LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VIEŠOJO INTERESO GYNIMO CIVILINIAME IR ADMINISTRACINIAME PROCESE ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1963, LIETUVOS RESPUBLIKOS PROKURATŪROS ĮSTATYMO 19 STRAIPSNIO PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1964, LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS APSAUGOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1965, LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ BYLŲ TEISENOS ĮSTATYMO 5, 37, 40, 44, 56, 103 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1966, LIETUVOS RESPUBLIKOS ASMENS DUOMENŲ TEISINĖS APSAUGOS ĮSTATYMO 17, 32 STRAIPSNIŲ PAPILDYMO IR PAKEITIMO BEI ĮSTATYMO PAPILDYMO 311 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1967, LIETUVOS RESPUBLIKOS CIVILINIO PROCESO KODEKSO 5, 27, 49, 83, 274, 275, 296 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO IR PAPILDYMO BEI KODEKSO PAPILDYMO 961 STRAIPSNIU ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1968 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 18 STRAIPSNIO PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XP-1969
2007 m. lapkričio 21 d. Nr. 1243
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2007 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą Nr. 1738, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos viešojo intereso gynimo civiliniame ir administraciniame procese įstatymo projektui Nr. XP-1963 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1963), Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnio pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1964 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1964), Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1965 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1965), Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 5, 37, 40, 44, 56, 103 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymo projektui Nr. XP-1966 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1966), Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 17, 32 straipsnių papildymo ir pakeitimo bei įstatymo papildymo 311 straipsniu įstatymo projektui Nr. XP-1967 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1967), Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 5, 27, 49, 83, 274, 275, 296 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei kodekso papildymo 961 straipsniu įstatymo projektui Nr. XP-1968 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1968) ir Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. XP-1969 (toliau vadinama – įstatymo projektas Nr. XP-1969) dėl šių priežasčių:
1. Įstatymo projekte Nr. XP-1963 iš esmės nenustatomas naujas teisinis reguliavimas. Šiuo metu galiojantys įstatymai jau numato pareigą valstybės valdžios ir valdymo institucijoms rūpintis viešojo intereso gynimu, o Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymas (Žin., 1994, Nr. 81-1514; 2003, Nr. 42-1919) (toliau vadinama – Prokuratūros įstatymas) įtvirtina prokurorų pareigą ginti viešąjį interesą pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti, o įstatymo projekte Nr. XP-1963 siūloma naujovė – juridinių ir fizinių asmenų teisė kreiptis su ieškiniu, skundu ar pareiškimu į bendrosios kompetencijos ar administracinį teismą, ginant viešąjį interesą vartotojų teisių gynimo, aplinkos apsaugos, teritorijų planavimo, kultūros paveldo apsaugos, asmens duomenų teisinės apsaugos ir kitose srityse (įstatymo projekto Nr. XP-1963 4 straipsnis), – galėtų būti numatyta specialiuose įstatymuose, reguliuojančiuose atitinkamą sritį.
Tačiau reikėtų pritarti įstatymų projektų aiškinamajame rašte išdėstytai nuomonei, kad viešojo intereso gynimo instituto esamas teisinis reguliavimas turėtų būti tobulinamas. Tobulinant viešojo intereso gynimo teisinį reguliavimą (parengiant naują įstatymo projekto Nr. XP-1963 redakciją arba nustatant viešojo intereso gynimo teisinį reguliavimą galiojančiuose teisės aktuose), galima būtų aiškiau nustatyti viešojo intereso gynimo sritis, konkrečias institucijas, turinčias teisę ginti viešąjį interesą, jų teises ir pareigas, šių institucijų santykį su prokuratūra viešojo intereso gynimo srityje, taip pat apibrėžti asmenų, turinčių teisę kreiptis dėl viešojo intereso gynimo, ratą.
2. Nepakankamai aiškus įstatymo projekto Nr. XP-1963 objektas – įstatyme nepateiktas viešojo intereso sąvokos apibrėžimas, taip pat nenustatyti aiškūs viešojo intereso požymiai. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 1 straipsnio 2 dalyje viešojo intereso gynimas apibrėžiamas kaip atitinkamų subjektų veiksmai, kai į teismą kreipiamasi siekiant pašalinti teisės pažeidimus ar užkirsti jiems kelią ir ginant tai, kas objektyviai yra vertinga, reikšminga ir naudinga visuomenei. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 2 straipsnio 2 punkte kaip vienas iš viešojo intereso gynimo principų pateikiamas objektyviai svarbių, reikšmingų bei naudingų visuomenei vertybių apsaugos ir gynimo nuo teisės pažeidimų principas. Neaišku, ar objektyviai svarbios, reikšmingos bei naudingos visuomenei vertybės apibrėžia viešąjį interesą, ir jeigu taip, tai kodėl ši nuostata įtvirtinama kaip vienas iš principų, nors iš esmės tai yra šio įstatymo ir viso viešojo intereso gynimo instituto paskirtis.
Įstatymų projektuose Nr. XP-1963 ir Nr. XP-1965 siūloma suteikti teisę kreiptis į teismus dėl viešojo intereso gynimo ne visiems asmenims, o tik „suinteresuotiems“, nors neaišku, iš ko šis suinteresuotumas turėtų kilti – ar tai privatus interesas, susijęs su viešuoju interesu, ar tiesiog žmogaus pilietinis neabejingumas bendroms vertybėms ir interesams, nors tiesiogiai nesusijusiems su žala pareiškėjui ir jo privačiu interesu. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 2 straipsnio 6 punkte vartojama ir formuluotė „ginamų asmenų ratas“. Neaišku, kas šiuo atveju yra ginami asmenys, ir, jeigu taip įvardijami pareiškėjai, ar tai reiškia, kad kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo galės tik asmenys, kurių privatus interesas yra susijęs su ginamu viešuoju interesu.
Įstatymo projekto Nr. XP-1966 5 straipsniu keičiamo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 13-308; 2000, Nr. 85-2566) (toliau vadinama – Administracinių bylų teisenos įstatymas) 56 straipsnio 1 dalyje viešojo intereso gynimo objektu įvardijamos valstybės, savivaldybių, asmenų teisės ar kitas viešasis interesas. Toks apibrėžimas nepilnas, be to, įvedama neaiški valstybės ir savivaldybių teisių sąvoka, kuri gali būti klaidingai suprasta.
Įstatymo projekte Nr. XP-1965 viešasis interesas atskiriamas nuo asmenų teisių ir įstatymų saugomų interesų, o tai prieštarautų kitiems įstatymų projektuose paminėtiems viešojo intereso požymiams.
Įstatymo projekto Nr. XP-1967 3 straipsnyje siūlomo Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (Žin., 1996, Nr. 63-1479; 2003, Nr. 15-597) 311 straipsnio 1 dalyje pateikiamame duomenų subjekto viešojo intereso gynimo apibrėžime vartojama formuluotė „neapibrėžto duomenų subjektų skaičiaus teisėti bendrieji interesai“. Toks apibrėžimas pateikiamas tik šiame įstatymo projekte. Be to, įstatymo projekte Nr. XP-1967 nenurodoma, ar apibrėžto skaičiaus asmenų interesai negali turėti viešojo intereso pobūdžio. Pavyzdžiui, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 4 dalis numato, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, privalo pareikšti civilinį ieškinį, jeigu šis nepareikštas, kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei arba asmeniui, kuris dėl nepilnametystės, ligos, priklausomybės nuo kaltinamojo ar dėl kitų priežasčių negali teisme ginti savo teisių ar teisėtų interesų. Taigi pagal šią Prokuratūros įstatymo normą asmenų, kurie negali teisme apginti savo teisių, teisėtų interesų gynimas taip pat laikomas viešojo intereso gynimu. Tokia Prokuratūros įstatymo nuostata vertinga, nes išryškina kitus viešojo intereso gynimo aspektus (galimybę ginti ne vien tik neapibrėžto ar didelio skaičiaus asmenų bendrus interesus).
Taigi teikiamuose įstatymų projektuose viešojo intereso samprata apibrėžta neaiškiai, o kai kurie suformuluoti viešojo intereso požymiai – prieštaringi, dviprasmiški, tarpusavyje nesusiję, stokojantys teisinio apibrėžtumo. Dėl minėtų aplinkybių įstatymų normas taikyti būtų sunku (neaišku net ir tai, kokie fiziniai ir juridiniai asmenys galės kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo). Kita vertus, viešojo intereso sąvokos apibrėžimas daugeliu atvejų yra vertinamojo pobūdžio, kai pagal formalius kriterijus ir vienos, ir kitos ginčo šalies interesą galima būtų priskirti prie viešojo intereso. Be to, ir vieno asmens interesams gali būti teikiamas prioritetas viešojo intereso gynimo požiūriu. Taigi šiuo metu galiojančiuose įstatymuose numatytos viešojo intereso gynimo galimybės aiškesnės, jas galima tikslinti atsižvelgiant į konkrečių visuomeninių santykių ypatumus, paliekant spręsti teismui esminį klausimą, ar ginamas interesas yra viešasis.
3. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 3 straipsnio 1 dalis nustato pareigą valstybės ir savivaldybių institucijoms, kurios pagal kompetenciją turi kreiptis į teismą gindamos viešąjį interesą, vykdyti viešojo intereso pažeidimų stebėseną. Pagal šio straipsnio 2 dalį prokuroras, turėdamas pagrindo manyti, kad pažeistas viešasis interesas, turi teisę pavesti turinčiai įgaliojimus ginti viešąjį interesą institucijai prokuroro nustatytais terminais atlikti tyrimą ir ginti viešąjį interesą. Įstatymo projekte Nr. XP-1964 Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje siūloma numatyti, kad prokuroras, gavęs informaciją apie galimą viešojo intereso, kurį turi ginti įgaliotas subjektas, pažeidimą, gali šiam subjektui pavesti atlikti viešojo intereso pažeidimo tyrimą, ir, jeigu yra pagrindas, imtis veiksmingų priemonių viešajam interesui ginti. Įgaliotas subjektas apie tyrimo rezultatus ir viešojo intereso gynimo veiksmus prokuroro nustatytais terminais praneša prokurorui. Įstatymo projekte Nr. XP-1964 Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 3 dalies 11 punkte siūloma numatyti, kad prokuroras turi teisę reikalauti iš valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų, įmonių vadovų paskirti specialistus, kurie padėtų prokurorui nustatyti galimus viešojo intereso pažeidimus ir jį ginti. Šis prokuroro reikalavimas privalomas.
Jeigu minėtos nuostatos būtų įtvirtintos, institucijoms, turinčioms teisę ginti viešąjį interesą, prireiktų papildomai darbuotojų ir finansinių išteklių. Taigi teikiant šiuos projektus turėtų būti atlikti preliminarūs skaičiavimai, kiek padidėjus darbo krūviui šioms institucijoms reikės papildomai skirti lėšų iš Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir papildomų etatų. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 aiškinamajame rašte nurodyta, kad šio projekto nuostatoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės biudžete kasmet turėtų būti numatoma apie 5 mln. litų, tačiau šių lėšų nepakaktų. Pavyzdžiui, vien Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atliktais preliminariais skaičiavimais, pagal teisėsaugos institucijų pavedimų parengti specialistų išvadas dėl žemės privatizavimo teisėtumo skaičių ir sudėtingumą, taip pat kitų institucijų nustatytus faktus dėl žemės įsigijimo teisėtumo šiai institucijai reikėtų papildomų 15–20 etatų, o jiems įsteigti ir išlaikyti – apie 1,4 mln. litų.
4. Įstatymo projekto Nr. XP-1963 3 straipsnio 1 dalyje ir įstatymo projektu Nr. XP-1964 keičiamo Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prokurorai, valstybės ir savivaldybių institucijos, turinčios teisę ginti viešąjį interesą, – lygiaverčiai subjektai, o prokuroras, turėdamas pagrindą manyti, kad pažeistas viešasis interesas, jį gina pagal pareiškimus, skundus, pranešimus, pasiūlymus ir savo iniciatyva. Tačiau pagal įstatymo projekto Nr. XP-1963 3 straipsnio 2 dalies ir įstatymo projekte Nr. XP-1964 siūlomas Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies nuostatas prokurorui suteikiama absoliuti teisė visais atvejais pavesti kitai institucijai ištirti viešojo intereso pažeidimą ir kreiptis į teismą dėl jo gynimo. Tokios nuostatos įtvirtinimas gali pažeisti ir pačių asmenų, kurie kreipėsi į prokurorą dėl viešojo intereso pažeidimo, teises ir lūkesčius: asmuo, tikėdamasis, kad viešąjį interesą gins prokuroras, į jį kreipsis su prašymu, tačiau prokuroras visais atvejais turės teisę šią pareigą perduoti kitoms institucijoms, pagal įstatymą taip pat turinčioms teisę ginti viešąjį interesą. Tiek Administracinių bylų teisenos įstatyme, tiek Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekse (Žin., 2002, Nr. 36-1340) (toliau vadinama – Civilinio proceso kodeksas) nurodyta, kad pirmasis subjektas, turintis teisę ginti viešąjį interesą, – būtent prokuroras. Kiti subjektai, turintys teisę ginti viešąjį interesą, neturi tiek procesinių teisių kaip prokuroras (kviesti asmenis ir gauti jų paaiškinimus, reikalauti dokumentų ir informacijos). Abejotina, ar institucijos, nespecializuotos atlikti tokią veiklą, sugebės ginti viešąjį interesą geriau nei prokuratūra.
Beje, nei įstatymo projektas Nr. XP-1963, nei kiti įstatymų projektai nenurodo konkrečių institucijų, įgaliotų kreiptis į teismą dėl viešojo intereso gynimo.
5. Pagal įstatymo projekte Nr. XP-1964 siūlomą Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalį prokuroras, tik turėdamas pagrindą manyti, kad gali būti pažeistas viešasis interesas, jau įgyja teisę nustatyti, kad subjektas, įgaliotas ginti viešąjį interesą, bet nesiimantis veiksmingų priemonių, nepagrįstai negina viešojo intereso, ir skųsti šio subjekto nepagrįstą neveikimą jį kontroliuojančiai institucijai, nors įstatymų leidėjas nepateikė viešojo intereso sampratos, o tai reiškia, kad galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis bylą. Be to, neaišku, kokias teisines pasekmes galėtų sukelti toks prokuroro pranešimas institucijai, kontroliuojančiai subjektą, įgaliotą ginti viešąjį interesą.
Tokie prokurorų pranešimai apie neveikimą, taip pat įpareigojimai imtis veiksmų galėtų būti sunkiai suderinami su nepriklausomu tam tikrų institucijų statusu, kuris privalo būti užtikrintas atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisės reikalavimus. Pavyzdžiui, 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (95/46/EB) dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo (OL 2004 m. specialusis leidimas, 13 skyrius, 15 tomas, p. 355) 28 straipsnio 1 dalis reikalauja, kad asmens duomenų tvarkymo priežiūrą vykdanti institucija veiktų visiškai nepriklausomai.
6. Įstatymo projekte Nr. XP-1963 siūloma sudaryti Viešojo intereso gynimo koordinavimo tarybą, siekiant užtikrinti geresnį prokurorų, valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos ginant viešąjį interesą koordinavimą, tačiau šio projekto 3 straipsnio 5 dalyje išvardytos funkcijos nėra tokios svarbios, kad reikėtų steigti šią tarybą, nes minėtas funkcijas gali atlikti Generalinė prokuratūra (pavyzdžiui, viešojo intereso stebėsena, informacijos rinkimas ir veiklos analizė) arba visos institucijos, turinčios teisę ginti viešąjį interesą (pavyzdžiui, pasiūlymų Lietuvos Respublikos Vyriausybei dėl įstatymų tobulinimo teikimas).
Atsižvelgiant į šios tarybos funkcijas, susijusias su prokurorų ir kitų viešąjį interesą ginančių institucijų veiklos analize ir priežiūra, Lietuvos Respublikos Seimo narių ir teisėjų įtraukimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaromą tarybą gali prieštarauti valdžių pasidalijimo principui, įtvirtintam Lietuvos Respublikos Konstitucijoje. Be to, Lietuvos Respublikos Seimo narių dalyvavimas Lietuvos Respublikos Vyriausybės sudaromos nuolat veikiančios institucijos veikloje pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. liepos 1 d. nutarimą (Žin., 2004, Nr. 105-3894) galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 60 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Seimo nario pareigos, išskyrus jo pareigas Lietuvos Respublikos Seime, nesuderinamos su jokiomis kitomis pareigomis valstybinėse įstaigose ir organizacijose, o teisėjų dalyvavimas minėtos tarybos veikloje galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 113 straipsniui, pagal kurį teisėjas negali eiti jokių kitų renkamų ar skiriamų pareigų. Projekto Nr. XP-1963 3 straipsnio 3 dalyje numatyta pagrindinė siūlomos steigti tarybos paskirtis – užtikrinti geresnį prokurorų, valstybės ir savivaldybių institucijų veiklos ginant viešąjį interesą koordinavimą, tačiau abejotina, ar tai gali atlikti institucija (taryba) prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, sudaryta subjekto, kurio sprendimai taip pat potencialiai galėtų būti bylų dėl viešojo intereso gynimo nagrinėjimo objektas.
Įstatymo projekto Nr. XP-1963 3 straipsnio 8 dalyje siūloma, kad Viešojo intereso gynimo informacinės sistemos nuostatus tvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybė ir Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, o tai galėtų prieštarauti konstituciniam Lietuvos Respublikos Vyriausybės ir prokurorų statusui, kaip jis aiškinamas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d. (Žin., 1999, Nr. 101-2916) ir 2004 m. gegužės 13 d. (Žin., 2004, Nr. 81-2903) nutarimuose.
7. Pažymėtina, kad Lietuvoje civilinio proceso teisė kodifikuota, taip pat kodifikuojama administracinė teisena, taigi Įstatymo projekto Nr. XP-1963 5 straipsnio nuostatos turėtų būti Civilinio proceso kodekso ir Administracinių bylų teisenos įstatymo reguliavimo dalykas.
8. Įstatymo projekto Nr. XP-1968 3 straipsniu keičiamo ir pildomo Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad viešajam interesui apginti įstatymų numatytais atvejais gali būti pareiškiamas grupės ieškinys. Tobulinant grupės ieškinių proceso teisinį reguliavimą, tikslinga nustatyti, ar grupės ieškinio pareiškimo galimybė turi būti siejama su viešojo intereso gynimu. Viena vertus, Lietuvos Respublikos įstatymai nepateikia viešojo intereso sąvokos apibrėžimo, kita vertus, grupės interesas ne visada gali būti vertinamas kaip viešasis interesas. Taigi pasirenkant poziciją, kad grupės ieškinys gali būti pareiškiamas tik viešajam interesui apginti, susiaurinamos grupės narių galimybės efektyviai apginti pažeistas teises ir teisėtus interesus. Be to, neaišku, ar teisiniu požiūriu skirsis situacijos, kai fiziniai ar juridiniai asmenys pareikš ieškinį viešajam interesui ginti ir kai fiziniai ar juridiniai asmenys pareikš grupės ieškinį. Neišsprendus šių klausimų, teisė pareikšti grupės ieškinį ir toliau liks deklaratyvi ir ja nebus naudojamasi.
Įstatymo projekto Nr. XP-1968 3 straipsniu keičiamo ir pildomo Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 6 dalyje siūloma numatyti, kad byloje pagal grupės ieškinį gali būti sprendžiami ieškinio reikalavimai dėl pripažinimo ir teisinių santykių modifikavimo ir ta apimtimi, kuria ginamų asmenų grupei teismo sprendimas yra palankus, jis įgyja res judicata galią ir nedalyvavusiems byloje asmenims, kurie atitinka ginamų asmenų grupės rūšinius požymius. Iš šios nuostatos neaišku, koks sprendimas laikytinas „palankiu“ grupės nariams. Taip pat nesuprantama siūloma Civilinio proceso kodekso 49 straipsnio 6 dalies nuostata, kad byloje pagal grupės ieškinį pareikšti priteisimo reikalavimai nagrinėjami tik dėl bendraieškių ir šioje dalyje teismo sprendimas res judicata galią įgyja tik dalyvaujantiems byloje asmenims. Šiuo atveju grupės ieškinio patenkinimo teisinės pasekmės sutampa su bendraieškių pareikšto ieškinio patenkinimo teisinėmis pasekmėmis, todėl abejotina galimybė grupės ieškinių procese pareikšti priteisimo reikalavimus.
Kad teisė pareikšti grupės ieškinį būtų įgyvendinama praktiškai, būtina sistemiškai persvarstyti Civilinio proceso kodekso nuostatas. Kai kurios procesinio įstatymo nuostatos nesuderinamos su įstatymo projekto Nr. XP-1968 nuostatomis (pavyzdžiui, Civilinio proceso kodekso 266 straipsnis nustato, kad teismas neturi teisės spręsti klausimo dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ar pareigų). Be to, įstatymo projekto Nr. XP-1968 aiškinamajame rašte nepaaiškinta, kuriuose įstatymuose ketinama numatyti grupės ieškinio pareiškimo galimybę.
9. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) (toliau vadinama – Žemės reformos įstatymas) 18 straipsnio 3 ir 4 dalis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotos institucijos turi teisę ginčyti sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo, priimtus pažeidžiant teisės aktus, ir sandorius dėl valstybinės žemės perleidimo, mainų, nuomos ar perdavimo naudotis, sudarytus sprendimų, priimtų pažeidžiant įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus, pagrindu, taip pat atstovauti bylose dėl valstybinės žemės sandorių, kai šalys nevykdo sandorio sąlygų, nutraukimo, jeigu institucija, atstovaujanti valstybei šiuose sandoriuose, nesiima veiksmų sandoriui nutraukti. Įstatymo projekte Nr. XP-1969 siūlomas 18 straipsnio 4 dalies papildymas yra perteklinis, kadangi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 3 ir 4 dalyse reguliuojami iš esmės tie patys santykiai (galiojančiame įstatyme įtvirtinta nuostata, analogiška įstatymo projekte Nr. XP-1969 siūlomai nuostatai).