LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS FARMACINĖS VEIKLOS ĮSTATYMO 11 STRAIPSNIO 2 DALIES ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI
2002 m. kovo 14 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Egidijaus Jarašiūno, Egidijaus Kūrio, Zigmo Levickio, Augustino Normanto, Vlado Pavilonio, Jono Prapiesčio, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko ir Teodoros Staugaitienės,
sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Seimo atstovei Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniajai konsultantei Liucijai Schulte-Ebbert,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio 1 dalimi, viešame Teismo posėdyje 2002 m. kovo 6 d. išnagrinėjo bylą Nr. 23/2000 pagal Aukštesniojo administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Aukštesnysis administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas nutartimi bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Farmacinės veiklos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 6-161; 1993, Nr. 29-666; toliau nutarime – ir Įstatymas) 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
II
Pareiškėjas prašymą grindžia šiais argumentais.
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą fiziniams asmenims arba fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą. Taigi Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nustato ribojimą nuosavybei įsigyti priklausomai nuo asmens išsilavinimo. Pareiškėjas nurodo, kad nors vaistinė priklauso savininkui, jo nuosavybės teisę įgyvendina įmonės vadovas, kuriam ir turėtų būti nustatomi kvalifikaciniai reikalavimai. Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva, bei Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą.
III
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Seimo atstovės Seimo kanceliarijos Teisės departamento vyresniosios konsultantės L. Schulte-Ebbert rašytiniai paaiškinimai. Paaiškinimuose teigiama, kad pagal Konstituciją valstybė turi teisę reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei (46 straipsnio 3 dalis); valstybei taip pat nustatyta pareiga ginti vartotojo interesus (46 straipsnio 5 dalis). Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies nuostatos, nustatančios tam tikrus ribojimus nuosavybės teise turėti vaistines, yra susijusios su farmacinės veiklos išskirtinumu. Farmacinė veikla yra labai svarbi visai visuomenei. Vaistinės veikla – ypač svarbi farmacinės veiklos rūšis. Ši veikla susijusi su ypatingomis prekėmis – vaistais ir vaistinėmis medžiagomis, todėl jai gali būti taikomi specialūs reikalavimai.
Suinteresuoto asmens atstovė nurodo, kad šiuolaikinėje visuomenėje ūkinės veiklos laisvė turi būti derinama su visuomenės interesais. Nuosavybės teisė bei ūkinės veiklos laisvė yra socialinės prigimties ir gali būti ribojamos. Įstatyme nustatyti ribojimai siejasi tik su ta farmacine veikla, kuri yra tiesiogiai susijusi su žmonių sveikata. Siekiant, kad būtų vartojami saugūs, kokybiški ir efektyvūs vaistai, yra vienodai svarbios tiek vaistinės savininko, tiek jos vadovo bei vaistinėje dirbančių specialistų profesinės žinios.
L. Schulte-Ebbert nuomone, Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
IV
Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto pirmininko K. Kuzmicko, Lietuvos Respublikos Seimo Sveikatos reikalų komiteto narių A. Klišonio, J. Matulevičiaus, V. Nekrašo, J. Oleko ir V. Šustausko, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro K. R. Dobrovolskio, laikinai ėjusio Lietuvos Respublikos ūkio ministro pareigas E. Gentvilo, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos pirmininko R. Stanikūno, Europos teisės departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės generalinio direktoriaus pavaduotojos M. Anciuvienės, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Vaistų registracijos centro vedėjo A. Mickio, Valstybinės ligonių kasos direktoriaus S. Janonio, Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidento U. Trumpos, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidento E. Tarasevičiaus, Farmacijos ir farmacijos rinkos prezidento L. Akramo, Vaistų gamintojų asociacijos pirmininko A. Blažio, Vaistinių asociacijos „Provifarma“ valdybos pirmininkės E. Kvedarienės rašytiniai paaiškinimai.
V
1. Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Seimo atstovė L. Schulte-Ebbert iš esmės pakartojo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus.
2. Konstitucinio Teismo posėdyje kalbėjo specialistai: sveikatos apsaugos viceministras E. Bartkevičius, Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos Teisės skyriaus viršininkė L. Darulienė, Valstybinės vaistų kontrolės tarnybos Vaistų registracijos centro vedėjas A. Mickis, Lietuvos farmacijos sąjungos prezidentas E. Tarasevičius, Vaistinių asociacijos „Provifarma“ direktorė J. Urbienė. Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
I
1. Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą fiziniams asmenims arba fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą.“
Pareiškėjas abejoja, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
2. Pareiškėjas prašo ištirti, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai. Tačiau iš prašyme pateiktų motyvų matyti, kad pareiškėjas abejoja dėl Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties ne Konstitucijos 48 straipsnio visai 1 daliai, o tik šios dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
II
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
1. Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje nustatyta: „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva.“
Šioje nuostatoje apibrėžtos konstitucinės vertybės, kuriomis grindžiamas tautos ūkis: privati nuosavybė, asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva.
Asmens ūkinės veiklos laisvės ir iniciatyvos sąvoka yra plati. Ji apima teisę laisvai pasirinkti verslą, teisę laisvai sudarinėti sutartis, sąžiningos konkurencijos laisvę, ūkinės veiklos subjektų lygiateisiškumą ir kt. Asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva – tai teisinių galimybių visuma, sudaranti prielaidas asmeniui savarankiškai priimti jo ūkinei veiklai reikalingus sprendimus (Konstitucinio Teismo 1996 m. balandžio 18 d. nutarimas).
Asmens ūkinės veiklos laisvė sudaro sąlygas įgyvendinti įvairius asmens siekius. Pagal Konstituciją asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva yra grindžiamas tautos ūkis, todėl negali būti nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuriuo ūkinės veiklos laisvei įgyvendinti būtų sudarytos netinkamos sąlygos. Pagal Konstitucijos 46 straipsnio 2 dalį valstybė remia visuomenei naudingas ūkines pastangas ir iniciatyvą.
2. Ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi prigimtine žmogaus asmens laisve ir prigimtine teise turėti nuosavybę (Konstitucinio Teismo 1995 m. balandžio 20 d. nutarimas).
Konstitucijos 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog nuosavybė neliečiama; šio straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad nuosavybės teises saugo įstatymai. Šios konstitucinės nuostatos suponuoja tai, kad Konstitucija, garantuodama nuosavybės apsaugą, kartu įtvirtina ir konstitucinę teisę įgyti nuosavybę bei garantuoja šios teisės apsaugą.
Pažymėtina, kad asmens konstitucinė teisė į nuosavybę yra esminė (būtina) asmens ūkinės veiklos laisvės įgyvendinimo sąlyga. Ribojant asmens teisę į nuosavybę, yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė.
3. Asmens teisė į nuosavybę, ūkinės veiklos laisvė, kaip ir dauguma kitų Konstitucijoje įtvirtintų teisių ir laisvių, nėra absoliuti. Įgyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo laikytis Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių (Konstitucijos 28 straipsnis). Pagal Konstitucijos 46 straipsnį valstybė turi reguliuoti ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei, turi ginti vartotojo interesus. Šiose Konstitucijos nuostatose yra įtvirtintas principas, nustatantis ūkinės veiklos reguliavimo tikslus ir ribas.
Pagal Konstituciją riboti žmogaus teises ir laisves galima, jeigu yra laikomasi šių sąlygų: tai daroma įstatymu; ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti kitų asmenų teises bei laisves ir Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, taip pat konstituciškai svarbius tikslus; ribojimais nėra paneigiama teisių ir laisvių prigimtis bei jų esmė; laikomasi konstitucinio proporcingumo principo.
Pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui.
4. Pagal Įstatymo 11 straipsnio 2 dalį vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali nuosavybės teise priklausyti tik fiziniams asmenims, turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą; fizinių asmenų grupei vaistinė nuosavybės teise gali priklausyti tik tada, kai tokioje asmenų grupėje daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą. Tai reiškia, kad ginčijamame Įstatymo straipsnyje yra nustatytas ribojimas fiziniams asmenims, jų grupėms turėti nuosavybės teise vaistinę.
5. Pagal Farmacinės veiklos įstatymo 1 straipsnį vaistinė yra farmacinei veiklai licencijuota įmonė arba farmacinei veiklai akredituotas stacionarinės sveikatos priežiūros įstaigos padalinys, kuriame laikomi, gaminami, kontroliuojami ir parduodami vaistai bei kiti medicininės paskirties gaminiai gyventojams, sveikatos priežiūros ir kitoms įstaigoms bei įmonėms; farmacinė veikla – tai sveikatinimo veiklos dalis, kuriai priskiriama: vaistų ir vaistinių medžiagų kūrimas, tyrimas ir gamyba; vaistų, vaistinių medžiagų tiekimas, laikymas turint tikslą parduoti, pardavimas; vaistų ir vaistinių medžiagų kokybės kontrolė; teismo cheminė vaistų ekspertizė ir biofarmacinė analizė; farmacinė ekspertizė registruojant vaistus; farmacinės informacijos apie vaistus kaupimas, analizė ir teikimas. Taigi pagal Įstatymą vaistinė yra įmonė, steigiama farmacinei ūkinei veiklai vykdyti.
Vaistų ir vaistinių medžiagų, kaip prekės, specifiškumas lemia tai, kad farmacinė veikla yra ypatinga ūkinės veiklos sritis. Kad įstatymais ir kitais teisės aktais būtų nustatytas toks teisinis reguliavimas, pagal kurį farmacinę veiklą vykdytų tik specialų išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys, yra kiekvieno žmogaus, visos visuomenės ir valstybės interesas. Įstatymų leidėjo pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą kyla iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies, kurioje nustatyta, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata.
6. Ypatingas farmacininkų vaidmuo farmacinės veiklos srityje pabrėžiamas įvairiuose tarptautiniuose dokumentuose. Europos Tarybos Ministrų komitetas 2001 m. kovo 21 d. rezoliucijoje „Dėl vaistininkų vaidmens sveikatos apsaugos sistemoje“ rekomendavo valstybių narių vyriausybėms priimant įstatymus atsižvelgti į besikeičiančias rinkos sąlygas, tobulėjančias elektroninės prekybos priemones ir didinti farmacininkų vaidmenį sveikatos apsaugos srityje, taip pat vaistų platinimo ir apskaitos kontrolės srityse.
Pasaulinė sveikatos organizacija, įvairios profesinės farmacininkų organizacijos savo dokumentuose pabrėžia vaistų, kaip specifinės prekės, platinimo įtaką visuomenės sveikatingumui bei svarbų asmens, turinčio specialių žinių ir atitinkamą kvalifikaciją – farmacininko, vaidmenį platinant vaistus ir taip prisidedant prie visuomenės sveikatos apsaugos ir sveikatingumo gerinimo.
Farmacijos asociacijų Europos forumo ir Pasaulinės sveikatos organizacijos Europos regioninio biuro trečiajame metiniame kongrese, įvykusiame 1994 m. gegužės 30-31 d., priimtoje deklaracijoje nurodyta, kad, siekiant efektyviai vykdyti vaistinių, kaip pirminės sveikatos priežiūros grandies, profesines pareigas visuomenės sveikatos interesais ir siekiant apsaugoti žmonių sveikatą bei užtikrinti tinkamą vaistų vartojimą, įstatymuose ar administracinėse priemonėse turėtų būti įtvirtinti šiems tikslams pasiekti būtini principai, vienas iš kurių yra toks: vadovaudamasis griežtomis profesinės etikos taisyklėmis, vaistų tiekimo visuomenei galutinę kontrolę turi vykdyti pats farmacininkas; farmacininkas turi turėti visišką vaistinės valdymo kontrolę, laisvą nuo savininkų ne farmacininkų ekonominės įtakos.
7. Pažymėtina, kad Europos Sąjungos teisė nereglamentuoja vaistinių nuosavybės konkrečių klausimų ir leidžia valstybėms narėms pačioms spręsti, kaip reguliuoti vaistinių nuosavybės santykius. Reguliuojant farmacinę veiklą daugelyje Europos Sąjungos valstybių yra nustatyta, jog vaistines gali steigti, nuosavybės teise jos gali priklausyti tik asmenims, turintiems farmacinį išsilavinimą. Kai kuriose Europos Sąjungos valstybėse vaistinės nuosavybės teise gali priklausyti ne tik asmenims, turintiems farmacinį išsilavinimą, bet ir kitiems fiziniams asmenims.
8. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina, jog Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „valstybė rūpinasi žmonių sveikata“, suponuoja tai, kad įstatymais ir kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos teisinis reguliavimas, kuris sudarytų prielaidas sukurti platų vaistinių tinklą, kad vaistinėse būtų pakankamai kokybiškų, efektyvių ir saugių vaistų, kad aprūpinimo vaistais sistema veiktų sklandžiai, kad būtų reguliuojamos vaistų kainos, kad nebūtų apsunkintas vaistų įsigijimas, kad informacija apie vaistus ir jų vartojimą būtų laisvai prieinama bei tinkamai skelbiama ir kt. Pagal Konstituciją farmacinė veikla turi būti reguliuojama taip, kad nebūtų varžoma ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva, sąžininga konkurencija. Valstybė privalo kontroliuoti, kad farmacinė veikla būtų vykdoma žmogaus sveikatos labui ir visuomenės sveikatinimui.
9. Sprendžiant, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis neprieštarauja Konstitucijai, esminę reikšmę turi tai, kad teisė į nuosavybę yra konstitucinė asmens teisė ir kad įstatymų leidėjas, ribodamas šią teisę, yra saistomas Konstitucijos normų bei principų: šios teisės negalima riboti daugiau, negu tai būtina demokratinėje visuomenėje, kai reikia apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintas vertybes bei viešąjį interesą.
10. Iš Konstitucijos 53 straipsnio 1 dalies nuostatos, jog valstybė rūpinasi žmonių sveikata, išplaukia, kad žmonių sveikatos apsauga yra konstituciškai svarbus tikslas, viešasis interesas. Sprendžiant, ar Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti tokie asmens teisės į nuosavybę ribojimai, kurie yra tikrai būtini siekiant užtikrinti žmonių sveikatos apsaugą, esminę reikšmę turi tai, kad pagal Konstituciją viešojo intereso (konstituciškai svarbaus tikslo) buvimas gali būti pagrindas apriboti asmens teisę į nuosavybę tik tuo atveju, kai dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų svarbių priežasčių neapribojus teisės į nuosavybę nebūtų įmanoma apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui.
11. Pažymėtina, kad Įstatyme nustačius, jog vaistinės, išskyrus valstybines, valstybines akcines ir labdaros organizacijų vaistines, gali priklausyti nuosavybės teise tik tiems fiziniams asmenims, kurie turi aukštąjį farmacinį išsilavinimą, taip pat tik tokioms fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį arba specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą, kitų fizinių asmenų teisė turėti nuosavybės teise vaistinių yra ribojama neatsižvelgiant į tai, kad vien buvimas vaistinės savininku nereiškia, jog savininkas turi teisę vykdyti tokią veiklą, kurią pagal Farmacinės veiklos įstatymą gali vykdyti tik nustatytą farmacinį išsilavinimą ir reikiamą kvalifikaciją turintis asmuo.
Farmacinei veiklai licencijuotos įmonės (vaistinės) savininkas negali būti savaime tapatinamas su farmacininkais ar kitais farmacinę veiklą vykdančiais asmenimis. Kaip minėta, farmacinę veiklą gali vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir atitinkamą kvalifikaciją turintys asmenys. Įstatymais gali būti nustatyti ir kiti papildomi reikalavimai asmenims, susijusiems su vaistų gaminimu, laikymu, kontrole ir jų pardavimu, kurie užtikrintų žmonių sveikatos apsaugą.
12. Pabrėžtina nuosavybės socialinė funkcija. Nuosavybė įpareigoja (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 21 d. nutarimas). Savininkas, turėdamas teisę valdyti nuosavybę, ja naudotis ir disponuoti, negali pažeisti įstatymų, taip pat kitų asmenų teisių. Vaistinė yra licencijuota įmonė farmacinei veiklai, t. y. veiklai, kuri yra visuomenės sveikatinimo dalis ir yra susijusi su ypatingo pobūdžio prekėmis – vaistais bei vaistinėmis medžiagomis, todėl įstatymais gali ir turi būti nustatyti tokie vaistinių savininkų subjektinių nuosavybės teisių ribojimai, kad jiems nuosavybės teise priklausančiose vaistinėse dirbančių farmacininkų profesinę veiklą galėtų kontroliuoti, vaistinėms galėtų vadovauti ir vaistinių valdymo kontrolę galėtų vykdyti tik farmacinį išsilavinimą ir reikiamą kvalifikaciją turintys asmenys. Pagal Konstituciją įstatymais turi būti nustatytas toks farmacinės veiklos reguliavimas, kad vaistinių savininkų ekonominiai interesai neužgožtų vaistinių veiklos žmogaus sveikatos ir visuomenės sveikatinimo interesais.
13. Minėta, kad pagal Konstituciją teisė į nuosavybę gali būti ribojama dėl turto pobūdžio ir/arba dėl kitų priežasčių, kai neapribojus šios teisės nebūtų galima apsaugoti Konstitucijoje įtvirtintų vertybių, būtų pakenkta viešajam interesui. Pagal Konstituciją neleidžiama riboti asmens teisės į nuosavybę priklausomai nuo asmens išsilavinimo. Reikalavimai turėti farmacinį išsilavinimą bei reikiamą kvalifikaciją turi būti nustatomi asmenims, vykdantiems farmacinę veiklą vaistinėse. Išsilavinimo reikalavimai negali būti nustatomi asmenims, siekiantiems turėti nuosavybės teise vaistinių.
Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, jog vaistinės gali priklausyti nuosavybės teise tik fiziniams asmenims, turintiems aukštąjį farmacinį išsilavinimą, taip pat fizinių asmenų grupėms, kuriose daugiau kaip pusė vaistinės (vaistinės dalies) įstatinio kapitalo priklauso asmenims, turintiems aukštąjį ar specialųjį vidurinį farmacinį išsilavinimą, riboja kitų fizinių asmenų teisę turėti nuosavybės teise vaistinių.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims.
14. Minėta, kad Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens ūkinės veiklos laisvė ir iniciatyva remiasi asmens teise į nuosavybę. Šiame nutarime jau konstatuota, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nurodyta apimtimi riboja asmens konstitucinę teisę į nuosavybę ir prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims. Pažymėtina, kad ribojant asmens teisę į nuosavybę yra ribojama ir asmens ūkinės veiklos laisvė. Šie ribojimai vertintini kaip neproporcingi.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, jog Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Konstitucijos 46 straipsnio 1 daliai.
III
Dėl Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalies atitikties Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą.
1. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, reiškia, kad kiekvienas žmogus turi konstitucinę teisę pats spręsti, kokį verslą jam pasirinkti. Teisė laisvai pasirinkti verslą yra viena iš būtinų sąlygų žmogaus, asmenybės gyvybiniams poreikiams tenkinti, deramai padėčiai visuomenėje užimti. Konstitucinė nuostata, jog kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti verslą, remiasi visuotinai pripažinta žmogaus laisvės koncepcija. Kita vertus, minėta kiekvieno žmogaus konstitucinė teisė laisvai pasirinkti verslą suponuoja valstybės pareigą sudaryti atitinkamas teisines prielaidas šiai teisei įgyvendinti. Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata, jog kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti verslą, siejasi su Konstitucijos 46 straipsnio 1 dalies nuostata, kad „Lietuvos ūkis grindžiamas privačios nuosavybės teise, asmens ūkinės veiklos laisve ir iniciatyva“.
2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime jau konstatuota, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 bei 2 dalims ir 46 straipsnio 1 daliai. Tai konstatavus, kartu konstatuotina ir tai, kad Farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis nurodyta apimtimi varžo asmens konstitucinę teisę laisvai pasirinkti verslą.
Remiantis išdėstytais argumentais darytina išvada, kad Įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti verslą.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos farmacinės veiklos įstatymo 11 straipsnio 2 dalis ta apimtimi, kuria ribojama fizinių asmenų, neturinčių aukštojo farmacinio išsilavinimo, taip pat fizinių asmenų grupių teisė turėti nuosavybės teise vaistinių, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 46 straipsnio 1 daliai ir 48 straipsnio 1 daliai.
Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.
Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.
Konstitucinio Teismo teisėjai: Egidijus Jarašiūnas
Egidijus Kūris
Zigmas Levickis
Augustinas Normantas
Vladas Pavilonis
Jonas Prapiestis
Vytautas Sinkevičius
Stasys Stačiokas
Teodora Staugaitienė