Byla Nr. 24/2008
LIETUVOS RESPUBLIKOS
KONSTITUCINIO TEISMO
NUTARIMAS
Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnio, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymui
2011 m. rugsėjo 2 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Bieliūno, Tomos Birmontienės, Prano Kuconio, Gedimino Mesonio, Ramutės Ruškytės, Egidijaus Šileikio, Algirdo Taminsko, Romualdo Kęstučio Urbaičio, Dainiaus Žalimo,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei, Sigutei Brusovienei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovui Seimo nariui Juliui Dautartui,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Teisės skyriaus vyriausiajai specialistei Justai Kalinauskienei ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Teisės departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiajai specialistei Eglei Izokaitytei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2011 m. rugpjūčio 29 d. išnagrinėjo konstitucinės justicijos bylą Nr. 24/2008 pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis, 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) tiek, kiek juose nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie sensu stricto neatitinka nustatytųjų išpirkimo sąlygų, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio 1 daliai (2003 m. sausio 23 d. redakcija), konstituciniam teisinės valstybės principui, taip pat ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) tiek, kiek į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti ir tie Trakuose, Užtrakio g., esantys pastatai, kurie iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ar butai, neprieštarauja Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.
1. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje ir 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybė atitinkamai gali išpirkti ūkinės-komercinės paskirties pastatus, gyvenamuosius namus, jų dalis ir butus. Pažymėtina, kad šiuose įstatymo straipsniuose nenumatyta galimybė valstybei išpirkti reikšmingus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, jeigu sensu stricto nėra tenkinamos kitos juose nurodytos sąlygos. Taigi tai yra teisinės spragos, dėl kurių, pasak pareiškėjo, nepaisant realaus ir pagrįsto visuomenės poreikio išpirkti visus ginčijamus Užutrakio dvaro sodybos pastatus, užkertamas tam kelias. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga, 47 straipsnio 1 dalis (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje nustatyta, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise inter alia priklauso valstybinės reikšmės kultūros objektai, suponuoja tai, kad tokios teisinės spragos yra negalimos, jos turi būti ištaisytos būtent nurodytuose Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje ir 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija).
2. Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) (toliau – ir Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) visi pareiškėjo nagrinėjamoje byloje ginčo objektu esantys pastatai, esantys Trakų sav., Trakų m., Užtrakio g. 1, 2, 3, 4, 5, 7, 8, 10, 17 ir 12A, yra įrašyti į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad dalis jų (valgykla, spirito varyklos sandėlis, baras, spirito varykla ir sandėlis) iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ar butai. Taigi šie pastatai sensu stricto nepatenka į pagal Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktą išperkamų pastatų kategoriją. Todėl Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) nurodyta apimtimi prieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
II
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovų Seimo narių J. Dautarto ir V. Kurpuveso rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis ir 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) neprieštarauja Konstitucijai.
Tokia jų pozicija iš esmės grindžiama tuo, kad nekilnojamojo kultūros paveldo objekto prigimtis ir tokiam objektui suteiktas reikšmingo visuomenei statusas negali būti vertinami kaip besąlygiškas pagrindas valstybei jį išpirkti iš piliečių, turinčių teisę atkurti į jį nuosavybės teises. Visuomenės interesą, kad būtų rūpinamasi kultūros vertybės išlikimu ir apsauga, užtikrina ne savininko statusas (valstybė ar privatus asmuo), o savininkui ir turto valdytojui nustatytos teisės ir pareigos, įtvirtintos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme.
Be to, pareiškėjo įžvelgiama teisės spraga yra teisės taikymo klausimas, kurį turi išspręsti pats pareiškėjas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių Kultūros ministerijos Teisės ir personalo skyriaus vyriausiosios specialistės V. Lukaševičiūtės ir Aplinkos ministerijos Teisės ir personalo departamento Teisės taikymo skyriaus vyriausiosios specialistės E. Izokaitytės rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
Suinteresuoto asmens atstovė V. Lukaševičiūtė, atsižvelgdama, į Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje, 25 straipsnio 2 dalyje ir 30 straipsnyje nustatytą reguliavimą, teigia, kad Vyriausybė į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą įrašo tuos kultūros paminklus, kurie gali būti išsaugoti ir prieinami visuomenei tik išimtine nuosavybės teise priklausydami Lietuvos Respublikai, ir kad, prireikus kultūros paminklą išsaugoti ir padaryti prieinamą visuomenei, ji turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kultūros paminklus paimti visuomenės poreikiams, teisingai atlygindama. Užutrakio dvaro sodybos pastatai Vyriausybės 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“ buvo pripažinti kultūros paminklu, o 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“ įrašyti į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, taip pripažįstant, kad Užutrakio dvaro sodyba gali būti išsaugota ir prieinama visuomenei tik išimtine nuosavybės teise priklausydama Lietuvos Respublikai. Be to, pateikiamas sąrašas kitų Vyriausybės nutarimų ir poįstatyminių teisės aktų, iš kurių, pasak suinteresuoto asmens atstovės, matyti, kad valstybė, įgyvendindama Konstituciją, nuosekliai rūpinasi Užutrakio dvaro sodybos išsaugojimu, prieinamumu visuomenei, pritaikymu viešiesiems kultūriniams reprezentaciniams tikslams. Užutrakio dvaro sodybos statusas yra ypatingas – ji yra unikalus nacionalinis kompleksinis kultūros paveldo objektas, todėl negali būti skaidomas.
Suinteresuoto asmens atstovė E. Izokaitytė pateikė analogiškus ir papildomus argumentus. Pasak jos, atsižvelgiant į tai, kad valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų teisinis statusas yra reglamentuotas tiek Konstitucijoje, tiek Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme, taip pat į tai, kad Konstitucija yra tiesiogiai taikomas teisės aktas, dėl to, kad Įstatyme nėra atitinkamos nuostatos dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų, neatleidžiama nuo pareigos laikytis Konstitucijos, todėl toks objektas, teisės aktų nustatyta tvarka pripažintas valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektu, negali būti perleidžiamas privačion nuosavybėn. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nėra reguliuojamos valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo sudarymo sąlygos, joje nėra numatyta kitų apribojimų, kurie galėjo būti taikomi priimant ginčijamą Vyriausybės nutarimą. Todėl ši įstatymo norma negali būti teisinis pagrindas kvestionuoti ginčijamą Vyriausybės nutarimą. Užutrakio dvaro sodyba pagrįstai buvo įrašyta į ginčijamu Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintą sąrašą, nes ją sudarantys pastatai atitiko visas Įstatymo 15 straipsnio 3 punkte nustatytas sąlygas. Be to, sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į Užutrakio dvaro sodybą priėmimo metu galiojo teisės aktai, nustatantys, kad ji negali būti privatizuota, nes išimtinės nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovas Seimo narys J. Dautartas iš esmės pakartojo savo ir Seimo nario V. Kurpuveso rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovė J. Kalinauskienė iš esmės pakartojo Vyriausybės atstovės V. Lukaševičiūtės rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, Vyriausybės atstovė E. Izokaitytė iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus ir abi atsakė į Konstitucinio Teismo teisėjų klausimus.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
Dėl Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnio, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) atitikties Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia prašo ištirti, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis, 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, juose nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie sensu stricto neatitinka nustatytųjų išpirkimo sąlygų, neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
2. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje „Valstybės išperkami ūkinės-komercinės paskirties pastatai“ nustatyta:
„Ūkinės-komercinės paskirties pastatai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie:
1) yra iš esmės perstatyti (rekonstruoti) taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo;
3. Taigi Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant ūkinės-komercinės paskirties pastatus valstybė išperka iš piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į šiuos pastatus.
4. Įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) „Valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai“ nustatyta:
„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu:
1) iš esmės yra pertvarkyti taip, kad pakeista daugiau kaip 50 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo bendrojo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo, jei visas bendras plotas 30 procentų viršija buvusįjį;
3) yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas ir naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams. Šių patalpų sąrašą tvirtina Vyriausybė;
5. Taigi Įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) yra nustatytos sąlygos, kurioms esant gyvenamuosius namus, jų dalis, butus valstybė išperka iš piliečių, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į juos.
6. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis, 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. redakcija).
Pareiškėjas nurodo, kad visi jo nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčo objektu esantys pastatai yra įrašyti į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Iš administracinės bylos, kurioje priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą, medžiagos matyti, kad joje nagrinėjamas teisinis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, nurodytus Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintame valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąraše. Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nustatyta, kad minėtą sąrašą tvirtina Vyriausybė.
Taigi šioje konstitucinės justicijos byloje pirmiausia būtina ištirti, ar tiek, kiek nurodė pareiškėjas, Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktas neprieštarauja Konstitucijai.
7. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia prašo ištirti, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnis (2003 m. spalio 14 d. redakcija) tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie sensu stricto neatitinka nustatytųjų išpirkimo sąlygų, neprieštarauja Konstitucijai.
Pareiškėjo nuomone, dėl to, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) yra įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybė gali išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ir nenumatyta jokia galimybė valstybei išpirkti reikšmingus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, jeigu nėra tenkinamos kitos šiame straipsnyje numatytos sąlygos, yra neužtikrinama valstybinės reikšmės kultūros objektų apsauga, ir tai yra Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga.
Taigi pareiškėjas ginčija, jo manymu, šiame įstatyme esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas šiame teisės akte įstatymų leidėjo nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia.
8. Įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) „Valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai“ nustatyta:
„Gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu: <...>
9. Taigi Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte yra numatytos trys sąlygos, kada valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus: 1) gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas; 2) šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams; 3) patalpos nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė.
Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nėra expressis verbis nurodyta, kad valstybė išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, jeigu jie yra nekilnojamojo kultūros paveldo objektai.
10. Aiškinant Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad šiame straipsnyje vartojama sąvoka „gyvenamieji namai“ aiškintina atsižvelgiant inter alia į istorinį kontekstą, t. y. į iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto gyvenamųjų namų nusavinimo susiklosčiusius santykius. Šiame kontekste pažymėtina, kad nekilnojamojo turto neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo metu buvo nusavinami labai įvairūs gyvenamieji namai: namai, skirti tik gyvenimui, vasarvietės, poilsiavietės, sodybos, palivarkai, dvarai ir pan. Taigi buvo nacionalizuojami tiek pavieniai namai, tiek kompleksai – gyvenamasis namas ir kiti pastatai, su gyvenamuoju namu susiję ūkiniais, technologiniais ar kitokiais funkciniais ryšiais. Kompleksą sudarantys pastatai buvo skirti gyvenamajame name gyvenančių asmenų poreikiams tenkinti ir traktuojami kaip visuma. Nacionalizuojant kartu su pastatais, kuriuose buvo gyvenamosios paskirties patalpos, paprastai buvo nusavinami ir kiti komplekso pastatai, kuriuose buvo kitokios nei gyvenamosios paskirties patalpos.
11. Įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) „Valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai“ nustatytas teisinis reguliavimas aiškintinas atsižvelgiant ir į Lietuvos Respublikos civilinį kodeksą (2000 m. liepos 18 d. redakcija), kuriame nustatyti inter alia daiktinės teisės pagrindai. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste paminėtinos šios Civilinio kodekso ketvirtosios knygos „Daiktinė teisė“ nuostatos:
– pagrindiniais daiktais laikomi daiktai, galintys būti savarankiškais teisinių santykių objektais (4.12 straipsnis);
– antraeiliais daiktais laikomi tik su pagrindiniais daiktais egzistuojantys arba pagrindiniams daiktams priklausantys, arba kitaip su jais susiję daiktai (4.13 straipsnio 1 dalis);
– antraeiliai daiktai skirstomi į esmines pagrindinio daikto dalis, į gaunamus iš pagrindinio daikto vaisius, produkciją ir pajamas, į pagrindinio daikto priklausinius (4.13 straipsnio 2 dalis);
– antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (4.14 straipsnio 1 dalis);
– kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai (4.14 straipsnio 2 dalis);
– priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu (4.19 straipsnio 1 dalis).
12. Apibendrinant nurodytas Civilinio kodekso nuostatas pažymėtina, kad savarankiškais teisinių santykių objektais yra pagrindiniai daiktai, o pagrindinio daikto priklausinius – savarankiškus pagrindiniam daiktui tarnauti skirtus antraeilius daiktus, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu, ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.
Šiame kontekste pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas teisės normas dėl daiktų, kaip priklausinių, teisinio statuso, yra konstatavęs, kad „priklausiniu pripažįstamas daiktas, skirtas tarnauti pagrindiniam daiktui ir susijęs su juo bendra ūkine paskirtimi, taigi tarp pagrindinio daikto ir jam tarnaujančio daikto turėtų būti funkcinis ryšys, t. y. tarnaujantis daiktas būtų skirtas tenkinti pagrindinio daikto poreikiams“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad „funkcinio ryšio buvimui neturi lemiamos įtakos fizinis ryšys, tačiau tam, kad funkcinis ryšys būtų pripažintas teisiškai reikšmingu, jis turi būti nuolatinio pobūdžio ir pasižymėti ne tik kito daikto naudojimu, bet ir nuolatiniu tarnavimu pagrindiniam daiktui“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-448/2001, 2003 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1002/2003, 2004 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2004, 2006 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-453/2006 ir kt.).
13. Įstatymo 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) nustatytą teisinį reguliavimą aiškinant kartu su minėtomis Civilinio kodekso nuostatomis pažymėtina, kad valstybės išperkami nekilnojamojo turto objektai yra ne tik gyvenamieji namai, jų dalys, butai, bet ir buvę jų priklausiniai, jeigu jie tokie išliko nuosavybės teisių į gyvenamąjį namą atkūrimo metu.
14. Pažymėtina, kad pagal Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktą valstybė išperka tik tokius gyvenamuosius namus, jų dalis ar butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas, šios patalpos yra naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams ir yra nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė.
15. Apibendrinant konstatuotina, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija), gali būti išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai, atitinkantys šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, ir gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo sudarę ir nuosavybės teisių atkūrimo metu sudarantys vieną funkcinį kompleksą.
16. Minėta, kad pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Konstitucinis Teismas tiria, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie sensu stricto neatitinka Įstatymo nustatytų išpirkimo sąlygų, neprieštarauja inter alia Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 daliai.
16.1. Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga.“
Aiškindamas Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalyje nustatytą reguliavimą Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad kultūros valstybinis rėmimas ir apsauga yra svarbi valstybės funkcija, viešasis interesas, taip pat kad Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalies nuostatos yra imperatyvios: jose ne tik yra nurodyta, kad kultūra turi būti remiama, o kultūros paminklai bei vertybės turi būti saugomi, bet ir yra įtvirtintas subjektas, turintis ir negatyvias, ir pozityvias pareigas užtikrinti, kad kultūra būtų remiama ir kultūros paminklai bei vertybės būtų saugomi, – būtent valstybė (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
16.2. Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalyje (2003 m. sausio 23 d. redakcija) nustatyta: „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai.“
Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog Konstitucijos 47 straipsnio 1 dalies nuostata, kad Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai, reiškia, kad nurodytieji objektai nuosavybės teise gali priklausyti tik valstybei, išskyrus iš pačios Konstitucijos kylančias išimtis; valstybė (jos institucijos, pareigūnai) negali priimti jokių sprendimų, kuriais remiantis minėti objektai iš valstybės nuosavybės pereitų kitų subjektų nuosavybėn (išskyrus tuos atvejus, kai pati Konstitucija tai leidžia) (Konstitucinio Teismo 2005 m. liepos 8 d. nutarimas).
16.3. Minėta ir tai, kad administracinėje byloje, kurioje priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą, sprendžiamas teisinis ginčas dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo.
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, savininko teisėtas lūkestis atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą nereiškia, kad visais atvejais nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą turi būti atkurtos tokį turtą grąžinant natūra, galimos ir tokios teisinės situacijos, kai buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).
17. Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad visuomenės poreikiai, dėl kurių buvusiems savininkams nėra grąžinamas natūra išlikęs nekilnojamasis turtas, gali būti labai įvairūs. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad visuomenės poreikių, dėl kurių vykdant restituciją tam tikras turtas nėra grąžinamas natūra, bet yra valstybės išperkamas, samprata yra daug platesnė negu Konstitucijos 23 straipsnio 3 dalyje vartojamos sąvokos „visuomenės poreikiai“ turinys (Konstitucinio Teismo 2007 m. liepos 5 d. nutarimas).
Šiame kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, visuomenės poreikiai, kuriems įstatymo nustatyta tvarka ir teisingai atlyginant gali būti paimama nuosavybė, – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti; paimant nuosavybę visuomenės poreikiams turi būti siekiama pusiausvyros tarp įvairių visos visuomenės bei jos narių teisėtų interesų; visuomenės poreikiai, kuriems paimama nuosavybė, – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti visuomenės poreikiai dėl konkretaus nuosavybės objekto (Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d., 2003 m. kovo 4 d. nutarimai).
Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal įstatymą buvusiems savininkams natūra gali būti negrąžinamas tik toks išlikęs nekilnojamasis turtas, kuris naudojamas visos visuomenės ar jos dalies, o ne atskirų asmenų poreikiams, inter alia naudojamas švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms.
18. Sprendžiant, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktas pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Konstitucijai, pažymėtina, kad, kaip minėta šiame Konstitucinio Teismo nutarime, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte yra numatytos trys sąlygos, kai valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus: 1) gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas; 2) šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams; 3) patalpos nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija), gali būti išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai, atitinkantys šiame straipsnyje nustatytas sąlygas, ir gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo sudarę ir nuosavybės teisių atkūrimo metu sudarantys vieną funkcinį kompleksą.
Taigi, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas, kai šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams ir yra nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė, bei tokių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausinius, kurie iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo su tuo gyvenamuoju namu, jo dalimi ar butu sudarė ir nuosavybės teisių į juos atkūrimo metu sudaro vieną funkcinį kompleksą, jeigu buvęs gyvenamasis namas, jo dalis, butas ir jų priklausiniai kaip visuma naudojami inter alia švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms, t. y. visuomenės poreikiams, ir yra sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė. Vadinasi, pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti ir tokius pastatus, kurie yra valstybės išperkamo buvusio gyvenamojo namo, jo dalies, buto priklausiniai ir yra būtini visuomenės poreikiams, t. y. naudojami inter alia švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms.
19. Minėta, kad pareiškėjas ginčija, jo manymu, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) esančią legislatyvinę omisiją – tai, kas įstatymų leidėjo šiame straipsnyje nėra nustatyta, nors, pareiškėjo manymu, pagal Konstituciją turėtų būti nustatyta, t. y. prašyme ginčijama tokia teisinio reguliavimo spraga, kurią, pareiškėjo nuomone, Konstitucija draudžia. Minėta ir tai, kad, pareiškėjo nuomone, dėl to, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnyje (2003 m. spalio 14 d. redakcija) įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybė gali išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, ir nenumatyta jokia galimybė valstybei išpirkti reikšmingus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, jeigu sensu stricto nėra tenkinamos kitos šiame straipsnyje numatytos sąlygos, yra neužtikrinama valstybinės reikšmės kultūros objektų apsauga.
19.1. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, jog teisės spraga, inter alia legislatyvinė omisija, visuomet reiškia, kad atitinkamų visuomeninių santykių teisinis reguliavimas apskritai nei eksplicitiškai, nei implicitiškai nėra nustatytas nei tam tikrame teisės akte (jo dalyje), nei kuriuose nors kituose teisės aktuose, tačiau poreikis tuos visuomeninius santykius teisiškai sureguliuoti yra, o legislatyvinės omisijos atveju tas teisinis reguliavimas turi būti nustatytas būtent tame teisės akte (būtent toje jo dalyje), nes to reikalauja kuris nors aukštesnės galios teisės aktas, inter alia pati Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2008 m. lapkričio 5 d. sprendimai, 2009 m. kovo 2 d., 2009 m. birželio 22 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2010 m. rugsėjo 29 d., 2010 m. lapkričio 29 d., 2011 m. birželio 21 d. nutarimai).
19.2. Šiame nutarime yra konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti ir tokius pastatus, kurie yra valstybės išperkamo buvusio gyvenamojo namo, jo dalies, buto priklausiniai ir yra būtini visuomenės poreikiams, inter alia jie turi būti naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams. Taigi pagal šį teisinį reguliavimą gali būti išperkami ir kultūros paveldo objektais esantys pastatai, inter alia valstybės išperkamo buvusio gyvenamojo namo, jo dalies, buto priklausiniai.
Vadinasi, priešingai nei nurodo pareiškėjas, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte pareiškėjo nurodyta apimtimi nėra legislatyvinės omisijos, t. y. teisės spragos, kurią draudžia Konstitucija.
Taigi nėra pagrindo teigti, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek jame nėra eksplicitinių nuostatų, skirtų kultūros paveldo objektais esančių pastatų, kurie yra valstybės išperkamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, išpirkimui reglamentuoti, prieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, kurioje nustatyta: „Valstybė remia kultūrą ir mokslą, rūpinasi Lietuvos istorijos, meno ir kitų kultūros paminklų bei vertybių apsauga“, 47 straipsnio 1 daliai (2003 m. sausio 23 d. redakcija), kurioje nustatyta: „Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklauso: žemės gelmės, taip pat valstybinės reikšmės vidaus vandenys, miškai, parkai, keliai, istorijos, archeologijos ir kultūros objektai“, konstituciniam teisinės valstybės principui.
20. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktas tiek, kiek jame nėra eksplicitinių nuostatų, skirtų kultūros paveldo objektais esančių pastatų, kurie yra valstybės išperkamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, išpirkimui reglamentuoti, neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
21. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas inter alia prašo ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis.
22. Pareiškėjo nuomone, dėl to, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas atvejų, kada valstybė gali išpirkti ūkinės-komercinės paskirties pastatus, ir nenumatyta jokia galimybė valstybei išpirkti reikšmingus nekilnojamojo kultūros paveldo objektus, jeigu nėra tenkinamos kitos šiame straipsnyje numatytos sąlygos, yra neužtikrinama valstybinės reikšmės kultūros objektų apsauga, ir tai yra Konstitucijai prieštaraujanti teisės spraga.
23. Minėta ir tai, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnyje yra nustatytos sąlygos, kurioms esant iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, valstybė išperka ūkinės-komercinės paskirties pastatus.
24. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime yra konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti ir tokius pastatus, kurie yra valstybės išperkamo buvusio gyvenamojo namo, jo dalies, buto priklausiniai ir yra būtini visuomenės poreikiams, inter alia jie turi būti naudojami švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams. Šiame nutarime minėta, kad administracinėje byloje, kurioje priimta nutartis kreiptis į Konstitucinį Teismą, nagrinėjamas teisinis ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, nurodytus vadovaujantis Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsniu (2003 m. spalio 14 d. redakcija) Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintame valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąraše. Vadinasi, Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis pareiškėjo nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas.
25. Taigi pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnio, kuris šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas.
26. Pagal Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalį tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teisėjas sustabdo šios bylos nagrinėjimą ir kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 1 dalį teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tuo atveju, jei yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai.
27. Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 13 d. sprendime konstatavo, kad teismo kreipimasis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti teisės akto atitiktį aukštesnės galios teisės aktui, inter alia Konstitucijai, ir tos atitikties tyrimas nėra savitiksliai dalykai, teismo kreipimosi į Konstitucinį Teismą, kaip konstitucinio instituto, paskirtis – užtikrinti, kad bus įvykdytas teisingumas.
Konstitucinis Teismas savo aktuose yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją bendrosios kompetencijos ar pagal Konstitucijos 111 straipsnio 2 dalį įsteigtas specializuotas teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti ir spręsti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris konstitucinis įstatymas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai ir konstituciniams įstatymams neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis), taip pat Seimo statutas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams, Seimo statutui neprieštarauja ne bet kuris Seimo poįstatyminis teisės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Respublikos Prezidento aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje, ar Konstitucijai, konstituciniams įstatymams ir įstatymams neprieštarauja ne bet kuris Vyriausybės aktas (jo dalis), bet tik tas, kuris turi būti taikomas atitinkamoje teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d., 2009 m. spalio 29 d. sprendimai).
Kartu pažymėtina, kad pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja toks įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris neturėtų (negalėtų) būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 22 d., 2007 m. birželio 27 d., 2007 m. liepos 5 d. sprendimai, 2007 m. spalio 24 d. nutarimas, 2009 m. spalio 29 d. sprendimas).
Taigi pagal Konstituciją ir Konstitucinio Teismo įstatymą teismas į Konstitucinį Teismą gali kreiptis su prašymu ištirti, ar Konstitucijai neprieštarauja ne bet kuris įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), o tik tas įstatymas (jo dalis) ar kitas teisės aktas (jo dalis), kuris turėtų būti taikomas to teismo nagrinėjamoje byloje.
28. Minėta, kad pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas administracinėje byloje priėmė nutartį sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl inter alia Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnio, kuris šioje nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi būti taikomas. Taigi pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamoje administracinėje byloje neturi locus standi kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai.
29. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 1 dalies 1 punktą Konstitucinis Teismas savo sprendimu atsisako nagrinėti prašymą ištirti teisės akto atitiktį Konstitucijai, jeigu prašymas paduotas institucijos ar asmens, neturinčio teisės kreiptis į Konstitucinį Teismą, o pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 69 straipsnio 3 dalį, jeigu atsisakymo nagrinėti prašymą pagrindai buvo nustatyti pradėjus nagrinėti bylą Konstitucinio Teismo posėdyje, priimamas sprendimas nutraukti bylą.
30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus šios konstitucinės justicijos bylos dalis pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 14 straipsnis tiek, kiek, pasak pareiškėjo, jame nenumatyta galimybė valstybei išpirkti tuos nekilnojamojo kultūros paveldo objektais pripažįstamus pastatus, kurie sensu stricto neatitinka nustatytų išpirkimo sąlygų, neprieštarauja Konstitucijos 42 straipsnio 2 daliai, 47 straipsnio (2003 m. sausio 23 d. redakcija) 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, nutrauktina.
II
Dėl Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) atitikties Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
1. Pareiškėjas – Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. gegužės 14 d. nutarimo Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ 2 punktas tiek, kiek į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti ir tie Trakuose, Užtrakio g., esantys pastatai, kurie iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ar butai, neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
2. Vyriausybė, vadovaudamasi Įstatymo 15 straipsniu, 1999 m. kovo 30 d. priėmė nutarimą Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (įsigaliojo 1999 m. balandžio 8 d.), kuriuo patvirtino valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą. Šiame sąraše nurodomi namų ir patalpų adresas, bendrasis plotas kvadratiniais metrais ir institucija, įstaiga, įmonė, organizacija, kuri naudojasi patalpomis.
Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 buvo ne kartą keičiamas arba papildomas.
Vyriausybė 2004 m. gegužės 14 d. priėmė nutarimą Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“ (įsigaliojo 2004 m. gegužės 21 d.), kuriuo pakeitė Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 patvirtintą ir vėlesniais nutarimais pakeistą bei papildytą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą, o šio nutarimo 2 punktu šį sąrašą papildė nauju skyriumi, kurį išdėstė taip:
„Trakų rajonas
Užtrakio g. 1, Trakai, 288,49, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 2, Trakai, 73,45, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 3, Trakai, 282,24, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 4, Trakai, 148,37, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 5, Trakai, 233,09, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 7, Trakai, 231,19, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 8, Trakai, 688,37, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 8A, Trakai, 243,4, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 10, Trakai, 91,59, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 12A, Trakai, 277,25, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 17, Trakai, 1539,19, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija
Užtrakio g. 21, Trakai, 44,1, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija.“
Taigi Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintame sąraše inter alia yra nurodyti valstybės išperkamų iš piliečių namų ir patalpų, esančių Trakuose, Užtrakio g., adresai, šių patalpų bendrasis plotas kvadratiniais metrais ir institucija, kuri naudojasi patalpomis (Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija).
Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintas valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašas buvo keičiamas ir (arba) papildomas, tačiau šio sąrašo skyrius „Trakų rajonas“ keičiamas arba papildomas nebuvo.
3. Pareiškėjas ginčija Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) atitiktį Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti ir tie Trakuose, Užtrakio g., esantys pastatai, kurie, pasak pareiškėjo, iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ar butai „(pastatas – Valgykla (unikalus Nr. 7998-2013-7019, Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 1), pastatas – Spirito varyklos sandėlis (unikalus Nr. 7989-7000-4011, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 4), pastatas – Baras (unikalus Nr.7997-8019-5015, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 5), pastatas – Spirito varykla (unikalus Nr. 7989-6000-2012, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 8), ir pastatas – Sandėlis (unikalus Nr. 7990-2000-8013, adresu Trakų r. sav., Trakų m., Užtrakio g. 12A)“.
Pareiškėjo nutartyje, kuria kreiptasi į Konstitucinį Teismą, nurodyti pastatai Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintame sąraše įvardyti taip: „Užtrakio g. 1, Trakai, 288,49, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija“, „Užtrakio g. 4, Trakai, 148,37, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija“, „Užtrakio g. 5, Trakai, 233,09, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija“, „Užtrakio g. 8, Trakai, 688,37, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija“, „Užtrakio g. 12A, Trakai, 277,25, Trakų istorinio nacionalinio parko direkcija“.
Taigi Konstitucinis Teismas šioje konstitucinės justicijos byloje tirs, ar Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
4. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamu Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą yra įrašyti pastatai, priklausantys nekilnojamojo kultūros paveldo objektui – Užutrakio dvaro sodybai, šioje konstitucinės justicijos byloje yra būtina atskleisti teisinį reguliavimą, susijusį su Užutrakio dvaro sodybos paskirties nustatymu.
4.1. Vyriausybė 1992 m. balandžio 7 d. priėmė nutarimą Nr. 256 „Dėl buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų išsaugojimo principų atstatant nuosavybės teises, vykdant privatizavimą ir žemės reformą“. Į šiuo nutarimu patvirtintą neprivatizuotinų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą įrašyta Užtrakio dvaro sodyba.
4.2. Vyriausybė 1993 m. gruodžio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 912 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemą (parko teritorijos su funkcinėmis zonomis planą ir aiškinamąjį raštą) (1 punktas). Šios schemos skyriuje „Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schema“, 2 skirsnyje „Bendri TINP planavimo ir tvarkymo principai“, tarp vertingiausių kultūros paveldo kompleksų buvo nurodytas ir Užutrakio dvaro ansamblis. Šios schemos skyriaus „Trakų istorinio nacionalinio parko zonos“ I skirsnio „Konservacinė zona“ 2 punkto „Draustiniai“ 2.3 papunktyje inter alia buvo nustatyta, jog Užutrakio parko kraštovaizdžio architektūros draustinis apima Užutrakio dvaro ansamblį su parku pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų. Šio draustinio tikslas – saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Užutrakio dvaro sodybą, vykdyti mokslinius tyrimus; naudojimas – pažintinei rekreacijai, poilsiautojų apgyvendinimui, reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams. Šios nuostatos buvo pakeistos Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 760 „Dėl žemės valdymo teisės suteikimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 ir 1996 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 69 pakeitimo“, kurio 2 punkte buvo nustatyta:
„2.3. Užutrakio parko kraštovaizdžio architektūros draustinis apima 79,36 ha Užutrakio buvusio dvaro sodybos – G208KP teritoriją pusiasalyje tarp Galvės ir Skaisčio ežerų, iš jų 78,65 ha yra valstybės nuosavybė, o 0,71 ha – penkios privačios namų valdos.
Tikslas. Saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Užutrakio buvusio dvaro sodybą – G208KP, vykdyti mokslinius tyrimus.
Naudojimas. Pažintinei rekreacijai, poilsiautojų apgyvendinimui, reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams.
Apsaugą, naudojimą ir tvarkymą nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (Žin., 1992, Nr. 22-652), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 27 d. nutarimas Nr. 369 „Dėl buvusių dvarų ir palivarkų paminklinių sodybų apsaugos“ (Žin., 1993, Nr. 18-460), Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2000 m. birželio 5 d. įsakymu Nr. 157 patvirtintas Užutrakio buvusio dvaro sodybos – G208KP specialusis (paminklosauginis) planas ir Trakų rajono savivaldybės 2001 m. kovo 14 d. sprendimu Nr. 33 patvirtintas Užutrakio buvusio dvaro sodybos – G208KP detalusis planas.“
4.3. Vyriausybė 1994 m. liepos 14 d. priėmė nutarimą Nr. 598 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo“, kuriuo nutarė: „Pritarti Paminklotvarkos departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos parengtam valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašui, į kurį įrašyti 503 Lietuvos Respublikos istorijos ir kultūros paminklai“ (1 punktas).
4.4. Vyriausybė 1996 m. sausio 11 d. priėmė nutarimą Nr. 69 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro ansamblio paskirties“, kuriuo nutarta pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms šiuos Užutrakio buvusio dvaro ansamblio pastatus, esančius Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje ir jo balanse: centrinius rūmus, Užtrakio g. 17, tvartą-karvidę, Užtrakio g. 1, gyvenamąjį namą, Užtrakio g. 3, gyvenamąjį namą, Užtrakio g. 7, vežiminę, Užtrakio g. 12A (1 punktas).
Vyriausybės 2002 m. gegužės 28 d. nutarimu Nr. 760 „Dėl žemės valdymo teisės suteikimo Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gruodžio 6 d. nutarimo Nr. 912 ir 1996 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 69 pakeitimo“ Vyriausybės 1996 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 69 buvo pakeistas ir nutarta pritaikyti valstybės reprezentacinėms reikmėms šiuos Užutrakio buvusio dvaro sodybos – G208KP pastatus, esančius Trakų istorinio nacionalinio parko teritorijoje ir Trakų istorinio nacionalinio parko direkcijos valdomus ir naudojamus patikėjimo teise: rūmus G208KP 1, 01A – Užtrakio g. 17; arklidę G208KP 2, 01D – Užtrakio g. 12A; keltininko namą G208KP 11, 01E – Užtrakio g. 10; ledainę G208KP 12, 01C – Užtrakio g. 21; viešbutį 01B – Užtrakio g. 15.
4.5. Vyriausybė 1999 m. birželio 9 d. priėmė nutarimą Nr. 755 „Dėl Užutrakio buvusio dvaro sodybos perspektyvinio panaudojimo (paskirties) programos metmenų patvirtinimo“, kuriuo, siekdama išsaugoti vieną iškiliausių Lietuvos XIX–XX amžiaus dvarų su garsiu landšaftiniu prancūzų kraštovaizdžio architekto E. F. Andrė suprojektuotu parku, patvirtino Užutrakio buvusio dvaro sodybos perspektyvinio panaudojimo (paskirties) programos metmenis. Programos metmenų tikslas – „sukurti Užutrakio buvusio dvaro sodybos perspektyvinio funkcionavimo modelį, kad ši kompleksiškai sutvarkyta nekilnojamoji kultūros vertybė įkūnytų valstybės reprezentacinio ir atviro visuomenei kultūros centro idėją, bei pasiūlyti būdus, kaip tokį modelį realizuoti“ (Užutrakio buvusio dvaro sodybos perspektyvinio panaudojimo (paskirties) programos metmenų 3 punktas).
4.6. Vyriausybė 1999 m. gruodžio 23 d. priėmė nutarimą Nr. 1465 „Dėl nekilnojamųjų kultūros vertybių paskelbimo kultūros paminklais“, kuriuo Užutrakio dvaro sodyba paskelbta kultūros paminklu.
4.7. Vyriausybė 2000 m. balandžio 4 d. priėmė nutarimą Nr. 388 „Dėl Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatų patvirtinimo“, kuriuo patvirtintuose Trakų istorinio nacionalinio parko nuostatuose įtvirtintas vienas iš Trakų istorinio nacionalinio parko uždavinių – saugoti, tvarkyti ir prižiūrėti Užutrakio dvaro ansamblį, sudaryti sąlygas naudoti kompleksą reprezentaciniams Lietuvos valstybės ir atviro visuomenei kultūros centro tikslams, kaupti Užutrakyje dendrologinę kolekciją mokslo, ekologinio švietimo ir E. F. Andrė parkų atkūrimo tikslais (5.3 papunktis).
4.8. Kaip minėta, Vyriausybė 2004 m. gegužės 14 d. priėmė pareiškėjo ginčijamą nutarimą Nr. 584 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo Užutrakio dvaro sodybos pastatai įrašyti į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą.
4.9. Vyriausybė 2005 m. spalio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 1109 „Dėl Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos patvirtinimo“, kuriuo patvirtino Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepciją (1 punktas) bei pripažino netekusiais galios ankstesnius, šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėtus, Vyriausybės nutarimus arba kai kurias nutarimų nuostatas (Vyriausybės 1996 m. sausio 11 d. nutarimo Nr. 69 1–3 punktus; 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 755 ir jį pakeitusį 2002 m. gegužės 28 d. nutarimą Nr. 761; 2002 m. gegužės 28 d. nutarimo Nr. 760 3 punktą) (2 punktas). Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai (visuomenės kultūrinio ir pažintinio turizmo poreikiams) koncepcijos tikslas – nustatyti Užutrakio dvaro sodybos panaudojimo viešajai turizmo infrastruktūrai modelį, kuris galėtų būti įgyvendinamas naudojant Europos Sąjungos struktūrinių fondų finansinę paramą (minėtos koncepcijos 2 punktas). Šios koncepcijos 4 punkte nurodyta, kad Užutrakio dvaro sodybą sudaro daugiafunkcinė, visuomeninė-kultūrinė ir aktyvaus poilsio dalys. Koncepcijos 5 punkte nustatyta: „Daugiafunkcinės paskirties teritorija – tai vertingiausia ir geriausiai išlikusi centrinė parko dalis. Jos centras – daugiafunkciniai rūmai su parteriu ir terasa. Ši sodybos dalis skirtina kultūriniam ir pažintiniam turizmui, kultūriniams ir valstybinės reikšmės renginiams.“
4.10. Vyriausybė 2007 m. vasario 7 d. priėmė nutarimą Nr. 193 „Dėl išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų ir pastatų ir patalpų, skirtų saugoti ir eksponuoti kilnojamąsias kultūros vertybes, sąrašų patvirtinimo“, kuriuo patvirtino išskirtinę kultūrinę vertę turinčių nekilnojamojo kultūros paveldo objektų – kultūros paveldo statinių – sąrašą. Šiame sąraše įrašyta Užutrakio dvaro sodyba, nurodyti konkretūs sodybos pastatai ir tai, kad šios sodybos savininkas – Lietuvos Respublika.
4.11. Vyriausybė 2007 m. birželio 19 d. priėmė nutarimą Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“, kuriuo patvirtino valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą (1 punktas) ir pripažino netekusiu galios Vyriausybės 1994 m. liepos 14 d. nutarimą Nr. 598 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo“. Į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą buvo įrašyta ir Užutrakio dvaro sodyba, išvardyti konkretūs sodybos pastatai (aštuoni), inter alia pastatas – kultūros rūmai, ir nurodyta, kad šios sodybos savininkas – Lietuvos Respublika.
Vyriausybė 2009 m. gegužės 27 d. priėmė nutarimą Nr. 522 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarimo Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“ pakeitimo“, kuriuo pakeitė valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą, patvirtintą Vyriausybės 2007 m. birželio 19 d. nutarimu Nr. 659 „Dėl valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašo patvirtinimo“, ir išdėstė jį nauja redakcija. Valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąraše (2009 m. gegužės 27 d. redakcija) įrašyta dvylika Užutrakio dvaro sodybos pastatų.
5. Apibendrinant minėtais Vyriausybės nutarimais nustatytą teisinį reguliavimą konstatuotina, kad Užutrakio dvaro sodybai kaip kompleksui nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo valstybė skiria ypatingą dėmesį. Šiai kultūros vertybei išsaugoti imamasi įvairių teisinių apsaugos priemonių. Dar 1992 m. Užutrakio dvaro sodyba kaip kompleksas įtraukta į neprivatizuojamų buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų sąrašą. Užutrakio dvaro sodyba pritaikoma naudoti kultūriniam ir pažintiniam turizmui, kultūriniams ir valstybinės reikšmės renginiams, t. y. kultūros reikmėms.
6. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip ne kartą yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai). Vyriausybę pagal Konstituciją saisto ir jos pačios priimti nutarimai; kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 23 d., 2007 m. rugpjūčio 13 d. nutarimai).
7. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje tiriama, ar Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja inter alia Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
8. Pareiškėjo nuomone, Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti ir pastatai (valgykla, spirito varyklos sandėlis, baras, spirito varykla ir sandėlis), kurie iki nacionalizacijos nebuvo gyvenamieji namai, jų dalys ar butai; taigi, pareiškėjo nuomone, šie pastatai sensu stricto nepatenka į pagal Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktą išperkamų pastatų kategoriją.
9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime minėta, kad Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte yra numatytos trys sąlygos, kada valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, išperka gyvenamuosius namus, jų dalis, butus: 1) gyvenamieji namai, jų dalys, butai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas; 2) šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms ar globos namams; 3) patalpos nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė.
Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal teisinį reguliavimą, nustatytą Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte, valstybė iš piliečių, turinčių teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, gali išpirkti gyvenamuosius namus, jų dalis, butus, kurie yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas, kai šios patalpos naudojamos švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams ir yra nurodytos sąraše, kurį tvirtina Vyriausybė, ir tokių gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausinius, kurie iki nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo su tuo gyvenamuoju namu, jo dalimi, butu sudarė ir nuosavybės teisių į juos atkūrimo metu sudaro vieną funkcinį kompleksą, jeigu buvęs gyvenamasis namas, jo dalis, butas ir jo priklausiniai kaip visuma naudojami inter alia švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms, t. y. visuomenės poreikiams, ir yra Vyriausybės patvirtintame sąraše.
10. Iš konstitucinės justicijos bylos medžiagos matyti, kad pastatai, į kuriuos prašoma atkurti nuosavybės teises, istoriškai yra Užutrakio dvaro rūmų priklausiniai, Užutrakio dvaro sodybos sudedamosios dalys. Užutrakio dvaro rūmai yra pertvarkyti į negyvenamąsias patalpas (kultūros rūmus) ir kartu su priklausiniais (kitais Užutrakio dvaro sodybos teritorijoje esančiais pastatais) naudojami kultūros reikmėms. Todėl Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintame sąraše nurodyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, atitinka Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nustatytas sąlygas.
Taigi Vyriausybė pagal Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punkte nustatytą teisinį reguliavimą 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) galėjo į valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti minėtus Užutrakio dvaro sodybos pastatus, kurie yra kompleksinio kultūros paveldo objekto sudedamoji dalis.
11. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
12. Minėta, kad šioje konstitucinės justicijos byloje pagal pareiškėjo – Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo prašymą Konstitucinis Teismas inter alia tirs, ar Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimu Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) patvirtintas valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašas tiek, kiek į jį įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai.
Šis prašymas grindžiamas tais pačiais argumentais, kaip ir prašymas ištirti Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimo Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) atitiktį tam tikra apimtimi Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
13. Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytiems piliečiams nuosavybės teisės į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkuriamos grąžinant juos natūra, išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus.“
Taigi Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 dalyje yra nustatytas piliečių nuosavybės teisių į gyvenamuosius namus, jų dalis, butus atkūrimo būdas (grąžinimas natūra) ir šio būdo taikymo išimtis („išskyrus pagal šio įstatymo 15 straipsnį valstybės išperkamus gyvenamuosius namus, jų dalis, butus“).
14. Konstatavus, kad ginčijamas Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) pareiškėjo nurodyta apimtimi neprieštarauja Įstatymo 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui, remiantis tais pačiais argumentais konstatuotina ir tai, kad šiuo nutarimu patvirtintas sąrašas atitinkama apimtimi neprieštarauja ir Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai.
15. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija) tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56, 69 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija; Žin., 2003, Nr. 101-4542) 3 punktas tiek, kiek jame nėra eksplicitinių nuostatų, skirtų kultūros paveldo objektais esančių pastatų, kurie yra valstybės išperkamų gyvenamųjų namų, jų dalių, butų priklausiniai, išpirkimui reglamentuoti, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. 356 „Dėl valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašo patvirtinimo“ (2004 m. gegužės 14 d. redakcija; Žin., 1999, Nr. 31-890; 2004, Nr. 82-2941) tiek, kiek į juo patvirtintą valstybės išperkamų iš piliečių gyvenamųjų namų, jų dalių ir butų, pertvarkytų į negyvenamąsias patalpas ir naudojamų švietimo, sveikatos apsaugos, kultūros, mokslo reikmėms bei globos namams, sąrašą įrašyti pastatai, esantys Trakuose, Užtrakio g. 1, 4, 5, 8, 12A, neprieštarauja Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija) 8 straipsnio 1 daliai, 15 straipsnio (2003 m. spalio 14 d. redakcija) 3 punktui.
3. Nutraukti bylos dalį dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (1997 m. liepos 1 d. redakcija; Žin., 1997, Nr. 65-1558) 14 straipsnio atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Bieliūnas
Toma Birmontienė
Pranas Kuconis
Gediminas Mesonis
Ramutė Ruškytė
Egidijus Šileikis
Algirdas Taminskas
Romualdas Kęstutis Urbaitis
Dainius Žalimas