LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1999 M. BIRŽELIO 9 D. NUTARIMO NR. 748 „DĖL PREKIŲ MUITINIO ĮVERTINIMO TVARKOS PATVIRTINIMO“ PAKEITIMO
2002 m. gegužės 24 d. Nr. 726
Vilnius
1. Pakeisti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimą Nr. 748 „Dėl Prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 1999, Nr. 52-1686; 2001, Nr. 89-3131):
1.1. išdėstyti preambulę taip:
„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos muitinės kodekso (Žin., 1996, Nr. 52-1239; 2001, Nr. 108-3901) (toliau vadinama – Muitinės kodeksas) VI skyriumi, 206 ir 234 straipsniais, Sutartimi dėl 1994 m. Bendrojo susitarimo dėl muitų tarifų ir prekybos VII straipsnio įgyvendinimo (Žin., 2001, Nr. 46-1620) ir Europos Bendrijų Komisijos 1993 m. liepos 2 d. reglamentu Nr. 2454/93/EEB „Dėl Tarybos reglamento Nr. 2913/92/EEB „Dėl Bendrijos muitinės kodekso patvirtinimo“ įgyvendinimo nuostatų“, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:“;
1.2. išdėstyti 2.2 punktą taip:
„2.2. jeigu pagal Muitinės departamento prie Finansų ministerijos parengtą prekių muitinio įvertinimo kontrolės metodiką pripažįstama, jog yra pagrindo manyti, kad deklaruojama prekių muitinė vertė apgaulės būdu sumažinta (deklaruojama importuojamų prekių sandorio vertė yra maža, palyginti su Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatytomis palyginamosiomis importuojamų prekių kainomis ir (arba) tapačių ar panašių prekių sandorio vertėmis; prekių pirkėjai ir (arba) pardavėjai neturi ūkio subjekto statuso; prekės įsigytos iš įmonės, registruotos lengvatinio mokesčių tarifo valstybėje ar zonoje; dokumentuose nenurodytos transporto, draudimo išlaidos, kiti būtini duomenys; įvairiuose dokumentuose nurodyti duomenys nesutampa; dokumentai taisyti; nustatoma, kad prekės iki muitinės deklaracijos išleidimo laisvai cirkuliuoti procedūrai pateikimo buvo perparduotos, ir šioje deklaracijoje nurodyta jų sandorio vertė mažesnė už ankstesnio tų pačių prekių pardavimo sandorio ar sandorių vertę; perparduotos prekės buvo laikomos Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje ar užsienyje veikiančiuose importo ir eksporto terminaluose (laikinojo prekių saugojimo sandėliuose), muitinės sandėliuose, laisvuosiuose sandėliuose ar laisvosiose zonose arba atgabentos į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją ekonomiškai nepagrįstu maršrutu, o duomenys apie ankstesnio tų pačių prekių pardavimo sandorio ar sandorių vertę prieštaringi arba iš viso nepateikti) arba padidinta (deklaruojama eksportuojamų prekių sandorio vertė yra didelė, palyginti su jų įsigijimo Lietuvos Respublikos muitų teritorijoje išlaidomis, gamybos savikaina, prekių muitine verte, nustatyta importuojant prekes į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją, jeigu tos pačios prekės vėliau reeksportuojamos, ir (arba) tapačių ar panašių prekių sandorio vertėmis), ir deklarantas nepateikia muitinės reikalaujamos informacijos, pagrindžiančios deklaruojamos sandorio vertės teisingumą, muitinė priima sprendimą, kad prekių muitinė vertė turi būti tikrinama papildomai, arba pagal šiuo nutarimu patvirtintos Prekių muitinio įvertinimo tvarkos 59 punktą apskaičiuoja prekių muitinę vertę be papildomo tikrinimo, Muitinės kodekso 31 straipsnio nustatyta tvarka taikydama kitus prekių muitinio įvertinimo metodus (išskyrus sandorio vertės metodą) ar vadovaudamasi Muitinės kodekso 32 straipsniu (jeigu negalima pritaikyti kitų prekių muitinio įvertinimo metodų). Jeigu prekių muitinė vertė turi būti papildomai tikrinama, prekės išleidžiamos laisvai cirkuliuoti tik po to, kai deklarantas pateikia garantiją, kurios dydis lygus muitinės nustatytam didžiausiam galinčiam atsirasti skolos muitinei dydžiui. Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatytais papildomo prekių muitinės vertės tikrinimo atvejais priimama tik vienos rūšies garantija – užstatas. Nustatant prekių muitinę vertę, negali būti remiamasi šiame punkte nurodytomis palyginamosiomis importuojamų prekių kainomis“;
2. Pakeisti nurodytuoju nutarimu patvirtintą Prekių muitinio įvertinimo tvarką:
2.1. išdėstyti 13.2 punktą taip:
2.2. papildyti nurodytąją tvarką šiuo 20.4 punktu:
„20.4. tapačios arba panašios prekės laikomos parduotomis ir eksportuotomis į Lietuvos Respublikos muitų teritoriją tuo pačiu arba maždaug tuo pačiu metu kaip ir prekės, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, jeigu jos parduotos ne daugiau kaip 90 dienų anksčiau arba vėliau ir jeigu per laikotarpį tarp šių prekių ir prekių, kurių muitinė vertė turi būti nustatyta, pardavimo ir eksporto operacijų nepasikeitė sąlygos ir aplinkybės, turinčios įtakos šių prekių kainai“;
2.3. papildyti nurodytąją tvarką šiuo 50-1 punktu:
„50-1. Lito ir užsienio valiutų santykius, kuriais perskaičiuojami prekių muitinės vertės elementai, išreikšti ne Lietuvos Respublikos nacionaline valiuta, Muitinės departamentas prie Finansų ministerijos tą pačią savaitę, kai juos nustato Lietuvos bankas, skelbia oficialaus leidinio „Valstybės žinios“ priede „Informaciniai pranešimai“ ir Muitinės departamento prie Finansų ministerijos interneto tinklalapyje“;
2.4. išdėstyti 51.4 punktą taip:
„51.4. Muitinės kodekso 37 straipsnio 2 dalies nurodytais atvejais prekių muitinė vertė nustatoma paprastesne tvarka, nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarime Nr. 529 „Dėl Supaprastintos importuojamų greitai gendančių prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 41-1534)“;
2.5. išdėstyti 52.3 punktą taip:
„52.3. sąskaita faktūra (invoice) (jeigu deklaruojamų prekių muitiniam įvertinimui taikytinas sandorio vertės metodas) ir banko mokėjimo pavedimai (jeigu sąskaita apmokėta), taip pat kiti mokėjimo ir (arba) apskaitos dokumentai, sutartys (kontraktai), pagrindžiantys prekių muitinę vertę arba jos elementus, įskaitant nuolaidas, jeigu jos taikomos. Muitiniam tikrinimui turi būti pateikti sąskaitos faktūros originalas ir kopija. Sąskaitos faktūros kopija, patvirtinta deklaranto ir pažymėta muitinės antspaudais ir kitomis žymomis, paliekama muitinėje, o originalas, pažymėtas muitinės antspaudais ir kitomis žymomis, grąžinamas deklarantui“;
2.6. išdėstyti 57 punktą taip:
„57. Deklaruojant reeksportuojamų kompensacinių produktų, pagamintų iš laikinai įvežtų perdirbti prekių, muitinę vertę, į ją privaloma įskaityti visų šiems produktams gaminti sunaudotų žaliavų, medžiagų (įskaitant perdirbamas pagal sutartį, kai perdirbėjui sumokama tik už darbą) ir kitų sąnaudų vertę.
Išleidžiamų laisvai cirkuliuoti arba pateikiamų kitiems muitinės sankcionuotiems veiksmams įforminti kompensacinių produktų, nurodytų Muitinės kodekso 119 straipsnyje, muitine verte laikinojo įvežimo perdirbti procedūros vykdytojo pageidavimu laikoma pagal šią tvarką nustatyta kompensacinių produktų, o ne jiems gaminti sunaudotų žaliavų, medžiagų ir kitų sąnaudų vertė.
Išleidžiamų laisvai cirkuliuoti perdirbtųjų produktų, pagamintų taikant muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūrą, muitinė vertė nustatoma vadovaujantis Muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūros atlikimo tvarka, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. kovo 22 d. nutarimu Nr. 394 „Dėl Muitinės prižiūrimo perdirbimo procedūros atlikimo tvarkos patvirtinimo“ (Žin., 2002, Nr. 31-1158)“;
2.7. papildyti nurodytąją tvarką šiuo 58-1 punktu:
„58-1. Nustatant sugedusių, sugadintų, sutarties (kontrakto) sąlygų neatitinkančių prekių muitinę vertę, pagrindžiant deklaruojamos sandorio vertės teisingumą šios tvarkos 7 punkte nurodytais būdais, atliekant prekių muitinės vertės patikslinimus, nurodytus šios tvarkos 20.3, 21.1.1 ir 22.1 punktuose, nustatant prekių muitinę vertę pagal šios tvarkos 24 punktą (apskaičiuotosios vertės metodu), taip pat taikant šios tvarkos 25 punktą, kai nėra galimybių remtis anksčiau nustatytomis prekių muitinėmis vertėmis, Muitinės departamento prie Finansų ministerijos nustatyta tvarka gali būti remiamasi kilnojamojo turto vertintojų arba ekspertų išvadomis“;
2.8. išdėstyti 59 punktą taip:
„59. Muitinė turi teisę netaikyti importuojamų arba eksportuojamų prekių muitiniam įvertinimui sandorio vertės metodo, jeigu kyla pagrįstų abejonių, ar deklaruojama prekių muitinė vertė lygi visai sumokėtai arba priklausančiai sumokėti pinigų sumai, nurodytai Muitinės kodekso 30 straipsnyje, ir deklarantas nepateikia informacijos, pagrindžiančios deklaruojamos prekių muitinės vertės teisingumą. Kilus tokioms abejonėms, taikomas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 9 d. nutarimo Nr. 748 „Dėl Prekių muitinio įvertinimo tvarkos patvirtinimo“ 2.2 punktas, ir muitinė gali pareikalauti iš deklaranto ne vėliau kaip per mėnesį pateikti papildomą informaciją ir (arba) dokumentus, pagrindžiančius deklaruojamą prekių muitinę vertę arba jos elementus. Abejonėms neišnykus, muitinė, prieš priimdama galutinį sprendimą, deklaranto prašymu raštu jį informuoja apie kilusių abejonių priežastis. Deklarantas, gavęs šią informaciją, per 5 darbo dienas turi teisę pateikti paaiškinimą, ir galutinis sprendimas šiuo atveju priimamas ne anksčiau kaip po nurodytojo termino (5 darbo dienų). Deklarantui per mėnesį nepateikus muitinės reikalaujamos papildomos informacijos ir (ar) dokumentų arba prašymo raštu jį informuoti, kodėl muitinei kilo abejonių dėl jo deklaruojamos prekių muitinės vertės teisingumo, galutinis sprendimas priimamas nenustatant papildomo termino, per kurį deklarantas galėtų pateikti paaiškinimus. Galutinis sprendimas ir jo motyvai deklarantui pranešami raštu, kuriame nurodoma jo teisė šį sprendimą apskųsti Muitinės kodekso nustatyta tvarka. Jeigu deklarantas nepateikia arba neturi teisės pateikti garantijos arba jeigu muitinė nepriima jo pateiktos garantijos, galutiniu laikomas muitinės sprendimas apskaičiuoti prekių muitinę vertę be papildomo tikrinimo pagal muitinės turimus duomenis, Muitinės kodekso 31 straipsnio nustatyta tvarka taikant kitus prekių muitinio įvertinimo metodus (išskyrus sandorio vertės metodą) arba vadovaujantis Muitinės kodekso 32 straipsniu (jeigu negalima pritaikyti kitų prekių muitinio įvertinimo metodų)“.