LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS MĖGĖJIŠKOS ŽŪKLĖS ĮSTATYMO PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2012 m. birželio 25 d. Nr. 1K-1101
Vilnius
1 straipsnis.
grąžinu Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 7 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos mėgėjiškos žūklės įstatymo pakeitimo įstatymą Nr. XI-2051 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Žemė, miškai, parkai, vandens telkiniai yra ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes žemės, miškų, parkų, vandens telkinių tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, tautos gerovės pagrindas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas).
2. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta valstybės pareiga rūpintis natūraliais gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Tokie natūralios gamtinės aplinkos objektai kaip gyvūnija, augalija, žemė, jos gelmės, vandenys, oras, ypač vertingos vietovės, yra laikomi visuotinę reikšmę turinčiomis nacionalinėmis vertybėmis. Kaip savo 2005 m. gegužės 13 d. nutarime pažymėjo Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, „iš Konstitucijos 54 straipsnio valstybei kyla priedermė nustatyti tokį teisinį reguliavimą ir veikti taip, kad būtų apsaugota natūrali gamtinė aplinka, atskiri jos objektai, kad būtų užtikrintas racionalus gamtos išteklių naudojimas ir jų atkūrimas bei gausinimas. Tam tikslui turi būti sukurta ir deramai funkcionuoti atitinkama valstybės institucijų sistema, valstybės biudžete turi būti numatytos lėšos, reikalingos apsaugoti natūralią gamtinę aplinką, atskirus jos objektus, užtikrinti racionalų gamtos išteklių naudojimą, atkūrimą bei jų gausinimą. Iš Konstitucijos 54 straipsnio kyla pareigos ir visiems Lietuvos Respublikos teritorijoje esantiems asmenims: jie privalo susilaikyti nuo tokių veiksmų, kuriais būtų daroma žala žemei, jos gelmėms, vandeniui, orui, augalijai ir gyvūnijai.“
3. Lietuvos Respublikos Seimo 2012 m. birželio 7 d. priimto naujos redakcijos Lietuvos Respublikos mėgėjų žvejybos įstatymo nuostatos neatitinka konstitucinių gamtinės aplinkos objektų apsaugos imperatyvų, sukuria prielaidas gamtos išteklių niokojimui ir neracionaliam naudojimui, neužtikrina socialiai pažeidžiamų asmenų grupių interesų, susijusių su mėgėjiška žūkle.
4. Jokiais teisiniais ar ekonominiais motyvais nepagrįstas Įstatyme įtvirtintas tiesioginis draudimas išduoti leidimus naudoti žvejybos plotą upėse mėgėjiškos žūklės visuomeninėms organizacijoms. Pakeitus galiojančią kitų valstybių praktika paremtą tvarką ir šios srities valdymą pavedus tiesiogiai valstybės valdžios institucijai, tačiau tuo pat metu neužtikrinus reikalingų finansinių resursų ir administracinių gebėjimų tinkamai kontroliuoti žvejybą upėse, gali kilti neigiamų žuvų išteklių naudojimo, atkūrimo ir apsaugos padarinių, kurie turėtų ilgalaikį neigiamą poveikį gamtai, jos ištekliams.
5. Nėra aiškaus tikslo bei motyvų, kuriais remiantis įstatymų leidėjas apribojo atskirų socialinių grupių, konkrečiai, asmenų, vyresnių negu 62 metai, teisę žvejoti nemokamai privačiuose vandens telkiniuose, nors teisinės valstybės principas reikalauja, jog bet kokie asmenų teisių ribojimai turi būti konstituciškai pagrįsti ir proporcingi siekiamam tikslui.
6. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalį mokesčius, kitas įmokas į biudžetus ir rinkliavas nustato Lietuvos Respublikos įstatymai. Seimo priimtas Įstatymas įtvirtina mokesčių už mėgėjų žvejybos leidimus žvejoti valstybiniuose žuvininkystės vandens telkiniuose dydžius, kartu nustatydamas, kad mokesčio už mėgėjų žvejybos leidimą žvejoti privačiame žuvininkystės vandens telkinyje dydį nustato vandens telkinio savininkas. Jokių maksimalių mokesčio už mėgėjų žvejybos leidimą žvejoti privačiame žuvininkystės vandens telkinyje dydžių ar tvarkos, kaip šis mokestis turi būti apskaičiuojamas ir kuo grindžiamas, Įstatymas nenumato. Toks teisiškai neapibrėžtas reguliavimas sudaro sąlygas neribotai savivalei gamtos išteklių atžvilgiu, piktnaudžiavimui kainomis ir nesąžiningam naudojimuisi turimomis teisėmis, todėl yra koreguotinas.
7. Neigiamus padarinius mėgėjiškos žūklės sektoriui, žuvų išteklių apsaugai ir racionaliam jų naudojimui, keltų taip pat ir Įstatyme įtvirtintas šios srities valdymo patikėjimas dviem subjektams – Aplinkos ministerijai ir Žemės ūkio ministerijai.
2 straipsnis.
3 straipsnis.