Lietuvos Respublikos Vyriausybė
NUTARIMAS
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS REFORMOS ĮSTATYMO 7 STRAIPSNIO PAPILDYMO ĮSTATYMO PROJEKTO NR. XIP-401
2010 m. sausio 12 d. Nr. 36
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Seimo statuto (Žin., 1994, Nr. 15-249; 1999, Nr. 5-97; 2000, Nr. 86-2617; 2004, Nr. 165-6025) 138 straipsnio 3 dalimi ir atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Seimo valdybos 2009 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. SV-S-475 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
Nepritarti Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 7 straipsnio papildymo įstatymo projektui Nr. XIP-401 (toliau – Įstatymo projektas) dėl šių priežasčių:
1. Pažymėtina, kad 1922 metų Žemės reformos įstatymo 48 paragrafe buvo nurodyta, jog nusavinamų (l, 2 ir 8 paragrafai) dvarų nuomojama ar činšo teise valdoma miestų bei miestelių teritorijoms ir pirmosios zonos sritims priskirta žemė negali būti savininkų pasilikta, o tų žemių činšininkų ir nuomininkų klausimas sprendžiamas atskiru įstatymu. Ši nuostata įgyvendinta 1926 metais priėmus Įstatymą miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti ir Įstatymo miestų ir miestelių sienose ir jų pirmosios zonos srityje valstybės ir nusavintoms činšo ir nuomos teisėmis valdomoms žemėms sutvarkyti vykdymo taisykles. Taigi teisės aktai detaliai reglamentavo miestų žemės suteikimo nuosavybėn činšininkams procedūrą. 1922 metų Žemės reformos įstatymo 35 paragrafe nurodyta, kad kaimo (ne miesto) činšininkai skelbiami tų žemių visateisiais savininkais, be išperkamųjų mokesčių žemės savininkams. Šiame įstatyme nebuvo įtvirtintas reikalavimas kitais teisės aktais reglamentuoti žemės suteikimą nuosavybėn kaimo činšininkams (kitaip nei miesto činšininkams). Darytina išvada, kad činšo teise valdomos žemės suteikimo reglamentavimas apsiribojo miestų ir miestelių teritorijomis, todėl neperleistų nuosavybėn činšo teise valdomų žemės sklypų galėjo likti tik miestuose, o visi kaimo činšininkai nuo 1922 metų Žemės reformos įstatymo įsigaliojimo dienos tapo činšo teise valdomų žemių savininkais, dėl to kaimuose asmenų, činšo teise valdančių žemės sklypus, negalėjo likti.
2. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją įstatymai turi saugoti visų savininkų nuosavybės teises, taigi ir valstybės, kaip visos visuomenės organizacijos, nuosavybės teisę. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimuose konstatuota, kad negalima nustatyti tokio teisinio reguliavimo, pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų valdomas, naudojamas, juo būtų disponuojama taip, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, ir šis turtas netarnautų viešajam interesui, visuomenės poreikiui, tautos gerovei, arba pagal kurį valstybei nuosavybės teise priklausantis turtas būtų perduotas kitų subjektų nuosavybėn tam, kad būtų tenkinami tik vienos socialinės grupės ar atskirų asmenų interesai arba poreikiai, jeigu tai neatitinka viešojo intereso, visuomenės poreikių, netarnauja tautos gerovei (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimas (Žin., 2003, Nr. 93-4223), 2007 m. liepos 5 d. nutarimas (Žin., 2007, Nr. 76-3018). Valstybei nuosavybės teise priklausančio turto perdavimas kitų subjektų nuosavybėn (įskaitant ir jo privatizavimą) konstituciškai pateisinamas tik tuo atveju, jeigu tai duoda daugiau naudos visuomenei, jeigu tokiu perdavimu siekiama patenkinti svarbius, konstituciškai pagrįstus visuomenės poreikius ar interesus. Pažymėtina, kad „činšo teisė apibūdinama kaip žemės valdymo teisės, t. y. teisė amžinai ir paveldėtinai valdyti (turėti) žemę ir naudotis už tam tikrą savininko naudai suderėtą, kartą visam amžiui nustatytą, metinį atlyginimą, vadinamąjį činšą, kuris gali būti pakeistas tiktai tvarka ir atvejais, aiškiai pažymėtais akte, kuriuo ta činšo teisė nustatyta. Činšo teisėje žemės valdymo ir naudojimo teisė atskirta nuo nuosavybės teisės.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1201/2002; 2009 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367/2009). Kadangi net atkuriant nuosavybės teises taikoma ribota restitucija (nuosavybės teisės atkuriamos įstatymų nustatyta tvarka, tik įstatyme išvardytiems asmenims), žemės sklypų perdavimas nuosavybėn neatlygintinai činšininkams, t. y. asmenims, neturėjusiems žemės nuosavybės teise, tenkintų tik šios mažos asmenų grupės interesus ir įteisintų jos privilegiją, palyginti su kitais visuomenės nariais.
3. Pagal Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) 7 straipsnio 1 dalies nuostatas žemės sklypai nuosavybėn neatlygintinai gali būti suteikiami tik šioje dalyje išvardytiems asmenims. Nei Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nenustatyta, kad mirus šiems asmenims žemės sklypas gali būti suteikiamas kitiems asmenims (šeimos nariams, įpėdiniams pagal testamentą ar pagal įstatymą). Pagal 1922 metų Žemės reformos įstatymo nuostatas kaimo teritorijų činšininkai paskelbti visateisiais žemės sklypų savininkais, o miestų činšininkai įgijo teisę gauti nuosavybėn žemės sklypus, todėl šio įstatymo priėmimo metu šie asmenys jau turėjo valdyti žemę činšo teise. Kadangi Įstatymo projektu siūloma žemės sklypus nuosavybėn neatlygintinai suteikti tiems, kas iki 1940 m. valdė ir šiuo metu valdo žemę činšo teise, abejotina, ar yra likusių asmenų, kurie galėtų pasinaudoti Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti nuostata, tuo labiau kad Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodyta, kiek galėtų būti tokių asmenų, kuriems siekiama nustatyti siūlomą reglamentavimą.
4. Pažymėtina, kad teisinio reguliavimo keitimai, kuriais būtų numatyta perduoti neatlygintinai nuosavybėn žemės sklypus asmenims, valdžiusiems žemę činšo teise kaimuose, žemės reformai artėjant prie pabaigos, sukeltų konstitucinių teisinio tikrumo, saugumo ir asmenų lygiateisiškumo principų pažeidimo grėsmę.
5. Įstatymo projekto aiškinamajame rašte nenurodoma, kiek valstybė prisiimtų papildomų įsipareigojimų, susijusių su šiuo reglamentavimu, jeigu atsirastų asmenų, kurie galėtų pasinaudoti Įstatymo projektu siūloma įtvirtinti nuostata. Įtvirtinus siūlomą nuostatą, atitinkamai padidėtų ir valstybės įsipareigojimai, susiję su valstybinės žemės sklypų perdavimu neatlygintinai ir žemėtvarkos darbų formuojant tokius sklypus atlikimu. Pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją valstybė turi tesėti prisiimtus įsipareigojimus. Teisės norma, pagal kurią valstybė prisiima atitinkamą įsipareigojimą, turi būti paremta materialiniais ir finansiniais ištekliais. Kitaip įstatymai tampa neveiksmingi, jais negalima naudotis, pakertamas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise, sudaromos prielaidos pažeisti žmogaus teises, konstitucinį teisinės valstybės principą (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas (Žin., 2003, Nr. 24-1004), 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas (Žin., 2005, Nr. 152-5605). Esant sunkiai ekonominei ir finansinei būklei, valstybė negali prisiimti papildomų įsipareigojimų, ypač jeigu jie nepagrįsti konstituciniu būtinumu.
MINISTRAS PIRMININKAS ANDRIUS KUBILIUS
ŪKIO MINISTRAS,
PAVADUOJANTIS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRĄ DAINIUS KREIVYS