1949 M. RUGPJŪČIO 12 D. ŽENEVOS KONVENCIJA DĖL CIVILIŲ APSAUGOS KARO METU*
Žemiau pasirašę vyriausybių įgaliotieji atstovai Diplomatinėje konferencijoje, sušauktoje 1949 m. balandžio 21–rugpjūčio 12 dienomis Ženevoje Konvencijai dėl civilių apsaugos karo metu priimti, susitarė:
I DALIS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1 STRAIPSNIS
Pagarba Konvencijai
Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja laikytis šios Konvencijos ir užtikrinti jai pagarbą bet kokiomis aplinkybėmis.
2 STRAIPSNIS
Konvencijos taikymas
Be nuostatų, kurių privaloma laikytis taikos metu, ši Konvencija taikoma visais atvejais, kai skelbiamas karas arba kyla koks nors kitas ginkluotas dviejų arba kelių aukštųjų susitariančiųjų šalių konfliktas, net jei viena iš jų karo nepripažįsta.
Konvencija taip pat taikoma visais atvejais, kai okupuojama visa aukštosios susitariančiosios šalies teritorija arba jos dalis, net jei okupacijai nesipriešinama ginklu.
Jei viena iš konflikte dalyvaujančių valstybių nėra šios Konvencijos dalyvė, kitos valstybės dalyvės turi reguliuoti tarpusavio santykius laikydamosi Konvencijos reikalavimų. Be to, savo santykius su minėta valstybe jos turi grįsti Konvencija, jei ta valstybė pripažįsta ir taiko jos nuostatas.
3 STRAIPSNIS
Netarptautiniai konfliktai
Kilus netarptautiniam ginkluotam konfliktui vienos iš aukštųjų susitariančiųjų šalių teritorijoje, kiekviena konflikto šalis privalo laikytis bent šių nuostatų:
1. Su asmenimis, aktyviai nedalyvaujančiais karo veiksmuose, įskaitant ir ginkluotųjų pajėgų narius, sudėjusius ginklus, taip pat tapusius hors de combat dėl ligos, sužeidimų, sulaikymo arba kokios nors kitos priežasties, visada turi būti elgiamasi humaniškai, nepaisant jų rasės, odos spalvos, religijos arba tikėjimo, lyties, kilmės arba turtinės padėties ar kitų panašių skirtybių.
Todėl visada ir visur prieš išvardytus asmenis yra ir bus draudžiami šie veiksmai:
a) kėsintis į gyvybę ir asmenį, ypač įvairiais būdais žudyti, luošinti, žiauriai elgtis ir kankinti;
2. Būtina surinkti visus sužeistuosius ir ligonius ir jais pasirūpinti.
Nešališka humanitarinė organizacija, tokia kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, gali pasiūlyti konflikto šalims savo paslaugas.
Konflikto šalys savo ruožtu stengiasi įgyvendinti visas arba dalį toliau pateikiamų šios Konvencijos nuostatų, sudarydamos specialius susitarimus.
Minėtų nuostatų taikymas nedaro įtakos juridiniam konflikto šalių statusui.
4 STRAIPSNIS
Konvencijos saugomų asmenų apibrėžimas
Konvencija saugo tuos asmenis, kurie tam tikru momentu ir kokiu nors būdu konflikto ar okupacijos metu patenka į konflikto šalies ar okupuojančios valstybės, kurios piliečiai jie nėra, rankas.
Ši Konvencija nesaugo jos nesaistomos valstybės piliečių. Kariaujančios valstybės teritorijoje atsidūrę neutralios valstybės piliečiai ir kurios nors kartu kariaujančios valstybės piliečiai nelaikomi Konvencijos saugomais asmenimis, kol valstybė, kurios piliečiai jie yra, turi normalią diplomatinę atstovybę toje valstybėje, kurios valioje jie yra.
Nepaisant to, II dalies nuostatos taikomos plačiau, nei nurodyta 13 straipsnyje.
Asmenys, kuriuos gina 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo arba 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo, arba 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencija dėl elgesio su karo belaisviais, nelaikomi šios Konvencijos saugomais asmenimis.
5 STRAIPSNIS
Teisių ribojimas
Jei konflikto šalis įsitikinusi, kad jos teritorijoje esantis šios Konvencijos saugomas asmuo yra pagrįstai įtariamas vykdęs priešišką tos valstybės saugumui veiklą arba buvęs į ją įtrauktas, šis asmuo praranda teisę į šioje Konvencijoje garantuojamas teises ir privilegijas, kurios padarytų žalos tos valstybės saugumui, jeigu būtų minėtam asmeniui suteiktos.
Konkretus Konvencijos saugomas asmuo, sulaikytas okupuotoje teritorijoje kaip šnipas ar diversantas arba pagrįstai įtariamas priešiška okupuojančios valstybės saugumui veikla, tais atvejais, kai to reikia okupuotos valstybės karinio saugumo sumetimais, laikomas praradusiu susisiekimo teisę, garantuojamą šios Konvencijos.
Nepaisant to, kiekvienu minėtu atveju su tokiais asmenimis elgiamasi humaniškai ir teisminio persekiojimo atveju jie nepraranda teisės į teisingą ir normalų teismą, kaip numato ši Konvencija. Jie taip pat atgauna visas šios Konvencijos saugomam asmeniui garantuojamas teises ir privilegijas tuoj pat, kai tik leidžia tos valstybės arba tam tikrais atvejais okupuojančios valstybės saugumas.
6 STRAIPSNIS
Taikymo pradžia ir pabaiga
Ši Konvencija taikoma nuo 2 straipsnyje nurodyto bet kokio konflikto ar okupacijos pradžios.
Konflikto šalių teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma visuotinai pasibaigus karinėms operacijoms.
Okupuotoje teritorijoje ši Konvencija nebetaikoma praėjus metams nuo to laiko, kai visuotinai baigtos karinės operacijos; tačiau okupuojančią valstybę tiek, kiek toje teritorijoje ji atlieka valdžios funkcijas, okupacijos laikotarpiu saisto šios Konvencijos 1–12, 27, 29–34, 47, 49, 51–53, 59, 61–77, 143 straipsnių nuostatos.
Šios Konvencijos saugomi asmenys, kurie gali būti išlaisvinti, repatrijuoti ar įkurdinti pasibaigus nurodytiems laikotarpiams, tuo laiku naudojasi Konvencija.
7 STRAIPSNIS
Specialūs susitarimai
Be 11, 14, 15, 17, 36, 108, 109, 132, 133 ir 149 straipsniuose tiesiogiai nurodytų susitarimų, aukštosios susitariančiosios šalys gali sudaryti kitus specialius susitarimus visais klausimais, kuriais, jų manymu, reikia atskirų nuostatų. Nė vienas specialus susitarimas neturi pabloginti šioje Konvencijoje nustatytos saugomų asmenų padėties arba riboti jiems Konvencijos teikiamų teisių.
Konvencijos saugomi asmenys naudojasi šių susitarimų teikiamais pranašumais, kol jiems taikoma ši Konvencija, išskyrus atvejus, kai į minėtus ar vėlesnius susitarimus specialiai įtraukiamos priešingos nuostatos arba kuri nors iš konflikto šalių ima tiems asmenims taikyti palankesnes sąlygas.
8 STRAIPSNIS
Teisių neatsisakymas
Konvencijos saugomi asmenys jokiu būdu negali atsisakyti dalies ar visų šios Konvencijos ir ankstesniame straipsnyje numatytų specialių susitarimų, jei jų būtų, garantuojamų teisių.
9 STRAIPSNIS
Valstybės globėjos
Ši Konvencija taikoma valstybėms globėjoms, kurių pareiga – saugoti konflikto šalių interesus padedant ir atidžiai stebint. Tam, be savo diplomatinio arba konsulinio personalo, valstybės globėjos gali paskirti delegatus iš savo arba kitų neutralių valstybių piliečių. Šių delegatų paskyrimui turi pritarti valstybė, kurioje jie atliks savo pareigas.
Konflikto šalys kiek galėdamos padeda valstybių globėjų atstovams ar delegatams atlikti užduotį.
Valstybių globėjų atstovai arba delegatai jokiu būdu neturi viršyti šios Konvencijos jiems suteiktų įgaliojimų. Jie ypač turi atsižvelgti į būtinus valstybės, kurioje atlieka savo pareigas, saugumo reikalavimus.
10 STRAIPSNIS
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto veikla
Šios Konvencijos nuostatos nesudaro jokių kliūčių humanitarinei veiklai, kurios suinteresuotų konflikto šalių pritarimu gali imtis Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas arba bet kuri kita nešališka humanitarinė organizacija, kad apsaugotų civilius arba jiems padėtų.
11 STRAIPSNIS
Valstybių globėjų pareigų perdavimas
Aukštosios susitariančiosios šalys bet kada gali susitarti patikėti remiantis šia Konvencija valstybei globėjai pavestas pareigas tai organizacijai, kuri pateikia visas nešališkumo ir efektyvumo garantijas.
Jei dėl kokių nors priežasčių šios Konvencijos saugomi asmenys nejaučia valstybės globėjos arba pirmojoje pastraipoje minimos organizacijos veiklos arba nustoja ją jautę, laikanti nelaisvėje valstybė kreipiasi į neutralią valstybę arba panašią organizaciją su prašymu imtis funkcijų, kurias remdamasi šia Konvencija atlieka konflikto šalių paskirta valstybė globėja.
Jeigu nurodytu būdu globos nepavyko organizuoti, laikanti nelaisvėje valstybė prašo arba remdamasi šio straipsnio nuostatomis priima kurios nors kitos humanitarinės organizacijos, tokios kaip Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, siūlymą imtis humanitarinių funkcijų, kurias atlieka valstybė globėja vadovaudamasi šia Konvencija.
Bet kuri neutrali valstybė arba organizacija, pakviesta suinteresuotos valstybės arba pati tuo tikslu pasisiūliusi, privalo veikti jausdama atsakomybę konflikto šaliai, kurios valioje yra šios Konvencijos saugomi asmenys, ir turi pateikti pakankamai garantijų, kad sugebės imtis atitinkamų funkcijų ir jas atliks nešališkai.
Minėtų nuostatų negalima pažeisti specialiais valstybių susitarimais, net jei kurios nors iš valstybių laisvė tartis su kita valstybe ar jos sąjungininkais laikinai apribota dėl karo veiksmų, ypač kai visa arba didesnė minėtos valstybės teritorijos dalis okupuota.
Viskas, kas šioje Konvencijoje pasakyta apie valstybę globėją, taikoma ir ją pakeičiančioms remiantis šiuo straipsniu organizacijoms.
Šio straipsnio nuostatos aprėpia tuos atvejus ir taikomos, kai neutralios valstybės piliečiai yra okupuotoje teritorijoje arba atsidūrė kariaujančios valstybės, kurioje ta neutrali valstybė, kurios piliečiai jie yra, neturi normalios diplomatinės atstovybės, teritorijoje.
12 STRAIPSNIS
Taikinimo procedūra
Valstybės globėjos visada, manydamos, kad tai gali būti naudinga Konvencijos saugomiems asmenims, ypač kai kyla konflikto šalių nesutarimų dėl šios Konvencijos nuostatų taikymo arba interpretavimo, tokias geranoriškas savo paslaugas teikia siekdamos pašalinti minėtus nesutarimus.
Tam kiekviena valstybė globėja gali kurios nors iš šalių prašymu ar savo iniciatyva pasiūlyti konflikto šalims surengti jų atstovų, ypač už saugomus asmenis atsakingos valdžios, susitikimą, pageidautina, tinkamai parinktoje neutralioje teritorijoje. Konflikto šalys privalo įgyvendinti joms šiuo klausimu pateiktus siūlymus. Prireikus valstybės globėjos gali siūlyti konflikto šalims pritarti kviečiamo dalyvauti tokiame susitikime asmens iš neutralios valstybės arba deleguoto Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto asmens kandidatūrai.
II DALIS
BENDROJI GYVENTOJŲ APSAUGA NUO KAI KURIŲ KARO PADARINIŲ
13 STRAIPSNIS
II dalies taikymo sritis
Antrosios dalies nuostatos taikomos visiems konflikto šalių gyventojams be jokio priešiško nusistatymo, ypač dėl rasės, tautybės, religijos ar politinių įsitikinimų, ir yra skirtos karo sukeltoms kančioms palengvinti.
14 STRAIPSNIS
Sanitarinės ir saugumo zonos bei vietos
Taikos metu aukštosios susitariančiosios šalys, o prasidėjus karo veiksmams – konflikto šalys gali įkurti savo teritorijoje, prireikus – ir okupuotose teritorijose sanitarines ir saugumo zonas bei vietas, organizuotas taip, kad būtų galima apsaugoti nuo karo padarinių sužeistuosius, ligonius ir senus žmones, vaikus iki 15 metų, nėščias moteris bei motinas su vaikais iki 7 metų.
Prasidėjus ir vykstant karo veiksmams, suinteresuotos šalys gali sudaryti savo sukurtų saugumo zonų ir vietų abipusio pripažinimo sutartis. Tam jos gali įgyvendinti prie šios Konvencijos pridėtos sutarties projekto nuostatas padarydamos, jų manymu, būtinas pataisas.
Valstybės globėjos ir Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas kviečiami geranoriškai prisidėti prie šių sanitarinių ir saugumo zonų bei vietų steigimo ir pripažinimo.
15 STRAIPSNIS
Neutralios zonos
Bet kuri konflikto šalis arba tiesiogiai, arba per neutralią valstybę ar kokią nors humanitarinę organizaciją gali pasiūlyti priešiškai šaliai sukurti mūšių rajonuose neutralias zonas, skirtas šiems asmenims neišskiriant nė vieno apsaugoti nuo karo padarinių:
b) civiliams, kurie nedalyvauja karo veiksmuose ir būdami tokiose zonose neatlieka jokio karinio pobūdžio darbo.
Kai suinteresuotos šalys susitaria dėl pasiūlytos neutralios zonos geografinės padėties, administravimo, maisto į ją tiekimo ir kontrolės, sudaroma ir pasirašoma konflikto šalių atstovų rašytinė sutartis. Sutartyje nustatoma zonos neutralumo pradžia ir trukmė.
I. Bendroji apsauga
Sužeistieji ir ligoniai, taip pat invalidai ir nėščios moterys yra ypač saugomi ir gerbiami.
Kiek leidžia kariniai sumetimai, kiekviena konflikto šalis sudaro sąlygas ieškoti užmuštųjų ir sužeistųjų, padėti asmenims, patyrusiems laivo sudužimą, ir kitiems asmenims, kuriems gresia didelis pavojus, taip pat jiems apsaugoti nuo plėšimo ir blogo elgesio.
II. Evakuacija
Konflikto šalys stengiasi sudaryti vietinius susitarimus dėl sužeistųjų, ligonių, invalidų ir senų žmonių, vaikų ir gimdyvių evakuacijos iš apgultų ar apsuptų rajonų ir dėl visų religijų dvasininkų, medicinos darbuotojų ir medicinos įrangos įleidimo į tokius rajonus.
III. Ligoninių apsauga
Civilinės ligoninės, įrengtos pagalbai sužeistiesiems ir ligoniams, invalidams ir gimdyvėms teikti, jokiomis aplinkybėmis negali būti puolimo objektas, visada konflikto šalių gerbiamos ir saugomos.
Valstybės, kurios yra konflikto šalys, aprūpinta visas civilines ligonines pažymėjimais, nurodančiais, kad šios yra civilinės ligoninės ir kad pastatai, kuriuose jos įsikūrusios, nenaudojami tikslams, dėl kurių remiantis 19 straipsniu būtų nutraukta šių ligoninių apsauga.
Civilinės ligoninės pažymimos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta emblema tik tuo atveju, jei valstybė sutinka.
Kad būtų išvengta bet kokių priešiškų veiksmų, konflikto šalys, kiek leidžia kariniai sumetimai, imasi reikiamų priemonių, kad civilines ligonines žyminčios skiriamosios emblemos, būtų aiškiai matomos priešo sausumos, oro ir jūrų pajėgoms.
Dėl arti karinių objektų esančioms ligoninėms galinčio grėsti pavojaus, tokias ligonines rekomenduojama išdėstyti kaip galima toliau nuo tų objektų.
IV. Ligoninių apsaugos nutraukimas
Apsauga, į kurią turi teisę civilinės ligoninės, nutraukiama tik tuo atveju, jei ji naudojama ne vien humanitarinėms pareigoms atlikti, bet ir žalingiems priešui veiksmams. Tačiau apsauga nutraukiama tik po atitinkamo įspėjimo, nustatančio visais būtinais atvejais priimtiną laiko terminą, ir po to, kai į tą įspėjimą nebuvo atsižvelgta.
Faktas, kad šiose ligoninėse yra slaugomi sergantys ir sužeisti ginkluotųjų pajėgų nariai arba yra asmeninių ginklų ir šaudmenų, paimtų iš šių kombatantų ir dar neatiduotų atitinkamai tarnybai, nelaikomas žalingu priešui veiksmu.
V. Ligoninės personalas
Nuolat ir išimtinai aptarnaujantys bei administruojantys civilines ligonines asmenys, įskaitant personalą, kurio pareiga – ieškoti sužeistų ir sergančių civilių, invalidų ir gimdyvių, juos surinkti ir transportuoti, gerbiami ir saugomi.
Okupuotoje teritorijoje ir karo veiksmų zonose minėti darbuotojai atpažįstami iš jų statusą patvirtinančio asmens pažymėjimo su savininko nuotrauka ir reljefiniu atsakingos valdžios institucijos antspaudu, taip pat iš antspauduoto vandeniui atsparaus raiščio, kurį jie, atlikdami savo pareigas, privalo nešioti ant kairės rankos. Šį raištį išduoda valstybė ir jame yra 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta emblema.
Bet kuris kitas civilines ligonines aptarnaujantis ir administruojantis personalas, turi teisę į pagarbą bei apsaugą ir teisę nešioti raištį, kaip numatyta šiame straipsnyje ir remiantis jame nurodytomis sąlygomis, tol, kol atlieka savo pareigas. Asmens pažymėjime nurodomos jų atliekamos pareigos.
Kiekvienos civilinės ligoninės administracija visada turi tuo metu ligoninėje dirbančių asmenų sąrašą, kad galėtų pateikti kompetentingiems nacionalinės ar okupacinės valdžios pareigūnams.
VI. Sausumos ir jūrų transportas
Transporto kolonos ar sanitariniai traukiniai sausumoje arba specialiai tam skirti laivai jūroje, vežantys sužeistus ir sergančius civilius, invalidus ir gimdyves, yra gerbiami bei saugomi kaip 18 straipsnyje nurodytos ligoninės ir valstybės sutikimu pažymimi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta skiriamąja emblema.
VII. Oro transportas
Lėktuvai, naudojami tik sužeistiems ir sergantiems civiliams, invalidams ir gimdyvėms arba medicinos personalui ir įrangai vežti, nepuolami, o gerbiami, kai skrenda specialiai suderintais su visomis suinteresuotomis konflikto šalimis maršrutais, suderintu laiku ir suderintame aukštyje.
Jie gali būti pažymėti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodyta skiriamąja emblema.
Skrydžiai virš priešo ar priešo okupuotos teritorijos yra draudžiami, išskyrus atvejus, kai susitarta kitaip.
Toks lėktuvas privalo paklusti bet kuriam reikalavimui nusileisti. Po tokio priverstinio nusileidimo lėktuvas su keleiviais gali tęsti skrydį pasibaigus apžiūrai, jei ji atliekama.
23 STRAIPSNIS
Medicinos reikmenų, maisto ir drabužių siuntos
Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis praleidžia visas medicininių ir sanitarinių atsargų, taip pat kulto reikmenų siuntas, skirtas tik kitos aukštosios susitariančiosios šalies civiliams, net jei ši yra pirmosios priešininkė. Taip pat praleidžiamos visos būtinų maisto produktų, drabužių ir tonizuojančių preparatų, skirtų vaikams iki 15 metų, nėščioms moterims ir gimdyvėms, siuntos.
Aukštosios susitariančiosios šalies įsipareigojimas praleisti ankstesnėje pastraipoje išvardytas siuntas priklauso nuo sąlygos, ar ši šalis įsitikino, jog nėra jokių rimtų priežasčių būgštauti, kad:
c) siuntos gali konkrečiai prisidėti prie priešo karinių pastangų ar ekonomikos, nes pakeistų daiktus, kuriuos kitu atveju turėtų tiekti ar gaminti priešas, arba leistų sutaupyti žaliavas, medžiagas ir darbo jėgą, būtinas tiems daiktams gaminti.
Valstybė, leidžianti praleisti šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytas siuntas, gali iškelti sąlygą, kad gavėjams jos būtų skirstomos valstybėms globėjoms kontroliuojant vietoje.
Tokios siuntos persiunčiamos kaip galima greičiau ir valstybė, sutinkanti jas praleisti, turi teisę nustatyti technines šio persiuntimo sąlygas.
24 STRAIPSNIS
Priemonės vaikų gerovei
Konflikto šalys imasi reikiamų priemonių, užtikrinančių, kad vaikai iki 15 metų, dėl karo tapę našlaičiais ar atskirti nuo savo šeimų, nebūtų palikti likimo valiai ir kad bet kokiomis aplinkybėmis būtų sudarytos sąlygos jiems išlaikyti, religinėms apeigoms atlikti ir lavinti. Vaikų lavinimas kiek įmanoma patikimas tos pačios kultūros tradicijų asmenims.
Konflikto šalys valstybės globėjos, jei tokia yra, sutikimu sudaro sąlygas tokiems vaikams priimti neutralioje šalyje visą konflikto laiką, deramai garantuodamos, kad bus laikomasi pirmojoje pastraipoje išdėstytų principų.
Be to, jos stengiasi, kad visus vaikus iki 12 metų būtų galima atpažinti iš nešiojamų asmens ženklų arba kaip nors kitaip.
25 STRAIPSNIS
Šeimos susižinojimas
Visiems konflikto šalies teritorijoje arba jos okupuotoje teritorijoje esantiems asmenims leidžiama pranešti savo šeimos nariams, kur šie bebūtų, ir gauti iš jų grynai asmenines naujienas. Ši korespondencija siunčiama greitai ir be nereikalingo delsimo.
Jei dėl susidariusių aplinkybių šeimai susirašinėti įprastu paštu sudėtinga arba neįmanoma, suinteresuotos konflikto šalys kreipiasi į neutralų tarpininką, pavyzdžiui, 140 straipsnyje nurodytą Centrinę agentūrą, ir su ja pasitarusios nusprendžia, kaip geriausiai įvykdyti savo įsipareigojimus iš dalies bendradarbiaujant su nacionalinėmis Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijomis.
Jeigu konflikto šalys mano, kad būtina riboti šeimyninę korespondenciją, šiuos apribojimus sudaro tik privalomi naudoti standartiniai blankai, kur telpa bet kokie 25 žodžiai, ir tokių blankų siuntimo sumažinimas iki vieno per mėnesį.
26 STRAIPSNIS
Išblaškytos šeimos
Kiekviena konflikto šalis palengvina karo išblaškytų šeimos narių, kurių tikslas – atnaujinti tarpusavio ryšius ir, jei įmanoma, susitikti, paieškas. Ypač skatinama tą darbą atliekančių organizacijų veikla, jeigu šios yra tai šaliai priimtinos ir paklūsta jos saugumo reikalavimams.
III DALIS
KONVENCIJOS SAUGOMŲ ASMENŲ PADĖTIS IR ELGESYS SU JAIS
I SKYRIUS
BENDROSIOS KONFLIKTO ŠALIŲ TERITORIJŲ IR OKUPUOTŲ TERITORIJŲ NUOSTATOS
I. Bendrosios pastabos
Konvencijos saugomi asmenys turi teisę, kad visomis aplinkybėmis būtų gerbiamas jų asmuo, garbė, šeimos teisės, religiniai įsitikinimai ir apeigos bei įpročiai ir papročiai. Su jais visada elgiamasi humaniškai; jie ginami nuo smurtinių veiksmų ar grasinimų, įžeidimų ir minios smalsumo.
Moterys specialiai saugomos nuo kėsinimųsi į jų garbę, ypač nuo prievartavimo, priverstinės prostitucijos ar kėsinimosi į jų dorovę bet kokia kita forma.
Konflikto šalis su visais jos valioje esančiais Konvencijos saugomais asmenimis atsižvelgdama į sveikatos būklę, amžių ir lytį elgiasi vienodai, be jokios diskriminacijos, ypač dėl rasinių, religinių ar politinių įsitikinimų.
Nepaisant to, konflikto šalys gali taikyti Konvencijos saugomiems asmenims tokias kontrolės ir saugumo priemones, kurių gali prireikti dėl karo.
II. Pavojaus zonos
Konvencijos saugomo asmens buvimas tam tikrame punkte ar rajone negali būti panaudotas šių vietų apsaugai nuo karinių operacijų.
III. Atsakomybė
Konflikto šalis yra atsakinga už savo įgaliotinių elgesį su jos valioje esančiais šios Konvencijos saugomais asmenimis; tačiau tai neatleidžia minėtų įgaliotinių nuo asmeninės atsakomybės.
30 STRAIPSNIS
Kreipimaisi į valstybes globėjas ir pagalbos organizacijas
Konvencijos saugomiems asmenims sudaromos visos galimybės kreiptis į valstybes globėjas, Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą, šalies, kurioje jie yra, nacionalinę Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugiją, taip pat į bet kurią galinčią jiems padėti organizaciją.
Dėl to valdžios institucijos suteikia šioms organizacijoms visas galimybes, kiek tai leistina kariniais ir saugumo sumetimais.
Be valstybių globėjų ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegatų lankymųsi, numatytų 143 straipsnyje, okupuojanti ar laikanti nelaisvėje valstybė, kiek įmanoma, sudaro sąlygas lankyti Konvencijos saugomus asmenis kitų organizacijų, kurių tikslas – teikti tiems asmenims dvasinę ar materialią pagalbą, atstovams.
31 STRAIPSNIS
Prievartos draudimas
Negalima jokia Konvencijos saugomų asmenų fizinė ir moralinė prievarta, ypač siekiant gauti iš jų ar iš trečiųjų asmenų informacijos.
32 STRAIPSNIS
Kūno bausmių, kankinimų ir panašių priemonių draudimas
Aukštosios susitariančiosios šalys sudaro specialų susitarimą, pagal kurį joms draudžiama imtis bet kokių priemonių, galinčių sukelti jų rankose esančių Konvencijos saugomų asmenų fizines kančias arba sunaikinti juos. Šis draudimas aprėpia ne tik žmogžudystę, kankinimą, kūno bausmes, luošinimą ir medicinos bei mokslinius bandymus, nesusijusius su Konvencijos saugomo asmens gydymu, bet ir bet kokias kitas civilinės ar karinės valdžios atstovų taikytas brutalias priemones.
33 STRAIPSNIS
Asmeninė atsakomybė, kolektyvinės bausmės, plėšimas, represijos
Nė vieno Konvencijos saugomo asmens negalima bausti už ne jo padarytą nusižengimą. Draudžiamos kolektyvinės bausmės, taip pat visos bauginimo ar teroro priemonės.
Draudžiama plėšti.
Draudžiamos represijos prieš Konvencijos saugomus asmenis ir jų nuosavybę.
II SKYRIUS
SVETIMŠALIAI KONFLIKTO ŠALIES TERITORIJOJE
35 STRAIPSNIS
Teisė palikti teritoriją
Visi Konvencijos saugomi asmenys, pageidaujantys palikti teritoriją prasidėjus ar vykstant konfliktui, turi teisę tai padaryti, jei jų išvykimas neprieštarauja nacionaliniams valstybės interesams. Tokių asmenų prašymai išvykti svarstomi nustatyta bendra tvarka, o sprendimai priimami kaip galima greičiau. Tie, kuriems leidžiama išvykti, gali pasirūpinti reikiamais kelionei pinigais ir pasiimti reikalingą kiekį savo asmeninio turto ir asmeninio naudojimo daiktų.
Asmeniui, negavusiam leidimo išvykti, suteikiama teisė, kad laikančios nelaisvėje valstybės tam paskirtas teismas ar administracinė įstaiga kuo skubiau persvarstytų atsisakymą.
Valstybės globėjos atstovų prašymu jiems pranešamos, išskyrus tuos atvejus, kai tai neleistina saugumo sumetimais arba tam prieštarauja suinteresuoti asmenys, priežastys, dėl kurių buvo atsisakyta patenkinti prašymą palikti teritoriją, ir pavardės visų asmenų, kuriems atsisakyta duoti leidimą išvykti.
36 STRAIPSNIS
Repatriacijos tvarka
Ankstesniame straipsnyje leidžiami išvykimai organizuojami saugumo, higienos, sanitarijos ir maisto reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis. Visas su tuo susijusias išlaidas nuo išvykimo punkto laikančios nelaisvėje valstybės teritorijoje apmoka šalis, į kurią minėti asmenys vyksta, o kelionės į neutralią šalį atveju – valstybė, kurios piliečiai jie yra. Praktinės tokio persikėlimo detalės prireikus aptariamos specialiuose suinteresuotų valstybių susitarimuose.
Tai, kas čia išdėstyta, netaikoma specialiems konflikto šalių susitarimams dėl pasikeitimo savo piliečiais, patekusiais į priešo rankas, ir jų repatriacijos.
37 STRAIPSNIS
Kalinami asmenys
Su Konvencijos saugomais asmenimis, kuriems taikomas kardomasis kalinimas ar kurie atlieka laisvės atėmimo bausmę, visą jų kalinimo laiką elgiamasi humaniškai.
Paleisti į laisvę jie iškart gali prašyti leidimo palikti teritoriją remdamiesi ankstesniais straipsniais.
I. Bendrosios pastabos
Išskyrus specialiąsias priemones, numatytas šioje Konvencijoje, ypač 27 ir 41 straipsniuose, Konvencijos saugomų asmenų padėtis ir toliau iš esmės reguliuojama pagal nuostatas, reglamentuojančias elgesį su svetimšaliais taikos metu. Visada jiems garantuojamos šios teisės:
2) gauti, jei to reikia sveikatos būklei, medicinos pagalbą ir gydymą ligoninėje tokius pat kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiai;
4) gyvenantiems rajone, kuriame ypač gresia karo pavojai, leidžiama palikti tą rajoną taip pat kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiams;
5) vaikai iki 15 metų, nėščios moterys ir motinos su vaikais iki 7 metų naudojasi tomis pačiomis privilegijomis kaip ir suinteresuotosios valstybės piliečiai.
II. Pragyvenimo priemonės
Konvencijos saugomiems asmenims, dėl karo praradusiems nuolatinį mokamą darbą, garantuojama galimybė rasti mokamą darbą. Ši galimybė, atsižvelgiant į saugumo sumetimus ir 40 straipsnio nuostatas, sudaroma tokia pati, kokią turi valstybės, kurios teritorijoje yra Konvencijos saugomi asmenys, piliečiai.
Kai konflikto šalis Konvencijos saugomam asmeniui taiko tokius kontrolės metodus, kad jis nebegali pragyventi, ir ypač jei tam asmeniui saugumo sumetimais neleidžiama susirasti mokamo darbo jį tenkinančiomis sąlygomis, minėta šalis privalo užtikrinti jo ir jo išlaikytinių pragyvenimą.
Bet kuriuo atveju Konvencijos saugomi asmenys gali gauti pašalpas iš savo tėvynės, valstybės globėjos arba 30 straipsnyje nurodytų pagalbos draugijų.
III. Įdarbinimas
Konvencijos saugomus asmenis galima versti dirbti tik tiek, kiek ir konflikto šalies, kurios teritorijoje tie asmenys yra, piliečius.
Tos pačios kaip ir priešas tautybės Konvencijos saugomi asmenys gali būti verčiami atlikti tik tokį darbą, kurio įprastai reikia žmogui prasimaitinti, apsirengti, apsirūpinti pastoge, transportu ir pasirūpinti sveikata ir kuris nėra tiesiogiai susijęs su karinėmis operacijomis.
Pirmosiose dviejose pastraipose nurodytais atvejais verčiamiems dirbti Konvencijos saugomiems asmenims užtikrinamos tokios pačios kaip ir tos šalies piliečiams darbininkams darbo sąlygos ir garantijos, ypač dėl užmokesčio, darbo laiko, aprangos ir įrankių, pirminio mokymo ir kompensacijų už nelaimingus atsitikimus darbe bei profesines ligas.
Jei anksčiau pateiktos nuostatos pažeidžiamos, Konvencijos saugomiems asmenims leidžiama pasinaudoti teise skųstis remiantis 30 straipsniu.
IV. Priverstinis apgyvendinimas. Internavimas
Valstybė, kurios valioje yra Konvencijos saugomi asmenys, nutarusi, kad šioje Konvencijoje nurodytų kontrolės priemonių nepakanka, negali imtis kokių nors griežtesnių kontrolės priemonių nei priverstinis apgyvendinimas nurodytoje vietoje ar internavimas remiantis 42 ir 43 straipsnių nuostatomis.
Taikydama 39 straipsnio antrosios pastraipos nuostatas tais atvejais, kai iš asmenų reikalaujama palikti savo įprastas gyvenamąsias vietas remiantis nutarimu dėl prievartinio apgyvendinimo kitoje nurodytoje vietoje, laikanti nelaisvėje valstybė kiek galėdama tiksliau laikosi gerovės taisyklių, išdėstytų šios Konvencijos III dalies IV skyriuje.
V. Internavimo ar priverstinio apgyvendinimo pagrindas. Savanoriškas internavimas
Įsakymas internuoti ar priverstinai apgyvendinti Konvencijos saugomus asmenis nurodytoje gyvenamojoje vietoje gali būti duotas, tik jei tai būtina laikančios nelaisvėje valstybės saugumui.
Bet kurį asmenį, kuris per valstybės globėjos atstovus prašosi būti internuojamas ir kuriam to tikrai reikia dėl jo padėties, internuoja valstybė, kurios valioje jis yra.
VI. Procedūra
Bet kuris Konvencijos saugomas asmuo, internuotas ar priverstinai apgyvendintas kitur, turi teisę, kad tokį sprendimą per kuo trumpesnį laiką persvarstytų laikančios nelaisvėje valstybės tam paskirtas atitinkamas teismas ar kita administracinė įstaiga. Jei sprendimas internuoti ar priverstinai apgyvendinti kitur lieka galioti, teismas arba kita administracinė įstaiga turi periodiškai, mažiausiai du kartus per metus, svarstyti šio asmens klausimą, siekdami pakeisti pradinį sprendimą asmeniui palankesniu, jeigu aplinkybės leistų.
Jei suinteresuoti Konvencijos saugomi asmenys neprieštarauja, laikanti nelaisvėje valstybė kaip galima skubiau pateikia valstybei globėjai visų internuotų ar priverstinai apgyvendintų kitur Konvencijos saugomų asmenų pavardes ir iš internavimo ar priverstinio apgyvendinimo vietų paleistųjų pavardes. Šio straipsnio pirmojoje pastraipoje nurodytų teismų ar administracinių įstaigų sprendimai taip pat kaip galima greičiau laikantis tų pačių sąlygų pranešami valstybei globėjai.
VII. Pabėgėliai
Taikydama šioje Konvencijoje nurodytas kontrolės priemones sulaikiusi valstybė pabėgėlių, kurių faktiškai negina nė viena vyriausybė, nelaiko svetimšaliais – priešo piliečiais vien dėl jų priklausomybės de jure priešiškai valstybei.
45 STRAIPSNIS
Perdavimas kitai valstybei
Konvencijos saugomi asmenys neperduodami valstybei, kuri nėra Konvencijos dalyvė.
Ši nuostata jokiu būdu nėra kliūtis Konvencijos saugomų asmenų repatriacijai ar jų grįžimui į šalį, kurioje anksčiau gyveno, pasibaigus karo veiksmams.
Konvencijos saugomi asmenys gali būti perduoti tik valstybei, šios Konvencijos dalyvei, ir tik jeigu sulaikiusi valstybė įsitikina, jog priimančioji valstybė nori ir gali taikyti šią Konvenciją. Perdavus tokiomis sąlygomis Konvencijos saugomus asmenis, atsakomybė už šios Konvencijos taikymą tenka priimančiai juos valstybei tol, kol jie yra pastarosios globojami. Tačiau jei ši valstybė neįvykdo kokio nors svarbaus šios Konvencijos punkto nuostatų, Konvencijos saugomus asmenis perdavusi valstybė, gavusi apie tai iš valstybės globėjos pranešimą, imasi efektyvių priemonių padėčiai ištaisyti arba pareikalauja grąžinti jai Konvencijos saugomus asmenis. Toks reikalavimas patenkinamas.
Jokiomis aplinkybėmis Konvencijos saugomo asmens negalima perduoti šaliai, kurioje jis gali turėti pagrindo būgštauti dėl persekiojimo už savo politinius ar religinius įsitikinimus.
Šio straipsnio nuostatos nėra kliūtis išduoti Konvencijos saugomus asmenis, kaltinamus kriminaliniais nusikaltimais, remiantis dar iki karo veiksmų pradžios sudarytomis išdavimo sutartimis.
46 STRAIPSNIS
Ribojančių priemonių atšaukimas
Pasibaigus karo veiksmams kuo skubiau atšaukiamos ribojančios priemonės, kurios buvo taikytos Konvencijos saugomiems asmenims, jei tai buvo padaryta anksčiau.
Ribojančios priemonės, kurios buvo taikytos tų asmenų nuosavybei, atšaukiamos remiantis sulaikiusios valstybės įstatymais kaip įmanoma greičiau po karo veiksmų nutraukimo.
III SKYRIUS
OKUPUOTOS TERITORIJOS
47 STRAIPSNIS
Teisių neliečiamumas
Konvencijos saugomi asmenys, esantys okupuotoje teritorijoje, jokiu būdu ir jokiais atvejais neturi netekti šios Konvencijos suteikiamų teisių ar dėl kokio nors pasikeitimo, įvykusio dėl teritorijos okupacijos, dėl pasikeitimų šios teritorijos institucijose ar vyriausybėje, ar dėl kokio nors okupuotos teritorijos ir okupuojančios valstybės valdžios institucijų sudaryto susitarimo, ar dėl okupuojančios valstybės įvykdytos visos arba dalies okupuotos teritorijos aneksijos.
48 STRAIPSNIS
Ypatingi repatrijavimo atvejai
Konvencijos saugomi asmenys, nesantys valstybės, kurios teritorija okupuota, piliečiai, gali pasinaudoti teise palikti šią teritoriją remdamiesi 35 straipsnio nuostatomis, ir sprendimų šiuo klausimu procedūrą okupuojanti valstybė nustato vadovaudamasi tuo straipsniu.
49 STRAIPSNIS
Deportacijos, perkėlimai, evakuacijos
Draudžiami, nesvarbu, kokie būtų motyvai, individualūs ar masiniai priverstiniai Konvencijos saugomų asmenų perkėlimai ar deportavimai iš okupuotos teritorijos į okupuojančios valstybės teritoriją arba į bet kurios kitos okupuotos ar neokupuotos valstybės teritoriją.
Tačiau okupuojanti valstybė gali tam tikrame rajone atlikti visuotinę ar dalinę evakuaciją, jei to reikia gyventojų saugumui arba ypač svariais kariniais sumetimais. Tokių evakuacijų metu Konvencijos saugomi asmenys neperkeliami už okupuotos teritorijos ribų, išskyrus atvejus, kai to neįmanoma išvengti. Taip evakuoti asmenys gali grįžti į savo namus, kai tik tame rajone pasibaigia karo veiksmai.
Tokius perkėlimus ar evakuacijas atliekanti okupuojanti valstybė, kiek tai praktiškai įmanoma, užtikrina, kad Konvencijos saugomiems asmenims priimti būtų tinkamos patalpos, kad perkeliant būtų sudaromos patenkinamos higienos, sveikatos, saugumo ir maitinimo sąlygos ir kad nebūtų atskirti vienos šeimos nariai.
Valstybei globėjai apie visus perkėlimus ir evakuacijas pranešama, kai tik jie pasibaigia.
Okupuojanti valstybė nesulaiko Konvencijos saugomų asmenų rajone, kuriam ypač gresia karo pavojai, nebent to reikalauja gyventojų saugumas ar ypač svarbūs kariniai sumetimai.
Okupuojanti valstybė savo civilių gyventojų nedeportuoja ir neperkelia į okupuojamą teritoriją.
50 STRAIPSNIS
Vaikai
Okupuojanti valstybė, pasitelkusi nacionalinę ir vietos valdžią, sudaro tinkamas visų institucijų, kurios rūpinasi vaikų globa ir auklėjimu, darbo sąlygas.
Okupuojanti valstybė imasi visų reikalingų priemonių vaikų asmenybei nustatyti ir jų giminystės ryšiams registruoti. Ji jokiu būdu negali keisti vaikų asmens statuso ar įtraukti jų į sau pavaldžias formuotes ar organizacijas.
Kai vietos institucijos nesugeba atlikti šių funkcijų, okupuojanti valstybė imasi priemonių vaikams, kurie dėl karo tapo našlaičiais ar yra atskirti nuo tėvų ir kuriais negali tinkamai pasirūpinti artimi giminaičiai ar draugai, išlaikyti ir lavinti; jei įmanoma, lavinimu turi užsiimti tos pačios kaip ir vaikai tautybės, religijos ir kalbantys ta pačia kalba asmenys.
Remiantis 136 straipsniu įsteigtas specialus biuro skyrius yra atsakingas už visas būtinas priemones vaikų, kurių tapatybė kelia abejonių, asmenybei nustatyti. Visada registruojami duomenys apie tokių vaikų tėvą ir motiną ar kitus artimus giminaičius, jei įmanoma.
Okupuojanti valstybė nekliudo taikyti preferencines vaikų iki 15 metų, nėščių moterų ir moterų, turinčių vaikų iki 7 metų, maitinimo, medicinos priežiūros ir apsaugos nuo karo padarinių priemones, kurios galėjo būti priimtos dar iki okupacijos.
51 STRAIPSNIS
Verbavimas. Darbas
Okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomų asmenų tarnauti savo ginkluotosiose pajėgose ar pagalbinėse jos dalyse. Draudžiamas bet koks spaudimas ar propaganda, agituojanti savanoriškai stoti į karo tarnybą.
Okupuojanti valstybė gali priversti dirbti tik 18 metų sulaukusius Konvencijos saugomus asmenis ir tik darbą, būtiną okupacinės armijos poreikiams tenkinti arba susijusį su komunalinių paslaugų teikimu ar okupuotos šalies gyventojų maitinimu, būstu, apsirengimu, transportavimu bei sveikata. Konvencijos saugomi asmenys negali būti verčiami dirbti darbo, įpareigojančio juos dalyvauti karinėse operacijose. Okupuojanti valstybė negali versti Konvencijos saugomus asmenis vartoti jėgą užtikrinant įrenginių saugumą toje vietoje, kur jie dirba priverstinį darbą.
Asmenys, kurie buvo paimti dirbti priverstinai, dirba tik toje okupuotoje teritorijoje, kurioje jie yra. Kiekvieną tokį asmenį reikia kiek įmanoma išlaikyti įprastinėje darbo vietoje. Dirbantiems asmenims mokamas teisingas atlyginimas, o darbas turi atitikti fizinius ir intelektualinius jų sugebėjimus. Okupuotoje šalyje galiojantys darbo sąlygų ir apsaugos įstatymai, ypač reglamentuojantys tokius dalykus kaip užmokestis, darbo laikas, įranga, pirminis mokymas ir kompensacijos dėl nelaimingų atsitikimų darbe bei profesinių ligų, taikomi Konvencijos saugomiems asmenims, kuriems buvo patikėtas šiame straipsnyje nurodytas darbas.
Priverstinių darbų dirbti paimti asmenys nemobilizuojami į karines ar pusiau karines organizacijas.
52 STRAIPSNIS
Dirbančių asmenų apsauga
Jokios sutartys, susitarimai ar taisyklės neturi riboti savanoriškai ar priverstinai dirbančio asmens teisės, kur jis bebūtų, kreiptis į valstybės globėjos atstovus su prašymu užtarti.
Draudžiamos visos priemonės, kuriomis siekiama sukelti nedarbą ar riboti asmenims siūlomas galimybes rasti darbą okupuotoje teritorijoje, kai tų priemonių tikslas – priversti dirbti okupuojančiai valstybei.
53 STRAIPSNIS
Draudimas naikinti
Draudžiama okupuojančiai valstybei bet kaip naikinti nekilnojamąjį ar kilnojamąjį turtą, individualiai ar bendrai priklausantį paskiriems asmenims ar valstybei, bendruomenėms, visuomeninėms ar kooperatinėms organizacijoms, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl karo operacijų.
54 STRAIPSNIS
Teisėjai ir valstybės tarnautojai
Okupuotose teritorijose okupuojanti valstybė negali keisti valstybės tarnautojų ir teisėjų statuso arba taikyti jiems sankcijų ar imtis kitų prievartos ar diskriminuojančių priemonių dėl to, kad sąžinė jiems neleidžia atlikti savo pareigų.
Pastarasis draudimas netrukdo taikyti 51 straipsnio antrąją pastraipą. Jis neatima iš okupuojančios valstybės teisės šalinti valstybės tarnautojus iš pareigų.
55 STRAIPSNIS
Maistas ir medicinos reikmenys bei medikamentai gyventojams
Okupuojanti valstybė įpareigota visomis turimomis priemonėmis užtikrinti gyventojų aprūpinimą maistu ir medikamentais bei medicinos reikmenimis. Be to, ji įsiveža reikalingų maisto produktų, medikamentų atsargų ir kitų dalykų, jei okupuotos teritorijos išteklių nepakanka.
Okupuojanti valstybė negali rekvizuoti maisto produktų, kitų dalykų ar medicinos reikmenų bei medikamentų, esančių okupuotoje teritorijoje, išskyrus atvejus, kai jų reikia okupacinei kariuomenei ir administracijos personalui, bet tik jeigu buvo atsižvelgta į civilių gyventojų poreikius. Atsižvelgdama į kitų tarptautinių konvencijų nuostatas, okupuojanti valstybė įgyvendina priemones, užtikrinančias teisingą atlyginimą už bet kokią rekviziciją.
Valstybė globėja turi teisę bet kada patikrinti maisto ir medicinos reikmenų bei medikamentų būklę okupuotoje teritorijoje, išskyrus atvejus, kai ta teisė laikinai apribota dėl būtinų karinių reikalavimų.
56 STRAIPSNIS
Higiena ir sveikatos apsauga
Okupuojanti valstybė visomis turimomis priemonėmis bendradarbiaudama su nacionalinėmis ir vietos valdžios institucijomis turi padėti medicinos įstaigoms teikti paslaugas, užtikrinti sveikatos apsaugą ir higieną okupuotoje teritorijoje, iš dalies imtis ir taikyti profilaktikos bei prevencijos priemones, reikalingas užkirsti kelią užkrečiamoms ligoms ir epidemijoms plisti. Visų kategorijų medicinos personalui leidžiama atlikti savo pareigas.
Kai okupuotoje teritorijoje yra įsteigtos naujos ligoninės, bet neveikia okupuotosios valstybės valdžios įstaigos, okupuojančios valstybės valdžios institucijos prireikus pripažįsta tas ligonines remdamosi 18 straipsnio nuostatomis. Analogiškomis aplinkybėmis okupuojančios valstybės valdžios institucijos taip pat pripažįsta ligoninės personalą ir transporto priemones, kaip tai nurodoma 20 ir 21 straipsniuose.
Skirdama sveikatos apsaugos ir higienos priemones ir jas įgyvendindama, okupuojanti valstybė paiso okupuotosios teritorijos gyventojų moralinių ir etinių nuostatų.
57 STRAIPSNIS
Ligoninių rekvizavimas
Okupuojanti valstybė gali rekvizuoti civilines ligonines tik laikinai ir tik tuo atveju, kai būtina skubiai priimti slaugyti sužeistus ir sergančius kariškius, jeigu buvo laiku tinkamai pasirengta slaugyti ir gydyti tose ligoninėse buvusius pacientus ir patenkinti civilių gyventojų gydymo ligoninėse poreikius.
Civilinių ligoninių medicinos inventorius ir medikamentų atsargos negali būti rekvizuotos tol, kol jų reikia civiliams gyventojams.
58 STRAIPSNIS
Dvasinė pagalba
Okupuojanti valstybė leidžia dvasininkams teikti dvasinę pagalbą savo religinės bendruomenės nariams.
Okupuojanti valstybė taip pat priima knygų ir daiktų, reikalingų religiniams poreikiams, siuntas ir padeda jas paskirstyti okupuotoje teritorijoje.
I. Kolektyvinė parama
Jei visi ar dalis okupuotos teritorijos gyventojų nepakankamai aprūpinami, okupuojanti valstybė sutinka su paramos gyventojams teikimo projektais ir prisideda prie jų įgyvendinimo.
Tokie projektai, kurių gali imtis valstybės ar nešališkos humanitarinės organizacijos, pavyzdžiui, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, aprėpia iš dalies ir maisto produktų, medicinos reikmenų bei medikamentų, drabužių siuntų tiekimą.
Visos valstybės, šios Konvencijos dalyvės, praleidžia šias siuntas ir garantuoja jų apsaugą.
Valstybė, garantuojanti laisvą siuntų gabenimą į okupuotą priešiškos konflikto šalies teritoriją, turi teisę tikrinti šias siuntas, reguliuoti jų vežimą numatytais terminais bei maršrutais ir valstybei globėjai tarpininkaujant įsitikinti, kad šios siuntos bus panaudotos gyventojų, kuriems reikalinga parama, padėčiai palengvinti, o ne okupuojančios valstybės interesais.
II. Okupuojančios valstybės atsakomybė
Paramos siuntos jokiu būdu neatleidžia okupuojančios valstybės nuo atsakomybės pagal 55, 56 ir 59 straipsnius. Okupuojanti valstybė nenaudoja paramos siuntų kitokiems tikslams, nei jos buvo skirtos, išskyrus atvejus, kai to būtinai ir skubiai reikia okupuotosios teritorijos gyventojų interesams ir tam neprieštarauja valstybė globėja.
III. Paskirstymas
Ankstesniuose straipsniuose nurodytos paramos siuntos paskirstomos talkinant ir kontroliuojant valstybei globėjai. Ši pareiga okupuojančios valstybės ir valstybės globėjos susitarimu gali būti perduota neutraliai valstybei, Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui ar bet kuriai kitai nešališkai humanitarinei organizacijai.
Tokios siuntos okupuotoje teritorijoje atleidžiamos nuo visų rinkliavų, mokesčių ir muitų, išskyrus atvejus, kai tai būtina teritorijos ekonomikos interesais. Okupuojanti valstybė užtikrina, kad šios siuntos būtų kuo greičiau paskirstytos.
Visos šios Konvencijos dalyvės stengiasi leisti nemokamą tokių paramos siuntų tranzitą ir gabenimą į okupuotas teritorijas.
IV. Individuali parama
Konvencijos saugomiems asmenims, esantiems okupuotoje teritorijoje, leidžiama gauti individualius jiems asmeniškai siunčiamus paramos siuntinius, jei tai neprieštarauja saugumo sumetimams.
63 STRAIPSNIS
Nacionalinės Raudonojo Kryžiaus ir kitos pagalbos draugijos
Su sąlyga, kad bus atsižvelgiama į laikinas ir išimtines priemones, kurias gali taikyti okupuojanti valstybė, kai to primygtinai reikia saugumo sumetimais:
a) pripažintos nacionalinės Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudonojo Liūto ir Saulės) draugijos turi galimybę veikti vadovaudamosi Raudonojo Kryžiaus principais, apibrėžtais tarptautinių Raudonojo Kryžiaus konferencijų. Kitoms pagalbos draugijoms leidžiama tęsti savo humanitarinę veiklą tomis pačiomis sąlygomis;
b) okupuojanti valstybė negali reikalauti jokių šių organizacijų personalo ar jų struktūros pakeitimų, galinčių pakenkti minėtai veiklai.
Tie patys principai taikomi specialių nekarinių organizacijų, esamų ar kurios gali būti įkurtos, veiklai ir personalui, kad jos užtikrintų civilių gyventojų gyvenimo sąlygas palaikydamos pagrindines komunalinių paslaugų tarnybas, skirstydamos paramos siuntas ir organizuodamos gelbėjimo darbus.
I. Bendrosios pastabos
Okupuotos teritorijos baudžiamieji įstatymai lieka galioti, išskyrus atvejus, kai okupuojanti valstybė juos panaikina ar suspenduoja, nes kelia grėsmę šios saugumui ar trukdo taikyti šią Konvenciją. Atsižvelgiant į šį argumentą ir būtinumą užtikrinti efektyvų teisingumo vykdymą, okupuotos teritorijos teismai toliau atlieka savo funkcijas visų nusikaltimų, numatytų minėtuose įstatymuose, atvejais.
Nepaisant to, okupuojanti valstybė gali privesti okupuotos teritorijos gyventojus paklusti įsakymams, kurie būtini, kad ji galėtų vykdyti įsipareigojimus pagal šią Konvenciją, palaikyti normalią teritorijos valdymo tvarką ir užtikrinti savo kariuomenės ar administracijos turto, taip pat jos naudojamų objektų ir komunikacijų saugumą.
II. Skelbimas
Okupuojančios valstybės leidžiamų baudžiamųjų įstatymų nuostatos įsigalioja tik tuomet, kai paskelbtos ir su jomis supažindinti gyventojai šių gimtąja kalba. Šios baudžiamosios nuostatos neveikia atgal.
III. Kompetentingi teismai
Tuo atveju, kai nesilaikoma okupuojančios valstybės remiantis 64 straipsnio antrąja pastraipa išleistų baudžiamųjų įstatymų nuostatų, okupuojanti valstybė gali perduoti kaltinamuosius savo pačios tinkamai įsteigtiems nepolitiniams karo teismams, jei šie teismai yra okupuotoje teritorijoje. Pageidautina, kad apeliaciniai teismai būtų okupuotoje teritorijoje.
IV. Taikytinos nuostatos
Teismai taiko tik tas teisines nuostatas, kurios buvo taikomos dar prieš nusikaltimą ir kurios atitinka bendruosius teisės principus, ypač bausmės adekvatumo nusikaltimui principą. Teismai atsižvelgia į faktą, kad kaltinamasis nėra okupuojančios valstybės pilietis.
V. Bausmės. Mirties bausmė
Konvencijos saugomi asmenys, įvykdę nusikaltimą, kurio vienintelis tikslas pakenkti okupuojančiai valstybei ir kuris nesukėlė pavojaus okupacinės kariuomenės arba administracijos narių gyvybei ar sveikatai bei didelio bendro pavojaus, nepadarė rimtos žalos okupacinės kariuomenės ar administracijos turtui arba jų naudojamiems objektams, yra internuojami ar įkalinami kalėjime; tokio internavimo ar įkalinimo terminas turi būti adekvatus padarytam nusikaltimui. Be to, internavimas ar įkalinimas už tokius nusikaltimus yra vienintelė laisvės atėmimo priemonė, kurią galima taikyti Konvencijos saugomiems asmenims. Šios Konvencijos 66 straipsnyje numatyti teismai nuosprendį įkalinti savo nuožiūra gali pakeisti nuosprendžiu internuoti tam pačiam laikui.
Okupuojančios valstybės paskelbtos remiantis 64 ir 65 straipsniais baudžiamųjų įstatymų nuostatos gali paskirti Konvencijos saugomam asmeniui mirties bausmę tik tais atvejais, kai jis nusikalto šnipinėdamas, rimtais diversiniais veiksmais prieš okupuojančios valstybės karinius objektus ar padarė tyčinį nusikaltimą, sukėlusį vieno ar daugiau asmenų mirtį, jeigu už tokius nusikaltimus mirties bausme buvo baudžiama pagal okupuotosios teritorijos įstatymus, galiojusius iki okupacijos.
Mirties nuosprendis Konvencijos saugomam asmeniui gali būti paskelbtas tik tuo atveju, jei teismas specialiai atkreipė dėmesį į faktą, kad kaltinamasis nėra okupuojančios valstybės pilietis ir todėl jo nesaisto joks ištikimybės šiai valstybei įsipareigojimas.
Jokiu atveju mirties nuosprendis negali būti paskelbtas Konvencijos saugomam asmeniui, kuriam nusikaltimo įvykdymo metu nebuvo sukakę 18 metų.
VI. Arešto laiko įtraukimas į bausmės terminą
Visais atvejais laikas, kurį Konvencijos saugomas asmuo, apkaltintas padaręs nusikaltimą, praleido areštuotas iki bylos nagrinėjimo teisme ar belaukdamas bausmės įvykdymo, turi būti įskaitomas į bet kokį įkalinimo terminą.
VII. Iki okupacijos įvykdyti nusikaltimai
Okupuojanti valstybė negali areštuoti, persekioti ar nuteisti Konvencijos saugomų asmenų už dar iki okupacijos ar laikino jos nutraukimo laikotarpiu atliktus veiksmus ar pareikštas mintis, išskyrus atvejus, kai buvo pažeisti įstatymai ar karo papročiai.
Okupuojančios valstybės piliečiai, dar iki karo veiksmų pradžios ieškoję prieglobsčio okupuotos valstybės teritorijoje, neareštuojami, nepersekiojami, neteisiami ar nedeportuojami iš okupuotos teritorijos tik už nusikaltimus, įvykdytus prasidėjus karo veiksmams, ar kriminalinius nusikaltimus, padarytus iki karo veiksmų pradžios, už kuriuos pagal okupuotosios valstybės įstatymus nusikaltėlis turi būti išduodamas ir taikos metu.
I. Bendrosios pastabos
Kompetentingi okupuojančios valstybės teismai negali paskelbti nė vieno nuosprendžio, bylos neišnagrinėję nustatyta procesine tvarka.
Asmenims, kuriems okupuojanti valstybė pateikia kaltinimą, apie tai nedelsiant pranešama jiems suprantama kalba raštu detaliai apibūdinant pateiktų kaltinimų esmę, ir jų bylos išnagrinėjamos teisme kaip galima greičiau. Valstybei globėjai pranešama apie kiekvieną okupuojančios valstybės pradėtą Konvencijos saugomų asmenų teisminį persekiojimą dėl nusikaltimų, už kuriuos gresia mirties bausmė arba įkalinimas dviem ar daugiau metų; valstybė globėja privalo turėti galimybę bet kada gauti informaciją apie tokių teismo procesų eigą. Be to, valstybė globėja turi teisę pareikalavusi gauti visus šių ir kitų teismo procesų, okupuojančios valstybės pradėtų prieš Konvencijos saugomus asmenis, duomenis.
Šio straipsnio antrojoje pastraipoje numatytas pranešimas valstybei globėjai išsiunčiamas nedelsiant ir bet kuriuo atveju pasiekia valstybę globėją likus trims savaitėms iki pirmojo bylos nagrinėjimo. Teismo procesas negali tęstis, jei iki jo pradžios nepateikta įrodymų, kad visos šio straipsnio nuostatos buvo įvykdytos. Pranešime pateikiami šie duomenys:
c) detalus kaltinimo ar kaltinimų išdėstymas (nurodomos baudžiamųjų įstatymų nuostatos, kuriomis grindžiamas kaltinimas);
II. Teisė į gynybą
Kaltinamieji turi teisę pateikti būtinus gynybai įrodymus ir iš dalies reikalauti iškviesti į teismą liudytojus. Jie turi teisę savo nuožiūra pasirinkti kvalifikuotą advokatą arba gynėją, kuris gali juos laisvai lankyti ir kuriam turi būti sudarytos sąlygos pasirengti gynybai.
Jei kaltinamasis advokato ar gynėjo nepasirinko, jį gali pasiūlyti valstybė globėja. Kai kaltinamajam pateikiamas rimtas kaltinimas, o valstybės globėjos nėra, kaltinamojo sutikimu advokatą ar gynėją parūpina okupuojanti valstybė.
Kaltinamajam tiek per parengtinį tardymą, tiek ir per teismo posėdžius padeda vertėjas, išskyrus atvejus, kai kaltinamasis pats atsisako vertėjo paslaugų. Kaltinamasis turi teisę pareikšti vertėjui protestą ir prašyti jį pakeisti.
III. Teisė į apeliaciją
Nuteistasis turi teisę paduoti apeliaciją. Tai jam garantuoja teismo taikomi įstatymai. Jam išsamiai pranešama apie teisę paduoti apeliaciją ar prašymą ir apie terminą, per kurį jis gali pasinaudoti šia teise.
Šiame skyriuje numatyta baudžiamoji procedūra taikoma, kiek ji taikytina ir apeliacijoms. Tuo atveju, kai teismo taikomuose įstatymuose nuorodų dėl apeliacijų nėra, nuteistasis turi teisę apskųsti teismo išvadą ir nuosprendį okupuojančios valdžios kompetentingai institucijai.
IV. Valstybės globėjos pagalba
Valstybės globėjos atstovai turi teisę dalyvauti bet kurio Konvencijos saugomo asmens teismo procese, išskyrus išimtinius atvejus, kai byla svarstoma in camera okupuojančios valstybės saugumo interesais, bet apie tai pastaroji praneša valstybei globėjai. Pranešime valstybei globėjai nurodoma teismo proceso data ir vieta.
Apie visus nuosprendžius, numatančius mirties bausmę ar įkalinimą dvejiems ir daugiau metų, kaip galima greičiau pranešama valstybei globėjai nurodant nuosprendžio priėmimo pagrindą. Pranešime turi būti nuoroda į pranešimą, padarytą remiantis 71 straipsniu, o jei nuosprendyje numatytas įkalinimas – nurodyta bausmės atlikimo vieta. Kiti nuosprendžiai, išskyrus minėtuosius, teismo registruojami ir pateikiami valstybės globėjos atstovams susipažinti. Apeliacijai paduoti numatytas laikas tuo atveju, kai buvo paskelbtas mirties nuosprendis ar laisvės atėmimas dvejiems ir daugiau metų, pradedamas skaičiuoti tik valstybei globėjai gavus pranešimą apie nuosprendį.
V. Mirties nuosprendis
Nuteistiesiems mirti neatimama teisė paduoti malonės prašymą arba prašymą panaikinti ar pakeisti nuosprendį.
Nė vienas mirties nuosprendis nevykdomas, kol nepraėjo šeši mėnesiai nuo to momento, kai valstybė globėja gavo pranešimą apie galutinį teismo sprendimą, patvirtinantį mirties nuosprendį, arba nutarimą, atmetantį malonės prašymą ar prašymą panaikinti arba pakeisti nuosprendį.
Šis mirties nuosprendžio nevykdymo šešis mėnesius terminas gali būti sutrumpintas dėl ekstremalių aplinkybių, kai kyla organizuota grėsmė okupuojančios valstybės ar jos ginkluotųjų pajėgų saugumui. Valstybei globėjai visada pranešama apie termino sutrumpinimą ir duodama pakankamai laiko bei galimybė kreiptis su prašymu dėl tokių mirties nuosprendžių į kompetentingas okupacinės valdžios institucijas.
76 STRAIPSNIS
Elgesys su sulaikytaisiais
Kaltinami padarę nusikaltimus Konvencijos saugomi asmenys laikomi įkalinti (sulaikomi) okupuotoje šalyje ir, jei nuteisiami, bausmę atlieka ten pat. Jei įmanoma, jie laikomi atskirai nuo kitų sulaikytųjų; be to, jiems sudaromos tinkamos maitinimo ir higienos sąlygos, kurios leistų palaikyti gerą sveikatą arba bent būtų adekvačios okupuotosios šalies kalėjimų sąlygoms.
Jie gauna medicinos pagalbą, jei to reikia sveikatos būklei.
Jie taip pat turi teisę prireikus gauti bet kokią dvasinę pagalbą.
Moterys kalinamos atskirose patalpose ir tiesiogiai prižiūrimos moterų.
Tinkamas dėmesys kreipiamas į nepilnamečiams taikytiną specialų režimą.
Sulaikyti (įkalinti) Konvencijos saugomi asmenys turi teisę būti lankomi valstybės globėjos ir Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegatų remiantis 143 straipsnio nuostatomis.
Be to, jie turi teisę gauti bent vieną paramos siuntinį per mėnesį.
77 STRAIPSNIS
Sulaikytųjų perdavimas okupacijai pasibaigus
Apkaltinti padarę nusikaltimus ar okupuotos teritorijos valdžios teismų nuteisti Konvencijos saugomi asmenys okupacijai pasibaigus su atitinkamais dokumentais perduodami išlaisvintos teritorijos valdžios institucijoms.
78 STRAIPSNIS
Saugumo priemonės. Internavimas ir priverstinis apgyvendinimas. Teisė į apeliaciją
Jeigu okupuojanti valstybė dėl būtinų saugumo sumetimų nutaria taikyti apsaugos priemones Konvencijos saugomiems asmenims, daugiausia, ko ji gali imtis, – priverstinai juos apgyvendinti tam tikroje vietoje arba internuoti.
Sprendimai dėl priverstinio apgyvendinimo ar internavimo priimami pagal įprastinę procedūrą, kurią okupuojanti valstybė nustato vadovaudamasi šios Konvencijos nuostatomis. Ši procedūra numato suinteresuotų asmenų teisę į apeliaciją. Apeliacijos išnagrinėjamos kaip galima greičiau. Kai sprendimas paliekamas galioti, jį periodiškai persvarsto, jei įmanoma, ne rečiau kaip kartą per šešis mėnesius kompetentinga institucija, įsteigta minėtos valstybės.
Konvencijos saugomi asmenys, kurie priverstinai apgyvendinami ir dėl to priversti palikti savo namus, turi teisę be jokių ribojimų naudotis šios Konvencijos 39 straipsnio teikiamomis privilegijomis.
IV SKYRIUS
ELGESIO SU INTERNUOTAISIAIS TAISYKLĖS
79 STRAIPSNIS
Internavimo atvejai ir taikytinos nuostatos
Konflikto šalys gali internuoti Konvencijos saugomus asmenis tik vadovaudamosi 41, 42, 43, 68 ir 78 straipsnių nuostatomis.
80 STRAIPSNIS
Civilinis statusas
Internuotieji visiškai išlaiko savo civilinį statusą ir naudojasi iš jo atsirandančiomis teisėmis, kiek šios suderinamos su jų internavimu.
81 STRAIPSNIS
Išlaikymas
Konflikto šalys, internuojančios Konvencijos saugomus asmenis, privalo juos nemokamai išlaikyti ir garantuoti medicinos pagalbą, kurios reikia jų sveikatos būklei.
Šioms išlaidoms apmokėti nedaromos jokios išskaitos iš internuotiesiems priklausančių pašalpų, algų ar kreditų.
Laikanti nelaisvėje valstybė suteikia paramą internuotųjų išlaikytiniams, neturintiems pakankamai pragyvenimo lėšų ar negalintiems patiems jų užsidirbti.
82 STRAIPSNIS
Internuotųjų grupavimas
Laikanti nelaisvėje valstybė, kiek tai įmanoma, apgyvendina internuotuosius atsižvelgdama į jų tautybę, kalbą ir papročius. Internuotieji, tos pačios šalies piliečiai, neatskiriami vien skirtingų kalbų pagrindu.
Per visą internavimo laikotarpį vienos šeimos nariai, ypač tėvai ir vaikai, įkurdinami kartu toje pačioje internavimo vietoje, išskyrus atvejus, kai juos būtina laikinai išskirti dėl darbo ar sveikatos, ar dėl to, kad taikomos šio skyriaus IX skirsnio nuostatos. Internuotieji gali reikalauti, kad jų vaikai, palikti laisvėje be tėvų globos, būtų internuoti kartu su jais.
Internuotieji vienos šeimos nariai, kai tai įmanoma, visada apgyvendinami tuose pačiuose pastatuose ir gauna atskiras nuo kitų internuotųjų patalpas, kartu jiems sudaromos sąlygos gyventi normalų šeimos gyvenimą.
83 STRAIPSNIS
Internavimo vietų parinkimas. Stovyklų žymėjimas
Laikanti nelaisvėje valstybė nekuria internavimo vietų tokiuose rajonuose, kuriems ypač gresia karo pavojai.
Laikanti nelaisvėje valstybė privalo suteikti priešiškoms valstybėms, valstybėms globėjoms tarpininkaujant, visą reikiamą informaciją apie geografinę internavimo vietų padėtį.
Kai leidžia kariniai sumetimai, internuotųjų stovyklos žymimos raidėmis „IC“, kurios išdėstomos taip, kad būtų dienos metu aiškiai matomos iš oro. Tačiau suinteresuotos valstybės gali susitarti dėl kitokios ženklinimo sistemos. Jokia kita vieta, išskyrus internuotųjų stovyklą, šitaip nežymima.
84 STRAIPSNIS
Atskiras internavimas
Internuotieji apgyvendinami atskirai nuo karo belaisvių bei dėl kokių nors kitų priežasčių laisvės netekusių asmenų ir turi savo administraciją.
85 STRAIPSNIS
Patalpos, higiena
Laikanti nelaisvėje valstybė privalo imtis visų būtinų ir galimų priemonių užtikrinti, kad Konvencijos saugomi asmenys nuo pat internavimo pradžios būtų apgyvendinti tokiuose pastatuose ar patalpose, kuriuose būtų visiškai garantuota higiena bei sveikata ir kurie pakankamai apsaugotų nuo atšiauraus klimato bei karo pavojų. Jokiu būdu nuolatinės internavimo vietos nekuriamos sveikatai pavojingose vietovėse arba rajonuose, kurių klimatas yra kenksmingas internuotiesiems. Visais atvejais, kai rajonas, kuriame laikinai internuoti Konvencijos saugomi asmenys, yra sveikatai pavojingoje vietovėje arba vietovėje, kurios klimatas kenksmingas jų sveikatai, internuotuosius būtina kuo skubiau, kai tik leidžia aplinkybės, perkelti į labiau internavimui tinkamą vietą.
Patalpos visiškai izoliuojamos nuo drėgmės, pakankamai šildomos ir apšviečiamos, ypač paros metu nuo sutemų iki šviesos išjungimo. Miegamosios patalpos įrengiamos pakankamai erdvios ir gerai vėdinamos, internuotieji turi tinkamą patalynę ir pakankamai antklodžių atsižvelgiant į klimatą ir internuotųjų amžių, lytį bei sveikatos būklę.
Dieną ir naktį internuotieji gali naudotis sanitariniais patogumais, atitinkančiais higienos reikalavimus ir nuolat švariai užlaikomais. Internuotieji gauna pakankamai vandens ir muilo kasdieniam asmeniniam tualetui ir baltiniams skalbti; tam jiems sudaromos reikiamos sąlygos ir duodama įranga. Be to, įrengiami dušai ir pirtys, kuriais galima laisvai naudotis. Internuotiesiems skiriamas laikas, reikalingas skalbimui ir valymui.
Tais atvejais, kai būtina išimties tvarka laikinai apgyvendinti internuotas moteris, ne vienos šeimos nares, toje pačioje internavimo vietoje, kur internuoti vyrai, privaloma joms suteikti atskirus miegamuosius ir sanitarinius patogumus.
86 STRAIPSNIS
Patalpos religinėms apeigoms
Laikanti nelaisvėje valstybė internuotiesiems, nesvarbu, kokios tikybos jie būtų, suteikia patalpas, tinkamas religinėms apeigoms atlikti.
87 STRAIPSNIS
Bufetai
Visose internavimo vietose, išskyrus tas, kur yra kitos tolygios sąlygos, įrengiami bufetai, kad internuotieji galėtų ne aukštesnėmis nei vietos rinkos kainomis nusipirkti maisto produktų ir kasdienio naudojimo daiktų, tarp jų muilo bei tabako; tai prisidėtų prie internuotųjų asmeninės gerovės ir patogumų.
Bufetų gaunamas pelnas pervedamas į kiekvienoje internavimo vietoje įsteigtą paramos fondą ir naudojamas internuotųjų toje vietoje interesais. 102 straipsnyje numatytas internuotųjų komitetas turi teisę tikrinti, kaip tvarkomasi bufete ir naudojamas fondas.
Likviduojant internavimo vietą, paramos fondo lėšų likutis pervedamas į paramos fondą tokioje vietoje, kur internuoti tos pačios tautybės asmenys, arba, jei tokios vietos nėra, į centrinį paramos fondą, kuris naudojamas visų internuotųjų, likusių laikančios nelaisvėje valstybės valioje, gerovei. Visuotinio paleidimo atveju minėtas pelnas lieka laikiusiai nelaisvėje valstybei, jei suinteresuotų valstybių nesusitarta kitaip.
88 STRAIPSNIS
Slėptuvės nuo oro antskrydžių. Apsaugos priemonės
Visose internavimo vietose, kurioms gresia oro antskrydžiai ar kitokie karo pavojai, įrengiama pakankamai slėptuvių, tinkamų reikiamai apsaugai garantuoti. Kilus pavojui internuotieji gali kaip galima greičiau pasislėpti tose slėptuvėse, išskyrus tuos, kurie lieka ginti būsto nuo minėtųjų pavojų. Visos gyventojų apsaugos priemonės, kurių imamasi, taikomos ir internuotiesiems.
Internavimo vietose turi būti imtasi visų reikiamų priešgaisrinės apsaugos priemonių.
89 STRAIPSNIS
Maistas
Internuotiesiems skiriamas pakankamas, kokybiškas ir įvairus paros maisto davinys, kad nepablogėtų jų sveikata ir kad būtų išvengta reiškinių dėl nepakankamos mitybos. Atsižvelgiama ir į internuotųjų įprastą maistą.
Be to, internuotiesiems leidžiama pasigaminti papildomo maisto iš jų turimų produktų.
Internuotiesiems tiekiama pakankamai geriamojo vandens, leidžiama rūkyti tabaką.
Dirbantys internuotieji gauna papildomą maisto davinį, adekvatų jų dirbamam darbui.
Nėščios moterys, maitinančios motinos ir vaikai iki 15 metų gauna papildomai maisto atsižvelgiant į fiziologinius jų poreikius.
90 STRAIPSNIS
Apranga
Sulaikant internuotuosius, jiems leidžiama pasirūpinti reikiamų drabužių, apavo, apatinių baltinių atsargomis, o vėliau prireikus jų įsigyti. Jei internuotasis, atsižvelgiant į klimatą, neturi pakankamai drabužių ir negali jų įsigyti, jų nemokamai parūpina laikanti nelaisvėje valstybė.
Laikančios nelaisvėje valstybės internuotiesiems parūpinti drabužiai, taip pat ant internuotojų asmeninių drabužių dedami išoriniai ženklai neturi būti gėdingi ar pajuokiantys.
Dirbantys internuotieji aprūpinami tinkama darbo apranga, įskaitant specialius drabužius, jei to reikia atsižvelgiant į darbo pobūdį.
91 STRAIPSNIS
Medicinos pagalba
Kiekviena internavimo vieta turi kvalifikuoto gydytojo vadovaujamą lauko ligoninę, kurioje internuotieji gali gauti reikiamą medicinos pagalbą ir atitinkamą dietą. Ligoninėse įrengiami izoliatoriai infekcinėmis ligomis sergantiems ir psichiniams ligoniams.
Gimdyvės ir internuotieji, kurie serga sunkiomis ligomis arba kuriems reikia specialaus gydymo, chirurginės operacijos ar hospitalizacijos, turi būti priimami į bet kokią įstaigą, kur jiems būtų paskirtas tinkamas gydymas ir suteikta medicinos pagalba, ne blogesnė už visiems gyventojams teikiamą.
Pirmenybė gydyti internuotuosius teikiama tos pačios tautybės kaip jie medicinos personalui.
Negalima trukdyti internuotiesiems ateiti į medicinos specialistų rengiamą apžiūrą. Laikančios nelaisvėje valstybės medicinos specialistai kiekvienam baigusiam gydymo kursą internuotajam šio prašymu išduoda oficialią pažymą, nurodančią jo ligos ar sužeidimo pobūdį ir gydymo būdą bei trukmę. Šios pažymos dublikatas išsiunčiamas į Centrinę agentūrą, nurodytą 140 straipsnyje.
Gydymas, įskaitant aprūpinimą įranga internuotųjų gerai sveikatai palaikyti, ypač dantų protezais ir kitais dirbtiniais įtaisais ir akiniais, internuotiesiems yra nemokamas.
92 STRAIPSNIS
Medicininės apžiūros
Internuotųjų medicininės apžiūros atliekamos ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Jų tikslas, be kita ko, patikrinti bendrą internuotųjų sveikatos būklę, maitinimą ir švarą, taip pat nustatyti užkrečiamąsias ligas, ypač tuberkuliozę, maliariją ir venerines ligas. Per šias apžiūras taip pat kiekvienas internuotasis pasveriamas ir bent kartą per metus atliekamas rentgenoskopinis tyrimas.
93 STRAIPSNIS
Religinės apeigos
Internuotiesiems suteikiama visiška laisvė atlikti savo tikėjimo religines apeigas, įskaitant pamaldų lankymą, su sąlyga, kad jie laikysis juos laikančių nelaisvėje valdžios institucijų nustatytų drausmės taisyklių.
Internuotiems dvasininkams leidžiama laisvai atlikti pareigas savo religinės bendruomenės nariams. Dėl to laikanti nelaisvėje valstybė užtikrina, kad dvasininkai būtų tinkamai paskirstyti po įvairias internavimo vietas, kuriose yra internuotųjų, kalbančių ta pačia kalba ir išpažįstančių tą pačią religiją. Jei tokių dvasininkų būtų per mažai, laikanti nelaisvėje valstybė jiems sudaro visas reikiamas sąlygas, taip pat parūpina ir transporto priemones, kad jie galėtų važinėti iš vienos internavimo vietos į kitą; dvasininkai taip pat turi teisę lankyti ligoninėse esančius internuotuosius. Dvasininkams leidžiama laisvai susirašinėti religiniais reikalais su šalies, kurioje laikomi internuotieji, religine vadovybe ir, kiek tai įmanoma, su savo tikėjimo tarptautinėmis religinėmis organizacijomis. Šis susirašinėjimas neįskaitomas į 107 straipsnyje nustatytą kvotą. Jį reglamentuoja 112 straipsnio nuostatos.
Jei yra internuotųjų, neturinčių savo tikėjimo dvasininkų pagalbos, arba jei dvasininkų nepakanka, to paties tikėjimo vietinė religinė vadovybė, susitarusi su laikančia nelaisvėje valstybe, gali paskirti to paties kaip ir internuotieji tikėjimo dvasininką, arba kai tai įmanoma religiniu požiūriu, artimos religijos dvasininką ar išmanantį pasaulietį. Šis naudojasi privilegijomis, kurias jam suteikia prisiimtos pareigos. Tokiu būdu paskirti asmenys paklūsta visoms taisyklėms, kurias internuotuosius sulaikiusioji valstybė nustatė disciplinos ir saugumo sumetimais.
94 STRAIPSNIS
Laisvalaikio užsiėmimai, mokymasis, sportas ir žaidimai
Laikanti nelaisvėje valstybė skatina internuotųjų intelektinę veiklą, mokymąsi ir laisvalaikio užsiėmimus, sportą ir žaidimus, palikdama jiems laisvę dalyvauti toje veikloje ar ne. Ji imasi visų realiai įvykdomų priemonių minėtai veiklai užtikrinti, įskaitant tinkamų patalpų suteikimą.
Internuotiesiems garantuojamos visos įmanomos sąlygos tęsti savo studijas ar pradėti studijuoti naujus dalykus. Užtikrinamas vaikų ir jaunuolių mokymas; jiems leidžiama lankyti mokyklas arba internavimo vietose, arba už jų ribų.
Internuotiesiems suteikiamos galimybės daryti fizinius pratimus, sportuoti ir žaisti lauko žaidimus. Tam visose internavimo vietose skiriamos pakankamos atviros erdvės. Specialios žaidimų aikštelės paliekamos vaikams ir jaunimui.
95 STRAIPSNIS
Darbo sąlygos
Laikanti nelaisvėje valstybė gali internuotuosius įdarbinti, tik jei jie patys to nori. Bet kuriuo atveju draudžiamas darbas, kuris, jei jį dirbti būtų verčiami Konvencijos saugomi asmenys, nebūdami internuoti, pažeistų šios Konvencijos 40 ir 51 straipsnius, taip pat žeminantis ar įžeidžiantis darbas.
Išdirbę šešias savaites, internuotieji gali bet kada atsisakyti dirbti, įspėję apie tai prieš aštuonias dienas.
Šios nuostatos nevaržo laikančios nelaisvėje valstybės teisės įdarbinti internuotus gydytojus, stomatologus ir kitą medicinos personalą pagal profesiją ir kartu internuotųjų labui, naudoti internuotuosius internavimo vietų administravimo ir priežiūros darbuose, skirti tokius asmenis dirbti virtuvėje ar kitus namų ruošos darbus, reikalauti iš tų asmenų atlikti pareigas, susijusias su internuotųjų apsauga nuo bombardavimo iš oro ar su kitais karo pavojais. Tačiau nė vieno internuotojo negalima versti atlikti darbo, kurį atlikti jis, gydytojo nuomone, fiziškai nepajėgus.
Laikanti nelaisvėje valstybė visiškai atsakinga už visas darbo sąlygas, medicinos pagalbą, darbo užmokesčio mokėjimą ir už tai, kad visiems dirbantiems internuotiesiems būtų išmokama kompensacija už nelaimingus atsitikimus darbo metu ir už profesines ligas. Darbo sąlygų ir kompensavimo standartai nustatomi tokie, kad atitiktų nacionalinius įstatymus ir esamą praktiką; jie jokiu būdu neturi būti blogesni negu nustatytieji to paties pobūdžio darbui tame pačiame rajone. Darbo užmokestis nustatomas teisingu pagrindu specialiais internuotųjų, laikančios nelaisvėje valstybės, taip pat jei prireiktų ir kitų nei laikančios nelaisvėje valstybės, darbdavių susitarimais; tačiau atsižvelgiama į tai, kad laikanti nelaisvėje valstybė nemokamai išlaiko internuotuosius ir teikia jiems medicinos pagalbą, būtiną jų sveikatos būklei. Paskirti nuolat atlikti šio straipsnio trečiojoje pastraipoje nurodytus darbus internuotieji iš laikančios nelaisvėje valstybės gauna teisingą darbo užmokestį. Paskirtų į tokius darbus internuotųjų darbo sąlygos neturi būti blogesnės, o kompensacijos už nelaimingus atsitikimus darbe ir profesines ligas mažesnės negu kitų asmenų, dirbančių to paties pobūdžio darbą tame pačiame rajone.
96 STRAIPSNIS
Darbo padaliniai
Visi darbo padaliniai priklauso kokiai nors internavimo vietai. Laikančios nelaisvėje valstybės kompetentingos valdžios institucijos ir tos internavimo vietos komendantas yra atsakingi už šios Konvencijos nuostatų laikymąsi darbo padaliniuose. Komendantas visada turi naujausią jam pavaldžių darbo padalinių sąrašą ir pateikia jį valstybės globėjos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ir kitų humanitarinių organizacijų, galinčių lankyti internavimo vietas, atstovams.
97 STRAIPSNIS
Vertybės ir asmeninis turtas
Internuotiesiems leidžiama pasilikti asmeninio naudojimo daiktus. Jų turimi pinigai, čekiai, vertybiniai popieriai ir pan., taip pat vertybės gali būti iš jų atimti tik remiantis nustatyta procedūra. Be to, išduodamas išsamus pakvitavimas.
Kaip nurodyta 98 straipsnyje, piniginės sumos pervedamos į kiekvieno internuotojo sąskaitą. Tų sumų negalima konvertuoti į jokią kitą valiutą, jei tai nebūtina pagal galiojančius teritorijos, kurioje yra internuotas sąskaitos savininkas, įstatymus arba jei internuotasis neduoda tam sutikimo.
Neatimami daiktai, turintys subjektyvią vertę ar brangūs kaip prisiminimas.
Internuotą moterį gali apieškoti tik moteris.
Internuotuosius paleidžiant ar repatrijuojant jiems grąžinami visi internuojant atimti daiktai, pinigai ir kitos vertybės, taip pat jie gauna grynaisiais sumą, sudarančią jų sąskaitos, atidarytos pagal 98 straipsnį, kreditinį saldo, išskyrus tuos daiktus ir sumas, kurių laikanti nelaisvėje valstybė negrąžina remdamasi galiojančiais įstatymais. Jei internuotojo nuosavybė jam negrąžinama dėl galiojančių įstatymų, savininkas gauna detalią pažymą apie tai.
Internuotųjų turimi šeimos dokumentai ir asmens pažymėjimai gali iš jų būti atimti tik išdavus kitus. Internuotieji nė kiek nepaliekami be asmens dokumentų. Jų neturintiems išduodami specialūs laikančios nelaisvėje valstybės valdžios institucijos parengti dokumentai, kurie prilygsta internuotųjų asmens pažymėjimams iki internavimo pabaigos.
Internuotieji gali su savimi turėti tam tikrą sumą grynaisiais ar pirkimo talonų, kad galėtų apsipirkti.
98 STRAIPSNIS
Piniginės lėšos ir asmeninės sąskaitos
Visi internuotieji gauna nuolatines pašalpas, pakankamas, kad jie galėtų nusipirkti maisto produktų ir kitų dalykų, tokių kaip tabakas, tualeto reikmenys ir pan. Šias pašalpas galima teikti kreditu ar pirkimo talonais.
Be to, internuotieji gali gauti pašalpų iš valstybės, kurios piliečiai jie yra, iš valstybių globėjų, iš įvairių organizacijų, galinčių jiems padėti, arba iš savo šeimų, taip pat pelną iš savo nuosavybės remiantis laikančios nelaisvėje valstybės įstatymais. Valstybės, kurios piliečiai internuotieji yra, mokamos pašalpos yra vienodo dydžio bet kuriai internuotųjų kategorijai (invalidams, ligoniams, nėščiosioms ir pan.) ir valstybei, kurios piliečiai internuotieji yra, nustatant pašalpų dydį arba jas paskirstant laikančiai nelaisvėje valstybei draudžiama diskriminuoti internuotuosius, kaip nustatyta šios Konvencijos 27 straipsnyje.
Laikanti nelaisvėje valstybė privalo atidaryti kiekvienam internuotajam asmeninę sąskaitą, į kurią pervedamos šiame straipsnyje nurodytos pašalpos, internuotojo darbo užmokestis ir gautos perlaidos, taip pat įrašomos paimtos iš internuotojo sumos, kad galėtų disponuoti remiantis įstatymais, galiojančiais teritorijoje, kurioje yra internuotieji. Internuotiesiems garantuojamos visos sąlygos, neprieštaraujančios toje teritorijoje galiojantiems įstatymams, siųsti pinigines perlaidas savo šeimoms ar kitiems išlaikytiniams. Iš savo sąskaitų jie gali paimti asmeninėms išlaidoms apmokėti reikalingas sumas neviršydami laikančios nelaisvėje valstybės nustatyto dydžio. Jiems leidžiama susipažinti su savo sąskaita ir gauti jos kopiją. Valstybei globėjai šios prašymu pranešama apie sąskaitų būklę, o internuotąjį perkeliant į kitą vietą jo sąskaita taip pat pervedama kitur.
99 STRAIPSNIS
Stovyklos administracija. Konvencijos ir įsakymų skelbimas
Internavimo vietoms vadovauja reguliariųjų ginkluotųjų pajėgų karininkai ar laikančios nelaisvėje valstybės civilinės administracijos atsakingi pareigūnai. Vadovaujantys internavimo vietai karininkai ar pareigūnai privalo turėti šios Konvencijos tekstą oficialiąja kalba arba viena iš oficialių savo šalies kalbų ir yra atsakingi už jos taikymą. Internuotuosius prižiūrintis personalas supažindinamas su šios Konvencijos nuostatomis ir su administracinėmis jos taikymo priemonėmis.
Šios Konvencijos tekstas ir specialių susitarimų, sudarytų vadovaujantis Konvencija, tekstai, parašyti internuotiesiems suprantama kalba, iškabinami internavimo vietose arba juos turi internuotųjų komitetas.
Internuotieji supažindinami su visomis taisyklėmis, įsakymais, skelbimais ir pranešimais ir jie iškabinami internavimo vietose, parašyti internuotiesiems suprantama kalba.
Visi įsakymai ar komandos internuotiesiems asmeniškai duodami jiems suprantama kalba.
100 STRAIPSNIS
Bendra drausmė
Drausmė internavimo vietose turi derintis su humaniškumo principais ir jokiomis aplinkybėmis negrindžiama taisyklėmis, kurios fiziškai būtų pavojingos internuotųjų sveikatai arba leistų fizinį ar moralinį pasityčiojimą. Draudžiama tatuiruoti ar įspausti į kūną ženklus arba žymes, kad būtų galima internuotuosius identifikuoti.
Ypač draudžiama versti internuotuosius stovėti ilgą laiką, rengti ilgus patikrinimus šaukiant pavardėmis, bausti fiziniais pratimais, kariškai juos muštruoti arba riboti maisto davinį.
101 STRAIPSNIS
Skundai ir peticijos
Internuotieji turi teisę pateikti valdžios institucijai, kurios valioje jie yra, bet kokią peticiją dėl jiems sudarytų internavimo sąlygų.
Jie taip pat turi teisę kreiptis be jokių apribojimų per internuotųjų komitetą arba nutarę, kad tai būtina, tiesiai į valstybės globėjos atstovus, kad praneštų, dėl kokių būtent internavimo sąlygų jie skundžiasi.
Tokios peticijos ir skundai perduodami nedelsiant ir nepakeisti. Net pripažinti nepagrįstais skundai negali užtraukti jokios bausmės.
Internuotųjų komitetai gali periodiškai siųsti valstybių globėjų atstovams pranešimus apie padėtį internavimo vietose ir internuotųjų poreikius.
I. Narių rinkimai
Visose internavimo vietose kas šeši mėnesiai internuotieji laisvai slaptu balsavimu renka komiteto, kuris įgaliotas atstovauti jiems palaikant santykius su laikančia nelaisvėje valstybe, valstybėmis globėjomis, Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu ir bet kuria kita juos remiančia organizacija, narius. Komiteto nariai gali būti perrenkami.
Taip išrinkti internuotieji pradeda eiti savo pareigas, kai jų išrinkimą patvirtina internuojančios valdžios institucijos. Bet kokio atsisakymo patvirtinti išrinktus narius ar jų atleidimo priežastys pranešamos suinteresuotoms valstybėms globėjoms.
II. Pareigos
Internuotųjų komitetai prisideda prie fizinės, dvasinės ir intelektinės internuotųjų gerovės.
Net jei internuotieji nutartų, pavyzdžiui, įkurti savitarpio pagalbos organizaciją, ši organizacija priklausytų komitetų kompetencijai šalia kitų specialių pareigų, patikėtų jiems pagal šios Konvencijos nuostatas.
III. Privilegijos
Iš internuotųjų komiteto narių nereikalaujama dirbti bet kokio darbo, trukdančio jiems atlikti savo pareigas.
Internuotųjų komiteto nariai gali paskirti iš internuotųjų reikalingus padėjėjus. Jiems garantuojamos visos esminės galimybės, ypač judėjimo laisvė, reikalingos pareigoms atlikti (lankyti darbo padalinius, priimti krovinius ir pan.).
Lygiai taip pat sudaromos galimybės internuotųjų komitetų nariams paštu ar telegrafu susisiekti su juos internavusios valdžios institucijomis, su valstybėmis globėjomis, Tarptautiniu Raudonojo Kryžiaus komitetu ir jų delegatais, taip pat su teikiančiomis pagalbą internuotiesiems organizacijomis. Komiteto nariai darbo padaliniuose turi panašias galimybes susisiekti su savo internuotųjų komitetu pagrindinėje internavimo vietoje. Toks susirašinėjimas neribojamas ir neįskaitomas į 107 straipsnyje nustatytą kvotą.
Internuotųjų komitetų nariams, kurie perkeliami į kitą vietą, suteikiama pakankamai laiko, kad savo pareigų perėmėjams perduotų reikalus.
105 STRAIPSNIS
Pranešimas apie priemones
Tuoj po Konvencijos saugomų asmenų internavimo laikančios nelaisvėje valstybės praneša šiems asmenims, valstybei, kurios piliečiai jie yra, ir valstybei jų globėjai apie priemones, kurių imtasi šio skirsnio nuostatoms įgyvendinti. Laikančios nelaisvėje valstybės taip pat praneša suinteresuotoms šalims apie bet kokius vėlesnius tų priemonių pakeitimus.
106 STRAIPSNIS
Internavimo kortelė
Kiekvienam internuojamam asmeniui nuo sulaikymo momento arba praėjus ne ilgiau kaip savaitei nuo atvykimo į internavimo vietą, taip pat susirgusiam ar perkeltam į kitą internavimo vietą arba į ligoninę, sudaroma galimybė, viena vertus, pasiųsti tiesiogiai savo šeimai ir, kita vertus, 140 straipsnyje numatytai Centrinei agentūrai internavimo kortelę, sudarytą, jei įmanoma, pagal pridėtą prie šios Konvencijos pavyzdį, kad galėtų artimiesiems pranešti apie sulaikymą, sveikatos būklę ir nurodyti savo adresą. Šios kortelės persiunčiamos kaip galima greičiau ir tam nedaroma jokių kliūčių.
107 STRAIPSNIS
Susirašinėjimas
Internuotiesiems leidžiama siųsti ir gauti laiškus bei atvirukus. Jeigu laikanti nelaisvėje valstybė nutaria apriboti kiekvieno internuotojo siunčiamų laiškų ir atvirukų skaičių, jis negali būti mažesnis nei du laiškai ir keturi atvirukai per mėnesį; jie rašomi kiek galima labiau laikantis pridedamų prie šios Konvencijos pavyzdžių. Prireikus apriboti internuotiesiems siunčiamą korespondenciją, tai padaryti gali tik valstybė, kurios piliečiai yra internuotieji, kartais ir laikančios nelaisvėje valstybės prašymu. Tokie laiškai ir atvirukai siunčiami įprastu greičiu; jų negalima nei sulaikyti, nei delsti pristatyti, nei apskritai sulaikyti drausmės sumetimais.
Internuotiesiems, ilgą laiką negaunantiems žinių iš šeimos arba neturintiems galimybės jų gauti iš savo artimųjų ar pranešti jiems apie save įprastu būdu – paštu, taip pat labai toli nuo savo namų esantiems internuotiesiems leidžiama siųsti telegramas, už kurias moka jie patys turima valiuta. Taip pat internuotieji gali naudotis šia privilegija tais atvejais, kurie pripažįstami kaip skubūs.
Paprastai internuotieji susirašinėja gimtąja kalba. Konflikto šalys gali leisti susirašinėti ir kitomis kalbomis.
I. Bendrieji principai
Internuotiesiems leidžiama paštu ar kitu būdu gauti individualius ar kolektyvinius siuntinius, kuriuose siunčiami maisto produktai, drabužiai, medicinos reikmenys ir medikamentai, taip pat knygos ir religinio, švietėjiško ar pramoginio pobūdžio dalykai, jų poreikiams patenkinti. Tokios siuntos jokiu būdu neatleidžia laikančios nelaisvėje valstybės nuo šios Konvencijos jai uždėtų įsipareigojimų.
Karinio būtinumo sumetimais prireikus apriboti tokių siuntų kiekį, atitinkamas pranešimas apie tai perduodamas valstybei globėjai, Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui arba bet kuriai kitai organizacijai, remiančiai internuotuosius ir atsakingai už tokių siuntų pristatymą.
Individualių siuntinių ir kolektyvinių siuntų persiuntimo sąlygos, jei būtina, nustatomos suinteresuotų valstybių specialiais susitarimais, tačiau šie susitarimai jokiu būdu negali kliudyti gauti internuotiesiems paramos siuntas. Siuntiniuose su drabužiais ir maistu negali būti knygų. Medicinos pagalbos reikmenys ir medikamentai paprastai siunčiami kolektyviniuose siuntiniuose.
109 STRAIPSNIS
Kolektyvinė parama
Kai nėra konflikto šalių specialių susitarimų dėl kolektyvinių paramos siuntų gavimo ir paskirstymo, taikomos prie šios Konvencijos pridedamos kolektyvinės paramos taisyklės.
Čia nurodyti specialūs susitarimai jokiu būdu neriboja internuotųjų komitetų teisės valdyti internuotiesiems skirtas kolektyvinės paramos siuntas, jas paskirstyti ir perduoti jas atsižvelgiant į gavėjų interesus.
Tokie susitarimai taip pat neriboja valstybių globėjų, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ir bet kurios kitos remiančios internuotuosius ir atsakingos už kolektyvinių siuntų pristatymą organizacijos atstovų teisės prižiūrėti siuntų paskirstymą gavėjams.
110 STRAIPSNIS
Atleidimas nuo pašto ir transporto mokesčių
Visos paramos siuntos internuotiesiems atleidžiamos nuo importo, muito mokesčių ir kitų rinkliavų.
Visos pašto siuntos, įskaitant paštu siunčiamus paramos siuntinius ir pinigines perlaidas, internuotiesiems adresuotos iš kitų šalių ar jų pačių siunčiamos tiesiai paštu ar per 136 straipsnyje numatytą Informacijos biurą ir 140 straipsnyje numatytą Centrinę informacijos agentūrą, atleidžiamos nuo visų pašto mokesčių tiek siuntėjo ir gavėjo šalyse, tiek ir tarpinėse šalyse. Dėl to atleidimas nuo pašto mokesčio, numatytas 1947 metų Pasaulinėje pašto konvencijoje ir Pasaulinės pašto sąjungos susitarimuose priešiškos šalies civiliams, kurie laikomi stovyklose ar civilių kalėjimuose, taikomas ir kitiems šios Konvencijos saugomiems internuotiesiems asmenims. Šalys, nepasirašiusios minėtų susitarimų, yra įpareigotos garantuoti atleidimą nuo mokesčių tomis pačiomis aplinkybėmis.
Internuotiesiems skirtų paramos siuntų, kurių dėl svorio ar kokios nors kitos priežasties negalima siųsti paštu, gabenimo išlaidas apmoka laikanti nelaisvėje valstybė visose savo kontroliuojamose teritorijose. Kitos valstybės, šios Konvencijos dalyvės, apmoka siuntų gabenimo išlaidas kiekviena savo teritorijose.
Aukštosios susitariančiosios šalys kiek įmanydamos stengiasi sumažinti mokestį už internuotųjų siunčiamas ar jiems adresuotas telegramas.
111 STRAIPSNIS
Specialios transporto priemonės
Jeigu karinės operacijos neleidžia suinteresuotoms valstybėms įvykdyti įsipareigojimo užtikrinti 106, 107, 108 ir 113 straipsniuose numatytų pašto ir paramos siuntų persiuntimą, suinteresuotos valstybės globėjos, Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas ar bet kuri kita konflikto šalių pripažinta organizacija gali imtis persiųsti tokias siuntas tinkamomis transporto priemonėmis (geležinkeliu, sunkvežimiais, laivais ar lėktuvais ir pan.). Šiam tikslui įgyvendinti aukštosios susitariančiosios šalys stengiasi parūpinti reikalingą transportą ir leisti jam kursuoti, ypač išduodamos reikiamus leidimus.
Šios transporto priemonės gali būti taip pat naudojamos gabenti:
a) korespondencijai, sąrašams ir ataskaitoms, kuriais apsikeičia 140 straipsnyje nurodyta Centrinė informacijos agentūra ir 136 straipsnyje nurodyti nacionaliniai biurai;
b) su internuotaisiais susijusiai korespondencijai ir ataskaitoms, kuriomis valstybės globėjos, Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komitetas ar bet kuri kita organizacija, remianti internuotuosius, apsikeičia tiek su savo atstovais, tiek su konflikto šalimis.
Šios nuostatos jokiu būdu neriboja konflikto šalių teisės, jei jos to nori, parūpinti kitokias transporto priemones ar teisės išduoti leidimus tokioms transporto priemonėms tarpusavio susitarimu nustatytomis sąlygomis.
Tokių transporto priemonių panaudojimo išlaidas proporcingai siuntų vertei apmoka konflikto šalys, kurių piliečiams šios paslaugos teikiamos.
112 STRAIPSNIS
Cenzūra ir tikrinimas
Internuotiesiems adresuotos arba jų siunčiamos korespondencijos cenzūra atliekama kaip galima greičiau.
Internuotiesiems skirtos siuntos netikrinamos tokiomis sąlygomis, kuriomis gresia pavojus siuntiniuose esantiems daiktams. Tai atliekama dalyvaujant gavėjui arba šio įgaliotam internuotajam. Nedelsiama pristatyti internuotiesiems individualius ar kolektyvinius siuntimus motyvuojant su cenzūra susijusiais sunkumais.
Bet koks konflikto šalių paskelbtas susirašinėjimo uždraudimas kariniais ar politiniais sumetimais gali būti tik laikinas ir kiek įmanoma trumpesnis.
113 STRAIPSNIS
Teisinių dokumentų surašymas ir perdavimas
Laikančios nelaisvėje valstybės sudaro visas reikalingas sąlygas testamentams, įvairiems įgaliojimams ar bet kokiems kitiems internuotiesiems adresuotiems ar jų siunčiamiems dokumentams perduoti per valstybę globėją ar per 140 straipsnyje numatytą Centrinę agentūrą arba, jei to reikia, kaip nors kitaip.
Visais atvejais laikančios nelaisvėje valstybės sudaro sąlygas internuotiesiems surašyti ir tinkamai juridiškai patvirtinti tokius dokumentus; kai kuriais atvejais internuotiesiems leidžiama konsultuotis su juristu.
114 STRAIPSNIS
Nuosavybės valdymas
Laikančios nelaisvėje valstybės suteikia internuotiesiems visas galimybes valdyti savo nuosavybę, jei tai neprieštarauja internavimo sąlygoms ir galiojantiems įstatymams. Dėl to laikanti nelaisvėje valstybė gali jiems leisti išeiti už internavimo vietos ribų būtinais atvejais ir jei aplinkybės leidžia.
115 STRAIPSNIS
Galimybės parengti ir nagrinėti bylas
Visais atvejais, kai internuotasis yra teismo proceso šalis, laikanti nelaisvėje valstybė internuotojo pageidavimu praneša teismui apie sulaikymą ir neperžengdama įstatymų ribų užtikrina, kad būtų imtasi visų reikiamų priemonių, kurios neleistų remiantis internavimo faktu kaip nors internuotajam pakenkti tiek rengiantis ir nagrinėjant jo bylą, tiek vykdant bet kokį teismo sprendimą.
116 STRAIPSNIS
Apsilankymas
Kiekvienam internuotajam leidžiama reguliariais intervalais ir taip dažnai, kaip įmanoma, priimti lankytojus, ypač artimus giminaičius.
Pagal galimybes būtinais atvejais – dėl giminaičio mirties ar sunkios ligos – internuotiesiems leidžiama aplankyti savo namus.
117 STRAIPSNIS
Bendrosios nuostatos. Taikytini įstatymai
Pagal šio poskyrio nuostatas teritorijoje, kurioje laikomi internuotieji, galiojantys įstatymai taikomi ir internuotiesiems, įvykdžiusiems nusikaltimus internavimo metu.
Jei pagal įstatymus, taisykles arba įsakymus už tokius pačius veiksmus, padarytus neinternuotų asmenų, bausmės neskiriamos, tie veiksmai internuotiesiems užtraukia tik drausmines nuobaudas.
Internuotasis už tą patį veiksmą negali būti nubaustas daugiau nei vieną kartą ar pagal tą patį kaltinamojo akto punktą.
118 STRAIPSNIS
Bausmės
Skirdami bausmę, teismai ar valdžios institucijos kiek įmanoma labiau atsižvelgia į tą faktą, kad kaltinamasis nėra jį internavusios valstybės pilietis. Jiems suteikiama laisvė už nusikaltimą, kuriuo kaltinamas internuotasis, numatytą bausmę sušvelninti ir neprivaloma taikyti įstatymų numatytą minimalią bausmę.
Kalinimas patalpose, kuriose nėra dienos šviesos, ir apskritai bet kokie žiaurumai draudžiami.
Su drausmines nuobaudas ar teismo paskirtas bausmes atlikusiais internuotaisiais elgiamasi taip pat kaip ir su kitais internuotaisiais.
Internuotojo prevencinio sulaikymo laikas visada įskaitomas į bet kokio drausmine ar teismine tvarka paskirto įkalinimo laiką, jei toks gali būti nuosprendis.
Internuotųjų komitetams pranešama apie visus internuotųjų, kuriems jie atstovauja, teismo procesus ir apie rezultatus.
119 STRAIPSNIS
Drausminės nuobaudos
Internuotiesiems galima taikyti šias drausmines nuobaudas:
1) baudą, neviršijančią 50 procentų 95 straipsnyje numatyto darbo užmokesčio, ne daugiau kaip už 30 dienų;
3) papildomus budėjimus be eilės, ne ilgesnius kaip dvi valandos per dieną, susijusius su internavimo vietos priežiūra;
4) areštą.
Netaikomos nehumaniškos, brutalios ar grėsmę internuotųjų sveikatai keliančios drausminės nuobaudos. Jas skiriant atsižvelgiama į internuotojo amžių, lytį ir sveikatos būklę.
Bet kokios nuobaudos terminas neturi viršyti 30 kalendorinių dienų, net jei internuotasis bylos nagrinėjimo metu turi atsakyti už kelis drausmės pažeidimus nepaisant to, ar tie pažeidimai tarpusavyje susiję ar ne.
120 STRAIPSNIS
Pabėgimai
Internuotieji, sugauti po pabėgimo ar bandantys pabėgti, už šį nusižengimą baudžiami tik drausminėmis nuobaudomis, net jei nusižengiama pakartotinai.
Nepaisant 118 straipsnio 3 pastraipos nuostatų, nubaustiems už pabėgimą ar bandymą pabėgti internuotiesiems gali būti paskirta speciali priežiūra, jeigu tokia priežiūra bus taikoma internavimo vietoje ir nepakenks jų sveikatai bei nepanaikins nė vienos iš šios Konvencijos teikiamų garantijų.
Internuotieji, kurstę pabėgti ar padėję pabėgti, gali būti baudžiami tik drausmine nuobauda.
121 STRAIPSNIS
Susiję nusikaltimai
Pabėgimas ar bandymas pabėgti, net ir kartotinis, nelaikomas kaltę sunkinančia aplinkybe tuo atveju, kai internuotasis patraukiamas atsakomybėn už nusikaltimus, padarytus pabėgimo metu.
Konflikto šalys užtikrina, kad kompetentingos valdžios institucijos būtų atlaidžios spręsdamos, kokia tvarka – drausmine ar teismo – skirti bausmę už įstatymų pažeidimus, susijusius su pabėgimu.
122 STRAIPSNIS
Tyrimas. Įkalinimas prieš bylos nagrinėjimą
Veiksmai, kvalifikuojami kaip drausmės pažeidimai, ištiriami nedelsiant. Ši taisyklė taikoma ir pabėgimo ar bandymo pabėgti atvejais. Pagauti internuotieji kaip galima greičiau perduodami kompetentingoms valdžios institucijoms.
Drausmės pažeidimo atveju įkalinimas iki bylos nagrinėjimo turi būti absoliučiai minimalus visiems internuotiesiems ir neviršija 14 dienų. Visais atvejais jo trukmė įskaičiuojama į bausmės atlikimo laiką.
Už drausmės pažeidimus įkalintiems iki teismo internuotiesiems taikomos 124 ir 125 straipsnių nuostatos.
123 STRAIPSNIS
Kompetentingos valdžios institucijos. Procedūra
Nepažeidžiant teismų ir aukščiausiosios valdžios institucijų kompetencijos, drausmines bausmes gali skirti tik internavimo vietos komendantas arba atsakingas karininkas ar pareigūnas, kuris komendantą pavaduoja ar kuriam jis perdavė savo įgaliojimus skirti drausmines nuobaudas.
Prieš sprendimo dėl drausminės nuobaudos skyrimo priėmimą kaltinamam internuotajam tiksliai pranešama apie jam inkriminuojamus nusikaltimus ir suteikiama galimybė pasiaiškinti bei apsiginti. Jam leidžiama taip pat pasikviesti liudytojų ir prireikus pasinaudoti kvalifikuoto vertėjo paslaugomis. Sprendimas skelbiamas dalyvaujant kaltinamajam ir vienam iš internuotųjų komiteto narių.
Laikas nuo sprendimo paskirti drausminę nuobaudą paskelbimo iki jo įvykdymo neturi viršyti vieno mėnesio.
Jeigu internuotajam paskiriama nauja drausminė nuobauda, turi praeiti bent trys dienos iki kiekvienos naujos nuobaudos vykdymo pradžios, jei nors vienos nuobaudos trukmė yra 10 ir daugiau dienų.
Internavimo vietos komendantas registruoja drausmines nuobaudas ir šiuos sąrašus pateikia valstybės globėjos atstovams.
124 STRAIPSNIS
Patalpos drausminėms nuobaudoms atlikti
Jokiomis aplinkybėmis internuotieji neperkeliami drausminės nuobaudos atlikti į pataisos įstaigas (kalėjimus, pataisos namus, sunkiųjų darbų kalėjimus ir pan.).
Patalpos, kuriose atliekamos drausminės nuobaudos, turi atitikti sanitarijos reikalavimus; be to, jos turi būti tinkamos miegoti. Atliekantiems bausmę internuotiesiems sudaromos galimybės laikytis asmeninės švaros.
Atliekančios drausminę nuobaudą internuotos moterys kalinamos atskirai nuo vyrų ir jas tiesiogiai prižiūri moterys.
125 STRAIPSNIS
Pagrindinės garantijos
Internuotiesiems, kuriems paskirta drausminė nuobauda, leidžiama mankštintis ir būti gryname ore mažiausiai dvi valandas per dieną.
Jiems leidžiama pačių prašymu dalyvauti kasdieniuose medicinos patikrinimuose. Jiems suteikiama pagal sveikatos būklę būtina medicinos pagalba ir, jei būtina, jie guldomi į internavimo vietos lauko ar kitą ligoninę.
Jiems leidžiama skaityti ir rašyti, taip pat siųsti ir gauti laiškus. Tačiau siuntinius ir pinigines perlaidas galima sulaikyti ir jiems išduoti tik atlikus bausmę; sulaikyti siuntiniai patikimi internuotųjų komitetui, kuris perduos internavimo vietos lauko ligoninei siuntiniuose esančius greitai gendančius produktus.
Nė vienam internuotajam, kuriam paskirta drausminė nuobauda, neatimamos pagal šios Konvencijos 107 ir 143 straipsnių nuostatas suteiktos privilegijos.
126 STRAIPSNIS
Teismo procesui taikomos nuostatos
Nuostatos, pateiktos nuo 71 iki 76 straipsnio imtinai, analogiškai taikomos teismo prieš internuotuosius, esančius pačios juos internavusios valstybės teritorijoje, procesams.
127 STRAIPSNIS
Sąlygos
Internuotųjų perkėlimas visada atliekamas humaniškai. Paprastai internuotieji vežami geležinkeliu ar kitomis transporto priemonėmis bent jau tokiomis pat sąlygomis kaip ir perkeliamos laikančios nelaisvėje valstybės ginkluotosios pajėgos. Jei išimties atveju perkeliant internuotiesiems tektų eiti pėsčiomis, tai galima tik tuomet, kai leidžia internuotųjų sveikata, ir neleistina, kad šitaip perkeliami internuotieji labai pervargtų.
Perkeldama internuotuosius, laikanti nelaisvėje valstybė juos aprūpina geriamuoju vandeniu ir maistu, kuris kokybiškas bei įvairus ir kurio pakanka perkeliamųjų sveikatai palaikyti, taip pat reikiamais drabužiais, tinkama pastoge ir reikiama medicinos pagalba. Laikanti nelaisvėje valstybė imasi visų reikiamų atsargumo priemonių internuotųjų saugumui perkėlimo metu užtikrinti ir prieš išvykimą sudaro išsamų visų perkeliamų internuotųjų sąrašą.
Sergantys, sužeisti ar invalidai internuotieji, taip pat gimdyvės neperkeliami, jei kelionė gali jiems labai pakenkti, išskyrus atvejus, kai tai būtina dėl jų saugumo.
Jeigu fronto linija priartėja prie internavimo vietos, internuotieji perkeliami tik tuo atveju, kai tai galima padaryti pakankamai saugiai arba jei pasilikus vietoje jiems grėstų didesnis pavojus nei persikeliant.
Spręsdama internuotųjų perkėlimo klausimus, laikanti nelaisvėje valstybė atsižvelgia į jų interesus, ypač nedaro nieko, kas sunkintų jų repatrijavimą ar grąžinimą į nuolatinę gyvenamąją vietą.
128 STRAIPSNIS
Tvarka
Perkeliamiems internuotiesiems oficialiai pranešama apie išvykimą ir naujas pašto adresas. Pranešama iš anksto, kad internuotieji galėtų supakuoti bagažą ir informuoti artimuosius.
Jiems leidžiama pasiimti asmeninius daiktus ir atsiųstą korespondenciją bei siuntinius. Bagažo svoris atsižvelgiant į perkėlimo sąlygas gali būti ribojamas, bet jokiu būdu ne mažiau kaip iki 25 kilogramų vienam internuotajam.
Korespondencija ir siuntiniai, adresuoti į ankstesnę internavimo vietą, internuotiesiems persiunčiami nedelsiant.
Internavimo vietos komendantas, suderinęs su internuotųjų komitetu, imasi visų reikiamų priemonių bendram internuotųjų turto ir bagažo, kurio jie negali pasiimti dėl šio straipsnio antrojoje pastraipoje numatytų apribojimų, pergabenimui užtikrinti.
129 STRAIPSNIS
Testamentai. Mirties liudijimai
Atsakingos valdžios institucijos priima saugoti internuotųjų testamentus; internuotajam mirus, jo testamentas nedelsiant perduodamas testatoriaus iš anksto nurodytam asmeniui.
Internuotųjų mirtį visada konstatuoja gydytojas, ir surašomas mirties liudijimas, kuriame nurodomos mirties priežastys bei aplinkybės.
Oficialus mirties aktas, tinkamai užregistruotas, surašomas pagal teritorijoje, kurioje yra internavimo vieta, galiojančią procedūrą ir tinkamai patvirtinta jo kopija nedelsiant perduodama valstybei globėjai ir 140 straipsnyje numatytai Centrinei agentūrai.
130 STRAIPSNIS
Laidojimas. Kremavimas
Laikančios nelaisvėje valstybės institucijos užtikrina, kad internavimo metu mirę internuotieji būtų garbingai palaidoti, jei įmanoma, su religijos, kurią išpažino, apeigomis, o jų kapai būtų gerbiami, tinkamai prižiūrimi ir pažymėti taip, kad juos visada būtų galima atpažinti.
Mirę internuotieji laidojami atskiruose kapuose, išskyrus atvejus, kai neišvengiamos aplinkybės verčia laidoti bendruose kapuose. Kūnai gali būti kremuojami tik tais atvejais, jei to būtinai reikia sanitarijos sumetimais arba atsižvelgiant į mirusiojo išpažintą religiją, arba jei jis gyvas būdamas aiškiai pareiškė tokį pageidavimą. Kremavimo atveju šis faktas ir jo priežastys nurodomi mirties liudijime. Pelenus saugo internuotuosius laikančios nelaisvėje valstybės institucijos ir artimųjų prašymu kaip galima greičiau jiems perduoda.
Kai tik leidžia aplinkybės ir ne vėliau kaip iki karo veiksmų pabaigos, laikanti nelaisvėje valstybė per 136 straipsnyje numatytus informacijos biurus mirusių internuotųjų kapų sąrašus perduoda valstybei, kurių piliečiai buvo internuotieji. Tokiuose sąrašuose nurodomi visi duomenys, būtini mirusiems internuotiesiems identifikuoti, taip pat tiksli kapų vieta.
131 STRAIPSNIS
Ypatingomis aplinkybėmis žuvę ar sužeisti internuotieji
Kiekvieną internuotojo mirties ar sunkaus sužeidimo, dėl kurio kaltas ar įtariama, kad kaltas, sargybinis, kitas internuotasis ar bet koks kitas asmuo, atvejį, taip pat mirties, kurios priežastis nežinoma, atvejį nedelsdama pradeda oficialiai tirti laikanti nelaisvėje valstybė.
Apie tai kuo skubiau pranešama valstybei globėjai. Apklausiami visi liudytojai ir parengta detali ataskaita su liudytojų parodymais siunčiama valstybei globėjai.
Jei atlikus tyrimą nustatoma vieno ar kelių asmenų kaltė, laikanti nelaisvėje valstybė imasi visų reikiamų priemonių, kad nusikaltęs ar nusikaltusieji būtų patraukti baudžiamojon atsakomybėn.
132 STRAIPSNIS
Per karo veiksmus ir okupaciją
Kiekvieną internuotą asmenį internavusi valstybė paleidžia tuoj pat, kai tik išnyksta priežastys, dėl kurių jis buvo internuotas.
Be to, konflikto šalys stengiasi net ir vykstant karo veiksmams sudaryti susitarimus dėl tam tikrų kategorijų internuotųjų, ypač vaikų, nėščių moterų, maitinančių ir turinčių mažamečių vaikų moterų, sužeistųjų ir ligonių, taip pat internuotųjų, kurie buvo ilgai internuoti, paleidimo, repatrijavimo, grįžimo į gyvenamąją vietą ar apgyvendinimo neutralioje šalyje.
133 STRAIPSNIS
Pasibaigus karo veiksmams
Karo veiksmams pasibaigus, kaip galima greičiau baigiamas ir internavimas.
Konflikto šalies teritorijoje esantys internuotieji, kuriems gresia teismas už nusikaltimus, baudžiamus ne vien drausminėmis nuobaudomis, gali būti sulaikomi iki teismo proceso pabaigos ir, jei to reikia pagal aplinkybes, – iki bausmės atlikimo pabaigos. Tai taikoma ir asmenims, kurie jau anksčiau buvo bausti laisvės atėmimo bausme.
Laikančios nelaisvėje valstybės ir suinteresuotų valstybių susitarimu karo veiksmams ar teritorijų okupacijai pasibaigus gali būti steigiami komitetai išblaškytiems internuotiesiems ieškoti.
134 STRAIPSNIS
Repatriacija ir grįžimas į paskutinę gyvenamąją vietą
Aukštosios susitariančiosios šalys karo veiksmams ar okupacijai pasibaigus stengiasi užtikrinti visų internuotųjų sugrįžimą į šių paskutinę gyvenamąją vietą arba sudaryti sąlygas repatrijuoti.
135 STRAIPSNIS
Išlaidos
Laikanti nelaisvėje valstybė apmoka paleistų internuotųjų grįžimo į šių paskutinę iki internavimo gyvenamąją vietą išlaidas, o jeigu jie buvo sulaikyti kelionės metu ar atviroje jūroje – išlaidas, kurių reikia kelionei užbaigti ar grįžti į išvykimo vietą.
Laikanti nelaisvėje valstybė, atsisakiusi leisti paleistam internuotajam, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta anksčiau buvo jos teritorijoje, toliau šioje teritorijoje gyventi, apmoka tokio internuotojo repatrijavimo išlaidas. Tačiau jei internuotasis nutaria grįžti į savo šalį savo paties atsakomybe ar paklusdamas valstybės, kurios pilietis jis yra, vyriausybei, laikanti nelaisvėje valstybė neprivalo apmokėti tokio internuotojo kelionės, jam išvykus už jos teritorijos ribų, išlaidų. Laikanti nelaisvėje valstybė neprivalo apmokėti internuotojo, kuris buvo internuotas savo paties prašymu, repatrijavimo išlaidų.
Kai internuotieji perduodami kitai valstybei remiantis 45 straipsniu, perduodanti ir priimanti valstybės turi susitarti, kokią minėtų išlaidų dalį turės kiekviena iš jų apmokėti.
Čia išdėstytos nuostatos nesaisto specialių susitarimų, kuriuos konflikto šalys gali sudaryti dėl savo piliečių, esančių priešo rankose, repatrijavimo ar apsikeitimo jais.
V SKYRIUS
INFORMACIJOS BIURAI IR CENTRINĖ AGENTŪRA
136 STRAIPSNIS
Nacionaliniai biurai
Nuo pat konflikto pradžios ir visais okupacijos atvejais kiekviena konflikto šalis įsteigia oficialų informacijos biurą, atsakingą už informacijos apie jos valioje esančius Konvencijos saugomus asmenis, rinkimą ir perdavimą.
Kiekviena konflikto šalis per kiek įmanoma trumpesnį laiką praneša savo informacijos biurui apie visas priemones, kurias ji taiko Konvencijos saugomiems asmenims, laikomiems areštuotiems ilgiau nei dvi savaites, priverstinai apgyvendintiems ar internuotiems tam tikroje vietoje. Be to, ji paveda savo atsakingoms už šiuos reikalus institucijoms nedelsiant pateikti minėtam biurui duomenis apie visus su šios Konvencijos saugomais asmenimis susijusius pakeitimus, pavyzdžiui, jų perkėlimą, paleidimą, repatrijavimą, pabėgimą, hospitalizavimą, gimimą ir mirtį.
137 STRAIPSNIS
Informacijos perdavimas
Kiekvienas nacionalinis informacijos biuras nedelsdamas ir kuo skubiau, tarpininkaujant valstybėms globėjoms ir 140 straipsnyje numatytai Centrinei agentūrai, informaciją apie Konvencijos saugomus asmenis perduoda valstybėms, kurių piliečiai jie yra, arba valstybėms, kurių teritorijoje jie gyveno. Šie biurai taip pat atsako į visus gaunamus klausimus apie Konvencijos saugomus asmenis.
Informacijos biurai perduoda informaciją apie Konvencijos saugomą asmenį, išskyrus tuos atvejus, kai jos perdavimas gali pakenkti tam asmeniui arba jo artimiesiems. Tačiau ir šiais atvejais informacijos negalima perduoti Centrinei agentūrai, kuri, įspėta apie šias aplinkybes, imasi 140 straipsnyje numatytų būtinų atsargumo priemonių.
Visi biuro rašyti pranešimai patvirtinami parašu arba antspaudu.
138 STRAIPSNIS
Reikalingi duomenys
Nacionalinio informacijos biuro gaunami ir perduodami duomenys turi būti tokie, kad jais remiantis būtų galima tiksliai nustatyti Konvencijos saugomo asmens tapatybę ir greitai pranešti jo artimiesiems. Informaciją apie kiekvieną asmenį turi sudaryti bent jau šie duomenys: pavardė, vardas (vardai), gimimo vieta ir data, tautybė, paskutinė gyvenamoji vieta ir ypatingos žymės, tėvo vardas ir mergautinė motinos pavardė, veiksmų, kurių imtasi dėl šio asmens, data, vieta ir pobūdis, adresas, kuriuo jam galima siųsti korespondenciją, taip pat pavardė ir adresas asmens, kuris turi būti informuotas.
Taip pat reguliariai, jei įmanoma, kas savaitę teikiama informacija apie sunkiai sergančius ar sunkiai sužeistų internuotųjų sveikatos būklę.
139 STRAIPSNIS
Asmeninių vertybių perdavimas
Be to, kiekvienas nacionalinis informacijos biuras privalo surinkti visas Konvencijos saugomų asmenų, nurodytų 136 straipsnyje, paliktas asmenines vertybes, ypač tų, kurie buvo repatrijuoti ar paleisti arba kurie pabėgo ar mirė; šias vertybes jis perduoda suinteresuotiems asmenims tiesiogiai ar per Centrinę agentūrą. Šie daiktai siunčiami antspauduotuose paketuose kartu su pažymomis, pateikiančiomis aiškius ir visus asmens, kuriam priklausė daiktai, tapatybei nustatyti reikalingus dokumentus, ir su pakete esančių daiktų sąrašu. Detaliai registruojamos visos biuro gautos ir išsiųstos vertybės.
140 STRAIPSNIS
Centrinė agentūra
Centrinė informacijos agentūra Konvencijos saugomiems asmenims, ypač internuotiesiems, įkuriama neutralioje šalyje. Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas, nutaręs, kad tai būtina, pasiūlo suinteresuotoms valstybėms steigti tokią agentūrą, kuri gali būti tokia pat, kaip numatyta 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 123 straipsnyje.
Agentūros funkcija – rinkti visą 136 straipsnyje numatyto pobūdžio informaciją, kurią ji gali gauti oficialiais ar privačiais kanalais, ir kuo greičiau perduoti ją valstybėms, iš kurių Agentūrą dominantys asmenys yra kilę, ar valstybėms, kuriose tie asmenys gyveno, išskyrus atvejus, kai informacijos perdavimas gali pakenkti asmenims, apie kuriuos ji surinkta, arba jų artimiesiems. Konflikto šalys Agentūrai sudaro visas priimtinas galimybes nurodytai informacijai gauti ir perduoti.
Aukštosios susitariančiosios šalys, ypač tos, kurių piliečiai naudojasi Centrinės agentūros paslaugomis, prašomos suteikti jai reikiamą finansinę pagalbą.
Čia išdėstytos nuostatos jokiu būdu nelaikomos Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ir 142 straipsnyje numatytų pagalbos draugijų humanitarinės veiklos apribojimais.
141 STRAIPSNIS
Atleidimas nuo mokesčių
Nacionaliniai informacijos biurai ir Centrinė informacijos agentūra atleidžiami nuo pašto mokesčio už viską, ką siunčia paštu, ir naudojasi 110 straipsnyje numatytomis lengvatomis, taip pat atleidžiami, kiek tai įmanoma, nuo mokesčių už telegrafo paslaugas arba bent moka pagal daug mažesnį tarifą.
IV DALIS
KONVENCIJOS VYKDYMAS
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
142 STRAIPSNIS
Pagalbos draugijos ir kitos organizacijos
Išskyrus atvejus, kai taikomos priemonės, kurias laikančios nelaisvėje valstybės laiko būtinomis savo saugumui užtikrinti ar bet kokiam kitam pagrįstam poreikiui patenkinti, religinių organizacijų, pagalbos draugijų ar kitų Konvencijos saugomiems asmenims padedančių organizacijų atstovams valstybės sudaro visas sąlygas patiems ar deramai jų akredituotiems atstovams lankyti Konvencijos saugomus asmenis, skirstyti jiems paramos siuntas ir medžiagą iš bet kokio šaltinio, skirtą edukaciniams, poilsio ir religiniams tikslams, ar padėti internuotiesiems organizuoti savo laisvalaikį internavimo vietose. Tokios draugijos ir organizacijos gali būti įkurtos laikančios nelaisvėje valstybės teritorijoje ar bet kurioje kitoje šalyje arba jos gali būti tarptautinės.
Laikanti nelaisvėje valstybė gali riboti draugijų ir organizacijų, kurių delegatams leidžiama dirbti jos teritorijoje ir jos kontroliuojamiems, skaičių, jeigu tas ribojimas nesutrukdys teikti efektyvią ir pakankamą pagalbą visiems Konvencijos saugomiems asmenims.
Visada pripažįstama ir gerbiama išskirtinė Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto padėtis šioje srityje.
143 STRAIPSNIS
Kontrolė
Valstybių globėjų atstovams ir delegatams leidžiama vykti į visas vietas, kur yra Konvencijos saugomi asmenys, ypač į jų internavimo, įkalinimo ir darbo vietas.
Jiems leidžiama įeiti į visas Konvencijos saugomų asmenų užimamas patalpas ir kalbėtis su pastaraisiais asmeniškai, be liudininkų ar per vertėją.
Tokių apsilankymų negalima uždrausti, išskyrus atvejus, kai to reikia būtinais karinais sumetimais ir taikoma tik kaip išimtinė ir laikina priemonė. Apsilankymų trukmė ir skaičius neribojami.
Valstybių globėjų atstovams ir delegatams leidžiama pasirinkti vietas, kurias norėtų aplankyti. Laikanti nelaisvėje valstybė ar okupuojanti valstybė, valstybė globėja ir atskirais atvejais valstybė, iš kurios kilusius asmenis ketinama lankyti, gali susitarti, kad internuotųjų tautiečiams būtų leidžiama dalyvauti per tuos apsilankymus.
Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto delegatai taip pat turi čia nurodytas teises. Šių delegatų paskyrimui pritaria valstybė, valdanti teritorijas, kuriose jie turės atlikti patikėtas pareigas.
144 STRAIPSNIS
Konvencijos skelbimas
Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja tiek taikos, tiek ir karo metu kiek įmanoma plačiau skelbti šios Konvencijos tekstą kiekviena savo šalyje ir, be kita ko, įtraukti jos studijavimą į karinio parengimo ir, jei įmanoma, civilių švietimo programas, kad su Konvencijos principais susipažintų visi gyventojai.
Visos civilinės, karinės valdžios institucijos, policijos ir kitos valdžios institucijos, kurios karo metu atsako už Konvencijos saugomus asmenis, privalo turėti Konvencijos tekstą ir būti specialiai susipažinusios su jos nuostatomis.
145 STRAIPSNIS
Vertimai. Taikymo taisyklės
Aukštosios susitariančiosios šalys privalo perduoti viena kitai per Šveicarijos Federalinę Tarybą, o karo veiksmams vykstant – per valstybes globėjas oficialius šios Konvencijos vertimus, taip pat įstatymus ir taisykles, kuriuos jos gali priimti Konvencijos taikymui užtikrinti.
I. Bendrosios pastabos
Aukštosios susitariančiosios šalys įsipareigoja priimti visus įstatymus, kurių reikia, kad būtų garantuotos efektyvios baudžiamosios sankcijas asmenims, įvykdžiusiems ar įsakiusiems įvykdyti bet kokius rimtus šios Konvencijos pažeidimus, nurodytus kitame straipsnyje.
Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis įpareigojama ieškoti asmenų, kurie kaltinami įvykdę ar įsakę įvykdyti tuos rimtus pažeidimus, ir, nepaisant jų tautybės, perduoti juos savo teismams. Panorėjusi ji taip pat gali vadovaudamasi savo įstatymų nuostatomis perduoti tuos asmenis kitos suinteresuotos aukštosios susitariančiosios šalies teismui, jei pastaroji turi įrodymų, duodančių pagrindą šiuos asmenis apkaltinti.
Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis imasi priemonių keliui visiems šios Konvencijos nuostatoms prieštaraujantiems veiksmams užkirsti, išskyrus rimtus pažeidimus, kurie apibrėžti kitame straipsnyje.
Visomis aplinkybėmis kaltinamiesiems garantuojamas tinkamas teismas ir gynyba, kurie neturi būti mažiau jiems palankūs, nei nustatyti 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 105 ir paskesniuose straipsniuose.
II. Rimti pažeidimai
Ankstesniame straipsnyje minėti rimti pažeidimai yra tie, kurie susiję su šiais prieš šios Konvencijos saugomus asmenis ar jų nuosavybę įvykdytais veiksmais: tyčinis nužudymas, kankinimas ar nežmoniškas elgesys, įskaitant biologinius eksperimentus, sąmoningai sukeliančius dideles kančias arba padarančius rimtos žalos kūnui ar sveikatai, neteisėtas Konvencijos saugomo asmens deportavimas, perkėlimas ar areštas, šio asmens privertimas tarnauti priešiškos valstybės ginkluotosiose pajėgose ar sąmoningas atėmimas iš tokio asmens teisės į objektyvų ir normalų teismą, kurį numato ši Konvencija, įkaitų ėmimas, neteisėti ir beprasmiški dideli sugriovimai ir nuosavybės pasisavinimas, nepateisinami karine būtinybe.
III. Susitariančiųjų šalių atsakomybė
Nė viena aukštoji susitariančioji šalis negali atleisti savęs ar kitos aukštosios susitariančiosios šalies nuo jokios savo ar kitos šalies prisiimto įsipareigojimo dėl ankstesniame straipsnyje nurodytų pažeidimų.
149 STRAIPSNIS
Tyrimo procedūra
Konflikto šalies prašymu, dėl procedūros susitarus suinteresuotosioms šalims, pradedamas tyrimas, jei įtariama, kad Konvencija pažeista.
Jeigu dėl tyrimo procedūros nesutariama, šalys savitarpio susitarimu išsirenka arbitrą, spręsiantį procedūros klausimus.
Kai tik pažeidimas nustatomas, konflikto šalys jį nutraukia ir nedelsdamos už jį nubaudžia.
II SKYRIUS
BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
150 STRAIPSNIS
Kalbos
Ši Konvencija sudaryta anglų ir prancūzų kalbomis. Abu tekstai yra vienodai autentiški.
Šveicarijos Federalinė Taryba pasirūpina oficialiu Konvencijos vertimu į rusų ir ispanų kalbas.
151 STRAIPSNIS
Pasirašymas
Šią Konvenciją, turinčią šios dienos datą, iki 1950 m. vasario 12 d. gali pasirašyti valstybės, kurioms buvo atstovaujama Ženevoje 1949 m. balandžio 21 d. prasidėjusioje konferencijoje.
152 STRAIPSNIS
Ratifikavimas
Ši Konvencija ratifikuojama kaip įmanoma greičiau ir jos ratifikaciniai raštai deponuojami Berne.
Kiekvieno ratifikacinio rašto deponavimas užprotokoluojamas, o šio protokolo patvirtintos kopijos per Šveicarijos Federalinę Tarybą perduodamos visoms valstybėms, kurių vardu ši Konvencija pasirašyta arba kurios pareiškė apie prisijungimą prie Konvencijos.
153 STRAIPSNIS
Įsigaliojimas
Ši Konvencija įsigalioja po 6 mėnesių, kai deponuojami mažiausiai du ratifikaciniai raštai.
Ši Konvencija kiekvienai aukštajai susitariančiajai šaliai įsigalioja praėjus 6 mėnesiams po to, kai buvo deponuoti ratifikaciniai raštai.
154 STRAIPSNIS
Ryšys su Hagos konvencijomis
Dėl valstybių, kurias susaisto 1899 m. liepos 29 d. ar 1907 m. spalio 18 d. Hagos konvencijos dėl karo sausumoje įstatymų ir papročių ir kurios yra šios Konvencijos dalyvės, santykių pastaroji Konvencija yra prie minėtų Hagos konvencijų pridėto reglamento II ir III skyrių papildymas.
155 STRAIPSNIS
Prisijungimas
Nuo pat šios Konvencijos įsigaliojimo dienos prie jos gali prisijungti bet kuri valstybė, kurios vardu ši Konvencija nėra pasirašyta.
156 STRAIPSNIS
Pranešimas apie prisijungimą
Šveicarijos Federalinei Tarybai raštu pranešama apie kiekvieną prisijungimą ir jis įsigalioja praėjus 6 mėnesiams nuo pranešimo gavimo datos.
Šveicarijos Federalinė Taryba apie naujai prisijungusias valstybes praneša visoms valstybėms, kurių vardu ši Konvencija pasirašyta arba kurios yra pareiškusios apie prisijungimą prie Konvencijos.
157 STRAIPSNIS
Skubus įsigaliojimas
2 ir 3 straipsniuose numatyti atvejai leidžia tuoj pat įsigalioti deponuotiems ratifikaciniams raštams ir prisijungimams, apie kuriuos pranešė konflikto šalys iki karo veiksmų ar okupacijos pradžios ar šiems prasidėjus. Šveicarijos Federalinė Taryba nedelsdama praneša apie iš konflikto šalių gautus ratifikacinius raštus ir prisijungimo prie Konvencijos dokumentus.
158 STRAIPSNIS
Denonsavimas
Kiekviena aukštoji susitariančioji šalis gali denonsuoti šią Konvenciją.
Apie denonsavimą pranešama raštu Šveicarijos Federalinei Tarybai, kuri šį pareiškimą perduoda visų aukštųjų susitariančiųjų šalių vyriausybėms.
Denonsavimas įsigalioja praėjus vieniems metams, kai apie tai pranešama Šveicarijos Federalinei Tarybai. Tačiau jei apie denonsavimą pranešama tada, kai denonsuojanti valstybė yra įsitraukusi į konfliktą, denonsavimas įsigalioja tik sudarius taiką ir tik tada, kai yra baigtos šios Konvencijos saugomų asmenų paleidimo, repatrijavimo ir grąžinimo į gyvenamąją vietą operacijos.
Denonsavimas galioja tik denonsuojančiai valstybei. Jis jokiu būdu neatleidžia konflikto šalių nuo įsipareigojimų vykdymo, kadangi jie grindžiami tarptautinės teisės principais, atsirandančiais iš civilizuotų tautų papročių, žmogiškumo įstatymų ir visuomenės sąžinės priesakų.
159 STRAIPSNIS
Registracija Jungtinių Tautų Organizacijoje
Šveicarijos Federalinė Taryba įregistruoja šią Konvenciją Jungtinių Tautų Organizacijos Sekretoriate. Šveicarijos Federalinė Taryba taip pat praneša Jungtinių Tautų Organizacijos Sekretoriatui apie visus gautus šios Konvencijos ratifikavimo, prisijungimo prie Konvencijos ir jos denonsavimo dokumentus.
TAI LIUDYDAMI, žemiau pasirašiusieji, tinkamai tam įgalioti, pasirašė šią Konvenciją.
SUDARYTA Ženevoje 1949 m. rugpjūčio 12 d. anglų ir prancūzų kalbomis. Originalas saugomas Šveicarijos Konfederacijos archyvuose. Šveicarijos Federalinė Taryba šio originalo patvirtintas kopijas perduoda kiekvienai signatarei ir prisijungiančiai valstybei.
______________
1 STRAIPSNIS
Sanitarinės ir saugumo zonos griežtai rezervuojamos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 23 straipsnyje ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 14 straipsnyje nurodytiems asmenims, taip pat personalui, kuriam patikėta šių zonų ir vietų organizavimas bei valdymas ir jose sutelktų asmenų priežiūra.
Tačiau asmenys, nuolat gyvenantys tokiose zonose, turi teisę jose pasilikti.
2 STRAIPSNIS
Joks asmuo, nesvarbu, kokiu pagrindu gyvenantis sanitarinėje ir saugumo zonoje, nei pačioje zonoje, nei už jos ribų nedirba darbo, kuris būtų tiesiogiai susijęs su karo operacijomis arba karinių medžiagų gamyba.
3 STRAIPSNIS
Sanitarinę ir saugumo zoną kurianti valstybė imasi visų būtinų priemonių, kad uždraustų į šią zoną patekti asmenims, neturintiems teisės joje gyventi ar būti.
4 STRAIPSNIS
Sanitarinės ir saugumo zonos tenkina šias sąlygas:
c) jos yra toli nuo visų karinių objektų ar didelių pramonės įmonių arba administracinių įstaigų ir savo teritorijoje jų neturi;
5 STRAIPSNIS
Sanitarinėms ir saugumo zonoms keliami šie reikalavimai:
a) šiose zonose esantys susisiekimo keliai ir transporto priemonės nenaudojami kariuomenei ar karinėms medžiagoms vežti net tranzitu;
6 STRAIPSNIS
Sanitarinės ir saugumo zonos pažymimos įstrižomis raudonomis juostomis baltame fone ant pastatų ir zonos išorinių sienų.
Zonos, skirtos tik sužeistiesiems ir ligoniams, gali būti pažymėtos Raudonojo Kryžiaus (Raudonojo Pusmėnulio, Raudono Liūto ir Saulės) emblema baltame fone.
Naktį jos gali būti šitaip pažymėtos atitinkamai apšviečiant.
7 STRAIPSNIS
Taikos metu arba karo veiksmų pradžioje valstybės perduoda aukštosioms susitariančiosioms šalims jų valdomose teritorijose esančių sanitarinių ir saugumo zonų sąrašą. Be to, jos praneša apie naujas zonas, sukurtas vykstant karo veiksmams.
Kai tik priešiška šalis gauna minėtąjį pranešimą, zona pradeda teisėtai veikti.
Tačiau jei priešiška šalis mano, kad kuri nors šios sutarties sąlyga neįvykdyta, ji gali atsisakyti pripažinti tą zoną nedelsiant pranešdama apie tai šaliai, kuri atsakinga už zoną, arba gali tos zonos pripažinimą susieti su 8 straipsnyje nurodytos kontrolės nustatymu.
8 STRAIPSNIS
Kiekviena valstybė, pripažinusi vieną ar kelias priešiškos šalies įkurtas sanitarines ir saugumo zonas, turi teisę reikalauti, kad viena ar kelios specialios komisijos patikrintų, ar tos zonos atitinka šioje sutartyje išdėstytas sąlygas ir reikalavimus.
Dėl to specialių komisijų nariams leidžiama bet kada laisvai įeiti į šias zonas ir net nuolat ten gyventi. Jiems sudaromos visos sąlygos kontrolės pareigoms atlikti.
9 STRAIPSNIS
Specialios komisijos, pastebėjusios kokius nors, jų nuomone, šios sutarties sąlygoms prieštaraujančius faktus, tuojau pat apie juos praneša minėtą zoną valdančiai valstybei ir nustato daugiausiai penkių dienų terminą, per kurį šie faktai būtų pašalinti. Jos taip pat tinkamai praneša valstybei, pripažinusiai šią zoną.
Jei pasibaigus terminui zoną valdanti valstybė neįvykdė įspėjime nurodytų priemonių, priešiška šalis gali pareikšti, kad jos daugiau nesaisto ši sutartis dėl minėtos zonos.
10 STRAIPSNIS
Kiekviena valstybė, sukūrusi vieną ar daugiau sanitarinių ir saugumo zonų, ir priešiškos šalys, kurioms buvo pranešta apie tokių zonų egzistavimą, paskiria arba paprašo valstybės globėjos ar kitos neutralios valstybės, kad šios paskirtų asmenis, tinkamus būti 8 ir 9 straipsniuose nurodytų specialių komisijų nariais.
11 STRAIPSNIS
Jokiomis aplinkybėmis sanitarinių ir saugumo zonų negalima atakuoti. Jas visada turi globoti ir gerbti konflikto šalys.
12 STRAIPSNIS
Teritoriją okupavus, joje esančios sanitarinės ir saugumo zonos ir toliau gerbiamos ir naudojamos tam pačiam tikslui.
Tačiau okupuojanti valstybė gali pakeisti zonų paskirtį, jeigu imtasi visų priemonių jose esančių asmenų saugumui užtikrinti.
13 STRAIPSNIS
Ši sutartis taip pat taikoma ir vietoms, kurias valstybė gali naudoti tais pačiais tikslais kaip sanitarines ir saugumo zonas.
______________
1 STRAIPSNIS
Internuotųjų komitetams leidžiama skirstyti kolektyvinės paramos siuntas, už kurias jie atsakingi, visiems internuotiesiems, administraciniu požiūriu priklausantiems tų komitetų internavimo vietoms, taip pat internuotiesiems, esantiems ligoninėse, kalėjimuose ar kitose pataisos įstaigose.
2 STRAIPSNIS
Kolektyvinės paramos siuntos skirstomos atsižvelgiant į siuntėjų nurodymus ir pagal internuotųjų komiteto sudarytą planą. Tačiau medikamentų atsargų siuntas geriau skirstyti suderinus su vyriausiaisiais gydytojais, o pastarieji lauko ir kitose ligoninėse gali nesilaikyti minėtų nurodymų, jei to reikia pacientų poreikiams patenkinti. Nepažeidžiant čia nustatytų apribojimų, siuntos visada skirstomos nešališkai.
3 STRAIPSNIS
Gaunamų paramos siuntų kokybei ir skaičiui patikrinti ir detalioms ataskaitoms siuntėjams apie tai parengti internuotųjų komitetų nariams leidžiama vykti į netoli jų internavimo vietos esančias geležinkelio stotis ar kitus punktus, į kuriuos pristatomos paramos siuntos.
4 STRAIPSNIS
Internuotųjų komitetams sudaromos galimybės įsitikinti, kad kolektyvinė parama visuose internavimo vietos poskyriuose ir filialuose paskirstyta atsižvelgiant į jų nurodymus.
5 STRAIPSNIS
Internuotųjų komitetams leidžiama pildyti siuntėjams skirtus blankus ir anketas apie kolektyvinės paramos siuntas (jų paskirstymą, pareikalavimą, skaičių ir pan.), taip pat patikėti šiuos blankus ir anketas užpildyti internuotųjų komitetų nariams darbo padaliniuose arba vyriausiesiems lauko ir kitų ligoninių gydytojams. Tinkamai užpildyti blankai ir anketos nedelsiant perduodami siuntėjams.
6 STRAIPSNIS
Kad internuotiesiems jų internavimo vietoje būtų reguliariai skirstomos kolektyvinės paramos siuntos ir būtų galima patenkinti poreikius, galinčius atsirasti, kai atvyksta naujos internuotųjų grupės, internuotųjų komitetams leidžiama sudaryti ir laikyti pakankamas kolektyvinės paramos atsargas. Tam tikslui jie turi atitinkamus sandėlius; kiekvienas sandėlis rakinamas dviem užraktais, kurių vieno raktus turi internuotųjų komitetas, o kito – internavimo vietos komendantas.
7 STRAIPSNIS
Aukštosios susitariančiosios šalys ir ypač laikančios nelaisvėje valstybės leidžia, kiek tai įmanoma ir atsižvelgdamos į maisto tiekimą gyventojams reglamentuojančias taisykles, supirkti savo teritorijose prekes, kad būtų galima internuotiesiems paskirstyti kolektyvinę paramą. Jos taip pat sudaro sąlygas pinigų fondams perduoti ir padėti imtis kitų finansinių, techninių ar administracinių priemonių tokiam supirkimui organizuoti.
8 STRAIPSNIS
Čia išdėstytos nuostatos nevaržo internuotųjų teisės gauti kolektyvinę paramą dar iki jiems atvykstant į internavimo vietą ar juos perkeliant ir nekliudo valstybės globėjos arba Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto ar kurios nors kitos humanitarinės organizacijos, padedančios internuotiesiems ir atsakingos už minėtų siuntų perdavimą, atstovams užtikrinti tų siuntų paskirstymą gavėjams bet kokiu kitu būdu, kuris jiems atrodo tinkamas.
______________
I. INTERNAVIMO KORTELĖ
1. Pirmoji pusė
|
atvirukas |
|
|
SVARBU Šią kortelę kiekvienas internuotasis užpildo tuoj po internavimo ir kiekvieną kartą, kai jo adresas keičiasi dėl pakelinio į kitą internavimo vietą ar į ligoninę. Ši kortelė nėra ta pati specialioji kortelė, kurią kiekvienam internuotajam leidžiama pasiųsti savo artimiesiems.
|
KONVENCIJOS SAUGOMŲ ASMENŲ CENTRINĖ INFORMACIJOS AGENTŪRA
Tarptautinis raudonojo kryžiaus komitetas |
2. Antroji pusė
| Rašyti įskaitomai didžiosiomis spausdintomis raidėmis |
1. Tautybė |
|
| 2. Pavardė |
3. Vardas (-ai) (pilnai) |
4. Tėvavardis |
| 5. Gimimo data 7. Užsiėmimas 8. Adresas iki sulaikymo 9. Artimųjų adresas |
6. Gimimo vieta |
|
| * 10. Internuotas: (arba) atvyko iš (ligoninės ir pan.): * 11. Sveikatos būklė |
||
| 12. Dabartinis adresas 13. Data |
14. Parašas |
|
| * Išbraukti, kas netinka. Jokių pastabų nepridėti. Žiūrėti paaiškinimus kitoje kortelės pusėje.
|
||
II. LAIŠKAS
civilių intervavimo tarnyba
Nemokamai
Kam:
Gatvė ir namo numeris
Kur (didžiosiomis spausdintomis raidėmis)
Apylinkė ar apygarda
Šalis (didžiosiomis spausdintomis raidėmis)
|
|
III. ATVIRUKAS
1. Pirmoji pusė
|
ATVIRUKAS |
|
| Siuntėjas: Pavardė ir vardas (-ai) Gimimo data ir vieta Intervavimo adresas |
Kam Gatvė ir namo numeris Kur (didžiosiomis spausdintomis raidėmis) Apylinkė ar apygarda Šalis (didžiosiomis spausdintomis raidėmis)
|
1 REZOLIUCIJA
Jeigu dėt šių Konvencijų aiškinimo ar taikymo kyla ginčas, kurio niekaip kitaip negalima išspręsti, Konferencija siūlo suinteresuotoms aukštosioms susitariančiosioms Šalims stengtis susitarti perduoti tą ginčą spręsti Tarptautiniam Teismui.
2 REZOLIUCIJA
Kadangi gali susidaryti tokios aplinkybės, kad ateityje kils tarptautinis konfliktas ir jame nebus valstybės globėjos, su kuria bendradarbiaujant ir kuriai stebint galėtu būti taikomas Konvencijos dėl karo aukų apsaugos; ir
kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 10 straipsnis, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo 10 straipsnis, 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl elgesio su karo belaisviais 10 straipsnis ir 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl civilių apsaugos karo metu 11 straipsnis numato, kad aukštosios susitariančiosios Salys gali bet kada susitarti patikėti nešališkumą ir efektyvumą garantavusiai institucijai pareigas, kurias atlieka valstybės globėjos remdamosi minėtomis Konvencijomis,
Konferencija siūlo kaip galima greičiau apsvarstyti, ar tikslinga įsteigti tarptautinę instituciją, kurios funkcijos būtų, jei nėra valstybės globėjos, atlikti visas Šios pareigas taikant Konvencijas karo aukoms apsaugoti.
3 REZOLIUCIJA
Kadangi karo veiksmų metu sudaryti sutartis yra labai sunku;
kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 28 straipsnis numato, kad konflikto Salys karo veiksmų metu, kur įmanoma, organizuoja ginkluotųjų pajėgų sulaikyti) narių išlaisvinimą ir nustato šio išlaisvinimo procedūrą;
kadangi tos pačios Konvencijos 31 straipsnis numato, kad nuo karo veiksmų pradžios konflikto Šalys gali specialiu susitarimu nustatyti ginkluotųjų pajėgų narių, kuriuos galima sulaikyti, procentą, proporcingą belaisvių skaičiui, taip pat kaip minėtus narius paskirstyti j stovyklas,
Konferencija prašo Tarptautinį Raudonojo Kryžiaus komitetą parengti susitarimo dėl abiejų anksčiau minėtuose dviejuose straipsniuose nurodytų klausimų projektą ir pateikti jį svarstyti aukštosioms susitariančiosioms šalims.
4 REZOLIUCIJA
Kadangi 1929 m. liepos 27 d, Ženevos konvencijos dėl pagalbos ginkluotųjų pajėgų sužeistiesiems ir ligoniams lauko sąlygomis 33 straipsnio apie tapatybe nustatančius dokumentus, kuriuos turi nešiotis medicinos personalas, buvo laikomasi paskutinio karo metu tik iŠ dalies ir dėl to daugeliui to personalo narių atsirado didelių sunkumų.
Konferencija rekomenduoja, kad valstybės ir nacionalinės Raudonojo Kryžiaus draugijos taikos metu imtųsi visų reikiamų priemonių, kad medicinos personalas būtų tinkamai aprūpintas skiriamaisiais ženklais ir asmens pažymėjimais, nurodytais naujosios Konvencijos 40 straipsnyje.
5 REZOLIUCIJA
Kadangi dažnai buvo neteisingai naudojama Raudonojo Kryžiaus emblema, Konferencija rekomenduoja valstybėms imtis griežtų priemonių, užtikrinančių, kad minėtoji emblema ir kitos 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų ir ligonių padėties veikiančiose armijose pagerinimo 38 straipsnyje nurodytos emblemos būtų naudojamos nepažeidžiant Ženevos konvencijų, garantuojančių emblemų autoritetą ir ypatingą svarbą.
6 REZOLIUCIJA
Kadangi ši Konferencija negalėjo iškelti klausimo dėl laivų-ligoninių, iš vienos pusės, ir karo laivų bei karinių lėktuvų, iš kitos pusės, komunikacijos priemonių techninio ištyrimo, nes toks tyrimas neįėjo į Konferencijos kompetenciją;
kadangi Sis klausimas yra labai svarbus laivų-ligoninių saugumui ir darbui,
Konferencija rekomenduoja aukštosioms susitariančiosioms šalims artimiausioje ateityje nurodyti ekspertų komitetui išstudijuoti techninius laivų-ligoninių, iš vienos pusės, ir karo laivų bei karinių lėktuvų, iš kitos pusės, šiuolaikinių komunikacijos priemonių patobulinimus, taip pat išstudijuoti galimybe parengti tarptautinį kodeksą, nustatantį tikslias šių priemonių naudojimo taisykles, kad laivams-ligoninėms būtų užtikrinta maksimali apsauga ir jie galėtų dirbti kuo efektyviau,
7 REZOLIUCIJA
Konferencija, siekdama maksimaliai apsaugoti laivus-ligonines, viliasi, kad 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijos dėl sužeistų ir sergančių karių bei asmenų, patyrusių laivų avarijas jūrose, padėties pagerinimo visos aukštosios susitariančiosios šalys pasirūpins, kad tokie laivai dažnai ir reguliariai perdavinėtą duomenis apie savo padėtį, maršrutą ir greitį, kai tik tai patogu įvykdyti.
8 REZOLIUCIJA
Konferencija nori visoms tautoms patvirtinti:
kad jos darbą inspiravo grynai humanitariniai tikslai ir ji nuoširdžiai viliasi, jog ateityje galbūt vyriausybėms niekada nereikės taikyti Ženevos konvencijų dėl karo aukų apsaugos;
jog didžiausias jos troškimas, kad didelės ir mažos valstybės savo nesutarimus visada galėtų draugiškai išspręsti per tautų bendradarbiavimą ir tarpusavio supratimą, kad taika amžinai viešpatautų žemėje.
9 REZOLIUCIJA
Kadangi 1949 m. rugpjūčio 12 d. Ženevos konvencijas dėl elgesio su karo belaisviais 71 straipsnis numato, kad karo belaisviams, ilgai neturėjusiems arba negalėjusiems gauti žinių ii savo artimųjų ar perduoti žinių artimiesiems įprastu būdu - paštu, taip pat tiems, kurie yra labai toli nuo namų, leidžiama siųsti telegramas, už kurias sumokama iŠ karo belaisviu sąskaitos laikančioje nelaisvėje valstybėje arba belaisvių turima valiuta, ir kad karo belaisviai taip pat turi teise pasinaudoti galimybe pasiųsti telegramą ypatingos skubos atvejais; ir
kadangi dažnai per didelei tų telegramų ar pranešimų kainai sumažinti pasirodo būtina taikyti tam tikrą žinių grupavimo būdą, t.y. sudaryti trumpus žinių apie asmeninę sveikata, apie namuose esančių giminaičių sveikata, mokymąsi, finansinę padėtį ir pan.; pateikimo pavyzdžius, juos sunumeruoti, kad karo belaisviai galėtų jais pasinaudoti anksčiau nurodytomis aplinkybėmis,
Konferencija prašo Tarptautinio Raudonojo Kryžiaus komiteto parengti keletą žinių pateikimo pavyzdžių, atitinkančių šiuos reikalavimus, ir perduoti tuos pavyzdžius aukštosioms susitariančiosioms šalims tvirtinti
10 REZOLIUCIJA
Konferencija mano, kad sąlygas, kuriomis nedalyvaujančios konflikte valstybės konflikto Šalį pripažįsta kariaujančia, reglamentuoja bendrosios tarptautinės teisės taisyklės tuo klausima ir Ženevos konvencijos tų sąlygų jokiu badu nekeičia.
11 REZOLIUCIJA
Kadangi Ženevos konvencijos reikalauja, kad Tarptautinis Raudonojo Kryžiaus komitetas visada ir visomis aplinkybėmis būtų pasirengęs atlikti pagal šias Konvencijas jam patikėtas humanitarines užduotis.
Konferencija pripažįsta, kad būtina Tarptautiniam Raudonojo Kryžiaus komitetui teikti nuolatinę finansine paramą.