LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ADMINISTRACINIŲ TEISĖS PAŽEIDIMŲ KODEKSO 50 STRAIPSNIO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
1997 m. lapkričio 13 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant pareiškėjui – Kauno miesto apylinkės teismo teisėjui Vytautui Masiokui,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1997 m. spalio 22 d. išnagrinėjo bylą Nr. 4/97 pagal pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso, Civilinio proceso ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimų ir papildymų“ ketvirtosios dalies 1 straipsnis, kuriuo pakeistas Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnis, atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio pirmąją dalį.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas 1997 m. vasario 5 d. tvarkomajame posėdyje nagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje du nepilnamečiai kaltinami, kad 1996 m. liepos 30 d., veikdami kartu, pasikėsino slapta pagrobti telefono automato pinigų surinkimo kasetę (34,2 Lt vertės) ir padarė nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau nutarime – BK) 16 straipsnio antrojoje dalyje ir 271 straipsnio antrojoje dalyje bei 278 straipsnio antrojoje dalyje.
Teismas nutartimi baudžiamosios bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 1995 m. gruodžio 20 d. įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso, Civilinio proceso ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimų ir papildymų“ ketvirtosios dalies 1 straipsnis (Žin., 1995, Nr. 104-2325), kuriuo pakeistas Administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau nutarime – ATPK) 50 straipsnis, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Ankstesnė ATPK 50 straipsnio dispozicijos redakcija buvo tokia: „Smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu.“ Pagal tokią straipsnio dispozicijos redakciją, jei vagystės dalykas neviršijo tuometinio minimalaus gyvenimo lygio (toliau nutarime – MGL) dydžio sumos, nepriklausomai nuo to, ar tokią vagystę padarė vienas, ar grupė asmenų, buvo baudžiama pagal ATPK 50 straipsnį.
Šiuo metu galiojanti ATPK 50 straipsnio dispozicija nustato taip: „Smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu, nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.“ Pagal šią redakciją už vagystę, kurios dalykas neviršija vieno MGL dydžio sumos, tačiau jei ji padaryta grupės asmenų ar pakartotinai, asmenys traukiami baudžiamojon atsakomybėn.
Pareiškėjas pažymi:
1. Nusikaltimo sudėtis yra esminis pagrindas sprendžiant asmens patraukimą baudžiamojon atsakomybėn. Tai nurodoma ir Baudžiamojo proceso kodekso 5 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte: „Baudžiamoji byla negali būti keliama, o iškelta byla turi būti nutraukiama: [...] jeigu veikoje nėra nusikaltimo sudėties“. Nusikaltimo sudėties elementai – tai objektas, objektyvioji pusė, subjektas ir subjektyvioji pusė. Nusikaltimo sudėties elementai turi atsispindėti ir pačioje nusikalstamoje veikoje. Nesant bent vieno iš nusikaltimo sudėties elementų, veika negali būti pripažįstama nusikaltimu.
Šiuo konkrečiu atveju nusikaltimo objektas yra nuosavybė, o dalykas – 34,2 Lt. Taigi kaltinamųjų veikoje yra tik smulkiosios vagystės sudėtis, nes pavogto turto vertė neviršija vieno MGL dydžio sumos.
2. Jei minėtuoju atveju tą pačią vagystę būtų kėsinęsis padaryti vienas asmuo, tai jam baudžiamosios atsakomybės neatsirastų, nes jo veikoje nebūtų ATPK 50 straipsnio dispozicijoje nurodytų BK 271 straipsnyje numatytų sunkinančių aplinkybių.
3. Esant toms pačioms aplinkybėms, tik vagystę darant dviem asmenims, jiems jau atsiranda baudžiamoji atsakomybė (jei vadovaujamasi naujosios redakcijos ATPK 50 straipsniu).
Todėl šiuo atveju pažeidžiamas konstitucinis principas, kad įstatymui visi asmenys yra lygūs.
Be to, pareiškėjo manymu, ATPK 50 straipsnyje netiksliai pasakyta „nesant [...] sunkinančių aplinkybių“. Tiksliau būtų nurodyti „kvalifikuojančių požymių“, nes sunkinančias aplinkybes numato BK 41 straipsnis, kuriame dažnai nėra specialiosios dalies straipsniuose nurodytų kvalifikuojančių požymių.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui suinteresuoto asmens atstovas – Seimo Juridinio skyriaus konsultantas Pranas Petkevičius nurodė, kad Lietuvos Respublikos 1995 m. gruodžio 20 d. įstatymu ATPK 50 straipsnis buvo pakeistas siekiant tiksliau apibrėžti smulkiojo svetimo turto grobimo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sąvoką ir atriboti šį pažeidimą nuo vagystės, kaip baudžiamojo nusikaltimo, numatyto BK 271 straipsnyje. ATPK 50 straipsnio dispozicijoje pasakyta, kad smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo arba iššvaistymo būdu yra tokia veika, kai joje nėra BK 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių ir kai pagrobtojo turto vertė neviršija vieno MGL dydžio sumos.
Įstatyme nurodomos tokios sunkinančios aplinkybės: „vagystė, padaryta asmens, turinčio teistumą už nusikaltimus nuosavybei“, „grupės iš anksto susitarusių asmenų“, „įsibraunant į gyvenamąją patalpą“ ir t. t. Čia jos įstatymų leidėjo traktuojamos kaip veiką kvalifikuojantys požymiai, kurie rodo jos didesnį pavojingumą visuomenei, todėl veika kvalifikuotina kaip baudžiamasis nusikaltimas. Beje, šiuo atveju minėtosios aplinkybės nelaikomos BK 41 straipsnyje nurodytomis sunkinančiomis aplinkybėmis, į kurias atsižvelgiama skiriant kaltam asmeniui bausmę.
Taigi dabar galiojanti ATPK 50 straipsnio dispozicija, apibrėždama smulkiojo svetimo turto pagrobimo, kaip administracinio teisės pažeidimo, sąvoką, Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai neprieštarauja.
IV
Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės patvirtino savo argumentus, išdėstytus Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. vasario 5 d. nutartyje. Be to, pareiškėjas pažymėjo, kad padarytas ATPK pakeitimas ne visuomet pagrįstai pasunkina nepilnamečių atsakomybę. Nepilnamečiai daro nedidelio masto vagystes, tačiau grupėje, todėl jiems vietoje administracinės atsakomybės pagal įstatymą būtina taikyti baudžiamąją. Tuo tarpu įstatymui visi asmenys yra lygūs ir negali būti už tokią pačią veiką vieniems taikoma administracinė, o kitiems – baudžiamoji atsakomybė.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
1. Vienas iš būdingų teisės sistemos ypatumų yra nuolatinė teisinio reguliavimo raida. Ji priklauso nuo visuomenėje vykstančių pokyčių ir dėl to atsirandančios būtinybės sureguliuoti tiek naujus, tiek pasikeitusius senus visuomeninius santykius. Atsižvelgiant į tokią teisinio reguliavimo įstatymais ir kitais teisės aktais būtinybę yra įtvirtinamos naujos, tobulinamos galiojančios ar pašalinamos pasenusios teisės normos.
Priimant naujas ir tobulinant galiojančias teisės normas nėra suvaržymų, kokie visuomeniniai santykiai, kokiu eiliškumu turi būti sunorminti. Per įstatymų leidybos iniciatyvą dažniausiai išryškėja, kurios visuomeninio gyvenimo sritys pirmiausia turi būti sureguliuotos arba kurių reguliavimą reikia patikslinti. Tačiau leidžiamų įstatymų turinio ir formos atžvilgiu nėra visiškos laisvės. Visiems teisės aktams keliamas vienas svarbiausių reikalavimų: jie neturi prieštarauti Konstitucijai.
Konstitucijos preambulėje yra skelbiamas atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekis. Vienas iš šio tikslo realizavimo būdų yra teisės sistemos tobulinimas remiantis konstituciniais, bendraisiais teisės principais.
Nustatant atsakomybę už neteisėtos veikos padarymą itin didelės svarbos turi Konstitucijoje įtvirtinti ar iš jos tiesiogiai kylantys lygybės įstatymui, teisingumo ir humanizmo principai. Priimamo įstatymo vertinimas per šių principų prizmę gali padėti tinkamai išreikšti teisės normos turinį, teisingai įvertinti nustatomas teisines pasekmes, išvengti galimų prieštaravimų tiek teisės šakos, tiek teisės sistemos atžvilgiu.
Šie principai taip pat yra labai reikšmingi, kai teisės normos yra taikomos, vykdomos ar kitaip realizuojamos, tačiau teisės kūrimo ir jos realizavimo procese teisės principai reiškiasi nevienodai.
Teisinio reguliavimo raida baudžiamosios teisės srityje atsižvelgiant į visuomenėje vykstančius pokyčius pirmiausia reiškiasi veikų kriminalizavimu ar jų dekriminalizavimu, t. y. tam tikros veikos pripažįstamos esančios nusikalstamos arba atsakomybė už jas pašalinama iš baudžiamųjų įstatymų. Veikų kriminalizavimo procesas siejamas su visuomenėje vykstančiais socialiniais reiškiniais, tačiau kriminalizuojant veikas ne visada yra įvertinamos kitų teisės šakų realios galimybės sureguliuoti ir apsaugoti tam tikrus visuomeninius santykius. Lyginamojoje baudžiamojoje teisėje yra pavyzdžių, kai veikų kriminalizavimu ir ypač bausmių už neteisėtas veikas sugriežtinimu iš esmės yra siekiama įbauginti potencialų nusikaltėlį, kad jis nedarytų nusikaltimo. Tačiau tokiomis priemonėmis šis tikslas ne visada yra pasiekiamas.
Kad veika būtų pripažinta nusikaltimu, reikia įvertinti visus su jos padarymu susijusius aspektus. Siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet yra tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu, taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Todėl kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ir pan.).
2. Sprendžiant veikų kriminalizavimo tikslingumo klausimus ypač atkreiptinas dėmesys į baudžiamosios ir administracinės atsakomybės savitarpio ryšį. Vertinant, ar atsakomybė už neteisėtą veiką priskirtina administracinės, ar baudžiamosios teisės sričiai, pabrėžtina, kad baudžiamoji ir administracinė teisė priklauso viešajai teisei ir pagal savo reguliavimo turinį bei metodus turi daug bendrybių, nors kartu galima įžvelgti ir svarbių skirtumų.
Administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo sampratos panašios, tačiau jos skiriasi ir pagal: a) padarytų veikų pavojingumą, b) priešingumą teisei, c) teisines pasekmes.
Administracinis teisės pažeidimas ir nusikaltimas apibūdinami kaip pavojingos veikos, kadangi jas padarius yra pažeidžiamos tam tikros vertybės. Teisės doktrina visuotinai pripažįsta, kad administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo pavojingumas yra nevienodas. Didesnį nusikaltimo pavojingumą nulemia ne tik objekto, bet ir kitų objektyvių bei subjektyvių požymių visuma.
Vienas iš administracinio teisės pažeidimo ir nusikaltimo skirtumų yra ir subjektui kylančios teisinės pasekmės. Padarius nusikaltimą gali būti paskirta griežčiausia prievartos priemonė – baudžiamuosiuose įstatymuose numatyta bausmė. Taikant administracinę atsakomybę gali būti paskirtos panašios į kriminalines bausmes administracinės nuobaudos (bauda, administracinis areštas iki 30 parų, pataisos darbai iki 2 mėnesių ir kt.). Iš esmės administracinės nuobaudos yra švelnesnės, jos neužtraukia teistumo. Tačiau lyginant kai kurias administracinių ir baudžiamųjų teisės normų sankcijas galima įžvelgti ir tam tikrą tarpšakinį nesuderinamumą, apsunkinantį teisingumo principo realizavimą.
3. Seimas 1995 m. gruodžio 20 d. priėmė įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos baudžiamojo, Baudžiamojo proceso, Civilinio proceso ir Administracinių teisės pažeidimų kodeksų pakeitimo ir papildymo“, kuriuo buvo pakeistas ATPK 50 straipsnis. Jo naujos redakcijos dispozicija numato, kad administraciniu teisės pažeidimu laikomas smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu, jei nėra BK 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių.
ATPK 50 straipsnio pastaboje numatyta, kad turto pagrobimas yra laikomas smulkiu, jeigu pagrobtojo turto vertė neviršija vieno MGL dydžio sumos. Be pagrobtojo turto vertės, taip pat atsižvelgiama į pagrobtų daiktų natūralų kiekį (svorį, dydį).
BK 271 straipsnyje yra numatyti tokie vagystę kvalifikuojantys požymiai: a) vagystė, padaryta pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, arba įsibraunant į negyvenamąją patalpą; b) vagystė, padaryta įsibraunant į gyvenamąją patalpą; c) vagystė, padaryta stambiu mastu.
BK 274 straipsnyje numatyti tokie sukčiavimą kvalifikuojantys požymiai: a) sukčiavimas, padarytas pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų, sudarant žinomai neteisingą kompiuterinę programą, įrašant į kompiuterio atmintį klaidingus duomenis, taip pat kitaip paveikiant kompiuterinę informaciją arba jos apdorojimą; b) sukčiavimas, padarytas stambiu mastu.
BK 275 straipsnyje numatyti tokie turto pasisavinimą arba iššvaistymą kvalifikuojantys požymiai: a) veika padaryta pakartotinai arba grupės iš anksto susitarusių asmenų; b) kaltininkui patikėto ar jo žinioje esančio svetimo turto pasisavinimas ar iššvaistymas stambiu mastu.
Taigi pagal šiuo metu galiojančią ATPK 50 straipsnio dispoziciją už svetimo turto vagystę, sukčiavimą, pasisavinimą ar iššvaistymą, jei esama minėtųjų kvalifikuojančių požymių, nors pagrobtojo turto vertė ir mažesnė kaip vieno MGL dydžio suma, baudžiama ne kaip už administracinį teisės pažeidimą, o kaip už nusikaltimą. Asmuo, padaręs bet kurią iš išvardytųjų veikų, turinčių šių požymių, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn atitinkamai pagal BK 271, 274 ar 275 straipsnį.
4. Pareiškėjo nuomone, ginčijamame įstatyme netiksliai yra pavartota sąvoka „nesant [...] sunkinančių aplinkybių“, nes baudžiamosios teisės doktrina skiria sunkinančias aplinkybes ir kvalifikuojančius požymius.
Pažymėtina, kad sunkinančios aplinkybės yra numatytos BK 41 straipsnyje (nusikaltimą padarė asmuo, kuris pirmiau buvo padaręs kokį nors nusikaltimą; nusikaltimą padarė organizuota grupė; nusikaltimas sukėlė sunkias pasekmes ir kt.). Įstatyme išvardytų sunkinančių aplinkybių pagrindinis ypatumas yra tas, kad jos galimos darant bet kurį BK numatytą nusikaltimą. Nustačius, kad jų esama konkrečioje veikoje, teismas, skirdamas bausmę, į tai atsižvelgia ir gali kaltininką nubausti griežčiau.
Dalis BK 41 straipsnyje įvardytų sunkinančių aplinkybių yra nurodytos apibūdinant BK specialiojoje dalyje numatytus nusikaltimus. Tokiu atveju baudžiamosios teisės doktrina paprastai jas įvardija kaip nusikaltimą kvalifikuojančius požymius. Kvalifikuojančiais požymiais yra numatytos ir kitos aplinkybės, kurios nenurodytos BK 41 straipsnyje. Kvalifikuojančio požymio nustatymas paprastai sąlygoja ir atitinkamai griežtesnę sankciją. Ginčijamame įstatyme pavartota sąvoka „sunkinanti aplinkybė“, nurodyta BK 271, 274 ir 275 straipsniuose, nesudaro galimybės ją traktuoti kitaip, kaip kvalifikuojantį požymį. Toks sąvokos pavartojimas gali būti įvertintas tik kaip lingvistinis netikslumas, nors ir kitais atvejais (pavyzdžiui, BK 105 straipsnyje) yra pavartota sąvoka „sunkinančiomis aplinkybėmis“, o ne „esant kvalifikuojančių požymių“.
5. Nagrinėjant bylą Konstitucinio Teismo posėdyje pareiškėjas pažymėjo, kad padaryti ATPK 50 straipsnio pakeitimai liečia didelę dalį nepilnamečių. Tais atvejais, kai nepilnamečiai padaro smulkius svetimo turto pagrobimus veikdami grupėje iš anksto susitarusių asmenų, pagal galiojančius įstatymus jų veikos turi būti kvalifikuojamos ne kaip administraciniai teisės pažeidimai, o kaip nusikaltimai.
Lietuvos Respublikos vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo 1 straipsnyje vaikas apibūdintas kaip žmogus, neturintis 18 metų, išskyrus atvejus, kai įstatymai numato kitaip. Panašiai ši norma yra įtvirtinta ir Jungtinių Tautų priimtos Vaiko teisių konvencijos 1 straipsnyje, kur pažymėta, kad vaikas yra kiekviena žmogiška būtybė, neturinti 18 metų, jei pagal jam taikomą įstatymą pilnametystė nepripažįstama anksčiau.
Minėtosios Konvencijos 40 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad kiekvienas vaikas, įtariamas, kaltinamas ar pripažįstamas kaltu dėl baudžiamojo įstatymo pažeidimo, turi teisę į tai, kad būtų atsižvelgiama į jo amžių; kartu turi jaustis noras padėti jam reintegruotis ir atlikti naudingą vaidmenį visuomenėje. Konvencijos 37 straipsnyje valstybės įpareigojamos garantuoti, kad vaikams areštas, sulaikymas ar įkalinimas būtų taikomi tik kaip kraštutinė priemonė ir kiek įmanoma trumpiau.
Atsižvelgiant į nepilnamečio asmenybės socialinės, psichologinės struktūros ypatumus, BK bendrojoje dalyje yra ribojamas nusikaltimų, už kuriuos baudžiamojon atsakomybėn gali būti patraukti 14–16 metų paaugliai, skaičius. Taip pat yra nustatyti apribojimai skiriant nepilnamečiams maksimalų laisvės atėmimo laiką (ne daugiau kaip 10 metų), kai kurios švelnesnės sąlygos atleidžiant nepilnametį nuo baudžiamosios atsakomybės, lygtinai atleidžiant nuo bausmės prieš terminą. Kita vertus, BK specialiojoje dalyje nustatyti visų asmenų atsakomybės ir bausmės sugriežtinimai susiaurino galimybes atsižvelgti į nepilnamečiams nustatytus baudžiamosios atsakomybės ypatumus. BK sankcijose numatyta laisvės atėmimo bausmė nepilnamečiams iš tiesų tapo taisykle, bet ne išimtimi.
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad ginčijamo įstatymo pakeitimu iš esmės yra išplėstas veikų, už kurias nepilnamečiai gali būti patraukti baudžiamojon atsakomybėn, ratas. Nepilnamečiai dažniausiai padaro nedidelio masto vagystes, kurios pagal pagrobtojo turto vertę galėtų būti vertinamos kaip administracinis teisės pažeidimas. Tačiau nepilnamečiai tokius teisės pažeidimus dažniausiai padaro grupėje iš anksto susitarusių asmenų ar pakartotinai, todėl pagal galiojančius įstatymus tokios jų veikos turi būti kvalifikuojamos kaip nusikaltimai. Be to, BK sankcijos už kvalifikuotus turto pagrobimus numato bausmes, kurios nepilnamečiams, atsižvelgiant į pagrobtojo turto vertę, gali būti per griežtos ar apskritai netaikytinos.
Visa tai leidžia daryti prielaidą, kad reikėtų nepilnamečių atsakomybę labiau diferencijuoti, geriau sureguliuoti jų administracinės ir baudžiamosios atsakomybės ypatumus, kurie atitiktų ne tik padarytos veikos pavojingumą, bet ir atitinkamo amžiaus vaikų socialines, psichologines savybes.
6. Pareiškėjui kilo abejonė, ar ginčijamo ATPK 50 straipsnio pakeitimas neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio pirmajai daliai, kuri nustato, kad „įstatymui [...] visi asmenys yra lygūs“. Pareiškėjas teigia, kad atsakomybė atsiranda pagal ATPK 50 straipsnį, jeigu iki vieno MGL vertės turtą pagrobia vienas asmuo, tačiau jeigu tai padarė grupė iš anksto susitarusių asmenų arba yra kitų kvalifikuojančių požymių, asmenys traukiami gerokai griežtesnėn – baudžiamojon atsakomybėn.
Vertinant pareiškėjo argumentus būtina pažymėti, kad sprendžiant lygybės įstatymui klausimą reikia skirti, pirma, tokios lygybės nustatymą įstatyme, ir antra, lygybės realizavimą taikant įstatymus.
6.1. Asmenų lygybės problema įstatymuose negali būti tinkamai išspręsta kiekvienu atveju neįvertinus to, ar pagrįstai jų atžvilgiu yra nustatomi teisinio reguliavimo ypatumai.
Konstitucinis Teismas 1996 m. vasario 28 d. nutarime pažymėjo, jog konstitucinis asmenų lygybės principas savaime nepaneigia to, kad įstatymu gali būti nustatytas nevienodas teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu. Vertinant tai, ar pagrįstai nustatytas skirtingas teisinis reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias aplinkybes. Pirmiausia turi būti įvertinti atitinkamų subjektų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai; antra, reikia atsižvelgti į teisės aktų suderinamumą pagal jų hierarchiją, reguliavimo apimtį ir kt.; trečia, būtina įvertinti, ar teisės normos, nustatančios specialias sąlygas, atitinka teisės akto paskirtį ir tikslą. Konkrečių teisės normų pagrįstumas gali būti įtikinamas tais atvejais, kai į visas nurodytas aplinkybes buvo atsižvelgta.
Ginčijamame įstatyme nustatyta skirtinga atsakomybė asmenims, padariusiems smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu, kai nėra BK 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų kvalifikuojančių požymių (administracinis teisės pažeidimas) ir kai veika padaryta esant 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų kvalifikuojančių požymių (nusikaltimas).
Pareiškėjo manymu, veikos pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi dalyko vertės, ir pagal tai tikslinga atriboti nusikaltimą nuo administracinio teisės pažeidimo.
Taigi būtina atsakyti į klausimą, ar ginčijamu įstatymu pakeitus ATPK 50 straipsnį, kuriuo pripažinta, kad svetimo turto vagystė, sukčiavimas, pasisavinimas ar iššvaistymas, jei esama BK 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų kvalifikuojančių požymių, veikos yra pavojingesnės. Tuo pagrindu gali būti įvertinta, ar minėtųjų veikų kriminalizavimas ir atsakomybės už jas perkėlimas iš administracinės teisės srities į baudžiamosios teisės sritį nepažeidžia teisingumo ir dėl to nesukuria asmenų, padariusių šias veikas, nelygybės įstatymui.
Pažymėtina, kad veikos pavojingumą iš tikrųjų dažnai lemia kėsinimosi objektas ir dalykas (pavyzdžiui, veika, kuria sukeltas pavojus žmogaus gyvybei, yra pavojingesnė negu kėsinimasis į jo turtą). Tačiau veikos pavojingumo vertinimą lemia ne vien objekto ar dalyko vertingumas. Jos pavojingumui gali turėti reikšmės ir jos padarymo būdas (pavyzdžiui, atviras turto pagrobimas panaudojus smurtą yra pavojingesnis už tokio pat turto pagrobimą slaptai), kaltės forma (pavyzdžiui, tyčinis turto sunaikinimas yra pavojingesnis už tokį pat neatsargų turto sunaikinimą), nusikaltimo subjekto ypatumai.
Vertindama nusikaltimo padarymo pavojingumą baudžiamosios teisės doktrina atkreipia dėmesį į tai, kad kelių asmenų padarytas nusikaltimas potencialiai yra pavojingesnis nei analogiškas, bet padarytas vieno asmens. Nusikaltimo pavojingumas gali būti padidintas dėl to, kad kai keletas asmenų suderina savo pastangas, jiems lengviau padaryti daugelį nusikaltimų, paslėpti nusikaltimų pėdsakus ar juos padariusius asmenis ir kt. Bendrai veikiant yra tvirtesnis psichologinis nusistatymas ir pasiryžimas padaryti arba tęsti nusikaltimą, geriau apgalvojami jo padarymo būdai, parenkami efektyvesni nusikaltimo darymo įrankiai ir priemonės.
BK 271, 274 ir 275 straipsniuose kvalifikuojančia aplinkybe numatytas grupės išankstinis susitarimas pagrobti turtą reiškia, kad du ar daugiau asmenų iki nusikaltimo darymo pradžios susitaria veikti bendrai. Taip veikiant gali būti iš anksto numatyta, į kokį turtą bus kėsinamasi, pasiskirstomi vaidmenys nusikaltimo darymo metu, numatoma, kur pavogtas turtas bus paslėptas ar kaip panaudotas, ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad keli asmenys veikdami kartu turi galimybę padaryti didesnę žalą, jų veiksmai objektyviai yra pavojingesni.
Atsakomybės diferencijavimas gali būti padarytas atsižvelgiant ne tik į neteisėtomis veikomis padaromą žalą, jos dydį, bet ir į tų veikų padarymo būdus bei kitas aplinkybes, taip pat į jau numatytas poveikio priemones. Taigi administracinės ar baudžiamosios atsakomybės už skirtingo pavojingumo veikas nustatymas nepažeidžia nei lygybės, nei teisingumo konstitucinių principų.
6.2. Kitas klausimas – tai asmenų lygybė įstatymų taikymo atžvilgiu.
Konstitucijos 29 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta: „Įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys yra lygūs.“ Lygybės įstatymui principas teisėje reiškia „lygų matą“, kai reikia tą pačią normą taikyti skirtingiems asmenims. Baudžiamojoje teisėje lygybės principas reiškia, kad už padarytą nusikaltimą yra nustatyti vienodi atsakomybės pagrindai.
Pagal baudžiamąją teisę lygybės įstatymui principas realizuojamas pripažįstant, kad nusikaltimo sudėtis yra vienintelis patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas. Nusikaltimo požymių visuma, aprašyta įstatyme, apibūdina veiką kaip nusikaltimą ir tuo atžvilgiu nusikaltimo sudėtis tampa „lygiu matu“ visiems tam tikrą veiką padariusiems asmenims. Kitaip tariant, jeigu veikoje trūksta bent vieno įstatyme aprašyto nusikaltimo sudėties požymio, asmuo negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kita vertus, jeigu asmens veika atitinka įstatyme aprašytus nusikaltimo požymius, jokios kitos asmens savybės, socialinė padėtis ir pan. negali turėti reikšmės tokį asmenį patraukiant baudžiamojon atsakomybėn. Tai lemia ypatingą tikslaus nusikaltimo požymių formulavimo reikšmę.
Tačiau vienodas patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagrindas nereiškia, kad visiems asmenims, padariusiems tokį pat nusikaltimą, turi būti paskirta ir vienoda bausmė. Įstatymuose yra nustatyta, kad skiriant bausmę atsižvelgiama į padaryto nusikaltimo pobūdį, kaltininko asmenybę, kaltės laipsnį, atsakomybę lengvinančias ar sunkinančias aplinkybes ir tuo remiantis bausmė turi būti individualizuota. Bausmės individualizavimas nepažeidžia asmens lygybės įstatymui principo. Tai taikytina ir traukiant asmenis administracinėn atsakomybėn.
Konstitucinis Teismas konstatuoja, kad ginčijamu įstatymu numatyta administracinė atsakomybė už smulkųjį svetimo turto pagrobimą vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu, jei nėra BK 271, 274 ir 275 straipsniuose nurodytų kvalifikuojančių požymių, atitinkamam administraciniam teisės pažeidimui ir nusikaltimui priskiria skirtingo pavojingumo veikas, todėl jis nepažeidžia lygybės įstatymui principo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ATPK 50 straipsnio dispozicija neprieštarauja Konstitucijai.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 50 straipsnio dispozicija „Smulkusis svetimo turto pagrobimas vagystės, sukčiavimo, pasisavinimo ar iššvaistymo būdu, nesant Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 271, 274 ir 275 straipsniuose numatytų sunkinančių aplinkybių“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Kęstutis Lapinskas
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Pranas Vytautas Rasimavičius
Teodora Staugaitienė
Juozas Žilys