VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 M

VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIO TEISMO 2007 M. SPALIO 2 D. SPRENDIMAS (ADMINISTRACINĖ BYLA NR. 1-7459-13/2007. PROCESINIO SPRENDIMO KATEGORIJA 1.3; 17.2)

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininkaujančios posėdžiui ir pranešėjos teisėjos Halinos Zaikauskaitės, teisėjų Violetos Balčytienės ir Raimondo Blauzdžiaus, sekretoriaujant Alicijai Ščerbaitei, dalyvaujant Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovei Aistei Račkauskaitei, UAB „Vilniaus energija“ atstovui Gintarui Gaidžiui, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos teismo prašymą ištirti Vilniaus miesto savivaldybės vykdomosios institucijos – Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies atitiktį 2000 m. LR civilinio kodekso bei Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, tretieji suinteresuoti asmenys – Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, UAB „Vilniaus energija“, Georgijus Gančo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas 2007 03 08 nutartimi kreipėsi į administracinį teismą, prašydamas patikrinti 1) ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka 2000 m. LR civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalį; 2) ar Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis atitinka 2003 05 20 LR šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 2, 3 dalies nuostatas.

Bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė patvirtino, kad Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarka patvirtinta Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu.

Vilniaus apygardos teismo nutartyje dėstomos faktinės aplinkybės. Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovo Georgijaus Gančo 1966,33 Lt skolos už šildymą bei karštą vandenį, 181,58 Lt delspinigių ir 89,21 Lt bylinėjimosi išlaidų. Nurodė, jog atsakovui centralizuota šiluma ir karštas vanduo yra tiekiami į jam nuosavybės teise priklausantį butą, esantį Vilniuje, Taikos g. 19-9. Nors sutartis dėl apmokėjimo už sunaudotą šilumą ir karštą vandenį tarp šalių nėra pasirašyta, tačiau tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais, kadangi atsakovo buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie centralizuotos šilumos energijos tiekimo tinklų. Nuo 2003 m. gegužės mėn. atsakovas nedeklaravo karšto vandens skaitiklio parodymų daugiau nei du mėnesius iš eilės, todėl jam mokestis už karštą vandenį buvo skaičiuojamas pagal normą.

Atsiliepimu į ieškinį atsakovas Georgijus Gančo prašė teismo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Molėtų rajono apylinkės teismas 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu ieškovo UAB „Vilniaus energija“ ieškinį patenkino ir priteisė iš atsakovo Georgijaus Gančo 2255,34 Lt UAB „Vilniaus energija“ ir 18 Lt pašto išlaidų valstybei.

Atsakovas Georgijus Gančo pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Molėtų rajono apylinkės teismo 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą ir byloje priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Atsakovas paaiškino, kad ginčijamu laikotarpiu reguliariai mokėjo ieškovui už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį sutinkamai su jo išrašytomis sąskaitomis, iš viso 2248,55 Lt.

Vilniaus apygardos teismas nusprendė, kad bylos nagrinėjimas sustabdytinas. Teismas nutartyje dėsto argumentus, kurie nulėmė sprendimą kreiptis į administracinį teismą dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo.

Įsiskolinimą už karštą vandenį UAB „Vilniaus energija“ apskaičiavo vadovaudamasi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos (toliau – Tvarka, Paskirstymo tvarka) 27 punkto 2 dalimi. Atsakovui mokestis už karštą vandenį buvo skaičiuojamas pagal normą: 92 litrus per dieną 3 žmonėms, iš viso paskaičiuota 2234,65 Lt. Atsakovas G. Gančo prašymą panaikinti UAB „Vilniaus energijos“ paskaičiavimus grindžia tuo, kad jis apmokėdavo ieškovo pateiktas sąskaitas vadovaudamasis CK 6.388 str., todėl perskaičiuoti šias sąskaitas ieškovas UAB „Vilniaus energija“ neturėjo jokių svarių priežasčių. Taigi byloje taikytini teisės aktai, reglamentuojantys atsiskaitymo su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir karštą vandenį tvarką. Tokiu aktu yra ir Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarka. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijai kilo abejonių, ar šios Tvarkos nuostatos atitinka 2000 m. LR civilinio kodekso, 2003-05-20 LR šilumos ūkio įstatymo nuostatas.

Apmokėjimo už sunaudotą energiją tvarką nustato LR civilinio kodekso IV dalies XXIII skyriaus septintojo skirsnio 6.388 str. 1 d. ir LR šilumos ūkio įstatymo 12 str. CK 6.388 str. 1 d. nustatyta, jog abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. LR šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. pakartoja CK 6.388 str. 1 d. nustatytą normą – šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad, kai pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis, nustatytas pagal atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis, paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Iš šių normų analizės išplaukia, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energiją, o jos kiekis apskaičiuojamas pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, o kitokią atsiskaitymo tvarką (t. y. ne skaitiklių rodmenų vertinimą) su šilumos tiekėju gali numatyti tik sutartis, bet ne norminiai teisės aktai. Taigi, jei sutartis nenustato ko kita, abonentas visais atvejais moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Abejotina, ar Tvarkos 27 p. 2 d. numatytas suvartotos šilumos kiekio apskaičiavimas atitinka CK 6.388 str. 1 d. ir LR šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d.

Ieškovas UAB „Vilniaus energija“ ieškinyje nurodė, jog apskaičiavo skolą pagal Tvarkos 27 p. 2 d., kadangi atsakovas daugiau kaip du mėnesius nedeklaravo karšto vandens skaitiklio rodmenų ir neįsileido bendrovės darbuotojų į butą. Pažymėtina, jog CK nenumato, kaip apskaičiuojamas sunaudotos energijos kiekis, kai abonentas nedeklaruoja skaitiklio rodmenų arba neįsileidžia šilumos tiekėjo į jam priklausantį butą. Tačiau LR šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d. numatyta, jog jei butų ir (ar) kitų patalpų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nustatytą metodiką. Kokią metodiką tokiu atveju reikia taikyti, nagrinėjamas įstatymo straipsnis nekonkretizuoja. Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. nurodyta, jog gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 ltr./parai) vienam gyventojui. Tokiu atveju lieka neaišku, kokiu aktu turi vadovautis šilumos tiekėjas vertindamas suvartotą šilumos kiekį. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d. nurodyta, kad šilumos tiekėjas „...turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos komisijos nustatytą metodiką“, Tvarkos 27 p. 2 d. numatyta, jog „ gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 l/parai) vienam gyventojui“, taigi šilumos tiekėjui nei vienu, nei kitu atveju nenumatytas imperatyvus įpareigojimas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad CK ir Šilumos ūkio įstatymas aiškiai nurodo, jog abonentas privalo mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Savivaldybės Tvarka įpareigoja abonentą ne tik mokėti už faktinį energijos sunaudojimą, tačiau ir kiekvieną mėnesį deklaruoti apskaitos prietaisų rodmenų parodymus. Už apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimą Tvarkos 27 p. 2 d. yra numatyta sankcija – skaičiavimas pagal normą (92 l/parai) vienam asmeniui. Tokiu būdu gali būti taikoma sankcija už apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimą. Tačiau jei tai yra sankcija už nedeklaravimą, tai ar ji turi būti tapatinama su faktiniu energijos suvartojimu ir po to išieškoma iš abonento kaip skola už vandenį. Nagrinėjamoje byloje abonentas vartotojas, o vartotojų gynimas yra prioritetinė ekonominės ir socialinės politikos dalis. Todėl neaiškumai teisės aktuose sudaro prielaidas vartotojų teisių pažeidimui ir suteikia galimybes šilumos tiekėjui pasirinkti palankiausią tarifą. Pareiškėjo atstovas teisminiame bylos dėl norminio teisės akto teisėtumo nagrinėjime nedalyvavo.

Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepimu į prašymą (b. 1. 23-26) prašo teismo suinteresuotu asmeniu patraukti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją, Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalį pripažinti teisėta ir prašymą dėl jos panaikinimo atmesti.

Atsiliepime paaiškina, kad, vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 11 11 nutarimu Nr. 03-121 patvirtintomis Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėmis, tol, kol šilumos ir karšto vandens vartotojai nėra pasirinkę Komisijos rekomenduojamo šilumos kiekio paskirstymo metodo, jiems mokesčiai skaičiuojami pagal Vilniaus miesto savivaldybės valdybos 2001-03-29 sprendimu Nr. 535V patvirtintą Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarką.

Paskirstymo tvarka parengta vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 1999 10 15 nutarimu Nr. 85 patvirtinta tvarka bei ūkio ministro 1999 12 21 įsakymu Nr. 424 patvirtintomis Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklėmis, bei kitais teisės aktais.

Paskirstymo tvarkos 16–17, 20, 22–24, 26–27 punktuose nustatyti atvejai, kada mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami pagal normas, o ne pagal skaitiklių rodmenis. Paskirstymo tvarkoje galima išskirti du atvejus, kada mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami ne pagal skaitiklių rodmenis: 1) kai skaitikliai nėra įrengti; 2) kai skaitikliai yra įrengti, tačiau nėra galimybių sužinoti jų rodmenis.

Paaiškina, kad Civilinis kodeksas ir Šilumos ūkio įstatymas nenustato konkrečių atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenų paskirstymo vartotojams būdų bei draudimo paskirstyti vartotojams sunaudotą energiją pagal normas tais atvejais, kai nėra skaitiklių arba nėra galimybių nustatyti jų rodmenis.

Paaiškina, kad Šilumos ūkio įstatyme nustatyta, jog bendra šilumos ir elektros energijos gamyba yra viešuosius interesus atitinkanti paslauga. Savivaldybėms suteiktos šilumos ir geriamojo vandens tiekimo organizavimo funkcijos (Vietos savivaldos įstatymo 7 str. 16 p.).

Mano, kad todėl teisinis reguliavimas, numatantis galimybę viso namo įvadinio šilumos skaitiklio sunaudotos energijos kiekį paskirstyti pagal paskirstomųjų skaitiklių duomenis bei normas, yra pagrįstas ir teisingas. Paaiškina, kad tokiu teisiniu reguliavimu, dėl kurio yra suabejota, įtvirtinama bendrųjų interesų apsauga, leidžianti funkcionuoti šilumos ir karšto vandens tiekimo sistemoms tais atvejais, kai dėl įvairių priežasčių visuomenei nėra žinomas atskiro individo sunaudotos energijos kiekis.

Paaiškina, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis su buitiniu vartotoju laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų (CK 6.384 str.). Todėl sutarties sąlygos nustatomos atsižvelgiant į teisės aktų reikalavimus.

Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. nėra įtvirtinto imperatyvo sunaudoto vandens kiekį skaičiuoti pagal normas, nes šiame punkte įtvirtinta kraštutinė priemonė, kuri taikoma tik išaiškinus visas reikšmingas aplinkybes. Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d. taip pat suformuluota šilumos ir karšto vandens tiekėjo teisė sunaudotą kiekį skaičiuoti pagal normas. Teigia, kad įvertinus Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. dispozityvų pobūdį, darytina išvada, kad ši nuostata neprieštarauja Civilinio kodekso ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms.

Paaiškina, kad Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. nustatyta norma naudojama įvertinant sunaudoto vandens kiekį tais atvejais, kai skaitiklių duomenys nedeklaruojami, todėl ji nėra tapatinama su faktiškai sunaudoto vandens kiekio apskaičiavimu. Ši norma nėra sankcija už rodmenų nedeklaravimą. Atkreipia dėmesį į tai, kad tokia pati „sankcija“ yra nustatyta ir Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 d. Pagal šią įstatymo normą patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikoma tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatyta metodika. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 11 11 nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių 11 p. nustatyta galimybė taikyti maksimalius karšto vandens suvartojimo normatyvus, nustatytus respublikinėmis statybos normomis RSN 156-90. Paaiškina, kad Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodikoje ir Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkoje, įvertinant sunaudoto karšto vandens kiekį, vadovaujamasi Lietuvos Respublikoje galiojančiomis karšto vandens sunaudojimo normomis.

Paaiškina, kad Valstybinei kainų ir energetikos komisijai suteikti platūs įgaliojimai šilumos ir karšto vandens tiekimo srityje (Vyriausybės 2002 11 07 nutarimu Nr. 1747 patvirtinti Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nuostatai). Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 1111 nutarimu Nr. 03-121 patvirtintose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse įtvirtinta galimybė sunaudotos šilumos ir karšto vandens kiekį apskaičiuoti pagal normas.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu Vilniaus miesto savivaldybės administracijos atstovė palaikė atsiliepimo argumentus ir prašė pripažinti, kad Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 dalies nuostatos neprieštarauja įstatymams.

Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija atsiliepime į prašymą dėl norminio teisės akto teisėtumo tyrimo (b. 1. 34-35) paaiškina, kad Vilniaus mieste šiluma skirstoma pagal Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535 V patvirtintą Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką, kuri Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 06 07 sprendimu Nr. 1-1207 buvo papildyta. Tvarka bei jos pakeitimas su Komisija nebuvo derinti, nes Šilumos ūkio įstatymas nenumato savivaldybių siūlomų šilumos paskirstymo metodų derinimo.

Dėl Vilniaus apygardos teismo prašymo Komisija pareiškia tik savo nuomonę, nes teisės aktai nesuteikia Komisijai kompetencijos vertinti kitų institucijų priimtų teisės aktų. Paaiškina, kad Tvarka patvirtinta 2001 metais, t. y. iki Šilumos ūkio įstatymo (2003 05 20) bei jį lydinčių teisės aktų įsigaliojimo.

Paaiškina, kad šilumos bei karšto vandens tiekimo ir vartojimo klausimus reglamentuoja ūkio ministro 2003 06 30 įsakymu Nr. 4-258 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės. Šių taisyklių 135.5 punkte numatyta, kad buitinis šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjas privalo pateikti šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui vartojimo pirkimo pardavimo sutartyse nustatyta forma ir terminais buto duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą ir (ar) karštą vandenį apskaičiuoti. Ūkio ministro įsakymu Nr. 4-259 patvirtintų Šilumos pirkimo pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų 46 punkte numatyta, kad šios standartinės sąlygos nekeičia pastate bendrai suvartoto šilumos ir (ar) karšto vandens kiekio išdalinimo būdo, taikomo iki šių sąlygų įsigaliojimo. Todėl Komisija teigia, jog galima daryti išvadą, kad joks kitas teisės aktas, išskyrus Tvarką, nereglamentuoja mokėjimo už karštą vandenį tvarkos, kai gyventojai nedeklaravo karšto vandens skaitiklių rodmenų 2 mėnesius ir daugiau.

Išreiškia nuomonę, kad Tvarkos 27 punkto 2 pastraipa atitinka Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 dalies nuostatas. Paaiškina, kad Komisija, vadovaudamasi Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 dalies nuostata, parengė bei 2004 11 11 nutarimu Nr. 03-121 patvirtino Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisykles, kurių 11 punkte numatė analogišką taisyklę, kaip ir Tvarkos 27 punkto 2 pastraipoje.

Teisminiame bylos nagrinėjime atstovas nedalyvavo.

UAB „Vilniaus energija“ atsiliepime į prašymą (b. 1. 37-38) pasisako už tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis būtų pripažinta teisėta ir atitinkančia Civilinio kodekso 6.388 str. 1 d. bei Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. ir 22 str. 2 d.

Paaiškina, kad Civilinio kodekso 6.388 str. 1 d. įtvirtinta bendroji nuostata dėl abonento pareigos mokėti už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita. Paaiškina, kad specialaus teisės akto Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. nustato, jog šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už pateiktą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Atsižvelgiant į šio straipsnio 2 dalį bei Komisijos 2004 11 11 nutarimu Nr. 03-121 patvirtintų metodų 16 punktą, paskirstymo metodų taikymo pradžia nustatoma tiekėjo ir vartotojo sutartimi, vartotojui pasirinkus paskirstymo metodą, o iki vartotojo apsisprendimo ir sutarties pasirašymo taikoma galiojanti paskirstymo tvarka. Mano, kad dėl to Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarka (Paskirstymo tvarka) yra galiojanti ir taikoma visiems centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotojams Vilniaus mieste, nepasirinkusiems Komisijos rekomenduojamų ar su Komisija suderintų Paskirstymo metodų.

Paaiškina, kad Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. negali būti traktuojama kaip sankcija ir kaip analogija faktiniam karšto vandens suvartojimui, nes Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. nustato teisinį reguliavimą tais atvejais, kai šilumos tiekėjui neįmanoma nustatyti faktinio karšto vandens suvartojimo, pačiam vartotojui karšto vandens skaitiklio rodmenų nedeklaruojant du ir daugiau mėnesių iš eilės. Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 d. nustato kitą kriterijų karšto vandens suvartojimui nustatyti, t. y. karšto vandens suvartojimo normą 92 ltr./parai vienam gyventojui (Paskirstymo tvarka pateikia nuorodą į Vandens vartojimo norma RSN-90).

Atkreipia dėmesį į tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 09 29 nutartyje, priimtoje byloje Nr. 3K-3-514/2004, pažymėjo, kad Savivaldybės patvirtinta mokėjimo tvarka numato nuostolių paskirstymą ir užtikrina, kad visas į namą tiekiamas šilumos kiekis būtų paskirstytas.

Sutinka su Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2007 05 22 atsiliepime išdėstytais motyvais ir mano, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis yra teisėta, neprieštaraujanti ir atitinkanti Civilinio kodekso 6.388 str. 1 d. bei Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. ir 22 str. 2 d.

Teisminio bylos nagrinėjimo metu atstovas palaikė atsiliepimo argumentus.

Tretysis suinteresuotas asmuo Georgijus Gančo atsiliepime į prašymą (b. 1. 41-43) vadovaujasi Konstitucijos 46 straipsnio 5 dalies nuostata, kad valstybė gina vartotojo interesus.

Georgijus Gančo paaiškina, kad jo manymu Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis yra neteisinga.

Mano, kad turi būti atsižvelgta į tai, kokios yra privalomos sąlygos energijos pirkimo pardavimo sutarčiai, laikomai sudarytai pagal CK 6.384 str.

Pažymi, kad standartinės šilumos pirkimo–pardavimo sutarties su buitiniu šilumos vartotoju sąlygos nenustato tvarkos, kaip deklaruoti skaitiklių parodymus, ir nereikalauja, kad vartotojas kas mėnesį deklaruotų „nulinius“ karšto vandens skaitiklio parodymus.

Mano, kad savivaldybės administracija jokiu įstatymu neįgaliota nustatyti tvarką, kaip mokėti už karšto vandens vartojimą.

Mano, kad savivaldybė nepagrįstai nustatė tvarką, jog kiekvienas vartotojas įpareigotas kas mėnesį deklaruoti paslaugos tiekėjui apie tai, kad vartotojas šia paslauga nesinaudoja. Tokia tvarka suteikia paslaugos tiekėjui teisę bausti vartotoją už tai, kad jis nepraneša tiekėjui apie tai, jog nesinaudoja paslauga. Mano, kad ir Civilinis kodeksas nenumato vartotojo atsakomybės už tai, kad jis nesinaudoja siūloma paslauga. Teigia, kad atsakomybė gali būti aptarta konkrečioje sutartyje tarp tiekėjo ir vartotojo, bet ne norminiame teisės akte. Mano, kad Tvarkos 27 p. 2 d. verčia pažeisti imperatyvią CK 6.388 str. normą mokėti tik už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenumato ko kito.

Mano, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karšto vandens paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis prieštarauja Civilinio kodekso 6.388 str. 1 d. ir Šilumos ūkio įstatymo 12 str. 1 d. ir 22 str. 2 d. ir 3 d., todėl prašo minėtą Tvarkos punktą panaikinti.

Teisminiame bylos nagrinėjime Georgijus Gančo nedalyvavo.

Teismas konstatuoja, kad Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 16 punktas ir 27 punkto 2 dalis neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo 10 straipsnio 3 dalies, šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 27punkto 2 dalis neatitinka Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies. Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalies bei Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatoms tiriama teisės norma neprieštarauja.

Pareiškėjui Vilniaus apygardos teismui kilo abejonių dėl Vilniaus miesto valdybos 2001 03 29 sprendimu Nr. 535 V „Dėl Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies atitikties Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai bei Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies ir 22 straipsnio 2 dalies nuostatoms.

Prašyme ištirti norminio akto teisėtumą nurodyta 2001 03 29 sprendimo Nr. 535V redakcija. Tačiau teismui išreikalavus duomenis apie teisės akto galiojimą, nustatyta, kad tinkamai paskelbta ir galiojanti tik nuo 2003 10 18 yra Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtinta Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarka. Tokia išvada daroma dėl to, kad skelbiant Paskirstymo tvarkos tekstą „Lietuvos ryto“ priede „Sostinė“ nurodyta būtent ši data, be to, kad Paskirstymo tvarka patvirtinta 2000 03 29 Vilniaus miesto valdybos sprendimu, teismui patvirtino Vilniaus miesto savivaldybes administracijos atstovė teisminio bylos nagrinėjimo metu. Nors skelbiant Paskirstymo tvarkos tekstą yra nesutapimų – skelbiant patį Paskirstymo tvarkos tekstą (b. 1. 29a, 29b, 29c) nurodyta, kad Paskirstymo tvarka patvirtinta 2000 03 29 sprendimu. Pareiškėjas Vilniaus apygardos teismas administraciniam teismui pateikė 2000 03 29 Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtintos Paskirstymo tvarkos redakciją, nes taip pažymėta dėstant pačią Tvarką (b. 1. 10-19), tačiau kartu pateiktas valdybos sprendimo tekstas datuotas 2001 03 29 (b. 1. 9). Dėl nurodytų aplinkybių administracinis teismas tiria tik tinkamai paskelbto norminio teisės akto tekstą, nes negaliojančių teisės aktų teisėtumas netiriamas. Teismas vadovaujasi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teises aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos“ 12 straipsniu. Kadangi pareiškėjo nurodytas tirtino teises akto tekstas atitinka tinkamai paskelbtam tekstui, kuris įsigaliojo 2003 m. spalio 18 d., prašymas nagrinėjamas vertinant galiojančio teisės akto nuostatas.

Savivaldybė savo teisę priimti tokio pobūdžio norminį teisės aktą grindžia Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 16 punktu, nustatančiu, kad savivaldybei priskirta (ribotai savarankiška) savivaldybės funkcija yra šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų surinkimo ir valymo organizavimas. Atkreiptinas dėmesys į tai, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTD) 110 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškintinos taip, kad prašymas dėl savivaldybių administravimo subjekto norminio administracinio akto (ar jo dalies) teisėtumo tyrimo gali būti grindžiamas tik motyvais, jog aktas neatitinka įstatymo ar Vyriausybės norminio akto. Tokia pati išvada darytina atsižvelgiant ir į ABTĮ 112 straipsnio 1 dalį, 113 straipsnio 2 dalies 3 punktą, 115 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Dėl to teismas tiria tik tai, ar nurodytas Vilniaus apygardos teismo prašyme norminis teisės aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymų reikalavimus ir jiems neprieštarauja. Žemesnės galios centrinių valstybinio valdymo institucijų norminiai teisės aktai nurodomi tik todėl, kad jais savo atsiliepime remiasi atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija.

Norminis teisės aktas, dėl kurio teisėtumo nagrinėjama ši byla, reguliuoja šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarką. Tačiau iš viso norminio akto turinio darytina išvada, kad šis aktas reguliuoja ne tik paskirstymo tvarką, bet tam tikra dalimi ir atsiskaitymų už šilumą ir karštą vandenį tvarką.

Pirmajame šio akto Bendrosios dalies punkte nurodyta, kokius valstybinio valdymo centrinių institucijų teisės aktus siekė įgyvendinti savivaldybės valdyba priimdama šį aktą.

Tai:

1) Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) 1999 m. spalio 19 d. nutarimu Nr. 85 patvirtinta Centralizuotos šilumos kainų taikymo, nustatant mokėjimus už patalpų šildymą ir karšto vandens tiekimą daugiabučio gyvenamojo namo butams, tvarka;

2) Šilumos energijos ir šilumnešio kiekio apskaitos taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. 424;

3) Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės, patvirtintos ūkio ministro 2000 01 12 įsakymu Nr. 20;

4) Komisijos 2000 12 29 nutarimas Nr. 193 „Dėl centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainų specialiosios paskirties akcinei bendrovei Vilniaus šilumos tinklams“;

5) Vilniaus miesto tarybos 2001 01 31 sprendimas Nr. 195 „Dėl SP AB Vilniaus šilumos tinklų tiekiamos centralizuotos šilumos ir karšto vandens kainų diferencijavimo“;

6) Vilniaus miesto valdybos 2001 03 01 sprendimas Nr. 356V „Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksploatavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“.

Komisijos nutarimu Nr. 85 patvirtintos tvarkos 14 punkte buvo numatyta, kad savivaldybėms tikslinga nustatyti tvarkas dėl šilumos ir karšto vandens skaitiklių rodmenų apskaitos vienalaikiškumo, rodmenų balansų nustatymo pasibaigus ir prasidedant šildymo sezonams siekiant subalansuoti vartotojų mokesčius. Numatyta, kad permokėjimus arba nepriemokas būtų tikslinga susieti su būsimo šildymo sezono mokesčiais už karštą vandenį. Pakeitus šios tvarkos 1 punktą buvo nustatyta, kad ši tvarka yra rekomendacinė centralizuotos šilumos ir (arba) karšto vandens tiekėjams (fiziniams ir juridiniams asmenims), paskirstantiems centralizuotą šilumą ir (arba) karštą vandenį daugiabučiuose gyvenamuosiuose namuose (2001 11 05 įsakymas Nr. 107).

Kituose nurodytuose centrinių valstybinio valdymo institucijų teisės aktuose nėra tiesioginių nuorodų į tai, kad savivaldybė nustato konkrečią atsiskaitymo tvarką tarp šilumos tiekėjo ir vartotojo, tačiau yra nuorodų į Komisijos nutarimą Nr. 85. Dėl to daroma išvada, kad savivaldybės administracijos padalinys – Vilniaus miesto valdyba – galėjo nustatyti šilumos ir karšto vandens paskirstymo ir atsiskaitymo už šias paslaugas taisykles, tačiau šios taisyklės turi atitikti įstatymų reikalavimus. Administracinis teismas tirdamas savivaldybės administravimo subjekto priimto norminio administracinio akto (ar jo dalies) atitiktį įstatymui ar Vyriausybės norminiam aktui pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 110–116 straipsnių nuostatas nėra ribojamas prašyme ištirti norminį aktą dėstomais argumentais.

Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 16 punkto ir 27 punkto 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos {statymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos {statymo 10 straipsnio 3 daliai.

Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalyje nustatyta, kad gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės 2 mėnesius, už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą (92 ltr./parai) vienam gyventojui. Paskirstymo tvarkos 16 punktas paaiškina, iš kur paimta būtent ši norma – šiame punkte nustatyta, kad mokesčiai už karštą vandenį apskaičiuojami pagal butų skaitiklių deklaruotus rodmenis, o ten, kur jų nėra – pagal normatyvą, nustatytą RSN 26-90 vienam buto gyventojui, 92 litrai parai, esant vonioms, kitais atvejais – 75 litrai per parą. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nei savivaldybės valdybos sprendime, nei juo patvirtintoje Tvarkoje nėra nuorodos į teisės aktą, nustatantį minėtus normatyvus. Galimai, tai Statybos ir urbanistikos ministerijos bei Aplinkos apsaugos departamento 1991 06 24 įsakymu Nr. 79/76 patvirtinta vandens vartojimo norma RSN 26-90, tačiau teisės akte daroma nuoroda į kitą teisės aktą turi būti tiksli ir aiški. Tokia teisės akto normos formuluotė neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (1995 05 02, Nr. 1-872) 10 straipsnio „Teisės akto turinio reikalavimai“ 3 dalies, nustatančios, kad „tekste neturi būti nereikalingų arba netaisyklingų žodžių, žodžių junginių, pastabų ir dviprasmybių. Straipsnio tekstas nekartojamas kituose straipsniuose. Neleistini žodžių sutrumpinimai, išskyrus atvejus, kai pateikiama nuoroda į leidinį, kuriame šis aktas oficialiai paskelbtas. Pirmą kartą minimas pavadinimas negali būti trumpinamas“, reikalavimų. Šiuo atveju vien reikalaujamos teisės akto formos nesilaikymas daro ją negaliojančia, nes nagrinėjamos teisės normos esmė ir yra konkretaus normatyvo taikymas. Tiriamoje Paskirstymo tvarkoje nėra nei nuorodos į leidinį, kuriame aktas dėl vandens vartojimo normų buvo oficialiai paskelbtas, nei pilno teisės akto pavadinimo. Toks teisės normos išdėstymas pažeidžia minėtą įstatymo nuostatą, be to, tuo pačiu pažeidžiami vartotojų interesai, nes jie neturi galimybės susipažinti su teisės aktu, nustatančiu karšto vandens normas vienam gyventojui.

Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos šilumos ūkio {statymo 22 straipsnio 2 daliai.

Vilniaus miesto valdyba, Paskirstymo tvarkoje nustatydama atsiskaitymo su šilumos tiekėju tvarką, numatė taisyklę, kad gyventojams, nedeklaravusiems karšto vandens skaitiklių rodmenų iš eilės už 2 mėn., už trečią ir kitus mėnesius mokesčiai už karštą vandenį gali būti apskaičiuojami pagal normą, nesilaikė įstatymo nuostatų, reglamentuojančių, kokiu būdu apskaitos prietaisų rodmenų deklaravimo tvarkos nesilaikymas sukelia tokias pasekmes kaip mokėjimas pagal normatyvus. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Paskirstymo tvarkoje nėra numatytos taisyklės, kaip gyventojas privalo pranešti, jog kažkokį periodą negalės deklaruoti apskaitos prietaiso rodmenų, tuo tarpu tokia situacija galima, jeigu asmuo išvyksta, daro remontą ar dėl kitų priežasčių negali deklaruoti apskaitos prietaiso rodmenų. Taip pat nėra taisyklių, kaip tokia situacija turi būti išsprendžiama.

Bendras atsiskaitymo už karštą vandenį principas, įtvirtintas įstatymuose, yra tas, kad vartotojas turi atsiskaityti už faktiškai sunaudotą energiją. Tačiau yra ir išimčių. Tiek Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad abonentas moka už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartis nenustato ko kita, tiek Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už pateiktą šilumą ir karštą vandenį pagal apskaitos prietaisų rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip (tai yra analogiškos nuostatos).

Taigi, įstatymai įtvirtina principinę nuostatą, kad už energiją atsiskaitoma pagal faktiškai sunaudotą kiekį. Tačiau įstatymai reglamentuoja ir atsiskaitymą pagal tiekėjo ir vartotojo sutartį, o Civilinio kodekso 6.388 str. 2 dalis nukreipia ne tik į tai, kad atsiskaitymų tvarką nustato šalių susitarimas, bet ir į galimybę, kad teisės aktuose gali būti nustatyta ir kita atsiskaitymo tvarka.

Nuo kada yra laikoma, kad energijos pirkimo–pardavimo sutartis yra sudaryta, nustato Civilinio kodekso 6.384 str. 1 dalis. Paminėtoje teisės normoje pasakyta, kad jeigu pagal sutartį abonentas yra fizinis asmuo – vartotojas, naudojantis energiją savo buitinėms reikmėms, tai sutartis laikoma sudaryta nuo vartotojo įrenginių prijungimo prie energijos tiekimo tinklų. Atsiskaitymo tvarką ši aplinkybė liečia tik tiek, kiek sutarties sąlygos yra svarbios nustatant šią tvarką.

Minėta, kad CK 6.388 str. 2 dalis nukreipia ir į kitus teisės aktus. Šiuo atveju tokiu teisės aktu, reglamentuojančiu atsiskaitymą už paslaugas tam tikru išimtiniu atveju, yra Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnis. Nors šio straipsnio paskirtis yra kiek kita, nes jis nustato šilumos tiekėjo arba šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo teisę patekti į butų ir kitų patalpų savininkams priklausančias patalpas, tačiau šio straipsnio 2 dalyje pasakyta, kad, jei butų savininkai atsisako įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal ūkio ministro patvirtintas Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminę savininką atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką.

Šilumos ūkio įstatymas įsigaliojo nuo 2003 07 01, o Paskirstymo tvarka tik nuo 2003 10 18, taigi Paskirstymo tvarkos nuostatos bet kuriuo atveju turi atitikti šio įstatymo reikalavimus.

Minėta Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalies nuostata yra perkelta ir į Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos patvirtintas Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisykles (Komisijos 2004 11 11 nutarimas Nr. 03-121; toliau – Taisyklės). Šių taisyklių 11 punktas formuluojamas panašiai: „butų ar patalpų savininkams atsisakius įleisti šilumos tiekėjo ar namo šildymo ir karšto vandens prižiūrėtojo įgaliotus atstovus pagal jų pateiktą raštišką prašymą į savininkams priklausančias patalpas, šilumos tiekėjas ar namo šildymo ir karšto vandens sistemos prižiūrėtojas, pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisykles įforminęs savininkų atsisakymą, turi teisę šių patalpų savininkų suvartotam šilumos kiekiui įvertinti taikyti maksimalius šilumos sąnaudų normatyvus šildymui ir karšto vandens suvartojimo normatyvus bei pagal juos apskaičiuoti šilumos kiekius šalto vandens pašildymui.

Šie normatyvai gali būti taikomi, kai atsisakoma leisti įrengti šilumos ar karšto vandens įvadinę apskaitą ar neleidžiama sutartimi nustatyta tvarka netrukdomai patekti į šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjui priklausančias patalpas, kad jie galėtų prižiūrėti ir patikrinti atsiskaitomuosius šilumos ir karšto vandens apskaitos prietaisus, arba nustačius, kad šilumos apskaitos prietaisas neveikia dėl vartotojų kaltės.“

Taigi nei Šilumos ūkio įstatyme, nei jo pagrindu priimtose Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklėse nėra draudimo apskaičiuoti vartotojui mokestį pagal kituose teisės aktuose nustatytus normatyvus ar metodikas, tačiau šiuose teisės aktuose nustatytos konkrečios ir būtinos sąlygos, kada gali būti taikomi normatyvai ar specialios metodikos. Be to, Šilumos ūkio įstatymo 22 str. 2 dalyje normatyvai iš viso neminimi, o nurodoma, kad esant šiame straipsnyje aprašytoms sąlygoms galima patalpų savininkų suvartoto šilumos kiekio įvertinimui taikyti tokiems atvejams Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytą metodiką. Tokios sąlygos, kad vien apskaitos prietaisų rodmenų nedeklaravimas 2 mėnesius gali būti pagrindu apskaičiuoti tolesnius mokesčius už karštą vandenį pagal vartojimo normą, jokie įstatymai ar žemesnės teisinės galios teisės aktai nenumato. Nors savivaldybės administracija atsiliepime pasisako, kad ši valdybos sprendimu patvirtinta norma yra dispozityvi ir todėl neprieštarauja Civilinio kodekso ir Šilumos ūkio įstatymo nuostatoms, tačiau teismas atkreipia dėmesį į tai, kad savivaldybės valdybos patvirtintoje Paskirstymo tvarkoje nenumatyta, kaip elgtis tuo atveju, jei vartotojas paslaugomis ilgą laiką nesinaudoja, pvz., yra ilgam išvykęs ar pan. Todėl normoje esantis teiginys, kad „mokesčiai gali būti apskaičiuojami pagal normą“ yra neaiškus, t. y. neaišku, kokiais kriterijais gali vadovautis šilumos tiekėjas spręsdamas, ar 2 mėnesius nedeklaravus apskaitos prietaiso rodmenų jau būtina taikyti atsiskaitymams vandens vartojimo normą, ar dar galima jos netaikyti. Be to, Paskirstymo tvarkos 27 p. 2 dalyje nieko nepasakyta apie galimą Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytos metodikos taikymą. Tuo tarpu Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnyje bei jo pagrindu priimtose Taisyklėse aiškiai formuluojama, kada suvartotas šilumos kiekis gali būti įvertinamas kitu būdu, t. y. taikant specialią metodiką. Akivaizdu, kad tik nustačius, jog energija vartojama, bet apskaitos prietaisų rodmenys nedeklaruojami, ar vartotojui neleidžiant patikrinti šildymo ir karšto vandens sistemos su visais jos įrenginiais, gali būti taikomas kitas atsiskaitymo būdas. Tai gali būti ne tik vandens vartojimo normatyvų taikymas, bet ir kitų sutartimis ar kitais teisės aktais nustatytų metodų taikymas.

Kadangi Vilniaus miesto savivaldybės valdybos sprendimu Nr. 535V patvirtintos Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalyje nustatytos taisyklės, kada gali būti taikomas atsiskaitymas pagal normatyvus, prieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje nustatytoms taisyklėms, savivaldybės administravimo subjekto Paskirstymo tvarkos norma prieštarauja Šilumos ūkio įstatymui.

Dėl Vilniaus miesto valdybos sprendimu Nr. 535 V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies atitikties Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai.

Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už patiektą šilumą ir (ar) karštą vandenį pagal atsiskaitomųjų šilumos ir (ar) karšto vandens apskaitos rodmenis, jeigu sutartimis nenustatyta kitaip. Energijos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygas gali reglamentuoti ne tik pati sutartis, bet ir teisės aktai (kai formali sutartis nesudaryta). CK 6.384 str. 1 dalis numato konkretų sutarties sudarymo laiką. Sutarties sąlygas gali atstoti teisės aktai (kai sutartis tarp tiekėjo ir vartotojo nepasirašyta). Teisės aktai numato galimybę taikyti normatyvus, kai vartotojas neleidžia patikrinti prietaiso rodmenų, ar kitaip trukdo patikrinti apskaitos prietaiso tinkamumą, be to įpareigoja deklaruoti apskaitos prietaisų rodmenis. Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies nuostatos įpareigoja deklaruoti apskaitos prietaisų rodmenis ir tai neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies nuostatoms bei Šilumos paskirstymo vartotojams metodų rengimo ir taikymo taisyklių (patvirtintų Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2004 11 11 nutarimu Nr. 03-121) 11 punkto nuostatoms, Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių (patvirtintų ūkio ministro 2003 06 30 įsakymu Nr. 4-258) 135.5 punkto reikalavimams. Yra ir kiti teisės aktai, kurie reglamentuoja atsiskaitymą pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Tai ūkio ministro 2003 06 30 įsakymu Nr. 4-260 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių standartinės sąlygos (toliau – Standartinės sąlygos). Standartinių sąlygų 43 punktas, 46 punktas, kuriuose yra paminėta, kad atsiskaitymas vyksta pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Negalima teigti, kad šios normos leidžia taikyti Paskirstymo sąlygų 27 punkto 2 dalį, nes, kaip jau minėta, tam įstatymas numato kitus reikalavimus, tačiau minėtose standartinėse sutarties sąlygose realizuojamos Šilumos ūkio 12 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Kadangi sutartis tarp energijos tiekėjo ir vartotojo laikoma sudaryta esant sąlygoms, kurias numato CK 6.384 straipsnio 1 dalis, o Šilumos ūkio įstatymu bei jo pagrindu priimtais kitais teisės aktais nustatytos energijos vartojimo sutarčių esminės sąlygos numato atsiskaitymą pagal apskaitos prietaisų rodmenis, nustato vartotojui pareigą juos deklaruoti, Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis ta prasme, kad ja siekiama užtikrinti deklaravimo periodiškumą, neprieštarauja Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai.

Dėl tų pačių argumentų, kurie išdėstyti vertinant Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalies atitiktį Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 daliai, galima teigti, kad Paskirstymo tvarkos 27 punkto 2 dalis neprieštarauja ir Civilinio kodekso 6.388 str. 1 daliai. Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 dalis iš esmės yra atkartojama Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje.

CK 6.388 straipsnis akcentuoja atsiskaitymą už faktiškai sunaudotą energiją pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, taip pat nukreipia į sutartį. Sutarties sąlygas (kai formaliai sutartis nesudaryta) reglamentuoja teisės aktai. Visos sutarčių sąlygos, kurias nustato galiojantys teisės aktai, turi būti vykdomos. Todėl Civilinio kodekso 6.388 straipsnis, nustatantis energijos apmokėjimo sąlygas, akcentuojantis atsiskaitymą už faktiškai sunaudotą energijos kiekį pagal energijos apskaitos prietaisų rodmenis, kartu nukreipia tiek į sutartį, tiek į kitus teisės aktus, o šie teisės aktai nenumato galimybės vien už tai, kad kelis mėnesius abonentas neteikia apskaitos prietaiso rodmenų (reikia dar papildomų sąlygų), taikyti atsiskaitymui su juo nustatytus normatyvus ar metodikas. Tačiau Civilinio kodekso normos nedraudžia sutarties sąlygų nustatyti teisės aktais. Dėl to aptariama teisės norma neprieštarauja Civilinio kodekso 6.388 straipsnio 1 daliai.

Teismas, padaręs aptartas išvadas, neneigia nei energijos tiekėjo, nei vartotojo teisių ir pareigų, kurios nustatytos teisės aktuose, padedančiuose įgyvendinti Civiliniame kodekse bei Šilumos ūkio įstatyme įtvirtintą principą, kad už energiją atsiskaitoma pagal faktiškai sunaudotą energijos kiekį. Tačiau teismas daro išvadą, kad savivaldybių administravimo subjektų nustatomose taisyklėse, reglamentuojančiose atsiskaitymų už energiją tvarką, ši tvarka turi būti kuo teisingesnė ir ji negali prieštarauti įstatymų nuostatoms, t. y. leisti nepaisyti tam tikrų įstatymo reikalavimų paneigiant vartotojo teisę atsiskaityti pagal apskaitos prietaisų rodmenis. Atsiskaitymų tvarka turi padėti įgyvendinti minėtą principą, jog atsiskaitoma už faktiškai sunaudotą energiją. Tai yra, kai vartotojas atsiskaito pagal apskaitos prietaisų rodmenis, gali susidaryti situacija, kad šis vartotojas prilyginamas vartotojui, neturinčiam apskaitos prietaisų ir dėl to atsiskaitančiam pagal normatyvus ar specialias metodikas. Toks atsiskaitymas prilyginamas atsiskaitymui už faktiškai sunaudotą energiją, nes normatyvai (kol jie nenuginčyti, nepakeisti) ar specialiai tam skirtos metodikos apskaičiuoja vartojimo normas remiantis specialistų išvadomis. Todėl tam tikrais atvejais galimas vartotojo atsiskaitymas su tiekėju pagal vartojimo normas ar specialias metodikas ir toks atsiskaitymas nelaikytinas sankcija. Tačiau paneigiant karšto vandens vartotojo teisę atsiskaityti pagal apskaitos prietaisų rodmenis, turi būti pilnutinai laikomasi įstatymo reikalavimų.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 115 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 117 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Pripažinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 16 punktas ir 27 punkto 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės norminių aktų rengimo tvarkos įstatymo (1995 05 02, Nr. 1-872) 10 straipsnio 3 daliai.

Pripažinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (patvirtinto 200 07 18 įstatymu Nr. VIII-I 864) 6.388 straipsnio 1 daliai. Pripažinti, kad Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 27 punkto 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (2003 05 20 Nr. DC-1565) 12 straipsnio 1 daliai.

Sprendimui įsiteisėjus, Vilniaus miesto valdybos 2000 03 29 sprendimu Nr. 535V patvirtintos Šilumos kiekio patalpoms šildyti ir karštam vandeniui paskirstymo tvarkos, įsigaliojusios 2003 m. spalio 18 d., 16 punktą bei 27 punkto 2 dalį laikyti panaikintais.

Įsiteisėjęs sprendimas skelbiamas „Valstybės žiniose“ ir dienraščio „Lietuvos rytas“ priede „Sostinė“ Vilniaus miesto savivaldybės administracijos lėšomis.

Sprendimas per 14 dienų gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėjai		Violeta Balčytienė
		Raimondas Blauzdžius
		Halina Zaikauskaitė

_________________