ŽURNALISTŲ ETIKOS INSPEKTORIAUS
S P R E N D I M A S
DĖL TELEVIZIJOS LAIDOJE „ŽINIOS“ (LNK, 2009-10-27) PASKELBTOS INFORMACIJOS
2012 m. gegužės 22 d. Nr. SPR-48
Vilnius
Š. m. sausio 20 d. žurnalistų etikos inspektorė gavo Dariaus Petraičio (toliau – Pareiškėjas) skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27, toliau – televizijos laida) paskelbtos informacijos.
Pareiškėjas skunde teigia, kad televizijos laidoje paskelbtuose teiginiuose „Prokurorai susidomėjo kauniečiu teisininku Dariumi Petraičiu, įsidarbinusiu devyniose darbovietėse“, „Petraitį ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo keturiose Kauno savivaldybei pavaldžiose sveikatos priežiūros įstaigose, dviejų kitų savivaldybių įstaigose ir trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbta tikrovės neatitinkanti ir jo garbę bei orumą žeminanti informacija. Pareiškėjas prašo: 1) ištirti jo skundą; 2) priimtą sprendimą paskelbti viešai; 3) įpareigoti viešosios informacijos skleidėją paneigti tikrovės neatitinkančią informaciją.
Žurnalistų etikos inspektorė, tirdama Pareiškėjo skundą, kreipėsi į UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinę direktorę Zitą Sarakienę, prašydama paaiškinti ginčo objektu esančiuose teiginiuose paskelbtos informacijos atitikimą tikrovei įrodančias aplinkybes bei pateikti savo poziciją dėl susidariusios situacijos.
Viešosios informacijos skleidėjas savo paaiškinimuose atkreipė dėmesį į Visuomenės informavimo įstatymo 35 straipsnio 1 dalį, nustatančią, jog viešosios informacijos rengėjas ir skleidėjas privalo saugoti išspausdinto leidinio egzempliorių, audiovizualinius kūrinius ir transliuotų radijo ir (ar) televizijos programų įrašus ne trumpiau kaip vienus metus nuo tos dienos, kai informacija buvo išplatinta. Viešosios informacijos skleidėjas pažymėjo, kad nuo televizijos laidos transliacijos praėjo daugiau nei vieneri metai, todėl jos įrašas buvo ištrintas ir neįmanoma pateikti paaiškinimų dėl Pareiškėjo skundo. Viešosios informacijos skleidėjas pabrėžė, jog teiginių paskleidimo faktą privalo įrodyti Pareiškėjas ir šiuo atveju jam tenka pareiga pateikti televizijos laidos įrašą.
Š. m. vasario 27 d. Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje buvo gautas Pareiškėjo pateiktas televizijos laidos įrašas, kuris buvo persiųstas viešosios informacijos skleidėjui ir jo dar kartą paprašyta pateikti paaiškinimus dėl Pareiškėjo skundo.
Viešosios informacijos skleidėjas paaiškinimuose nurodė, kad dėl darboviečių skaičiaus ir informacijos apie Pareiškėją žurnalistai rėmėsi visa turima informacija, kuria buvo vadovautasi rengiant televizijos laidą „Žinios“ (LNK, 2009-08-25), t. y. konkretaus informacijos šaltinio iš „SODRA“ duomenų bazės „nurašyta“ informacija už kelių mėnesių laikotarpį. Be to, žurnalistai reportažo rengimo metu taip pat buvo papildomai gavę ir turėjo kai kurių Pareiškėjo darbo sutarčių kopijas, patvirtinimo raštų apie darbą kopijas, kitų dokumentų kopijas, liudijančias darbo santykių egzistavimą. Apie pradėtą ikiteisminį tyrimą ir jo turinį žurnalistai rėmėsi gautu Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009-10-21 raštu Nr. 3-10827 bei apie planuojamus procesinius veiksmus papildomai domėjosi telefonu. Vėliau pasirodžiusi oficiali informacija patvirtina, kad ketinimai apklausti buvo įvykdyti praktikoje – Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-04-22 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad Pareiškėjas buvo apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką. Žurnalistai, rengdami reportažą, rėmėsi iki tos dienos jau paskleista informacija ir tos dienos rytą pasirodžiusia informacija visose svarbiausiose visuomenės informavimo priemonėse. Visos surinktos informacijos gausa neleido abejoti šaltinių patikimumu, be to, vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu bei suformuota naujausia teismų praktika, viešosios informacijos skleidėjui neturėtų būti taikoma redakcinė atsakomybė. Viešosios informacijos skleidėjo nuomone, žurnalistai, rengdami televizijos laidą, elgėsi profesionaliai, sąžiningai, pagal galimybes ir paskleistos informacijos apimtį surinko pakankamai įrodymų, kad paskleistų informaciją apie svarbų visuomenei įvykį. Be to, žurnalistų sąžiningumą ir paskelbtos informacijos netendencingumą liudija tai, kad reportažas užbaigtas žinių vedėjos paaiškinimu Pareiškėjo naudai, apibendrinant jo poziciją ir paskelbiant teiginį „Petraitis tikina, kad visus pavestus darbus atlieka gerai ir laiku“.
Pareiškėjas skundo tyrimo metu papildomai informavo, jog viešosios informacijos skleidėjas prieš televizijos laidos paskelbimą buvo gavęs jo reikalavimą paneigti ankstesnėje televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-08-25) paskelbtą informaciją, susijusią su jo darboviečių skaičiumi. Be to, Pareiškėjo teigimu, televizijos laida buvo parengta remiantis televizijos laidos „Kakadu“ kūrėjų 2009-08-14 surinkta informacija, o televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-08-26) buvo paskelbta apie aštuonias Pareiškėjo darbovietes, todėl viešosios informacijos skleidėjas žinojo, jog yra aštuonios darbovietės, sąmoningai padidino jų skaičių ir naudojo sąvokas „darbštuolis“, „devyndarbis teisininkas“ didindamas informacijos negatyvumą. Pareiškėjo teigimu, individuali veikla pagal jokius teisės aktus negali būti traktuojama kaip darbovietė, todėl viešosios informacijos skleidėjas, nepaisydamas televizijos laidoje „Kakadu“ (LNK, 2009-08-26) paskelbtos teisingos informacijos, televizijos laidoje paskelbė dezinformaciją, nors šiai laidai ir yra taikytini išimtiniai informacijos tikslumo standartai. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis niekada neturėjo įtariamojo statuso.
Žurnalistų etikos inspektorė, Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų laikymosi požiūriu,
n u s t a t ė:
Fizinio asmens garbė ir orumas yra ginami, kai nustatoma šių faktų visuma: 1) žinių paskleidimo faktas; 2) faktas, jog paskleistos žinios yra apie pareiškėją; 3) faktas, jog paskleistos žinios yra žeminančio pobūdžio; 4) faktas, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės.
Konkrečiu atveju sprendžiant, ar visuomenės informavimo priemonėje buvo paskelbta Pareiškėjo garbę ir orumą žeminanti informacija, būtina nustatyti, ar ginčo objektu esančiuose teiginiuose buvo paskelbta žinia, ar nuomonė. Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 2 straipsnio 33 dalyje nustatyta, kad nuomonė – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais. Nuomonei netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 2 straipsnio 69 dalis nustato, kad žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas tikras faktas ar tikri (teisingi) duomenys.
Žeminančiomis žiniomis laikytinos tikrovės neatitinkančios žinios, kurios įstatymo, moralės, paprotinių normų laikymosi požiūriu pažeidžia asmens garbę ir orumą, gerą vardą visuomenėje. Tai klaidinga ir asmenį diskredituojanti informacija, kurioje teigiama apie asmens padarytą teisės, moralės ar paprotinių normų pažeidimą, negarbingą poelgį, netinkamą elgesį buityje, šeimoje, viešajame gyvenime, nesąžiningą visuomeninę, gamybinę-ūkinę, komercinę veiklą ir pan.
Pažymėtina, kad Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalis įpareigoja viešąją informaciją skelbti teisingai, tiksliai ir nešališkai. Minėto įstatymo 22 straipsnio 8 dalies 1 punkte bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad viešosios informacijos rengėjai ir žurnalistai, skleisdami informaciją visuomenei, neturi iškraipyti teisingos, nešališkos informacijos bei nuomonių ir panaudoti tai savanaudiškiems tikslams, bet turi teikti teisingas, tikslias ir nešališkas žinias.
Nagrinėjamu atveju teiginyje „Prokurorai susidomėjo kauniečiu teisininku Dariumi Petraičiu, įsidarbinusiu devyniose darbovietėse“ paskelbta konstatuojamoji informacija apie Pareiškėjo darboviečių skaičių. Nagrinėjant Pareiškėjo skundą, nustatyta, kad televizijos laidos paskelbimo metu Pareiškėjas dirbo šešiose viešosiose įstaigose, dvejose asociacijose ir vykdė individualią veiklą. Tai reiškia, kad Pareiškėjo tuo pačiu metu atliktos darbinės funkcijos (jo darbinė veikla) buvo susijusios su devynių skirtingų subjektų vykdyta veikla ir šie subjektai jam mokėjo darbo užmokestį. Viešosios informacijos skleidėjas, skelbdamas ginčo teiginį, žinojo minėtas aplinkybes ir tai, kad Pareiškėjas dirbo aštuoniose įstaigose. Šiuo atveju paskelbta informacija apie devynias darbovietes nebuvo visiškai teisinga ir tiksli, kadangi „darbovietė“ yra konkreti įstaiga – darbo, tarnybos vieta (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, Lietuvių kalbos institutas; redaktorių kolegija: Stasys Keinys (vyr. red.)...[et al.]. – 4-asis leid. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2000. – XXIV, 108 p.). Tačiau pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra ne kartą akcentavęs, jog iš viešosios informacijos skleidėjų negalima reikalauti absoliutaus informacijos tikslumo ir teisingumo, bet būtina reikalauti elgtis sąžiningai. Konkrečiu atveju, kaip matyti iš ginčo situacijos aplinkybių, viešosios informacijos skleidėjas, vadovaudamasis atitinkamų informacijos šaltinių suteikta tikra informacija, televizijos laidoje paskelbtą informaciją apie Pareiškėjo devynias darbovietes susiejo su jo vykdyta veikla devyniems konkretiems subjektams. Informacija apie Pareiškėjo darbinę veiklą devyniems subjektams atitinka tikrovę, todėl nėra pagrindo nurodyto netikslaus darboviečių (įstaigų) skaičiaus pripažinti tikrovės neatitinkančia informacija. Pažymėtina, kad Pareiškėjo argumentas apie tai, kad viešosios informacijos skleidėjas prieš televizijos laidos paskelbimą žinojo, jog ankstesnėje televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-08-25) buvo paskelbta neteisinga informacija apie jo darboviečių skaičių, yra nepagrįstas, kadangi Pareiškėjas 2009-09-01 reikalavimą „Dėl paneigimo paskelbimo“ pateikė ne viešosios informacijos skleidėjui bet kitam juridiniam asmeniui – UAB „LNK STUDIJA“. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad viešosios informacijos skleidėjas, paskelbdamas ginčo teiginį, nepažeidė Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimų.
Teiginyje „Petraitį ketinama apklausti kaip įtariamąjį“ paskelbta faktinė informacija apie planuojamą atlikti procesinį ikiteisminio tyrimo veiksmą. Vadovaujantis Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2010-04-22 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą baudžiamojoje byloje Nr. 20-2-00475-09 pateikta informacija, nustatyta, kad ikiteisminis tyrimas minėtoje baudžiamojoje byloje dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalyje, atlikimo buvo pradėtas 2009 m. spalio 21 d. Pareiškėjas šiame ikiteisminiame tyrime apklaustas kaip liudytojas apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką 2010 m. vasario 8 d. bei 2010 m. vasario 18 d. Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas, atsižvelgdamas į Kauno miesto apylinkės prokuratūros 2009-10-21 rašte Nr. 3-10827 pateiktą informaciją apie ikiteisminio tyrimo pradžią, ginčo teiginį paskelbė 2009 m. spalio 27 d., t. y. praėjus šešioms dienoms nuo ikiteisminio tyrimo pradžios ir likus daugiau nei trims mėnesiams iki Pareiškėjo apklausos. Pažymėtina, kad šiame ikiteisminiame tyrime Pareiškėjas buvo įgijęs specialiojo liudytojo, bet ne įtariamojo statusą. Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. I–8 patvirtintų Rekomendacijų dėl liudytojo apklausos Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte ir 82 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka 1 ir 2 punktuose nustatyta, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 80 straipsnio 1 punkte numatyta galimybė ikiteisminio tyrimo stadijoje asmenį, kuris gali duoti parodymus apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką, jo sutikimu apklausti kaip liudytoją; ši teisės norma yra procesinio draudimo apklausti kaip liudytoją asmenį apie savo paties galimai padarytą nusikalstamą veiką išimtis ir turi būti taikoma itin retais atvejais. Minėtų rekomendacijų 4 ir 5 punktai apibrėžia, jog šios normos paskirtis – asmens apklausos metu gauti tyrimui būtinų faktinių duomenų, kad nepažeidžiant asmens teisių būtų užtikrinta įrodomoji gautų duomenų vertė ir būtų galima priimti tolesnius proceso veiksmus, o šių faktinių duomenų šaltinis – asmuo, kurio procesinė padėtis yra sąlyginai tarpinė tarp neturinčio procesinio intereso liudytojo ir įtariamojo procesinės padėties. Konkrečiu atveju ginčo situacijos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, tirdami Pareiškėjo galimai padarytą nusikalstamą veiką, iki 2010 m. vasario 8 d. neturėjo pakankamų ir pagrįstų duomenų, suponuojančių galimybę Pareiškėjui pareikšti įtarimus ir jį apklausti kaip įtariamąjį, ir taip pat neturėjo pagrindo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą ar nutraukti pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Viešosios informacijos skleidėjas ginčo teiginio paskelbimo metu dar negalėjo žinoti, jog Pareiškėjas bus apklaustas ne kaip įtariamasis, bet kaip specialusis liudytojas. Tačiau ginčo teiginyje paskleistą informaciją viešosios informacijos skleidėjui galėjo suponuoti gauta oficiali informacija apie ikiteisminio tyrimo pradžią dėl galimai Pareiškėjo padarytos nusikalstamos veikos ir nekonkreti bei neaiški informacija apie ikiteisminio tyrimo pareigūnų ketinimus ir jų veiksmus nustatant nusikalstamos veikos subjektą. Įvertinant tokias informacijos paskelbimo aplinkybes, darytina išvada, kad konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas, paskelbdamas apie ketinamą atlikti Pareiškėjo kaip įtariamojo apklausą, sąžiningai suklydo. Ir nors, atsižvelgiant į tai, kad žurnalistai nėra teisinį išsilavinimą turintys asmenys, galintys išsamiai žinoti ir tinkamai suvokti ikiteisminio tyrimo eigą ir veiksmus, minėtas suklydimas laikytinas sąžiningu, jis nepašalina viešosios informacijos skleidėjo pareigos įsitikinti ketinamos skelbti informacijos tikslumu (teisingumu) prieš paskelbiant ją viešai. Tokių viešosios informacijos skleidėjo veiksmų neatlikimas sąlygoja Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimą.
Pažymėtina, kad televizijos laidoje buvo paskelbta informacija apie tai, jog yra pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl Pareiškėjo veiklos ir nurodytos galimos nusikalstamos veikos aplinkybės. Tokia informacija pagal savo pobūdį Pareiškėjo atžvilgiu yra negatyvi, tačiau teiginyje „Petraitį ketinama apklausti kaip įtariamąjį“ paskelbta informacija nepakeičia ir nesustiprina visos kitos televizijos laidoje paskelbtos informacijos negatyvumo ir papildomai nekonstatuoja, jog Pareiškėjas atliko teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimą ar elgėsi negarbingai ir nesąžiningai. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad paskelbus tokią informaciją nebuvo pažeminta Pareiškėjo garbė ir orumas.
Teiginio „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo keturiose Kauno savivaldybei pavaldžiose sveikatos priežiūros įstaigose, dviejų kitų savivaldybių įstaigose ir trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ dalyje „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbta, jog Pareiškėjas dirbo trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose. Vertinant ginčo situacijos aplinkybes, nustatyta, kad viešosios informacijos skleidėjas žinojo, jog Pareiškėjas dirbo Vaistų gamintojų asociacijoje bei Etinių farmacijos kampanijų asociacijoje ir tokią teisingą informaciją paskelbė ankstesnėse televizijos laidose „Žinios“ (LNK, 2009-08-25) ir „Kakadu“ (LNK, 2009-08-26). Konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas, turėdamas tikrą (teisingą) informaciją apie tai, kad Pareiškėjas dirbo dviejose asociacijose, televizijos laidoje nepagrįstai paskelbė didesnį Pareiškėjo darboviečių asociacijose skaičių ir tokiu būdu paskleidė neteisingą informaciją, pažeisdamas Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pažymėtina, kad ginčo teiginyje paskelbta informacija Pareiškėjas nėra diskredituotas, jam nepriskirtas teisės, moralės, paprotinių normų pažeidimas ar netinkamas elgesys visuomenėje, todėl nepažeminta jo garbė ir orumas.
Viešosios informacijos skleidėjas nepagrįstai teigia, kad vadovaujantis Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktu, jam netaikytina redakcinė atsakomybė dėl ginčo teiginiuose paskelbtos informacijos. Pažymėtina, kad televizijos laidos paskelbimo metu galiojęs Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnis reglamentavo viešosios informacijos rengėjo ir (ar) skleidėjo atleidimo nuo žalos atlyginimo, bet ne nuo redakcinės atsakomybės atvejus, o šio įstatymo 53 straipsnis nustatė, kad žala, atsiradusi dėl šio įstatymo pažeidimų, atlyginama Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Konkrečiu atveju nagrinėjant Pareiškėjo skundą sprendžiamas Visuomenės informavimo įstatymo pažeidimų nustatymo klausimas, bet ne pažeidimais padarytos žalos atlyginimo klausimas, kurį spręsti yra įgaliotas tik teismas. Tai reiškia, kad konkrečiu atveju viešosios informacijos skleidėjas negali būti atleidžiamas nuo redakcinės atsakomybės taikymo pagal Visuomenės informavimo įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 3 punktą.
Akcentuotina, kad Pareiškėjo skunde nurodytas prašymas žurnalistų etikos inspektorei Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 3 dalies 2 punkte nustatyta tvarka pareikalauti, kad viešosios informacijos rengėjas paneigtų tikrovės neatitinkančią ir jo garbę bei orumą žeminančią informaciją, negali būti įgyvendintas, kadangi minėta nuostata bei įstatymo 44 straipsnis žurnalistų etikos inspektoriui suteikia teisę reikalauti paneigti informaciją tik tuomet, kai nustatoma, kad ginčo objektu esanti informacija ne tik neatitinka tikrovės (yra neteisinga), bet ir žemina asmens garbę ir orumą. Konkrečiu atveju teiginiuose: „Petraitį ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbta informacija yra netiksli (neteisinga), tačiau nežemina Pareiškėjo garbės ir orumo, todėl minėtas Pareiškėjo prašymas netenkintinas.
Išnagrinėjusi Pareiškėjo skundą, žurnalistų etikos inspektorė daro išvadą, kad jo skundas yra pagrįstas dėl teiginiuose: „Petraitį ketinama apklausti kaip įtariamąjį“, „Trisdešimt šešerių teisininkas dirbo <...> trijose farmacininkų įsteigtose asociacijose“ paskelbtos netikslios (neteisingos) informacijos. Šiuo pagrindu konstatuotina, kad viešosios informacijos skleidėjas pažeidė Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalį, 22 straipsnio 8 dalies 1 punktą bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punktą.
Pareiškėjo skundas kitose dalyse laikytinas nepagrįstu.
Vadovaudamasi aukščiau nurodytais motyvais ir Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktais, 3 dalies 1 punktu ir 16 dalimi, žurnalistų etikos inspektorė
n u s p r e n d ė:
1. P r i p a ž i n t i Dariaus Petraičio skundą dėl televizijos laidoje „Žinios“ (LNK, 2009-10-27) paskelbtos informacijos iš dalies pagrįstu.
2. Į s p ė t i viešosios informacijos skleidėją UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ dėl Visuomenės informavimo įstatymo (Žin., 2000, Nr. 75-2272; 2009, Nr. 89-3804) 3 straipsnio 3 dalies, 22 straipsnio 8 dalies 1 punkto bei 41 straipsnio 2 dalies 1 punkto pažeidimo.
3. I š s i ų s t i sprendimo kopiją Pareiškėjui bei UAB „Laisvas ir nepriklausomas kanalas“ generalinei direktorei Zitai Sarakienei.
4. V i e š a i p a s k e l b t i sprendimą „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos interneto tinklalapyje.
Rezoliucinė šio sprendimo dalis turi būti nedelsiant paskelbta LNK televizijos laidoje „Žinios“, apie tai informuojant žurnalistų etikos inspektorių per 30 dienų nuo sprendimo paskelbimo (gavimo) dienos.
Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimai gali būti skundžiami teismui per 30 dienų nuo jų paskelbimo (gavimo) dienos.