LIETUVOS RESPUBLIKOS PREZIDENTO
D E K R E T A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMO PRIIMTO LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 4, 6, 8, 9, 10, 15, 16, 17, 18, 19, 20 IR 21 STRAIPSNIŲ PAKEITIMO ĮSTATYMO GRĄŽINIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS SEIMUI PAKARTOTINAI SVARSTYTI
2010 m. birželio 9 d. Nr. 1K-390
Vilnius
1 straipsnis.
g r ą ž i n u Lietuvos Respublikos Seimui pakartotinai svarstyti Lietuvos Respublikos Seimo 2010 m. gegužės 21 d. priimtą ir Respublikos Prezidentei pateiktą pasirašyti bei oficialiai paskelbti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 4, 6, 8, 9, 10, 15, 16, 17, 18, 19, 20 ir 21 straipsnių pakeitimo įstatymą Nr. XI-835 (toliau – Įstatymas) dėl šių motyvų:
1. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 128 straipsnyje nustatyta, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra ne kartą savo nutarimuose konstatavęs, kad valstybės turtas nėra savitikslis, bet turi duoti naudą visuomenei ir turi būti tausojamas, nešvaistomas, racionaliai tvarkomas; įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teises; neleidžiamas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d., 2007 m. liepos 5 d., 2007 m. lapkričio 23 d., 2008 m. birželio 30 d., 2009 m. kovo 2 d., 2010 m. vasario 26 d. nutarimai). Nuosavybės teises saugo įstatymai. Ši Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies nuostata reiškia, kad įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Konstitucinis socialinės darnos imperatyvas, konstituciniai teisingumo, protingumo, proporcingumo principai, kitos Konstitucijos nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucijoje įtvirtinti nuosavybės neliečiamumas ir subjektinių nuosavybės teisių apsauga negali būti interpretuojami kaip pagrindas savininko teises ir interesus priešpriešinti viešajam interesui, kitų asmenų teisėms, laisvėms ir teisėtiems interesams. Konstitucinis Teismas, aiškindamas Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas, yra konstatavęs, kad nuosavybė įpareigoja ir kad šia nuostata yra išreiškiama nuosavybės socialinė funkcija (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d., 2002 m. kovo 14 d., 2002 m. rugsėjo 19 d., 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimai). Iš Konstitucijos preambulėje įtvirtinto atviros, darnios ir teisingos pilietinės visuomenės siekio, iš konstitucinio principo, kad nuosavybė įpareigoja, iš Konstitucijos 23 straipsnio 2 dalies, pagal kurią nuosavybės teises saugo įstatymas, iš Konstitucijos 128 straipsnio 2 dalies nuostatos, kad valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo tvarką nustato įstatymas, kitų Konstitucijos nuostatų išplaukia reikalavimas tausoti valstybės turtą, jo nešvaistyti ir jį racionaliai tvarkyti.
2. Sekant šiomis Konstitucinio Teismo jurisprudencijos nuostatomis, Lietuvos Respublikos Seimas 2007 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. X-1247 „Dėl racionalaus valstybės turto tvarkymo“ pasiūlė Vyriausybei parengti teisės aktų projektus, pagal kuriuos valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bendrą politiką formuoti ir įgyvendinti būtų pavesta vienai institucijai, atstovaujančiai turto savininkui – valstybei. 2008 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. X-1655 „Dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto 2006 metų ataskaitos“ Lietuvos Respublikos Seimas pakartotinai pasiūlė Vyriausybei iki 2008 m. rugsėjo 1 d. priimti reikalingus teisės aktus, pagal kuriuos būtų paskirta institucija, atsakinga už valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo bendros politikos formavimą ir įgyvendinimą, kad valstybės turtas būtų tvarkomas racionaliai, atsižvelgiant į pastaruoju metu į viešumą iškylančius faktus dėl valstybei priklausančio ir patikėjimo teise institucijų valdomo valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo atitikties visuomeninės naudos, efektyvumo ir racionalumo principams, atsižvelgiant į tai, kad Valstybės kontrolės išvadose Seimui dėl valstybei nuosavybės teise priklausančio turto ataskaitų atskleidžiamos sisteminės problemos, susijusios su neracionaliu ir neefektyviu valstybei nuosavybės teise priklausančio turto valdymu, naudojimu ir disponavimu juo, ir į tai, kad nėra įgyvendinta Seimo 2007 m. liepos 3 d. nutarimo Nr. X-1247 „Dėl racionalaus valstybės turto tvarkymo“ 1 straipsnio nuostata. Šį pasiūlymą Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakartojo 2009 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. XI-258 „Dėl Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto 2007 metų ataskaitos“.
3. Atsižvelgdama į tai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1597 patvirtino Centralizuoto valstybės turto valdymo 2009–2016 metų strategiją, kurioje įvardintas jos strateginis tikslas – siekti racionaliau ir efektyviau valdyti valstybės turtą – tobulinti teisinę ir administracinę sistemas, kurios sudarytų sąlygas įgyvendinti šioje strategijoje numatytus centralizuoto valstybės turto valdymo tikslus ir uždavinius. Strategijos tikslai: įdiegti centralizuoto valdymo principus sprendžiant sistemines valstybės turto valdymo problemas ir įdiegti centralizuoto valstybės nekilnojamojo turto valdymo principus, sudarančius sąlygas mažinti šio turto išlaikymo sąnaudas. Strategijoje keliami tokie uždaviniai: pertvarkyti valstybės turto valdymo administracinę sistemą, kuri sudarytų sąlygas centralizuotai spręsti sistemines šioje strategijoje numatytas valstybės turto valdymo problemas; tobulinti valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo teisinį reglamentavimą siekiant optimizuoti sprendimų dėl valstybės turto perdavimo ir nurašymo priėmimo procedūras; užtikrinti informacijos kaupimą valstybės turto informacinės paieškos sistemoje ir plėsti šios sistemos galimybes; naudojantis valstybės turto informacinės paieškos sistemos duomenimis, rengti analizes, reikalingas valstybei nuosavybės teise priklausančio turto ataskaitai parengti; sukurti optimalią valstybės nekilnojamojo turto valdymo institucinę struktūrą; įdiegti centralizuoto valstybės nekilnojamojo turto valdymo modelį, kuris būtų pagrįstas palaipsniu valstybės nekilnojamojo turto nuomos principo įgyvendinimu; įdiegti centralizuotą valstybės nekilnojamojo turto perdavimo nuosavybėn sistemą; įdiegti valstybės nekilnojamojo turto valdymo kontrolės sistemą. Tokiu būdu buvo imtasi įgyvendinti Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės rekomendacijas paskirti vieną instituciją, formuojančią valstybės nekilnojamojo turto valdymo politiką, ir ją vykdantį viešąjį juridinį asmenį. Pažymėtina, kad Vyriausybė pagal Konstituciją yra saistoma savo pačios priimtų nutarimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai).
4. Sprendžiant apskričių viršininkų administracijų vykdytų valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja funkcijų perdavimo klausimą, kuris yra susijęs su apskričių reformos įgyvendinimu, Įstatyme yra nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinė žemė, esanti kaimo gyvenamosiose vietovėse, patikėjimo teise perduodama Nacionalinei žemės tarnybai, o valstybinė žemė, esanti miesto gyvenamosiose vietovėse, – savivaldybėms. Tai reiškia, kad sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, esančių kaimo gyvenamosiose vietovėse, perdavimo neatlygintinai naudotis, nuomos ir perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, priims Nacionalinė žemės tarnyba, tuo tarpu sprendimus dėl valstybinės žemės sklypų, esančių miesto gyvenamosiose vietovėse, perdavimo neatlygintinai naudotis, nuomos ir perleidimo kitų asmenų nuosavybėn, priims savivaldybės, tai yra savivaldybės taryba arba jos įgaliotas savivaldybės administracijos direktorius. Valstybinė žemė – tai ilgalaikis materialusis valstybės turtas. Toks teisinis reguliavimas, kai valstybinės žemės valdymo, naudojimo ir disponavimo ja funkcijos yra suskaidomos ir priskiriamos dviejų skirtingų lygmenų subjektams, tokio skirstymo kriterijumi pasirenkant gyvenamosios vietovės statusą: valstybės institucijai – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos ir dešimtims savivaldybių, nesudaro prielaidų efektyviam, racionaliam valstybinio turto valdymui bei valstybės, kaip šio turto savininkės, interesų jai nuosavybės teise priklausančios žemės tvarkymo ir administravimo srityje užtikrinimui. Būtina pažymėti, kad Konstitucijoje žemė traktuojama kaip visuotinė vertybė, turinti socialinę funkciją – tarnauti tautos gerovei (Konstitucinio Teismo 1995 m. kovo 8 d., 1996 m. rugsėjo 25 d. nutarimai). Tuo tarpu Įstatyme nustatytas teisinis reguliavimas sukuria realias prielaidas savivaldybėms ir jų institucijoms priimti neprognozuojamus ir nevieningus sprendimus dėl valstybinės žemės miestų gyvenamosiose vietovėse valdymo, naudojimo ir disponavimo ja. Valstybė, atsisakydama valdymo, naudojimo ir disponavimo visa valstybine žeme miestuose, o šias funkcijas perduodama vykdyti vietos savivaldos institucijoms, kurios veikia savaveiksmiškumo pagrindais, kartu praranda bet kokią realią įtaką ir teisę spręsti valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo klausimus, formuoti ir vykdyti nuoseklią, efektyvią valstybinio turto valdymo politiką, užtikrinti valstybės reikmes, susijusias su valstybine žeme miestuose. Spręsdama valstybinės reikšmės klausimus, valstybė turi pasilikti teisę naudoti tam materialiuosius išteklius, kurių didelės dalies priimtu Įstatymu yra atsisakoma. Tai gali labai neigiamai paveikti žemės reformos eigą bei apsunkinti vis dar besitęsiantį nuosavybės teisių atkūrimo procesą, nes sudaromos sąlygos savivaldybėms savarankiškai, taigi ir nevienodai, spręsti su šiomis reformomis susijusius klausimus.
5. Valstybės valdymas ir vietos savivalda – tai dvi Konstitucijoje numatytos viešosios valdžios sistemos. Jos nėra tapačios. Konstitucijoje vietos savivalda yra įtvirtinta kaip savaveiksmiškumo pagrindais veikianti ir valstybės valdžios institucijoms tiesiogiai nepavaldi vietinė viešojo administravimo sistema – įstatymų numatytų administracinių vienetų teritorinių bendruomenių savitvarka ir savaveiksmiškumas pagal Konstitucijos ir įstatymų apibrėžtą kompetenciją. Vietos savivalda yra administracinių vienetų teritorinių bendruomenių valdžia, kuri yra formuojama ir funkcionuoja kitokiais nei valstybės valdžia konstituciniais pagrindais. Kiekviena iš minėtų viešosios valdžios sistemų įgyvendina jai būdingas funkcijas. Negalima savivaldos institucijoms priskirti tokių funkcijų, kurių jos nebūtų pajėgios vykdyti (Konstitucinio Teismo 2002 m. sausio 14 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Taigi tam tikrų valstybės funkcijų perdavimas savivaldybėms yra konstituciškai pateisinamas, tačiau tai turi būti daroma išimtinai tik siekiant užtikrinti veiksmingesnę valstybės valdžios ir piliečių sąveiką, valdymo demokratiškumą (Konstitucinio Teismo 2002 m. gruodžio 24 d., 2005 m. liepos 8 d. nutarimai). Nėra pagrindo teigti, kad Įstatymu savivaldos institucijoms perduodant vykdyti vieną pagrindinių valstybinių funkcijų – visos valstybinės žemės miestuose valdymą, naudojimą ir disponavimą ja, ir priimti sprendimus, tiesiogiai įtakojančius visų valstybės žmonių gyvenimą, bus geriau užtikrinti šie ar kiti viešajam interesui ir Tautos gerovei svarbūs tikslai. Konstituciją atitinka toks teisinis reguliavimas, kai valstybinės žemės sklypai perduodami savivaldybėms patikėjimo teise Vyriausybės nutarimais ir jos nustatyta tvarka tik įstatyme nustatytoms konkrečioms reikmėms. Sprendimų dėl savivaldybei priskirtos valstybinės žemės ir kito valstybės turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo patikėjimo teise priėmimas yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija, kuriai priskirtų įgaliojimų savivaldybės taryba negali perduoti jokiai kitai savivaldybės institucijai ar įstaigai, taigi ir savivaldybės administracijos direktoriui (Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 str. 2 d. 27 p., 6 d.).
6. Valstybė yra įsipareigojusi žmonėms ir tiesiogiai atsakinga už vykdomas reformas. Pagrindiniu valstybės politikos, formuojamos valstybinio turto, inter alia žemės, valdymo, naudojimo ir disponavimo srityje, tikslu yra efektyvus, racionalus, visuomeninės naudos siekiantis centralizuotas valstybės turto valdymas. Tokie yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyti valstybinio turto valdymo prioritetai, kuriais ji yra susaistyta ir kurių yra konstituciškai įpareigota laikytis. Pabrėžtina, kad teisinis reguliavimas turi būti nustatytas toks, kad atitiktų konstitucinius valstybinio turto valdymo principus ir neprieštarautų prioritetiniams centralizuoto valstybinio turto valdymo tikslams, kuriais remiantis formuojama valstybės politika valstybinio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo srityje. Taigi valstybinio turto, inter alia žemės, valdymą, naudojimą ir disponavimą juo reglamentuojančiuose įstatymuose turi būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį valstybinę žemę visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, nesvarbu, ar ši žemė yra kaimo, ar miesto gyvenamojoje vietovėje, valdytų, naudotų ir ja disponuotų centralizuotai valstybė – viena valstybės institucija, kuri užtikrintų tinkamą valstybės ilgalaikio turto – visos valstybinės žemės – tvarkymo, naudojimo, valdymo ir disponavimo ja įgyvendinimą ir priežiūrą.
2 straipsnis.
1. Pakeisti Įstatymo 4 straipsnio 3 dalį:
„3. 9 straipsnio 3 dalies pirmame sakinyje vietoj žodžio „miestuose“ įrašyti žodžius „miesto gyvenamosiose vietovėse“, antrame sakinyje vietoj žodžių „apskrities viršininko“ įrašyti žodžius „Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„3. Miesto gyvenamosiose vietovėse (iki 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje), išskyrus Neringos miestą, fiziniams asmenims, turintiems nuosavybės teise priklausančius gyvenamuosius namus, parduodami jų namų valdų naudojami žemės sklypai, pažymėti namų valdos techninės apskaitos bylose, teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesni kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesni kaip 0,3 ha – kituose miestuose. Parduodamo žemės sklypo plotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti padidintas, bet ne daugiau kaip atitinkamai iki 0,3 ha arba iki 0,4 ha ir parduotas visas naudojamas namų valdos žemės sklypas, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individualiai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą.“
2. Pakeisti Įstatymo 4 straipsnio 4 dalį:
„4. 9 straipsnio 4 dalies antrame sakinyje vietoj žodžių „apskrities viršininko“ įrašyti žodžius „Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo“ ir šią dalį išdėstyti taip:
„4. Jeigu gyvenamasis namas priklauso kartu keliems savininkams, fiziniams asmenims parduodamas bendras namų valdos naudojamas žemės sklypas, pažymėtas namų valdos techninės apskaitos byloje ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų, bet ne didesnis kaip 0,2 ha Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose, Panevėžyje, Alytuje, Marijampolėje, Druskininkuose, Palangoje, Birštone ir ne didesnis kaip 0,3 ha – kituose miestuose. Parduodamo žemės sklypo plotas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu gali būti padidintas iki naudojamo namų valdos žemės sklypo viso ploto, bet negali būti didesnis kaip atitinkamai 0,2 ha arba 0,3 ha kiekvienam gyvenamojo namo dalies savininkui, jeigu šio žemės sklypo arba jo dalies pagal teritorijų planavimo dokumentus nenumatoma panaudoti miesto ūkio, visuomenės poreikiams ar individualiai statybai suformavus atskirą atidalijamą žemės sklypą.“
3. Pakeisti Įstatymo 6 straipsnio 7 dalį:
„7. Pakeisti 15 straipsnio 8 dalį ir ją išdėstyti taip:
„8. Į piliečiui grąžinamos natūra žemės, miško arba perduodamą neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtam žemės, miško sklypui plotą įskaitomas tokio pat dydžio jo privatizuojamas namų valdos (išskyrus tas namų valdas, už kurias nustatyta tvarka buvo įmokėtos įmokos) žemės sklypas bei nustatyta tvarka skirtas ir naudojamas piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypas (išskyrus tuos skirtus ir naudojamus piliečio asmeniniam ūkiui žemės sklypus, už kuriuos nustatyta tvarka ir sąlygomis buvo įmokėtos įmokos). Piliečių, kuriems sugrąžinta žemė arba kurie turi teisę susigrąžinti didesnį kaip 3 ha žemės ūkio naudmenų plotą toje kadastrinėje vietovėje, kurioje yra jų naudojama asmeninio ūkio žemė, naudojamas asmeninio ūkio žemės sklypas gali būti mažinamas iki Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo ar jo įgalioto teritorinio padalinio vadovo sprendimu nustatyto dydžio ir įskaitomas į jiems sugrąžinamos žemės plotą.“
4. Pakeisti Įstatymo 7 straipsnį:
„7 straipsnis. 16 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 16 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„16 straipsnis. Žemės reformos vykdytojai, jų teisės ir pareigos
1. Žemės reformą įgyvendina Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Sprendimus grąžinti, perduoti, suteikti nuosavybėn neatlygintinai ir parduoti valstybinę žemę priima Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Valstybinė žemė išnuomojama ar perduodama naudotis Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo nustatyta tvarka.
2. Žemės reformos žemėtvarkos projektų sudarymo techninių instrukcijų, normatyvų ir standartų parengimą, projektų autorių aprūpinimą žemėtvarkos, dirvožemių ir kitų tyrinėjimų kartografine ir geodezine medžiaga, taip pat žemės reformos informacijos kaupimą organizuoja Vyriausybės įgaliota institucija.
3. Žemės reformos žemėtvarkos projektus gali rengti Europos Sąjungos valstybių narių ar Europos ekonominės erdvės valstybių (toliau – valstybė narė) piliečiai, kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktų jiems suteiktomis judėjimo valstybėse narėse teisėmis, valstybėje narėje įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, ar jų padaliniai. Valstybių narių piliečiai, kiti fiziniai asmenys, kurie naudojasi Europos Sąjungos teisės aktų jiems suteiktomis judėjimo teisėmis, gali rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus turėdami jiems nustatyta tvarka išduotus kvalifikacijos pažymėjimus žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti (toliau – kvalifikacijos pažymėjimas) arba kitos valstybės narės išduotą kvalifikacijos pažymėjimą ar kitą dokumentą, kuriuo suteikiama teisė rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus. Valstybėse narėse įsteigti juridiniai asmenys ar kitos organizacijos, ar jų padaliniai gali rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus, kai jų specialistas, dirbantis pagal darbo ar civilinę sutartį ir rengiantis žemės reformos žemėtvarkos projektus, turi jam nustatyta tvarka išduotą kvalifikacijos pažymėjimą arba kitos valstybės narės išduotą kvalifikacijos pažymėjimą ar kitą dokumentą, kuriuo suteikiama teisė rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tuo atveju, jeigu valstybės narės pilietis, kitas fizinis asmuo turi kitos valstybės narės kompetentingos institucijos išduotą kvalifikacijos pažymėjimą arba kitą dokumentą, įrodantį, kad jis turi teisę rengti žemės reformos žemėtvarkos projektus, reikalavimas tokį pažymėjimą gauti iš naujo netaikomas.
4. Kvalifikacijos pažymėjimai išduodami ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo visų dokumentų kvalifikacijos pažymėjimui gauti pateikimo dienos. Tuo atveju, jeigu į tinkamai pateiktą prašymą išduoti kvalifikacijos pažymėjimą kartu su visais kvalifikacijos pažymėjimui išduoti reikalingais dokumentais neatsakoma per šioje dalyje nustatytą terminą, laikoma, kad toks pažymėjimas yra išduotas.
5. Kvalifikacijos pažymėjimai išduodami neterminuotam laikui asmenims, turintiems aukštąjį išsilavinimą, ne mažesnę kaip trejų metų darbo patirtį žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo srityje, kvalifikacijos tobulinimo kursuose išklausiusiems ne mažiau kaip 20 valandų paskaitų žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo tema, išlaikiusiems profesinių žinių, susijusių su žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimu, patikrinimo testą. Iki 2015 m. birželio 30 d. kvalifikacijos pažymėjimas gali būti išduotas ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčiam asmeniui, jeigu jis atitinka kitus šioje dalyje nustatytus kvalifikacinius reikalavimus. Profesinių žinių, susijusių su žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimu, patikrinimo testas organizuojamas Vyriausybės nustatyta tvarka.
6. Kvalifikacijos pažymėjimo turėtojas privalo per trejus metus nuo kvalifikacijos pažymėjimo išdavimo ir vėliau kas treji metai tobulinti kvalifikaciją pagal Vyriausybės įgaliotos institucijos patvirtintas mokymo programas.
7. Kvalifikacijos pažymėjimų galiojimas sustabdomas, galiojimo sustabdymas panaikinamas ir galiojimas panaikinamas Žemės įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kvalifikacijos pažymėjimų žemėtvarkos planavimo dokumentams rengti galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo pagrindus, nustatytais pagrindais. Kvalifikacijos pažymėjimų išdavimo, galiojimo sustabdymo, galiojimo sustabdymo panaikinimo ir galiojimo panaikinimo taisykles tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė.
8. Kvalifikaciniai leidimai dirbti žemės reformos žemėtvarkos darbus Vyriausybės nustatyta tvarka pakeičiami kvalifikacijos pažymėjimais žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti.
9. Už kvalifikacijos pažymėjimų žemės reformos žemėtvarkos projektams rengti ar jų dublikatų išdavimą, kvalifikacijos pažymėjimų patikslinimą imama valstybės rinkliava Rinkliavų įstatymo nustatyta tvarka.
5. Pakeisti Įstatymo 8 straipsnį:
„8 straipsnis. 17 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 17 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„17 straipsnis. Prašymų įsigyti valstybinės žemės ar ja naudotis nagrinėjimas
Prašymus susigrąžinti nuosavybėn, gauti nuosavybėn neatlygintinai ir pirkti valstybinę žemę, mišką ir vandens telkinius nagrinėja ir sprendimus priima Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos. Prašymus išsinuomoti valstybinę žemę ir naudotis valstybine žeme nagrinėja ir sprendimus priima Nacionalinės žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, savivaldybių institucijos ar kita įstatymų nustatyta institucija Civilinio kodekso ir Žemės įstatymo nustatyta tvarka.“
6. Pakeisti Įstatymo 9 straipsnį:
„9 straipsnis. 18 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 18 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„18 straipsnis. Skundų dėl žemės reformos vykdytojų sprendimų pateikimo ir nagrinėjimo tvarka
1. Sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui.
2. Skundus dėl žemės reformos metu suformuotų žemės sklypų tinkamumo, žemės privatizavimui, nuomai ir perdavimui neatlygintinai naudotis parengtų dokumentų ir įstatymų bei kitų teisės aktų reikalavimų neatitikties iki sprendimo dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis priėmimo nagrinėja Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritoriniai padaliniai.
3. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinių padalinių sprendimai ir veiksmai (neveikimas), išskyrus sprendimus atkurti nuosavybes teises, suteikti žemės sklypą nuosavybėn neatlygintinai, parduoti, išnuomoti ar perduoti naudotis neatlygintinai žemės sklypą, skundžiami Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka.
4. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo priimtas sprendimas gali būti skundžiamas Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka.
5. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui paduoto skundo dėl Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio priimto sprendimo, veiksmų ar neveikimo forma ir turinys turi atitikti Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytus reikalavimus.
6. Skundas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui paduodamas per 20 darbo dienų nuo skundžiamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos teritorinio padalinio sprendimo priėmimo, atliktų veiksmų ar atsisakymo juos atlikti (neveikimo) dienos. Jeigu suinteresuotas asmuo praleidžia nustatytą skundo padavimo terminą dėl priežasčių, kurias Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas pripažįsta svarbiomis, šis terminas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovo sprendimu gali būti atnaujintas. Kartu su pareiškimu dėl skundo padavimo termino atnaujinimo turi būti paduotas ir skundas, kurio padavimo terminas yra praleistas.
7. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovui paduoti skundai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų.
8. Skundų nagrinėjimo tvarką tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas.
9. Tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti arba jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.
10. Institucija, atstovaujanti valstybei sudarant valstybinės žemės perleidimo, nuomos ar panaudos sandorius, privalo kontroliuoti, kaip vykdomos sandorių sąlygos, o nustačiusi, kad kita sandorio šalis jų nevykdo, – inicijuoti sandorio nutraukimą įstatymų nustatyta tvarka arba taikyti kitus įstatymų nustatytus šalių teisių ir interesų gynimo būdus.“
7. Pakeisti Įstatymo 10 straipsnio 3 dalį:
8. Pakeisti Įstatymo 11 straipsnį:
„11 straipsnis. 20 straipsnio pakeitimas
Pakeisti 20 straipsnį ir jį išdėstyti taip:
„20 straipsnis. Žemės reformos žemėtvarkos projektų svarstymo, derinimo ir tvirtinimo tvarka
Žemės reformos žemėtvarkos projektai svarstomi ir derinami pagal Teritorijų planavimo įstatymą ir žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimo metodikos nustatyta tvarka. Suderintus žemės reformos žemėtvarkos projektus tvirtina Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas.“
9. Pakeisti Įstatymo 13 straipsnio 3 dalį:
3 straipsnis.