LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO PIRMININKO
P O T V A R K I S
DĖL PAREIŠKĖJO PRAŠYMO GRĄŽINIMO
2012 m. gegužės 7 d. Nr. 2B-26
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme 2012 m. balandžio 24 d. gautas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas (Nr. 1B-10/2012) ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2555) 41 straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl įstatymo ar kito teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai.
Aiškindamas minėtą Konstitucinio Teismo įstatymo nuostatą Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismai, kreipdamiesi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis) neprieštarauja Konstitucijai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai negali apsiriboti vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kiek, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų.
Atlikus prašymo išankstinį tyrimą nustatyta, jog abejonę dėl Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies nuostatos, pagal kurią valstybinė socialinio draudimo pensija skiriama ir mokama ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritoriniame skyriuje dienos, atitikties Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui pareiškėjas iš esmės grindžia bendro pobūdžio teiginiu, kad dėl ginčijamo teisinio reguliavimo jis „administracinėje byloje negali vykdyti neformalaus teisingumo“, nes „yra priverstas taikyti jį varžančią normą“.
Pažymėtina, kad pareiškėjas nepateikia argumentų, kodėl pritaikius ginčijamą nuostatą teismo sprendimas būtų neteisingas, koks ir pagal kokius kriterijus turėtų būti nustatomas laikotarpis, už kurį skiriama ir mokama valstybinė socialinio draudimo pensija, kodėl ir (ar) kokiais atvejais, jo nuomone, diskrecija nustatyti tokį laikotarpį turi priklausyti ne įstatymų leidėjui, o teismui.
Pareiškėjas nurodo kai kurias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, Konstitucinio Teismo suformuluotas aiškinant Konstitucijos 109 straipsnio 1 dalį, konstitucinį teisingumo principą, tačiau jų plačiau neanalizuoja, nepaaiškina, kodėl pritaikius ginčijamą teisės normą būtų priimtas savo turiniu neteisingas teismo sprendimas, kokios asmens teisės ir kaip būtų pažeistos. Pareiškėjas neatsižvelgia į prašymo kontekste ypač svarbias oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatas, kaip antai į tai, kad pensijas bei įvairias socialinės paramos rūšis Konstitucija garantuoja tiems subjektams ir tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme (inter alia Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2010 m. birželio 29 d., 2012 m. vasario 6 d. nutarimai), kad konstitucinis socialinių teisių statusas kartu nepaneigia įstatymų leidėjo teisės nustatyti tam tikras jų atsiradimo sąlygas ar apribojimus (Konstitucinio Teismo 1997 m. gruodžio 3 d., 1998 m. gegužės 6 d. nutarimai).
Konstatuotina, kad pareiškėjas niekaip nepagrindžia, kodėl ginčijama Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) 41 straipsnio 1 dalies nuostata gali prieštarauti Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Taigi pareiškėjo prašymas neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto reikalavimų.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 70 straipsnį prašymas, kuris neatitinka Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnyje nustatytų reikalavimų, grąžinamas pareiškėjui. Prašymo grąžinimas neatima teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą bendra tvarka, kai bus pašalinti buvę trūkumai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 25 straipsnio 2 dalimi, 70 straipsniu,
g r ą ž i n u pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą (Nr. 1B-10/2012) ištirti, „ar Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2555) 41 straipsnio 1 dalies nuostata ta apimtimi, kuria valstybinės socialinio draudimo pensijos skiriamos ir mokamos ne daugiau kaip už 12 mėnesių iki dokumentų pensijai skirti gavimo VSDFV teritoriniame skyriuje dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Šis potvarkis įsigalioja jo pasirašymo dieną.