LIETUVOS RESPUBLIKOS SOCIALINĖS APSAUGOS IR DARBO MINISTRĖS
Į S A K Y M A S
DĖL SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KATALOGO 2000 M. PATVIRTINIMO
2000 m. liepos 10 d. Nr. 70
Vilnius
PATVIRTINTA
socialinės apsaugos ir darbo ministrės
2000 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 70
SOCIALINIŲ PASLAUGŲ KATALOGAS 2000 m.
I. SOCIALINĖS PASLAUGOS
1. Socialinių paslaugų apibūdinimas. Socialinių paslaugų esmę įvairūs autoriai apibrėžia skirtingai, todėl nėra nusistovėjusio vieningo socialinių paslaugų apibrėžimo.
Socialinės paslaugos gali būti apibrėžiamos taip:
Socialinės paslaugos-tai pagalbos asmenims suteikimas įvairiomis nepiniginėmis formomis bei globos pinigais, siekiant grąžinti sugebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.
2. Pagrindinis socialinių paslaugų tikslas-patenkinti asmens gyvybinius poreikius ir sudaryti žmogaus orumą nežeminančias gyvenimo sąlygas, kai žmogus pats nepajėgia to padaryti.
Galutinis socialinių paslaugų tikslas-grąžinti asmens gebėjimą pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.
Socialinės paslaugos turi būti teikiamos ir prevencijos tikslais, kad nekiltų socialinių problemų.
3. Socialinių paslaugų teikimo principai. Socialinės paslaugos teikiamos įvertinus atskirų asmenų, socialinių žmonių grupių, bendruomenės socialinius poreikius ir kuriant socialinių paslaugų tinklą bendruomenėje.
Socialinių paslaugų teikimas bendruomenėje organizuojamas vadovaujantis šiais pagrindiniais principais:
Decentralizacijos. Tai pagrindinis socialinių paslaugų organizavimo ir teikimo principas. Teikiant socialines paslaugas siekiama kuo daugiau funkcijų deleguoti žemesnėms valdymo grandims, priartinant socialines paslaugas prie žmogaus gyvenamosios vietos.
Planavimo. Socialinės paslaugos turi būti planuojamos, įvertinant bendruomenės narių poreikius ir apsibrėžiant socialinių paslaugų teikimo prioritetus.
Deinstitucializacijos. Stacionarių globos įstaigų laipsniškas restruktūrizavimas ir institucinei globai alternatyvių socialinių programų rengimas ir įgyvendinimas bendruomenėje.
Bendradarbiavimo. Socialinių paslaugų teikėjai turi bendradarbiauti su socialinių paslaugų gavėjais; kitais socialinių paslaugų teikėjais: kitomis bendruomenės institucijomis-sveikatos priežiūros, vaikų teisių apsaugos, teisėsaugos, švietimo ir kt. įstaigomis; kitais specialistais, nevyriausybinėmis organizacijomis, savanoriais bei neformaliais paslaugų teikėjais.
Atvirumo bendruomenei. Socialines paslaugas teikiančios įstaigos turi būti atviros bendruomenės gyventojams. Bendruomenėje turi būti skleidžiama informacija apie socialinių paslaugų tinklą ir apie atskiras paslaugų rūšis bei socialinių paslaugų gavimo sąlygas.
Prieinamumo. Socialinės paslaugos turi būti prieinamos tiems žmonėms, kuriems jų reikia. Kiekvienas bendruomenės narys turi teisę kreiptis dėl paslaugų teikimo ir poreikio paslaugoms įvertinimo.
Adekvatumo. Turi būti teikiamos tokios socialinių paslaugų rūšys, kokios labiausiai atitinka socialinių paslaugų gavėjo poreikius. Teikiant socialines paslaugas, turi būti užtikrinamas paslaugų tęstinumas.
Pokyčių žmoguje skatinimo. Teikiamos paslaugos turi skatinti žmogaus norą rūpintis savimi, aktyvinti savipagalbą.
4. Atvejai, kai teikiamos socialinės paslaugos. Vadovaujantis Socialinių paslaugų įstatymo (žr. 2 priedą) nuostatomis, socialinės paslaugos gali būti teikiamos tokiais atvejais:
skurdo, kai neužtenka pajamų pagal kitus įstatymus;
netekus tėvų globos vaikams ir našlaičiams;
benamystės;
bedarbystės;
invalidumo;
laikinai dėl ligos netekus darbingumo;
esant tik vienam iš tėvų ar daugiavaikėms šeimoms, kuriose yra problemų auginant vaikus;
alkoholizmo ir narkomanijos;
grįžus iš įkalinimo įstaigos, kardomojo kalinimo, socialinės bei psichologinės reabilitacijos;
įvykus nelaimei;
kitais įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais, kai būtina valstybės parama.
Išanalizavus konkretų atvejį, išsiaiškinami socialinių paslaugų poreikiai ir teikiamos tokios paslaugos, kurių labiausiai reikia.
5. Socialinių paslaugų gavėjai. Socialinių paslaugų gavėjai gali būti įvairaus amžiaus, skirtingų socialinių grupių asmenys. Tai:
iš dalies ar visiškai savarankiškumą praradę seni žmonės ar suaugę žmonės (sukakę 18 metų) su negalia;
suaugę žmonės, atsidūrę įvairiose krizinėse situacijose;
vaikai su negalia;
vaikai, netekę tėvų globos ar patekę į įvairaus išnaudojimo (fizinio, seksualinio) situacijas;
našlaičiai;
šeimos, kurios augina vaikus su negalia;
gausios šeimos;
šeimos, kuriose yra probleminių situacijų;
rizikos grupės asmenys (grįžę iš laisvės atėmimo vietų, piktnaudžiaujantys narkotikais ar alkoholiu, infekuoti ŽIV, benamiai, socialiai pažeisti asmenys, grįžę ar deportuoti iš užsienio šalių, įvairaus pobūdžio išnaudojimo aukos ir kt.);
prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantys užsieniečiai, prieglobstį gavę užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių ir jų šeimų nariai, atvykę gyventi į Lietuvos Respubliką santuokos pagrindu;
kiti asmenys, kuriems pagal socialinių darbuotojų įvertinimą reikalingos socialinės paslaugos.
6. Socialinių paslaugų organizatoriai ir teikėjai. Už socialinių paslaugų teikimo organizavimą atsako Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo ministerijos, apskričių viršininkų administracijos, savivaldybės bei kitos žinybos.
Atskirų institucijų atsakomybę, organizuojant socialinių paslaugų teikimą, reglamentuoja Socialinių paslaugų įstatymas, kiti įstatymai ir poįstatyminiai aktai. Socialines paslaugas teikia valstybinės, savivaldybių institucijos, nevyriausybinės organizacijos, religinės bendruomenės, fiziniai bei juridiniai asmenys. Pagrindinė atsakomybė už socialinių paslaugų teikimą tenka savivaldybėms. Savivaldybių socialinės paramos skyriai formuoja socialinių paslaugų teikimo strategiją, rengia ir įgyvendina socialinių paslaugų teikimo planus bei programas ir teikia socialines paslaugas savo teritorijoje gyvenantiems žmonėms, bendradarbiaudamos su nevyriausybinėmis organizacijomis, religinėmis bendruomenėmis, fiziniais bei juridiniais asmenimis.
Savivaldybių socialinių paslaugų programose dalis lėšų turėtų būti numatyta paslaugoms pirkti iš trečiojo sektoriaus (NVO, privačių paslaugų teikėjų).
Pagrindiniai socialinių paslaugų teikėjai yra socialiniai darbuotojai, kurie ne tik teikia paslaugas, bet patys yra šių paslaugų organizatoriai bei koordinatoriai. Teikdami socialines paslaugas, socialiniai darbuotojai bendradarbiauja su kitų profesijų specialistais.
Socialinio darbuotojo veiklą reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr. 2 priedą), Lietuvos Respublikos socialinių darbuotojų etikos kodeksas.
7. Paslaugų gavimo tvarka. Dėl socialinių paslaugų gavimo, pateikdamas prašymą, į savivaldybės socialinės paramos skyrių gali kreiptis asmuo, jo šeimos nariai, rūpintojai (globėjai) arba kiti suinteresuotieji asmenys. Socialiniai darbuotojai išanalizuoja asmens socialinę situaciją, išaiškina socialinių paslaugų poreikį ir skiria reikiamą socialinių paslaugų rūšį arba ieško kitų galimybių patenkinti socialinių paslaugų poreikį.
Savivaldybėje turi būti sudaryta galimybė iš anksto užsirašyti į priėmimą pas socialinį darbuotoją.
8. Apmokėjimas už socialines paslaugas. Apmokėjimą už socialines paslaugas reglamentuoja atitinkami Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr. 2 priedą), savivaldos institucijų bei steigėjų priimti norminiai aktai.
Mokesčio už gaunamas socialines paslaugas dydis priklauso nuo kliento šeimos pajamų, šeimos sudėties, kliento sveikatos būklės, paslaugų gavimo trukmės, įstaigos tipo bei kitų aplinkybių.
Mokestis neimamas už informacijos teikimo ir konsultavimo paslaugas.
II. BENDROSIOS SOCIALINĖS PASLAUGOS
10. Bendrųjų socialinių paslaugų apibūdinimas.
Bendrosios socialinės paslaugos-tai paslaugos, kurios teikiamos asmenims tam, kad padėtų jiems gyventi savarankiškai savo namuose, išvengiant specialiųjų socialinių paslaugų teikimo.
Bendrosios socialinės paslaugos yra šios:
informacijos teikimas ir konsultavimas;
pagalba namuose;
slauga namuose;
globos pinigų skyrimas;
kitos.
Bendrąsias socialines paslaugas gali teikti savivaldybių socialinės paramos skyriai, vaikų teisių apsaugos tarnybos, pagalbos namuose tarnybos bei įvairios socialinių paslaugų įstaigos ir organizacijos.
11. Informacijos teikimas ir konsultavimas-tai socialinė paslauga, skirta suteikti klientui pagalbą-reikalingą informaciją ar ilgesnį laiką konsultuoti dėl esamos problemos sprendimo. Informacijos teikimas ar konsultavimas gali būti teikiamas raštu arba žodžiu.
Informacijos teikimas ir konsultavimas-tai daugiau ar mažiau ilgalaikis procesas, kurio trukmė priklauso nuo sprendžiamos problemos bei sąlygų sudėtingumo.
Informacija turi būti vienodai prieinama visiems asmenims nepriklausomai nuo jų socialinės padėties, lyties, negalios, tautybės ir religijos.
Informacijos teikimas ir konsultavimas yra vykdomas socialinės paramos skyriuose, vaikų teisių apsaugos tarnybose, savarankiškose atskirose tarnybose, kliento namuose, socialinių paslaugų įstaigose. Bendruomenės nariams turi būti teikiama bei platinama susisteminta informacija apie socialinę paramą, socialines paslaugas, socialinių paslaugų įstaigas, įstatymus, normatyvinius aktus ir kt.
Informaciją teikiantis ir konsultuojantis personalas-savivaldybių socialinės paramos skyrių, atskirų tarnybų bei įvairių socialinių paslaugų įstaigų socialiniai darbuotojai-konsultantai ir specialistai.
Socialinis darbuotojas analizuoja kliento situaciją ir pateikia alternatyvius problemos sprendimo būdus. Konsultuojant turi būti kreipiamas dėmesys į tai, kaip klientas įsisavina gaunamą informaciją, kartu su klientu ieškoma problemos sprendimo kelių, teikiami patarimai, kaip elgtis probleminėje situacijoje, o, esant reikalui, nukreipiama į kitą įstaigą.
Kiekvienas klientas turi teisę gauti jam reikalingą informaciją ir konsultacijas apie:
galimybes gauti visapusišką pagalbą sprendžiant iškilusią problemą;
prašymo nagrinėjimo eigą;
savo teises ir pareigas;
paslaugos kainą;
apskundimo tvarką;
kitas organizacijas, kurios galėtų klientui padėti;
konsultavusio asmens pavardę ir pareigas;
kitas klientą dominančias aplinkybes.
12. Pagalba namuose-tai kliento namuose teikiamos paslaugos, siekiant paslaugų gavėjui sudaryti normalias gyvenimo sąlygas ir galimybę gyventi pilnavertį gyvenimą namuose, palaikant ryšius su bendruomene bei išvengiant specialiųjų paslaugų teikimo.
Organizuojant ir teikiant pagalbą namuose gali būti išskiriamos tokios paslaugų grupės:
socialinio darbo:
poreikių nustatymas;
individualus socialinio darbuotojo darbas su klientu;
bendravimo, konsultavimo:
bendravimas;
informacijos teikimas ir konsultavimas;
korespondencijos tvarkymas;
laikraščių, knygų skaitymas;
asmeninės higienos ir priežiūros paslaugų:
pagalba rengiantis, prausiantis, šukuojantis;
maudymas, kūno apiprausimas;
plaukų, rankų ir kojų nagų priežiūra;
skalbimas;
kitos paslaugos;
asmens sveikatos priežiūros paslaugų organizavimo:
asmens sveikatos būklės išorinis vertinimas;
gydytojo iškvietimas;
užrašymas pas specialistus;
maitinimo organizavimo (kai maistas pristatomas iš kitų tarnybų);
maisto paruošimo:
produktų nupirkimas;
maisto paruošimas;
pagalba valgant;
indų išplovimas;
būsto (aplinkos) pritaikymo asmens saugumui užtikrinti organizavimo;
namų sutvarkymo:
buto sutvarkymas;
langų nuvalymas;
kiliminių dangų, šviestuvų išvalymas;
patalynės pakeitimas;
kitos;
įvairių pavedimų vykdymo:
mokesčių sumokėjimas;
dokumentų, pažymų sutvarkymas ir kt.;
lydėjimas į įvairias įstaigas;
transporto organizavimas;
vaikų priežiūros;
ūkinių darbų organizavimo:
malkų nupirkimas, supjovimas;
daržų, sodų, gyvulių priežiūra;
malkų atnešimas, krosnių iškūrenimas;
smulkus gyvenamųjų patalpų remontas;
buitinių prietaisų remontas;
vandens atnešimas;
krosnių valymas, jų perstatymas ar pastatymas;
aplinkos sutvarkymas;
kitos;
priežiūros namuose nakties metu.
Pagalbos namuose paslaugų rūšys:
pagrindinės;
papildomos.
Pagrindinės paslaugos-tai paslaugos, kurios asmeniui yra gyvybiškai būtinos, norint išvengti stacionarių paslaugų ir išlaikyti jį namuose, nepažeidžiant garbės bei orumo.
Papildomos paslaugos-tai paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos konkrečioje situacijoje, bet gali būti teikiamos asmeniui pageidaujant, suderinus su paslaugų organizatoriumi.
Kiekviena savivaldybė parengia ir tvirtina pagrindinių ir papildomų paslaugų sąrašą ir paskiria paslaugas konkrečiam paslaugų gavėjui, atsižvelgiant į:
bendruomenės infrastruktūros išvystymą;
asmens savarankiškumą;
asmens fizinę bei psichinę sveikatą;
asmens gyvenamosios aplinkos pritaikymą;
kitas aplinkybes.
Pagalbos namuose gavėjai:
vieniši seni žmonės;
žmonės su negalia ir jų šeimos;
vaikai ir jų šeimos, turinčios socialinių problemų;
rizikos grupių asmenys ir jų šeimos;
kiti asmenys.
Pagalbos namuose teikėjai:
Pagalbą namuose pagal socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu patvirtintą metodinę medžiagą (žr. 2 priedą) savivaldybėse organizuoja ir teikia Pagalbos namuose tarnybos.
Pagalbos namuose tarnybos personalo struktūra:
tarnybos vadovas (socialinio darbo organizatorius);
lankomosios priežiūros darbuotojai;
bendruomenės slaugytojai;
kiti specialistai.
Pagalbos namuose tarnybos veikla organizuojama, sudarant bendrąjį globos ir slaugos planą, kuris įgyvendinamas bendradarbiaujant įvairių sričių specialistams.
Į tarnybos veiklą gali būti įtraukiami ir savanoriai.
13. Slauga namuose-tai asmens sveikatos priežiūros paslauga, teikiama asmens namuose.
Slaugos namuose paslaugos teikiamos bendradarbiaujant bei dirbant vienoje komandoje asmens sveikatos priežiūros specialistams kartu su socialiniais darbuotojais, lankomosios priežiūros darbuotojais bei kitų sričių specialistais.
Slaugą namuose vykdo bendruomenės slaugytojai. Bendruomenės slaugytojų funkcijas, pareigas, teises, kompetenciją ir atsakomybę reglamentuoja sveikatos apsaugos ministro įsakymu patvirtinta medicinos norma (žr. 2 priedą).
14. Globos pinigai-tai pinigai, skiriami asmenims susimokėti už suteiktas pagalbos namuose paslaugas.
Globos pinigai asmeniui mokami tais atvejais, kai jam dėl objektyvių priežasčių negalima tiesiogiai suteikti pagalbos namuose paslaugų.
Globos pinigų dydį asmeniui nustato savivaldybės. Globos pinigų suma, skiriama paslaugų gavėjui per mėnesį, negali būti didesnė nei pagalbos namuose paslaugų vidutinė kaina per mėnesį. Globos pinigai skiriami, atsižvelgiant į asmens sveikatos būklę, paslaugų poreikį ir rūšis, gaunamas pajamas, šeimyninę padėtį, gyvenamąją vietą.
Globos pinigai gali būti naudojami tik apmokėti už pagalbos namuose paslaugas.
Globos pinigų panaudojimą tikrina savivaldybių socialinės paramos skyriai.
Globos pinigų mokėjimas nutraukiamas:
pasikeitus gavėjo socialiniam statusui (pasveikus, įsidarbinus ir kt.);
naudojant globos pinigus ne pagal paskirtį.
15. Kitos bendrosios paslaugos. Be išvardytų bendrųjų paslaugų gali būti teikiamos dar ir šios:
maitinimo organizavimas-tai paslauga, teikiama labdaros valgyklose, bendruomenės centruose ar kitose maitinimo vietose asmenims, kurie dėl nepakankamų pajamų ar kitų aplinkybių negali maitintis namuose;
karšto maisto pristatymas („maistas ant ratų“)-tai paslauga, skirta asmenims, neturintiems galimybių maitintis namuose ir negalintiems lankytis maitinimo organizavimo vietose. Šias paslaugas gali teikti atskiros tarnybos, nevyriausybinės organizacijos, įvairios socialinių paslaugų ir kitos bendruomenės įstaigos (ligoninė, slaugos namai, mokykla ir kt.).
Šiai paslaugų rūšiai organizuoti reikalinga speciali įranga-termosai, pakuotės, informacinis ryšys su klientu (telefonas).
Organizuojant „maistą ant ratų“ rizikos grupės asmenims, maistas gali būti atvežamas į rizikos grupių asmenų susibūrimo vietas;
aprūpinimas būtiniausiais daiktais (drabužiais, avalyne ir kt.)-tai paslauga skurstantiems bendruomenės nariams, kurią organizuoja savivaldybė, NVO, religinės organizacijos, bendradarbiaudamos su kitais bendruomenės nariais;
asmens higienos (pirties paslaugos)-tai paslauga, kurią organizuoja savivaldybės, skirdamos talonus pirčiai skurstantiems bendruomenės nariams;
transporto paslaugų organizavimas-tai paslauga, teikiama pagal konkrečius poreikius asmenims, kurie dėl negalios, ligos ar senatvės turi judėjimo problemų ir negali naudotis visuomeniniu bei individualiu transportu. Šios paslaugos gali būti kaip pagalbos namuose paslauga arba atskira paslaugų rūšis.
Transporto su specialia įranga paslaugas gali teikti savivaldybių socialinės paramos skyriai, pagalbos namuose tarnybos, transporto tarnybos, nevyriausybinės organizacijos bei įvairios socialinių paslaugų įstaigos.
Šios paslaugos paprastai teikiamos specialios paskirties automobiliais, pritaikytais vežti negalią turinčius asmenis;
vertimo ženklų kalba paslaugos-tai paslaugos, teikiamos asmenims, turintiems kalbėjimo, klausos, regėjimo ar kt. sutrikimų, dėl kurių jie negali savarankiškai bendrauti.
Vertimo ženklų kalba paslaugų teikimą organizuoja savivaldybių socialinės paramos skyriai. Vertimo paslaugų teikėjai turi būti profesionalai;
aprūpinimas kompensacine technika-tai paslauga, kurią vykdo savivaldybių socialinės paramos skyriai, asmeniui individualiai parinkdami kompensacines priemones. Kompensacinę techniką asmenys gali įsigyti Respublikiniame invalidų kompensacinės technikos centre arba organizuojant priemonių pristatymą į namus per socialinės paramos skyrių;
būsto ir aplinkos pritaikymo paslaugos-tai paslaugos, teikiamos tam, kad užtikrintų neįgalių bei senų žmonių kuo didesnį savarankiškumą, pritaikant būstą ir aplinką prie asmens negalios. Tai gyvenamųjų patalpų durų platinimas, nuolydžių įrengimas, vonios, tualeto, kitos aplinkos pritaikymas.
Paslaugų teikimą organizuoja savivaldybė, gali būti kuriamos atskiros būsto pritaikymo tarnybos.
III. SPECIALIOSIOS SOCIALINĖS PASLAUGOS
16. Specialiųjų socialinių paslaugų apibūdinimas.
Specialiosios socialinės paslaugos-tai tokios socialinės paslaugos, kurios teikiamos asmenims tuomet, kai bendrosios socialinės paslaugos yra neveiksmingos.
Specialiosios socialinės paslaugos teikiamos asmenims nestacionariose ir stacionariose globos įstaigose:
dienos globos;
laikino gyvenimo;
stacionariose globos ir slaugos;
mišrių paslaugų.
Nestacionari globos įstaiga skirta įvairaus amžiaus skirtingų socialinių grupių asmenims. Dienos globos įstaigoje įvairi socialinė pagalba teikiama paprastai tik dieną, laikino apgyvendinimo įstaigoje-tam tikrą ilgesnį apibrėžtą laiką.
Stacionari globos įstaiga skirta įvairaus amžiaus, negalios bei skirtingų socialinių grupių asmenims (seniems žmonėms, vaikams, neįgaliesiems ir kt.), kuriems reikalinga nuolatinė priežiūra. Stacionari globos įstaiga ilgesnį ar trumpesnį laiką yra kliento gyvenamoji vieta.
17. Dienos globos įstaigos-tai socialinės globos įstaigos, kuriose asmenims dienos metu teikiamos įvairių rūšių socialinės paslaugos ir kita socialinė pagalba.
Paslaugų gavėjai-įvairių socialinių grupių asmenys (vaikai, seni žmonės, vaikai su negalia, suaugę žmonės su negalia, rizikos grupės asmenys ir kt.), kurie gyvena savo namuose, o dienos metu jiems reikalinga priežiūra, ugdymas arba dalyvavimas bendruomenės veikloje, siekiant išvengti izoliacijos bei vienišumo.
Dienos globos įstaigos yra šių tipų:
bendruomenės dienos globos;
reabilitacijos.
17.1. Bendruomenės dienos globos įstaigos-tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos įvairių asmenų bei socialinių žmonių grupių socializacijai.
Bendruomenės dienos globos įstaigos yra šios:
vaikų dienos centras-tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis yra teikti dienos globos, užimtumo, laisvalaikio organizavimo ir kt. paslaugas vaikams, tuo pačiu gerinant gyvenimo kokybę mažas pajamas turinčių ir probleminių šeimų vaikams ir siekiant normalizuoti jų santykius su socialine aplinka.
Vaikų dienos centre priklausomai nuo įstaigos veiklos organizavimo pobūdžio gali būti teikiamos ir nakvynės paslaugos;
pagyvenusių žmonių dienos centras-tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis yra teikti įvairių rūšių paslaugas, padedančias aktyvinti, suburti pagyvenusius žmones, sudarant sąlygas realizuoti savo sugebėjimus, padėti vieni kitiems ir pagerinti bendruomenės mikroklimatą;
bendruomenės centras-tai „daugiafunkciniai namai“ visiems asmenims, gyvenantiems vienoje bendruomenėje, kaimynystėje, teikiantys įvairias švietimo, laisvalaikio, kultūrines ir kitas paslaugas, siekiant stiprinti vietinę bendruomenę;
dienos centras žmonėms su negalia-tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta žmonių su negalia bendravimui ir socializacijai. Šioje įstaigoje gali būti teikiamos informavimo, buitinės, kultūrinės, laisvalaikio organizavimo ir kt. paslaugos;
dienos prieglauda rizikos grupės asmenims (benamiams, alkoholikams, narkomanams)-įstaiga, skirta rizikos grupės asmenims gauti minimalias buitines, maitinimo ir asmens higienos paslaugas.
Bendruomenės dienos globos įstaigose teikiamos tokios paslaugų grupės:
informavimo ir konsultavimo;
bendravimo;
socialinio darbo;
ugdymo, mokymo;
laisvalaikio organizavimo (kultūros, sporto, švietimo);
maitinimo organizavimo;
asmens higienos ir priežiūros;
buitinės.
Esant poreikiui, šiose įstaigose gali būti organizuojamos asmens sveikatos priežiūros ir kitų paslaugų teikimas.
Socialinių paslaugų apimtis ir struktūra priklauso nuo dienos globos įstaigos klientų interesų bei veiklos organizavimo.
Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo klientų, jų skaičiaus ir teikiamų paslaugų.
Personalą sudaro nedidelė profesionalių darbuotojų grupė, kuri organizuoja įstaigos veiklą, pasitelkdama bendruomenės gyventojus ir savanorius.
17.2. Reabilitacijos įstaigos-socialinių paslaugų įstaigos, skirtos ugdyti, atstatyti bei grąžinti fizinius, protinius, profesinius ir socialinius sugebėjimus neįgaliems ir rizikos grupės asmenims. Tai:
reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia;
reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims.
17.2.1. Reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia-tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos ugdyti neįgaliųjų fizinius ir protinius sugebėjimus, palengvinti jų integraciją į visuomenės gyvenimą, įsigyjant profesiją bei darbą. Šių paslaugų gavėjai-vaikai ir suaugę žmonės su proto, fizine, kompleksine ar kitos rūšies negalia.
Reabilitacijos įstaigos žmonėms su negalia yra šios:
socialinės reabilitacijos centras-tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta neįgalaus asmens savarankiško gyvenimo įgūdžių formavimui, padedanti įsigyti išsimokslinimą, profesiją bei dalyvauti visuomenės gyvenime.
Socialinės reabilitacijos centrai gali būti steigiami kompleksinę negalią ar atskiras negalios rūšis turintiems asmenims.
Atskirais atvejais šio tipo įstaigoje neįgaliesiems gali būti organizuojama ir nakvynė;
vaikų ugdymo centras (abilitacinis centras)-tai socialinių paslaugų įstaiga, teikianti vaikams su negalia ugdymo, įvairių formų užimtumo ir reabilitacijos paslaugas.
Šio tipo įstaigoje vaikams su negalia gali būti organizuojama ir nakvynė;
darbo terapijos centras (darbo centras, darbinio mokymo centras, darbinio užimtumo centras ir kt.)-tai socialinių paslaugų įstaiga, kurios paskirtis organizuoti darbinę veiklą, padedant vyresniems nei 16 metų neįgaliesiems integruotis į visuomenės gyvenimą;
paramos šeimai centras-tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta teikti socialinę, pedagoginę, psichologinę, teisinę ir kitokią pagalbą neįgaliesiems vaikams ir juos auginančioms šeimoms.
Reabilitacijos įstaigose žmonėms su negalia teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo, konsultavimo;
socialinio darbo;
nakvynės organizavimo;
reabilitacijos;
ugdymo, mokymo;
darbo terapijos, užimtumo;
laisvalaikio organizavimo;
maitinimo;
buitinės;
kitos.
Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo įstaigos paskirties, teikiamų paslaugų pobūdžio, klientų skaičiaus bei sudėties, negalės pobūdžio bei kitų ypatumų.
Pagrindinės personalo profesinės grupės:
socialiniai darbuotojai;
socialiniai pedagogai;
specialieji pedagogai;
asmens sveikatos priežiūros specialistai;
ikimokyklinio auklėjimo pedagogai;
darbo terapijos, užimtumo specialistai.
Kiti specialistai gali būti kviečiami konkrečiam darbui atlikti priklausomai nuo iškilusio poreikio.
17.2.2. Reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims-tai socialinių paslaugų įstaigos, skirtos atstatyti dėl įvairių rizikos faktorių sutrikusias asmenų biosocialines funkcijas ir atkurti ryšius su juos supančia aplinka ir bendruomene.
Paslaugų gavėjai-įvairaus amžiaus socialinės rizikos grupių asmenys: grįžę iš įkalinimo įstaigų, socialinės reabilitacijos įstaigų, asmenys, piktnaudžiaujantys alkoholiu ar narkotikais, infekuoti ŽIV, rizikos grupių asmenų šeimų nariai ir kiti.
Reabilitacijos įstaigos rizikos grupių asmenims yra šios:
socialinės adaptacijos tarnyba (centras, padalinys)-tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta teikti paslaugas asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo įstaigų ar socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų;
socialinės-psichologinės pagalbos tarnyba (konsultavimo kabinetas)-tai įstaiga, teikianti konsultacijas įvairiais socialinės reabilitacijos klausimais. Šio tipo įstaigose priklausomai nuo klientų grupių gali skirtis veiklos pobūdis, t. y. šios tarnybos gali būti steigiamos tiesioginiam paslaugų teikimui arba prevencijos tikslais, siekiant sumažinti savižudybių, nusikalstamumo, narkomanijos, alkoholizmo, prostitucijos ir AIDS plitimo problemas;
pagalbos šeimai tarnyba-tai įstaiga, teikianti socialinę, pedagoginę, psichologinę, teisinę ir kt. pagalbą socialinės rizikos grupių asmenims bei jų šeimų nariams.
Reabilitacijos įstaigose rizikos grupių asmenims teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo ir konsultavimo;
psichologinio konsultavimo;
socialinio darbo;
asmens sveikatos priežiūros organizavimo;
švietimo;
laisvalaikio organizavimo;
maitinimo ir nakvynės organizavimo;
kitos.
Pagrindinės personalo profesinės grupės:
socialiniai darbuotojai;
socialiniai pedagogai;
psichologai;
kiti specialistai.
Teikiant paslaugas, šių tarnybų specialistai bendradarbiauja su švietimo, sveikatos ir teisėsaugos įstaigomis ir specialistais.
Būtina organizuoti darbą komandoje, kurią sudarytų socialiniai darbuotojai, pedagogai, psichologai, vidaus reikalų sistemos pareigūnai, asmens sveikatos priežiūros ir kiti specialistai.
Į paslaugų teikimą gali būti įtraukiami savanoriai (juridinėms, psichologinio konsultavimo ir kitoms paslaugoms teikti).
Svarbu skatinti savipagalbos ir specialiųjų grupių kūrimąsi bendruomenėje.
Savipagalbos grupė-tai asmenų, turinčių tą pačią ar panašią problemą, grupė, kurioje diskutuojant ir bendraujant išugdomi įgūdžiai, kaip padėti kitiems ir pačiam sau.
Savipagalbos grupių (anoniminių alkoholikų (AA), anoniminių narkomanų (AN), jų šeimų narių ir kt.) steigimo iniciatoriai gali būti asmenys, anksčiau turėję rizikos faktorius bei praėję gydymo ir reabilitacijos kursą.
Specialiosios grupės-tai įvairių specialistų (policininko, psichologo ar pedagogo) ir anksčiau vartojusių, o šiuo metu nebevartojančių narkotikų ar alkoholio asmenų bendra veikla, kurios tikslas-lankytis įvairiose įstaigose bei rizikos grupių asmenų neformalioje aplinkoje, organizuojant susitikimus ir tokiu būdu inicijuoti bei skatinti esamų problemų sprendimą.
18. Laikino gyvenimo įstaigos-tai socialinės globos įstaigos, kurių paskirtis suteikti socialinę pagalbą neturintiems gyvenamosios vietos ar laikinai negalintiems ja naudotis asmenims bei padėti jiems išspręsti problemas, dėl kurių jie tapo šių įstaigų klientais.
Paslaugų gavėjai-tai įvairių socialinių grupių asmenys: grįžę iš laisvės atėmimo vietų, moterys ir vaikai, patyrę smurtą šeimoje, nepilnametės motinos iš probleminių šeimų, alkoholikai, narkomanai, prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašantys ir prieglobstį gavę užsieniečiai, socialiai pažeisti asmenys, grįžę ar deportuoti iš užsienio šalių ir kt.
Laikino gyvenimo įstaigos yra šios:
nakvynės namai-tai socialinės globos įstaiga, skirta teikti įvairiapusę socialinę pagalbą asmenims, neturintiems būsto arba dėl šeimoje esančių problemų ar kitų priežasčių negalintiems nakvoti savo namuose;
krizių centras (laikino apgyvendinimo įstaiga motinoms ir vaikams)-tai socialinės globos įstaiga, skirta teikti pagalbą ir laikinai apgyvendinti moteris ir vaikus, kurie dėl artimųjų prievartos ar kitų priežasčių negali gyventi savo namuose;
laikino apgyvendinimo namai nepilnametėms motinoms su kūdikiais-tai socialinės globos įstaiga, teikianti paslaugas nepilnametėms motinoms. Šio tipo įstaigoje suteikiamas laikinas prieglobstis ir kita reikalinga pagalba, siekiant ugdyti nepilnamečių motinų savarankiškumą ir atsakomybę;
pabėgėlių priėmimo centras-tai įstaiga, skirta laikinai apgyvendinti prieglobsčio Lietuvos Respublikoje prašančius užsieniečius statuso nustatymo procedūros metu;
socialinės integracijos centras-tai įstaiga, skirta laikinai apgyvendinti ir savarankiškam gyvenimui Lietuvos visuomenėje parengti prieglobstį gavusius užsieniečius, kuriems suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje arba išduotas leidimas laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių, ir jų šeimos narius, atvykusius į Lietuvos Respubliką santuokos pagrindu.
Šių įstaigų veiklą reglamentuoja atitinkami teisės aktai (žr. 2 priedą);
reintegracijos centras-įstaiga, teikianti laikino prieglobsčio ir kitas paslaugas socialiai pažeistiems asmenims, grįžusiems ar deportuotiems iš užsienio šalių. Centras gali teikti įvairiapusę pagalbą dingusių žmonių šeimoms.
Laikino gyvenimo įstaigose teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo, konsultavimo;
psichologinio konsultavimo;
socialinio darbo;
reabilitacijos;
nakvynės arba laikino prieglobsčio suteikimo;
maitinimo;
švietimo;
vaikų priežiūros;
laisvalaikio organizavimo;
buitinės ir kitos paslaugos.
Teikiamų paslaugų rūšys priklauso nuo įstaigos tipo bei veiklos organizavimo ypatumų.
Pagrindinės personalo profesinės grupės:
socialiniai darbuotojai;
psichologai;
socialiniai pedagogai.
Šio tipo įstaigose būtinas įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas. Įvairių sričių specialistų komandą turėtų sudaryti socialiniai darbuotojai, pedagogai, psichologai, vidaus reikalų sistemos pareigūnai, asmens sveikatos priežiūros ir kiti specialistai.
Į paslaugų teikimą įtraukiami savanoriai (juridinėms, psichologinio konsultavimo ir kitoms paslaugoms).
Psichologinės-socialinės reabilitacijos bendruomenė (narkomanų, alkoholikų ir kt.)-tai grupė žmonių, apsisprendusių keisti savo gyvenimą ir savanorišku principu susibūrusių į bendruomenę. Svarbiausias bendruomenės tikslas-keisti narkomanų (alkoholikų) mąstymą, elgesį ir gyvenimo būdą bei išmokyti juos savidisciplinos bei darbinių, profesinių įgūdžių tam, kad jie vėliau galėtų integruotis į socialų gyvenimą. Priklausantis nuo narkotikų ir alkoholio asmuo imasi atsakomybės už blaivų gyvenimo būdą ir įsipareigoja laikytis visų bendruomenės taisyklių, kad būtų galima užtikrinti bendruomenės veiklą ir bendruomenės narių sveikimą.
Bendruomenei turi padėti interdisciplininė profesionalų komanda, susidedanti iš bendruomenės vadovo ir specialistų-psichiatro, psichoterapeuto, psichologo, socialinio darbuotojo, dvasininko, palaikančių nuolatinį ryšį su kitais specialistais.
Į bendruomenės veiklą įtraukiami savanoriai, asmenys, įveikę savo priklausomybę alkoholiui ir narkotikams.
19. Stacionarios globos ir slaugos įstaigos.
Stacionarios globos įstaigos-tai socialinės globos įstaigos, kurių paskirtis yra tenkinti įvairių asmenų ir socialinių žmonių grupių žmonių gyvybinius poreikius ir spręsti iškylančias socialines problemas, organizuojant reikalingų paslaugų teikimą ir užtikrinant įstaigų gyventojams nuolatinę priežiūrą ir saugią aplinką.
Stacionarios socialinių paslaugų įstaigos steigiamos specialiai šiam tikslui pastatytuose, rekonstruotuose ar pritaikytuose pastatuose.
Organizuojant stacionarios globos įstaigos veiklą, reikia laikytis šių pagrindinių principų:
Artimumo namų aplinkai. Globos namų gyventojams turi būti kuriamos kiek galima artimesnės namų aplinkai sąlygos.
Privatumo. Globos namų gyventojams turi būti užtikrinama teisė į privatų gyvenimą.
Orumo. Aplinka ir patalpos globos įstaigose turi nežeisti gyventojo orumo.
Saviraiškos. Gyventojams turi būti sudarytos sąlygos dalyvauti globos įstaigų veikloje ir įtakoti sprendimų priėmimą.
Savipagalbos. Globos įstaigų gyventojai turi būti skatinami pasirūpinti tiek savimi, tiek kitais įstaigos gyventojais.
Stacionarios globos įstaigos yra šių tipų:
stacionarios globos įstaigos seniems žmonėms;
stacionarios globos įstaigos vaikams;
stacionarios globos įstaigos žmonėms su negalia.
Stacionariose globos įstaigose turi gyventi asmenys, kurių poreikiai atitinka įstaigos tipą.
Stacionariose globos įstaigose turi būti toks personalo skaičius ir struktūra, kad būtų kuo geriau tenkinami gyventojų poreikiai.
Stacionarioje socialinės globos įstaigoje personalas skirstomas į:
tiesiogiai su gyventojais dirbantį personalą;
netiesiogiai su gyventojais dirbantį personalą.
Tiesiogiai su gyventojais dirbančio ir netiesiogiai su gyventojais dirbančio personalo santykis turi būti toks, kuris garantuotų kuo efektyvesnį globos namų veiklos organizavimą.
Asmenų nukreipimo ir priėmimo į stacionarias socialinės globos įstaigas bei išvykimo iš jų tvarką, minimalius reikalavimus šių įstaigų pastatams bei aplinkai, įstaigų darbuotojų etatų normatyvus reglamentuoja socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas (žr. 2 priedą).
Stacionariose globos įstaigose turi būti išrinkta gyventojų taryba, kuri kartu su įstaigos administracija dalyvauja priimant sprendimus dėl įstaigos veiklos.
Gyventojų tarybos teisės:
aiškinti gyventojams jų teises ir pareigas;
aiškinti gyventojams administracijos teises ir pareigas;
aptarti maitinimo, paslaugų teikimo problemas;
analizuoti įstaigos veiklos problemas;
tarpininkauti sprendžiant kilusius ginčus tarp administracijos ir gyventojų;
teikti pasiūlymus dėl socialinių paslaugų įstaigos veiklos.
19.1. Stacionarios globos įstaigos seniems žmonėms. Stacionarių globos įstaigų seniems žmonėms pobūdis ir veiklos organizavimas priklauso nuo šio tipo įstaigose gyvenančių žmonių savarankiškumo laipsnio ir kitų ypatumų.
Stacionarios globos įstaigos seniems žmonėms yra šios:
senų žmonių globos namai (senelių globos namai)-tai socialinės globos įstaiga, skirta žmonėms, kuriems reikalinga nuolatinė globa ir slauga ir kurie dėl senatvės ir negalios negali savarankiškai gyventi savo namuose, o jų vaikai ar kiti artimieji dėl objektyvių priežasčių negali jų prižiūrėti;
specializuoti globos ir slaugos namai (skyriai, filialai)-tai senų žmonių globos namai, atskiri skyriai, filialai, kuriuose teikiamos paslaugos žmonėms, turintiems specifinių ypatumų, pvz., sergantiems įvairiomis senatvinės demencijos formomis, turintiems fizinę negalią ir kt.
Senų žmonių globos namai-tai juose gyvenančių asmenų namai, kuriuose gyvenimas organizuojamas taip, kad būtų kuo artimesnis namų aplinkai. Šio tipo įstaigų gyventojams turi būti sudaryta galimybė atsivežti būtinus asmeninius daiktus ir jais naudotis.
Stacionariose globos įstaigose seniems žmonėms teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo ir konsultavimo;
būsto suteikimo;
maitinimo;
socialinio darbo;
asmens sveikatos priežiūros ir slaugos organizavimo;
buitinės;
asmens higienos;
laisvalaikio ir užimtumo organizavimo;
kitos.
Paslaugos, teikiamos senų žmonių globos namuose, gali būti skirstomos į:
bazines;
papildomas.
Bazinės paslaugos senų žmonių globos namuose-tai paslaugos, teikiamos globos namų gyventojui, siekiant patenkinti jo pirminius gyvybinius poreikius. Bazinėmis paslaugomis gali būti ir kitos gyvybiškai būtinos paslaugos, kurios gyventojui teikiamos dėl negalios ar kitų ypatumų pagal socialinių darbuotojų ir kitų specialistų įvertinimą, atsižvelgiant į globos namų galimybes.
Bazinės paslaugos gyventojui teikiamos kompleksiškai, jos turi atitikti stacionarioms globos įstaigoms keliamus minimalius ir bendruosius reikalavimus.
Bazinių paslaugų, teikiamų senų žmonių globos namuose, komplekto sudėtinės dalys, yra šios:
maitinimas;
būstas;
buitinės paslaugos (skalbimas, lyginimas, patalpų tvarkymas ir kt.);
asmens higienos paslaugos;
kitos gyvybiškai būtinos paslaugos pagal socialinio darbuotojo ir kitų specialistų įvertinimą.
Bazinių paslaugų komplekto sąrašą, atitinkantį esamą globos namų situaciją, tvirtina steigėjas, suderinęs su globos įstaigos administracija.
Bazinių paslaugų komplekto sudėtį kiekvienam gyventojui sudaro globos įstaigos administracija pagal gyventojo savarankiškumo vertinimą, kurį atlieka socialinių darbuotojų ir kitų specialistų grupė (komanda). Bazinių paslaugų komplektą konkrečiam gyventojui globos įstaigos administracija peržiūri, pasikeitus gyventojo sveikatos būklei bei kitoms aplinkybėms.
Papildomos paslaugos-tai paslaugos, kurios gali būti teikiamos globos namų gyventojui pageidaujant, siekiant patenkinti jo individualius poreikius bei pagerinti gyvenimo kokybę globos namuose.
Tai yra papildomai gyventojo apmokamos paslaugos.
Papildomų paslaugų sąrašai sudaromi kiekvienuose senų žmonių globos namuose, atsižvelgiant į realią globos namų situaciją ir esamas galimybes.
Papildomų paslaugų sąrašą tvirtina globos namų steigėjas, suderinęs su globos namų administracija. Senų žmonių globos namuose gali būti teikiamos tokios papildomų paslaugų grupės, pvz.:
maitinimo asortimento išplėtimas;
būsto ir gyvenimo sąlygų pagerinimas, gyventojui skiriant atskirą kambarį, sudarant galimybes individualiai naudotis šaldytuvu, televizoriumi, telefonu ir kt.;
įvairios laisvalaikio ir užimtumo organizavimo, kultūrinės paslaugos, atsižvelgiant į globos namų gyventojo individualius pomėgius ir interesus;
asmens sveikatos priežiūros paslaugos, kurios nėra gyvybiškai būtinos, bet gali būti teikiamos asmens pageidavimu;
kitos paslaugos, kurių teikimą organizuoja globos namų administracija, atsižvelgdama į individualius gyventojų poreikius ir esamas galimybes.
Personalas. Globos įstaigos personalas formuojamas pagal pagrindines profesines grupes:
socialinio darbo;
globos;
asmens sveikatos priežiūros.
Senų žmonių globos namų personalo skaičius ir struktūra priklauso nuo globos įstaigos gyventojų skaičiaus, sudėties, gyventojų savarankiškumo laipsnio, poreikio paslaugoms bei įstaigos veiklos organizavimo. Kiti specialistai gali būti kviečiami konkrečiam darbui atlikti.
Kitos stacionarios globos įstaigos seniems žmonėms yra šios:
specialieji globos namai-tai socialinės globos įstaiga, skirta apgyvendinti ir teikti paslaugas nuo 1939-1990 metų okupacijų nukentėjusiems asmenims: tremtiniams, politiniams kaliniams, rezistencijos dalyviams, buvusiems getų, koncentracijos ar kitokio tipo prievartinių stovyklų kaliniams;
savarankiško gyvenimo namai (socialiniai namai, socialinių paslaugų namai, pensininkų namai ir kt.)-tai socialinių paslaugų įstaiga, skirta apgyvendinti senus ir pagyvenusius asmenis, kuriems nereikia nuolatinės globos ir slaugos, o savarankiškam gyvenimui pakanka nedidelės pagalbos ir kai kurių rūšių socialinių paslaugų, pvz., būsto pritaikymo ir kt.
Personalą sudaro nedidelė profesionalių darbuotojų grupė, nes daugelį buitinių darbų daro patys gyventojai. Kitas būtinas šio tipo įstaigos gyventojams paslaugas gali teikti bendruomenėje esančios socialinių paslaugų tarnybos, pvz., pagalbos namuose tarnyba.
19.2. Stacionarios globos įstaigos vaikams-tai socialinės globos įstaigos, skirtos globoti našlaičius, tėvų globos netekusius vaikus, negalinčius gyventi šeimoje ir reikalaujančius nuolatinės priežiūros.
Šiose įstaigose turi būti užtikrintas vaiko auklėjimas ir priežiūra, sudaryta aplinka, kurioje vaikas galėtų augti, vystytis ir tobulėti. Organizuojant veiklą šio tipo įstaigose, ypatingas dėmesys turi būti kreipiamas vaiko situacijos analizei ir alternatyvių stacionariai vaikų globai formų ieškojimui ir jų taikymui.
Stacionarios globos įstaigos vaikams yra šios:
laikinos vaikų globos namai-tai socialinės globos įstaiga, kurioje laikinai apgyvendinami ir globojami vyresni negu 3 metų vaikai, netekę tėvų globos, gatvės vaikai ar dėl kitų priežasčių negalintys gyventi savo šeimoje. Organizuojant veiklą šio tipo įstaigose, būtina nuolat ieškoti galimybių, kaip grąžinti vaiką į jo biologinę šeimą arba rasti globėjų šeimą;
šeimyna-tai juridinis asmuo, kai šeimos aplinkoje globojami 6 ir daugiau tėvų globos netekusių vaikų (bendras vaikų skaičius šeimynoje su savais vaikais turi būti ne daugiau kaip 12 vaikų);
vaikų globos namai-tai socialinės globos įstaiga, kurioje ilgesniam ar trumpesniam laikui apgyvendinami ir globojami našlaičiai ir tėvų globos netekę vaikai.
Stacionariose globos įstaigose vaikams teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo ir konsultavimo;
būsto;
maitinimo;
socialinio darbo;
asmens higienos;
aprūpinimo (drabužiai, avalynė ir kt.);
nuolatinės priežiūros;
ugdymo organizavimo;
užimtumo organizavimo;
socialinės reabilitacijos ir reintegracijos organizavimo;
kitos.
Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo vaikų skaičiaus, teikiamų paslaugų pobūdžio bei įstaigos veiklos organizavimo.
Pagrindinės personalo profesinės grupės:
socialiniai darbuotojai;
socialiniai pedagogai;
auklėtojai.
Šio tipo įstaigose būtinas įvairių sričių specialistų bendradarbiavimas. Sprendžiant vaikų globos klausimus, būtina organizuoti darbą komandoje, kurią sudarytų socialiniai darbuotojai, pedagogai, psichologai, vidaus reikalų sistemos pareigūnai, asmens sveikatos priežiūros ir kiti specialistai.
Likusiems be tėvų globos vaikams rajonų (miestų) savivaldybių vaikų teisių apsaugos tarnybos organizuoja vaiko laikinos ar nuolatinės globos steigimą ir priežiūrą.
Laikinoji ar nuolatinė globa gali būti steigiama vaikui globėjų šeimose, šeimynose, laikinos vaikų globos namuose ar stacionariuose vaikų globos namuose.
Be tėvų globos likę vaikai apgyvendinami vaikų globos įstaigose, kai nėra galimybės jų globoti šeimoje arba šeimynoje.
Vaikų laikinąją ar nuolatinę globą reglamentuoja Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas (žr. 2 priedą).
Valstybinė įvaikinimo institucija ir miestų (rajonų) savivaldybių Vaikų teisių apsaugos tarnybos teisės aktų nustatyta tvarka šeimoms, norinčioms įvaikinti vaikus, organizuoja paslaugas, susijusias su įvaikinimu. Miestų (rajonų) savivaldybių Vaikų teisių apsaugos tarnybų socialiniai darbuotojai ištiria, ar būsimiems įtėviams nėra įstatyme numatytų kliūčių įvaikinimui, įvertina jų gyvenimo sąlygas, būdą, surenka žinias apie sveikatos būklę ir pateikia išvadas dėl būsimųjų įvaikintojų pasirengimo įvaikinti.
19.3. Stacionarios globos įstaigos žmonėms su negalia-tai socialinės globos įstaigos, kuriose įvairaus amžiaus ir įvairių negalios rūšių asmenims teikiama nuolatinė ir įvairiapusė pagalba. Šio tipo įstaigų paskirtis-atstatyti ir ugdyti proto, fizinę ar kompleksinę negalią turinčių asmenų sugebėjimus, kad jie galėtų patys kiek galima daugiau pasirūpinti savimi ir integruotis į visuomenę.
Stacionarios globos įstaigos žmonėms su negalia yra šios:
globos namai vaikams su proto negalia-tai specialaus ugdymo socialinės globos įstaiga, skirta gyventi vaikams (nuo 4 iki 21 m. amžiaus) su proto negalia, kuriems yra būtinas specialus ugdymas ir kurie dėl įvairių priežasčių negali gyventi savo namuose;
globos namai jaunimui su negalia-tai specialaus ugdymo įstaiga, skirta gyventi neįgaliam jaunimui (nuo 21 iki 29 m. amžiaus), kurie dėl įvairių priežasčių negali gyventi savarankiškai ir naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis;
globos namai žmonėms su proto negalia (pensionatas)-tai socialinės globos įstaiga, skirta laikinai ar nuolat gyventi suaugusiems žmonėms, kurie dėl proto ar kompleksinės negalios negali gyventi savarankiškai, naudotis kitomis bendruomenės paslaugomis ir kuriems būtina nuolatinė priežiūra;
savarankiško gyvenimo namai (grupiniai gyvenimo namai)-tai socialinės globos įstaiga, kurioje gyvena žmonės su negalia, turintys didesnį savarankiškumą nei didelių stacionarių globos įstaigų (pensionatų) gyventojai. Šio tipo įstaigoje sudaromos namų aplinkai artimos sąlygos ir profesionalių specialistų pagalba formuojami savarankiško gyvenimo įgūdžiai. Savarankiško gyvenimo namai gali būti steigiami restruktūrizuojant dideles stacionarias globos įstaigas ar steigiant savarankiškus padalinius.
Stacionariose globos įstaigose žmonėms su negalia teikiamos šios paslaugų grupės:
informavimo ir konsultavimo;
būsto;
maitinimo;
socialinio darbo;
asmens sveikatos priežiūros ir slaugos organizavimo;
asmens higienos;
nuolatinės priežiūros;
aprūpinimo kompensacine technika;
ugdymo;
darbo terapijos ir užimtumo organizavimo;
švietimo;
socialinės reabilitacijos ir reintegracijos organizavimo;
kitos.
Personalas. Personalo struktūra priklauso nuo įstaigoje gyvenančių asmenų negalios, teikiamų paslaugų pobūdžio, gyventojų skaičiaus, gyventojų savarankiškumo laipsnio ir jų paslaugų poreikio bei kitų ypatumų.
Globos įstaigos personalas formuojamas pagal pagrindines profesines grupes:
socialinio darbo;
asmens sveikatos priežiūros;
darbo terapijos ir užimtumo.
Savarankiško gyvenimo namuose gyventojams pakanka mažesnės profesionalių darbuotojų pagalbos, nes daugelį buitinių paslaugų jie gali atlikti patys.
20. Mišrių socialinių paslaugų įstaigos. Šiai grupei priklauso tokios socialinių paslaugų įstaigos, kurios teikia socialines paslaugas skirtingoms socialinėms žmonių grupėms tos pačios įstaigos bazėje.
Šio tipo įstaigų pavyzdžiai:
senų žmonių ir laikini vaikų globos namai-tai socialinės globos įstaiga, kurioje teikiamos stacionarios paslaugos seniems žmonėms ir laikino apgyvendinimo paslaugos vaikams;
socialinių paslaugų centras-tai socialinių paslaugų įstaiga, kurioje teikiamos skirtingų rūšių socialinės paslaugos įvairioms klientų grupėms vienos įstaigos bazėje. Tai gali būti: senų žmonių globos namai + laikino apgyvendinimo namai + socialinių paslaugų į namus tarnyba arba bendruomenės centras + paslaugų į namus tarnyba ir pan.
Mišrių socialinių paslaugų įstaigų veikla ir teikiamų paslaugų apimtis priklauso nuo žmonių socialinių grupių ypatumų ir asmenų skaičiaus.
Šio tipo įstaigų privalumas yra tas, kad jose galima efektyviau organizuoti veiklą negu įprasto tipo įstaigose. Mišrių socialinių paslaugų įstaigose paslaugos teikiamos „po vienu stogu“, todėl jų veiklai organizuoti reikia mažiau administracinių, ūkinių išlaidų, tuo pačiu yra patogiau klientui, kadangi vienoje įstaigoje jis gali gauti kelių rūšių paslaugas.
21. Kitų sričių įstaigos, kuriose teikiamos socialinės paslaugos. Įvairių rūšių paslaugos žmonėms teikiamos kompleksiškai, todėl neįmanoma nubrėžti griežtos ribos tarp socialinės paramos, sveikatos priežiūros, švietimo ir kitų sričių.
Socialinės paslaugos yra teikiamos ne tik socialinės globos ir socialinių paslaugų įstaigose, bet ir kitų sričių įstaigose ir organizacijose.
Pagrindinės kitų sričių įstaigos, kuriose teikiamos socialinės paslaugos, yra šios:
asmens sveikatos priežiūros įstaigos (kūdikių namai, ligoninės, psichikos sveikatos centrai, palaikomojo gydymo ir slaugos ligoninės, medicininės reabilitacijos įstaigos, sveikatos priežiūros įstaigų specializuotos tarnybos ir kt.);
švietimo ir ugdymo įstaigos (specialiosios, specialaus režimo, sanatorinės ir kitos bendro lavinimo mokyklos, įvairios vaikų globos grupės ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir bendrojo lavinimo mokyklose, pedagoginės-psichologinės tarnybos ir kt.);
laisvės atėmimo vietų įstaigos (pataisos darbų kolonijos, auklėjimo darbų kolonijos, kalėjimai ir kt.);
kitos paslaugų įstaigos, centrai bei tarnybos.
2 priedas
Norminiai teisės aktai, reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą
|
|
Priimta |
Skelbta |
|
|
|
„Valstybės |
|
|
|
žiniose“ |
Lietuvos Respublikos įstatymai
Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas1991 11 281991 12 31
Nr. I-2706 Nr. 36-969 1998 11 11 Nr. 98-2706
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas 1996 10 09 1996 10 30
Nr. I-1579 Nr. 104-2367
Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo įgyvendinimo įstatymas 1996 10 09 1996 10 30
Nr. I-1580 Nr. 104-2368
Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas 1998 03 24 1998 04 15 Nr. VIII-674 Nr. 35-933
Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai
Nutarimas dėl Socialinės paramos koncepcijos 1994 05 09 1994 05 13 Nr. 360 Nr. 36
Nutarimas dėl Senelių globos namų bendrųjų nuostatų ir nevalstybinių vaikų globos namų bendrųjų 1995 03 14 1995 03 22 nuostatų patvirtinimo Nr. 366 Nr. 25 Nutarimas dėl Pabėgėlių priėmimo centro nuostatų patvirtinimo 1996 03 27 1996 04 03 Nr. 391 Nr. 30-750
Nutarimas dėl Socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo 1996 12 05 1996 12 11 kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo Nr. 1440 Nr. 119-2796 Nutarimas dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo 1998 01 29 1998 02 03
Nr. 111 Nr. 12-278 Nutarimas dėl Pabėgėlių socialinės integracijos tvarkos patvirtinimo 1998 02 26 1998 03 04 Nr. 239 Nr. 22-546
Nutarimas dėl šeimynos motinos (tėvo) darbo apmokėjimo 1999 03 09 1999 03 17 Nr. 263 Nr. 25-707
Nutarimas dėl Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės 1999 10 25 1999 10 27 bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų Nr. 1179 Nr. 91-2676
programos patvirtinimo
Ministrų įsakymai ir kiti norminiai teisės aktai
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Vaikų pensionato (globos ir rūpybos 1996 06 14 neskelbta įstaigos vaikams) nuostatų patvirtinimo Nr. 73
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Socialinių darbuotojų kvalifikacinių 1998 01 29 1998 02 11
reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo Nr. 31 Nr. 15-364
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Vaiko globos organizavimo nuostatų 1998 07 20 1998 09 02 ir Bendrųjų šeimynų nuostatų patvirtinimo Nr. 126 Nr. 77-2189
Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Socialinių paslaugų namuose plėtojimo 1998 09 04 1998 10 28 krypčių ir Stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo Nr. 137 Nr. 94-2621
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Pabėgėlių integracijos centro nuostatų 1998 10 12 Neskelbta patvirtinimo Nr. 156
Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Lietuvos medicinos normos MN 57:1998 „Bendruomenės 1998 11 27 1998 12 04 slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo Nr. 691 Nr. 107-2939
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Bendrųjų reikalavimų stacionarioms globos 1999 02 23 1999 03 26 įstaigoms patvirtinimo Nr. 20 Nr. 28-818
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Metodinės medžiagos socialinių paslaugų 1999 03 30 1999 04 09 namuose organizavimui patvirtinimo Nr. 31 Nr. 32-933
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Šeimynos motinos (tėvo) darbo 1999 04 29 1999 05 05 apmokėjimo tvarkos Nr. 41 Nr. 39-1247
Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Sveikatos 1999 10 06 1999 10 13 priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų Nr. 432/77 Nr. 85-2553
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Socialinį darbą dirbančių darbuotojų 2000 01 04 2000 01 14 pareigybių sąrašo patvirtinimo Nr. 11 Nr. 4-101
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 02 24 2000 03 03 1999 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 31 dėl Metodinės medžiagos socialinių paslaugų namuose Nr. 16 Nr. 19-476 organizavimui patvirtinimo dalinio pakeitimo
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro 2000 02 29 2000 03 22 1999 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 20 „Dėl bendrųjų reikalavimų stacionarioms socialinės globos Nr. 19 Nr. 24-628 įstaigoms patvirtinimo“ dalinio pakeitimo
Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Savivaldybių socialinės paramos skyriaus, 2000 04 05 2000 03 14 pagalbos namuose tarnybos ir vaikų teisių apsaugos tarnybos socialinių darbuotojų darbo Nr. 38 Nr. 31-885 normatyvų patvirtinimo
______________
2 priedas
Norminiai teisės aktai, reglamentuojantys socialinių paslaugų teikimą
|
|
Priimta |
Skelbta |
|
|
|
„Valstybės |
|
|
|
žiniose“ |
| Lietuvos Respublikos įstatymai |
||
| Lietuvos Respublikos invalidų socialinės integracijos įstatymas |
1991 11 28 |
1991 12 31 |
|
|
Nr. I – 2706 |
Nr. 36 – 969 |
|
|
|
1998 11 11 |
|
|
|
Nr. 98 – 2706 |
| Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymas |
1996 10 09 |
1996 10 30 |
|
|
Nr. I-1579 |
Nr. 104 – 2367 |
| Lietuvos Respublikos socialinių paslaugų įstatymo įgyvendinimo įstatymas |
1996 10 09 |
1996 10 30 |
|
|
Nr. I-1580 |
Nr. 104 – 2368 |
| Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymas |
1998 03 24 |
1998 04 15 |
|
|
Nr. VIII – 674 |
Nr. 35 – 933 |
| Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai |
|
|
| Nutarimas dėl Socialinės paramos koncepcijos |
1994 05 09 |
1994 05 13 |
|
|
Nr. 360 |
Nr. 36 |
| Nutarimas dėl Senelių globos namų bendrųjų nuostatų ir nevalstybinių vaikų globos namų bendrųjų |
1995 03 14 |
1995 03 22 |
| nuostatų patvirtinimo |
Nr. 366 |
Nr. 25 |
| Nutarimas dėl Pabėgėlių priėmimo centro nuostatų patvirtinimo |
1996 03 27 |
1996 04 03 |
|
|
Nr. 391 |
Nr. 30 – 750 |
| Nutarimas dėl Socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo |
1996 12 05 |
1996 12 11 |
| kalinimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų, ir šių asmenų įdarbinimo |
Nr. 1440 |
Nr. 119 – 2796 |
|
|
|
|
| Nutarimas dėl Apmokėjimo už socialines paslaugas principų ir tvarkos patvirtinimo |
1998 01 29 |
1998 02 03 |
|
|
Nr. 111 |
Nr. 12 – 278 |
|
|
|
|
| Nutarimas dėl Pabėgėlių socialinės integracijos tvarkos patvirtinimo |
1998 02 26 |
1998 03 04 |
|
|
Nr. 239 |
Nr. 22 – 546 |
|
|
|
|
| Nutarimas dėl šeimynos motinos (tėvo) darbo apmokėjimo |
1999 03 09 |
1999 03 17 |
|
|
Nr. 263 |
Nr. 25 – 707 |
|
|
|
|
| Nutarimas dėl Nuteistų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės |
1999 10 25 |
1999 10 27 |
| bei psichologinės reabilitacijos įstaigų asmenų socialinės adaptacijos 2001-2004 metų |
Nr. 1179 |
Nr. 91 – 2676 |
| programos patvirtinimo |
|
|
|
|
|
|
| Ministrų įsakymai ir kiti norminiai teisės aktai |
|
|
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Vaikų pensionato (globos ir rūpybos |
1996 06 14 |
neskelbta |
| įstaigos vaikams) nuostatų patvirtinimo |
Nr. 73 |
|
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Socialinių darbuotojų kvalifikacinių |
1998 01 29 |
1998 02 11 |
| reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo |
Nr. 31 |
Nr. 15 – 364 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Vaiko globos organizavimo nuostatų |
1998 07 20 |
1998 09 02 |
| ir Bendrųjų šeimynų nuostatų patvirtinimo |
Nr. 126 |
Nr. 77 – 2189 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos įsakymas dėl Socialinių paslaugų namuose plėtojimo |
1998 09 04 |
1998 10 28 |
| krypčių ir Stacionarių globos įstaigų darbo efektyvumo didinimo nuostatų patvirtinimo |
Nr. 137 |
Nr. 94 – 2621 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Pabėgėlių integracijos centro nuostatų |
1998 10 12 |
Neskelbta |
| patvirtinimo |
Nr. 156 |
|
|
|
|
|
| Sveikatos apsaugos ministro įsakymas dėl Lietuvos medicinos normos MN 57:1998 „Bendruomenės |
1998 11 27 |
1998 12 04 |
| slaugytoja (slaugytojas). Funkcijos, pareigos, teisės, kompetencija ir atsakomybė“ patvirtinimo |
Nr. 691 |
Nr. 107 – 2939 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Bendrųjų reikalavimų stacionarioms globos |
1999 02 23 |
1999 03 26 |
| įstaigoms patvirtinimo |
Nr. 20 |
Nr. 28 – 818 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Metodinės medžiagos socialinių paslaugų |
1999 03 30 |
1999 04 09 |
| namuose organizavimui patvirtinimo |
Nr. 31 |
Nr. 32 – 933 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Šeimynos motinos (tėvo) darbo |
1999 04 29 |
1999 05 05 |
| apmokėjimo tvarkos |
Nr. 41 |
Nr. 39 – 1247 |
|
|
|
|
| Sveikatos apsaugos ministro ir socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Sveikatos |
1999 10 06 |
1999 10 13 |
| priežiūros įstaigų socialinių darbuotojų veiklos sveikatos priežiūros įstaigose nuostatų |
Nr. 432/77 |
Nr. 85 – 2553 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Socialinį darbą dirbančių darbuotojų |
2000 01 04 |
2000 01 14 |
| pareigybių sąrašo patvirtinimo |
Nr. 11 |
Nr. 4 – 101 |
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro |
2000 02 24 |
2000 03 03 |
| 1999 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. 31 dėl Metodinės medžiagos socialinių paslaugų namuose |
Nr. 16 |
Nr. 19-476 |
| organizavimui patvirtinimo dalinio pakeitimo |
|
|
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl socialinės apsaugos ir darbo ministro |
2000 02 29 |
2000 03 22 |
| 1999 m. vasario 23 d. įsakymo Nr. 20 „Dėl bendrųjų reikalavimų stacionarioms socialinės globos |
Nr. 19 |
Nr. 24-628 |
| įstaigoms patvirtinimo“ dalinio pakeitimo |
|
|
|
|
|
|
| Socialinės apsaugos ir darbo ministrės įsakymas dėl Savivaldybių socialinės paramos skyriaus, |
2000 04 05 |
2000 03 14 |
| pagalbos namuose tarnybos ir vaikų teisių apsaugos tarnybos socialinių darbuotojų darbo |
Nr. 38 |
Nr. 31-885 |
| normatyvų patvirtinimo |
|
|
______________
3 priedas
LITERATŪROS SĄRAŠAS
1. Socialinių paslaugų katalogas. Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 1997 m. rugsėjo 17 d. įsakymas Nr. 112 (Žin.,1998, Nr. 22-553).
2. Negalės žmonės sugrįžta į visuomenę. Sudarytojas – doc. D. Pūras, Lietuvos sutrikusio intelekto žmonių globos bendrija „Viltis“, 1997.
3. S. Čaplinskas, L. Gasiliauskas, V. Sruoga, K. Dragūnevičius. Stacionarinės narkomanų psichologinės socialinės reabilitacijos metodinės rekomendacijos, Lietuvos AIDS centras, Vilnius, 1999.
4. Competence in Social Work Practice: A Practical Guide for Professionals /edited by Kieran O’Hagan. Order No: 361.32 ISBN 1 85302 332 9, London and Bristol, Pennsylvania 1996.
5. Dictionary of Social work /principal editors: Martin Thomas and John Pierson, Order No: ISBN 000 322 3310, London.
6. Home life: a Code of Practice for Residential Care, published by the Centre for Policy on Ageing, Glasgow, 1994.