LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESINIO MOKYMO ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2004 m. gegužės 31 d. Nr. 670
Vilnius
Patvirtinti naujos redakcijos Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo koncepciją (pridedama).
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2004 m. gegužės 31 d. nutarimu Nr. 670
NAUJOS REDAKCIJOS LIETUVOS RESPUBLIKOS PROFESINIO MOKYMO ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Naujos redakcijos Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo koncepcija (toliau vadinama – ši Koncepcija) parengta vadovaujantis Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2003, Nr. 63-2853) 12 straipsnio 8 dalimi, 29 straipsnio 7 dalimi, 39 straipsnio 3 dalimi, 41 straipsnio 4 dalimi, 45 straipsnio 6 dalimi ir 62 straipsnio 6 dalimi.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI
CHARAKTERISTIKA
2. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo pakeitimo įstatymas (toliau vadinama – Įstatymas) įtvirtins profesinio mokymo sistemos sandarą, profesinio mokymo procesų organizavimą ir nuostatas dėl profesinio mokymo finansavimo. Įstatymas reglamentuos valstybinių, savivaldybių ir nevalstybinių profesinį mokymą vykdančių įstaigų, profesinių sąjungų ir darbdavių veiklą pirminio ir tęstinio profesinio mokymo srityje.
3. Įstatyme numatoma reglamentuoti profesinio mokymo programų kūrimą, mokymo ir mokymosi pasiekimų vertinimą ir jų dokumentinį patvirtinimą, profesinio mokymo kokybės užtikrinimą, profesijos mokytojų rengimą ir jų kvalifikacijos reikalavimus, profesinio informavimo ir konsultavimo organizavimą ir vykdymą, profesinio mokymo tyrimų organizavimo principus.
4. Įstatymas reglamentuos pirminį ir tęstinį profesinį mokymą, kuris nesuteikia aukštesniojo arba aukštojo išsilavinimo. Bus apibrėžtos socialinių partnerių funkcijos, teisės ir pareigos profesinio rengimo srityje. Bus nustatytos savivaldybės institucijų teisės ir pareigos profesinio rengimo srityje. Bus apibrėžti profesinio mokymo finansavimo principai ir mechanizmai.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ
SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
6. Šiuo metu profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas (Žin., 1997, Nr. 98-2478), kuriame neapibrėžtas kvalifikacijų skaidrumas, valstybinė kvalifikacijų sistema, profesinių kvalifikacijų pripažinimas, nereglamentuota darbdavių finansinė parama tęstiniam mokymui, nenurodytos priemonės, padedančios socialiai pažeidžiamoms grupėms, specialių poreikių asmenims, anksti švietimo sistemą palikusiam jaunimui ir kitiems integruotis į profesinio mokymo sistemą. Kiti 2 įstatymai – Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas ir Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 66-1909). Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 2-25) ir Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 115-3228) reglamentuoja profesinio mokymo sritis, apibrėžia profesinio mokymo specialiųjų poreikių tenkinimo galimybes ir sąlygas.
7. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 12 straipsnyje išdėstytos bendrosios profesinio mokymo nuostatos, numatyta, kad pirminį ir suaugusiųjų formalųjį profesinį mokymą reglamentuoja Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymas. Apibrėžiant švietimo tikslus (3 straipsnis) ir švietimo sistemą (6 straipsnis), terminas „švietimas“ apima bet kokį mokymą (mokymąsi), tačiau daugelyje kitų Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo straipsnių švietimas tapatinamas su bendruoju ugdymu, todėl kai kurios normos ne visai tinka profesiniam, o dar dažniau – tęstiniam profesiniam mokymui. Be to, šiame įstatyme per maža dėmesio suaugusiųjų švietimui, taigi ir mokymosi visą gyvenimą plėtrai.
8. Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas iš dalies reglamentuoja vieną profesinio rengimo sritį – profesinei veiklai reikalingų žinių įgijimą, gebėjimų lavinimą ir tobulinimą. Tam tikslui bendriausiais bruožais paminimi neformaliojo suaugusiųjų profesinio rengimo dalyviai, tokio mokymo teikėjai, aptariamos neformaliojo profesinio rengimo dalyvių teisės ir pareigos, valstybės institucijų vaidmuo plėtojant ir remiant neformalųjį suaugusiųjų profesinį mokymą. Nors Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymas atitinka šiuolaikines švietimo plėtros nuostatas, tačiau daugelis straipsnių gana deklaratyvūs ir negali skatinti neformaliojo švietimo plėtros. Tai ypač pasakytina apie neformalųjį mokymąsi, skirtą profesiniam tobulėjimui.
9. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymas reglamentuoja specialios tikslo grupės – bedarbių ir darbuotojų, įspėtų apie atleidimą iš darbo, – profesinį mokymą, taip pat profesinį orientavimą ir konsultavimą. Apibrėžiami bendrieji mokymo organizavimo principai, darbo rinkos profesinio mokymo tvarką pavedama nustatyti socialinės apsaugos ir darbo ministrui. Keistina nuostata, kad bedarbių profesinio mokymo trukmė – 6 mėnesiai, nes nemaža bedarbių neturi jokios kvalifikacijos ir tiek laiko neužtenka pirmajai kvalifikacijai įgyti.
10. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatyme apibrėžiamos palengvintos priėmimo į profesines mokyklas sąlygos, numatomos galimybės tokiems asmenims įgyti profesiją, tinkamą pagal jų gebėjimus. Kartu pateikiamas labai svarbus principas – profesinio mokymo įstaigos turi būti pritaikomos specialiųjų poreikių asmenims mokyti ir ugdyti.
11. Įstatymas taip pat turėtų būti suderintas su Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymu (Žin., 2003, Nr. 70-3170), nes organizuojant profesinį mokymą privalomas praktinis mokymas tikromis darbo sąlygomis. Dabar galiojantis Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas reglamentuoja tik dirbančių asmenų darbų saugą ir sveikatą, t.y. jis netaikomas praktiką atliekantiems mokiniams. Taigi Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatyme turi atsirasti nuostata dėl praktiką atliekančių mokinių draudimo nuo nelaimingų atsitikimų.
12. Profesinį mokymą reglamentuoja ir kiti teisės aktai. Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (Žin., 2000, Nr. 74-2262) pateikta juridinio asmens samprata, bendrosios juridinių asmenų steigimo, reorganizavimo, likvidavimo, pertvarkymo, registravimo nuostatos, valdymo organų kompetencija. Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymas (Žin., 1995, Nr. 104- 2322) ir Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymas (Žin., 1996, Nr. 68-1633; 2004, Nr. 25-752) nustato tik bendruosius veiklos principus, tinkančius kiekvienos srities atitinkamos teisinės formos įstaigai, tačiau nenustato specialiųjų profesinio mokymo įstaigų veiklos principų. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 6 straipsnyje nurodyta, kad viena iš savarankiškųjų savivaldybių funkcijų – profesinis mokymas.
13. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos yra gana bendro pobūdžio, todėl profesinio rengimo sistemos veiklos valstybiniam reguliavimui konkretizuoti parengti įstatymus detalizuojantys teisės aktai. Pagrindiniai iš jų: Studijų ir mokymo programų registro nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 294 (Žin., 1998, Nr. 25-647), Leidimų (licencijų) mokyti išdavimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 825 (Žin., 1999, Nr. 62-2050), Švietimo įstaigų steigimo, reorganizavimo ir likvidavimo nuostatai, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 7 d. nutarimu Nr. 726 (Žin., 1999, Nr. 51-1640), Lietuvos profesinio išsilavinimo lygiai, patvirtinti švietimo ir mokslo ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministro 2001 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 821/64 (Žin., 2001, Nr. 47-1633), švietimo ir mokslo ministro 1998 m. kovo 20 d. įsakymas Nr. 464 „Dėl pagrindinio profesinio mokymo sutarties“ (Žin., 1998, Nr. 39-1045), socialinės apsaugos ir darbo ministro 1999 m. rugsėjo 10 d. įsakymas Nr. 69 „Dėl Ekspertizės gauti leidimą (licenciją) mokyti pagal darbo rinkos profesinio mokymo programas atlikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 79-2349) ir 1998 m. birželio 30 d. įsakymas Nr. 108 „Dėl darbo rinkos profesinio mokymo reglamentų“ (Žin., 1998, Nr. 65-1897), Darbo rinkos profesinio mokymo tvarka, patvirtinta socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. 89 (Žin., 2000, Nr. 92-2906), Pagrindinio profesinio mokymo kvalifikacijos egzaminų tvarka, patvirtinta švietimo ir mokslo ministro 2003 m. gruodžio 5 d. įsakymu Nr. ISAK-1743 (Žin., 2003, Nr. 116-5308).
14. Rengiant Įstatymą, reikia atsižvelgti į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos, garantuojant kai kurias kitas teises ir laisves, be tų, kurios joje nurodytos, Pirmojo protokolo, Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuoto 1995 m. gruodžio 7 d., 2 straipsnį, reglamentuojantį teisę į mokslą, 1996 metų Europos socialinės chartijos (pataisytos), Lietuvos Respublikos Seimo ratifikuotos 2001 m. gegužės 15 d., 9 ir 10 straipsnius, reglamentuojančius atitinkamai teisę į profesinį orientavimą ir profesinį mokymą, Konvencijos dėl profesinio techninio mokymo, prie kurios Lietuva prisijungė 1993 m. balandžio 28 d., 1-6 straipsnius, kuriuose išvardyti Jungtinių Tautų Organizacijos valstybių narių įsipareigojimai profesinio mokymo klausimais.
Įstatymas nustatys profesinio mokymo principus, įtvirtins profesinio mokymo sandarą, reglamentuos profesinio mokymo organizavimą ir finansavimą. Įstatymo nuostatas detalizuos įstatymo lydimieji teisės aktai.
IV. KEIČIAMŲ AR PRIPAŽĮSTAMŲ NETEKUSIOMIS GALIOS TEISĖS NORMŲ
NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
15. Dėl sparčios profesinio mokymo sampratos kaitos, kurią lemia tiek švietimo sistemos, tiek darbo rinkos ir darbo santykių, tiek ūkio kaita, Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatyme neaptariama keletas svarbių klausimų: neformalaus ir formalaus mokymo pripažinimas, kvalifikacijų skaidrumas, profesinių kvalifikacijų pripažinimas, mokymosi visą gyvenimą galimybių užtikrinimas. Neaptarta kvalifikacijų sistema, standartai, neformaliai ir savišvietos būdu įgytų kompetencijų įteisinimas, profesinio mokymo kokybės laidavimas ir stebėsena, nenustatytos sąlygos didinti profesinio mokymo, orientavimo ir konsultavimo prieinamumą. Praktiškai nenumatytos priemonės, padedančios socialinę atskirtį patiriantiems, specialių poreikių, riboto mobilumo asmenims, anksti švietimo sistemą palikusiam jaunimui ir kitiems integruotis į profesinio mokymo sistemą. Nenustatytos sąsajos tarp profesinio mokymo sistemos ir bendrojo lavinimo. Nereglamentuota darbdavių finansinė parama tęstiniam mokymui, keistinos profesinio mokymo finansavimą reglamentuojančios nuostatos ir panašiai. Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymą reikia keisti ir dėl integracijos į Europos Sąjungą: valstybės reguliuojamos profesijos, profesinių kvalifikacijų pripažinimas, darbo jėgos tarptautinis mobilumas ir kita. Kai kurios Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo normos nebeatitinka priimtų naujų ar pakeistų teisės aktų (Lietuvos Respublikos darbo kodeksas, Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas, Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas, Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymas (Žin., 1994, Nr. 101-2015), Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymas normų. Dėl minėtų priežasčių reikėtų taisyti daugiau kaip pusę Lietuvos Respublikos profesinio mokymo įstatymo straipsnių, t.y. įstatymas iš esmės nebegali veiksmingai reguliuoti profesinio mokymo nei teisiniu, nei socialiniu požiūriu.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
16. Profesinį mokymą reglamentuojančius įstatymus turi visos Europos Sąjungos valstybės narės ir visos valstybės kandidatės.
17. Profesinio mokymo teisinis reguliavimas labai įvairus. Dažniausi atsakomybės modeliai yra tokie:
17.1. Atsakomybės už mokymą pasiskirstymas tarp valstybės ir darbdavių. Būdingi 3 atsakomybės pasidalijimo tipai:
17.1.1. mokyklinis tipas, kai mokymas daugiausia vykdomas profesinio mokymo institucijose ir praktiškai visą atsakomybę už mokymą prisiima valstybė. Būdingiausia tokios sistemos atstovė yra Švedija. Šis mokymo tipas taip pat vyrauja Ispanijoje, Italijoje ir Suomijoje. Šiuo atveju esama pavojaus, kad profesinis mokymas gali neatitikti darbo rinkos poreikių;
17.1.2. dualinis (pameistrystės) tipas, kai atsakomybę už teorinį mokymą prisiima valstybė, o praktinį mokymą vykdo darbdaviai, prisiimdami ir atitinkamą finansavimo naštą. Vienas iš pagrindinių šios sistemos trūkumų – reikiamo pameistrystės vietų skaičiaus užtikrinimas, nes jis labai priklauso nuo ūkio plėtros tendencijų. Šio mokymo tipo tėvynė – Vokietija. Jis vyrauja Austrijoje ir Danijoje. Daugelis kitų Europos Sąjungos valstybių narių (Belgija, Prancūzija, Norvegija, Airija, Nyderlandai) taip pat yra įteisinusios pameistrystę, nors šis mokymo tipas nėra vyraujantis;
17.1.3. rinkos tipas, kai įmonės pačios rengia sau darbuotojus. Šis mokymo tipas būdingas Jungtinėms Valstijoms ir Japonijai. Pagrindinis tokio mokymo organizavimo trūkumas – mokymo skaidrumo stoka, nes valstybėje nesuformuojama vientisa kvalifikacijų sistema. Nė vienoje iš Europos valstybių šis profesinio mokymo tipas nėra vyraujantis.
17.2. Atsakomybės už mokymą pasiskirstymas valstybėje nacionaliniu lygmeniu. Tokio pasiskirstymo priežastis yra ta, kad profesinis mokymas apima pirminį profesinį mokymą, dirbančių asmenų tęstinį mokymą ir bedarbių profesinį mokymą. Atsakomybė už atskiras mokymo komponentes ministerijoms pavedama skirtingai. Tikslinga paminėti 2 atvejus:
17.2.1. atsakomybė pavedama 2 ministerijoms – švietimo ir darbo (pvz., Belgija, Ispanija, Italija, Prancūzija). Tai dažniausias atvejis. Švietimo ministerijai greta pirminio mokymo kartais dar pavedama reguliuoti ir dirbančių asmenų profesinį mokymą (pvz., Austrija, Švedija). Pagrindinis tokio atsakomybės paskirstymo trūkumas – funkcijų kartojimasis, noras sukurti savo mokymo sistemas;
17.3. Pirminis ir tęstinis profesinis mokymas įvairiose valstybėse teisiškai reguliuojamas nevienodai. Yra valstybių, kuriose šie procesai reguliuojami skirtingais įstatymais (pvz., Austrija, Danija, Suomija), taip pat valstybių, kuriose pirminis ir tęstinis profesinis mokymas įstatymuose persipina (pvz., Airija, Norvegija, Vokietija). Pastarasis atvejis tam tikra prasme laikytinas perspektyvesniu, nes sudaro palankesnes sąlygas įgyvendinti vientisą kvalifikacijų politiką.
18. Štai keli konkretūs teisinio profesinio mokymo reguliavimo pavyzdžiai skirtingose valstybėse:
18.1. Didžiojoje Britanijoje profesinis mokymas mažai reglamentuojamas įstatymų. Faktiškai tik 2 įstatymai – Švietimo reformos įstatymas, kuris papildė 1944 metų Švietimo įstatymą, ir Tolesnio ir aukštojo mokslo įstatymas – tiesiogiai susiję su profesiniu mokymu. Detalesnis reguliavimas pavestas Švietimo ir užimtumo departamentui, kitoms valstybinėms arba valstybės remiamoms struktūroms. Taigi reguliavimas iš esmės vykdomas įstatymą detalizuojančiais teisės aktais.
18.2. Norvegijoje profesinį mokymą reglamentuoja 3 įstatymai:
18.2.1. Vidurinio mokslo įstatymas reglamentuoja profesinį mokymą mokyklose. Įstatymas papildytas įgyvendinant 1994 metų vidurinio mokymo reformą;
18.2.2. Profesinio mokymo įstatymas reglamentuoja mokymą įmonėse (pameistrystę). Įstatymas papildytas vykdant 1994 metų reformą;
18.2.3. Suaugusiųjų mokymo įstatymas reglamentuoja tęstinį mokymąsi. Įstatymas papildytas 1991 metais.
Profesinio mokymo įstatymo 20 straipsnyje įteisinta galimybė gana didelę darbo patirtį (ne mažiau kaip 125 procentus atitinkamai profesijai numatytos pameistrystės trukmės) turintiems suaugusiesiems formalizuoti neformaliai įgytą kompetenciją. Įdomiausia, kad tokiu atveju nereikalaujama laikyti teorinio egzamino, o tai būtina siekiant profesijos nuosekliojoje mokymosi sistemoje.
18.3. Švedijoje nėra įstatymų, specialiai skirtų profesiniam mokymui. Pirminis profesinis mokymas įteisintas Mokyklų įstatyme, o tęstinio mokymo teisinis pagrindas – Suaugusiųjų švietimo įsakas. Bedarbių mokymą reglamentuoja Darbo rinkos mokymo įsakas.
18.4. Vokietijoje pirminį mokymą įmonėse pagal dualinio mokymo schemą reglamentuoja Profesinio mokymo įstatymas ir Profesinio mokymo rėmimo įstatymas, papildytas 1994 metais. Teisė reguliuoti mokymą mokyklose suteikta žemėms.
Tęstinis mokymas reguliuojamas tiek federacijos, tiek žemių lygmeniu. Šią sritį reguliuojantys federacijos įstatymai yra 2 jau minėti, taip pat Darbo reformos rėmimo įstatymas, Tolesnio mokymosi rėmimo įstatymas ir Nuotolinio mokymosi apsaugos įstatymas, papildytas 1993 metais.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
19. Profesinis rengimas tarptautiniu mastu nereguliuojamas. Kiekviena valstybė, atsižvelgdama į savo kultūros ir švietimo tradicijas, patirtį ir galimybes, prisitaikydama prie savo teisinės sistemos ypatumų, kuria savitą profesinio rengimo teisinę bazę. Tiktai labai nedaugeliui profesijų, dažniausiai susijusių su žmogaus sveikata arba gamtos apsauga, nustatomi tam tikri reikalavimai, privalomi visoms valstybėms, siekiančioms jų profesinio rengimo tarptautinio pripažinimo. Be to, siekiama, kad būtų užtikrintas laisvas darbuotojų judėjimas. Ši nuostata įtvirtinta Europos Bendrijos steigimo sutarties 39 ir 43 straipsniuose.
20. Lisabonoje 2000 metais įvykusiame Europos Tarybos pasitarime suformuluotas strateginis tikslas – išplėtoti dinamiškiausią žiniomis grindžiamą ekonomiką pasaulyje. Kartu pripažinta, kad šis tikslas gali būti pasiektas tik užtikrinus aukšto lygio švietimą ir aukštos kokybės profesinį rengimą. Europos Sąjungos valstybių narių ir kandidačių švietimo ministrai 2002 m. lapkričio 30 d. pasirašė Kopenhagos deklaraciją, kurioje pabrėžta bendradarbiavimo plėtojant profesinį mokymą svarba būsimos Europos visuomenės kūrimui. Deklaracijoje nustatyti 4 bendradarbiavimo prioritetai:
20.1. Europos matmuo – stiprinant profesinio mokymo Europos matmenį, sukurti Europos profesinio mokymo erdvę, kuri taptų pavyzdžiu visam pasauliui;
20.2. skaidrumas, informavimas ir konsultavimas – plėtojant informacijos priemones ir tinklus (taip pat Europos CV, pažymėjimų ir diplomų priedus, EUROPASS ir kitus), užtikrinti profesinio mokymo skaidrumą; kartu plėtoti norinčių mokytis asmenų informavimą ir konsultavimą apie galimybes mokytis visoje Europoje, kvalifikacijų pripažinimą ir kitką;
20.3. kompetencijų ir kvalifikacijų pripažinimas – remti bendrus kompetencijų ir kvalifikacijų sertifikavimo principus, kreditų pripažinimą profesinio rengimo sistemoje, bendrų kompetencijų ir kvalifikacijų nustatymą sektoriaus lygmeniu, bendrų neformaliai įgytų žinių ir kompetencijų vertinimo principų sukūrimą;
20.4. kokybės laidavimas – remti bendras kokybės laidavimo iniciatyvas, kuriomis siekiama nustatyti bendrus profesinio rengimo kokybės vertinimo kriterijus, pakelti visų profesinio rengimo grandžių profesijos mokytojų kvalifikaciją.
Nors deklaracijoje ne kartą pabrėžiamas savanoriškumo principas, į joje suformuluotus prioritetus tikslinga atsižvelgti rengiant Įstatymą.
VII. PAGRINDINĖS NUOSTATOS DĖL VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO
21. Įstatymas įtvirtins pagrindinius profesinio mokymo tikslus, uždavinius ir jų įgyvendinimo būdus. Įstatyme bus apibrėžta profesinio mokymo sistemos sandara, svarbiausi profesinio mokymo dalyviai, jų teisės ir pareigos, taip pat profesinio mokymo valdymas, stebėsena ir finansavimas.
22. Įstatyme bus įtvirtinta nuostata, kad pagal paskirtį ir vietą žmogaus profesinės brandos procese profesinis mokymas skirstomas į pirminį ir tęstinį profesinį mokymą. Pirminis profesinis mokymas – profesinio rengimo sistemos dalis, kurioje asmuo įgyja pirmąją kvalifikaciją. Tęstinis profesinis mokymas skirtas asmens anksčiau įgytai kvalifikacijai tobulinti arba keisti. Profesinis orientavimas ir konsultavimas – profesinio rengimo sistemos dalis.
23. Įstatyme bus įteisinta profesinėmis kompetencijomis grindžiama nacionalinių kvalifikacijų sistema, jos sukūrimo ir valdymo principai.
24. Įstatymas nustatys, kad kiekvienos kvalifikacijos pagrindas – jos standartas, o kvalifikacijos standarto pagrindą sudaro privalomi kvalifikacijos reikalavimai. Bus įteisinti kvalifikacijų standartų rengimo bendrieji principai, pagal kuriuos socialiniai partneriai vertins kvalifikacijos reikalavimų atitiktį darbo rinkos poreikiams.
25. Įstatymas numatys, kad mokymo programa bus rengiama vadovaujantis kvalifikacijos standartu.
Rengiant pirminio profesinio mokymo programas, bus vadovaujamasi ir profesinio rengimo standartais.
26. Įstatyme bus numatyta įsteigti kompetentingą instituciją, atsakingą už kvalifikacijų ir jų standartų vertinimą ir pripažinimą.
27. Įstatymas numatys, kad tiek pirminiame, tiek tęstiniame profesiniame mokyme pereinama prie modulinių mokymo programų kūrimo.
28. Įstatymas nustatys vidinės ir išorinės mokymo proceso kokybės užtikrinimo principus ir dalyvius.
30. Įstatymas nustatys profesinio orientavimo ir konsultavimo dalyvių veiklos tikslus ir atsakomybes.
32. Įstatyme bus nustatyti bendrieji profesijos mokytojų kvalifikacijos reikalavimai, numatytos jų kvalifikacijos tobulinimo sąlygos.
33. Įstatyme bus nustatyta, kad profesinio mokymo įstaigų steigėjo funkcijas gali vykdyti Švietimo ir mokslo ministerija, kitos ministerijos ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos, apskričių viršininkai, savivaldybių tarybos, kiti Lietuvos Respublikos ir kitų valstybių juridiniai ir fiziniai asmenys.
34. Įstatyme bus nustatytas valstybės, savivaldybių ir socialinių partnerių bendradarbiavimas sprendžiant profesinio mokymo uždavinius.
35. Įstatyme bus nustatyti profesinio mokymo finansavimo principai ir kriterijai. Pavyzdžiui, pirminis profesinis mokymas bus finansuojamas taikant mokymo lėšų skyrimo vienam mokiniui skaičiavimo metodiką. Iš Užimtumo fondo finansuojamas mokymas bus vykdomas vadovaujantis moksleivio krepšelio principu. Profesinio mokymo įstaigų steigėjai, socialiniai partneriai, individualūs asmenys irgi gali finansuoti profesinį mokymą.
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
37. Priėmus Įstatymą, neigiamų pasekmių nenumatoma. Įstatymas bus suderintas su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu. Keisis profesinio mokymo paslaugų teikėjų ir profesinio mokymo paslaugų gavėjų santykiai. Profesinio mokymo sistema taps liberalesnė ir lankstesnė, nes bus sudaryta galimybė naudotis įvairiomis profesinio mokymo formomis, rinktis profesinio mokymo įstaigą, įdiegus modulinę profesinio mokymo programų sistemą mokymasis nebus susietas su viena profesinio mokymo įstaiga.
38. Priėmus Įstatymą, bus iš esmės pakeista profesinio mokymo sistemos sandara. Pasikeis už profesinį mokymą atsakingų ministerijų ir kitų institucijų funkcijos. Bus įteisinta atsakomybė už profesinio mokymo kokybės užtikrinimą – pradedant profesinio rengimo standartų rengimu ir profesinio mokymo įstaigų akreditavimu ir baigiant kvalifikacijas suteikiančių institucijų akreditavimu ir atskirų asmenų kvalifikacijos įvertinimu. Bus užtikrinta galimybė asmeniui įteisinti įvairiais būdais įgytas profesines kvalifikacijas. Įstatymas sustiprins socialinių partnerių funkcijas, padidins jų teises ir atsakomybę profesinio mokymo srityje. Padidės savivaldybių teisės ir atsakomybė už profesinį mokymą. Taip pat bus aiškiai apibrėžti profesinio mokymo sistemos finansavimo principai ir mechanizmai.
Toks profesinio mokymo sistemos pertvarkymas leis įgyvendinti Mokymosi visą gyvenimą memorandumo ir Europos Komisijos Direktorato švietimui ir kultūrai 2002 metais Briuselyje patvirtintas Profesinio mokymo politikos formavimo nuostatas.
IX. FINANSINIS-EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
39. Profesinio mokymo finansų valdymas Lietuvoje yra nepakankamai reglamentuotas teisės aktų ir pernelyg įvairus, dėl to trūksta skaidrumo skirstant valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšas švietimui. Nesureguliuotas finansavimo iš šių šaltinių naudojimas: asmens, darbdavio, valstybės ir savivaldybių. Nesant sistemingos lėšų naudojimo stebėsenos, neįmanoma spręsti apie jų naudojimo veiksmingumą.
40. Siūlomos naujos Įstatymo nuostatos ir jų įgyvendinimas padėtų racionaliau tvarkyti profesinio mokymo finansavimą. Darbdavių dalyvavimas valdant profesinio mokymo finansus turėtų gerinti jų naudojimą, skaidrumą, skatinti darbdavius labiau prisidėti prie profesinio rengimo plėtros. Naujų bedarbių mokymo formų plėtojimas leistų lanksčiau prisitaikyti prie jų galimybių ir darbo rinkos poreikių. Profesinio mokymo institucijų tinklo optimizavimas ir racionalizavimas, Švietimo ir mokslo ministerijos, Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos profesinio mokymo institucijų vykdomo bedarbių mokymo koordinavimas leistų didinti mokymo prieinamumą ir veiksmingumą, gerinti kokybę, todėl bendrojo lavinimo mokyklas baigiančiam jaunimui ir kvalifikaciją turintiems bedarbiams mokyti papildomų lėšų nereikės.
Lėšos numatytiems uždaviniams spręsti bus skiriamos racionaliai naudojant esamas švietimo ir Europos Sąjungos struktūrinių fondų lėšas.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
41. Įstatymą sudarys 9 skirsniai: I. Bendrosios nuostatos; II. Profesinio mokymo sistemos sandara; III. Kvalifikacijų sistema; IV. Profesinio mokymo įstaigų steigimas, pabaiga ir pertvarkymas; V. Profesinio mokymo dalyvių teisės ir pareigos; VI. Profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema ir jos valdymas; VII. Profesinio mokymo finansavimas; VIII. Viešosios profesinio mokymo įstaigos; IX. Baigiamosios nuostatos.
42. I skirsnyje nustatyta Įstatymo paskirtis, tikslai, uždaviniai, pateikti pagrindinių Įstatyme vartojamų sąvokų apibrėžimai (pavyzdžiui, „profesinis rengimas“ – žmonių rengimo profesijai sandara ir procesas; „socialiniai partneriai“ – darbdavių ir darbuotojų interesams atstovaujančios organizacijos, kartu su valstybės valdymo institucijomis atliekančios Įstatymo numatytas funkcijas).
43. II skirsnyje apibūdinta profesinio mokymo sistemos sandara. Ją sudarys: profesinis orientavimas ir konsultavimas, pirminis profesinis mokymas, tęstinis profesinis mokymas, pameistrystė, formalusis profesinis mokymas, neformalusis profesinis mokymas ir savišvieta.
44. III skirsnyje apibrėžta kvalifikacijų sistema: kvalifikacijų lygiai, kvalifikacijų standartai, profesinio rengimo standartai, profesinio mokymo programos, mokymosi pasiekimų vertinimas, asmens įgytos kvalifikacijos vertinimas ir pripažinimas, profesijos mokytojų rengimas ir profesinio mokymo tyrimai.
45. IV skirsnyje nustatyta, kas gali būti profesinio mokymo įstaigų steigėjai, kokie yra šių įstaigų pertvarkymo ir pabaigos ypatumai, numatytas profesinio mokymo įstaigų registravimas ir licencijų išdavimas.
46. V skirsnyje nustatytos profesinio mokymo dalyvių – mokytojų, mokinių, socialinių partnerių ir kitų – teisės ir pareigos. Pavyzdžiui: mokinys turi teisę nustatytąja tvarka nutraukti mokymo sutartį ir privalo laikytis mokymo sutarties reikalavimų; mokytojas turi teisę kasmet dalyvauti kvalifikacijos tobulinimo renginiuose, gaudamas vidutinį atlyginimą, ir panašiai.
47. VI skirsnyje apibrėžta profesinio mokymo kokybės užtikrinimo sistema ir jos valdymas, mokyklos savivaldos ir valstybės švietimo savivaldos institucijų vaidmuo profesiniame mokyme.
48. VII skirsnyje nustatyti profesinio mokymo finansavimo šaltiniai: valstybės ir savivaldybių biudžetų lėšos, kitos teisėtai gautos lėšos, profesinio mokymo finansavimo principai: skaidrumas, veiksmingumas, viešumas.
49. VIII skirsnyje numatyti viešųjų profesinio mokymo įstaigų, kurių pagrindinis lėšų šaltinis – Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto asignavimai, specifiniai veiklos klausimai, viešųjų profesinio mokymo įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimas, valstybinis užsakymas vykdyti profesinį mokymą, valstybės turto panaudojimo nuostatos ir kita.
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
51. Priėmus Įstatymą, reikės pakeisti šiuos teisės aktus:
51.1. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 115-3228);
51.2. Lietuvos Respublikos neformaliojo suaugusiųjų švietimo įstatymą (Žin., 1998, Nr. 66-1909);
51.3. Lietuvos Respublikos bedarbių rėmimo įstatymą (Žin., 1991, Nr. 2-25);
51.5. Lietuvos Respublikos darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymą (Žin., 2003, Nr. 70-3170).
52. Priėmus Įstatymą, reikės parengti ir patvirtinti:
53. Už Įstatymo projekto suderinimą su šios Koncepcijos 51 punkte nurodytais teisės aktais (ar jų pakeitimą) atsakingos atitinkamos ministerijos:
53.1. su teisės aktu, nurodytu 51.1 punkte, derina Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
53.2. su teisės aktu, nurodytu 51.2 punkte, derina Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;
53.4. su teisės aktu, nurodytu 51.4 punkte, derina Švietimo ir mokslo ministerija kartu su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija;