Byla Nr. 20/01

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 4 DALIES 9 PUNKTO (2000 M. LAPKRIČIO 28 D. REDAKCIJA) IR 2000 M. LAPKRIČIO 28 D. LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO PAKEITIMO ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI

2003 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai konsultantei Daivai Petrylaitei,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2003 m. sausio 3 d. išnagrinėjo bylą Nr. 20/01 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar 2000 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5, 67 bei 75 straipsnių nuostatoms.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai (Žin., 2000, Nr. 103-3259) neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5, 67 bei 75 straipsnių nuostatoms.

Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.

1. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje (1997 m. kovo 13 d. redakcija) buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Seimas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu. Generalinio prokuroro kandidatūras Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui siūlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisingumo ministras. Ši generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu buvo pakeista: nustatyta, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Įstatymo 2 straipsnyje „Šio įstatymo įgyvendinimo tvarka“ nustatyta, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras.

Pareiškėjas nurodo, kad Seimo 1997 m. balandžio 3 d. nutarimu „Dėl K. Pėdnyčios paskyrimo Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru“ generalinis prokuroras buvo paskirtas septyneriems metams. Remiantis 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu generalinio prokuroro įgaliojimai buvo nutraukti, nors jo įgaliojimų terminas nebuvo pasibaigęs, nebuvo ir kitų Prokuratūros įstatyme nustatytų generalinio prokuroro atleidimo pagrindų. Buvusiam generaliniam prokurorui buvo pavesta laikinai eiti generalinio prokuroro pareigas, tačiau nustatytas terminas buvo akivaizdžiai trumpesnis, nei likęs generalinio prokuroro įgaliojimų terminas. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatyme buvo nustatytas privalomas generalinio prokuroro atleidimas pasikeitus jo skyrimo tvarkai, o buvusio generalinio prokuroro įgaliojimai buvo galutinai nutraukti paskyrus naują generalinį prokurorą.

2. Konstitucijos 75 straipsnyje nustatyta, kad Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą. Pareiškėjas teigia, kad generalinis prokuroras nėra nurodytas Konstitucijos 74 straipsnyje. Pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį jo, kaip ir kitų prokurorų, skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas.

3. Pareiškėjo nuomone, 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymas prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5, 67 bei 75 straipsnių nuostatoms.

III

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens atstovės D. Petrylaitės rašytiniai paaiškinimai.

1. Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsniu pakeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarką, t. y. nustačius, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu, bei įtvirtinus naują generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindą, t. y. nustačius, kad generalinis prokuroras atleidžiamas pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, neišvengiamai reikėjo išspręsti ir tuo metu ėjusio pareigas generalinio prokuroro, paskirto ne Respublikos Prezidento, o Seimo, kuris pagal nurodytas nuostatas nebetenka teisės skirti į pareigas generalinį prokurorą, įgaliojimų klausimą. Todėl 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad šiam įstatymui įsigaliojus nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina pareigas tik tol, kol Respublikos Prezidentas paskirs naują generalinį prokurorą.

2. D. Petrylaitė teigia, kad generalinio prokuroro paskyrimo ir atleidimo iš pareigų įstatyminis reglamentavimas yra susijęs su atitinkamomis konstitucinėmis nuostatomis: Konstitucijoje generalinio prokuroro pareigybė nėra numatyta, joje nenustatyta ir šio pareigūno skyrimo tvarka, tačiau Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Taigi pagal Konstituciją ir generalinio prokuroro skyrimo bei atleidimo tvarka nustatoma įstatymu. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, šiuo atveju įstatymų leidėjas, priimdamas 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą, galėjo ir turėjo išspręsti klausimus, susijusius su generalinio prokuroro atleidimo tvarka.

3. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymu keičiant generalinio prokuroro skyrimo tvarką buvo siekiama nustatyti generalinio prokuroro skyrimo tvarką, užtikrinančią šio pareigūno nepriklausomumą nuo įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių. Tai atitinka Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą.

D. Petrylaitė taip pat nurodo, kad, 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnyje nustačius minėtą naują generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindą ir Seimui neatleidus savo paskirto generalinio prokuroro, būtų susidariusi tokia situacija, kai šio pareigūno vėliau nebebūtų galėję atleisti nei Seimas (nes jis šios teisės jau neturėtų), nei Respublikos Prezidentas (nes ne jis paskyrė į pareigas generalinį prokurorą). Todėl 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad pasikeitus generalinį prokurorą skiriančiam subjektui pareigas einančio generalinio prokuroro įgaliojimai baigiasi, buvo būtina. Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata nedraudžia Respublikos Prezidentui generaliniu prokuroru paskirti anksčiau šias pareigas ėjusio prokuroro.

D. Petrylaitė teigia, kad 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis – tai specialioji norma šio įstatymo 1 straipsnio nuostatų atžvilgiu (nustato jų įgyvendinimo tvarką). Taigi Seimas, priimdamas 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą ir kartu nustatydamas jo įgyvendinimo tvarką, pasinaudojo Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte numatyta įstatymų leidybos teise.

4. Suinteresuoto asmens atstovė teigia, jog Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktu, įstatymu steigia valstybės institucijas ir skiria bei atleidžia jų vadovus. Seimas savo skirtus pareigūnus iš pareigų gali atleisti ir visų Seimo narių balsų dauguma pareiškęs jais nepasitikėjimą, t. y. remdamasis Konstitucijos 75 straipsniu. Šio Konstitucijos straipsnio nuostatos turi būti taikomos atsižvelgiant į Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkto ir 118 straipsnio 3 dalies nuostatas.

5. D. Petrylaitės nuomone, 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5, 67 bei 75 straipsnių nuostatoms, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto pirmininko A. Sakalo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus pirmininko Č. Jokūbausko, Lietuvos Respublikos Prezidento referento A. Perkausko, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kanceliarijos Teisės ir teisėtvarkos departamento direktorės J. Dubinienės, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos valstybės sekretoriaus P. Koverovo, Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pavaduotojos V. Urmonaitės, Kauno apygardos vyriausiojo prokuroro K. Betingio, Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro I. Lauciaus, Šiaulių apygardos vyriausiojo prokuroro A. Mirnyj, Panevėžio apygardos vyriausiojo prokuroro J. Pupkos, Lietuvos teisės universiteto Teisės fakulteto Konstitucinės teisės katedros vedėjos prof. dr. T. Birmontienės paaiškinimai.

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovė D. Petrylaitė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose Konstituciniam Teismui išdėstytus argumentus.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Seimas 2000 m. lapkričio 28 d. priėmė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą, kuriame nustatyta:

„1 straipsnis. 11 straipsnio 3, 4 ir 5 dalių pakeitimas

1. 11 straipsnio 3 dalyje vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos Seimas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu“ įrašyti žodžius „Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Seimo pritarimu“, antrąjį sakinį išbraukti ir šią dalį išdėstyti taip:

„3. Generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Lietuvos Respublikos Seimo pritarimu.“

2. 11 straipsnio 4 dalyje vietoj žodžių „gali būti atleistas“ įrašyti žodį „atleidžiamas“, dalį papildyti 9 punktu ir ją išdėstyti taip:

„4. Generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka šiais atvejais:

1) savo noru;

2) pasibaigus įgaliojimų terminui;

3) dėl sveikatos būklės;

4) sulaukęs 65 metų arba dėl išėjimo į pensiją;

5) išrinkus į kitas pareigas arba jo sutikimu perkėlus į kitą darbą;

6) jei savo poelgiu pažemino prokuroro vardą;

7) jei įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis;

8) jei netenka Lietuvos Respublikos pilietybės;

9) pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus.“

3. 11 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „Lietuvos Respublikos Seimas“ įrašyti žodžius „Respublikos Prezidentas“ ir šią dalį išdėstyti taip:

„5. Generalinio prokuroro pavaduotojus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas generalinio prokuroro teikimu.“

2 straipsnis. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarka

Nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Lietuvos Respublikos Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras.“

2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 ir 2 straipsniai neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5, 67 bei 75 straipsnių nuostatoms.

2.1. Pareiškėjas prašo ištirti 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo viso 1 straipsnio atitiktį Konstitucijai, tačiau iš prašymo motyvų matyti, jog jam kilo abejonė ne dėl visų 1 straipsnio nuostatų, bet dėl šio straipsnio 2 dalies nuostatos, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų įstatymo nustatyta tvarka pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, atitikties Konstitucijai.

Pažymėtina, kad 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalis (1997 m. kovo 13 d. redakcija) buvo papildyta 9 punktu, įtvirtinusiu, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus. Taigi pareiškėjas abejoja Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) atitiktimi Konstitucijai.

2.2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ginčijamos nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 5 ir 67 straipsniams, tačiau iš prašymo motyvų matyti, kad pareiškėjui kilo abejonė dėl 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo ginčijamų nuostatų atitikties ne Konstitucijos visam 5 ir visam 67 straipsniams, bet Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai ir 67 straipsnio 2 bei 5 punktams.

3. Seimas 2002 m. gegužės 2 d. priėmė Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą, kurio 1 straipsniu pripažino netekusiu galios Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktą (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija).

4. Konstitucinis Teismas pagal pareiškėjo prašymą tirs, ar Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 2 bei 5 punktams ir 75 straipsniui.

Dėl Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui.

1. Pareiškėjas abejoja, ar Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis atitinka konstitucinį teisinės valstybės principą.

2. Konstitucinis teisinės valstybės principas yra universalus principas, kuriuo grindžiama visa Lietuvos teisės sistema ir pati Konstitucija. Teisinės valstybės principo turinys atsiskleidžia įvairiose Konstitucijos nuostatose (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d. nutarimas).

Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas, be kitų reikalavimų, suponuoja ir valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

3. Konstitucinis Teismas 1999 m. gegužės 11 d. nutarime konstatavo, kad demokratinėje teisinėje valstybėje valstybės institucijos, jų pareigūnai savo veikloje turi vadovautis įstatymais ir teise. Realizuodami visuomenei ir valstybei reikšmingas funkcijas, valstybės institucijos, pareigūnai neturi patirti grėsmės, jeigu savo pareigas vykdo nepažeisdami įstatymų. Konstitucinis teisinės valstybės principas reikalauja, kad jurisdikcinės ir kitos teisės taikymo institucijos būtų nešališkos, nepriklausomos, siektų nustatyti objektyvią tiesą ir sprendimus priimtų tik teisės pagrindu.

4. Prokurorų funkcijos yra nustatytos Konstitucijos 118 straipsnio 1 dalyje: „Valstybinį kaltinimą baudžiamosiose bylose palaiko, baudžiamąjį persekiojimą vykdo ir kvotos organų veiklą kontroliuoja prokurorai.“

Kad galėtų tinkamai vykdyti savo funkcijas, prokurorai privalo turėti pakankamas, įstatymo nustatytas savarankiškumo garantijas. Įstatymų leidžiamoji ar vykdomoji valdžia, jų pareigūnai, kiti asmenys neturi teisės kištis į prokurorų, vykdančių Konstitucijoje nustatytas funkcijas, veiklą.

Svarbi prokurorų savarankiškumo garantija yra Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Įstatymų leidėjas, įgyvendindamas konstitucinius įgaliojimus nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų skyrimo, atleidimo tvarką, atleidimo pagrindus, yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarka, atleidimo pagrindai ne kartą buvo įstatymais keičiami.

5.1. 1990 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos prokuroro paskyrimo“ buvo paskirtas Lietuvos Respublikos prokuroras.

1990 m. liepos 27 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas, kuriame buvo numatyta ne Lietuvos Respublikos prokuroro, bet Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro pareigybė. Pagal šį įstatymą generalinio prokuroro įgaliojimų trukmė buvo penkeri metai. Teisę skirti ir atleisti generalinį prokurorą turėjo Aukščiausioji Taryba, kuriai jis buvo atsakingas ir atskaitingas (8, 12, 15 straipsniai).

1990 m. liepos 27 d. Aukščiausiosios Tarybos nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkte buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos prokuroras nuo šiol vadinamas Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru.

5.2. 1992–1996 m. kadencijos Seimas generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką keitė.

Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (1994 m. gegužės 31 d. redakcija) 66 straipsnyje buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą ir jo pavaduotojus skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas.

Seimas 1994 m. spalio 13 d. priėmė naują Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymą, kurio 11 straipsnyje nustatė, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas. Generalinis prokuroras galėjo būti atleistas tokiais atvejais: 1) savo noru; 2) pasibaigus įgaliojimų terminui; 3) dėl sveikatos būklės; 4) sulaukęs 65 metų arba dėl išėjimo į pensiją; 5) išrinkus į kitas pareigas arba jo sutikimu perkėlus į kitą darbą; 6) jei savo poelgiu pažemino prokuroro vardą; 7) jei įsiteisėja jį apkaltinęs teismo nuosprendis.

1994 m. spalio 13 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įgyvendinimo“ 2 straipsnyje buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo turėjo būti paskirtas iki 1994 m. lapkričio 15 d. Tuo metu dirbusio generalinio prokuroro įgaliojimai turėjo pasibaigti paskyrus Lietuvos Respublikos generalinį prokurorą prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo.

1994 m. spalio 20 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos teismų įstatymo pakeitimo“ buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu.

1994 m. lapkričio 3 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo ir Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo įgyvendinimo“ pakeitimo“ buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Seimas Respublikos Prezidento teikimu. Generalinis prokuroras prie Lietuvos Aukščiausiojo Teismo turėjo būti paskirtas iki 1994 m. gruodžio 1 d. Tuo metu dirbusio generalinio prokuroro įgaliojimai turėjo pasibaigti 1995 m. sausio 1 d. Minėtu 1994 m. lapkričio 3 d. įstatymu generalinio prokuroro atleidimo pagrindai nebuvo pakeisti.

Seimas 1994 m. gruodžio 21 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro paskyrimo“ paskyrė naują generalinį prokurorą.

5.3. 1996–2000 m. kadencijos Seimas taip pat keitė generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką, atleidimo pagrindus.

Seimas 1997 m. vasario 25 d. nutarimu „Dėl V. Nikitino atleidimo iš generalinio prokuroro pareigų“ atleido iš pareigų tuometinį generalinį prokurorą.

1997 m. kovo 13 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatyme buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Seimas Seimo Teisės ir teisėtvarkos komiteto teikimu. Generalinio prokuroro kandidatūras Seimo Teisės ir teisėtvarkos komitetui siūlė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir teisingumo ministras (1 straipsnio 1 dalis). Kartu buvo papildytas generalinio prokuroro atleidimo pagrindų sąrašas ir nustatyta, kad generalinis prokuroras gali būti atleistas, jei neteko Lietuvos Respublikos pilietybės (1 straipsnio 2 dalis).

Seimas 1997 m. balandžio 3 d. nutarimu „Dėl K. Pėdnyčios paskyrimo Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru“ paskyrė naują generalinį prokurorą.

5.4. 2000 m. išrinktas Seimas taip pat keitė generalinio prokuroro skyrimo ir atleidimo tvarką, atleidimo pagrindus.

2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad generalinį prokurorą septyneriems metams skiria ir atleidžia Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu. Šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalimi generalinio prokuroro atleidimo pagrindų sąrašas buvo papildytas nauju pagrindu: generalinis prokuroras atleidžiamas pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus. Nurodyto įstatymo 2 straipsnyje nustatyta, kad nuo jo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras.

Respublikos Prezidentas Seimo pritarimu 2000 m. gruodžio 12 d. dekretu „Dėl A. Klimavičiaus skyrimo Lietuvos Respublikos generaliniu prokuroru“ paskyrė naują generalinį prokurorą.

Seimas 2002 m. gegužės 2 d. priėmė Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą. Šio įstatymo 1 straipsniu buvo panaikintas Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija), kuriame buvo nustatyta, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus.

5.5. Taigi kiekvienas naujos kadencijos Seimas keitė generalinio prokuroro skyrimo, atleidimo tvarką, ne kartą buvo keičiami ir šio pareigūno atleidimo pagrindai, o tuometinis generalinis prokuroras būdavo atleidžiamas ir paskiriamas naujas generalinis prokuroras. Pažymėtina, kad nė vienas generalinis prokuroras nėra šių pareigų ėjęs visą įstatymo nustatytą įgaliojimų laiką. Teisės aktuose, kuriais generaliniai prokurorai būdavo atleidžiami iš pareigų, šių pareigūnų atleidimas nebūdavo siejamas su jų darbo vertinimu.

6. Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalies nuostata, kad prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas, inter alia reiškia, jog įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus bei tvarką. Tai nustatydamas Seimas yra saistomas Konstitucijos, taigi ir joje įtvirtinto teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą. Įstatymų leidėjas, įstatymu nustatęs generalinio prokuroro įgaliojimų trukmę, neturi teisės nustatyti bet kokių generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus įgaliojimų terminui pagrindų. Įstatymų leidėjas pagal Konstituciją gali nustatyti tik tokius generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui pagrindus, dėl kurių pobūdžio generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų (pvz., dėl tokių teisinių faktų, kaip įstatyme nustatytas amžius, perėjimas į kitą darbą, Lietuvos Respublikos pilietybės netekimas). Seimo pagal įstatymą paskirtą generalinį prokurorą tokiais pagrindais atleidžia Seimas, vadovaudamasis Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktu.

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 75 straipsnį Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, iš pareigų atleidžiami Seimui visų Seimo narių balsų dauguma pareiškus jais nepasitikėjimą. Taigi pagal Konstituciją generalinis prokuroras, jeigu pagal įstatymą jį skiria Seimas, iš pareigų atleidžiamas nepasibaigus jo įgaliojimų laikui ir tuo atveju, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia juo nepasitikėjimą.

7. Generalinio prokuroro skyrimo tvarkos pakeitimas, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, pagal Konstituciją negali būti pagrindu įstatymo nustatytam terminui paskirto generalinio prokuroro atleisti iki pasibaigiant jo įgaliojimų terminui, nes šis pagrindas nėra susijęs su tokiomis aplinkybėmis, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų.

Taigi įstatymo nustatytam laikui Seimo pagal įstatymą paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai pagal Konstituciją tęsiasi tol, kol atsiranda įstatyme nustatyti pagrindai, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, ir Seimas atleidžia generalinį prokurorą iš pareigų (Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktas) arba kol Seimas pareiškia nepasitikėjimą savo paskirtu generaliniu prokuroru (Konstitucijos 75 straipsnis).

8. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkto (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) nuostata, kad generalinis prokuroras atleidžiamas iš pareigų pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnio nuostata, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras, buvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kai generalinio prokuroro atleidimą nepasibaigus jo įgaliojimų laikui lėmė ne aplinkybės, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, bet vien tai, kad įstatymu buvo pakeista generalinio prokuroro skyrimo tvarka, jį skiriantis subjektas. Pažymėtina ir tai, kad tokiu teisiniu reguliavimu sudaromos prielaidos atsirasti teisiniam netikrumui prokuratūros sistemoje, pažeisti prokurorų savarankiškumą vykdant Konstitucijoje nustatytas funkcijas.

Taigi ginčijamomis nuostatomis nepaisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio teisinį tikrumą, stabilumą, teisėtų lūkesčių apsaugą.

9. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

III

1. Pareiškėjas abejoja, ar Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.

2. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą Seimas leidžia įstatymus.

Konstitucinius įgaliojimus leisti įstatymus Seimas įgyvendina priimdamas naujus įstatymus, įstatymais keisdamas ar papildydamas galiojančius įstatymus, pripažindamas įstatymus netekusiais galios.

Pabrėžtina, kad leisdamas įstatymus Seimas yra saistomas Konstitucijos, taip pat savo paties priimtų įstatymų. Tai – esminis konstitucinio teisinės valstybės principo elementas (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2002 m. sausio 14 d. nutarimai).

3. Minėta, kad pagal Konstitucijos 118 straipsnio 3 dalį prokurorų skyrimo tvarką ir jų statusą nustato įstatymas. Ši Konstitucijos nuostata inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti subjektus, kurie skiria ir atleidžia prokurorus, taip pat nustatyti prokurorų įgaliojimų trukmę, jų atleidimo iš pareigų pagrindus ir tvarką.

4. Seimas, išleisdamas 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymą, įgyvendino Konstitucijos 67 straipsnio 2 punkte nustatytus įgaliojimus leisti įstatymus.

5. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.

Tai, kad Seimo priimtas įstatymas gali neatitikti Konstitucijos, savaime nereiškia, kad išleisdamas tokį įstatymą Seimas pažeidė Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktą, įtvirtinantį Seimo kompetenciją leisti įstatymus (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas).

6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 2 punktui.

1. Pareiškėjas abejoja, ar Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktui.

2. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą Seimas steigia įstatymo numatytas valstybės institucijas bei skiria ir atleidžia jų vadovus.

Interpretuojant Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą, nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad šis punktas inter alia reiškia, jog Seimas turi įgaliojimus įstatyme numatyti valstybės institucijas, kurių vadovus skiria ir atleidžia pats Seimas, taip pat kad Seimas turi įgaliojimus skirti ir atleisti tokių institucijų vadovus. Pagal Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktą Seimas savo paskirtus įstatymo numatytų valstybės institucijų vadovus gali atleisti tik remdamasis Konstitucijoje ir/arba įstatymuose nustatytais atleidimo pagrindais ir laikydamasis Konstitucijoje ir/arba įstatymuose nustatytos atleidimo tvarkos. Atleisdamas savo paskirtus įstatymo numatytų valstybės institucijų vadovus, Seimas turi remtis tokiais įstatymuose nustatytais pagrindais ir laikytis tokios įstatymuose nustatytos tvarkos, kurie neprieštarauja Konstitucijai. Priešingu atveju būtų pažeistas ir Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktas.

3. Pagal Konstituciją teisės aktas, kuriuo atleidžiamas Seimo paskirtas įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovas, visada yra individualus teisės aktas, todėl šio teisės akto forma yra ne įstatymas, bet kitas Seimo teisės aktas – poįstatyminis aktas. Pagal Konstitucijos 70 straipsnio 2 dalį tokius Seimo teisės aktus pasirašo Seimo pirmininkas. Jie įsigalioja kitą dieną po jų paskelbimo, jeigu pačiais teisės aktais nenustatoma kita įsigaliojimo tvarka. Pagal Konstituciją įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovo, kurį paskyrė Seimas, negalima atleisti įstatymu, nes susidarytų tokia teisinė situacija, kai Seimas, turintis konstitucinius įgaliojimus atleisti jo paskirtą įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovą, negalėtų šių įgaliojimų įgyvendinti pats vienas: kaip ir bet kuris įstatymas, taip ir įstatymas, kuriuo atleidžiamas Seimo paskirtas įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovas, turėtų būti įteikiamas Respublikos Prezidentui pasirašyti ir paskelbti; Respublikos Prezidentas galėtų tokio įstatymo nepasirašyti ir motyvuotai grąžinti Seimui pakartotinai svarstyti; pakartotinai Seimo apsvarstytas įstatymas būtų laikomas priimtu tik tuomet, jeigu būtų priimtos Respublikos Prezidento teikiamos pataisos ir papildymai arba jeigu už įstatymą balsuotų daugiau kaip pusė Seimo narių.

Jeigu Seimo paskirtas įstatymo numatytos valstybės institucijos vadovas būtų atleistas įstatymu, būtų apriboti Konstitucijos 67 straipsnio 5 punkte Seimui nustatyti įgaliojimai atleisti jo paskirtų įstatymo numatytų valstybės institucijų vadovus, kartu būtų pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas.

4. Minėta, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkte (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) buvo nustatytas toks generalinio prokuroro atleidimo pagrindas, kad generalinio prokuroro atleidimą nepasibaigus jo įgaliojimų laikui lėmė ne aplinkybės, dėl kurių generalinis prokuroras apskritai negali eiti savo pareigų, bet vien tai, kad įstatymu buvo pakeista generalinio prokuroro skyrimo tvarka, jį skiriantis subjektas. Įsigaliojus 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymui, pagal šio įstatymo 2 straipsnį nutrūko tuometinio generalinio prokuroro įgaliojimai, t. y. jis buvo atleistas iš pareigų. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi ginčijamomis nuostatomis buvo nustatytas Konstitucijai prieštaraujantis generalinio prokuroro atleidimo nepasibaigus jo įgaliojimų terminui pagrindas ir nutraukti tuometinio generalinio prokuroro įgaliojimai; šie įgaliojimai buvo nutraukti įstatymu.

5. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktui.

2. Konstitucijos 75 straipsnyje nustatyta: „Seimo skirti ar rinkti pareigūnai, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis, atleidžiami iš pareigų, kai Seimas visų Seimo narių balsų dauguma pareiškia jais nepasitikėjimą.“

Šiame Konstitucijos straipsnyje yra įtvirtinta Seimo teisė atleisti iš pareigų tuos pareigūnus, kuriuos į pareigas paskyrė ar išrinko Seimas, išskyrus Konstitucijos 74 straipsnyje nurodytus asmenis. Tai daroma laikantis ypatingos parlamentinės procedūros – pareiškiant nepasitikėjimą. Nepasitikėjimas pareiškiamas visų Seimo narių balsų dauguma.

Nepasitikėjimo pareiškimo institutas – tai ne tik vienas iš Seimo vykdomos parlamentinės kontrolės būdų, bet ir svarbi Seimo paskirto ar išrinkto pareigūno veiklos garantija, nes toks pareigūnas, jeigu nėra pagrindų, dėl kurių jis apskritai negali eiti savo pareigų, gali būti atleistas iš pareigų nepasibaigus jo įgaliojimų laikui, kai už nepasitikėjimą balsuoja daugiau kaip pusė visų Seimo narių. Nepasitikėjimo pareiškimas yra toks Seimo paskirto ar išrinkto pareigūno atleidimo iš pareigų pagrindas, kuris turi būti siejamas su pareigūno veiklos vertinimu, todėl parlamentinis nepasitikėjimo pareiškimo procedūros reglamentavimas turi būti toks, kad būtų užtikrintas tinkamas teisinis procesas, inter alia reiškiantis, jog pareigūnas, kuriam reiškiamas nepasitikėjimas, turi turėti realią galimybę pateikti Seimui savo paaiškinimus ir Seimo posėdyje atsakyti į argumentus, kuriais grindžiamas nepasitikėjimas.

3. Minėta, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktu (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) buvo nustatytas dar vienas generalinio prokuroro atleidimo iš pareigų pagrindas, o 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsniu buvo nutraukti Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai. Ginčijamomis nuostatomis nebuvo sprendžiamas nepasitikėjimo generaliniu prokuroru pareiškimo klausimas; jomis nebuvo paneigta ar apribota Konstitucijos 75 straipsnyje įtvirtinta Seimo teisė visų Seimo narių balsų dauguma pareikšti nepasitikėjimą Seimo skirtu ar rinktu pareigūnu.

4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 75 straipsniui.

1. Pareiškėjas abejoja, ar Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai.

2. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

Konstitucinis Teismas, aiškindamas šią Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalies nuostatą, pažymėjo: „Valstybinės valdžios institucijos, rengdamos ir priimdamos teisės aktus, privalo vadovautis Konstitucijoje įtvirtintu teisinės valstybės principu. Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija. Tai reiškia, kad Seimas, kaip įstatymų ir kitų teisės aktų leidėjas, yra savarankiškas tiek, kiek jo galių neriboja Konstitucija“ (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d. nutarimas).

3. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad ginčijamomis nuostatomis buvo nustatytas Konstitucijai prieštaraujantis generalinio prokuroro atleidimo nepasibaigus įgaliojimų laikui pagrindas ir buvo nutraukti generalinio prokuroro įgaliojimai. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punkte (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) nustačius, kad generalinis prokuroras atleidžiamas pasikeitus generalinio prokuroro skyrimo tvarkai, kai įstatymas nustato kitus generalinį prokurorą skiriančius subjektus, o 2000 m. lapkričio 28 d. Prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnyje nustačius, kad nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos nutrūksta Seimo paskirto generalinio prokuroro įgaliojimai ir jis laikinai eina generalinio prokuroro pareigas tol, kol įstatymų nustatyta tvarka bus paskirtas generalinis prokuroras, buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas ir Konstitucijos 67 straipsnio 5 punktas.

Šitaip Seimas viršijo jam Konstitucijoje nustatytus įgaliojimus.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 9 punktas (2000 m. lapkričio 28 d. redakcija) ir 2000 m. lapkričio 28 d. Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 11 straipsnio pakeitimo įstatymo 2 straipsnis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 67 straipsnio 5 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Egidijus Jarašiūnas

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Augustinas Normantas

Jonas Prapiestis

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

______________