Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 95 STRAIPSNIO PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1856 IR LIETUVOS RESPUBLIKOS BAUDŽIAMOJO KODEKSO 95 STRAIPSNIO PAPILDYMO IR PAKEITIMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-1717
2010 m. gegužės 12 d. Nr. 525
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2010 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. SV-S-638 4 ir 5 punktus, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
1. Pritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projektui Nr. Nr. XIP-1856 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-1856), tačiau siūlyti Lietuvos Respublikos Seimui atsižvelgti į šias pastabas ir pasiūlymus:
1.1. Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (Žin., 1995, Nr. 40-987) 6 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad „nustatant kiekvieno asmens pilietines teises ir pareigas ar jam pareikštą baudžiamąjį kaltinimą, jis turi teisę, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką [...]“. Su šia nuostata yra susijęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – Baudžiamojo proceso kodeksas) (Žin., 2002, Nr. 37-1341) 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas imperatyvas, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminai. Neneigiant senaties instituto materialinės baudžiamosios teisės prigimties, pastebėtina, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas atlieka ir baudžiamojo proceso spartinimo, teisėsaugos institucijų aktyvinimo funkciją. 2006 m. lapkričio 7 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyje baudžiamojoje byloje 2K-466/2006 pabrėžė: „įstatymų leidėjas, įtvirtindamas baudžiamajame įstatyme šį institutą, iš esmės pripažįsta, kad atitinkamos valstybės ikiteisminio tyrimo ir (ar) teisminės institucijos konkrečioje baudžiamojoje byloje gali neįvykdyti savo konstitucinės priedermės per įstatyme nustatytą laiką. Todėl Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse yra įtvirtintas imperatyvas, kad tokiais atvejais baudžiamoji byla besąlygiškai nutraukiama“. Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytas reikalavimas nutraukti pradėtą procesą pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 13 d. nutartį baudžiamojoje byloje 2K-28/2004 turėtų būti siejamas „tik su draudimu priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar procesinį sprendimą, susijusį su tolesniu apkaltinamojo proceso vykdymu“.
Atsižvelgiant į Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 aiškinamajame rašte nurodytus argumentus, pritartina pasirinktam Europos Tarybos valstybių prieš korupciją grupės (GRECO) trečiojo vertinimo turo ataskaitoje pateiktų rekomendacijų įgyvendinimo būdui, kuriuo yra nekeičiamas Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse (toliau – Baudžiamasis kodeksas) (Žin., 2000, Nr. 89-2741) įtvirtintas materialine koncepcija grindžiamas senaties modelis, o pailginami Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatyti bendrieji senaties terminai. Tačiau kartu siūlytina atkreipti dėmesį į šiuos kuriamo teisinio reguliavimo probleminius aspektus:
Pirma, kompleksiškai analizuojant Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytus pailgintus bendruosius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus ir minėtas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos nuostatas (interpretuojamas taip, kad atitinkami nusikalstamos veikos įvykdymo baudžiamieji teisiniai padariniai turi atsirasti per kuo trumpesnį laiką), kyla abejonių, ar esamų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų dvigubinimas galėtų būti laikomas proporcingu būdu sprendžiant per trumpų šių senaties terminų problemą. Atkreiptinas dėmesys, kad ikiteisminio tyrimo vilkinimo prevenciją užtikrina Baudžiamojo proceso kodekso 215 straipsnio nuostatos, numatančios ikiteisminio tyrimo nutraukimo galimybę dėl pernelyg ilgos ikiteisminio tyrimo trukmės, ir Baudžiamojo proceso kodekso 212 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios galimybes nutraukti ikiteisminį tyrimą, kai ikiteisminio tyrimo metu nesurenkama pakankamai duomenų, pagrindžiančių įtariamojo kaltę dėl nusikalstamos veikos padarymo. Atsižvelgiant į tai, kad Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nenumato teisinio pagrindo teisminio nagrinėjimo metu nutraukti baudžiamąją bylą dėl jos neperspektyvumo, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. lapkričio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje 2K-466/2006 pažymėjo, kad „klausimas dėl minėtos legislatyvinės omisijos praktikoje gali būti išsprendžiamas taikant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutą“. Todėl atsižvelgiant į tai, kad asmens teisę į greitą procesą teisminio nagrinėjimo metu užtikrina būtent Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje įtvirtintas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas, siūlytina neatsisakyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo tada, kai yra įvykdytas labai sunkus nusikaltimas (Įstatymo projekte Nr. XIP-1856 siūlomo Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 6 dalis).
Antra, teigtina, kad Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 aiškinamajame rašte pateiktas Europos Tarybos valstybių prieš korupciją (GRECO) trečiojo vertinimo turo ataskaitoje numatytų rekomendacijų įgyvendinimo būdas (ilginti bendruosius apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus) turėtų būti taikomas visoms korupcinio pobūdžio nusikalstamoms veikoms, iš jų neišskiriant Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 3 dalyje numatyto kyšininkavimo. Pripažįstant, kad tam tikrų nusikaltimų atveju taikyti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus netikslinga, pastebėtina, kad šių nusikaltimų sąrašas Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 5 dalyje buvo sudarytas vadovaujantis 1968 m. Jungtinių Tautų Konvencijos dėl senaties termino netaikymo už karinius nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai (Žin., 2002, Nr. 23-856) ir 1998 m. Tarptautinio Baudžiamojo Teismo Romos statuto (Žin., 2003, Nr. 49-2165) nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, nepritartina Įstatymo projekte Nr. XIP-1856 numatytam Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 6 dalies papildymui Baudžiamojo kodekso 225 straipsnio 3 dalimi (Kyšininkavimas).
1.2. Nors Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 aiškinamajame rašte nėra keliama apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo problema neatsargių nusikaltimų atveju, tačiau, analizuojant esamo Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalies nuostatas, svarstytina, ar nesunkių tyčinių nusikaltimų ir neatsargių nusikaltimų sulyginimas – vienodo penkerių metų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties termino nustatymas – yra pagrįstas. Neneigiant to, kad neatsargūs nusikaltimai nėra skirstomi į savarankiškas kategorijas pagal pavojingumą kaip tyčiniai nusikaltimai (Baudžiamojo kodekso 11 straipsnis), pastebėtina, kad tarp neatsargių nusikaltimų yra gana didelis skirtumas, nustatomas atsižvelgiant į Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio sankcijoje už jų įvykdymą numatytą terminuoto laisvės atėmimo bausmės maksimumą (pavyzdžiui, Baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje, be kitų bausmių rūšių, yra numatyta terminuoto laisvės atėmimo bausmė iki vienų metų, Baudžiamojo kodekso 184 straipsnio 1 dalies, Baudžiamojo kodekso 188 straipsnio 1 dalies sankcijose – iki dvejų metų, tuo tarpu Baudžiamojo kodekso 137 straipsnio 3 dalies, 184 straipsnio 2 dalies sankcijose – iki septynerių metų, Baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 6 dalies, 256 straipsnio 2 dalies sankcijose – iki dešimties metų ir kita). Todėl, atsižvelgiant į tai, siūlytina diferencijuoti apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus dėl neatsargių nusikaltimų, už kuriuos straipsnio sankcijoje numatytas didžiausias terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas neviršija penkerių metų laisvės atėmimo (juos prilyginant nesunkių nusikaltimų kategorijai), ir neatsargių nusikaltimų, už kuriuos didžiausias terminuoto laisvės atėmimo bausmės terminas viršija penkerius metus laisvės atėmimo (juos prilyginant apysunkių nusikaltimų kategorijai).
1.3. Atsižvelgiant į Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kovos su seksualine prievarta prieš vaikus, jų seksualiniu išnaudojimu ir vaikų pornografija, kuria panaikinamas Pamatinis sprendimas 2004/68/TVR (toliau – Pasiūlymas 2004/68/TVR), 14 straipsnio 2 dalies nuostatą, kad „valstybės narės imasi būtinų priemonių suteikti galimybę, kad baudžiamasis persekiojimas [...] būtų vykdomas pakankamą laiką po to, kai auka sulaukė pilnametystės, atsižvelgiant į padarytos nusikalstamos veikos sunkumą“, ir analogišką nuostatą, numatytą Pasiūlymo dėl Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl prekybos žmonėmis prevencijos, kovos su ja ir aukų apsaugos, kuria panaikinamas Pamatinis sprendimas 2002/629/TVR (toliau – Pasiūlymas 2002/629/TVR), 8 straipsnio 2 dalyje, pritartina Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtinamai apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų skaičiavimo išimčiai, taikomai tais atvejais, kai nusikalstamos veikos auka yra tapęs nepilnametis. Taip būtų užtikrinama, kad senaties terminai dėl nusikaltimų prieš vaikus nebūtų pernelyg trumpi. Tačiau kartu būtina atkreipti dėmesį į keletą siūlomo teisinio reguliavimo probleminių aspektų:
Pirma, diskutuotina, ar ši speciali apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminų skaičiavimo nuostata, taikoma tais atvejais, kai nuo nusikalstamos veikos yra nukentėjęs nepilnametis, turėtų būti formuluojama itin plačiai ir siejama su visomis nusikalstamomis veikomis, nepaisant jų pobūdžio. Įvertinus Pasiūlymo 2004/68/TVR 14 straipsnio 2 dalies ir Pasiūlymo 2002/629/TVR 8 straipsnio 2 dalies nuostatas ir atsižvelgus į kitų valstybių praktiką (paminėtina, kad, pavyzdžiui, Austrijos baudžiamojo kodekso 58 straipsnio 3 dalyje, Estijos baudžiamojo kodekso 81 paragrafo 7 dalies 3 punkte ir Ispanijos baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 1 dalyje yra numatytos nusikaltimų, nuo kurių nukentėjo nepilnametis ir dėl kurių yra nustatomi pailginti senaties terminai, rūšys), siūlytina Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalies nuostatą siaurinti iki nusikalstamų veikų, darančių didelę žalą vaiko psichikai ir tolesniam jo vystymuisi (pavyzdžiui, nusikaltimai vaiko sveikatai, vaiko seksualinio apsisprendimo laisvei ir neliečiamumui, nusikalstamos veikos vaikui ir šeimai, dorovei ar kita).
Antra, Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalies analizė leidžia teigti, kad minėto projekto autoriai pasirinko vieną iš galimų Pasiūlymo 2004/68/TVR 14 straipsnio 2 dalies ir Pasiūlymo 2002/629/TVR 8 straipsnio 2 dalies nuostatų įgyvendinimo būdų, nustatydami konkretų amžių (dvidešimt penkeri metai), iki kurio negali sueiti apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai tuo atveju, jei nuo nusikalstamos veikos nukentėjo nepilnametis. Tačiau Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 aiškinamajame rašte nėra pateikiami kriterijai ir pagrindimas, kodėl buvo pasirinkta būtent tokia amžiaus riba. Siekiant išvengti bandymų nustatyti sunkiai pasirenkamą ir tinkamą amžiaus ribą, siūlytina svarstyti kitą Pasiūlymo 2004/68/TVR ir Pasiūlymo 2002/629/TVR nuostatų įgyvendinimo alternatyvą – numatyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminai dėl nusikaltimų, kurių auka yra tapęs nepilnametis, būtų pradedami skaičiuoti nuo to momento, kai vaikas sulaukia pilnametystės. Numačius tokį teisinį reguliavimą, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties pradžios momentas būtų siejamas ne su nusikalstamos veikos įvykdymo momentu, o su vaiko pilnametyste. Paminėtina, kad toks senaties terminų skaičiavimo momento nukėlimas yra būdingas ir kitoms valstybėms, pavyzdžiui, Švedijai (Baudžiamojo kodekso 35 skirsnio 4 straipsnio 2 dalis), Prancūzijai (Baudžiamojo proceso kodekso 8 straipsnis), Ispanijai (Baudžiamojo kodekso 132 straipsnio 2 dalis).
1.4. Pastebėtina, kad Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 4 dalyje nėra taisomas apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus stabdančių aplinkybių sąrašas. Esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalyje yra numatyta vienintelė su nusikalstamą veiką padariusio asmens pasislėpimu susijusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus stabdanti aplinkybė. Atsižvelgiant į tai, kad baudžiamojo proceso eigą gali apsunkinti ir kitos objektyvios aplinkybės, taip pat pripažįstant, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus stabdančios aplinkybės turėtų būti gana universalios ir pritaikomos įvairių nusikalstamų veikų atvejais, siūlytina šį aplinkybių sąrašą išplėsti ir, pavyzdžiui, numatyti, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eiga gali būti stabdoma laikotarpiui, kai asmuo turi imunitetą. Taip pat svarstytina, ar apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties eigą negalėtų stabdyti teisinės pagalbos prašymo pateikimas užsienio valstybei.
1.5. Kartu diskutuotina, ar Įstatymo projekto Nr. XIP-1856 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 4 dalyje numatyta išimtis, jog „apkaltinamasis nuosprendis negali būti priimamas, jeigu nuo to laiko, kai asmuo padarė nusikaltimą, praėjo dvidešimt metų [...]“, turėtų būti taikoma labai sunkių nusikaltimų atveju, atitinkamai ir dėl nusikaltimų, susijusių su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu. Manytina, kad atsižvelgus į šių nusikaltimų aktualumą visuomenėje, tiesiogiai priklausantį nuo nusikaltimų pavojingumo, ši Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 4 dalies nuostata turėtų būti apribota ir netaikoma tyčinių sunkių nusikaltimų kategorijai. Neatsisakius senaties terminų skaičiavimo už labai sunkius nusikaltimus ir nusikaltimus, susijusius su tyčiniu kito žmogaus gyvybės atėmimu (1.1 punkte pateiktas siūlymas), būtų užtikrinama, kad, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio senaties terminams, asmens ilgalaikis slapstymasis nebus kliūtis ateityje priimti apkaltinamąjį nuosprendį.
2. Nepritarti Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 95 straipsnio papildymo ir pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIP-1717 (toliau – Įstatymo projektas Nr. XIP-1717) siūlomiems teisinio reguliavimo pakeitimams dėl šių priežasčių:
2.1. Pripažįstant, kad apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties, kaip vienos iš baudžiamosios atsakomybės senaties rūšių, terminų skaičiavimo pabaigos momentas yra diskusinis klausimas, kuris įvairiose užsienio valstybėse yra sprendžiamas skirtingai (atžvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, kinta ir šios savarankiškos baudžiamosios atsakomybės senaties rūšies pavadinimas), pabrėžtina, kad 2003 m. gegužės 1 d. įsigaliojusio naujojo Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje yra įtvirtinamas materialine koncepcija grindžiamas senaties modelis, kai nustatyti senaties terminai yra skaičiuojami iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo dienos. Pastebėtina, kad Įstatymo projekte Nr. XIP-1717 (Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalis) teikiamais siūlymais yra iš esmės keičiama Lietuvoje nusistovėjusi apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties instituto koncepcija, nes procesinių veiksmų atlikimas kaip senaties terminų pabaigos momentas yra siejamas ne su materialiniu, o su procesiniu modeliu grindžiamos senaties sampratos aspektais. Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad toks senaties terminų pabaigos momentų keitimas lemia iš principo skirtingo senaties instituto reguliavimo poreikį.
Taip pat abejotina, ar vieninteliu tinkamu ir efektyviu per trumpų apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų problemos sprendimo būdu gali būti laikomas materialine koncepcija grindžiamo apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties reguliavimo modelio keitimas į procesinį senaties modelį. Atsižvelgiant į tai, siūlytina pirmiausia svarstyti Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 1 dalyje numatyto teisinio reguliavimo keitimo galimybes, nekeičiant apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų sąsajos su materialinei baudžiamajai teisei būdingomis priemonėmis, taip pat išlaikant Lietuvoje nusistovėjusią apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminų pradžios ir pabaigos skaičiavimo tradiciją.
2.2. Analizuojant Įstatymo projekte Nr. XIP-1717 siūlomus Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pakeitimus, būtina atkreipti dėmesį, kad Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje nustatyti senaties terminų skaitiniai dydžiai nėra keičiami, tačiau senaties terminų pabaigą siejant su kaltinimo pareiškimu numatyti senaties terminai bus priskiriami tik vienai iš baudžiamojo proceso stadijų – ikiteisminiam tyrimui. Tuo tarpu esant dabartiniam teisiniam reguliavimui, į Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje numatytus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminus, taikant Baudžiamojo proceso kodekso 3 straipsnio 1 dalies 2 punktą (numatantį, kad baudžiamasis procesas negali būti pradedamas, o pradėtas turi būti nutrauktas, jeigu suėjo baudžiamosios atsakomybės senaties terminas), yra atsižvelgiama ir paskesnėse baudžiamojo proceso stadijose.
Todėl, pirma, Baudžiamajame kodekse įtvirtinus Įstatymo projekte Nr. XIP-1717 siūlomą teisinį reguliavimą, būtų sudarytos sąlygos ikiteisminiam tyrimui tęstis aštuonerius, dešimt, penkiolika ar net dvidešimt metų, taip pat, senaties terminų pabaigos momentą siejant su ikiteisminio tyrimo pabaiga, nenumatomos senaties terminų skaičiavimo galimybės paskesnėje baudžiamojo proceso stadijoje. Atsižvelgiant į tokį ikiteisminio tyrimo terminų ilginimą ir teisminio nagrinėjimo neribojimą laiko atžvilgiu, kyla pagrįstų abejonių dėl šio teisinio reguliavimo atitikties proporcingumo principui.
Antra, kaip buvo minėta anksčiau (1.1 punktas), Baudžiamojo proceso kodekso 215 straipsnyje ir 212 straipsnio 2 punkte yra numatytos ikiteisminio tyrimo vilkinimo prevencinės nuostatos. Tuo tarpu teisminio nagrinėjimo metu, kaip pažymėjo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje 2006 m. lapkričio 7 d. nutartyje baudžiamojoje byloje 2K-466/2006, šią problemą sprendžia apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties institutas, įtvirtintas Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje, nes Baudžiamojo proceso kodekso nuostatos nenumato kito teisinio pagrindo teisminio nagrinėjimo metu nutraukti baudžiamąją bylą dėl jos neperspektyvumo. Atsižvelgiant į tai, kad Įstatymo projekte Nr. XIP-1717 siūlomais Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pakeitimais panaikinamos galimybės apriboti teisminio nagrinėjimo tąsą, kyla abejonių dėl tokių nuostatų suderinamumo su baudžiamojo proceso operatyvumo principu.
2.3. Atkreiptinas dėmesys, kad Įstatymo projekte Nr. XIP-1717, siūlant keisti esamą materialia koncepcija grindžiamą senaties modelį ir senaties terminų eigos pabaigą siejant tik su pirmąja baudžiamojo proceso stadija, buvo būtina atitinkamai pataisyti ir kitas Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio nuostatas, suderinti jas su naujuoju procesiniu senaties modeliu. Pastebėtina, kad su Įstatymo projekte Nr. XIP-1717 teikiamais pakeitimais nėra suderintas tiek Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio pavadinimas, tiek ir Baudžiamojo kodekso 95 straipsnyje vartojami terminai. Taip pat senaties terminų pabaigą siejant su ikiteisminio tyrimo pabaiga, prasmės netenka dalis Įstatymo projekto Nr. XIP-1717 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 4 dalies nuostatų. Kartu pabrėžtina, kad Įstatymo projekto Nr. XIP-1717 Baudžiamojo kodekso 95 straipsnio 3 dalyje įtvirtinus nuostatą, jog senatis nutrūksta pareiškus kaltinimą, buvo būtina užtikrinti grįžtamąjį ryšį ir numatyti aplinkybes, kurioms esant senatis pradedama skaičiuoti iš naujo.