Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
Dėl LIETUVOS RESPUBLIKOS KŪNO KULTŪROS IR SPORTO ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1051(3)
2012 m. rugpjūčio 21 d. Nr. 958
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2012 m. gegužės 25 d. sprendimo Nr. SV-S-1607 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-1051(3) (toliau – Įstatymo projektas) teisinio reglamentavimo tikslams, tačiau pateikti dėl jo šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66‑2130; 2002, Nr. 45-1708) 2 straipsnio 4 dalį ir į tai, kad Įstatymo projekto 1 straipsnyje nauja redakcija dėstomo Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (Žin., 1996, Nr. 9‑215; 2008, Nr. 47-1752) (toliau – keičiamas įstatymas) 11 ir 13 straipsniuose reglamentuojama ne tik valstybės ir savivaldybių institucijų, bet ir įstaigų kompetencija kūno kultūros ir sporto srityje, siūlytina keičiamo įstatymo 1 straipsnio 2 punkte vietoj sąvokos „valstybės ir savivaldybių institucijos“ vartoti sąvoką „valstybės ir savivaldybių institucijos ir įstaigos“.
1.2. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 punkte dėstoma, kad šis įstatymas nustatys „<...> profesionaliojo sporto veiklos principus“. Atkreiptinas dėmesys, jog keičiamo įstatymo V skyriaus trečiasis skirsnis nustato profesionaliojo sporto veiklos pagrindus, o šios veiklos principai keičiamame įstatyme nenustatyti, todėl keičiamo įstatymo 1 straipsnio 3 punkte tikslintina, kad keičiamas įstatymas nustato profesionaliojo sporto veiklos pagrindus, o ne principus.
1.3. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 14 ir 15 straipsnių nuostatas, keičiamo įstatymo 1 straipsnio 4 punktą siūlytina išdėstyti taip:
1.4. Keičiamo įstatymo 1 straipsnio 7 punkte numatyta, kad šis įstatymas nustatys sporto statiniams keliamus reikalavimus, tačiau keičiamame įstatyme tokių reikalavimų nenustatyta. Keičiamo įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje pateikta tik bendro pobūdžio nuostata, kad sporto statinius, neatitinkančius saugumo, sanitarijos, higienos, priešgaisrinių ir kitų reikalavimų, draudžiama naudoti sporto pratyboms, varžyboms ir renginiams, todėl keičiamo įstatymo 1 straipsnio 7 punktas išbrauktinas kaip neatitinkantis keičiamo įstatymo turinio, taip pat tikslintinas ir keičiamo įstatymo 45 straipsnio pavadinimas, nes jis neatskleidžia šio straipsnio turinio.
1.5. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte lygiateisiškumo principas apibrėžiamas kaip siekis sudaryti sąlygas sportuoti visiems norintiems. Tokia principo formuluotė ydinga, nes principo turinys ne įpareigoja užtikrinti visiems lygias galimybes sportuoti, o tik nurodo to siekti. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte siūlytina išbraukti žodį „siekti“.
1.6. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte ir 45 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „sporto renginių dalyvis“. Siūlytina apibrėžti šios sąvokos turinį, nes neaišku, kokius asmenis reikėtų laikyti sporto renginių dalyviais. Atskleisti šios sąvokos turinį itin svarbu, nes finansuojant nevyriausybinių organizacijų pateiktas kūno kultūros ir sporto programas ir projektus dažnai prašoma skirti lėšų sporto renginių dalyvių maitinimo, apgyvendinimo, kelionės išlaidoms padengti. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte apibrėžiant žiūrovų ir sporto renginių dalyvių saugumo principą nurodyta, kad reikėtų vengti incidentų aikštelėse ir už jų ribų, skatinti smurto mažinimą tarp žiūrovų, tinkamą sporto sirgalių klubų veiklos organizavimą ir gerą jų narių elgesį. Neaišku, kodėl incidentų vengimas siejamas tik su aikštelėmis, t. y. vienos rūšies sporto infrastruktūros objektu. Siūlytina keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte vietoj sąvokos „aikštelė“ vartoti sąvoką „sporto renginio vieta“, kuri apims ir kitus sporto infrastruktūros objektus. Be to, keičiamo įstatymo 2 straipsnio 2 punkte vartojamas sąvokas „incidentas“ ir „sporto sirgalių klubas“ siūlytina apibrėžti keičiamo įstatymo 3 straipsnyje.
1.7. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 3 punkte siūlytina apibrėžti dopingo draudimo principo turinį, o ne jo paskirtį.
1.8. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 4 punkte nustatytina, kokie subjektai turi pasižymėti šiame punkte išvardytomis savybėmis. Be to, kadangi šiame punkte suformuluotas kūno kultūros ir sporto veiklos principas, jis turi būti išdėstytas ne pateikiant sąvoką „kilnus elgesys“, o apibrėžiant šio principo turinį.
1.9. Keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 punkte tęstinumo principas susietas tik su talentingais sportui asmenimis ir apskritai tik su sportu, neapimti sportuotojai ir kūno kultūra. Tokia tęstinumo principo formuluotė sukeltų prieštaravimą keičiamo įstatymo 2 straipsnio 1 punkte nurodytam lygiateisiškumo principui, todėl keičiamo įstatymo 2 straipsnio 6 punkte siūlytina išbraukti žodžius „talentingiems sportui“.
1.10. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje siūlytina tikslinti sąvokos „dopingas“ apibrėžimą, atsižvelgiant į tai, kad kai kurie dopingo preparatai gali veikti tik sportininko organizmo fizinę arba tik psichinę veiklą, kai kurie iš jų gali neturėti įtakos nei fizinei, nei psichinei veiklai, o vartojami dėl turimų maskuojamųjų savybių – tik tam, kad paslėptų preparatų, darančių įtaką sportininko fizinei ir (ar) psichinei veiklai, vartojimo faktą (pavyzdžiui, diuretikai).
1.11. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžiant sąvoką „kūno kultūros arba sporto specialistas“ nurodyta, kad tai sporto krypties aukštąjį išsilavinimą turintis asmuo. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje apibrėžta sąvoka „kūno kultūros ir sporto veiklos leidimas“ – tai teisės aktų nustatyta tvarka išduotas dokumentas, kuriuo asmenims, neturintiems sporto krypties aukštojo išsilavinimo, suteikiama teisė dirbti sporto teorinį ir praktinį darbą. Iš šių nuostatų neaišku, kuo reikėtų laikyti kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą turintį asmenį, nes pagal keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas jis nelaikomas kūno kultūros arba sporto specialistu.
1.12. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje siūlytina kaip perteklinius išbraukti žodžius „viešasis arba privatus“, vietoj sąvokos „sportininkų rengimo centras“ vartoti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje apibrėžtą sąvoką „sportininkų ugdymo centras“. Kadangi sporto (šakos) federacijos teisinė forma yra asociacija, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje prieš žodį „asociacijas“ įrašytinas žodis „kitas“. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje atskleistinas sąvokos „kita su sportu susijusi organizacija“ turinys, nes neaišku, apie kokią organizaciją kalbama. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 5 dalyje vietoj žodžių „plėtojančias sportą (sporto šaką)“ siūlytina įrašyti žodžius „plėtojančias kūno kultūrą ir (ar) sportą (sporto šaką)“.
1.13. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje išskiriami du kūno kultūros ir sporto specialistų tipai: „kūno kultūros arba sporto specialistas“, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje siūlytina išskirti ir kūno kultūros veiklos leidimą bei sporto veiklos leidimą – keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje nurodytoje sąvokoje vietoj žodžio „ir“ įrašyti žodį „arba“ ir šios sąvokos apibrėžime nustatyti asmenų teisę dirbti ne tik sporto darbą, bet ir praktinį bei teorinį darbą kūno kultūros srityje. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje vietoj sąvokos „sporto kryptis“ vartotina sąvoka „sporto studijų kryptis“.
1.14. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 7 dalį siūlytina išdėstyti taip:
1.15. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 8 dalyje, 7 straipsnyje ir kitose nuostatose siūlytina nevartoti konkrečių nevyriausybinių organizacijų pavadinimų, nes pakeitus šių organizacijų pavadinimą arba joms baigus savo veiklą turėtų būti keičiamas ir Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas. Atsižvelgiant į tai ir į tai, kad keičiamame įstatyme nenurodyti konkrečių sporto šakų federacijų pavadinimai, siūlytina jame nevartoti ir kitų nevyriausybinių organizacijų (Lietuvos tautinio olimpinio komiteto, Lietuvos kurčiųjų sporto komiteto, Lietuvos parolimpinio komiteto ir kitų) pavadinimų ir nurodyti šių organizacijų paskirtį, pavyzdžiui, už olimpinio, parolimpinio sąjūdžio plėtojimą atsakingos kūno kultūros ir sporto organizacijos ir panašiai.
1.16. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 9 dalį siūlytina išdėstyti taip:
1.17. Iš keičiamo įstatymo 3 straipsnio 10 dalyje pateikto sąvokos „olimpinė pamaina“ apibrėžimo neaišku, kokie subjektai sudarys olimpinę pamainą (kitose keičiamo įstatymo nuostatose tai taip pat neatskleidžiama), neaiški ir formuluotė „galinti ar galėsianti“. Atsižvelgiant į tai, siūlytina vietoj sąvokos „olimpinė pamaina“ vartoti sąvoką „olimpinės rinktinės kandidatai“ ir numatyti, kad tai asmenys, kurių pasiekti sporto rezultatai sudaro galimybę šiems asmenims pretenduoti į olimpinės rinktinės narius.
1.18. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje sportu laikoma visų formų fizinė veikla, kuria siekiama tam tikrų tikslų. Pagal tokią nuostatą sportu negalės būti laikoma sportininkų veikla, kai sporto rezultatų siekiama ne fizine, bet protine veikla (pavyzdžiui, žaidžiant šachmatais, šaškėmis ar sportinį pokerį), todėl siūlytina tikslinti sąvokos „sportas“ turinį. Apibrėžiant sąvoką „sportas“, siūlytina nustatyti, kad fizinės veiklos formomis siekiama tobulinti ne tik fizinę ištvermę, bet ir kitas fizines savybes, pavyzdžiui, jėgą, greitį, lankstumą, judesių koordinaciją. Be to, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 13 dalyje sportą siūlytina sieti ne tik su psichinės, bet ir su fizinės sveikatos stiprinimu.
1.19. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 15 dalyje kaip pertekliniai išbrauktini žodžiai „siekia geresnių sporto rezultatų“, nes nuoseklus sportinio meistriškumo didinimas apima ir geresnių sporto rezultatų siekimą.
1.20. Pažymėtina, kad atlygio iš kūno kultūros ir sporto organizacijos gavimas už rengimąsi varžyboms ir dalyvavimą jose yra netinkamas kriterijus siekiant atriboti sportininką profesionalą nuo mėgėjo. Sportininko profesionalumą patvirtinantys požymiai (elementai) galėtų būti, pavyzdžiui, sportininko priklausymas nacionalinėms rinktinėms, atstovavimas šaliai aukščiausio lygio tarptautinėse sporto varžybose ir panašiai, bet ne atlygio už rengimąsi varžyboms ar dalyvavimą jose gavimas ar negavimas. Aukšto lygio sportininkas gali finansiškai apsirūpinti rėmėjų lėšomis ar lėšomis, gaunamomis iš kūno kultūros ir sporto klubų pagal sutartį, ir jokiais finansiniais ryšiais nesusisaistyti su kūno kultūros ir sporto organizacijomis, tačiau nuo to jo profesionalumas nesumažėja. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 16 dalį.
1.21. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje nustatyta, kad sportininko atstovu (agentu) gali būti fizinis arba juridinis asmuo, o 27 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sportininkams profesionalams gali atstovauti juridiniai asmenys ir Lietuvos Respublikoje įsteigti Europos Sąjungos valstybėje narėje ar kitoje Europos ekonominės erdvės valstybėje įsisteigusios įmonės filialai, apsidraudę civilinės atsakomybės draudimu, ir individualią veiklą įregistravę fiziniai asmenys, apsidraudę civilinės atsakomybės draudimu. Pažymėtina, kad sportininko atstovo (agento) veikla yra komercinio pobūdžio, todėl pagal 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL 2006 L 376, p. 36) 15 straipsnio 2 dalies b punktą negali būti nustatytas įpareigojimas paslaugų teikėjui turėti tam tikrą teisinę formą, nebent toks draudimas būtų pateisinamas ypač svarbiais visuomenės interesais, ir tik tada, kai šie interesai negali būti užtikrinti mažiau ribojančiomis priemonėmis, kuriomis būtų pasiektas toks pat rezultatas. Todėl keičiamo įstatymo aiškinamajame rašte nenurodžius priežasčių, dėl kurių būtų galima pateisinti tokį teisės laisvai verstis sportininko atstovo (agento) veikla ribojimą, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 17 dalyje ir 27 straipsnio 2 dalyje tikslintina, kad sportininko atstovu (agentu) gali būti visi Lietuvos Respublikos paslaugų įstatymo (Žin., 2009, Nr. 153-6901) 2 straipsnio 9 ir 18 dalyse nurodyti Lietuvos Respublikos ir valstybės narės teikėjams priskirti subjektai. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 17 dalies antrajame sakinyje išdėstytas sportininko atstovo (agento) veiklos aprašymas nepriskirtinas sąvokos „sportininko atstovas (agentas)“ turiniui ir dėstytinas keičiamo įstatymo 27 straipsnyje.
1.22. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje apibrėžtoje sąvokoje „sportininkų ugdymo centras“ vartojamos Įstatymo projekte neapibrėžtos sąvokos „sporto mokymo įstaiga“, „sporto centras“ ir „specializuota vienos ar kelių sporto šakų įstaiga“. Šias sąvokas siūlytina apibrėžti keičiamo įstatymo 3 straipsnyje arba atitinkamai tikslinti sąvoką „sportininkų ugdymo centras“. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 3 straipsnio 30 dalyje nurodytą sąvokos „sportuotojas“ apibrėžimą, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje tikslintina, kad sportininkų ugdymo centre gali būti vykdoma veikla, susijusi su sportuotojų užimtumu, instruktavimu, bet ne su jų rengimu. Be to, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 18 dalyje atsisakytina žodžių „taip pat atlieka kitas steigėjų jiems priskirtas funkcijas“, nes šių funkcijų atlikimas neatskleidžia sportininkų ugdymo centro veiklos specifikos.
1.23. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 19 ir 25 dalyse apibrėžtų sąvokų „sporto planavimas“ ir „sporto stebėsena“ siūlytina atsisakyti, nes jos Įstatymo projekte nevartojamos.
1.24. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 21 ir 22 dalyse vartojamą sąvoką „rungtynės“ siūlytina apibrėžti keičiamo įstatymo 3 straipsnyje arba jos atsisakyti Įstatymo projekte, nes neaišku, kuo rungtynės skiriasi nuo sporto varžybų (keičiamo įstatymo 3 straipsnio 28 dalis).
1.25. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 23 dalyje siūlytina atskleisti sąvokos „sporto visuomenė“ turinį.
1.26. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 26 dalyje apibrėžiant sąvoką „sporto stovykla“ siūlytina atsisakyti sąvokos „komandos“, nes jas taip pat sudaro sportininkai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad tikslingas trumpalaikis rengimas (rengimasis) konkrečioms varžyboms gali vykti nebūtinai specialiai pritaikytoje aplinkoje, bet, pavyzdžiui, ir gamtoje (parke, paplūdimyje ar panašiai). Šiais aspektais siūlytina tikslinti sąvokos „sporto stovykla“ apibrėžimą.
1.27. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 27 dalyje pateiktoje sąvokoje „sporto (šakos) federacija“ žodis „(šakos)“ rašomas skliausteliuose. Jeigu taip norima išskirti sporto federaciją ir sporto šakos federaciją, tokio skirstymo racionalumu abejotina, nes, pavyzdžiui, sporto federacija turėtų apimti visą sportą, o tai neįmanoma. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 27 dalyje siūlytina apibrėžti sąvoką „sporto šakos federacija“, kuri būtų vartojama keičiamo įstatymo 3 straipsnio 34 dalyje, 6 straipsnio 2 dalyje ir kitose nuostatose, kuriose vartojama sąvoka „sporto (šakos) federacija“. Be to, keičiamo įstatymo 3 straipsnio 27 dalyje siūlytina organizacijų, kurios rūpinasi tik veikla, susijusia su sportu (sporto medicina, sporto žurnalistika), nepriskirti sporto (šakų) federacijoms, nes sporto medicina ar sporto žurnalistika nėra sportas.
1.28. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 28 dalyje siūlytina išbraukti žodžius „sporto klubų“, nes varžosi ne sporto klubai, bet jiems priklausantys sportininkai ir komandos.
1.29. Siūlytina patikslinti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 29 dalyje nurodytą sąvoką „sporto veiklos sutartis“, nes sportininkai, sportuotojai ir treneriai sporto veiklos sutartis gali sudaryti ne tik su kūno kultūros ir sporto organizacijomis, bet ir su kūno kultūros ir sporto klubais, kurie nepriskirtini kūno kultūros ir sporto organizacijoms.
1.30. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 31 dalyje pateiktas sąvokos „strateginės sporto šakos“ apibrėžimas netinkamas, nes jame neišskiriami specifiniai strateginių sporto šakų požymiai, kurie leistų jas atriboti nuo kitų sporto šakų. Be to, sąvoka „strateginės sporto šakos“ apibrėžta ta pačia nežinoma sąvoka „sporto šakos, <...> įtrauktos į Lietuvos strateginių sporto šakų sąrašą“ (idem per idem). Siūlytina tikslinti sąvoką „strateginės sporto šakos“ nurodytais aspektais.
1.31. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 34 dalyje nustatyta, kad treneriu laikomas „asmuo, sporto (šakos) federacijos (nacionalinės ar tarptautinės) nustatyta tvarka įgijęs kvalifikaciją ar kvalifikacinę kategoriją, kurios nors sporto šakos specialistas, turintis teisę rengti ir rengiantis sportininkus arba komandą varžyboms“. Pagal keičiamo įstatymo 12 straipsnio 8 punktą trenerių kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo ir kategorijų suteikimo tvarką nustatys Kūno kultūros ir sporto departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Kūno kultūros ir sporto departamentas), o pagal keičiamo įstatymo 35 straipsnio 3 dalį treneriams kvalifikacinės kategorijos bus suteikiamos Kūno kultūros ir sporto departamento nustatyta tvarka. Įsigaliojus nurodytoms keičiamo įstatymo nuostatoms, būtų neaišku, pagal kokio subjekto nustatytą tvarką treneriai įgis kvalifikaciją ir kvalifikacines kategorijas. Atsižvelgiant į tai, siūlytina nurodytas keičiamo įstatymo nuostatas derinti tarpusavyje. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 34 dalyje taip pat tikslintina formuluotė „kurios nors sporto šakos specialistas“, nes neaišku, ar trenerio statuso siekiantis asmuo turėtų būti kūno kultūros arba sporto specialistas, t. y. įgijęs aukštąjį sporto krypties išsilavinimą, ar turi turėti kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą.
1.32. Keičiamo įstatymo 3 straipsnyje siūlytina apibrėžti Įstatymo projekte vartojamas sąvokas „kūno kultūra“, „sporto šaka“ ir „teisėjas“.
1.33. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje jau nustatyta, kokie subjektai gali veikti kaip kūno kultūros ir sporto klubai, keičiamo įstatymo 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse siūlytina nenurodyti sporto mėgėjų ir profesionaliojo sporto klubų teisinės formos arba suderinti ją su keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta forma, nes dabar keičiamo įstatymo 3 straipsnio 4 dalyje ir 5 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatoma nevienoda kūno kultūros ir sporto klubų teisinė forma. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad vienas iš kriterijų, kurį turėtų atitikti nacionalinė sporto (šakos) federacija, – ji turi jungti ne mažiau kaip trijose Lietuvos Respublikos savivaldybėse veikiančias kūno kultūros ir sporto organizacijas. Galiojančio Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nacionalinė (sporto) šakos federacija turi jungti ne mažiau kaip trijose Lietuvos apskrityse veikiančias to sporto (tos šakos) kūno kultūros ir sporto organizacijas. Pažymėtina, kad šiuo metu Kūno kultūros ir sporto departamentas yra pripažinęs beveik 100 nacionalinių sporto (šakų) federacijų. Šis skaičius gana didelis, dėl to sudėtinga spręsti sportui svarbius klausimus ir bendrauti su pripažintomis nacionalinėmis sporto (šakų) federacijomis; pritarus Įstatymo projekte siūlomam teisiniam reglamentavimui ir sušvelninus nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo reikalavimus, jų skaičius dar padidėtų, o tai trukdytų spręsti sporto plėtros ir finansavimo klausimus. Atsižvelgiant į tai, siūlytina palikti esamą teisinį reglamentavimą, pagal kurį nacionalinė sporto (šakos) federacija turi jungti ne mažiau kaip trijose skirtingose Lietuvos apskrityse veikiančias kūno kultūros ir sporto organizacijas. Be to, siūlytina Įstatymo projekte palikti reikalavimą, kad nacionalinė sporto (šakos) federacija turi vienyti ne bet kokias kūno kultūros ir sporto organizacijas, o tik tam tikros sporto šakos (pažymėtina, kad toks reikalavimas nustatytas galiojančio Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje). Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad kitus nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo kriterijus nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas, ydinga, nes tos pačios svarbos santykiai (dalykai) būtų nustatyti skirtingos teisinės galios teisės aktuose. Be to, sporto (šakos) federacijos pripažinimas ar nepripažinimas sukelia tam tikras teisines pasekmes, pavyzdžiui, tik su pripažinta nacionaline sporto (šakos) federacija pasirašoma valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutartis. Atsižvelgiant į tai, siūlytina visus nacionalinių sporto (šakų) federacijų pripažinimo kriterijus nustatyti keičiamame įstatyme. Vienas iš šių kriterijų, be išvardytų keičiamo įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje, galėtų būti sporto (šakos) federacijos narystė tarptautinėje sporto (šakos) federacijoje.
1.34. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas valstybės biudžeto lėšų naudojimo sutartį pasirašo tik su pripažinta nacionaline sporto (šakos) federacija, tačiau keičiamo įstatymo 40 straipsnio nuostatos sudaro prielaidas valstybės biudžeto lėšas skirti visoms be išimties kūno kultūros ir sporto organizacijoms (taigi ir nepripažintoms nacionalinėms sporto (šakų) federacijoms). Nurodytas keičiamo įstatymo nuostatas siūlytina derinti tarpusavyje.
1.35. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 2 punkte nustatyta, kad tik Kūno kultūros ir sporto departamento pripažinta nacionalinė sporto (šakos) federacija sudaro sporto šakų Lietuvos rinktines. Ši nuostata prieštarauja keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2, 4 ir 5 dalims, pagal kurias sporto šakos atskirų amžiaus grupių ir nacionalines (individualiųjų sporto šakų ir sporto žaidimų) rinktines sudaro atitinkama sporto (šakos) federacija (nebūtinai nacionalinė); rinktines tarptautinių kūno kultūros ir sporto organizacijų rengiamiems tarptautiniams kompleksiniams renginiams nacionalinių sporto (šakų) federacijų teikimu sudaro nacionalinės kūno kultūros ir sporto organizacijos, kurios yra šių tarptautinių sporto organizacijų narės; Lietuvos olimpinę, neolimpinę ir parolimpinę rinktines Lietuvos sporto (šakų) federacijų teikimu atitinkamai sudaro Lietuvos tautinis olimpinis komitetas, Lietuvos neolimpinis komitetas ir Lietuvos parolimpinis komitetas. Siūlytina nurodytas keičiamo įstatymo nuostatas derinti tarpusavyje.
1.36. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 4 punkte nustatyta, kad tik pripažinta nacionalinė sporto (šakos) federacija, gavusi Kūno kultūros ir sporto departamento leidimą, organizuoja Lietuvoje tarptautinius sporto renginius, tarptautines, kompleksines sporto varžybas. Siūlomas reglamentavimas ydingas dėl dviejų priežasčių: pirma, visiems Lietuvoje organizuojamiems tarptautiniams sporto renginiams, tarp jų ir konferencijoms, seminarams, parodoms, sporto tematikos vakarams, reikėtų Kūno kultūros ir sporto departamento leidimo; antra, jokia kita kūno kultūros ir sporto organizacija, išskyrus pripažintą nacionalinę sporto (šakos) federaciją, negalėtų organizuoti Lietuvoje tarptautinių sporto renginių. Atsižvelgiant į tai, siūlytina nustatyti, kad Kūno kultūros ir sporto departamento pritarimo reikėtų ne visiems, o tik tam tikro lygio tarptautiniams sporto renginiams, pavyzdžiui, tarptautinėms kompleksinėms žaidynėms, pasaulio ar Europos čempionatų atrankos ir finaliniams etapams ir panašiai, ir tik tuo atveju, jeigu šiems sporto renginiams organizuoti būtų prašoma valstybės biudžeto lėšų. Be to, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 4 punkte siūlytina vietoj sąvokos „leidimas“ vartoti sąvoką „pritarimas“.
1.37. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „sportininkams draudžiama vartoti, o gydytojams, sporto specialistams ir kitiems asmenims – skirti, skatinti ir versti vartoti dopingą ar taikyti jo metodus <...>„. Atsižvelgiant į šią nuostatą, keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūlytina numatyti sankcijas ir už dopingo metodų taikymą. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 5 punkte siūlytina išbraukti žodžius „pagal tarptautines antidopingo kontrolės taisykles“, nes tokių taisyklių nėra. Be to, atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 32 straipsnio 6 dalį ir į tai, kad Tarptautinė konvencija prieš dopingo vartojimą sporte (Žin., 2006, Nr. 65-2379) išskiria dopingo kontrolę ir ne varžybų metu, siūlytina keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 5 punkte vietoj žodžių „organizuoja dopingo kontrolę varžybų metu“ įrašyti žodžius „sudaro sąlygas dopingo kontrolei atlikti“.
1.38. Siūlytina atsisakyti keičiamo įstatymo 6 straipsnio 4 dalies 6 punkto, nes jis yra bendro pobūdžio ir neatskleidžia nacionalinės sporto (šakos) federacijos veiklos specifikos.
1.39. Keičiamo įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje tikslintina nuostata „per paskutinį olimpinį ciklą“, nes neaišku, kas yra olimpinis ciklas ir kaip jis skaičiuojamas.
1.40. Neaišku, kokia yra keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje nurodytų tarptautinių sporto organizacijų nuostatų ir kitų tarptautinių dokumentų teisinė galia ir kuo grindžiama, kad konkretus juridinis asmuo jais privalo vadovautis savo veikloje. Šiuo aspektu siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalį. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje po žodžių „specialiosios olimpiados“ siūlytina įrašyti žodžius „studentų sporto“, nes studentų sportas, kaip ir olimpinių šakų sportas ar neįgaliųjų sportas, yra prioritetinis.
1.41. Keičiamo įstatymo 7 straipsnio 3 ir 4 dalyse nustatyta rinktinių formavimo tvarka skiriasi nuo keičiamo įstatymo 18 straipsnio 5 dalyje nustatytos rinktinių formavimo tvarkos. Siūlytina šias nuostatas suderinti tarpusavyje.
1.42. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131) 29 straipsnio 1 dalies nuostatas, keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje dėstytina, kad Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką kūno kultūros ir sporto srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja šios politikos įgyvendinimą. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį patikslinus, kaip siūloma šiame nutarimo punkte, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 dalies nuostatos „Vidaus reikalų ministerija formuoja valstybės politiką kūno kultūros ir sporto srityje, organizuoja, koordinuoja ir kontroliuoja jos įgyvendinimą“ siūlytina atsisakyti kaip perteklinės, nes ši nuostata išdėstyta keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį siūlytina išbraukti kaip perteklinį, nes valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų kompetenciją kūno kultūros ir sporto srityje nustato keičiamo įstatymo 11 ir 13 straipsniai.
1.43. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 1104 „Dėl Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-1051“ (Žin., 2010, Nr. 90-4762) 3 punkte pateiktus argumentus, siūlytina keičiamo įstatymo 9 straipsnio 3, 4 ir 5 punktų atsisakyti kaip perteklinių.
1.44. Keičiamo įstatymo 9 straipsnio 2 punktą siūlytina išbraukti kaip perteklinį, nes jo nuostatą apima to paties straipsnio 1 punktas. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatytų strategines kūno kultūros ir sporto politikos kryptis (keičiamo įstatymo 9 straipsnio 1 punktas), keičiamo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 3 punktus siūlytina išbraukti kaip perteklinius, o keičiamo įstatymo 10 straipsnio 2 punktą išdėstyti taip:
1.45. Keičiamo įstatymo 10 straipsnio 6 punkte ir 41 straipsnio 1 dalyje nurodyti skirtingi valstybės stipendijų gavėjai, todėl siūlytina šias nuostatas suderinti tarpusavyje.
1.46. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 7 dalių siūlytina atsisakyti dėl šių priežasčių: pirma, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 dalyje nurodyta valstybės institucijų ir įstaigų teisė dalyvauti darbo grupėse yra jų teisė, bet ne funkcija; antra, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 1 ir 7 dalyse nustatoma ne konkreti valstybės institucijų ir įstaigų kompetencija kūno kultūros ir sporto srityje, bet bendrosios valstybės institucijų ir įstaigų funkcijos teisėkūros srityje, kurių įgyvendinimo tvarką nustato tiek Lietuvos Respublikos Seimo statutas (Žin., 1994, Nr. 15-249), tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymas, tiek kiti teisėkūros procesą reglamentuojantys teisės aktai.
1.47. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad Sveikatos apsaugos ministerija kartu su Kūno kultūros ir sporto departamentu nustato sportininkų ir sportuotojų sveikatos tikrinimo reikalavimus. Kadangi ir pagal šiuo metu galiojantį, ir pagal Įstatymo projekte siūlomą teisinį reglamentavimą sportuotojais laikomi asmenys, kurie savarankiškai užsiima kūno kultūra ir neturi niekam pranešti, deklaruoti, kad jie tai daro, abejotinas siūlymo nustatyti privalomus sveikatos tikrinimo reikalavimus sportuotojams pagrįstumas, nes nebus galimybės kontroliuoti, ar sportuotojai šių reikalavimų laikosi. Ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 31 straipsnio 1 daliai. Be to, atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 330 „Dėl ministrams pavedamų valdymo sričių“ (Žin., 2010, Nr. 38-1784) 1.8.1 ir 1.8.2 punktus asmens ir visuomenės sveikatos priežiūra yra sveikatos apsaugos ministro valdymo sritis, keičiamo įstatymo 11 straipsnio 3 dalyje ir 31 straipsnio 1 dalyje tikslintina, kad sportininkų sveikatos tikrinimo reikalavimus, periodiškumą ir tvarką nustato tik Sveikatos apsaugos ministerija.
1.48. Pagal keičiamo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį valstybės kūno kultūros ir sporto politikos formavimas priskiriamas Vidaus reikalų ministerijai, tačiau keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje kūno kultūros ir sporto politikos formavimas priskirtas ir Švietimo ir mokslo ministerijai. Manytina, kad dvi ministerijos vienu metu negali būti atsakingos už kūno kultūros ir sporto politikos formavimą, todėl keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalyje atsisakytina nuostatos, jog Švietimo ir mokslo ministerija formuoja kūno kultūros ir sporto politiką, kaip ir nuostatos, kad ši ministerija vykdo kūno kultūros ir sporto politiką, nes pagal keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalį valstybės politikos įgyvendinimas kūno kultūros ir sporto srityje yra Kūno kultūros ir sporto departamento kompetencijos dalykas. Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 1 punktą siūlytina išdėstyti taip:
„1) nustato mokinių fizinio parengtumo ir jų testavimo tvarką, prižiūri reikalavimų dėl 3 savaitinių kūno kultūros valandų bendrojo ugdymo mokyklose ar kitose švietimo įstaigose įgyvendinimą, kontroliuoja reikalavimų dėl vienos valandos per dieną aktyvios fizinės veiklos vaikams, ugdomiems įstaigose, vykdančiose ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo programas, įgyvendinimą.“
Keičiamo įstatymo 11 straipsnio 4 dalies 4 punkte vietoj žodžio „rūpinasi“ siūlytina vartoti konkretesnę sąvoką, kuri tiksliai atskleistų Švietimo ir mokslo ministerijos kompetenciją kūno kultūros mokytojų rengimo ir kvalifikacijos srityje (tokia pati pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 11 straipsnio 5 daliai).
1.49. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 1 punkto atsisakytina kaip perteklinio, nes jo nuostatą apima keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalis.
1.50. Kadangi keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte Kūno kultūros ir sporto departamentui priskirta su valstybės politikos formavimu susijusi funkcija – rengti kūno kultūros ir sporto plėtros programas – nesuderinama su šio departamento, kaip Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstaigos, paskirtimi – dalyvauti formuojant politiką ministrui pavestose valdymo srityse ir ją įgyvendinti (Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 291 straipsnio 1 dalis), keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte siūlytina vietoj žodžių „rengia kūno kultūros ir sporto plėtros programas“ įrašyti žodžius „dalyvauja rengiant valstybinę kūno kultūros ir sporto plėtros programą“. Atkreiptinas dėmesys, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas netvirtina olimpinių rinktinių sudėties, be to, šiam departamentui pavaldžioje įstaigoje – Lietuvos olimpiniame sporto centre rengiami ne visi olimpinių rinktinių kandidatai. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte siūlytina vietoj žodžių „Lietuvos olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos pasirengimo olimpinėms žaidynėms programas“ įrašyti žodžius „rengia Kūno kultūros ir sporto departamentui pavaldžiose įstaigose rengiamų Lietuvos olimpinių rinktinių kandidatų pasirengimo olimpinėms žaidynėms priemonių planus“. Be to, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 2 punkte kaip Kūno kultūros ir sporto departamento funkcijos siūlytina nenurodyti šio departamento strateginių veiklos planų rengimo ir jų įgyvendinimo kontrolės ir koordinavimo, nes ši funkcija priskirtina Kūno kultūros ir sporto departamento vidaus administravimui ir neatskleidžia departamento veiklos specifikos kūno kultūros ir sporto srityje.
1.51. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte siūlytina vietoj žodžių „įgyvendinant valstybinę kūno kultūros ir sporto politiką“, kurie dubliuoja keičiamo įstatymo 8 straipsnio 2 dalies nuostatas, įrašyti žodžius „pagal kompetenciją įgyvendina valstybinę kūno kultūros ir sporto plėtros programą“. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 4 punkte siūloma Kūno kultūros ir sporto departamentui pavesti sporto (šakų) federacijų, kūno kultūros ir sporto organizacijų programų įgyvendinimo koordinavimą ir šių programų vertinimą. Šiam departamentui priskyrus tokią funkciją, būtų nustatytas nepagrįstas ir neproporcingas valstybės kišimasis į nevyriausybinių organizacijų veiklą, pažeisti jų savarankiškumo ir savaveiksmiškumo principai. Valstybės įstaigos (šiuo atveju Kūno kultūros ir sporto departamentas) gali bendradarbiauti su nevyriausybinėmis organizacijomis, tačiau negali koordinuoti jų veiklos, vertinti jų rengiamų veiklos planavimo dokumentų ir panašiai. Šios funkcijos siūlytina atsisakyti. Be to, siūlytina išbraukti nuostatą, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas rengia valstybės biudžeto lėšų skyrimo kriterijus, nes jie turėtų būti nustatyti įstatyme, o ne įstatymo įgyvendinamajame teisės akte.
1.52. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6 punkte nuostatą „teikia Vyriausybei siūlymus dėl kūno kultūros ir sporto programų finansavimo“ išbraukti kaip perteklinę, nes siūlymų dėl kūno kultūros ir sporto finansavimo teikimas Vyriausybei nustatomas keičiamo įstatymo 12 straipsnio 3 punkte. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 6 punkte siūlytina išbraukti žodžius „rengia ilgalaikes investicijų programas kūno kultūros ir sporto srityje“, nes investicijos turi būti numatytos valstybinėje kūno kultūros ir sporto plėtros programoje, kurią pagal šio nutarimo 1.44 punkte teikiamą siūlymą tvirtintų Vyriausybė.
1.53. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 8 punkte nurodyta, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas „nustato sporto ugdymo įstaigų vadovų <...> kvalifikacinius reikalavimus, jų atestavimo, kategorijų suteikimo <...> tvarką“. Kadangi Įstatymo projekte „sporto ugdymo įstaigos“ sąvoka neapibrėžiama, neaišku, apie kokias sporto ugdymo įstaigas kalbama.
1.54. Keičiamo įstatymo 12 straipsnio 12 punktą siūlytina išdėstyti taip:
1.55. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sveikatos priežiūros įstaigų įstatymo (Žin., 1996, Nr. 66-1572; 1998, Nr. 109-2995) 23 straipsnio 1 punktą, keičiamo įstatymo 12 straipsnio 14 punkte vietoj sąvokos „sporto ir medicinos centrai“ vartotina sąvoka „sporto medicinos centrai“.
1.56. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 34 straipsnio 1 dalyje numatoma, jog kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą turės teisę gauti asmenys, baigę mokymus pagal Kūno kultūros ir sporto departamento nustatytus reikalavimus parengtas ir su šiuo departamentu suderintas mokymo programas, keičiamo įstatymo 12 straipsnyje siūlytina nustatyti, kad nurodytų mokymo programų derinimo su Kūno kultūros ir sporto departamentu tvarką, taip pat reikalavimus lektoriams, vedantiems mokymus pagal tokias mokymo programas, nustato Kūno kultūros ir sporto departamentas.
1.57. Kadangi įvairių sporto šakų rinktinių sudarymas ir jų sudėčių tvirtinimas nepriskirtinas viešojo administravimo funkcijai, šie veiksmai turėtų būti tik pačių nevyriausybinių kūno kultūros ir sporto organizacijų vidaus reikalas ir nei valstybės, nei savivaldybių institucijos ar įstaigos į šį procesą neturėtų kištis. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 4 punktą ir 18 straipsnio 3 dalį siūlytina išbraukti.
1.58. Keičiamo įstatymo 13 straipsnio 4 dalies 1 punktą siūlytina išdėstyti taip:
1.59. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 1 dalį siūlytina išdėstyti taip:
1.60. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 16 straipsnio nuostatas, keičiamo įstatymo 14 straipsnio 2 dalį siūlytina išdėstyti taip:
„2. Kūno kultūros valandos formaliojo švietimo programas vykdančiose įstaigose (išskyrus aukštąsias mokyklas) yra privalomos, jų turi būti ne mažiau kaip 3 per savaitę ir jos organizuojamos vadovaujantis Lietuvos bendrojo ugdymo mokyklų bendrosiomis programomis, neformaliojo vaikų švietimo programomis, specializuoto ugdymo krypties programomis, bendraisiais sveikatos saugos reikalavimais ir pirminės sveikatos priežiūros įstaigų gydytojų rekomendacijomis.“
1.61. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 3 dalies siūlytina atsisakyti kaip perteklinės, nes joje reglamentuojami santykiai yra švietimą reglamentuojančių teisės aktų reglamentavimo dalykas.
1.62. Keičiamo įstatymo 14 straipsnio 4 dalį siūlytina išbraukti, nes Lietuvos Respublikos švietimo įstatyme (Žin., 1991, Nr. 23-593; 2011, Nr. 38-1804) nenumatyta rengti specialiojo ugdymo programas. Mokiniai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdomi pagal nustatyta tvarka pritaikytas bendrojo ugdymo ar profesinio mokymo programas (Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 14 straipsnio 5 dalis).
1.63. Keičiamo įstatymo 15 straipsnio pavadinimas neatitinka šio straipsnio turinio, nes 15 straipsnyje reglamentuojama tik aktyvi fizinė veikla, bet ne kūno kultūros ir sporto pratybos. Šiuo aspektu tikslintinas keičiamo įstatymo 15 straipsnio pavadinimas ir (arba) jo turinys.
1.64. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 3 straipsnio 20 dalį, keičiamo įstatymo 16 straipsnį siūlytina išdėstyti taip:
„16 straipsnis. Sporto pratybos aukštosiose mokyklose
Sporto pratybos turi būti įtrauktos į pirmosios pakopos ir vientisųjų studijų programų pasirenkamųjų dalykų sąrašą.“
1.65. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytina, kas tvirtina pasirengimo programas, pagal kurias sportininkai galėtų gauti valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų lėšų rengtis ir dalyvauti varžybose ir kituose sporto renginiuose.
1.66. Neaišku, kaip būtų taikomos keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos, t. y. kada būtų konstatuota, kad sportininkas negynė kūno kultūros ir sporto organizacijos, savivaldybės garbės sporto varžybose, nes pareigos „ginti garbę“ turinys keičiamame įstatyme neapibrėžtas. Atsižvelgiant į tai ir siekiant teisinio aiškumo, siūlytina keičiamame įstatyme arba apibrėžti, kas laikoma kūno kultūros ir sporto organizacijos, savivaldybės garbės sporto varžybose negynimu, arba nurodyti konkrečias aplinkybes, kurioms esant gali būti taikomos bausmės už keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatytos pareigos nevykdymą.
1.67. Abejotina, ar keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punkte sportininkui pagrįstai numatyta pareiga laikytis nacionalinės sporto (šakos) federacijos įstatų, nes sportininkai yra ne nacionalinių sporto (šakų) federacijų, o kūno kultūros ir sporto klubų nariai, todėl siūlytina šią nuostatą išbraukti.
1.68. Keičiamo įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 6 punkte išbrauktini žodžiai „kūno kultūros ir sporto organizacijos“, nes sportininko įsipareigojimus kūno kultūros ir sporto organizacijai turėtų reglamentuoti ne Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymas, bet sporto veiklos sutartis.
1.69. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta rinktinės sudėtis nesutampa su keičiamo įstatymo 3 straipsnio 11 dalyje nustatyta rinktinės sudėtimi. Siūlytina šias keičiamo įstatymo nuostatas suderinti.
1.70. Keičiamo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje siūlytina nustatyti baigtinį rinktinės narių sąrašą, nes dabar kūno kultūros ir sporto organizacijoms paliekama galimybė piktnaudžiauti nepagrįstai padidinant rinktinės narių sąrašą, taip siekiant gauti premijas kuo didesniam rinktinės narių skaičiui, jeigu rinktinės sportininkas (komanda) iškovotų atitinkamą laimėjimą. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalis nedera su šio straipsnio 3– 5 dalimis. Keičiamo įstatymo 18 straipsnio 2 dalyje po žodžio „individualiųjų“ siūlytina įrašyti žodžius „ir komandinių“, nes sudaromos ne tik individualiųjų, bet ir komandinių sporto šakų nacionalinės rinktinės. Be to, iš keičiamo įstatymo 18 straipsnio 5 dalies nuostatų neaišku, kas sudaro kurčiųjų, specialiosios olimpiados, studentų rinktines.
1.71. Keičiamo įstatymo 19 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad „sportininkai rengiami pagal Kūno kultūros ir sporto departamento patvirtintas mokymo programas“. Pažymėtina, kad Kūno kultūros ir sporto departamentas galėtų tvirtinti tik tas mokymo programas, pagal kurias sportininkai rengiami šiam departamentui pavaldžiose įstaigose. Atsižvelgiant į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo 15 straipsnio 2 dalį ir 16 straipsnio 3 dalį bendruosius iš valstybės ar savivaldybių biudžetų finansuojamų neformaliojo švietimo programų kriterijus nustato švietimo ir mokslo ministras, siūlytina nustatyti, kad švietimo teikėjai patys parengia ir patvirtina mokymo programas pagal minėtus švietimo ir mokslo ministro patvirtintus kriterijus.
1.72. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad didelio sportinio meistriškumo ir vaikų bei jaunimo ugdymo programų vykdymą sportininkų ugdymo centruose koordinuoja ir įgyvendina Kūno kultūros ir sporto departamentas. Pažymėtina, kad tas pats subjektas negali vienu metu koordinuoti konkrečių darbų atlikimo ir tų darbų atlikti, todėl vykdyti keičiamo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nurodytas programas turėtų būti pavesta sportininkų ugdymo centrams, o koordinuoti tų programų vykdymą – Kūno kultūros ir sporto departamentui (jeigu sportininkų ugdymo centro teisinė forma yra biudžetinė įstaiga).
1.73. Keičiamo įstatymo 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad sportininkų ugdymo centrai, kurie su sportininkais buvo sudarę sportinės veiklos sutartis, šio įstatymo nustatyta tvarka, sportininkui pereinant į kitą kūno kultūros ir sporto organizaciją, gali reikalauti iš kūno kultūros ir sporto organizacijos, į kurią pereina sportininkas, piniginės kompensacijos už sportininko ugdymą. Pažymėtina, kad sutartiniai santykiai šiuo atveju saistytų tik sportininką ir sportininkų ugdymo centrą, iš kurio sportininkas siekia pereiti. Kūno kultūros ir sporto organizacija, į kurią siektų pereiti sportininkas, jokiais teisiniais santykiais nebūtų susijusi nei su sportininku (iki sportininko perėjimo į šią organizaciją), nei su sportininkų ugdymo centru, kuriame sportininkas buvo ugdomas iki perėjimo. Todėl siūlytina atsisakyti kūno kultūros ir sporto organizacijos, į kurią sportininkas pereina, įpareigojimo kompensuoti sportininko ugdymo išlaidas, nes visos suinteresuotos šalys tai turėtų spręsti tarpusavio sutarimu, derybomis.
1.74. Keičiamo įstatymo 21 straipsnyje reglamentuojamas ne tik olimpinės rinktinės, bet ir olimpinės pamainos sportininkų rengimas, todėl siūlytina atitinkamai tikslinti straipsnio pavadinimą. Keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad olimpinių rinktinių ir olimpinės pamainos sportininkai rengiami vadovaujantis Kūno kultūros ir sporto departamento ir Lietuvos tautinio olimpinio komiteto patvirtintomis pasirengimo olimpinėms žaidynėms programomis. Pažymėtina, kad asociacija – Lietuvos tautinis olimpinis komitetas ir Vyriausybės įstaigos statusą turinti valstybės biudžetinė įstaiga – Kūno kultūros ir sporto departamentas negali priimti bendrų teisės aktų. Šiuo aspektu siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 21 straipsnio 1 dalį.
1.75. Atsižvelgiant į tai, kad sportininkai sportinę veiklą gali vykdyti ne tik kūno kultūros ir sporto organizacijose, bet ir kūno kultūros ir sporto klubuose, siūlytina į keičiamo įstatymo 22 straipsnio 1 dalį įrašyti ir kūno kultūros ir sporto klubus.
1.76. Siūlytina atsisakyti kaip perteklinių keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 4 ir 8 punktų nuostatų, nes jas apima tos pačios dalies 3 punktas. Ši pastaba taikytina ir keičiamo įstatymo 36 straipsnio 4 ir 5 punktams. Kaip teisiškai nelogiškos išbrauktinos keičiamo įstatymo 22 straipsnio 2 dalies 13 punkto ir 36 straipsnio 2 dalies 9 punkto nuostatos.
1.77. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (Žin., 2000, Nr. 74-2262) 1.93 straipsnio 1 dalį, keičiamo įstatymo 22 straipsnio 3 dalis dėstytina taip:
1.78. Iš keičiamo įstatymo nuostatų neaišku, kas yra sportininkas profesionalas, kada juo tampama ir kuo jis skiriasi nuo sportininko. Atkreiptinas dėmesys, kad keičiamo įstatymo 22 straipsnio 4 dalyje nurodyta, jog pasirašius sporto veiklos sutartį įgyjamas sportininko profesionalo statusas. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 16 dalyje reglamentuota, kad sportininkas profesionalas yra sportininkas, pagal sudarytą sporto veiklos sutartį gaunantis atlygį iš sporto organizacijos už rengimąsi varžyboms ir dalyvavimą jose. Keičiamo įstatymo 3 straipsnio 29 dalyje nurodyta, kad sporto veiklos sutartis yra „sportininko profesionalo, sportininko ar trenerio ir sporto organizacijos susitarimas, kuriuo sportininkas profesionalas, sportininkas ar treneris įsipareigoja rengtis sporto varžyboms arba rengti sportininkus, dalyvauti varžybose <…>, o sporto organizacija įsipareigoja mokėti atlygį už sporto ar treniravimo veiklą <…>„. Kadangi sporto veiklos sutarties pasirašymas pagal keičiamo įstatymo 22 straipsnio 5 dalį nelemia sportininko profesionalo statuso įgijimo, neaiškūs sportininko profesionalo požymiai. Siūlytina tikslinti keičiamą įstatymą šiuo aspektu.
1.79. Keičiamo įstatymo 23 straipsnyje siūlytina tikslinti, apie kokius fizinius ir juridinius asmenis kalbama.
1.80. Keičiamo įstatymo 24 straipsnį siūlytina išbraukti, nes nepilnamečių nuo 14 iki 18 metų civilinis veiksnumas reglamentuotas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.8 straipsnyje. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.9 straipsnyje numatyti atvejai, kada nepilnamečiai gali būti pripažinti veiksniais, todėl keičiamo įstatymo 24 straipsnio nuostatos neatitiktų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.9 straipsnio nuostatų.
1.81. Keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje nacionalinei sporto (šakos) federacijai siūloma suteikti galimybę riboti nepilnamečių sportininkų profesionalų nuo 14 iki 18 metų teisę pereiti rungtyniauti iš Lietuvos kūno kultūros ir sporto organizacijos į užsienio sporto organizaciją. Kadangi nacionalinė sporto (šakos) federacija neįgaliota tokiais atvejais atstovauti tokio amžiaus sportininkams, manytina, kad spręsti šiuos klausimus turėtų tėvai (rūpintojai). Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 25 straipsnio 2 dalyje siūlytina išbraukti žodžius „tik sutikus tos nacionalinės sporto (šakos) federacijai“.
1.82. Atkreiptinas dėmesys, kad sportininko profesionalo atstovo civilinės atsakomybės draudimo sąlygos negali būti sportininko profesionalo ir jo atstovo sudarytos rašytinės sutarties dalykas (keičiamo įstatymo 27 straipsnio 3 dalis).
1.83. Atkreiptinas dėmesys, kad sąvoka „sporto renginys“ apima ir sporto varžybas (keičiamo įstatymo 3 straipsnio 21 dalis), todėl keičiamo įstatymo V skyriaus ketvirtojo skirsnio ir 28 straipsnio pavadinimuose sporto renginiai negali būti atriboti nuo sporto varžybų. Šiuo aspektu nurodyti pavadinimai tikslintini. Keičiamo įstatymo 28 straipsnį siūlytina papildyti bendrosiomis nuostatomis dėl viešosios tvarkos užtikrinimo sąlygų, kad sporto varžybų ir kitų sporto renginių organizatoriai patys ar kartu su saugos padaliniais ar saugos tarnybomis užtikrina, jog į sporto varžybų ar kito sporto renginio teritoriją nebūtų įsinešta ginklų, pirotechnikos priemonių ar kitų įtaisų, kuriais gali būti sužaloti žmonės, taip pat psichotropinių medžiagų ir alkoholio, kontroliuoja neblaivių ar apsvaigusių asmenų patekimą į sporto renginį, o policija sporto renginių metu viešąją tvarką užtikrina Lietuvos Respublikos policijos veiklos įstatymo (Žin., 2000, Nr. 90-2777) nustatytais pagrindais.
1.84. Atsižvelgiant į tai, kad pagal keičiamo įstatymo 28 straipsnio 2 dalį rengiami ir sporto renginių nuostatai, keičiamo įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje nurodytina, kad sporto varžybos ir kiti sporto renginiai organizuojami ne tik pagal sporto varžybų, bet ir pagal kitų sporto renginių nuostatus.
1.85. Keičiamo įstatymo 28 straipsnio 4 dalyje siūlytina nustatyti, kas atsako už gydytojų, masažuotojų, psichologų, mokslininkų, vadybininkų ir kitų rinktinės narių saugumą sporto varžybų ir kitų sporto renginių metu.
1.86. Neaiškus keičiamo įstatymo 28 straipsnio 5 dalyje ir kitose nuostatose vartojamos sąvokos „sporto mėgėjas“ turinys, t. y. kuo šį statusą turintis asmuo skirsis, pavyzdžiui, nuo žiūrovo ar sportuotojo. Siūlytina šią sąvoką apibrėžti keičiamame įstatyme.
1.87. Keičiamo įstatymo 29 straipsnio 3 dalyje siūloma nustatyti, kad nacionalinės sporto varžybos – tai varžybos, kuriose dalyvauja Lietuvos sportininkai ar komandos. Atkreiptinas dėmesys, kad ir tarptautinėse varžybose gali dalyvauti Lietuvos sportininkai ar komandos, bet dėl to šios varžybos netampa nacionalinės, be to, Lietuvos sportininkai ir komandos dalyvauja ir regioninėse bei vietinėse sporto varžybose, todėl varžybas laikyti nacionalinėmis tik todėl, kad jose dalyvauja Lietuvos sportininkai ar komandos, nepagrįsta. Atsižvelgiant į tai, siūlytina tikslinti kriterijus, kada sporto varžybas galima priskirti nacionalinėms.
1.88. Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 30 straipsnio pavadinimą, nes sporto varžybų organizavimas yra keičiamo įstatymo 28 straipsnio reglamentavimo dalykas. Keičiamo įstatymo 30 straipsnio 4 dalyje siūloma nustatyti, kad nacionalinės sporto (šakos) federacijos gali nustatyti papildomas atitinkamų sporto varžybų vykdymo sąlygas, tačiau neaišku, kokias ir kur nustatytas sporto varžybų vykdymo sąlygas jos turėtų papildyti, be to, sporto (šakos) federacijos nustatytos papildomos sporto varžybų vykdymo sąlygos gali pažeisti įstatymuose ar viešojo administravimo subjektų priimtuose teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, keičiamo įstatymo 30 straipsnio 4 dalį siūlytina tikslinti.
1.89. Keičiamo įstatymo 31 straipsnio 2 dalyje vietoj žodžių „nustatytos formos pažymos“ siūlytina įrašyti žodžius „tai patvirtinančio dokumento“.
1.90. Atsižvelgiant į keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalį, to paties straipsnio 3 dalyje turėtų būti nustatyta atsakomybė ir asmenims, kurie skyrė dopingą. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje vartojama formuluotė „kiti asmenys“ apima ir tokius asmenis, kurie apskritai nesusiję su sportininku ar sportu, todėl netikslinga siūlyti nustatyti tokiems asmenims draudimą skirti, skatinti ir versti vartoti dopingą ar taikyti jo metodus, nes nebus galima pritaikyti už tokius veiksmus tarptautinių ar Lietuvos sporto organizacijų nustatytų sankcijų.
1.91. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalyje vietoj nuorodos į keičiamo įstatymo 49 straipsnio 2 dalį duotina nuoroda į keičiamo įstatymo 48 straipsnio 2 dalį, kuri, beje, nenustato sporto arbitražo sudarymo tvarkos, nes ją pavesta nustatyti Kūno kultūros ir sporto departamentui. Todėl šiuo aspektu keičiamo įstatymo 32 straipsnio 4 dalis taip pat tikslintina. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 5 dalyje nurodytina, kokiu pagrindu Lietuvai turėtų būti privalomi tarptautinių organizacijų nustatyti testavimo standartai. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 6 dalyje vietoj žodžio „institucija“ siūlytina įrašyti žodžius „ir jam pavaldi valstybės biudžetinės įstaiga ar viešoji įstaiga, kurios savininkė yra valstybė ir kurios savininko teises ir pareigas pavesta įgyvendinti Kūno kultūros ir sporto departamentui“. Be to, Kūno kultūros ir sporto departamentui pavesti vykdyti dopingo ir jo metodų kontrolę (keičiamo įstatymo 32 straipsnio 6 dalis) netikslinga, nes tai nėra viešojo administravimo funkcija.
1.92. Keičiamo įstatymo 32 straipsnio 7 dalyje kaip pertekliniai išbrauktini žodžiai „Vyriausybės darbo reglamento nustatyta tvarka“.
1.93. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kūno kultūros ir sporto pratybas gali vesti tik kūno kultūros ir sporto specialistai. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kūno kultūros ir sporto veiklos leidimas suteikia teisę dirbti kūno kultūros ir sporto teorinį ir praktinį darbą. Tokia nuostata išdėstyta ir keičiamo įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje. Atsižvelgiant į šias keičiamo įstatymo nuostatas, siūlytina patikslinti, ar kūno kultūros ir sporto veiklos leidimą turintis asmuo gali vesti kūno kultūros ir sporto pratybas. Jeigu negali, neaišku, kokią veiklą tokie asmenys gali vykdyti. Jeigu jie vis dėlto gali vesti kūno kultūros ir sporto pratybas, reikėtų atitinkamai papildyti keičiamo įstatymo 33 straipsnio 1 dalį ir tikslinti keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje apibrėžtą sąvoką „kūno kultūros arba sporto specialistas“ – įtraukti į ją ir kūno kultūros ir sporto veiklos leidimus turinčius asmenis. Keičiamo įstatymo 33, 35 ir 36 straipsniuose, nustatančiuose kūno kultūros ir sporto specialistų, trenerių ir teisėjų veiklos formas (būdus), siūlytina atsisakyti nuorodos į Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (Žin., 2002, Nr. 73-3085) apibrėžiamą sąvoką „individuali veikla“, kuri nurodytame įstatyme apibrėžta ir vartojama tik mokesčių tikslais, t. y. siekiant nustatyti, kokios apmokestinimo taisyklės turi būti taikomos priskiriant pajamas savarankiškos (individualios) veiklos pajamoms ar pajamoms, kurios gaunamos darbo santykių pagrindu, ar kitoms pajamoms.
1.94. Keičiamo įstatymo 33 straipsnio 3 dalyje vietoj 15 ir 17 straipsnių turi būti įrašyti 14–16 straipsniai, nes juose ir nurodytos švietimo įstaigos.
1.95. Atsižvelgiant į tai, kad keičiamo įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje išskiriamas kūno kultūros specialistas ir sporto specialistas, siūlytina keičiamo įstatymo 34 straipsnio 2 dalyje nustatyti šias kūno kultūros ir sporto veiklos leidimų rūšis: 1) kūno kultūros ir sporto veiklos leidimas, suteikiantis teisę dirbti teorinį ir praktinį darbą kūno kultūros srityje; 2) kūno kultūros ir sporto veiklos leidimas, suteikiantis teisę dirbti teorinį ir praktinį darbą vienos (konkrečios) sporto šakos srityje.
1.96. Keičiamo įstatymo 34 straipsnio 3 dalį siūlytina išbraukti kaip perteklinę, nes jos nuostatą apima keičiamo įstatymo 12 straipsnio 8 punktas.
1.97. Keičiamo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis sporto sričių sąrašas, tačiau neapibrėžus sąvokos „sporto darbuotojas“ neaišku, kokiems asmenims galima suteikti nusipelniusio sporto darbuotojo vardą. Siūlytina keičiamo įstatymo 3 straipsnyje apibrėžti sąvoką „sporto darbuotojas“ arba išvardyti galutinį veiklos sričių, kuriose gali būti suteikiamas nusipelniusio sporto darbuotojo vardas, sąrašą.
1.98. Keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vienas iš kūno kultūros ir sporto finansavimo šaltinių yra valstybės investicijų programų ir valstybės investicijų projektų lėšos kūno kultūros ir sporto organizacijoms. Kadangi valstybės investicijų programų ir projektų lėšos yra keičiamo įstatymo 38 straipsnio 1 punkte nurodyti valstybės biudžeto asignavimai, siūlytina keičiamo įstatymo 38 straipsnio 2 punktą išbraukti kaip perteklinį.
1.99. Keičiamo įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje siūlytina išbraukti žodžius „Vyriausybės programa“ ir „ir savivaldybių strateginiais planais“, nes šiuos planavimo dokumentus apima keičiamo įstatymo 39 straipsnio 2 dalyje vartojama sąvoka „strateginiai planavimo dokumentai“.
1.100. Keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje tikslintina, apie kokius lėšų skyrimo principus kalbama ir kur jie nustatyti. Keičiamame įstatyme siūlytina apibrėžti keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje vartojamas sąvokas „kūno kultūros ir sporto programa“ ir „kūno kultūros ir sporto projektas“, nes neaiškus šių sąvokų tarpusavio santykis. Be to, keičiamo įstatymo 40 straipsnio 2 ir 3 dalis siūlytina išbraukti kaip perteklines, nes jose reglamentuojami santykiai yra keičiamo įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nurodytos biudžeto lėšų naudojimo sutarties, kurios turinio reikalavimai nustatyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų sudarymo ir vykdymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 14 d. nutarimu Nr. 543 (Žin., 2001, Nr. 42-1455; 2004, Nr. 96-3531), 791 punkte, reglamentavimo dalykas.
1.101. Keičiamo įstatymo 41 straipsnio 1 dalyje po žodžio „kurčiųjų“ išbrauktinas žodis „olimpinių“. Ta pati pastaba taikoma ir keičiamo įstatymo 43 straipsnio 1 daliai.
1.102. Keičiamo įstatymo 42 straipsnio pavadinimas neatitinka šio straipsnio turinio, nes 42 straipsnyje reglamentuotas didelio meistriškumo sportininkų ir kitų rinktinės narių, o ne didelio meistriškumo rinktinių skatinimas. Siūlytina tikslinti keičiamo įstatymo 42 straipsnio pavadinimą.
1.103. Atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo 7, 40 ir 41 straipsnių pakeitimo įstatymo projekto (Nr. XIP-2693) nuostatas ir šio projekto aiškinamajame rašte išdėstytus argumentus, keičiamo įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje vietoj žodžių „iki šio įstatymo įsigaliojimo“ siūlytina įrašyti žodžius „iki 2009 m. sausio 1 d.“, taip pat siūlytina keičiamo įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 6 punktą išdėstyti taip:
1.104. Keičiamo įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 1 punkte nustatyta, kad renta sportininkui nebūtų skiriama ir mokama, jeigu jis turi draudžiamųjų pajamų už darbą kūno kultūros ir sporto srityje. Pažymėtina, kad nuostata „darbas kūno kultūros ir sporto srityje“ yra subjektyvaus, vertinamojo pobūdžio, todėl neaiški. Atsižvelgiant į tai, siūlytina keičiamo įstatymo 3 straipsnyje apibrėžti sąvoką „darbas kūno kultūros ir sporto srityje“ arba pateikti baigtinį tokių darbų sąrašą.
1.105. Keičiamo įstatymo 43 straipsnio 2 dalies 3 punkte vietoj žodžio „išnyksta“ siūlytina įrašyti žodį „neišnykęs“.
1.106. Keičiamo įstatymo 47 straipsnį siūlytina išbraukti kaip perteklinį, nes jo nuostatą apima kiti galiojantys teisės aktai (pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatymas (Žin., 1998, Nr. 54-1492; 2002, Nr. 60-2412). Be to, neaišku, kodėl siūloma riboti galimybę Kūno kultūros ir sporto departamento patikėjimo ar panaudos teise valdomų sporto statinių išlaikymui naudoti gautas paramos lėšas.
1.107. Keičiamo įstatymo 48 straipsnio 2 dalies antrame sakinyje tikslintina, kad sporto arbitražo sudarymo tvarka nustatoma, o šio arbitražo darbo reglamentas tvirtinamas.
1.108. Pažymėtina, kad Įstatymo projekte nenuosekliai vartojamos keičiamo įstatymo 3 straipsnyje apibrėžtos sąvokos „kūno kultūros arba sporto specialistas“, „kūno kultūros ir sporto klubas“, „kūno kultūros ir sporto organizacija“, „sporto pratybos“, „sporto rezultatai“, „sporto veiklos sutartis“ ir „sporto varžybos“.
1.109. Tikslinant Įstatymo projektą, siūlytina atsižvelgti ir į tai, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos (Žin., 1992, Nr. 33-1014) 53 straipsnio 2 dalį valstybė skatina visuomenės kūno kultūros veiklą ir remia sportą, todėl valstybės vaidmuo kūno kultūros ir sporto srityje turėtų būti mažiau intervencinis, apsiriboti kūno kultūros ir sporto finansavimu ir tik pagrindinių kūno kultūros ir sporto klausimų reglamentavimu, kūno kultūros ir sporto organizacijoms suteikti daugiau savarankiškumo ir didesnę veiksmų laisvę.
1.110. Siūlytina Įstatymo projektą tikslinti ir pagal Lietuvos Respublikos Seimo kanceliarijos Teisės departamento 2012 m. gegužės 23 d. išvadoje Nr. XIP-1051(3) išdėstytas pastabas ir pasiūlymus.
2. Siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui Įstatymo projekto nesvarstyti dėl šių priežasčių: kadangi atsižvelgiant į pateiktas pastabas ir pasiūlymus Įstatymo projektas tobulintinas iš esmės, vidaus reikalų ministro įsakymu bus sudaryta darbo grupė iš suinteresuotų valstybės institucijų, sporto organizacijų atstovų, sporto specialistų, kuri parengs naujos redakcijos Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo projektą.