LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS KULTŪROS PAVELDO KOMISIJOS
SPRENDIMAS
DĖL LIETUVOS URBANISTINIO PAVELDO APSAUGOS
2011 m. sausio 28 d. Nr. S-2(166)
Vilnius
Valstybinė kultūros paveldo komisija (toliau – Komisija) 2010-11-26 ir 2010-12-17 posėdžiuose apsvarstė Lietuvos urbanistinio paveldo apskaitos, planavimo, paveldosauginių reikalavimų taikymo ir tvarkybos skatinimo klausimus.
Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatyme nustatyta, kad urbanistinis paveldas yra reikšmingomis pripažintos istorinės miestų dalys, miesteliai ir panašios vietos bei vietovės. Komisija konstatuoja, kad įstatymais nustatytų reikalavimų nepakanka, kad būtų veiksmingai įgyvendinama šio paveldo apsauga. Nėra tinkamai suformuluotos ir įstatymiškai įteisintos urbanistinio paveldo ir jo apsaugos sampratos. Įstatymo apibrėžtimis tarpusavyje nesusietos ir nediferencijuotos architektūros bei urbanistikos sąvokos yra traktuojamos įvairiai skirtinguose teisės aktuose. Sąvoka urbanistinis paveldas – nepakankamai detalizuota. Nepakankamai apibrėžta savivaldybių bei kitų subjektų teisinė atsakomybė už urbanistinio paveldo apsaugą.
Komisija ir Kultūros ministerijos, Kultūros paveldo departamento atstovai 2009 metais tikslino ir teikė siūlymų dėl Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo tobulinimo, ypač dėl kultūros paveldo vietovių, tačiau bendri siūlymai iki šiol neįgyvendinti.
Urbanistinės vietovės saugomos, jų tvarkymas ir naudojimas planuojamas vadovaujantis strateginiais teritorijų planavimo dokumentais. Lietuvos Respublikos teritorijos bendrajame plane urbanistinių vietovių apsaugos prioriteto zonai numatyta konservavimo su svarbių urbanistinių elementų išryškinimu ar net daliniu atkūrimu kryptis. Nurodyta, kad išskirtiniuose kultūros vertybių teritoriniuose arealuose „išsaugojimo bei panaudojimo požiūriu ypač reikšmingos vertybės yra istoriniai miestų senamiesčiai (tarp jų urbanistiniai paminklai)“. Nustatyta, kad yra būtina „parengti specialiuosius kultūros paveldo apsaugos ir naudojimo planus“ (23 d. 2 p.).
Pastaruoju metu yra rengiama gana daug urbanistinio paveldo apsaugos ir integravimo į bendrojo planavimo procesą ir šiuolaikinės visuomenės gyvenimą specialiųjų teritorijų planų, tačiau dažnai nepasinaudojama fundamentiniais bei taikomaisiais moksliniais tyrimais ir jų pagrindu jau nustatytomis urbanistinio paveldo ribomis. Valstybės dėmesys urbanistinio paveldo apsaugos ir naudojimo strateginiam bei teritoriniam planavimui dar nėra pakankamas. Menka urbanistinio paveldo teritorinė apsauga (ypač priskirto Kultūros ministerijos administravimo organizavimui). Pagal galiojančių teisės aktų reikalavimus vis dar nepatobulintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-06 nutarimas Nr. 735 „Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“ ir Paminklotvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-28 patvirtinta „Respublikinės reikšmės urbanistikos paminklų (senamiesčių) ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijų sklypų išplanavimo projektų rengimo instrukcija“. Urbanistinio paveldo planavime bei apsaugoje nesilaikoma esminių šių ir kitų teisės aktų nuostatų. Mažai parengta teisės aktų reikalavimus atitinkančių senamiesčių, istorinių miestelių ar miestų dalių kokybiškų apsaugos reglamentų.
Urbanistinio paveldo apskaita bei statistika nepakankama, netolygi, nekokybiška: tinkamai nediferencijuota pagal regioninius, struktūrinius bei prigimtinius ypatumus. Per mažai ieškoma ir atskleidžiama urbanistinio paveldo ypatumų, nepabrėžiami esminiai skirtumai. Nevykdomi šio paveldo urbanistiniai kompleksiniai tarpdalykiniai moksliniai tyrimai. Nenustatyti jo vertinimo ir atrankos kriterijai, taip pat sociokultūriniai, problemiškas urbanistinio paveldo vertingųjų savybių nustatymo procesas. Sudarant Kultūros vertybių registro aprašus dažnai nesivadovaujama moksliniais tyrimais; juose pateikiami kokybiškai ir kiekybiškai netolygūs duomenys apie vertingąsias savybes, o saugomi elementai apskritai nenurodomi.
Netinkamas didžiųjų miestų istorinių dalių naudojimas skatina paveldo išsaugojimo reikalavimų neatitinkančią, neleistiną urbanistinio paveldo kaitą. Dėl aukščiau įvardintų sisteminių urbanistinio paveldo apsaugos trūkumų buvo aktyviai plėtojama ūkinė veikla, kurios rezultatas – sužalotas kai kurių didžiųjų miestų istorinių dalių urbanistinis paveldas. Vertinga šio paveldo struktūra pakeista ir sužalota dėl pernelyg padidintų pastatų tūrių, stambaus verslo objektų ar net kompleksų statybos. Struktūros ir jos medžiagiškumo kaita ypač sparti Vilniaus ir Klaipėdos senamiesčiuose.
Mažieji miesteliai sudaro atskirą specifinę, nykstančio urbanistinio paveldo grupę. Jų apsaugos ir naudojimo problemos yra kitokios: nyksta autentiški mediniai (ypač Žemaitijoje) ir mūriniai pastatai, nepatenkinama jų priežiūra, neišspręsti kultūros paveldo pastatų naudojimo bei miestelių atgaivinimo, susieto su tradicinių amatų ir verslo skatinimu, klausimai.
Nenustatyta urbanistinio paveldo apsaugos sistema, susidedanti iš sistemingos priežiūros, monitoringo ir kontrolės. Teisės aktais nenustatyti urbanistiniam paveldui diferencijuoti paveldosaugos reikalavimai. Nėra veiksmingos valstybinės Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų ar jų dalių – urbanistinių vietovių ir jų aplinkos (apsaugos zonų) urbanistinio paveldo monitoringo sistemos. Apskritai nėra urbanistinio paveldo stebėjimui tinkamų taisyklių.
Itin opios urbanistinių vietų ar vietovių paveldotvarkos specialiųjų planų kokybės bei lėšų jų rengimui skyrimo problemos. Tvarkyba sietina su priežiūra. Neparengti urbanistinio paveldo kompleksinį tvarkymą reglamentuojantys teisės aktai. Be to, pabrėžtina, kad urbanistinio paveldo infrastruktūra ir viešosios erdvės priskirtos savivaldybių kompetencijai, o atskiri pastatai su jų teritorijomis yra konkrečių šeimininkų, valdytojų kompetencijoje.
Komisija, išnagrinėjusi urbanistinio paveldo vertybių išsaugojimo problemas bei konstatuodama, kad atsižvelgiant į senamiesčių, istorinių miestelių ar miestų dalių savitumą būtina tobulinti urbanistinių vietovių apskaitos, apsaugos ir tvarkybos darbų perspektyvines veiklos kryptis,
nusprendžia:
1. Siūlyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei:
1.1. Įpareigoti Kultūros ir Aplinkos ministerijas:
1.1.1. papildyti ir konkretizuoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą (ypač 22 straipsnį) nuostatomis dėl urbanistinio paveldo apsaugos, tvarkymo ir naudojimo planavimo bei nuoseklaus monitoringo, detalizuoti šio paveldo apsaugos administravimo sritį, o kompetenciją ir atsakomybę nustatyti atsižvelgiant į urbanistinio paveldo apsaugos ir naudojimo specifiką ir ypatumus; taip pat atitinkamai tobulinti Saugomų teritorijų, Teritorijų planavimo ir Želdynų įstatymus.
1.1.2. Užtikrinti valstybinį urbanistinio paveldo objektų monitoringą, įgaliojant atsakingas valstybės institucijas jį vykdyti veiksmingai ir nuosekliai.
1.1.3. Sudaryti darbo grupę, kuri patobulintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-06 nutarimą Nr. 735 „Dėl žemės sklypų respublikinės ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijose“ ir Paminklotvarkos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992-10-28 patvirtintą „Respublikinės reikšmės urbanistikos paminklų (senamiesčių) ir vietinės reikšmės urbanistikos paminklų teritorijų sklypų išplanavimo projektų rengimo instrukciją“ pagal galiojančių teisės aktų sąvokas ir reikalavimus.
1.2. Įpareigoti Kultūros, Ūkio, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijas nustatyti mažųjų miestelių urbanistinio paveldo išsaugojimo su svarbių urbanistinių elementų išryškinimu ar net daliniu atkūrimu kryptis, parengti apsaugos, tvarkymo ir tausojamo naudojimo bei sociokultūrinio atgaivinimo planus ir jų įgyvendinimo programas, pagrįstas vietinių tradicinių amatų, verslo skatinimu, orientuotu į geresnę medinių ir mūrinių kultūros paveldo statinių ir kitų elementų palaikomąją priežiūrą, tvarkymą bei naudojimą.
2. Rekomenduoti Kultūros ir Aplinkos ministerijoms įteisinti visapusę urbanistinio paveldo kraštovaizdžio apsaugą Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos, Aplinkos apsaugos ir Teritorijų planavimo įstatymuose.
3. Siūlyti Kultūros bei Švietimo ir mokslo ministerijoms numatyti priemones, būtinas valstybinėms urbanistinio paveldo kompleksinių tarpdalykinių mokslinių tyrimų programoms parengti bei jų rezultatus integruoti į kultūros vertybių apsaugos sistemą.
4. Rekomenduoti Kultūros paveldo departamentui:
4.1. Parengti ir patvirtinti urbanistinių vietų ir vietovių vertingųjų savybių ir saugomų elementų vertinimo ir atrankos kriterijus bei stebėsenos taisykles.
4.2. Vykdant urbanistinio paveldo apskaitą bei apsaugos priemones atsižvelgti į istorinių miestelių ar miestų dalių struktūras, gamtines ypatybes bei jų užstatymo savitumą.
4.3. Parengti urbanistinio paveldo diferencijuotos apsaugos nuostatus dėl vietovės teritorijoje esančių objektų, neįrašytų į Kultūros vertybių registrą, apsaugos reglamentavimo.
4.4. Vadovaujantis teisės aktais bei strateginiais planavimo dokumentais (Lietuvos Respublikos teritorijos bendruoju planu, Nacionaline darnaus vystymosi strategija) nustatyti reikalavimus bei parengti jų taikymo metodines rekomendacijas, skirtas urbanistinio paveldo teritorijų vizualinės apsaugos zonų planavimui (įskaitant kraštovaizdį), tvarkymui ir naudojimui.