LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMAS
N U T A R I M A S
DĖL NACIONALINĖS TURIZMO PLĖTROS PROGRAMOS
1999 m. liepos 1 d. Nr. VIII-1284
Vilnius
2 straipsnis.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Seimo
1999 m. liepos 1 d. nutarimu Nr. VIII-1284
Nacionalinė Turizmo plėtros
P r o g r a m a
Bendroji dalis
Nacionalinės turizmo plėtros programos tikslai: įvertinti turizmo sektoriaus pokyčius pastaraisiais metais; parengti tolesnę turizmo sektoriaus plėtros politiką ir jos įgyvendinimo būdus bei nustatyti priemones, skatinančias Lietuvos turizmą; suformuoti valstybės paramos, investicijų pritraukimo ir investavimo prioritetus; padidinti vietinio ir atvykstamojo turizmo mastą; skatinti Lietuvos turizmo produktų eksportą; nustatyti Lietuvos įvaizdžio formavimo ir turizmo propagavimo priemones.
Programoje pagrindinis dėmesys skiriamas paslaugų teikimo sričiai, formuojančiai bendrąjį šalies turizmo produktą ir lemiančiai jo vartojimo pobūdį. Turizmo paslaugų vartotojai yra vietiniai gyventojai ir atvykę užsienio piliečiai. Turizmo paslaugų sričiai priskiriamos kelionių organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, informacijos teikimo, pramogų, nuomos ir kitos paslaugos, reikalingos turistų poreikiams tenkinti.
Turistas yra asmuo, kuris pažintiniais, profesiniais-dalykiniais, etniniais, kultūriniais, rekreaciniais, religiniais ar specialiais tikslais keliauja po šalį ar į kitas šalis ir apsistoja bent vienai nakvynei (bet ne ilgiau kaip metams) už savo nuolatinės gyvenamosios vietos ribų ir kurio kelionės tikslas nėra darbas, apmokamas lankomoje vietovėje, ar mokymasis.
Atvykstamasis (užsienio) turizmas yra efektyvi priemonė didinti šalies paslaugų eksportą ir skatinti vietinių produktų ir prekių vartojimą bei turizmo išteklių naudojimą, taip pat įtakoti šių išteklių išsaugojimą. Atvykstamasis turizmas yra vienas iš efektyviausių būdų pristatyti Lietuvą pasaulio bendrijai ir formuoti Lietuvos įvaizdį.
Turizmo paslaugų plėtrą skatina ir vietinis turizmas. Lietuvos gyventojų kelionės po šalį yra ne tik savo krašto pažinimas, bet ir asmenybės formavimo priemonė, gamtos ir kultūros vertybių tausojimo mokykla. Vietinis turizmas – tai mūsų žmonių poilsis, nuo kurio labai priklauso šalies darbo jėgos kokybiniai rodikliai.
Teikiamų turizmo paslaugų rūšių įvairovė ir pasiūla lemia atitinkamą paslaugų vartotojų ratą, antra vertus, vartotojo mokumas lemia paslaugų vartojimą ir paklausą. Paslaugų teikėjo ir paslaugų vartotojo komerciniai santykiai priklauso nuo rinkos, dėl to vartotojo – vietinio ar užsienio – statusas turi daugiau statistinę ir socialinę reikšmę.
Rengiant šią programą buvo atsižvelgta į 1993 m. parengtos Nacionalinės turizmo plėtojimo programos įgyvendinimo rezultatus. Daugelis priemonių, numatytų ankstesnėje programoje, jau įgyvendintos. Todėl šioje programoje akcentuojamos priemonės, kurios leistų toliau plėtoti turizmo verslą, kaip prioritetinę ūkio šaką, bei skleisti informaciją šalyje ir užsienyje apie Lietuvos turizmo galimybes ir paslaugas. Atskiroms turizmo rūšims (kaimo turizmui, kultūriniam turizmui) plėtoti parengtos tikslinės programos, todėl Nacionalinėje turizmo plėtros programoje akcentuojami tik pagrindiniai šių turizmo rūšių aspektai.
1. PAGRINDINĖS TURIZMO PLĖTROS PRIELAIDOS IR PROBLEMOS
1.1. Bendrosios prielaidos
1.1.1. Turizmui ir turizmo verslo plėtrai Lietuvoje yra šios palankios sąlygos: patogi geografinė padėtis; turizmo išteklių gausa; įvairių etninių grupių susidomėjimas Lietuva ir atgyjantys ryšiai; gerėjantis Lietuvos šalies bei Lietuvos turizmo tarptautinis įvaizdis; šalia Lietuvos esančios gausios turizmo rinkos; suinteresuotumas Lietuva, kaip nauju turistiniu regionu.
1.1.2. Pagrindinės socialinės-ekonominės turizmo plėtros prielaidos: stabili makroekonominė situacija bei ekonomikos plėtra; užsienio investicijų masto didėjimas; privatizavimo procesas; didėjantis Lietuvos užsienio prekybos mastas ir tarptautiniai ryšiai; pragyvenimo lygio augimas Lietuvoje bei žmonių perkamosios galios padidėjimas; esamo ir naujo gamybinio pajėgumo panaudojimas, darbo vietų užimtumas ir naujų darbo vietų kūrimas.
1.2. Logistinės prielaidos
1.2.1. Transporto sistema. Į Lietuvą galima atvykti visų transporto rūšių priemonėmis. Dėl savo geografinės padėties Lietuva yra viena iš tranzitinių šalių tarp Vakarų Europos ir NVS šalių bei perspektyvus transporto koridorius Šiaurė-Pietūs. Transporto plėtros programa sudaro sąlygas integruoti transporto sistemą į Europos transporto infrastruktūros tinklą ir sukuria palankias sąlygas turizmo sektoriaus subjektų veiklai, atvykstamojo turizmo plėtrai. Todėl turizmas – svarbi valstybės investicijų grąžinimo priemonė. Vilniaus tarptautiniame oro uoste šiuo metu yra gera keleivių ir orlaivių aptarnavimo infrastruktūra, tačiau tarptautinių viešbučių grandinių bei didelių turistinių firmų atstovai kelia klausimą dėl šio oro uosto plėtimo galimybių bei susisiekimo su miesto centru gerinimo. Lietuva yra geležinkelių tranzito šalis, ypač tuo patraukli NVS šalių piliečiams. Automobiliai yra pirmaujanti ir plačiausiai turizmui naudojama transporto priemonė – veikia 50 automaršrutų į Europos šalis. Todėl tolesnis Lietuvos kelių gerinimas (ypač vietinių kietos dangos kelių) lems ir autoturistų skaičiaus didėjimą. Jūrų transportas yra mažiausiai išnaudotas turizmo reikmėms, veikia tik 4 keleiviniai maršrutai. Klaipėdos jūrų uostas neturi šiuolaikinio keleivių terminalo ir keleiviai vežami kartu su kroviniais, nepakankamas susisiekimas su Skandinavijos šalimis, nėra kruizinio ir jachtų turizmo. Atskira problema – didžiųjų miestų transporto sistemų veikla ir patikimumas. Ypač problemiška Vilniaus transporto sistemos veikla, kuri suformuota ne miestui valstybės sostinei ir neatitinka nei valdymo ar verslo ir vietos gyventojų poreikių, nei reikalavimų, susijusių su nepaprastosiomis aplinkybėmis. Valstybės investicijos į transporto infrastruktūrą yra nepakankamos ir, įvertinus transporto ir keleivių srautus, remiantis Europos komisijos pasiūlymais, turėtų sudaryti apie 1,5 procento šalies BVP.
1.2.2. Informacijos ir ryšių sistemos. Iš bet kurios Lietuvos vietos galima susisiekti su kitais Europos ir pasaulio miestais. Įgyvendinant Ryšių plėtros programą, tobulinamas ir modernizuojamas esamas ryšių tinklas, taip sudaroma dar palankesnė aplinka turizmo verslui.
1.2.3. Apgyvendinimo įmonių tinklas. Turistų apgyvendinimo įmonių tinklą 1998 m. sudarė 184 viešbučiai, 19 motelių, 3 turizmo bazės, 4 kempingai, 270 poilsio namų (iš jų – 249 sezoniniai), taip pat 32 sanatorijos bei privatūs gyvenamieji namai turistams. Per 4 metus viešbučių skaičius padidėjo pusantro karto. Investuojama daugiausia į nedidelių viešbučių statybą. Pamažu renovuojami poilsio namai, po to dažniausiai tampantys viešbučiais. Deja, dėl investicijų stokos dalis poilsio namų nebenaudojami ir nyksta (1995 m. veikė 321 poilsio namai). Ypač trūksta motelių ir kempingų. Apgyvendinimo įmonių tinklo problemų priežastis – ir paveldėta materialinė bazė, kuri buvo planuojama, projektuojama bei statoma pagal sovietinius standartus ir nepritaikyta veikti rinkos sąlygomis. Tačiau ir šiandien atskiri planavimo stereotipai ar apribojimai ignoruoja rinkos reikalavimus ir nepadeda šio verslo plėtrai.
1.3. Teisinės prielaidos
Turizmą reglamentuoja Lietuvos Respublikos turizmo įstatymas. Pagal šį įstatymą valstybės turizmo politikos ir planavimo priemonė yra Nacionalinė turizmo plėtros programa bei regioniniai projektai. Turizmui skatinti valstybė įsipareigoja sudaryti palankias vizų išdavimo ir pasienio bei muitinės postų darbo sąlygas keliauti Lietuvos ir užsienio piliečiams, formuoti mokesčių politiką, palankią atvykstamajam turizmui bei turizmo paslaugų verslui, bei kurti turizmo informacijos sistemą ir šalies turizmo įvaizdį, tinkamai tvarkyti turizmo išteklių naudojimą ir apsaugą. Įstatymas valstybės prioritetą skiria vidaus ir atvykstamajam turizmui, kuris vadinamas eksporto paslauga. Nustatyti turizmo paslaugų minimalūs reikalavimai padės turizmo verslo atstovams racionaliau organizuoti verslą, mažinti verslo įvaizdžiui nepalankius veiksnius, gerinti turizmo paslaugų kokybę. Tačiau turizmo paslaugų plėtrą, kaip smulkų ir vidutinį verslą, dažnai lemia kiti teisės aktai (pavyzdžiui, Saugomų teritorijų įstatymas, žemės skyrimo, kelionių apmokestinimo ir kiti aktai), kurie buvo priimti neįvertinus turizmo ir turizmo verslo poreikių, problemų bei reguliavimo pasekmių ir dėl to atsirado nepalankūs turizmo verslui teisiniai aspektai kelionių organizavimo ar investicijų pritraukimo srityse. Teisinę bazę būtina papildyti ir turizmo išteklių naudojimo bei planavimo teisiniais aktais.
1.4. Organizacinės prielaidos
Turizmo veikla susijusi su daugeliu valstybės ir ūkio veiklos sričių bei sąlygojama tarpvalstybinių santykių, todėl atstovavimas turizmo sektoriaus interesams yra tarpžinybinio pobūdžio. Turizmo veiklos koordinavimas priklauso ir nuo valstybės valdymo bei savivaldos institucijų turizmo funkcijų paskirstymo bei jų vykdymo. Apskričių ir savivaldybių institucijų turizmo funkcijos nurodytos Turizmo įstatyme. Turizmo institucinė struktūra dar ne visiškai suformuota – turizmo institucijų trūksta atskirose apskrityse ir savivaldybėse. Pagrindinė problema yra valstybės institucijų įgaliojimų lygis sprendžiant su turizmu susijusius tarpžinybinius klausimus ir nepakankamas veiklos koordinavimas, įskaitant informacijos teikimą.
1.5. Šalies įvaizdžio formavimas
1.5.1. Turizmo reikšmė. Turizmo informacija, paslaugos, išteklių ir galimybių naudojimas ne tik lemia, bet ir patikrina Lietuvos įvaizdžio formavimą tarptautiniu mastu. Formuojant įvaizdį dalyvauja: verslo subjektai – sukuriantys, parduodantys bei reklamuojantys konkrečias turizmo paslaugas; valstybės institucijos – vykdančios gamtos ir kultūros turizmo išteklių apsaugą, naudojimą, turizmo srities reguliavimą ir planavimą, teikiančios informaciją, taip pat šalinančios neigiamus veiksnius, kurie mažina šalies turistinį patrauklumą. Trečdalis apklaustų atvykstamojo turizmo srityje dirbančių turizmo įmonių išvardijo šias pagrindines turizmo įvaizdžio problemas: apgyvendinimo vietų trūkumas, ypač Vilniuje, aptarnavimo kultūros stoka, pramogų stygius, viešųjų tualetų trūkumas ir bloga esamų būklė, nepatenkinamas muitinės ir pasienio postų darbas, NVS piliečiams sunku gauti vizas, nepakankamai koordinuojama informacija.
1.5.2. Neigiami veiksniai. Pagrindiniai veiksniai, mažinantys šalies turistinį patrauklumą, yra: mažas apgyvendinimo paslaugų pasirinkimas, viešbučių, priklausančių tarptautinių viešbučių grandinėms, stygius; itin skurdi pramogų rinka; patalpų tarptautinėms konferencijoms trūkumas ir esamų neparengtumas; menkas gamtos ir kultūros vertybių eksponavimas ir naudojimas turizmui; informacijos apie turizmo paslaugas bei turistinius objektus ar vietoves trūkumas; neigiama ar tendencinga informacija apie Lietuvą užsienio žiniasklaidos priemonėse; nesuformuotas atskiroms turizmo rinkoms skirtas Lietuvos turizmo įvaizdis ir šio įvaizdžio skleidimo būdai; nusikalstamumas; vizų gavimo ir pasienio formalumų problemos.
1.6. Priemonės ir veiklos prioritetai
1.6.1. Spręsti Klaipėdos keleivinio uosto (terminalo) ir jachtų prieplaukos Palangoje statybų klausimus bei plėsti jūrų keleivinius maršrutus į Skandinavijos šalis.
1.6.2. Apskritims (savivaldybėms) išnagrinėti galimybes ir parengti priemones Nemuno vandens trasoms ir prieplaukų veiklai atnaujinti.
1.6.3. Apskritims (savivaldybėms) parengti kempingų ir pakelės serviso objektų schemas bei šių objektų statybos priemones; išnagrinėti ir parengti dviračių trasų projektus.
1.6.4. Peržiūrėti ir pakoreguoti įstatymų lydimuosius ir kitus teisės aktus žemės sklypų skyrimo, nuomos, naudojimo, projektų derinimo klausimais, siekiant suaktyvinti poilsio paslaugų infrastruktūros plėtrą ir skatinti vietinių ir užsienio investicijų pritraukimą į turizmo sektorių.
1.6.5. Parengti turizmo ir rekreacijos plėtojimo schemų rengimo tipines taisykles bei rekreacinių teritorijų (poilsio zonų) įrengimo ir naudojimo normatyvinius reikalavimus.
1.6.7. Išplėsti valstybės turizmo politikos įgyvendinimo institucijų, vietos savivaldybių padalinių ir valstybinių parkų administracijų kompetenciją – kad šios institucijos dalyvautų rengiant sprendimus bei derinant klausimus, susijusius su turizmu ir turizmo verslu (mokesčių, verslo, gamtos ir kultūros vertybių (turizmo išteklių) naudojimo, teritorinio planavimo ir kitose srityse). Valstybė turi vykdyti turizmo verslo mokesčių politiką, skatinančią atvykstamąjį turizmą.
2. TURIZMO IŠTEKLIAI BEI PASLAUGOS
2.1. Gamtiniai turizmo ištekliai
Miškai, ežerai, upės, jūra, įdomios geomorfologinės struktūros ir estetiškai vertingi kraštovaizdžiai, tinkami turizmui, sudaro per trečdalį viso šalies ploto. Turizmui ir poilsiui skirtų vietovių bendras lankomumas vertinamas per 60 mln. žmogaus dienų per metus. Lietuvoje yra 5 nacionaliniai ir 30 regioninių parkų (8,5 procento šalies ploto), kuriuose yra palankiausios sąlygos turizmui. Lietuvos pajūrio gamtinis kompleksas turi geriausias poilsio sąlygas Baltijos jūros regione. Trečdalis miškų tinkami rekreacijai ir medžioklei, upių ir ežerų tinklas – vandens turizmo plėtrai. Valstybės saugomi 194 parkai, 353 gamtos paminklai, 130 draustinių taip pat gali būti ir pažintinio turizmo objektu. Šie gamtos ištekliai turėtų būti ne tik gamtos apsaugos objektais, bet ir naudojami poilsio ar pažintiniam turizmui organizuoti. Šių išteklių naudojimą turizmui stabdo: neparengtumas, poilsio infrastruktūros ir apgyvendinimo vietų stoka ar esamų vietų neatitikimas nūdienos higienos reikalavimams, informacijos stoka, neretai vietinių valdymo struktūrų pasyvumas ir „išlaikytinių“ pozicijos. Neparengtų lankymui gamtos ir kultūros išteklių naudojimas dažnai kenkia jų apsaugai bei menkina turistinį patrauklumą.
2.2. Kultūriniai turizmo ištekliai
Kultūros paveldo objektų gausa (per 10 tūkstančių, turinčių paminklo statusą) sudaro prielaidas kultūrinio turizmo plėtrai. Tačiau tik apie 350 objektų yra šiandien patrauklūs atvykstamajam turizmui, o naudojama jų dar mažiau. Lietuva yra aktyvi Europos Baroko kelio dalyvė, įsitraukia į Gintaro kelio, Hanzos kelio ir kitus projektus. Pilys, senamiesčiai, dvarai, vienuolynai gali tapti atskirais kultūrinio turizmo produktais. Kiti svarbūs šalies kultūrinio turizmo ištekliai – muziejai, parodų ir meno centrai, teatrai, liaudies amatai ar etnokultūra. Lietuvos valstybingumo vietovės, senamiesčiai ir sakralinė architektūra bei dailė, etninė architektūra, buities muziejai ir tautodailė, kultūros centrai ir teminiai renginiai – dar neišnaudotos galimybės kultūrinio turizmo maršrutams parengti. Pagrindinė problema – šie objektai dažnai neparengti, kad juos galėtų lankyti užsienio turistai, trūksta informacijos ir propagavimo, taip pat šių objektų administracija neplėtoja rinkodaros veiklos, trūksta aktyvumo, mažas dėmesys vietiniam turizmui. Kultūros paveldo objektų panaudojimas turizmui detaliai nagrinėjamas Kultūrinio turizmo plėtros programoje, akcentuojant ekspozicinę, infrastruktūrinę bei mišrią jų panaudojimo turizmui paskirtis. Riboti valstybės finansiniai ištekliai neleidžia daugelio kultūros paveldo objektų pritaikyti kultūros ir turizmo tikslams, todėl, kaip alternatyvi kultūros finansavimo politikos dalis ir kaip alternatyva paveldo objektų griuvimui, būtina privačių finansinių išteklių naudojimo tvarka. Reikia nustatyti palankias teisines, ekonomines sąlygas ir tvarką paveldo objektų nuomai ir privatizavimui, pritaikant šiuos objektus turizmo paslaugoms teikti. Muziejų darbas turi būti organizuojamas atsižvelgiant į rinkos sąlygas, reikia plėsti nacionalinės svarbos muziejus ir jų ekspozicijas. Visoje kultūros srityje labiau taikytinos rinkodaros priemonės, veikla labiau orientuotina į vartotoją bei bendradarbiavimą su turizmo firmomis. Kultūrinis turizmas ir jo aktyvus plėtojimas neleidžia nykti paveldo objektams, yra veiksminga priemonė formuojant šalies gyventojų savimonę ir krašto pažinimą, efektyvus būdas pristatyti Lietuvą pasauliui ir formuoti jos įvaizdį.
2.3. Dirbantieji
Nemaža dalis darbo vietų Lietuvoje sukuriama atvykstamojo turizmo dėka. Dirbančiųjų turizmo srityje, t. y. aptarnaujančiųjų atvykusius turistus, dalis sudaro ne mažiau kaip 4 procentus visų dirbančiųjų Lietuvoje. Apgyvendinimo paslaugų sritis (ypač viešbučiai) sukuria daug darbo vietų. Deja, dar trūksta paslaugumo klientui, užsienio kalbų mokėjimo.
2.4. Apgyvendinimo paslaugos
Lietuvos turistinio produkto kokybę daugiausiai lemia apgyvendinimo paslaugas teikiančios įmonės ir sanatorijos, kuriose 1998 m. buvo 36 tūkst. vietų. Iš viso šalyje, įskaitant žinybinius poilsio namus ir privačius namus, yra apie 55 tūkst. apgyvendinimo vietų (1992 m. – 62,4 tūkst.). Vietų skaičius viešbučiuose mažėjo nuo 10854 1992 m. iki 9098 1997 m., o 1998 m. padidėjo iki 11305 vietų. Bendras apgyvendinimo paslaugų lygis vis tebėra žemas, nes didieji viešbučiai, nesant investicijų, mažai pagerino savo paslaugas, o daugumos poilsio namų ir sanatorijų paslaugos beveik nepakito. Šalies viešbučių užimtumas 1998 m. siekė 30 procentų (mažųjų – 80 procentų), tačiau didžiuosiuose miestuose nepakanka viešbučių, teikiančių aukštos kokybės paslaugas bei tinkamų tarptautiniams renginiams ar didesnių turistinės klasės viešbučių. Periferijoje aktuali ir viešbučių kiekybės, ir kokybės problema, kurios sprendimo neskatina itin sumažėjęs keliautojų srautas. Vis dar žemas bendras viešbučių vadybos ir rinkodaros lygis. Kitų apgyvendinimo paslaugų kokybė gerėja lėtai, nes sumažėjęs turistų srautas dėl uždaros Rytų rinkos ir neryškus turistų gausėjimas iš Vakarų neskatina didesnių investicijų į šią sritį. Vakarų šalių individualūs turistai įvardija kempingų paslaugų trūkumą, kuris stabdo autoturizmo plėtrą. Poilsio tipo viešbučių ir poilsio namų problema – jų veiklos sezoniškumas ir tam nepritaikyta mokesčių sistema.
2.5. Transporto paslaugos
Lietuvoje turistai gali naudotis oro, sausumos ar jūrų transporto paslaugomis. Užsienio turistų netenkina prastos geležinkelių transporto paslaugos. Šalyje užsienio ir vietiniai turistai naudojasi beveik tik autotransporto paslaugomis. Transporto paslaugų kokybė tiesiogiai priklauso nuo transporto priemonių bazės atnaujinimo, jų kokybės ir aptarnavimo kultūros gerinimo, stočių rekonstravimo ir modernizavimo klausimų sprendimo.
2.6. Maitinimo paslaugos
Tai viena intensyviausiai plėtojamų turizmo paslaugų rūšių, nes jos vartotojai yra ir vietiniai gyventojai, tam nereikia didelių investicijų. Gausiausiai viešojo maitinimo įmonių sutelkta didžiuosiuose miestuose bei kurortuose, čia veikia ir aukščiausios kategorijos maitinimo įmonės. Sumažėjus viešojo maitinimo poreikiams, vykstant privatizacijai, maitinimo įmonių skaičius labiausiai mažėjo periferijoje. Tačiau pastaraisiais metais didėjanti paklausa keičia šią situaciją. Lieka opi problema – patiekalų kokybė ir aptarnavimo kultūra.
2.7. Laisvalaikio bei pramogų galimybės
Vienas iš motyvų keliauti yra laisvalaikio praleidimo galimybės ir pramogos, kurių trūkumą šalyje pripažįsta visi. Kol kas pagrindines turizmo atrakcijas sudaro gamtinės arba kultūros priemonės. Iki šiol nenustatytas pramogų plėtojimo potencialas, neskatinama vietinė iniciatyva, pramogų verslui nepalanki investicinė aplinka. Todėl savivaldybėms reikėtų parengti laisvalaikio praleidimo bei pramogų centrų investicinius projektus ir priemones jiems įgyvendinti. Pramogų centrų veikla kurortuose padėtų spręsti turistinio sezono pratęsimo ir apgyvendinimo įmonių užimtumo klausimus. Atskirų pramogų plėtrą stabdo nediferencijuoti ribojimai, nustatyti Saugomų teritorijų įstatyme (pvz., pakrantės įrenginiams statyti), kazino pramogų draudimas. Atvykstamajam turizmui plėtoti beveik neišnaudojamas svarbus Lietuvos muzikos ar teatro potencialas, nes nei atskiros kūrybinės institucijos, nei Kultūros ministerija nepateikia turizmo įmonėms ir kitoms institucijoms ateinančių metų koncertų ir renginių tvarkaraščių.
2.8. Turizmo informacijos paslaugos
Turizmo informacijos paslaugas teikia gidai, turizmo informacijos centrai bei atskiros įmonės. Šių paslaugų teikimą reglamentuoja Turizmo įstatymas. Lietuvoje veikia 16 turizmo informacijos centrų. Šiomis paslaugomis naudojasi ir atvykę užsienio turistai, ir vietiniai gyventojai. Turizmo informacijos centrų pagrindinė funkcija – plėsti atvykstamąjį turizmą ir pateikti lankytojams išsamią informaciją. Lietuvoje turizmo informacijos centrai steigiami panaudojant Vakarų šalių patirtį – šių centrų steigėjai yra vietos savivaldybės ar apskričių administracijos. Pagrindinės problemos – nepakankamas šios veiklos supratimas ir dėmesys jai vietose, maža darbo patirtis, koordinavimo stoka, dar nesuformuota šalies turizmo informacijos sistema ir turizmo informacijos centrų tinklas.
2.9. Kitos paslaugos
Kitos turistams teikiamos paslaugos yra ir kasdienės paslaugos, t. y. prekyba, finansinis tarpininkavimas, nuomos bei medicinos ir higienos paslaugos. Nepakankamą atskirų šių paslaugų kokybę vis dar nurodo užsienio turistai, o higienos paslaugų lygis visoje šalyje netenkina ir vietinių poreikių. Neteikiamos dviračių serviso paslaugos ir nėra apie tai informacijos.
2.10. Kaimo turizmas
Atskirų regionų gamtos turtingumas bei įvairovė, ją papildantys kultūros paveldo objektai, palyginti geras kelių tinklas sudaro palankias sąlygas kaimo turizmui. Šios paslaugos vis populiarėja tarp šalies miestų gyventojų. Kaimo turizmas tampa pagalbiniu kaimo ūkio verslu, galinčiu ūkiui duoti 30–40 procentų pajamų, svarbia regiono plėtros kryptimi, ypač mažai derlingose žemėse. Šie klausimai detaliai nagrinėjami Kaimo turizmo plėtros programoje. Šiuo metu kaimo turizmo paslaugos teikiamos apie 150-yje sodybų, kuriose paslaugų kokybė yra vidutinio ir aukšto lygio. Tačiau daugumos norinčiųjų teikti šias paslaugas turimos apgyvendinimo sąlygos neatitinka poilsiautojams priimti keliamų normų, tam reikia investicijų. Pagrindiniai šių paslaugų užsienio vartotojai yra iš NVS šalių. Kaimo žmogus atvykstamajam turizmui (išskyrus Rytų rinką) nepasirengęs ir dėl svečių priėmimo praktikos stokos (bendravimo bei kalbos barjerai), verslo įgūdžių trūkumo. Diferencijuojantis vietiniams paslaugų vartotojams ir jų daugėjant, gerėjant paslaugų kokybei ir geriau informuojant apie šias paslaugas, kaimo turizmas turi realias galimybes tapti svarbia kaimo ūkio dalimi. Valstybės politika ir priemonės investicijų srityje turi padėti, kad ūkininkai ir kiti kaimo gyventojai gautų finansinę paramą iš Kaimo rėmimo, Miškų bei kitų fondų bei kompensacijas dėl ūkinės veiklos apribojimų, taip pat, kad valstybė (savivaldybės) aktyviai plėstų informacinę veiklą ir kaimo turizmo paslaugų teikėjų mokymą. Kadangi kaimo turizmas yra individualaus turizmo rūšis, tai įvažiavimo formalumų barjerai, nusikalstamumas, informacijos trūkumas yra pagrindinės priežastys, trukdančios nemažai kaimo gyventojų daliai verstis šia veikla. Didžiausią dėmesį reikėtų skirti kaimo turizmo paslaugų informacijos platinimui, materialinės bazės atnaujinimui, mokymui.
2.11. Priemonės ir veiklos prioritetai
2.11.1. Parengti ir patvirtinti turizmo organizavimo schemas ir plėtojimo priemones regioniniuose ir nacionaliniuose parkuose bei skatinti atnaujinti apgyvendinimo objektus.
2.11.2. Raginti savivaldybes, regioninių ir nacionalinių parkų administracijas plėsti aktyvaus poilsiavimo galimybes – parengti keliavimo vandens priemonėmis, dviračiais, pėsčiomis maršrutus, skatinti turizmo informacinę veiklą.
2.11.3. Parengti dvarų bei kitų paveldo objektų naudojimo kultūrinio turizmo infrastruktūrai projektinius pasiūlymus ir priemones jiems įgyvendinti.
2.11.4. Parengti alternatyvių finansinių išteklių pritraukimo ir naudojimo priemones, kaip kultūros paveldo finansavimo politikos dalį, ir sudaryti sąlygas atskirų paveldo objektų ilgalaikei nuomai ar privatizavimui, kad šie objektai galėtų teikti turizmo paslaugas.
2.11.5. Skatinti vietines ir užsienio investicijas paveldo objektams atnaujinti ir taikyti Labdaros ir paramos bei Koncesijų įstatymus, taip pat taikyti savivaldybių bei valstybės paskatų sistemą, šalinti biurokratinius formalumus ir trumpinti projektų derinimo terminus, diferencijuoti ir mažinti reikalavimus.
2.11.6. Nustatyti diferencijuotus kultūros paveldo objektų parengimo eksponuoti ir lankyti bendruosius reikalavimus.
2.11.7. Didžiųjų miestų ir kurortų savivaldybėms parengti laisvalaikio ir pramogų centrų, poilsio ir prekybos zonų projektus, sudaryti sąlygas jiems įgyvendinti, pritraukti privačias investicijas, surengti šių projektų konkursą šalyje.
2.11.8. Parengti ir patvirtinti kultūrinio turizmo plėtros priemones bei išleisti valstybę pristatančius kultūrinio turizmo maršrutus (schemas).
3. TURISTŲ SRAUTAI IR TURIZMO PASLAUGŲ EKSPORTAS
3.1. Atvykstamasis turizmas
Bendras atvykusių į Lietuvą užsieniečių skaičius mažėjo iki 1995 m., tačiau 1996 m. jau padidėjo 19 procentų (be atvykusiųjų geležinkeliu), o 1997 m. – 6 procentais. 1998 m. atvykusiųjų skaičius padidėjo 16 procentų ir pasiekė 4,3 mln. lankytojų. Užsienio turistų (nakvojančių lankytojų) skaičius 1996 m. buvo 829 tūkst., 1997 m. – 1012 tūkst. (padidėjo 22 procentais), 1998 m. – 1416 tūkst. (padidėjo 39 procentais). 1998 m. užsienio turistų, apsistojusių apgyvendinimo įmonėse, palyginti su 1996 m., padidėjo 15 procentų. Pagrindiniai užsienio lankytojų srautai 1998 m. buvo: iš NVS šalių – 55 procentai visų atvykusiųjų, iš Latvijos ir Estijos – 32 procentai, iš Lenkijos – 5 procentai ir iš Vokietijos – 2 procentai. 69 procentai lankytojų atvyko kelių ir 26 procentai – geležinkelių transportu. Turistų užsieniečių skaičius sudarė 33 procentus visų lankytojų (1996 m. – 23 procentus). 1998 m. Lietuvos sanatorijose ir poilsio namuose buvo apsistoję 243 tūkst. žmonių, iš jų tik 12 procentų sudarė užsieniečiai. Šių užsienio turistų daugiausia atvyko iš Lenkijos – 36 procentai, iš Baltarusijos – 18 procentų, iš Vokietijos – 17 procentų, iš Rusijos – 11 procentų. Vietinių turistų apklausos neatliekamos.
3.2. Turizmo paslaugų eksportas
1998 m. pagal apsilankymo tikslą užsienio turistai pasiskirstė taip: 29 procentai atvyko verslo ir dalykiniais tikslais, 30 procentų – lankyti draugų ir giminių, 28 procentai – laisvalaikio ir poilsio, 13 procentų – kitais tikslais. Lietuvos kelionių organizavimo paslaugų firmomis pasinaudojo 59 tūkst. užsienio turistų. Vidutinės 1998 m. užsienio turisto išlaidos – 1300 Lt (1996 m. – 1130 Lt), paros – 145 Lt (1996 m. – 126 Lt), lankymosi trukmė – 9 paros (1996 m. – 9 paros). Tai rodo, kad Lietuvos turizmo produktas dar neišplėtotas. Didėjant paslaugų pasiūlai, užsienio turistų išlaidų augimas bus akivaizdus. Tai lemia ir turizmo paslaugų eksportą, kuris 1998 m., skaičiuojant parduotas paslaugas ir prekes vienam užsienio turistui, sudarė tik 325 USD. Bendrasis Lietuvos turizmo produkto eksportas 1998 m. sudarė daugiau kaip 460 mln. USD (10 procentų viso eksporto).
3.3. Priemonės ir veiklos prioritetai
3.3.2. Skatinti tarptautinių organizacijų ir tarptautinių verslo centrų steigimą Lietuvoje. Kadangi yra kitų šalių konkurencija, šiems centrams teikti daugiau lengvatų; daugiau organizuoti Lietuvoje tarptautinių renginių, parodų, plėsti parodų plotus.
3.3.3. Palengvinti ir supaprastinti įvažiavimo formalumų (dokumentų) tvarkymą, vizų išdavimą derinti su ES vizų ACQUIS programa.
3.3.7. Daugiau informacijos apie Lietuvą teikti užsienio informacijos priemonėms, plėsti šia veiklą.
3.4. Vietinis turizmas
Vietinių turistų (nakvojusių apgyvendinimo įmonėse) 1998 m. buvo 400,6 tūkst. Iš jų viešbučiuose, moteliuose, kempinguose ir turistinėse bazėse – 185,7 tūkst., sanatorijose ir poilsio namuose – 214,9 tūkst. Tai sudarė 2,86 mln. nakvynių ar apie 73 procentus visų nakvynių. Poilsio namuose ir sanatorijose Lietuvos gyventojų nakvynės sudaro 87 procentus. Apie individualiose patalpose (kaimo turizmas, nakvynė, pusryčiai) apgyvendintų vietinių turistų skaičių informacijos nėra. Vietinio turizmo statistiniai tyrimai nėra atliekami. Artimiausiu metu Lietuva turėtų įgyvendinti ES direktyvą dėl vietinio turizmo apskaitos.
4. TURIZMO VERSLO PAJAMOS IR PERSPEKTYVOS
4.1. Atvykstamojo turizmo pajamos
Lietuvos banko duomenimis, atvykstamojo turizmo pajamos 1998 m. buvo 1,838 mlrd. Lt. Jas sudarė užsieniečių išlaidos prekėms ir paslaugoms, be to, už tranzitinių keleivių vežimą tarptautiniais reisais Lietuvos vežėjai gavo 176 mln. Lt. Atitinkamai 1996 m. atvykstamojo turizmo pajamos buvo 1262,2 mln. Lt, o mūsų vežėjai už tranzitinių keleivių vežimą tarptautiniais reisais gavo 117,5 mln. Lt. Per metus atvykstamojo turizmo pajamos (įskaitant turistų vežimą) padidėjo 26 procentais (1996 m. – 46 procentais). Apskaičiuotos biudžeto pajamos iš atvykstamojo turizmo 1998 m. sudarė apie 510 mln. Lt iš penkių mokesčių ir socialinio draudimo įmokų. Vien PVM gauta 270 mln. Lt (beveik 10 procentų nacionalinio PVM).
4.2. Prognozės
Atvykstamojo turizmo pajamų dalies BVP didėjimas 1998–2002 m. prognozuojamas nuo 4,7 procento iki 5,1 procento, atsižvelgiant į atvykstančių turistų skaičiaus didėjimo tendencijas bei į realius BVP kitimo tempus. Bendrosios atvykstamojo turizmo pajamos turėtų didėti nuo 1,8 mlrd. Lt 1998 m. iki 2,3 mlrd. Lt 2002 m. Biudžeto pajamos turėtų padidėti iki 600 mln. Lt. Tai įmanoma pasiekti, jeigu turistų skaičius padidėtų nuo 1,4 mln. 1998 m. iki 1,8 mln. 2002 m. Darbo vietų skaičiaus turizmo srityje didėjimas atitinkamai prognozuojamas nuo 78 tūkst. iki 95 tūkst. Esamų darbo vietų užimtumą bei naujų steigimą lems turistų skaičiaus didėjimas (mažėjimas), t. y. įvažiavimo galimybės, investicijų į turizmo paslaugų sritį didėjimas ir kt. Toliau išliks šiai paslaugų sričiai būdingas sezoniškumas ir didelis dirbančiųjų skaičiaus svyravimas per metus.
4.3. Priemonės ir veiklos prioritetai
4.3.1. Valstybės ir savivaldybių tikslinėmis priemonėmis remti Lietuvos turizmo produkto plėtrą ir didinti jo konkurencingumą.
4.3.2. Plėsti turizmo paslaugų eksporto galimybes, palengvinti sąlygas atvykti užsienio turistams, suaktyvinti šalies bendrąją ir atskirų turizmo produktų rinkotyrą bei informacijos teikimą.
5. TURIZMO SEKTORIAUS INSTITUCIJŲ STRUKTŪRA IR VALDYMAS
5.1. Valdymo struktūra ir lygiai
Turizmo sektoriaus struktūra: Valstybinis turizmo departamentas prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos; apskričių ir savivaldybių turizmo padaliniai; Turizmo taryba; verslo subjektų asociacijos. Turizmo sektoriaus valstybinį valdymą vykdo Valstybinis turizmo departamentas prie Valdymo reformų ir savivaldybių reikalų ministerijos, apskričių administracijos ir savivaldybės. Valstybinis turizmo departamentas pagal Turizmo įstatymą rengia ir įgyvendina turizmo plėtros valstybines programas, koordinuoja su turizmu susijusią valstybės valdymo, apskričių ir savivaldos institucijų, valstybinių parkų veiklą, derina turizmo ir rekreacinės infrastruktūros plėtojimo teritorinio planavimo dokumentus ir teikia dėl jų išvadas, taip pat vykdo kitas įstatymų nustatytas funkcijas.
5.2. Regioninis valdymas
Apskričių administracijos ir savivaldybės, vykdydamos turizmo valdymą, gali skatinti turizmo paslaugų plėtrą, derindamos ir planuodamos bendrus interesus. Kadangi įvairios turizmo paslaugos yra smulkus ir vidutinis verslas, savivaldybių požiūris ir tikslinės priemonės jam plėtoti gali sudaryti tam tikrą aplinką ir didinti savo regiono turizmo potencialą bei patrauklumą. Šiuo metu daugumoje apskričių ir savivaldybių turizmo padaliniai dar tik formuojami.
5.3. Turizmo taryba
Turizmo tarybos veiklos sritis nustato Turizmo įstatymas. Pagrindinė iš jų – turizmo verslo interesų atstovavimas įgyvendinant valstybės turizmo politiką. Turizmo taryba kartu su 5 turizmo verslo asociacijomis dalyvauja rengiant turizmo teisės aktų projektus, rinkotyros priemones. Turizmo tarybos veikla – naujas elementas ir veiksnys plėtojant turizmo sektorių.
6. NUOSAVYBĖS SANTYKIŲ KAITA TURIZMO VERSLE
6.1. Privatizavimo eiga
Per pirmąjį privatizavimo etapą (1991–1995 metai) iš dalies ar visiškai buvo privatizuota apie 50 turizmo srities įmonių, tarp jų 35 viešbučiai bei 82 procentai numatytų privatizuoti prekybos ir viešojo maitinimo įmonių. Privati nuosavybė 1998 m. sudarė 80 procentų visų apgyvendinimo įmonių. Reikia sparčiau privatizuoti valstybei (savivaldybėms) priklausančius viešbučius. Siekiant spartinti apgyvendinimo bei maitinimo objektų privatizavimą, ypač senamiesčiuose, nacionaliniuose, regioniniuose parkuose, reikia pašalinti šį procesą stabdančius teisinius bei biurokratinius trukdžius, kartu spręsti žemės nuosavybės klausimus. Įstatymų nustatyti turizmo (poilsio) veiklos apribojimai turi būti peržiūrėti, diferencijuoti, tiksliai apibrėžti ir, esant reikalui, nustatytos tikslinės kompensacijos dėl veiklos apribojimų.
6.2. Priemonės ir veiklos prioritetai
6.2.1. Baigti privatizavimą, kurio prioritetai turėtų būti ne tik objekto pardavimo kainos dydis, bet ir investicijų didinimas bei apgyvendinimo įmonių įtraukimas į tarptautinių viešbučių grandines. Šiam tikslui pasiekti geriausias privatizavimo būdas – tarptautinis viešas konkursas.
7. TURIZMO VERSLO SPECIALISTŲ RENGIMAS IR KVALIFIKACIJOS KĖLIMAS
7.1. Turizmo specialistų rengimas
Turizmo specialistų rengimas tiesiogiai priklauso nuo turizmo paslaugų sektoriaus plėtros. Turizmo specialistus rengia Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Utenos aukštesniosios mokyklos. Klaipėdos universitete visų šių aukštesniųjų mokyklų absolventai turi galimybę tęsti studijas pagal sutrumpintą bakalauro programą. Veikia Klaipėdos turizmo bei Šilutės turizmo ir buitinių paslaugų mokyklos. Kretingos aukštesniojoje žemės ūkio mokykloje rengiami kaimo turizmo specialistai. Atskirus turizmo dalykus studijuoja Kauno technologijos universiteto studentai. Turizmo studijomis susidomėta Vilniaus universitete ir Lietuvos žemės ūkio universitete. Klaipėdos universitete vyksta neakivaizdinės turizmo studijos. Naujos mokymo programos pradėtos Panevėžio lengvosios pramonės mokykloje, darbo rinkos centruose. Mokoma pagal šias mokymo programas: rekreacija ir turizmas, turizmo administravimas, viešbučių administravimas. Svetingumo ir svečių priėmimo kursas dėstomas kaimų žemės ūkio mokyklose. Tačiau pirmiausia reikia kelti turizmo srities dirbančiųjų kvalifikaciją, ugdyti turizmo verslą.
7.2. Turizmo specialistų poreikiai
Trumpalaikes specialistų poreikio prognozes atlieka Lietuvos darbo birža, analizuoja tai ir pačios mokymo institucijos. Specialistų poreikiams nustatyti būtina koordinacinė grupė, sudaroma iš Švietimo ir mokslo, Socialinės apsaugos ir darbo, Žemės ūkio ir Aplinkos ministerijų, Valstybinio turizmo departamento ir su turizmu susijusių profesinių ir verslo asociacijų atstovų. Būtini profesinio rengimo standartai ir mokymo programų reikalavimai. Į šių dokumentų kūrimą turėtų būti įtraukiami visi suinteresuoti socialiniai partneriai, įskaitant darbdavius. Tam Švietimo ir mokslo ministerijos Profesinio mokymo metodikos centre steigiama turizmo specialistų rengimo ekspertų grupė, kuri nustatys rengimo prioritetus, organizuos standartų kūrimą, nuolatinį atnaujinimą bei jų laikymosi priežiūrą. Rengiant turizmo specialistus, turėtų kur kas daugiau dalyvauti ir aukštosios mokyklos, įvesdamos specialius turizmo kursus ir specialias magistratūros programas. Būtina papildyti Lietuvos mokslo šakų sąrašą rekreacijos ir turizmo mokslo šakomis.
7.3. Priemonės ir veiklos prioritetai
7.3.1. Parengti ir išleisti mokymo priemones, metodines rekomendacijas, kitą mokslinę-informacinę medžiagą.
7.3.4. Rengti kvalifikacijos kėlimo kursus turizmo srities darbuotojams, apskričių ir savivaldybių specialistams, mokymo institucijų dėstytojams.
8. TURIZMO PASLAUGŲ REGLAMENTAVIMAS IR KONTROLĖ
8.1. Vartotojų teisių apsauga ir paslaugų teikimo reikalavimai
Nuo 1998 m. rugsėjo mėnesio turizmo paslaugų teikimas reglamentuojamas pagal Turizmo įstatymą. Įmonėms, teikiančioms kelionės organizavimo paslaugas, savivaldybės nustatyta tvarka išduoda pažymėjimus (sertifikatus). Tokių įmonių yra 298. Turizmo veiklos reglamentavimą didele dalimi lemia jos tarptautinis aspektas bei ES direktyvos, tam tikro paslaugų kokybės lygio užtikrinimas ir vartotojų teisių apsauga. Todėl Turizmo įstatyme, atsižvelgus į užsienio šalių patirtį ir suderinus su ES direktyvomis, yra nustatyti minimalūs reikalavimai teikti turizmo paslaugas ir sąlygos, būtinos vartotojų teisių apsaugai užtikrinti. Įgyvendinant įstatymą parengtos atitinkamos turizmo paslaugų teikimo taisyklės, pagal kurias turizmo verslo subjektams išduodami specialūs pažymėjimai (sertifikatai), registruojami Turizmo paslaugų registre. Turizmo įstatyme pateiktos normos ir reikalavimai – teisinis pagrindas parengti konkrečius turizmo paslaugų standartus ir klasifikavimo sistemas, pagal kurias verslo subjektai galės projektuoti materialinę bazę ir organizuoti turizmo paslaugų teikimą. Visų reikalavimų esmė yra sąlygų sudarymas vartotojų poreikiams tenkinti, priešgaisrinis ir bendras saugumas, higienos normų užtikrinimas bei kvalifikuotas aptarnavimas. Šie normatyvai paslaugų vartotojui yra teisinis pagrindas pareikšti pretenzijas paslaugų teikėjams, taip pat kontroliuoti šių normų laikymąsi ir klasifikuoti paslaugas, kad vartotojui būtų teikiama reikalinga informacija. Pagal Turizmo įstatymą visi išleidžiami norminiai aktai yra suderinami su turizmo verslo asociacijomis ir įgyvendinami joms dalyvaujant.
9. TARPTAUTINIAI TURIZMO PLĖTROS ASPEKTAI
9.1. Lietuva – tarptautinių turizmo santykių dalyvė
Valstybinis turizmo departamentas yra Baltijos šalių turizmo komisijos narys bei Pasaulio turizmo organizacijos afiliuotas narys. Jau nuo 1993 m. Pasaulio turizmo organizacija skelbia ir Lietuvos turizmo statistiką, kurią teikia Valstybinis turizmo departamentas. Lietuva yra pasirašiusi bendradarbiavimo turizmo srityje tarpvalstybines sutartis su Graikija, Turkija, Uzbekistanu, Lenkija bei Rusija ir planuoja tokias sutartis pasirašyti su Italija, Ispanija, Portugalija, Bulgarija. Lietuva integracijos į ES proceso metu, vadovaudamasi ES direktyvomis, privalės garantuoti laisvą paslaugų teikimą, konkurenciją, kvalifikuotą aptarnavimą, teisingą informaciją bei vartotojų teisių apsaugą ES vidaus rinkoje bei sudaryti sąlygas piliečiams laisvai keliauti. Dėl finansavimo trūkumo Lietuvos atstovavimas tarptautiniu mastu nėra pakankamas ir šią problemą reikėtų spręsti.
9.2. Priemonės ir veiklos prioritetai
9.2.1. Pagrindiniai tarptautiniai ryšiai turėtų būti plėtojami su kaimyninėmis valstybėmis, kaip prioritetine bei potencialia turizmo rinka (NVS, Skandinavijos šalys, Vokietija bei Lenkija).
9.2.2. Steigti turizmo informacijos centrus (atstovybes) užsienyje ir užtikrinti informacijos platinimą.
10. TURIZMO RINKOTYRA
10.1. Turizmo informacija ir reklama
Lietuvos turizmo rinkotyrą sudaro turizmo produktų ir pardavimo rinkų tyrimai bei turizmo produktų pristatymas ir reklama šalyje ir užsienyje. Šiuo metu atliekama tik turizmo produkto reklamavimo šalyje ir užsienyje funkcija. Turizmo informaciją teikia 13 turizmo informacijos centrų Lietuvoje, taip pat 3 užsienyje – „Baltic Tourism Information Centre“ Helsinkyje ir Hussume (Vokietija), „Vytis Tours“ Niujorke. Šių centrų užsienyje veiklą iš dalies finansuoja mūsų valstybė. Tačiau jų veikla nėra efektyvi, nes jie nekuria užsienyje tikrojo Lietuvos turizmo įvaizdžio. Todėl valstybei reikia steigti ir finansuoti turizmo informacijos centrus strateginėse Lietuvos turizmo rinkose: Vokietijoje, Rusijoje, Lenkijoje, Švedijoje, Suomijoje. Reklaminius-informacinius turizmo leidinius, formuojančius valstybės turizmo įvaizdį, rengia ir platina Valstybinis turizmo departamentas. Šie leidiniai daugiausiai buvo leidžiami programos PHARE lėšomis (apie 25 tūkst. ECU per metus). Šie leidiniai platinami turizmo mugėse bei per Lietuvos ambasadas, informacijos centrus, Lietuvos avialinijas, valstybės institucijas. Šios informacijos poreikiai patenkinami tik iš dalies, todėl būtina, kad pagrindinių leidinių tiražai siektų 30–40 tūkst. egz. Taip pat tikslinga pradėti leisti teminius turistinius leidinius. Pasibaigus užsienio paramai, valstybė turėtų tęsti šalies įvaizdžio formavimo darbą, tam skirdama reikiamą finansavimą. Reklaminė informacinė veikla būtina ir apskrityse bei savivaldybėse, kaip priemonė tiek užsienio, tiek vidaus turistams keliauti. Ši veikla svarbi turizmo plėtrai ir yra parama verslui.
10.2. Dalyvavimas tarptautinėse turizmo mugėse
Dalyvavimas tarptautinėse turizmo mugėse yra svarbi bendro valstybės įvaizdžio kūrimo bei Lietuvos turizmo produkto pristatymo dalis. Valstybinis turizmo departamentas organizuoja Lietuvos stendus ir turizmo įmonių dalyvavimą pagrindinėse kasmetinėse turizmo mugėse Londone, Berlyne, Milane, Gioteborge, Maskvoje, Sankt Peterburge bei 5 regioninėse mugėse. Ši veikla buvo vykdoma daugiausiai PHARE lėšomis. 1998 m. pasibaigus šiam finansavimui, pradėtą darbą būtina tęsti valstybės biudžeto ir privačiomis lėšomis, skirti reikiamų lėšų stendams minėtose parodose įrengti.
10.3. Darbas su užsienio žiniasklaida
Darbas su užsienio žiniasklaida ir turizmo agentūromis laikytinas nuolatine Valstybinio turizmo departamento rinkodaros ir šalies populiarinimo priemone, kuri buvo labai mažai taikoma. Privatus sektorius dar yra nepajėgus organizuoti platesnę Lietuvos reklaminę kampaniją, o valstybės institucijoms neskiriama biudžeto lėšų reklamuoti Lietuvos turizmo produktą. Sudarant Valstybinio turizmo departamento biudžetą, vis dar neatsižvelgiama į tai, kiek kitose šalyse skiriama lėšų turizmui propaguoti, įvaizdžiui formuoti bei informacijai platinti (pvz., Suomijos turizmo metinis biudžetas – 80 mln. Lt, Airijos – 120 mln. Lt, Lietuvos – 2 mln. Lt). Todėl tarptautinę konkurencinę kovą šiandien Lietuva gerokai pralaimi. Lietuvos turizmo rinkodaros efektyvumui didinti būtinas valstybės, savivaldos institucijų ir komercinių įmonių bendradarbiavimas, taip pat lėšų kooperavimas bei racionalus naudojimas ir geriausių priemonių parinkimas, atsižvelgiant į tikslinius turizmo rinkos tyrimus.
10.4. Turizmo informacinė sistema
Turizmo paslaugų ir išteklių registras, rengiamas pagal Turizmo įstatymą, padės efektyviau rengti ir platinti turizmo informaciją. Ši duomenų bazė leis operatyviai aprūpinti geros kokybės informacija apie Lietuvos turizmo paslaugas ir galimybes tiek vidaus, tiek užsienio vartotojus, taip pat tiksliau įvertinti sukuriamą turizmo produktą ir atlikti jo analizę. Be to, bus keičiamasi informacija tarp savivaldybių, verslo atstovų ir paslaugų vartotojų.
10.5. Priemonės ir veiklos prioritetai
10.5.7. Tvarkyti turizmo paslaugų registrą. Turizmo paslaugų ir išteklių registrą įtraukti į bendrą Lietuvos turizmo sistemą.
11. TURIZMO VERSLO SKATINIMAS IR INVESTICIJŲ ŠALTINIAI
11.1. Investicijos į paslaugų sritį
Turizmo paslaugų srityje daugiausia investicijų tenka privačiam sektoriui. Valstybės dalyvavimas būtinas didinant netiesiogines turizmo investicijas, plėtojant šalies infrastruktūrą bei rengiant turizmo projektus, taip pat formuojant šalies turizmo informacijos sistemą, vykdant rinkodarą, mokymą. Materialinės investicijos į viešbučių bei restoranų sektorių 1996 m. siekė 23 mln. Lt ir sudarė tik 0,5 procento visų materialinių investicijų Lietuvos ūkyje. 1997 m. spalio mėn. paskolos viešbučių bei restoranų sektoriui sudarė tik 1,1 procento ekonominei veiklai išduotų paskolų. Iš to minėtam sektoriui buvo suteikta 30,7 mln. Lt ilgalaikių bei 10 mln. Lt trumpalaikių paskolų. 1997 m. pradžioje viešbučių ir restoranų sektoriuje veikė 31 įmonė, turinti užsienio kapitalo, jų užsienio investicijos sudarė 33,4 mln. Lt.
11.2. Investicinės aplinkos formavimas
Svarbiausias valstybės institucijų vaidmuo – rengti pagrindinius įstatymus, palankius turizmo plėtrai bei turizmo verslo subjektų veiklai. Svarbu tai, kad Lietuvoje registruotų įmonių kelionių organizavimo paslaugos, teikiamos užsienio turistams, Turizmo įstatyme apibrėžtos kaip eksporto paslaugos. Turizmo verslo sėkmę, taigi ir investicijų mastą, daugiausia lems valstybės įgyvendinamos priemonės vizų klausimais, t. y. valstybės sudarytos palankios sąlygos parduoti turizmo paslaugas užsienio turistams, taip pat šios veiklos ribojimų ir biurokratinių barjerų šalinimas, efektyvūs savivaldybių bei apskričių sprendimai turizmo veiklos plėtros klausimais.
11.3. Priemonės ir veiklos prioritetai
Turizmo verslui skatinti apskričių bei savivaldybių atliekamos ir finansuojamos funkcijos turėtų būti: tyrimai bei regioninių turizmo plėtros programų (projektų) ir detaliųjų planų rengimas; apskričių ir savivaldybių turizmo informacinių centrų išlaikymas ir turizmo leidinių rengimas; palankios investicinės aplinkos turizmo paslaugų verslui sudarymas šalinant ir mažinant šalutinių veiksnių įtaką (steigimosi apribojimai ir formalumai, įvairių leidimų ir derinimų reikalavimų pagrįstumas ir žinybiškumas, žemės ir patalpų nuomos bei privatizavimo organizavimas, biurokratinio darbo operatyvumas), geresnis darbo koordinavimas bei biurokratinio darbo mažinimas.
11.4. Investicijų į turizmo sektorių struktūriniai ir teritoriniai prioritetai
11.4.1. Esamų viešbučių atnaujinimas ir naujų statyba, kempingų tinklo formavimas, dvarų ir kitų paveldo objektų pritaikymas turizmo paslaugų infrastruktūrai.
11.4.2. Vilniaus, Kauno, Klaipėdos miestų, kaip Lietuvos turizmo centrų, formavimas plečiant apgyvendinimo paslaugų pasirinkimą, sukuriant infrastruktūrą tarptautiniams renginiams, poilsiui ir pramogoms bei kartu ugdant priemiesčių turistines galimybes; įsijungimo į tarptautinių dviračių maršrutų sistemą galimybių sprendimas.
11.4.3. Pajūrio regiono plėtra kuriant vidutinio ir aukšto lygio apgyvendinimo infrastruktūrą bei poilsio ir pramogų bazę, nepriklausančią nuo sezonų ir didinančią trauką.
11.4.4. Aukštaitijos rekreacinio turistinio regiono plėtra Nacionalinio parko ir 5 regioninių parkų teritorijose, atnaujinant esamus poilsio namus bei sukuriant kempingų tinklą, plėtojant kaimo turizmo bei pramogų paslaugas.
11.4.5. Pietryčių regiono plėtra formuojant poilsio namų, kempingų, kaimo turizmo paslaugų struktūrą, plėtojant reabilitacinį, medžioklės ir ekologinį turizmą.
11.4.6. Nemuno vidurupio aktyvaus poilsio zonos su nedideliais vandens, medžioklės, poilsio kompleksais ir kaimo turizmo paslaugomis plėtra.
11.4.8. Kaimo vietovėse, kurių žemės yra mažai derlingos, bet gausu rekreacinių išteklių, plėtoti ir teikti paramą kaimo turizmui, kaip pagalbiniam verslui, padedančiam spręsti kaimo žmonių užimtumo klausimą. Supaprastinti ir palengvinti tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą, kartu spręsti klausimą dėl žemės mokesčio nedidinimo.
11.4.9. Investicijos, tiesiogiai susijusios su turizmo paslaugų infrastruktūros plėtra, yra turizmo verslo subjektų prerogatyva. Parama šiems subjektams turėtų būti teikiama pagal Smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros programą iš Kaimo rėmimo, Miškų, Eksporto skatinimo fondų. Paramai priskirtinas ir programoje pateiktas valstybės dalyvavimas finansuojant rinkodaros priemones bei nustatytos atskiros mokesčių lengvatos. Svarbiems turizmo paslaugų (pramogų) projektams įgyvendinti gali būti pasitelkti ES fondai.
11.4.10. Būtina aktyviau traukti užsienio kapitalą į apgyvendinimo paslaugų objektų (ypač viešbučių) statybą. Užsienio investuotojams turi būti pateikiami konkretūs pasiūlymai (detalūs planai ar investicijų prospektai), aiškiai suformuoti įstatymų nustatyti reikalavimai, pirmenybę teikiant investicijai, o ne žemės ar objekto kainai. Tarptautinių viešbučių grandinių naujų viešbučių statyba ne tik padėtų spręsti paslaugų kokybės klausimus, bet šių viešbučių veikla darytų didelę įtaką atvykstamojo turizmo plėtrai, vietinių darbo ir materialinių išteklių naudojimui, o šių kompanijų rinkodaros dėka būtų aktyviau propaguojamas ir Lietuvos valstybės bei turizmo įvaizdis.