LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS MAISTO IR VETERINARIJOS TARNYBOS DIREKTORIUS
Į S A K Y M A S
DĖL KENKSMINGŲ MEDŽIAGŲ IR JŲ LIKUČIŲ STEBĖSENOS GYVŪNUOSE IR GYVŪNINIUOSE PRODUKTUOSE NURODYMŲ PATVIRTINIMO
2002 m. lapkričio 13 d. Nr. 510
Vilnius
Siekdamas įgyvendinti Europos Sąjungos Komisijos sprendimo 98/179/EB reikalavimus ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu (Žin., 1992, Nr. 2-15),
tvirtinu pridedamus Kenksmingų medžiagų ir jų likučių stebėsenos gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose nurodymus.
PATVIRTINTA
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
direktoriaus
2002 m. lapkričio 13 d. įsakymu Nr. 510
KENKSMINGŲ MEDŽIAGŲ IR JŲ LIKUČIŲ STEBĖSENOS GYVŪNUOSE IR GYVŪNINIUOSE PRODUKTUOSE NURODYMAI
Kenksmingų medžiagų ir jų likučių stebėsenos gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose nurodymai (toliau – Nurodymai) paruošti remiantis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu (Žin., 1992, Nr. 2-15) ir įgyvendina Europos Sąjungos (toliau – ES) Komisijos sprendimą 98/179/EB.
1. Nurodymų tikslas – nustatyti mėginių ėmimo dėl kenksmingų medžiagų ir jų likučių stebėsenos gyvūnuose ir gyvūniniuose produktuose kriterijus.
2. Vartojamos sąvokos:
Inspekcinis mėginys (toliau – mėginys) – mėginys, paimtas laikymo vietoje ar pirminio apdorojimo ir perdirbimo įmonėse iš gyvūno, kuris, kaip įtariama, buvo gydytas draudžiamais veterinarinės medicinos preparatais arba iš gyvūninių produktų.
Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba (toliau VMVT) – Lietuvos Respublikos kompetentinga institucija.
Valstybinis veterinarijos gydytojas – Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos paskirtas arba įgaliotas veterinarijos gydytojas.
3. Kenksmingų medžiagų ir jų likučių stebėsenos tikslas yra:
3.1. nustatyti VMVT draudžiamų veterinarinių medžiagų ar produktų naudojimą gyvūnų auginimo įmonėse ar veterinarinių medžiagų ar produktų naudojimą kitu tikslu ar metodu nei nustatyta VMVT;
3.2. kontroliuoti veterinarinių vaistų, išvardytų dokumente „Didžiausi leistini veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekiai gyvūniniuose maisto produktuose“ (Žin., 2001, Nr. 13-416) likučius ir pesticidų kiekį, kaip nurodyta Lietuvos higienos normoje HN 54:2001 „Maisto produktai. Didžiausios leidžiamos teršalų ir pesticidų likučių koncentracijos“ (Žin., 2002, Nr. 34(1)-1269);
4. VMVT kiekviename rajone paskiria valstybinį veterinarijos gydytoją, kuris paima mėginius, juos registruoja, paruošia transportuoti ir organizuoja transportavimą.
5. Mėginių tyrimai turi būti atliekami VMVT patvirtintoje kenksmingų medžiagų likučių kontrolės laboratorijoje, kuri dalyvauja tarptautinėse laboratorijų kokybės kontrolės vertinimo ir akreditacijos ir kvalifikacijos patikrinimo programose, organizuojamose nacionalinių arba ES kontrolinių laboratorijų.
6. Tyrimui turi būti imami atsitiktiniai mėginiai, mėginių ėmimo laikas neturi būti iš anksto nustatytas. Mėginiai imami nevienodais laiko intervalais ištisus metus maisto perdirbimo įmonėse, fermose, skerdyklose, žuvų perdirbimo įmonėse, kiaušinių surinkimo ir pakavimo įmonėse. Reikia atsižvelgti į tai, kad daugelis kenksmingų medžiagų naudojamos tik tam tikru metų laiku. Nepažeidžiant Nurodymų, pasirenkant mėginių ėmimo laiką, reikia įvertinti gaunamą informaciją apie nežinomų medžiagų naudojimą, gyvūnų susirgimų protrūkius.
7. Ūkiai mėginių paėmimui turi būti atrinkti atsižvelgiant į gyvulių penėjimo sistemos tipą, gyvūnų veislę ir lytį. Valstybinis veterinarijos gydytojas fermoje įvertina gyvūnus ir atrenka juos mėginių ėmimui. Vertinant gyvūnus turi būti atsižvelgta į:
8. Farmakologiškai aktyvių medžiagų nustatymui mėginiai imami pagal dokumento „Didžiausi leistini veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekiai gyvūniniuose maisto produktuose“ reikalavimus.
9. Siekdamas įvertinti gyvūnų skerdenas/arba gyvūninius produktus, iš kurių imami mėginiai pirminio apdorojimo ir perdirbimo įmonėse, valstybinis veterinarijos gydytojas turi atsižvelgti į šiuos kriterijus:
11. Farmakologiškai aktyvių medžiagų nustatymui minimalus mėginių skaičius ir kiekis turi būti imamas kaip nurodyta Nacionaliniame likučių kontrolės plane, patvirtintame VMVT direktoriaus 2000 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 275 (Žin., 2000, Nr. 107-3413).
12. Kiekvienas mėginys turi būti padalytas į mažiausiai dvi dalis, kurių kiekio turi pakakti, kad būtų galima atlikti visus tyrimus, išskyrus tuos atvejus, kai techniškai neįmanoma mėginio padalyti. Mėginiai gali būti dalijami mėginių ėmimo vietoje arba laboratorijoje.
13. Mėginiai turi būti įdėti į mėginių konteinerius, kad būtų išsaugotas jų vientisumas ir atsekamumas. Turi būti užtikrinta, kad mėginių nebūtų galima pakeisti, jie būtų apsaugoti nuo užteršimo ir sugadinimo. Konteineriai turi būti užantspauduoti.
15. Mėginių lydraščio kopijų kiekis priklauso nuo mėginių paėmimo tvarkos. Mėginių paėmimo lydraštis ir jo kopijos turi būti pasirašytos valstybinio veterinarijos gydytojo; jei mėginiai imami fermoje, gyvūnų laikytojas arba jo atstovas turi pasirašyti mėginių paėmimo lydraščio originale. Mėginių paėmimo lydraščio originalas paliekamas teritorinėje valstybinėje maisto ir veterinarijos tarnyboje, kuri užtikrina, kad šis lydraščio originalas būtų saugomas teisės aktų nustatyta tvarka. Jeigu būtina, gyvūnų laikytojas arba įmonės savininkas gali būti informuojamas apie mėginių ėmimą.