LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖ PAMINKLOSAUGOS KOMISIJA
S P R E N D I M A S
DĖL VALSTYBĖS SAUGOMŲ ARCHEOLOGINIŲ OBJEKTŲ PRIVATIZAVIMO EIGOS
1998 m. gruodžio 11 d. Nr. 55
Vilnius
Valstybinė paminklosaugos komisija susipažino beveik su šimtu valstybės saugomų archeologijos objektų teritorijų privatizavimo atvejų ir su keturiasdešimt keturių iš jų juridine dokumentacija, įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Privatizuotos piliakalnių, pilkapynų, senkapių, akmens amžiaus gyvenviečių teritorijos. Nė viena paminklinė teritorija nėra privatizuota įteisinus jos konservacinę paskirtį. Nors Žemės įstatymas vienareikšmiškai nustato, kad visų valstybės saugomų kultūros vertybių teritorijos yra konservacinės paskirties. Daugumos objektų teritorijos yra privatizuotos žemės ūkio veiklai vystyti, mažesnė dalis privatizuota miškų ūkio veiklai ir kelių objektų teritorijos privatizuotos kaip namų valdos. 17% visų privatizuotų archeologijos objektų rajoninėse kapinių inventorizavimo bylose yra inventorizuoti kaip kapinės ir, remiantis Žemės reformos įstatymo 13 str., jos turėjo būti priskirtos prie neprivatizuojamų teritorijų. 57% privatizuotų vertybių teritorijos privatizuotos nenurodant Vyriausybės patvirtintų naudojimo spec. sąlygų, reglamentuojančių veiklą vertybių apsauginėse zonose. Tik 13% privatizuotų paminklinių teritorijų privatizuotos įregistruojant paminklosauginių apribojimų planus, nustatančius, kuriai savininko turimo sklypo daliai apribojimai turi būti taikomi. Tipiniai ar individualūs nekilnojamųjų kultūros vertybių reglamentai (pagrindiniai dokumentai, nustatantys kultūros vertybių ir jų teritorijos priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas) visais atvejais nėra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kadangi apribojimai ir prievolės savininkams galioja tik tie, kurie yra įregistruoti Nekilnojamojo turto registre, visais archeologijos objektų privatizavimo atvejais savininkai įgijo turtą be įpareigojimo paminklinėse teritorijose laikytis apsauginių nuostatų ar reglamentų reikalavimų.
Tokia privatizavimo eiga daro rimtą žalą Lietuvos Respublikos archeologiniam paveldui. Todėl Valstybinė paminklosaugos komisija, apsvarsčiusi susidariusią padėtį ir vadovaudamasi savo nuostatų 6 ir 7 straipsniais, nusprendžia:
1. Pasiūlyti rajonų savivaldybėms, bendradarbiaujant su Kultūros vertybių apsaugos departamento teritoriniais padaliniais ir remiantis Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (1997 07 01 Nr. VIII-370) 13 straipsnio 2 punktu bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 04 01 nutarimu Nr. 385, archeologijos vertybių teritorijas priskirti prie bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamų teritorijų kategorijos ir jomis papildyti neprivatizuotinų teritorijų sąrašus.
2. Pasiūlyti apskričių viršininkams pareikalauti iš savo tarnybų, kad visais valstybės saugomų archeologijos vertybių privatizavimo atvejais archeologijos vertybių teritorijos būtų išskiriamos į atskirus konservacinės paskirties žemės sklypus ir tik tokiai pagrindinei paskirčiai jie būtų grąžinami buvusiems savininkams ar kitaip privatizuojami.
3. Prašyti Nekilnojamojo turto kadastro valstybės įmonės, bendradarbiaujant su Kultūros vertybių apsaugos departamentu:
a) visais nekilnojamojo turto, esančio valstybės saugoma kultūros vertybe įregistravimo atvejais įregistruoti tos vertybės priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas nustatantį dokumentą – individualų ar tipinį tos vertybės reglamentą (apsauginius nuostatus);
b) registruojant žemės sklypus, į kuriuos patenka nekilnojamosios kultūros vertybės apsauginės zonos, nurodyti privalomąsias apsauginių zonų sąlygas ir apribojimų planus, nustatančius, kuriai sklypo daliai tos sąlygos taikomos;
c) apsvarstyti, ar nebūtų tikslinga nekilnojamojo turto registre registruoti Vyriausybės nutarimus ir Kultūros vertybių apsaugos departamento įsakymus, skelbiančius objektus valstybės saugomomis kultūros vertybėmis – dokumentus, kurių pagrindu konkretiems sklypams yra nustatomi paminklosauginiai apribojimai;
4. Pasiūlyti Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamentui:
a) parengti ir pagal savo kompetenciją patvirtinti arba pateikti tvirtinti teisės aktus, kuriais pagal saugomų nekilnojamųjų kultūros vertybių tipologiją būtų konkretizuota, kokia veikla ar funkcijos tiesiogiai ar netiesiogiai išsaugo kultūrinę vertę ir gali būti vystoma (suteikta) konservacinės (išsaugančios) paskirties teritorijose;
b) parengti ir pradėti vykdyti programą, pagal kurią visos valstybės saugomų archeologijos objektų teritorijos būtų išskiriamos į atskirus konservacinės paskirties sklypus ir įregistruojamos Nekilnojamojo turto registre, nes ne tik privačių žemės sklypų savininkai, bet ir valstybės nuosavybėje esančių sklypų naudotojai savo veikla gali žaloti ar sužaloti archeologinius objektus.