjį gyvenimą, kad galėtų racionaliai apsispręsti, kaip atsakyti į referendumo klausimą; išties, vargu ar apskritai įmanoma būtų pagrįsti, kad toks pilietis (galbūt išskyrus tik kai kurias išimtis) geba suvokti Tautos siekius ir yra pasirengęs prisiimti atsakomybę už Lietuvos valstybės dabartį ir ateitį. Dirbtinai papildomai skatinti tokius piliečius dalyvauti referendumuose ar kituose balsavimuose, kuriuose yra priimami valstybinės reikšmės sprendimai (taip pat ir sudarant jiems galimybes per referendumą savo valią pareikšti ne valstybine kalba, kurios jie nemoka), būtų tolygu atitinkamų valstybinės svarbos klausimų sprendimą tam tikru mastu patikėti tokiems žmonėms, kurie, kaip minėta, nėra pakankamai integravęsi į Lietuvos visuomenę, nėra visaverčiai valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos nariai (ir nesistengia jais tapti), stokoja pilietiškumo.
8. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktas (remiantis inter alia Konstitucinio Teismo jurisprudencija, suformuota ankstesnėse konstitucinės justicijos bylose) Konstitucijos 14 straipsnio aiškinimas ir iš tokio aiškinimo (taip pat iš konstitucinių pilietiškumo ir valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos sampratos) kylantis reikalavimas referendumų biuletenius spausdinti tik valstybine kalba yra visiškai suderinami su Konstitucijos 37 straipsnio nuostata, kad piliečiai, priklausantys tautinėms bendrijoms, turi teisę puoselėti savo kalbą, kultūrą ir papročius, taip pat su Konstitucijos 45 straipsnio nuostatomis, kad piliečių tautinės bendrijos savo tautinės kultūros reikalus, švietimą, labdarą, savitarpio pagalbą tvarko savarankiškai ir kad tautinėms bendrijoms valstybė teikia paramą, nes šios nuostatos, įtvirtinančios tautinių bendrijų teisę puoselėti savo tautinę kultūrą, papročius, kalbą, gauti valstybės teikiamą paramą, nereiškia, jog jų interesai gali būti priešpriešinami Lietuvos valstybės, kurios teritorijoje atitinkamos tautinės bendrijos gyvena, visos visuomenės, pilietinės Tautos bendriems interesams. Valstybinės kalbos konstitucinio įtvirtinimo, reikalavimo paisyti konstitucinio valstybinės kalbos imperatyvo inter alia tada, kai yra priimami valstybinės reikšmės sprendimai, negalima aiškinti kaip esą pažeidžiančio tautinių mažumų teises. Priešingai, kaip minėta, valstybinės kalbos mokėjimas užtikrina visų valstybės piliečių lygiateisiškumą. Kaip savo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, „asmens tautybė (taip pat ir santykiuose su valstybės ar savivaldybių institucijos, valstybės tarnautojais) negali būti pagrindu asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės lietuvių kalbos statuso; kitaip būtų pažeistas konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui, teismui, valstybės institucijoms ir pareigūnams principas“.
9. Pažymėtina ir tai, kad pateiktasis Konstitucijos 14 straipsnio aiškinimas ir reikalavimas referendumų biuletenius spausdinti tik valstybine kalba yra suderinami ir su Lietuvos valstybės tarptautiniais įsipareigojimais, taigi nekonkuruoja su iš Konstitucijos kylančiu imperatyvu laikytis savo valia prisiimtų tarptautinių įsipareigojimų, gerbti visuotinai pripažintus tarptautinės teisės principus (taip pat ir pacta sunt servanda principą), kuris, kaip savo 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, yra nepriklausomos Lietuvos valstybės teisinė tradicija ir konstitucinis principas.
10. Ginčijamomis Įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatomis Vyriausiajai rinkimų komisijai yra pavesta vykdant referendumą dėl Lietuvos Respublikos narystės tarptautinėse organizacijose organizuoti referendumo biuletenių, t. y. oficialių dokumentų, spausdinimą ne tik valstybine, bet ir kita kalba (kitomis kalbomis). Vadinasi, piliečiams referendumu sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos narystės tarptautinėse organizacijose, t. y. neabejotinai svarbų valstybinės reikšmės klausimą, pagal Įstatymą tam tikrose Lietuvos valstybės teritorijos dalyse kartu su valstybine kalba turėtų būti vartojama ir kita kalba (kitos kalbos). Šitaip yra ignoruojama konstitucinė valstybinės kalbos samprata, suponuojanti būtent valstybinės kalbos vartojimą priimant valstybinės reikšmės sprendimus ir oficialių dokumentų rašymą būtent valstybine kalba, taip pat yra nukrypstama nuo iš Konstitucijos kylančio pilietiškumo imperatyvo, Konstitucijoje įtvirtintos valstybinės bendruomenės – pilietinės Tautos sampratos.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatos „Vykdydama referendumus <...> Vyriausioji rinkimų komisija <...> 5) organizuoja referendumo dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose papildomą biuletenių, kuriuose kartu su referendumo biuletenio tekstu valstybine kalba yra šio teksto vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą. Šie biuleteniai naudojami balsuojant tose referendumo apylinkėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir balsuojant miesto, rajono paštuose“ prieštarauja Konstitucijos 14 straipsniui.
12. Tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje toliau netirs, ar nurodytos Įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
13. Paminėtina, kad ginčijamos Įstatymo nuostatos buvo taikomos 2003 m. gegužės 10–11 d. vykdant privalomąjį referendumą dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje. Jo rezultatai 2003 m. gegužės 15 d. buvo oficialiai paskelbti „Valstybės žiniose“ ir sukėlė teisinius padarinius.
Tai, kad šiuo Konstitucinio Teismo nutarimu Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija) ginčijamos nuostatos yra pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, savaime nėra pagrindas ginčyti minėto referendumo rezultatus ar jų sukeltus teisinius padarinius.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymo 3 straipsnio 6 dalies (2003 m. balandžio 10 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 38-1737) nuostatos „Vykdydama referendumus <...> Vyriausioji rinkimų komisija <...> 5) organizuoja referendumo dėl Lietuvos Respublikos dalyvavimo tarptautinėse organizacijose papildomą biuletenių, kuriuose kartu su referendumo biuletenio tekstu valstybine kalba yra šio teksto vertimas į savivaldybės teritorijoje tradiciškai gausiai gyvenančios tautinės mažumos kalbą, spausdinimą. Šie biuleteniai naudojami balsuojant tose referendumo apylinkėse, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinė mažuma, ir balsuojant miesto, rajono paštuose“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 14 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Toma Birmontienė
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Ramutė Ruškytė
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Romualdas Kęstutis Urbaitis