LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. VASARIO 4 D. NUTARIMU NR. 128 „DĖL VALSTYBĖS PARAMOS ŽUVUSIŲ PASIPRIEŠINIMO1940–1990 METŲ OKUPACIJOMS DALYVIŲ ŠEIMOMS“ PATVIRTINTOS VIENKARTINIŲ PAŠALPŲ UŽ ŽUVUSIUS AR MIRUSIUS TARDYMO AR KALINIMO METU1940–1990 METŲ GINKLUOTO PASIPRIEŠINIMO (REZISTENCIJOS) DALYVIUS - KARIUS SAVANORIUS IR NEGINKLUOTO PASIPRIEŠINIMO (REZISTENCIJOS) DALYVIUS - LAISVĖS KOVŲ DALYVIUS IŠMOKĖJIMO JŲ ŠEIMOMS TVARKOS 1 IR 3.3 PUNKTŲ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBĖS PARAMOS ŽUVUSIŲ PASIPRIEŠINIMO1940–1990 METŲ OKUPACIJOMS DALYVIŲ ŠEIMOMS ĮSTATYMO 2 STRAIPSNIO 2 DALIAI (1998 M. SPALIO 6 D. REDAKCIJA) IR 4 STRAIPSNIUI
2004 m. sausio 30 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Augustino Normanto, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovėms Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Teisės skyriaus vyr. specialistei Irenai Šambaraitei ir tos pačios ministerijos Nukentėjusių asmenų ir socialinės rizikos grupių skyriaus vedėjo pavaduotojai Danutei Akulavičienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2004 m. sausio 27 d. išnagrinėjo bylą Nr. 13/03 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 ir 3.3 punktų nuostatos neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, Konstitucijos 29 straipsnio, 94 straipsnio 7 punkto ir Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies bei 4 straipsnio nuostatoms.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi sustabdė bylos nagrinėjimą ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos (Žin., 1999, Nr. 15-397; toliau – ir Tvarka) 1 ir 3.3 punktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, 29 straipsnio, 94 straipsnio 7 punkto ir Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo (Žin., 1998, Nr. 92-2543; toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 2 dalies bei 4 straipsnio nuostatoms.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
1. Pagal Įstatymo 2 straipsnio 2 dalį žuvusiųjų broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų, išmokama atitinkamo dydžio vienkartinė pašalpa.
Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad Vyriausybė parengia vienkartinių pašalpų žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms skyrimo ir išmokėjimo tvarką.
2. Pagal Tvarkos 1 punktą už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius jų broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai, išmokama atitinkamo dydžio vienkartinė pašalpa.
Pagal Tvarkos 3.3 punktą, kad gautų vienkartinę pašalpą, žuvusio (mirusio) pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvio broliai ir seserys, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai, kartu su prašymu turi pateikti tėvų mirties liudijimų nuorašus.
3. Pareiškėjo nuomone, Įstatyme įtvirtinta sąvoka „tuo metu neturėjo abiejų tėvų“ yra sukonkretinta Tvarkos 1 ir 3.3 punktų formuluotėje „tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“. Pareiškėjas teigia, kad Įstatyme nėra nurodyta, jog našlaičiai – tai tik asmenys, tuo metu neturėję abiejų tėvų. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Tvarkos 1 ir 3.3 punktuose nėra susiaurintas subjektų, pagal Įstatymą turinčių teisę gauti valstybės paramą, ratas.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovių I. Šambaraitės ir D. Akulavičienės rašytiniai paaiškinimai.
Suinteresuoto asmens atstovės teigia, jog Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta sąvoka „neturėjo abiejų tėvų“ aiškintina remiantis atitinkamais tuo metu galiojusiais įstatymais. Antai Lietuvos Respublikos vaiko globos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta „vaiko, likusio be tėvų globos“ sąvoka. Likusiu be tėvų globos vaiku buvo laikomas: našlaitis, kurio tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų yra miręs; kai tėvai nežinomi, bet ieškomi; kai vaikas įstatymo nustatyta tvarka paimtas iš tėvų; kai tėvai ar vienas iš jų nustatyta tvarka paskelbti mirusiais, pripažinti nežinia kur esančiais ar neveiksniais; kai tėvai negali vaiku rūpintis dėl ligos, suėmimo, bausmės atlikimo ar kitų svarbių priežasčių; kai tėvai vaiku nesirūpina, jo neprižiūri, neauklėja, daro jam neigiamą įtaką ar kai jo fiziniam bei psichiniam saugumui iškyla pavojus. Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad našlaitis – tai vaikas, kurio tėvai mirę. Suinteresuoto asmens atstovių nuomone, Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatyme įstatymų leidėjo įtvirtinta sąvoka „neturėjo abiejų tėvų“ reiškia, kad tėvai buvo mirę. Priešingu atveju Įstatyme būtų pavartota sąvoka „vaikas, likęs be tėvų globos“.
I. Šambaraitė ir D. Akulavičienė teigia, jog Tvarkos 1 ir 3.3 punkto ginčijamos nuostatos nesusiaurina Įstatymo sąvokos „neturėjo abiejų tėvų“ ir neprieštarauja Konstitucijai bei Įstatymo 2 straipsnio 2 daliai ir 4 straipsniui.
IV
Rengiant bylą teisminiam nagrinėjimui buvo gauti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro generalinės direktorės D. Kuodytės, Vilniaus universiteto Teisės fakulteto Darbo teisės katedros vedėjo prof. I. Nekrošiaus rašytiniai paaiškinimai.
konstatuoja:
I
1. Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. priėmė nutarimą Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo 1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“, kurio 1 punktu patvirtino Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarką.
2. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Tvarkos 1 ir 3.3 punktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams, 29 straipsnio, 94 straipsnio 7 punkto ir Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) bei 4 straipsnio nuostatoms.
3. Tvarkos 1 punkte nustatyta:
„Kaip nurodyta Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 1 ir 2 dalyse, už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius jų tėvams (įtėviams), kitos santuokos iki kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio žūties nesudariusiems sutuoktiniams, vaikams (įvaikiams), taip pat broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai (toliau vadinama – šeimos nariai), lygiomis dalimis išmokama tokio dydžio vienkartinė pašalpa:
1.1. ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimų nariams – 20 000 litų;
1.2. ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, mirusių įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – laisvės kovų dalyvių, žuvusių suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimų nariams – 15 000 litų;
Tvarkos 3 punkte nustatyta:
„Kad gautų vienkartinę pašalpą, kiekvienas šeimos narys turi pateikti miesto (rajono) savivaldybei, kurios teritorijoje iki žuvimo ar suėmimo gyveno pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvis, prašymą, nurodydamas asmens kodą ir nuolatinę gyvenamąją vietą. Kartu su prašymu pateikiami šie dokumentai: <.....>
3.3. giminystės ryšį su žuvusiuoju (mirusiuoju) įrodantys dokumentai – santuokos, gimimo liudijimo, kitų giminystės ryšį įrodančių dokumentų nuorašai, patvirtinti įstatymo nustatyta tvarka, o jeigu šių dokumentų nėra – teismo sprendimas apie juridinio fakto nustatymą.
Žuvusio (mirusio) pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvio broliai ir seserys, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai, – pateikia tėvų mirties liudijimų nuorašus, patvirtinus įstatymų nustatyta tvarka.“
4. Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, kad jam kilo abejonė ne dėl viso Tvarkos 1 punkto ir ne dėl viso 3.3 punkto atitikties Konstitucijai ir Įstatymo 2 straipsnio 2 daliai (1998 m. spalio 6 d. redakcija) bei 4 straipsniui, o dėl to, ar Konstitucijai ir Įstatymo 2 straipsnio 2 daliai (1998 m. spalio 6 d. redakcija) bei 4 straipsniui neprieštarauja Tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“.
II
1. Seimas 1998 m. spalio 6 d. priėmė Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą.
2. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (1998 m. spalio 6 d. redakcija) buvo nustatyta:
„Žuvusiųjų tėvams (įtėviams), kitos santuokos iki kario savanorio ar laisvės kovų dalyvio žūties nesudariusiems sutuoktiniams, vaikams (įvaikiams), taip pat broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų (toliau – šeimos nariai), lygiomis dalimis išmokama tokio dydžio vienkartinė pašalpa:
1) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, žuvusių kovos lauke ar suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimos nariams – 20 000 Lt;
2) ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – karių savanorių, mirusių įkalinimo metu po teismo nuosprendžio įsiteisėjimo, neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių – laisvės kovų dalyvių, žuvusių suėmimo metu, nužudytų ar mirusių tardymo metu iki teismo nuosprendžio įsiteisėjimo arba kurie nuteisti mirties bausme ir bausmė įvykdyta, šeimos nariams – 15 000 Lt;
3. Iš pareiškėjo prašymo motyvų matyti, kad jam kilo abejonė, ar Tvarkos 1 punkte įtvirtinta nuostata „jeigu jie <.....>t; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipoje įtvirtinta nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštaravo ne visoms Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatoms, bet tik šio straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....>tuo metu neturėjo abiejų tėvų“.
4. Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (1998 m. spalio 6 d. redakcija) inter alia nustatyta sąlyga, kad žuvusių ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, taip pat žuvusių neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių broliams ir seserims nurodyto dydžio vienkartinė pašalpa išmokama, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų.
Atskleidžiant Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (1998 m. spalio 6 d. redakcija) pavartotos formuluotės „neturėjo abiejų tėvų“ turinį taikytini lingvistinis, sisteminis, įstatymų leidėjo ketinimų metodai.
Formuluotė „neturėjo abiejų tėvų“ aiškintina kaip reiškianti, kad abu tėvai buvo mirę. Ši formuluotė apima ir tokią teisinę situaciją, kai buvo miręs vienintelis iš turėtų tėvų.
Būtent tokį šios Įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje (1998 m. spalio 6 d. redakcija) pavartotos formuluotės turinį parodantį tikrąjį įstatymų leidėjo ketinimą patvirtina travaux prščparatoires (Įstatymo rengimo medžiaga).
Tokį šios formuluotės turinį patvirtina ir tai, kad, praktikoje ėmus nevienodai interpretuoti formuluotės „neturėjo abiejų tėvų“ turinį, Seimas 2003 m. gruodžio 23 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio pakeitimo įstatymą, pagal kurio 1 straipsnio 1 dalį Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje buvo išbraukti žodžiai „tuo metu“, po žodžio „tėvų“ įrašyti žodžiai „(abu tėvai arba turėtas vienintelis iš tėvų buvo mirę)“. Šitaip pakoregavęs Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatą, įstatymų leidėjas dar kartą patvirtino, jog ir iki tol buvusi Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) formuluotė „neturėjo abiejų tėvų“ reiškė, kad abu tėvai buvo mirę.
5. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 146 straipsnio 2 dalį valstybė aprūpina piliečius, kurie gindami Valstybę nustojo sveikatos, taip pat šeimas tų piliečių, kurie gindami Valstybę žuvo ar mirė.
Taigi Konstitucijos 146 straipsnio 2 dalyje nustatyta inter alia įstatymų leidėjo pareiga įstatymu nustatyti asmenis, kuriuos valstybė aprūpina kaip piliečių, žuvusių ar mirusių ginant valstybę, šeimų narius, nustatyti sąlygas, kurioms esant minėti asmenys yra valstybės aprūpinami, taip pat nustatyti aprūpinimo dydį, tvarką, reguliuoti kitus esminius minėtų asmenų aprūpinimo santykius.
Pažymėtina ir tai, kad pagal Konstitucijos 52 straipsnį valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas, socialinę paramą nedarbo, ligos, našlystės, maitintojo netekimo ir kitais įstatymų numatytais atvejais.
Konstitucijos 52 straipsnio formuluotė „valstybė laiduoja“ reiškia, kad įstatymu turi būti nustatytos šiame straipsnyje išvardytos pensijos (senatvės, invalidumo) ir socialinės paramos rūšys (nedarbo, ligos, našlystės ir maitintojo netekimo atvejais) – jas įstatymų leidėjas privalo nustatyti; įstatymu gali būti nustatytos ir kitos (Konstitucijos 52 straipsnyje nenurodytos) pensijos bei socialinės paramos rūšys (Konstitucinio Teismo 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). Konstitucijos 52 straipsnio nuostata, kad įstatymu gali būti nustatytos ir kitos socialinės paramos rūšys, reiškia ir tai, kad įstatymų leidėjas turi įgaliojimus įstatymu nustatyti asmenis, kuriems yra teikiama socialinė parama, šios paramos teikimo sąlygas, dydžius, tvarką, reguliuoti kitus esminius socialinės paramos teikimo santykius.
Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad Seimas, išleidęs Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą ir jame nustatęs, kad žuvusių ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, taip pat žuvusių neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų, išmokama atitinkamo dydžio pašalpa, įgyvendino Konstitucijoje jam nustatytus įgaliojimus.
III
Dėl Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostatos „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostatos „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ atitikties Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų“ ir 4 straipsniui.
1. Minėta, kad Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) formuluotė „neturėjo abiejų tėvų“ aiškintina kaip reiškianti, kad abu tėvai buvo mirę.
2. Tvarkos 1 punkto formuluotė „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos formuluotė „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ reiškia, kad abu tėvai buvo mirę.
3. Taigi Tvarkos 1 punkto formuluotės „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“, 3.3 punkto 2 pastraipos formuluotės „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) formuluotės „neturėjo abiejų tėvų“ turinys sutampa.
4. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštaravo Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų“.
5. Minėta, kad pagal Įstatymo 4 straipsnį Vyriausybė parengia vienkartinių pašalpų žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms skyrimo ir išmokėjimo tvarką.
6. Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. nutarimo Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ 1 straipsniu patvirtino Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarką.
7. Konstatavus, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940- 1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštaravo Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų“, konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....> tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 4 straipsniui.
IV
Dėl Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostatos „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostatos „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, 94 straipsnio 7 punktui, konstituciniams teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams.
1. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
2. Konstitucijos 29 straipsnyje nustatyta:
3. Konstitucinis Teismas savo nutarimuose ne kartą yra konstatavęs, kad šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas visų asmenų lygybės principas. Jo turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą. Šis principas įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai. Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintas visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, šis principas nustato formalią visų asmenų lygybę, taip pat tai, kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų.
4. Minėta, kad Seimas, išleidęs Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymą ir jame nustatęs, kad žuvusių ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, taip pat žuvusių neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių broliams ir seserims, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų, išmokama atitinkamo dydžio pašalpa, įgyvendino Konstitucijoje jam nustatytus įgaliojimus.
Taip pat minėta, kad Tvarkos 1 punkto formuluotė „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“, 3.3 punkto 2 pastraipos formuluotė „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) formuluotė „neturėjo abiejų tėvų“ reiškia, kad abu tėvai buvo mirę.
5. Tvarkos 1 punkte nustačius, kad nurodyto dydžio ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių, taip pat neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvių šeimos nariams – broliams ir seserims vienkartinė pašalpa išmokama, jeigu jie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai, taip pat nuostatą „jeigu jie <.....>; neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ įtvirtinus Tvarkos 3.3 punkto 2 pastraipoje, žuvusių pasipriešinimo okupacijoms dalyvių broliai ir seserys, kurie pasipriešinimo okupacijoms dalyvio žuvimo metu buvo jaunesni kaip 18 metų ir tuo metu neturėjo abiejų tėvų, yra traktuojami vienodai; nė vienai nurodytų asmenų grupei nėra teikiama privilegijų ir jokie nurodyti asmenys nėra diskriminuojami.
6. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....> tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui.
7. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktui.
Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktą Vyriausybė vykdo pareigas, kurias Vyriausybei paveda Konstitucija ir įstatymai.
8. Minėta, kad pagal Įstatymo 4 straipsnį Vyriausybė parengia vienkartinių pašalpų žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms skyrimo ir išmokėjimo tvarką.
Taip pat minėta, kad Vyriausybė 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtino Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarką.
Minėta ir tai, kad Tvarkos 1 punkto formuluotės „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“, 3.3 punkto 2 pastraipos formuluotės „neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir Įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) formuluotės „neturėjo abiejų tėvų“ turinys sutampa.
9. Tai konstatavus, darytina išvada, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktui.
10. Pareiškėjui kilo abejonė, ar Tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja konstituciniams teisingos pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės principams.
11. Konstitucijos preambulėje skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Konstitucijoje įtvirtintos vertybės ir siekiai yra išreiškiami jos normose bei principuose. Atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis aiškintinas neatsiejamai nuo Konstitucijos normų ir principų, tarp jų ir konstitucinio teisinės valstybės principo, kuris įkūnija Konstitucijos preambulėje įtvirtintus siekius (Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2000 m. spalio 18 d., 2001 m. liepos 12 d., 2003 m. kovo 4 d. ir 2003 m. liepos 4 d. nutarimai).
12. Konstatavus, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu 1940- 1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštaravo Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų“ ir neprieštarauja Valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 4 straipsniui, taip pat kad jos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, Konstitucijos 94 straipsnio 7 punktui, konstatuotina ir tai, kad Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 ir 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
1. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....> tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
2. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštaravo Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 2 straipsnio 2 dalies (1998 m. spalio 6 d. redakcija) nuostatai „jeigu jie <.....> tuo metu neturėjo abiejų tėvų“.
3. Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 128 „Dėl valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms“ patvirtintos Vienkartinių pašalpų už žuvusius ar mirusius tardymo ar kalinimo metu1940–1990 metų ginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – karius savanorius ir neginkluoto pasipriešinimo (rezistencijos) dalyvius – laisvės kovų dalyvius išmokėjimo jų šeimoms tvarkos 1 punkto nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ ir 3.3 punkto 2 pastraipos nuostata „jeigu jie <.....>; tuo metu neturėjo abiejų tėvų – buvo našlaičiai“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės paramos žuvusių pasipriešinimo1940–1990 metų okupacijoms dalyvių šeimoms įstatymo 4 straipsniui.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius
Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Kęstutis Lapinskas
Zenonas Namavičius
Augustinas Normantas
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas