LIETUVOS RESPUBLIKOS VALSTYBINĖS MAISTO IR VETERINARIJOS TARNYBOS DIREKTORIUS
ĮSAKYMAS
DĖL VETERINARIJOS VAISTŲ GAMYBOS, REGISTRAVIMO IR TIEKIMO Į RINKĄ LIETUVOS RESPUBLIKOJE REIKALAVIMŲ PATVIRTINIMO
2001 m. gruodžio 29 d. Nr. 584
Vilnius
Siekdamas, kad gyvūnams gydyti būtų gaminami ir tiekiami saugūs ir efektyvūs veterinarijos vaistai ir jų kokybė atitiktų Europos Sąjungos direktyvų reikalavimus:
1. Tvirtinu Veterinarijos vaistų gamybos, registravimo ir tiekimo į rinką Lietuvos Respublikoje reikalavimus.
2. Nurodau įstaigoms, įmonėms, kuriančioms, tiriančioms, gaminančioms ir platinančioms veterinarijos vaistus, vadovautis patvirtintais reikalavimais.
3. Pripažįstu netekusiais galios Veterinarijos vaistų kokybės, ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų bei saugumo įvertinimo ir registravimo Lietuvos Respublikoje reikalavimus (Žin., 2001, Nr. 43-1532).
PATVIRTINTA
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos
direktoriaus 2001 m. gruodžio 29 d. įsakymu
Nr. 584
VETERINARINIų VAISTŲ GAMYBOS, REGISTRAVIMO IR TIEKIMO Į RINKĄ LIETUVOS RESPUBLIKOJE REIKALAVIMAI
Veterinarinių vaistų gamybos, registravimo ir tiekimo į rinką Lietuvos Respublikoje reikalavimai (toliau – reikalavimai) paruošti vadovaujantis Lietuvos Respublikos veterinarijos įstatymu (Žin., 1992, Nr. 2-15), Farmacinės veiklos įstatymu (Žin., 1996, Nr. 69-1667), Vaistų įstatymu (Žin., 1996, Nr. 116-2701) ir įgyvendina Europos Sąjungos (ES) Parlamento ir Tarybos direktyvos 2001/82/EB reikalavimus.
I. BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Veterinarinis vaistas yra ypatingas gaminys, kurio vertę, naudojimo tikslingumą ir kokybę gali nustatyti tik kvalifikuotas asmuo, o netinkamas jo naudojimas yra pavojingas žmonių ir gyvūnų sveikatai, gyvybei bei aplinkai.
2. Šie reikalavimai nustato veterinarinių vaistų tyrimo, gamybos, registravimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos, farmakologinio budrumo ir valstybinės priežiūros principus.
3. Reikalavimai galioja Lietuvos Respublikoje ir taikomi subjektams, tiriantiems, gaminantiems, ruošiantiems dokumentaciją registruoti, registruojantiems, vykdantiems didmeninį ar mažmeninį tiekimą į rinką, farmakologinį budrumą ir valstybinę veterinarinių vaistų priežiūrą.
4. Šie reikalavimai netaikomi:
4.1. vaistiniams pašarams, kurie turi būti gaminami iš vaistinių premiksų, registruotų pagal šių reikalavimų nuostatas;
4.2. inaktyvuotiems ir neinaktyvuotiems veterinariniams imunologiniams vaistams, pagamintiems iš konkretaus ūkio (fermos) vieno ar kelių gyvūnų patogeniškų organizmų ar antigenų ir naudojamiems šiam gyvūnui ar šio ūkio gyvūnams gydyti;
4.3. vaistams, pagamintiems vaistinėje pagal receptą ir skirtiems konkrečiam gyvūnui gydyti (magistriniams vaistams);
4.4. vaistams, pagamintiems vaistinėje pagal farmakopėjos nuostatas ir skirtiems tiesiogiai galutiniam naudotojui (oficininiams vaistams);
4.6. pašarų priedams, nurodytiems Pašarų įstatyme (Žin., 2000, Nr. 34-952).
5. Šiuose reikalavimuose vartojamos sąvokos:
Antrinė pakuotė – pakuotė, kurioje yra patalpinta pirminė pakuotė.
ATCvet – anatominė, terapinė ir cheminė veterinarinių vaistų klasifikavimo sistema.
Didmeninis platinimas (prekyba) – veikla, apimanti veterinarinių vaistų pirkimą, pardavimą, importą ir eksportą ar kitą komercinę veiklą, susijusią su veterinariniais vaistais, siekiant arba nesiekiant pelno, išskyrus paties gamintojo pagamintų veterinarinių vaistų tiekimą ir mažmeninę veterinarinių vaistų prekybą, atliekamą asmenų, kuriems ši teisė yra suteikta.
Europos vaistų vertinimo agentūra (toliau – EVVA) – Europos Sąjungos įstaiga, vykdanti vaistų vertinimą ir kontrolę.
Farmakologinis budrumas – tiekiamų į rinką veterinarinių vaistų saugumo stebėsenos ir pranešimų sistema.
Firminis vaistas – iš anksto paruoštas ir tiekiamas į rinką specialiu pavadinimu ir specialia pakuote vaistas.
Karencijos laikas – laikotarpis nuo paskutinio veterinarinio vaisto davimo gyvūnui normaliomis naudojimo sąlygomis iki maisto produkto iš to gyvūno gavimo, užtikrinantis, kad produktuose neliko daugiau vaisto likučių, nei numatyta Didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose reikalavimuose (Žin., 2001, Nr. 13-416).
Lietuvos valstybinė veterinarijos preparatų inspekcija (toliau – LVVPI) – Lietuvos Respublikos kompetentinga valstybinė įstaiga, vykdanti veterinarinių vaistų gamybos, tiekimo į rinką, laikymo ir naudojimo priežiūrą ir kontrolę.
Magistrinis vaistas – vaistas, paruoštas vaistinėje pagal receptą ir skirtas konkrečiam pacientui.
Medžiaga – bet kokia medžiaga nepriklausomai nuo jos kilmės, kuri gali būti:
žmoginė, pvz.: žmogaus kraujas ir žmogaus kraujo produktai,
gyvūninė, pvz.: mikroorganizmai, visas gyvūnas, organų dalys, gyvūnų išskyros, toksinai, ekstraktai, kraujo produktai ir kt.,
augalinė, pvz.: mikroorganizmai, augalai, augalų dalys, augalinės išskyros, ekstraktai ir pan.,
cheminė, pvz.: elementai, natūralios cheminės medžiagos ir chemijos produktai, gauti juos transformuojant ar sintezės būdu.
Nepageidautinas poveikis žmogui – kenksminga ir nenumatyta reakcija žmogui, kilusi dėl sąlyčio (ekspozicijos) su veterinariniu vaistu.
Netikėtas šalutinis poveikis – šalutinis poveikis, kurio kilmė, sunkumas ir poveikis neatitinka nurodyto vaisto charakteristikų santraukoje.
Oficininis vaistas – vaistas, paruoštas vaistinėje pagal farmakopėjos nuostatas ir skirtas tiesiogiai pacientams, aprūpinamiems iš šios vaistinės.
Pareiškėjas – fizinis ar juridinis asmuo, teikiantis prašymą kompetentingai institucijai.
Paruoštas naudoti veterinarinis vaistas – bet koks iš anksto paruoštas veterinarinis vaistas, kuriam netinka firminio vaisto apibūdinimas ir kuris parduodamas farmacine forma, nereikalaujančia tolesnio apdorojimo.
Periodinė atnaujinama vaisto saugumo ataskaita – periodinė ataskaita, kurioje turi būti pateikta informacija, nurodyta 166–171 punktuose.
Pirminė pakuotė – talpyklė ar kita pakavimo forma, kuri tiesiogiai liečiasi su veterinariniu vaistu.
Produkcijos gyvūnas – gyvūnas, iš kurio gauti produktai naudojami žmonių maistui.
Registravimas – juridinio ar fizinio asmens, tiekiančio Lietuvos Respublikos rinkai veterinarinius vaistus, duomenų, kad gaminys atitinka privalomuosius rodiklius, pateikimas registruojančiai institucijai, jų įvertinimas ir preparato įrašymas į Lietuvos Respublikos valstybinį veterinarinių vaistų ir vaistinių medžiagų registrą.
Registruotojas – juridinis ar fizinis asmuo, kuriam išduotas registracijos liudijimas tiekti į Lietuvos Respublikos rinką veterinarinį vaistą ir kuris atsako už tiekiamo veterinarinio vaisto kokybę, saugumą, efektyvumą ir laikosi reikalavimų, iškeltų registravimo metu.
Rizika žmogaus ar gyvūno sveikatai ar aplinkai – bet kokia rizika dėl veterinarinio vaisto kokybės, saugumo ir efektyvumo.
Stebėjimas po registracijos – farmakologiniai-epidemiologiniai ar klinikiniai tyrimai, atliekami pagal registracijos liudijimo išdavimo sąlygas, kurių tikslas – nustatyti ir ištirti veterinarinio vaisto saugumą.
Sunkus šalutinis poveikis – šalutinis poveikis, kuris baigiasi mirtimi, kelia pavojų gyvybei, sukelia sunkią negalią, apsigimimą/defektą ar nuolatinių, ar ilgalaikių ligos požymių gydytam gyvūnui.
Šalutinis poveikis – kenksminga ir nenumatyta reakcija, kilusi naudojant veterinarinį vaistą normaliomis dozėmis gyvūnui ligos profilaktikai, diagnostikai, gydymui ar modifikuojant fiziologines funkcijas.
Vaistinis pašaras – veterinarinio(-ių) vaisto(-ų) ir pašaro(-ų) mišinys, paruoštas prieš tiekiant į rinką ir skirtas gyvūnams šerti be pakeitimų (modifikavimo) dėl savo gydomųjų ar profilaktinių, ar kitų savybių, nurodytų veterinarinio vaisto apibrėžime.
Vaistinis premiksas – veterinarinis vaistas, paruoštas iš anksto ir skirtas vaistiniam pašarui gaminti.
Vaisto serija – vaisto kiekis, kuris pagaminamas per vieną gamybos ciklą tomis pačiomis gamybos sąlygomis, išfasuotas, turintis savo numerį ir užregistruotas viename kokybės dokumente.
Validacija – įrodymas, kad procedūra, procesas, įranga, medžiaga, aktyvumas ar sistema užtikrins laukiamus rezultatus pagal priimtas normas.
Veterinarinis homeopatinis vaistas – veterinarinis vaistas, pagamintas iš produktų, medžiagų ar jų mišinių, vadinamų homeopatiniais šaltiniais pagal homeopatinės gamybos reikalavimus, aprašytus Europos Farmakopėjoje ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje. Veterinarinis homeopatinis vaistas gali būti sudarytas iš daugelio sudedamųjų medžiagų.
Veterinarinis imunologinis vaistas – veterinarinis vaistas, skiriamas gyvūnui, siekiant sukelti aktyvų ar pasyvų imunitetą ar nustatyti imuniteto būklę.
Veterinarijos preparatų komisija (toliau – VPK) – Lietuvos Respublikos ekspertinė institucija, atliekanti veterinarinių vaistų dokumentacijos vertinimą ir teikianti siūlymus dėl veterinarinių vaistų įteisinimo Lietuvos Respublikoje.
Veterinarinis vaistas – medžiaga ar medžiagų mišinys, kuris pateikiamas gyvūnams gydyti ar ligų profilaktikai. Visos medžiagos ar jų mišiniai, kurie gali būti naudojami gyvūnams, siekiant nustatyti diagnozę ar atstatyti, koreguoti ar modifikuoti gyvūnų fiziologines funkcijas, taip pat laikomi veterinariniais vaistais.
Veterinarinio vaisto naudojimas ne pagal VCS – veterinarinio vaisto naudojimas, neatitinkantis vaisto charakteristikų santraukos (toliau – VCS) nuostatų, ypač netinkamas naudojimas ar piktnaudžiavimas veterinariniu vaistu.
II. VETERINARINIo VAISTO REGISTRACIJA (Prašymas registruoti, prašymo registruoti nagrinėjimas, registracija, atsisakymas REGISTRUOTI, registracijos atnaujinimas)
6. Joks veterinarinis vaistas negali būti tiekiamas į Lietuvos Respublikos rinką be VPK įvertinimo ir LVVPI registracijos liudijimo, išduoto pagal šių reikalavimų nuostatas.
7. Veterinarinis vaistas, kuris bus skiriamas produkcijos gyvūnams, gali būti registruotas Lietuvos Respublikoje tik tada, kai jo sudėtyje esančios veikliosios medžiagos įrašytos į Didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose reikalavimų 1, 2 ir 3 priedus.
8. Prireikus LVVPI Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka gali leisti naudoti gyvūnams veterinarinius vaistus, kurie registruoti kitoje šalyje.
9. Prireikus LVVPI Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka gali leisti ribotą laiką naudoti veterinarinius vaistus be registracijos, nesant adekvačių veterinarinių vaistų.
10. Joks veterinarinis vaistas negali būti skirtas gyvūnui, jei jis nėra registruotas Lietuvos Respublikoje ir jam nėra išduotas registracijos liudijimas, išskyrus veterinarinių vaistų tyrimus, kai tai suderinta ir patvirtinta LVVPI, tyrimų programa aprobuota VPK ir leista tirti veterinarinį vaistą įstatymų nustatyta tvarka.
11. Išimties atveju, kai nėra gyvūnui reikalingo registruoto veterinarinio vaisto, veterinarijos gydytojui ar jam asmeniškai atsakant, vienam ar labai mažam skaičiui ūkio gyvūnų, siekiant sumažinti neleistinas jų kančias, galima skirti:
11.1. veterinarinį vaistą, registruotą Lietuvos Respublikoje kitos rūšies gyvūnams arba tos pačios rūšies gyvūnams, bet skiriamą kitokios ligos atveju;
12. 11 punkto nuostatos taikomos, jei veterinarinis vaistas, skiriamas produkcijos gyvūnams, yra sudarytas vien tik iš tų medžiagų, kurios yra leidžiamos Lietuvos Respublikoje tokiems gyvūnams, ir jei atsakingas veterinarijos gydytojas nustato tinkamą karencijos laiką, kuriuo užtikrinama, kad produktai iš gydytų gyvūnų neturi kenksmingų likučių.
13. Jei naudojant veterinarinį vaistą produkcijos gyvūnams nežinomas karencijos laikas tai gyvūnų rūšiai, jis negali būti mažesnis negu:
kiaušinių – 7 paros,
pieno – 7 paros,
paukščių ir žinduolių skerdienos (mėsos), įskaitant riebalus ir subproduktus – 28 paros,
žuvų – 500 laipsnių-parų (laipsniadienių).
Veterinarinių homeopatinių vaistų, kuriuose veikliosios medžiagos koncentracija yra 1:1 000 000 (viena dalis milijonui) ar mažesnė, karencijos laikas lygus nuliui.
14. Veterinarijos gydytojas turi pildyti visos atitinkamos informacijos registrą (pacientų registracijos žurnalą) apie gyvūnų tyrimo datą, savininko duomenis, gydytų gyvūnų skaičių, diagnozę, skirtus vaistus, dozes, gydymo trukmę, taip pat rekomenduotą karencijos laiką. Ši dokumentacija turi būti saugoma mažiausiai trejus metus, kad prireikus kompetentingos institucijos galėtų patikrinti.
15. Norėdamas registruoti veterinarinį vaistą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas LVVPI turi pateikti nustatytos formos prašymą ir 20 procentų nustatytos veterinarinio vaisto dokumentacijos ekspertizės ir registravimo mokesčio pervedimą į LVVPI sąskaitą patvirtinantį dokumentą (jeigu veterinarinį vaistą registruoti atsisakoma, nurodžius priežastis, ši mokesčio dalis pareiškėjui negrąžinama). Likusi mokesčio suma, kurios dydis priklauso nuo registruojamo veterinarinio vaisto kategorijos, turi būti sumokama per 3 mėnesius pareiškėjui gavus pranešimą apie teigiamą sprendimą (laiku nesumokėjus, sprendimas veterinarinį vaistą registruoti gali būti anuliuotas). Skirtingoms veterinarinio vaisto formoms ir/arba stiprumams turi būti pateikti atskiri prašymai.
16. Sąrankoje (byloje) kietais viršeliais kartu su prašymu turi būti pateikti dokumentai, parengti pagal šių reikalavimų 1 priedo nuostatas lietuvių, anglų, prancūzų, vokiečių ar rusų kalba, kuriuose nurodomi šie duomenys:
16.1. firmos pavadinimas, adresas, kur įsikūręs pareiškėjas, ir, jei jie yra skirtingi, vieno ar kelių gamintojų, taip pat gamybos vietos;
16.2. veterinarinio vaisto pavadinimas (firminis pavadinimas, bendrinis pavadinimas su prekybos ženklu ar be jo ar gamintojo pavadinimas, ar mokslinis pavadinimas, ar formulė su prekybos ženklu ar be jo, ar gamintojo pavadinimas);
16.3. veterinarinio vaisto visų sudedamųjų dalių kokybiniai ir kiekybiniai duomenys, vartojant įprastą terminiją, be empirinių formulių ir su bendriniais tarptautiniais pavadinimais, rekomenduotais Pasaulio Sveikatos Organizacijos (toliau – PSO), jei tokie yra;
16.6. dozės skirtingoms gyvūnų rūšims, kurioms veterinarinis vaistas yra skirtas, veterinarinio vaisto forma, naudojimo būdas ir tinkamumo laikas;
16.7. jei reikia, paaiškinimai apie saugos priemones ir saugumą laikant, naudojant veterinarinį vaistą gyvūnams, atliekų, susijusių su veterinariniu vaistu, sunaikinimą, taip pat duomenys apie riziką, kurią veterinarinis vaistas gali kelti aplinkai, žmonių ir gyvūnų sveikatai ir augalams;
16.8. būtinas karencijos laikas nuo paskutinio veterinarinio vaisto naudojimo gyvūnui normaliomis sąlygomis iki gyvūninio produkto iš to gyvūno gavimo, norint užtikrinti, kad produktuose nėra didesnio nei didžiausias leistinas veterinarinio vaisto likučių kiekis; prireikus pareiškėjas siūlo ir pateisina leistiną likučių kiekį gyvūniniuose maisto produktuose, kuris nekelia pavojaus, taip pat pateikia rutininius analizės metodus, kuriuos galėtų taikyti kompetentingos institucijos, nustatydamos veterinarinio vaisto likučius;
16.9. gamintojo taikomų kontrolės metodų aprašymai (sudedamųjų dalių ir galutinio produkto kokybinė ir kiekybinė analizė, specialieji tyrimai, pvz.: sterilumo, pirogeniškų medžiagų, sunkiųjų metalų, stabilumo, biologiniai ir toksiškumo, gamybos tarpinių produktų);
16.10. tyrimų rezultatai:
16.11. VCS pagal 19 punkto reikalavimus, pakuočių etiketės, taip pat naudojimo instrukcija lietuvių kalba;
16.13. veterinarinio vaisto registracijos liudijimo kopija, gauta pareiškėjo (registruotojo) šalyje, bei šalių sąrašas, kuriose yra pateiktas prašymas registruoti šį veterinarinį vaistą; taip pat VCS, siūloma pareiškėjo arba aprobuota kompetentingos kitos šalies institucijos, siūlomos naudojimo instrukcijos kopija ir paaiškinimas bet kokio atsisakymo registruoti, šio atsisakymo motyvai kitoje šalyje; ši informacija turi būti reguliariai atnaujinama;
17. Nauji veterinariniai vaistai, kuriuose yra naujų veikliųjų medžiagų, nenurodytų Didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose reikalavimuose, registruojami Lietuvos Respublikoje tik įteisinus juos ES.
18. Nepažeisdamas autorių teises, nuosavybės ir prekybos apsaugą reglamentuojančių įstatymų:
18.1. pareiškėjas gali nepateikti toksikologinių, farmakologinių ir klinikinių tyrimų rezultatų, jei gali įrodyti:
18.1.1. kad veterinarinis vaistas (generinis) yra visiškai identiškas veterinariniam vaistui, registruotam Lietuvos Respublikoje ir kad to vaisto registruotojas sutinka, kad jo veterinarinio vaisto toksikologinė, farmakologinė ar klinikinė dokumentacija būtų panaudota atliekant naujai pateikto veterinarinio vaisto ekspertizę,
18.1.2. kad viena ar kelios veterinarinio vaisto sudedamosios dalys yra gerai žinomos ir naudojamos praktikoje, pasižymi pripažintu efektyvumu ir priimtinu saugumu (pateikiama išsami mokslinė literatūra); pateikiant išsamią mokslinės literatūros apžvalgą, būtina laikytis šių reikalavimų 1 priedo nuostatų,
19. Vaisto charakteristikų santraukoje turi būti pateikti tokie duomenys:
19.2. kokybinė ir kiekybinė veikliųjų medžiagų ir užpildo sudėtis, kurią būtina žinoti teisingai skiriant veterinarinį vaistą; kiekvienu atveju vartojami bendriniai tarptautiniai pavadinimai, rekomenduoti PSO, arba įprasti bendriniai ar cheminiai pavadinimai;
19.4. farmakologinės savybės ir, jei šie duomenys yra būtini terapiniam naudojimui, farmakokinetikos elementai;
19.5. klinikiniai duomenys:
19.6. farmaciniai duomenys:
19.6.2. tinkamumo laikas, jei reikia, veterinarinį vaistą atskiedus ar po pirmo pirminės pakuotės atidarymo,
20. LVVPI pateikiami dokumentai ir duomenys, išvardyti 16.8, 16.9 ir 16.10 punktuose, turi būti parašyti ir apibendrinti ekspertų, turinčių būtiną techninę ir profesinę kvalifikaciją. Šie dokumentai ir duomenys turi būti šių ekspertų pasirašyti.
21. Pagal kvalifikaciją ekspertai turi:
21.1. dirbti analizės, farmakologijos ar analogiškų eksperimentinių mokslų, klinikinėje srityse ir objektyviai aprašyti gautus rezultatus (kokybinius ir kiekybinius);
21.2. aprašyti nustatytus faktus pagal 1 priedo reikalavimus ir atsakyti:
21.2.1. chemikas analitikas – ar veterinarinis vaistas atitinka deklaruotą sudėtį, pateikiant visus reikalingus duomenis apie kontrolės metodus, kurie bus taikomi gamintojo;
21.2.2. farmakologas ar adekvačios kompetencijos specialistas:
22. Detalios ekspertų ataskaitos turi būti sąrankoje, kurią pareiškėjas pateikia LVVPI. Kiekvienos ataskaitos pabaigoje turi būti pateikiamas trumpas eksperto gyvenimo ir veiklos aprašymas.
23. Sprendimas dėl veterinarinio vaisto registracijos priimamas ne vėliau kaip per 210 dienų nuo prašymo ir visos sąrankos pateikimo dienos.
24. Kai LVVPI nustato, kad prašymas registruoti tą patį veterinarinį vaistą Lietuvos Respublikoje yra nagrinėjamas kitoje ES valstybėje, ji sustabdo registravimo procedūrą ir informuoja pareiškėją apie registravimo procedūrą, numatytą IV skyriuje.
25. Kai LVVPI informuojama, kad veterinarinį vaistą, kuriam paduotas prašymas registruoti Lietuvos Respublikoje, nuspręsta registruoti kitoje ES valstybėje, ji prašo tos šalies kompetentingos institucijos atsiųsti veterinarinio vaisto bylos įvertinimo ataskaitą.
26. LVVPI, gavusi veterinarinio vaisto bylos įvertinimo ataskaitą, po jos įvertinimo VPK per 90 dienų turi pripažinti kitos ES valstybės sprendimą ir registruoti veterinarinį vaistą Lietuvoje bei patvirtinti VCS. Jei nustatoma, kad veterinarinis vaistas gali kelti pavojų žmonių, gyvūnų sveikatai ar aplinkai, taikomos procedūros, numatytos reikalavimų 61–91 punktuose.
27. Nagrinėdama pateiktą prašymą pagal 16 punkto nuostatas, LVVPI:
27.1. turi patikrinti, ar pateikta sąranka atitinka 16 punkto reikalavimus, ir nustatyti pagal pateiktas ekspertų ataskaitas, ar įvykdytos būtinos sąlygos veterinariniam vaistui registruoti;
27.2. gali teikti veterinarinį vaistą, jo žaliavas ir, jei būtina, tarpinius produktus ar kitas jo sudedamąsias dalis kontroliniam tyrimui į valstybinę ar kitą laboratoriją, patvirtintą šiai veiklai, ir įsitikinti, kad gamintojo taikomi kontrolės metodai, aprašyti sąrankoje pagal 16 punkto reikalavimus, yra pakankami;
27.3. prireikus gali reikalauti iš pareiškėjo, kad jis papildytų sąranką duomenimis, nurodytais 16 punkte; kai LVVPI to pareikalauja, laikas, numatytas 23 punkte, yra sustabdomas, kol pareiškėjas pateiks papildomą informaciją; taip pat laikas, numatytas 23 punkte, gali būti stabdomas, kai reikalinga, kad pareiškėjas pateiktų paaiškinimus žodžiu ar raštu;
28. Veterinarinio vaisto duomenis ir dokumentus su ekspertų išvadomis LVVPI perduoda VPK, kuri galutinę išvadą dėl registracijos teikia LVVPI.
29. LVVPI gali:
29.1. patikrinti, ar veterinarinio vaisto pareiškėjas ar jo nurodytas gamintojas iš kitų šalių yra pajėgus gaminti, laikydamasis 16.4 punkto reikalavimų, ir taikyti kontrolės metodus, aprašytus sąrankoje pagal 16.9 punkto reikalavimus;
30. Priėmusi sprendimą registruoti veterinarinį vaistą, LVVPI apie tai informuoja pareiškėją. Jam sumokėjus likusį veterinarinio vaisto dokumentacijos ekspertizės ir registravimo mokestį, išrašomas registracijos liudijimas ir įteikiama patvirtinta veterinarinio vaisto naudojimo instrukcija lietuvių kalba.
31. LVVPI imasi reikiamų priemonių, kad veterinarinio vaisto informacija, ypač ženklinimo ir naudojimo instrukcijos, atitiktų patvirtintos VCS informaciją, pateiktą registravimo metu ir vėliau.
32. LVVPI Europos vaistų vertinimo agentūrai turi pateikti veterinarinio vaisto registracijos liudijimo kopiją ir VCS.
33. Pasibaigus registravimo procedūrai, LVVPI parengia veterinarinio vaisto sąrankos farmacinės, nekenksmingumo, likučių kiekių, ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų dalių įvertinimo ataskaitą ir komentarus. Įvertinimo ataskaitą būtina atnaujinti gavus naujų duomenų, kurie yra svarbūs vertinant veterinarinio vaisto kokybę, saugumą ir efektyvumą.
34. Registruojant gali būti pareikalauta nurodyti ant pirminės pakuotės ir/arba antrinės pakuotės bei naudojimo instrukcijoje kitas esmines nuorodas dėl veterinarinio vaisto saugumo, įskaitant specialiąsias naudojimo sąlygas ir kitus įspėjimus, išaiškėjusius iš klinikinių ir farmakologinių duomenų arba pradėjus skirti veterinarinį vaistą.
36. Tam tikrais išimties atvejais ir pasitarus su registruotoju, registracija gali būti apribota ir peržiūrima kas metai, atsižvelgus į:
37. Gavęs registracijos liudijimą, registruotojas turi stebėti gamybos ir kontrolės metodų, nurodytų 16.4, 16.8 ir 16.9 punktuose, techninį ir mokslinį progresą ir taikyti visus būtinus pakeitimus, kad veterinarinis vaistas būtų gaminamas ir kontroliuojamas pagal bendrai priimtus mokslinius metodus. Atsiradus bet kokiems pakeitimams, registruotojas juos turi pateikti patvirtinti LVVPI.
38. Pareikalavus LVVPI, registruotojas turi nedelsdamas pateikti bet kokią naują informaciją dėl 16 punkte arba VCS nurodytų duomenų ir dokumentų pakeitimų. Jis turi nedelsdamas informuoti LVVPI apie bet kokius draudimus ar apribojimus, taikomus kompetentingos institucijos šalių, kuriose veterinarinis vaistas yra parduodamas, ir apie bet kokį sunkų ir netikėtą šalutinį poveikį gyvūnams, kuriems veterinarinis vaistas skirtas, ar žmonėms.
39. Registruotojas turi registruoti šalutinius poveikius, pastebėtus žmogui ar gyvūnui. Šie duomenys turi būti saugomi ne mažiau kaip 5 metus ir paprašius kompetentingoms institucijoms turi būti pateikiami kontrolei.
40. Padaręs bet kokius 16 ir 19 punktuose numatytus duomenų ir dokumentų pakeitimus, registruotojas turi nedelsdamas informuoti LVVPI.
41. Registracija galioja 5 metus ir gali būti atnaujinta kas 5 metai, paprašius registruotojui; prašymas dėl registracijos atnaujinimo turi būti pateikiamas ne vėliau kaip likus 3 mėnesiams iki registracijos liudijimo galiojimo pabaigos ir, jei reikia, atlikus naujai pateiktų duomenų ekspertizę. Vykstant veterinarinio vaisto perregistravimo procedūrai, juo prekiauti leidžiama.
43. Registracijos liudijimas neišduodamas, kai patikrinus duomenis ir dokumentus pagal 16 ir 18 punktų reikalavimus nustatoma:
43.1. kad veterinarinis vaistas yra kenksmingas naudojant jį sąlygomis, kurios buvo nurodytos prašant registruoti;
43.4. kad karencijos laikas, nurodytas pareiškėjo, yra nepakankamas, kad maisto produktuose iš gydyto gyvūno nebūtų likučių, kurie gali sukelti pavojų žmonių sveikatai, arba nepakankamai pagrįstas;
43.5. kad veterinarinį vaistą siūloma uždrausti naudoti atsižvelgus į kitus teisės aktus ir dokumentus;
44. Registracijos liudijimas taip pat neišduodamas, jei sąranka, pateikta LVVPI, neatitinka 16, 18 ir 19 punktų reikalavimų.
III. REIKALAVIMAI veterinariniams homeopatiniams vaistams
46. Joks veterinarinis homeopatinis vaistas negali būti tiekiamas į Lietuvos Respublikos rinką be VPK įvertinimo ir LVVPI registracijos liudijimo, išduoto pagal šių reikalavimų 48–52 punktų nuostatas.
47. Lietuvos Respublikoje veterinariniams homeopatiniams vaistams, atitinkantiems 48 punkto reikalavimus, taikoma supaprastinta registravimo tvarka.
48. Nepažeidžiant Didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose reikalavimų nuostatų, pagal supaprastintą tvarką galima registruoti tik tuos veterinarinius homeopatinius vaistus, kurie atitinka tokius kriterijus:
48.1. jie naudojami būdais, aprašytais Europos Farmakopėjoje (toliau – Ph. Eur.) arba kitose Lietuvoje galiojančiose farmakopėjose;
48.2. veterinarinio homeopatinio vaisto etiketėje arba kokioje nors su juo susijusioje informacijoje nėra jokio įrašo apie specifines terapines indikacijas;
48.3. skiedimo laipsnis yra pakankamas, kad būtų garantuotas veterinarinio homeopatinio vaisto saugumas, ypač kad jame nėra didesnės negu viena dešimt tūkstantoji „motininės“ tinktūros dalies arba didesnės negu viena šimtoji mažiausios alopatijai naudojamos dozės dalies priklausomai nuo veikliųjų medžiagų, dėl kurių buvimo įprastinių veterinarinių vaistų sudėtyje yra reikalaujama pateikti veterinarijos gydytojo receptą.
49. Registravimo metu VPK nusprendžia, ar veterinarinis homeopatinis vaistas bus išduodamas su veterinarijos gydytojo receptu ar be jo.
50. Procedūros ir nuostatos, numatytos II skyriuje, taikomos ir supaprastintai veterinarinių homeopatinių vaistų, kurie atitinka 48 punkto nuostatas, registravimo tvarkai, išskyrus terapinio efektyvumo įrodymus.
51. Supaprastintos registravimo tvarkos prašymas, pateikiamas LVVPI, gali apimti keletą veterinarinių homeopatinių vaistų, gautų iš vieno ar kelių tų pačių homeopatinių šaltinių. Prie prašymo turi būti pridėti veterinarinio homeopatinio vaisto farmacinę kokybę ir gamybos serijų vienodumą įrodantys dokumentai:
51.1. homeopatinio šaltinio ar šaltinių mokslinis pavadinimas arba pavadinimas, esantis farmakopėjoje, nurodant norimus registruoti įvairius skyrimo būdus, veterinarinio homeopatinio vaisto formas ir skiedimo laipsnius;
51.2. apie duomenis, aprašančius homeopatinių šaltinių gavimą, kontrolę, ir bibliografiniai duomenys, įrodantys šių šaltinių homeopatinę prigimtį; aprašymas priemonių, kurių buvo imtasi užtikrinti, kad veterinariniame homeopatiniame vaiste, kuriame yra biologinių medžiagų, nėra patogenų;
51.5. registracijos ir/arba licencijos kopija prekybai veterinarinį homeopatinį vaistą gaminančioje ir kitose šalyse;
52. Veterinariniai homeopatiniai vaistai, neatitinkantys 48 punkto nuostatų, registruojami pagal reikalavimų II skyriaus nuostatas.
IV. SAVITARPIO PRIPAŽINIMO PROCEDŪRA
54. EVVA veikia savitarpio pripažinimo procedūros koordinavimo grupė, kuri nagrinėja klausimus dėl veterinarinių vaistų registravimo dviejose ar daugiau ES valstybių, vykdomą pagal šio skyriaus nuostatas.
55. Prieš pateikdamas prašymą registruoti veterinarinį vaistą Lietuvos Respublikoje, pareiškėjas informuoja ES valstybę, kuri jau registravo šį veterinarinį vaistą (toliau – referentinė ES valstybė), kad jis rengiasi veterinarinį vaistą registruoti Lietuvos Respublikoje, ir nurodo originalios sąrankos papildymus. Referentinė ES valstybė gali pareikalauti pareiškėjo pateikti būtinus duomenis ir dokumentus, kurie leistų įsitikinti, kad veterinarinio vaisto bylos yra identiškos.
56. Pareiškėjas prašo referentinės ES valstybės parengti minėto veterinarinio vaisto sąrankos įvertinimo ataskaitą arba, jei reikia, ją atnaujinti. Referentinė ES valstybė turi parengti tokią ataskaitą ar ją atnaujinti per 90 dienų nuo prašymo gavimo.
57. Kai prašymas Lietuvos Respublikoje pateikiamas pagal 58 punkto reikalavimus, referentinė ES valstybė LVVPI arba kitoms susijusioms ES valstybėms turi pateikti veterinarinio vaisto sąrankos įvertinimo ataskaitą.
58. Norėdamas registruoti veterinarinį vaistą, kuris jau registruotas ES valstybėje, dar vienoje ar daugelyje ES valstybių pagal savitarpio pripažinimo procedūrą, pareiškėjas turi pateikti prašymą ar prašymus tų valstybių kompetentingoms institucijoms kartu su duomenimis ir dokumentais, nurodytais 15, 16, 17, 18 ir 19 punktuose. Pareiškėjas patvirtina, kad veterinarinio vaisto sąranka yra identiška sąrankai, kuri buvo pateikta referentinei ES valstybei, arba nurodo papildymus ar pakeitimus. Šiuo atveju pareiškėjas turi patvirtinti, kad siūloma VCS yra tapati referentinės ES valstybės patvirtintai VCS. Be to, jis turi patvirtinti, kad visos veterinarinio vaisto, kuris registruojamas pagal savitarpio pripažinimo procedūrą, pateiktos sąrankos yra tokios pačios.
59. Pareiškėjas pateikia EVVA ir ES šalių, kuriose norima registruoti veterinarinį vaistą, kompetentingoms institucijoms prašymą, prašymo pateikimo ES valstybėse datas ir VCS, patvirtintą referentinės ES valstybės. EVVA taip pat turi būti pateiktos visų ES valstybių, kuriose veterinarinis vaistas registruotas, registracijos liudijimų kopijos ir duomenys, kad šio veterinarinio vaisto registravimo prašymas yra nagrinėjamas ES valstybėje.
60. Išskyrus išimties atvejus, nurodytus 61 punkte, ES valstybė, gavusi prašymą ir veterinarinio vaisto sąrankos įvertinimo ataskaitą, per 90 dienų turi patvirtinti veterinarinio vaisto, registruoto referentinėje ES valstybėje, registraciją ir apie tai informuoti referentinę ES valstybę, kitas susijusias ES valstybes, EVVA ir pareiškėją.
61. Jei ES valstybė mano, kad veterinarinio vaisto leidimo tiekti į rinką išdavimas (registracija) gali kelti pavojų žmonėms, gyvūnams ar aplinkai, ji apie tai turi nedelsiant informuoti referentinę ES valstybę, kitas susijusias ES valstybes, EVVA ir pareiškėją, pateikdama savo pozicijos detalų paaiškinimą ir priemones, kurios galėtų panaikinti prašymo registruoti trūkumus.
62. Visos su savitarpio pripažinimo procedūra susijusios ES valstybės turi dėti visas pastangas sutarti dėl priemonių prašymui registruoti įvykdymo. ES valstybėse pareiškėjui turi būti sudarytos galimybės žodžiu ar raštu pateikti savo nuomonę.
63. Jei ES valstybės nesutarė dėl bendro sprendimo per 90 dienų, apie tai jos informuoja EVVA savitarpio pripažinimo procedūros koordinavimo grupę ir taiko procedūras, numatytas 73–83 punktuose.
64. Per 90 dienų susijusios ES valstybės EVVA savitarpio pripažinimo procedūros koordinavimo grupei ir pareiškėjui turi pateikti detalų aprašą klausimų, dėl kurių nebuvo pasiekta sutarimo, ir nurodyti jų priežastis.
65. Kai pareiškėjas informuojamas, kad registravimo pripažinimo klausimas yra perduotas EVVA savitarpio pripažinimo procedūros koordinavimo grupei, jai jis turi pateikti duomenis ir dokumentus, nurodytus 58 punkte.
66. Kai to paties veterinarinio vaisto prašymai registruoti pagal nacionalines procedūras pateikti keliose ES valstybėse ir tų valstybių kompetentingos institucijos priėmė skirtingus registravimo, atšaukimo ar sustabdymo sprendimus, ES valstybė, Europos Komisija arba pareiškėjas gali kreiptis į EVVA Veterinarinių vaistų komitetą su prašymu taikyti procedūras, numatytas 72–83 punktuose.
67. ES valstybė, pareiškėjas arba Europos Komisija turi aiškiai suformuluoti klausimą, dėl kurio EVVA Veterinarinių vaistų komitetas turi pareikšti nuomonę ir prireikus apie tai informuoti pareiškėją.
68. Susijusios ES valstybės ir pareiškėjas EVVA Veterinarinių vaistų komitetui turi pateikti visą turimą informaciją nagrinėjamu klausimu.
69. Ypatingais atvejais, kai tai susiję su ES interesais, ES valstybė, Europos Komisija, pareiškėjas ar registruotojas gali kreiptis į EVVA Veterinarinių vaistų komitetą ir prašyti imti taikyti procedūras, numatytas 72–83 punktuose, anksčiau, nei bus priimtas sprendimas dėl veterinarinio vaisto registravimo, registravimo sustabdymo, atšaukimo ar kitų registravimo sąlygų keitimo, ypač jei tai susiję su informacija, gauta taikant farmakologinio budrumo sistemą.
70. ES valstybė, Europos Komisija turi aiškiai suformuluoti klausimą, dėl kurio EVVA Veterinarinis vaistų komitetas turi pareikšti nuomonę, ir apie tai informuoti pareiškėją.
71. Susijusios ES valstybės ir pareiškėjas EVVA Veterinarinių vaistų komitetui turi pateikti visą turimą informaciją nagrinėjamu klausimu.
72. Kai ginčytinu klausimu dėl savitarpio pripažinimo procedūros kreipiamasi į EVVA Veterinarinį vaistų komitetą, jis per 90 dienų nuo klausimo pateikimo dienos turi pareikšti savo motyvuotą nuomonę.
73. Tais atvejais, kai į EVVA Veterinarinių vaistų komitetą kreipiamasi 66–71 punktuose numatytais klausimais, laikotarpis, numatytas 72 punkte, gali būti pailgintas dar 90 dienų.
74. Skubiais atvejais, siūlant EVVA Veterinarinių vaistų komiteto pirmininkui, komiteto sprendimą galima priimti per trumpesnį laiką.
75. Spręsdamas problemą, EVVA Veterinarinių vaistų komitetas gali paskirti vieną iš savo narių atsakovu, taip pat paskirti nepriklausomus ekspertus, kaip patarėjus specifiniams klausimams. Paskirdamas nepriklausomus ekspertus, EVVA Veterinarinių vaistų komitetas jiems turi nustatyti konkrečias užduotis ir nustatyti datas šioms užduotims įvykdyti.
76. 58–68 punktuose minimais atvejais, prieš pateikdamas savo nuomonę, EVVA Veterinarinių vaistų komitetas turi suteikti galimybę pareiškėjui raštu ar žodžiu pateikti paaiškinimus.
77. 69–71 punktuose minimais atvejais pareiškėjas gali būti pakviestas raštu ar žodžiu pateikti paaiškinimus.
78. Prireikus EVVA Veterinarinių vaistų komitetas gali kviesti bet kokį asmenį pateikti paaiškinimus nagrinėjamu klausimu.
79. EVVA Veterinarinių vaistų komitetas gali sustabdyti laiką, numatytą 66 punkte, kad pareiškėjas galėtų parengti savo paaiškinimus.
80. Nedelsiant turi būti informuotas pareiškėjas, kai, EVVA Veterinarinių vaistų komiteto nuomone:
80.3. veterinarinį vaistą registruoti galima tik su tam tikromis sąlygomis, kurios yra būtinos teisingam ir efektyviam veterinarinio vaisto naudojimui, įskaitant farmakologinį budrumą;
81. Gavęs EVVA Veterinarinių vaistų komiteto nuomonę, pareiškėjas per 15 dienų gali raštu kreiptis į EVVA su prašymu iš naujo svarstyti nagrinėtą klausimą. Šiuo atveju per 60 dienų nuo nuomonės gavimo pareiškėjas EVVA turi pateikti patikslintus motyvus. Per 60 dienų nuo persvarstymo prašymo gavimo EVVA Veterinarinių vaistų komitetas turi ištirti, ar nuomonė turi būti persvarstyta, ir išvadas pateikti įvertinimo ataskaitoje, nurodytoje 82 punkte.
82. Priėmusi sprendimą, EVVA galutinę Veterinarinių vaistų komiteto nuomonę per 30 dienų turi pateikti ES valstybėms, Europos Komisijai ir pareiškėjui kartu su veterinarinio vaisto įvertinimo ataskaita ir tokio sprendimo motyvų paaiškinimu.
83. Priėmusi palankų sprendimą dėl veterinarinio vaisto registravimo ar registravimo pripažinimo, EVVA prie nuomonės dokumento turi pridėti:
83.1. veterinarinio vaisto VCS projektą pagal 19 punkto reikalavimus, kuris, jei reikia, atspindėtų veterinarijos reikalavimų skirtumus ES valstybėse;
84. Gavusi EVVA nuomonę, Europos Komisija per 30 dienų turi parengti sprendimo dėl prašymo projektą, atsižvelgdama į ES teisės nuostatas.
85. Prie Europos Komisijos sprendimo projekto, kuriuo numatoma išduoti veterinarinio vaisto tiekimo į rinką leidimą, turi būti pridedami dokumentai, numatyti 83.1 ir 83.2 punktuose.
86. Išimties atveju, kai Europos Komisijos sprendimo projektas nesutampa su EVVA nuomone, prie sprendimo projekto turi būti pridėtas detalus skirtumų paaiškinimas.
89. EVVA Veterinarinių vaistų komiteto darbo reglamente numatyta, kad:
89.1. išskyrus atvejus, numatytus 86 punkte, Veterinarinių vaistų komitetas savo nuomonę reiškia raštu;
90. Kai Europos Komisija nusprendžia, kad ES valstybės raštu pateiktos pastabos kelia naujų svarbių mokslinių ar techninių klausimų, kurie nebuvo aptarti EVVA nuomonėje, Europos Komisijos prezidentas sustabdo procedūrą ir prašymą siunčia atgal į EVVA papildomam tyrimui.
91. Europos Komisijos sprendimas adresuojamas ES valstybėms ir pareiškėjui ar registruotojui. Susijusios ES valstybės per 30 dienų nuo jo pasirašymo turi pripažinti ar atšaukti registraciją arba padaryti atitinkamus pakeitimus ir apie tai informuoti Europos Komisiją ir EVVA.
92. Bet koks registruotojo prašymas pagal šio skyriaus reikalavimus dėl registravimo duomenų pakeitimo turi būti pateikiamas visoms ES valstybėms, kurios jau yra įregistravusios veterinarinį vaistą.
93. Europos Komisija, pasikonsultavusi su EVVA, priima sprendimą dėl registravimo duomenų keitimo tyrimo.
94. Europos Komisija sprendimą dėl prašymo pakeisti registravimo duomenis priima remdamasi nustatytu reglamentu.
95. Arbitražo atveju, dėl kurio kreipiamasi į Europos Komisiją dėl prašymo pakeisti registravimo duomenis, taikomos 66–85 punktų nuostatos.
96. Kai ES valstybė mano, kad registravimo sąlygų keitimas, registravimo sustabdymas ar atšaukimas pagal šio skyriaus reikalavimus yra būtinas saugant žmonių, gyvūnų sveikatą ar aplinką, ji nedelsdama turi informuoti EVVA, kad būtų pradėtos procedūros, numatytos 72–91 punktuose.
97. Nepažeisdama 69–71 punktų nuostatų, išimties atvejais, kai būtina imtis skubių priemonių apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą ar aplinką ir kol bus priimtas galutinis sprendimas, ES valstybė gali savo teritorijoje sustabdyti veterinarinio vaisto registraciją, tiekimą į rinką ir naudojimą. Ne vėliau kaip kitą darbo dieną ji turi informuoti apie tokios priemonės motyvus Europos Komisiją ir kitas ES valstybes.
98. EVVA turi publikuoti kasmetinę ataskaitą apie procedūrų, numatytų šiame skyriuje, taikymą ir ją pateikti Europos Parlamentui ir Tarybai.
99. Per 5 metus nuo šių reikalavimų įsigaliojimo Europos Komisija turi publikuoti ataskaitą apie patyrimą, įgytą taikant šio skyriaus procedūras, ir siūlyti pakeitimus, kurie bus būtini tobulinti šias procedūras.
V. GAMYBA IR IMPORTAS
101. Norint gaminti veterinarinius vaistus Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtina gauti LVVPI nustatytos formos ir nustatyta tvarka išduotą leidimą. Toks leidimas taip pat būtinas veterinarinių vaistų, skirtų tik eksportui, gamybai.
102. Leidimas, numatytas 101 punkte, būtinas visiškai ar dalinei gamybai, fasavimui, perfasavimui ar perpakavimui.
103. Leidimas, numatytas 101 punkte, nereikalingas, jei veterinarijos vaistinėje gamina, perfasuoja ar keičia pakuotę veterinarinių vaistų mažmeniniam tiekimui farmacininkas ar veterinarijos gydytojas, turintys galiojančią licenciją verstis farmacine veikla veterinarijoje.
104. Importuojant veterinarinius vaistus iš užsienio šalies (ne ES valstybės), būtina gauti LVVPI nustatytos formos ir nustatyta tvarka išduotą leidimą.
105. Norėdamas gauti gamybos ir importo leidimą, pareiškėjas turi:
105.1. tiksliai nurodyti numatomus gaminti ar importuoti veterinarinius vaistus, jų formas, taip pat gamybos ir/ar kontrolės vietą;
105.2. disponuoti veterinarinių vaistų gamybos ar importo patalpomis, technine įranga ir galimybe atlikti tinkamą ir pakankamą kontrolę, kurie atitiktų LR vaistų gamybos, kontrolės ir laikymo reikalavimus;
106. Prašydamas leidimo, pareiškėjas turi pateikti 105 punkte nurodytų reikalavimų atitikimą patvirtinančius juridinius dokumentus.
108. Siekiant užtikrinti 105 punkto nuostatų laikymąsi, leidimas gali būti išduodamas su tam tikromis sąlygomis, kurias įvykdyti reikia prieš gaunant leidimą ar jį gavus.
109. Leidimas galioja tik patalpoms, veterinariniams vaistams ir jų formoms, nurodytoms prašyme leidimui gauti.
110. Lietuvos Respublikoje leidimas veterinarinių vaistų gamybai ir importui išduodamas per 90 dienų nuo prašymo pateikimo.
111. Leidimo gaminti ir importuoti veterinarinius vaistus turėtojui prašant, pakeitimai leidime pagal 105.1 ir 105.2 punktų nuostatas turi būti atlikti per 30 dienų, išskyrus išimties atvejus, kai šis laikas gali būti pratęstas iki 90 dienų.
112. LVVPI gali pareikalauti papildomos informacijos apie duomenis, nurodytus 105 ir 115 punktuose. Kai LVVPI pareikalauja papildomos informacijos, laikas, numatytas 110 ir 111 punktuose, yra sustabdomas, kol bus pateikta reikalinga informacija.
113. Leidimo gaminti turėtojas turi:
113.1. turėti personalą, kuris atitiktų veterinarinių vaistų gamybai ir kontrolei keliamus reikalavimus;
113.3. iš anksto informuoti LVVPI apie numatomus pakeitimus duomenyse pagal 105 punktą; LVVPI turi būti nedelsiant informuota, jei nenumatytai keičiamas kvalifikuotas specialistas, nurodytas 115 punkte;
113.5. dėti visas pastangas, kad kvalifikuotas specialistas, nurodytas 115 punkte, galėtų tinkamai vykdyti savo pareigas;
113.7. vesti detalų tiekiamų veterinarinių vaistų registrą, saugoti veterinarinių vaistų pavyzdžius pagal paskirties šalies reikalavimus; kiekvienu veterinarinių vaistų perleidimo atveju, nežiūrint, ar už tai buvo mokėta ar ne, turi būti registruojami mažiausiai šie duomenys:
115. Leidimo veterinariniams vaistams gaminti ir importuoti turėtojas turi turėti ne mažiau kaip vieną kvalifikuotą specialistą, kuris atitiktų 117 punkto reikalavimus ir atsakytų už nurodymų, numatytų 118–121 punktuose, vykdymą.
116. Jei leidimo veterinariniams vaistams gaminti ir importuoti turėtojas pats atitinka 117 punkto reikalavimus, jis gali prisiimti 115 punkte nurodytą atsakomybę.
117. LVVPI turi užtikrinti, kad kvalifikuotas specialistas, nurodytas 115 punkte, atitinka tokius kvalifikacinius reikalavimus:
117.1. turi vienos iš šių mokslo krypčių: farmacijos, medicinos, veterinarinės medicinos, chemijos, chemijos ir farmacinės technologijos ir biologijos, kurių teorinės ir praktinės studijos truko ne mažiau kaip 4 metus, aukštojo universitetinio išsilavinimo diplomą:
117.2. teorinės ir praktinės studijos apėmė bent šias disciplinas:
117.3. disciplinų, nurodytų 117.2 punkte, apimtis buvo tokia, kad leistų specialistui prisiimti atsakomybę, numatytą 118 punkte; jei neįvykdomi kai kurie 117.1 ir 117.2 punktų reikalavimai, LVVPI gali pareikalauti atestacijos, įrodančios specialisto kompetenciją dirbti veterinarinių vaistų gamybos ir kontrolės srityje;
117.4. ne mažiau kaip 2 metus dirbo žaliavų, vaistų kokybės tyrimų srityse, vienoje ar keliose vaistų gamybos įmonėse, kurios turėjo gamybos leidimus. Praktinio patyrimo laikas gali būti iki vienerių metų, jei asmens mokymosi aukštojoje mokykloje trukmė buvo ne mažesnė kaip 5 metai, ir iki 0,5 metų, jei mokymosi trukmė buvo ne mažesnė kaip 6 metai.
118. LVVPI imasi visų būtinų priemonių, kad kvalifikuotas specialistas, nurodytas 115 punkte, nepažeisdamas savo ryšių su veterinarinių vaistų gamybos leidimo savininku, prisiimtų atsakomybę už:
118.1. kiekvienos veterinarinių vaistų serijos gamybą ir kontrolę pagal LR vaistų gamybos, kontrolės ir laikymo reikalavimus, laikantis veterinarinių vaistų registravimo metu iškeltų reikalavimų;
119. Jei veterinarinio vaisto tyrimai, nurodyti 118.2 punkte, atliekami vienoje iš ES valstybių, pateikus tyrimų rezultatus, pasirašytus kvalifikuoto specialisto, Lietuvos Respublikoje šių tyrimų atlikti nereikia.
120. Jei veterinarinis vaistas įvežamas iš užsienio šalies (ne ES valstybės), kuri su ES yra pasirašiusi susitarimą, garantuojantį, kad jos veterinarinių vaistų gamintojas laikosi geros gamybos praktikos reikalavimų pagal ES nuostatas ir atlieka visus tyrimus, numatytus 118.2 punkte, Lietuvos Respublikoje importuotojui šių tyrimų atlikti nereikia.
121. Visais atvejais, ypač išduodamas veterinarinius vaistus prekybai, kvalifikuotas specialistas turi patvirtinti, kad kiekviena veterinarinio vaisto serija atitinka 118, 119 ir 120 punktų reikalavimus, ir įrašyti atitinkamame registre.
122. Šis registras turi būti pildomas kiekvieną kartą įvykdžius veterinarinių vaistų transakciją ir turi būti prieinamas LVVPI inspektoriams ne mažiau kaip 5 metus.
123. LVVPI turi užtikrinti, kad kvalifikuotas specialistas pagal 115 punkto nuostatas tinkamai vykdytų savo pareigas, o prireikus – taikyti administracinio ar profesinio (veterinarijos gydytojų asociacijos garbės teismas) poveikio priemones.
124. Ėmus taikyti administracinio ar profesinio poveikio priemones, LVVPI sustabdo kvalifikuoto specialisto įgaliojimus atlikti pareigas.
VI. ŽENKLINIMAS IR NAUDOJIMO INSTRUKCIJA
126. Veterinarinių vaistų pirminėje ir antrinėje pakuotėje, remiantis duomenimis ir dokumentais, pateiktais pagal 16 ir 18 punktų reikalavimus ir patvirtintais VPK, įskaitomu šriftu turi būti pateikiama tokia informacija:
126.1. veterinarinio vaisto pavadinimas, firminis ar bendrinis pavadinimas su prekybos ženklu ar gamintojo pavadinimu arba be jų arba mokslinis pavadinimas, arba formulė su prekybos ženklu ar gamintojo pavadinimu arba be jų, jei veterinarinio vaisto, teturinčio vieną veikliąją medžiagą, pavadinimas yra firminis; šį pavadinimą turėtų papildyti tarptautinis bendrinis veikliosios medžiagos pavadinimas, rekomenduojamas PSO, arba, jei jo nėra, bendrinis įprastas pavadinimas;
126.7. karencijos laikas, netgi jei jis lygus nuliui, kai veterinarinis vaistas skirtas produkcijos gyvūnams;
126.10. specialios nesunaudoto veterinarinio vaisto ar atliekų, susijusių su juo, nukenksminimo priemonės, jei būtina;
127. Veterinarinio vaisto forma ir kiekis svorio, tūrio ar dozavimo vienetais gali būti pateikti ant antrinės pakuotės.
128. 126.6–126.12 punktuose nurodyta informacija ant veterinarinio vaistų pirminės ir antrinės pakuotės turi būti pateikta lietuvių kalba.
129. Ženklinant ampules, 126 punkte nurodyta informacija pateikiama ant antrinės pakuotės, be to, ant ampulės būtina pateikti:
130. Jei pirminė pakuotė, kurioje yra tik viena dozė, labai maža, informacija, nurodyta 129 punkte, pateikiama ant antrinės pakuotės, kaip nurodyta 126 ir 127 punktuose.
131. 129.3 ir 129.6 punktuose nurodyta informacija ant mažų pakuočių veterinarinių vaistų antrinės ir pirminės pakuotės turi būti pateikta lietuvių kalba.
132. Kai nėra antrinės pakuotės, visos nuorodos pagal 126 ir 129 punktų reikalavimus turi būti ant pirminės pakuotės.
133. Būtina į veterinarinio vaisto pakuotę įdėti naudojimo instrukciją, nesvarbu, ar duomenys, numatyti šiame skyriuje, yra ant pirminės ar antrinės pakuotės. Naudojimo instrukcija turi būti pateikta lietuvių kalba.
134. Naudojimo instrukcija turi būti sudaryta iš VCS, kuri yra patvirtinta VPK. Naudojimo instrukcijoje turi būti pateikti šie duomenys:
134.1. veterinarinio vaisto pavadinimas, neverstas į lietuvių kalbą, ir farmacinė forma. Kai veterinarinio vaisto, turinčio vieną veikliąją medžiagą, pavadinimas yra firminis, šį pavadinimą turėtų papildyti ir tarptautinis bendrinis veikliosios medžiagos pavadinimas, rekomenduotas PSO, arba, jei jo nėra, bendrinis įprastas pavadinimas;
134.12. karencijos laikas, net jei jis lygus nuliui, kai veterinarinis vaistas skirtas produkcijos gyvūnui;
134.16. specialios sąlygos nukenksminant nepanaudotą veterinarinį vaistą arba kitas atliekas, susijusias su juo;
134.18. registruotojo pavadinimas ir adresas ir gamintojo pavadinimas ir adresas, jei jie skirtingi;
135. Kai nesilaikoma reikalavimų, išdėstytų šiame skyriuje, LVVPI gali, informavusi registruotoją, sustabdyti ar atšaukti registraciją.
136. Veterinarinių vaistų tiekimo į rinką sąlygas, kainas ir pramoninę nuosavybę reglamentuoja kiti Lietuvos Respublikos įstatymai ir teisės aktai.
137. Veterinariniai homeopatiniai vaistai turi būti ženklinami pagal šio skyriaus reikalavimus, etiketėje nurodant „Veterinarinis homeopatinis vaistas“.
138. Veterinarinių homeopatinių vaistų pakuotės etiketėje ir naudojimo instrukcijoje be įskaitomai pateikiamo žymens „Veterinarinis homeopatinis vaistas“ būtinai turi būti tokia informacija:
138.1. mokslinis homeopatinio šaltinio(-ių) pavadinimas(-ai) su skiedimo laipsniu, vartojant farmakopėjos simbolius;
VII. VETERINARINIŲ VAISTŲ LAIKYMAS, DIDMENINIS TIEKIMAS IR IŠDAVIMAS
139. Norint užsiimti didmeniniu veterinarinių vaistų platinimu Lietuvos Respublikos teritorijoje, būtina gauti LVVPI nustatytos formos ir nustatyta tvarka išduotą leidimą, kuris turi būti išduodamas per 90 dienų nuo tinkamo prašymo pateikimo dienos.
140. LVVPI gali išimties atvejais nelaikyti didmeniniu platinimu labai nedidelio kiekio veterinarinių vaistų tiekimo.
141. Norėdamas gauti leidimą didmeniniam platinimui, pareiškėjas turi disponuoti turinčiais reikalingą techninę kompetenciją specialistais, patalpomis ir adaptuota bei pakankama įranga pagal LR vaistų laikymo ir tvarkymo reikalavimus.
142. Leidimo verstis didmeniniu platinimu turėtojas turi vesti detalų žurnalą, kuriame turi būti informacija apie kiekvieną gaunamą ir išduodamą veterinarinį vaistą:
143. Mažiausiai vieną kartą per metus leidimo turėtojas turi atlikti reviziją, kurios metu turi būti palyginti gautų, išduotų ir esančių sandėlyje veterinarinių vaistų duomenys. Esant neatitikimams, jie turi būti nurodomi ataskaitoje.
144. Minėti veterinarinių vaistų apskaitos duomenys turi būti prieinami LVVPI inspektoriams ir saugomi ne mažiau kaip 3 metus.
145. Leidimo verstis didmeniniu platinimu turėtojas turi turėti paruošęs skubių veiksmų planą, kuris užtikrintų efektyvų kompetentingos institucijos nurodytų veterinarinių vaistų pašalinimą iš rinkos.
146. Didmenininkai veterinarinius vaistus gali tiekti tik asmenims, besiverčiantiems mažmenine prekyba pagal 147 punkto reikalavimus, ar asmenims, kuriems pagal LR farmacinės veiklos įstatymą galima įsigyti veterinarinių vaistų iš didmenininkų.
147. LR verstis mažmeniniu veterinarinių vaistų platinimu gali tik asmenys, kuriems tai leidžiama daryti pagal LR farmacinės veiklos įstatymą.
148. Mažmeniniu veterinarinių vaistų platinimu besiverčiantys asmenys turi vesti detalų žurnalą, kuriame turi būti informacija apie kiekvieno veterinarinio vaisto, išduodamo pagal receptą, gavimą ar išdavimą:
149. Mažiausiai vieną kartą per metus mažmeniniu veterinarinių vaistų platinimu besiverčiantys asmenys turi atlikti reviziją, kurios metu turi būti palyginti gautų, išduotų ir esančių sandėlyje veterinarinių vaistų duomenys. Esant neatitikimams, jie turi būti nurodomi ataskaitoje. Ši ataskaita ir 148 punkto duomenys turi būti prieinami LVVPI inspektoriams ir saugomi ne mažiau kaip 5 metus.
151. Nepažeidžiant kitų LR ir ES teisės normų dėl veterinarinių vaistų išdavimo bei siekiant apsaugoti žmonių ir gyvūnų sveikatą, visada turi būti reikalaujamas veterinarijos gydytojo išrašytas receptas išduodant veterinarinius vaistus:
151.1. kurių tiekimas ir naudojimas yra oficialiai apriboti:
151.3. kuriuos naudodamas veterinarijos gydytojas turi imtis ypatingų saugumo priemonių, siekdamas išvengti rizikos:
151.4. kurie skirti gydyti ar paveikti patologinį procesą, kai būtina nustatyti tikslią išankstinę diagnozę, tačiau juos naudojant gali būti sunku tai atlikti ar vykdyti terapinius veiksmus;
152. Veterinarijos gydytojo išrašytas receptas yra būtinas išduodant veterinarinius vaistus, kurių veiklioji medžiaga (-os) naudojama(-os) kaip veterinarinis vaistas mažiau kaip 5 metus.
153. Veterinariniais vaistais ar medžiagomis, kurios potencialiai gali būti naudojamos kaip veterinarinis vaistas, kurie pasižymi anabolizuojančiomis, antiinfekcinėmis, antiparazitinėmis, antiuždegiminėmis, hormoninėmis ar psichotropinėmis savybėmis, Lietuvos Respublikoje gali disponuoti tik asmenys, kuriems tai leista daryti pagal LR farmacinės veiklos įstatymą.
154. LVVPI turi registruoti gamintojus ir platintojus, kuriems leidžiama įsigyti veikliųjų medžiagų, kurios pasižymi anabolizuojančiomis, antiinfekcinėmis, antiparazitinėmis, antiuždegiminėmis, hormoninėmis ar psichotropinėmis savybėmis ir gali būti naudojamos veterinarinių vaistų gamybai. Atsakingi šių įmonių asmenys turi vesti detalų medžiagų, kurios gali būti panaudotos veterinarinių vaistų gamybai, registrą, kuris turi būti prieinamas kompetentingų institucijų kontrolei ir saugomas mažiausiai 3 metus.
155. Produkcijos gyvūnų savininkai ar atsakingi už juos asmenys turi saugoti dokumentus, patvirtinančius veterinarinių vaistų, kurie pasižymi anabolizuojančiomis, antiinfekcinėmis, antiparazitinėmis, antiuždegiminėmis, hormoninėmis ar psichotropinėmis savybėmis, įsigijimą, laikymą ir naudojimą produkcijos gyvūnams ne mažiau kaip 5 metus nuo tokių gyvūnų paskerdimo.
156. Produkcijos gyvūnų savininkai ar atsakingi už juos asmenys turi pildyti nustatytos formos žurnalą, kuriame pateikia:
157. Nukrypstant nuo 6 punkto reikalavimų ir nepažeidžiant 151–152 punktų reikalavimų, veterinarijos gydytojams iš kitos ES valstybės, teikiantiems veterinarines paslaugas LR, leidžiama įvežti nedidelį kiekį veterinarinių vaistų, kurie nėra registruoti LR, jei jų kiekis neviršija paros poreikio, išskyrus veterinarinius imunologinius vaistus, kai:
157.1. veterinariniai vaistai yra registruoti toje ES valstybėje, kurioje veterinarijos gydytojas dirba;
157.3. veterinarinių vaistų, kurie skirti produkcijos gyvūnams, veikliųjų medžiagų kokybinė ir kiekybinė sudėtis yra tokia pati, kaip LR registruotų panašių veterinarinių vaistų;
157.4. veterinarijos gydytojas, teikiantis paslaugas LR, yra susipažinęs su Lietuvos Respublikoje taikomomis geros veterinarinės praktikos taisyklėmis ir LR veterinarijos įstatymu, laikosi nurodyto veterinarinio vaisto etiketėje karencijos laiko, išskyrus atvejus, kai jis gali nežinoti, kad LR tam veterinariniam vaistui taikomas ilgesnis karencijos laikas;
157.5. veterinarijos gydytojas negali duoti naudoti įvežto į LR veterinarinio vaisto gyvūnų savininkui ar atsakingam už juos asmeniui, išskyrus veterinarinius vaistus, išduodamus be recepto; šiuo atveju veterinariniai vaistai turi būti skiriami tik tiems gyvūnams, už kuriuos asmuo yra atsakingas, ir tik tokiais kiekiais, kurie būtini gydymui baigti;
157.6. veterinarijos gydytojas veda gydytų gyvūnų, diagnozės, skirtų veterinarinių vaistų, jų dozių, gydymo trukmės ir taikyto karencijos laiko registrą, kuris turi būti prieinamas LR kompetentingoms institucijoms ir saugomas ne mažiau kaip 3 metus;
158. Nesant ES teisės aktų dėl veterinarinių imunologinių vaistų gyvūnų ligoms panaikinti ar kontroliuoti, LVVPI pagal galiojančius Lietuvos Respublikos teisės aktus gali uždrausti veterinarinių imunologinių vaistų gamybą, importą, laikymą, prekybą, tiekimą ir/ar naudojimą, jei:
158.1. veterinarinio imunologinio vaisto skyrimas gyvūnams trukdo nacionalinei programai diagnozuoti, kontroliuoti ar panaikinti gyvūnų ligą arba sukelia sunkumų patvirtinti gyvūnų, maisto ar kitų produktų iš gydytų gyvūnų neužsikrėtimą;
VIII. FARMAKOLOGINIS BUDRUMAS
161. Lietuvos Respublikos veterinarijos gydytojai ir kiti sveikatos specialistai privalo pranešti LVVPI apie sunkius ir netikėtus šalutinius poveikius ir nepageidaujamus poveikius žmogui.
162. LVVPI yra Farmakologinio budrumo skyrius, kuris įgyvendina farmakologinio budrumo sistemą. Skyrius turi rinkti reikalingą informaciją apie veterinarinių vaistų priežiūrą, ypač faktus, susijusius su šalutiniais poveikiais gyvūnams ir žmogui, ir moksliškai ją vertinti.
163. 162 punkte nurodyta informacija turi būti susijusi su duomenimis apie veterinarinių vaistų prekybą ir išdavimą pagal receptus.
164. Farmakologinio budrumo sistema taip pat apima gaunamą informaciją apie nepakankamą veterinarinio vaisto efektyvumą, jo naudojimą ne pagal patvirtintas veterinarinio vaisto charakteristikos nuostatas, tyrimus dėl karencijos laiko nustatymo ir galimą poveikį aplinkai. Ši informacija turi būti vertinama atsižvelgiant į Europos Komisijos taisyklių nuostatas, ypač kai tai gali turėti įtakos vertinant sukeliamą riziką ir naudą.
165. Veterinarinio vaisto registruotojas turi nuolat turėti specialistą, turintį reikiamą kvalifikaciją, atsakingą už farmakologinį budrumą. Šis specialistas turi:
165.1. įgyvendinti ir užtikrinti tvarką, kuri garantuotų, kad informacija, pasiekusi firmos darbuotojus ar atstovus apie šalutinius poveikius, būtų renkama ir apdorojama bei kaupiama vienoje konkrečioje ES vietoje;
165.2. ruošti kompetentingoms institucijoms duomenis, nurodytus 166–171 punktuose, pagal nurodytas formas;
165.3. garantuoti, kad kompetentingos institucijos prašymas gauti papildomos būtinos informacijos vertinant veterinarinio vaisto riziką ir naudą, įskaitant duomenis apie parduotus be recepto ir su receptu veterinarinio vaisto kiekius, būtų kuo greičiau ir visiškai įvykdytas;
166. Registruotojas privalo turėti detalias visų šalutinių poveikių, nustatytų ES ar trečiosiose šalyse, ataskaitas.
167. Registruotojas privalo užregistruoti ir nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų pranešti LVVPI bet kokį įtariamą sunkų šalutinį poveikį ar poveikį žmogui, susijusį su veterinarinio vaisto naudojimu, apie kurį jis galėjo žinoti ar kuris jam buvo praneštas.
168. Registruotojas privalo užtikrinti, kad bet koks įtariamas sunkus ar netikėtas šalutinis poveikis ar poveikis žmogui, pasireiškęs trečiojoje šalyje, būtų nedelsiant, bet ne vėliau kaip per 15 darbo dienų pranešamas EVVA ir ES šalių, kuriuose veterinarinis vaistas registruotas, kompetentingoms institucijoms.
169. Veterinarinių vaistų, kurie buvo registruoti savitarpio pripažinimo procedūra, atveju registruotojas taip pat turi garantuoti, kad referentinės ES šalies kompetentingai institucijai bus praneštas (pranešimo forma ir dažnumas priklauso nuo šalies kompetentingos institucijos) bet koks įtariamas sunkus šalutinis poveikis ar poveikis žmogui, įvykęs ES. Referentinė ES šalis turi prisiimti atsakomybę už praneštų duomenų analizę ir priimamus sprendimus.
170. Jei registravimo metu nebuvo nustatyta kitaip, registruotojas LVVPI po veterinarinio vaisto registracijos turi pateikti pranešimus apie šalutinį poveikį periodinės atnaujintos saugumo ataskaitos forma nedelsdamas pareikalavus LVVPI arba tokia tvarka: per pirmus 2 metus kas 6 mėn., vėliau 2 metus kas metus ir kartą prašant perregistruoti veterinarinį vaistą. Vėliau periodinės atnaujintos saugumo ataskaitos turi būti pateikiamos 1 kartą per 5 metus, prašant perregistruoti veterinarinį vaistą. Prie periodinės atnaujintos saugumo ataskaitos turi būti pridėtas mokslinis veterinarinio vaisto sukeliamos rizikos ir naudos įvertinimas.
171. Registruotojas LVVPI gali prašyti pakeisti 170 punkte nurodomą pateikiamų ataskaitų periodiškumą.
172. EVVA, bendradarbiaudama su ES šalimis ir Europos Komisija, siekdama palengvinti keitimąsi informacija dėl veterinarinių vaistų farmakologinio budrumo, turi naudoti informacinių technologijų tinklą.
173. LVVPI turi užtikrinti, kad naudojantis 172 punkte minėtu tinklu, EVVA ir ES šalims būtų pranešamas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo bet koks įtariamas sunkus šalutinis poveikis ar poveikis žmogui, įvykęs Lietuvos Respublikos teritorijoje.
174. LVVPI turi užtikrinti, kad registruotojui būtų pranešamas ne vėliau kaip per 15 darbo dienų nuo pranešimo gavimo bet koks įtariamas sunkus šalutinis poveikis ar poveikis žmogui, įvykęs Lietuvos Respublikos teritorijoje.
175. Renkant informaciją, numatytą šiame skyriuje, ją tikrinant, ruošiant ataskaitas, keičiantis informacija informacinių technologijų tinklu, būtina vadovautis Europos Komisijos parengtomis taisyklėmis.
176. Taikant šio skyriaus nuostatas ir pateikiant periodines saugumo ataskaitas, būtina vartoti pripažintus veterinarinės medicinos terminus.
177. Kai, įvertinusi farmakologinio budrumo duomenis, LVVPI mano, kad reikia atšaukti, sustabdyti registraciją ar pakeisti registracijos nuostatas ir apriboti indikacijas ar išdavimą, pakeisti dozavimą, pridėti kontraindikacijas ar kitas saugumo priemones, ji nedelsdama turi informuoti EVVA, kitas ES šalis ir registruotoją.
IX. PRIEŽIŪRA IR SANKCIJOS
180. LVVPI inspektoriai, vykdydami kontrolę, turi teisę:
180.1. inspektuoti gamybos, komercines įstaigas, taip pat joms priskirtas laboratorijas, atliekančias kontrolę;
181. LVVPI turi imtis būtinų priemonių, kad veterinarinių imunologinių vaistų gamybos procesai būtų visiškai validuoti ir užtikrintų tęstinį gamybos serijų vienodumą.
182. LVVPI inspektoriai po kiekvieno inspektavimo, nurodyto 179 punkte, parengia ataskaitą apie gamintojo laikymąsi principų ir nuostatų, susijusių su geros gamybos praktika. Ataskaitų turinys turi būti pateiktas inspektuotam gamintojui.
183. LVVPI turi užtikrinti, kad registruotojas ar leidimo gaminti turėtojas dokumentais patvirtintų galutinių produktų ir/arba sudedamųjų dalių ir tarpinių gamybos produktų kontrolę pagal registruojant numatytus metodus.
184. LVVPI gali reikalauti, kad registruotojas pateiktų visas veterinarinių imunologinių vaistų kontrolės ataskaitas, pasirašytas kvalifikuoto specialisto.
185. Veterinarinių imunologinių vaistų registruotojas turi užtikrinti, kad būtų laikomas pakankamas kiekis kiekvienos gamybos serijos pavyzdžių ne trumpesnį nei jų tinkamumo laiką. Pareikalavus LVVPI, registruotojas turi greitai juos pateikti.
186. Prireikus LVVPI gali reikalauti, kad veterinarinio imunologinio vaisto registruotojas Lietuvos ar ES pripažintai laboratorijai tyrimui pateiktų gamybos serijos nefasuotų ir/ar pakuotų veterinarinių vaistų prieš leidžiant tiekti juos į rinką.
187. Veterinarinių imunologinių vaistų, pagamintų ES valstybėje, kurioje atliktas tyrimas ir patvirtintas atitikimas nacionalinius reikalavimus, 186 punkte nurodytas tyrimas LR galimas tik išanalizavus kitos valstybės tos veterinarinių imunologinių vaistų serijos kontrolės ataskaitą, informavus Europos Komisiją ir kai valstybės taiko skirtingus reikalavimus.
188. Išskyrus atvejus, kai informuojama Europos Komisija, kad veterinariniam vaistui tirti yra būtinas ilgesnis laikas, LVVPI 186 punkte nurodytus tyrimus turi baigti per 60 dienų nuo veterinarinių vaistų pavyzdžių gavimo dienos ir tyrimo rezultatus registruotojui pranešti per 60 dienų.
189. LVVPI turi sustabdyti ar atšaukti registraciją, jei paaiškėja, kad:
189.1. veterinarinis vaistas yra kenksmingas naudojant jį sąlygomis, nurodytomis prašant registruoti ar vėliau;
189.4. nurodytas karencijos laikas yra nepakankamas, kad maisto produktuose iš gydyto gyvūno nebūtų likučių, kurie gali kelti pavojų žmonių sveikatai;
189.5. veterinarinis vaistas tiekiamas į rinką, prieštaraujant kitiems Lietuvos Respublikos teisės aktams;
190. Registracijos liudijimo galiojimas gali būti sustabdytas ar atšauktas, kai nustatoma:
190.1. kad duomenys, pateikti sąrankoje pagal 16 ir 18 punktų reikalavimus, nebuvo pakeisti, remiantis 37 ir 40 punktų reikalavimais;
191. LVVPI turi uždrausti tiekti į rinką ir įpareigoti pašalinti iš rinkos veterinarinį vaistą, jei paaiškėja, kad:
191.1. veterinarinis vaistas yra kenksmingas naudojant jį sąlygomis, nurodytomis prašant registruoti ar vėliau;
191.4. nurodytas karencijos laikas yra nepakankamas, kad maisto produktuose iš gydyto gyvūno nebūtų likučių, kurie gali kelti pavojų žmonių sveikatai;
192. LVVPI priemones, numatytas 191 punkte, gali taikyti ir vien tik keliančiai abejonių veterinarinio vaisto serijai.
193. LVVPI turi sustabdyti ar atšaukti leidimą tam tikros kategorijos ar visai veterinarinių vaistų gamybai, jei nesilaikoma reikalavimų, numatytų 105–106 punktuose.
194. LVVPI gali sustabdyti veterinarinių vaistų gamybą ar importą iš trečiųjų šalių arba sustabdyti ar atšaukti gamybos leidimą veterinarinių vaistų kategorijai ar visiems veterinariniams vaistams, kai nesilaikoma gamybos ar importo reikalavimų.
196. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba imasi visų reikalingų priemonių skatinti veterinarijos gydytojus ar kitus asmenis pateikti duomenis LVVPI apie bet kokį šalutinį veterinarinių vaistų poveikį.
197. LVVPI turi keistis informacija su kitomis ES valstybių kompetentingomis institucijomis, kad būtų laikomasi registracijos liudijimo ar leidimo gaminti veterinarinius vaistus išdavimo metu iškeltų reikalavimų.
198. Gavusi motyvuotą prašymą, LVVPI turi kitos ES valstybės kompetentingai institucijai kiek galima anksčiau pateikti 179–182 punktuose nurodytus duomenis ir dokumentus. Jei LVVPI mano, kad ataskaitos išvados apie veterinarinių vaistų gamintojo laikymąsi geros gamybos praktikos reikalavimų, gautos iš kitos šalies, yra nepriimtinos, ji gali prašyti papildomos informacijos. Šalys turi stengtis rasti bendrą sutarimą. Prireikus ir esant esminiams nesutarimams, LVVPI turi informuoti apie nesutarimus Europos Komisiją.
199. LVVPI turi nedelsdama pranešti EVVA apie veterinarinių vaistų registravimą, registravimo atsisakymą, registravimo atšaukimą, registravimo atsisakymo ar registravimo atšaukimo panaikinimą, tiekimo į rinką draudimą, draudimą tiekti mažmenomis, tiekimo į rinką draudimo atšaukimą.
200. Registruotojas turi raštu pranešti LVVPI ir kitų susijusių šalių kompetentingoms institucijoms apie tai, kad jis nusprendė sustabdyti ar atšaukti veterinarinį vaistą iš rinkos, nurodant tokio sprendimo priežastis, jei tai susiję su efektyvumu ar žmonių sveikatos apsauga. LVVPI turi užtikrinti, kad ši informacija pasiektų EVVA.
201. LVVPI turi teikti informaciją, nurodytą 199, 200 punktuose, kuri gali turėti įtakos trečiųjų šalių žmonių sveikatai, tarptautinėms kompetentingoms institucijoms, o kopiją – EVVA.
202. LVVPI turi keistis būtina informacija su kitomis ES valstybių kompetentingomis institucijomis, siekdama užtikrinti veterinarinių homeopatinių vaistų kokybę ir nekenksmingumą.
203. Prašant veterinarinio vaisto gamintojui, eksportuotojui ar importuojančios trečiosios šalies kompetentingai institucijai, LVVPI turi išduoti patvirtinimą, kad gamintojui yra išduotas leidimas veterinarinių vaistų gamybai. Išduodama tokį patvirtinimą, LVVPI turi:
204. Kai gamintojas Lietuvoje neturi registracijos liudijimo, prašydamas LVVPI patvirtinimo, nurodyto 203 punkte, turi pateikti priežastis, kodėl šis veterinarinis vaistas Lietuvoje nėra registruotas.
205. Tik dėl priežasčių, išvardytų šiuose reikalavimuose, LVVPI gali priimti tokius sprendimus:
206. LVVPI publikuoja Lietuvos Respublikos veterinarinių vaistų registrą – oficialų leidinį, kuriame pateikiami registruoti ir atšaukti veterinariniai vaistai.
207. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba ir LVVPI turi uždrausti naudoti produktus žmonių maistui, gautus iš gyvūnų, su kuriais buvo tiriami veterinariniai vaistai, išskyrus atvejus, kai tiriama medžiaga yra įrašyta į Didžiausių leistinų veterinarinės medicinos preparatų likučių kiekių gyvūniniuose maisto produktuose reikalavimų sąrašus ir kai buvo taikytas tinkamas karencijos laikas.
X. BAIGIAMOSIOS NUOSTATOS
Veterinarinių vaistų gamybos, registravimo ir
tiekimo į rinką Lietuvos Respublikoje
reikalavimų 1 priedas
veterinarinių vaistų analitiniŲ, SAUGUMO, ikiklinikiniŲ, klinikiniŲ tyrimŲ IR SĄRANKOS RENGIMO PRINCIPAI
I SKYRIUS
BENDROSIOS NUOSTATOS
1. Šiame priede pateikiami veterinarinio vaisto kiekybinės ir kokybinės sudėties, žaliavų ir galutinio produkto kontrolės, stabilumo, likučių kiekių tyrimų, saugumo, ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų ir dokumentų, kuriuos privalu pateikti LVVPI prašant registruoti veterinarinį vaistą, reikalavimai.
2. Duomenys ir dokumentai, kurie turi būti pateikiami kartu su prašymu registruoti, turi būti parengti remiantis šiais reikalavimais ir ES Komisijos publikuojamomis taisyklėmis.
3. Pareiškėjas turi parengti veterinarinio vaisto dokumentų ir duomenų sąranką, kurios kokybės, saugumo ir efektyvumo dalys ruošiamos remiantis EVVA reglamentuojančiais dokumentais.
4. Prie prašymo registruoti turi būti pateikta visa reikalinga informacija, būtina įvertinti veterinarinį vaistą, nežiūrint, ar ji yra palanki ar nepalanki. Būtina pateikti esminius duomenis apie veterinarinio vaisto nevisiškai atliktus ar nutrauktus tyrimus. Be to, įregistravus veterinarinį vaistą, nedelsiant LVVPI reikia pateikti visą reikalingą informaciją, būtiną vertinant veterinarinio vaisto riziką ar naudą.
5. Veterinarinio vaisto registracijai teikiama sąranka turi būti sudaryta iš 4 pagrindinių dalių:
5.2. veterinarinio vaisto analitinių (kokybės) tyrimų (fizinių-cheminių, biologinių ar mikrobiologinių);
6. Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba turi užtikrinti, kad visi tyrimai su gyvūnais būtų atliekami pagal Gyvūnų naudojimo eksperimentams ar kitiems moksliniams tikslams taisykles (Žin., 1999, Nr. 49-1591).
II SKYRIUS
REIKALAVIMAI veterinariniams vaistAMS, IŠSKYRUS IMUNOLOGINIUS, IR SĄRANKOS RENGIMAS
I SKIRSNIS
SĄRANKOS santrauka
7. Administracinių duomenų dalyje pateikiami:
7.1. norimo registruoti veterinarinio vaisto pavadinimas arba į jį įeinančios vienos ar kelių veikliųjų medžiagų pavadinimai, taip pat kiekis (dozė), veterinarinio vaisto forma, skyrimo būdas ir galutinio produkto, skirto parduoti, išvaizdos aprašymas;
7.2. pareiškėjo duomenys (pavadinimas), adresas ir vieno ar kelių gamintojų ar vietų, susijusių su įvairiomis gaminimo stadijomis (įskaitant galutinio produkto ir žaliavos(-ų) gamintoją), adresai; prireikus nurodomas importuotojo pavadinimas ir adresas;
10. Turi būti pateiktos ekspertų ataskaitos apie pateiktą analitinę, toksikologinę, farmakologinę, likučių kiekių ir klinikinių tyrimų dokumentaciją:
10.1. kiekvienoje ataskaitoje turi būti pateikiamas atliktų pagal reikalavimus įvairių tyrimų ir patikrinimų kritinis įvertinimas; ekspertas turi pateikti savo nuomonę apie pateikto veterinarinio vaisto kokybės, nekenksmingumo ir efektyvumo garantijų pakankamumą; paprasto faktų sąvado nepakanka;
10.2. visi svarbūs duomenys turi būti surašyti ataskaitos prieduose ir, jei galima, pateikti lentelių ir grafikų forma; ekspertų ataskaitoje turi būti tiksliai pateikiamos nuorodos į pagrindinę dokumentaciją;
10.3. kiekvieną ataskaitą turi rašyti kvalifikuotas ir patyręs asmuo; ataskaitos pabaigoje ekspertas nurodo surašymo datą ir pasirašo, o prie ataskaitos prideda gyvenimo ir veiklos aprašymą, kuriame trumpai aprašo išsilavinimą, gautus diplomus ir profesinę veiklą, taip pat nurodo ryšius su pareiškėju.
II SKIRSNIS
Veterinarinių vaistų analitiniai (fiziniai-cheminiai, biologiniai ar mikrobiologiniai) tyrimai
11. Visų tyrimų metodai turi atitikti mokslo pažinimo lygį, esantį sąrankos pateikimo metu, ir turi būti validuoti. Privalo būti pateikti validavimo rezultatai.
12. Analizės metodas ar metodai turi būti detalizuoti, kad juos būtų galima pakartoti, reikalaujant kompetentingoms institucijoms. Turi būti pakankamai tiksliai aprašyta speciali įranga, kuri galėjo būti naudojama, bei pateikta jos schema. Jei būtina, pateikiama laboratorinių reagentų sudėtis, papildyta jų paruošimo metodais. Analizės metodų, kurie aprašyti Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje, aprašymas gali būti nepateiktas, bet turi būti pateiktos atitinkamo farmakopėjos straipsnio nuorodos.
13. Pateikiant veterinarinio vaisto kokybinę sudėtį, išvardijama ar aprašoma:
13.2. pagalbinės medžiagos, nepaisant jų kilmės ir naudojamo kiekio, įskaitant dažus, konservantus, adjuvantus, stabilizatorius, skonį ir kvapą suteikiančias medžiagas, emulsiklius, tirštiklius ir pan.;
13.3. veterinarinio vaisto formą suteikiantys elementai: kapsulės, rutulėliai ir pan., kurie skirti gyvūnui praryti ar jam įvesti;
14. Terminai, vartojami aprašant sudėtines veterinarinio vaisto dalis:
14.1. aprašant produktus, nurodytus Ph. Eur. ar galiojančioje farmakopėjoje, vartojamas pagrindinis monografijos pavadinimas ir pateikiamos farmakopėjos nuorodos;
14.2. aprašant kitus produktus – vartojamas bendrinis tarptautinis pavadinimas, rekomenduotas PSO, prie kurio gali būti pridėtas kitas bendrinis pavadinimas arba tikslus mokslinis pavadinimas; produktai, kurie neturi bendrinio tarptautinio ar tikslaus mokslinio pavadinimo, apibūdinami pagal kilmę ir gavimo būdą, papildomi kitais galinčiais būti naudingais duomenimis;
15. Pateikiant visų veterinarinio vaisto veikliųjų sudedamųjų dalių kiekybinę sudėtį, nurodoma masė arba biologinių veikimo vienetų skaičius matavimo vienete arba masės ar tūrio vienete pagal kiekvienos veikliosios medžiagos formą.
16. Nurodomi produktų, kurie negali būti apibrėžti chemiškai, biologiniai veikimo vienetai. Reikia naudoti PSO nustatytą tarptautinį biologinį veikimo vienetą. Jei jo nėra, biologinio veikimo vienetai išreiškiami tokiu būdu, kad nekiltų abejonės dėl medžiagos veiklumo.
17. Kai įmanoma, biologinis veiklumas nurodomas masės vienete. Papildomai:
17.1. nurodomi visi pirminėje pakuotėje esančios veikliosios medžiagos injekcinių tirpalų masės ar biologinio veikimo vienetai, remiantis pirminės pakuotės tūriu, ar, jei reikia, po rekonstitucijos (skiedimo);
17.2. nurodomi lašų formos veterinarinio vaisto kiekvienos veikliosios medžiagos masės vienetai ar biologinio veikimo vienetai tokiame lašų skaičiuje, kuris atitiktų 1 ml ar 1 g preparato;
18. Veikliosios medžiagos, esančios dar dariniuose ar derivatuose, kiekybiškai išreiškiamos jų bendra mase, o jei būtina ir patikima – veikliosios ar veikliųjų molekulių mase.
19. Veterinarinių vaistų, kurių sudėtyje yra veiklioji medžiaga, registruojamų pirmą kartą Lietuvos Respublikoje ir esančių druskos ar hidrato pavidalu, kiekybinė sudėtis visuomet išreiškiama juose esančios visos ar veikliosios molekulės masės vienetais.
20. Būtina pateikti ir pateisinti moksliniais duomenimis, kodėl pasirinktos būtent tokios sudedamosios dalys, veterinarinio vaisto forma, pakuotė, taip pat ir pagalbinių medžiagų funkcijos.
21. Gamybos būdo aprašymas, pridėtas prie prašymo registruoti, turi suteikti pakankamai informacijos apie atliktas operacijas. Jame turi būti pateikta:
21.1. įvairių gamybos etapų nurodymas, kuriuo remiantis būtų galima įvertinti, ar priemonės veterinarinio vaisto formos gamybos metu negali pakenkti sudedamosioms dalims;
21.2. gaminant nenutrūkstančiu procesu – visa informacija, iš kurios galima spręsti apie galutinio produkto homogeniškumą;
21.3. realus gamybos receptas (sudėtis), nurodant visų naudojamų medžiagų kiekius; pagalbinių medžiagų kiekiai kartais gali būti nurodyti apytikriai, jei tai būtina, gaminant veterinarinio vaisto formą; būtina nurodyti produktus, kurių naudojimas nutrūksta gamybos metu;
21.4. gamybos stadijos, kurių metu atliekamas kontrolinių mėginių paėmimas ir tyrimas, būtinas galutiniam produktui kontroliuoti, nurodytas kitose pateikiamos sąrankos vietose;
21.5. gamybos proceso patikimumo tyrimo duomenys, jei kalbama apie retai taikomą gamybos metodą ar jei jis iš esmės turi įtakos galutiniam produktui;
22. Žaliavomis, pagal priedo 13 punktą, laikomos visos veterinarinio vaisto sudedamosios dalys, o jei yra būtina – ir pirminė pakuotė.
23. Jei veiklioji medžiaga neaprašyta Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje arba aprašyta Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje, bet pagaminta metodu, dėl kurio gali atsirasti pašalinių priemaišų, kurios nėra nurodytos minėtose farmakopėjose, ir negalima adekvačiai kontroliuoti jų kokybės, ir jei veikliosios medžiagos pagamintos kito asmens nei pareiškėjas, jis turi pareikalauti, kad būtų detaliai aprašyta gamyba, kokybės kontrolė gamybos metu ir proceso patikimumas, kad būtų galima prisiimti atsakomybę dėl veterinarinio vaisto. Gamintojas turi raštu įsipareigoti garantuoti ir išlaikyti gaminamų partijų vienodumą ir nekeisti gamybos būdo ar specifikacijų, neinformuodamas pareiškėjo. Tokiai modifikacijai pagrįsti LVVPI pateikiami atitinkami dokumentai ir paaiškinimai.
24. Duomenys ir dokumentai, kurie turi būti pridėti prie prašymo registruoti, remiantis reikalavimų 16.9 ir 16.10 punktais, apima visų žaliavų, naudojamų veterinarinio vaisto gamybai, kontrolę.
25. Į farmakopėjas įrašytų žaliavų paaiškinimai ir dokumentai, kuriuos būtina pridėti prašant registruoti, turi atitikti šiuos reikalavimus:
25.2. jeigu nėra Ph. Eur., gali būti reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos arba kitos pripažintos farmakopėjos reikalavimų;
25.3. sudedamųjų dalių atitikimo Ph. Eur. ar kitą galiojančią farmakopėją pakanka; šiuo atveju nereikia aprašyti analizės metodo, o pakanka pateikti farmakopėjos straipsnio nuorodą;
25.4. kai žaliava, aprašyta Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje, yra pagaminta metodu, dėl kurio gali atsirasti pašalinių priemaišų, nenurodytų minėtose farmakopėjose, turi būti pateikiami leistini maksimalūs priemaišų kiekiai ir metodo joms nustatyti aprašymas;
25.6. turi būti pateikti rutininiai tyrimai, kurie bus taikomi kiekvienai žaliavos partijai; jei atliekami kiti tyrimai, nenurodyti farmakopėjoje, reikia pateikti įrodymus, kad žaliavos atitinka farmakopėjoje nurodytus reikalavimus;
25.7. jei Ph. Eur. ar kitos galiojančios farmakopėjos straipsnio duomenų nepakanka, kad būtų garantuota produkto kokybė, LVVPI gali reikalauti pateikti detalesnius duomenis; LVVPI apie tokį atvejį informuoja Lietuvos farmakopėjos komisiją, o pareiškėjas pateikia informaciją apie farmakopėjos straipsnį, kuris yra nepakankamas.
26. Jei žaliava neaprašyta nei Ph. Eur., nei Lietuvos Respublikoje galiojančioje farmakopėjoje, gali būti priimamas straipsnis iš kitos šalies farmakopėjos, jei pareiškėjas pristato tos farmakopėjos straipsnio kopiją, kurioje nurodomos patikimos analizės procedūros, o jei reikia – ir vertimą.
27. Žaliavos, neaprašytos nė vienoje iš farmakopėjų, aprašomos straipsniuose, kuriuose turi būti:
27.1. nurodytas medžiagos pavadinimas, atitinkantis priedo 14 punkto reikalavimus, papildytas komerciniais ar moksliniais sinonimais;
27.2. pateiktas medžiagos aprašymas, atitinkantis Ph. Eur. reikalavimus, ir pridėtas molekulinės sandaros aprašymas, o jei reikia – pateiktas sintezės metodas; jei tai produktai, kuriuos galima apibrėžti tik jų paruošimo būdu, būdas turi būti kiek galima daugiau detalizuotas, kad apibūdintų nekintančio produkto sudėtį ir jo efektus;
27.3. aprašyti tikslūs identifikavimo metodai, pateikiama taikyta metodika, kuria buvo vadovaujamasi ruošiant produktą ir kuri turės būti taikoma atliekant rutininius tyrimus;
27.4. aprašyti švarumo tyrimai ir visos numanomos priemaišos, ypač tos, kurios gali turėti nuodingą poveikį ar galinčios neigiamai paveikti galutinio produkto stabilumą, pakeisti analitinius rezultatus;
27.5. išskirti kompleksinių gyvūninių ar augalinių produktų atvejai, kai nustatant farmakologinius efektus reikia atlikti cheminę, fizinę ir biologinę pagrindinių sudedamųjų dalių kontrolę, ir tie atvejai, kai produktuose yra viena ar kelios aktyvių medžiagų grupės, kurioms gali būti taikomas bendras dozavimo metodas;
28. Aprašytų ir neaprašytų farmakopėjose žaliavų duomenys turi būti pateikti kaip bendras pagrindinių veiklių medžiagų aprašymas, jei nuo jų priklauso veterinarinio vaisto biologinis įsisavinamumas:
30. Kai veterinariniam vaistui gaminti naudojamos žaliavos, gautos iš mikroorganizmų, augalų ar gyvūnų audinių, žmonių ar gyvūnų ląstelių ar biologinių skysčių (įskaitant kraują), biotechnologinių produktų, turi būti pateikti tų medžiagų kilmės aprašymai ir dokumentai, kuriuose turi būti nurodyta gamybos strategija, valymo/inaktyvavimo priemonės, jų patikrinimo duomenys ir visos gamybos proceso metu taikytos kontrolės procedūros gaminamos žaliavų partijos kokybei, saugumui ir reikalavimų atitikimui užtikrinti.
31. Žaliavų aprašymas turi apimti gamybos strategiją, valymo/inaktyvavimo priemones su jų patikrinimo duomenimis ir visas gamybos proceso metu taikytas kontrolės procedūras, skirtas užtikrinti gaminamos žaliavų partijos kokybę, saugumą ir atitikimą reikalavimus.
32. Kai naudojami ląstelių bankai, turi būti įrodyta, kad ląstelių charakteristikos lieka nepakitusios pasažavimų metu ir po jų.
33. Norint nustatyti ląstelių bankų, serumų mišinių nepageidaujamus faktorius, kiekvieną kartą, kai įmanoma, turi būti tikrinamas jų kilmės šaltinis. Jei potencialiai patogeniškų nepageidaujamų faktorių buvimas yra neišvengiamas, tokios žaliavos naudotinos tik atitinkamai apdorotos, kad būtų garantuota tų faktorių eliminacija ir/arba inaktyvacija. Šie duomenys turi būti validuoti.
34. Pareiškėjas turi įrodyti, kad veterinarinis vaistas yra pagamintas laikantis gyvūnų spongiforminės encefalopatijos perdavimo rizikos mažinimo per vaistus nuostatų.
35. Registruojant būtina pateikti duomenis ir dokumentus, susijusius su atliekama tarpinių gamybos produktų kontrole, norint įsitikinti technologinių charakteristikų nekintamumu ir gamybos vienodumu, nustatyti, ar veterinarinis vaistas atitinka receptą (sudėtį), kai pareiškėjas pateikia galutinio produkto analizės procedūrą, apimančią ne visų veikliųjų medžiagų kiekius produkte (ar užpildų, kuriems taikomi tie patys reikalavimai, kaip ir veikliosioms medžiagoms), kai tyrimas, atliekamas gamybos metu, lemia galutinio produkto kokybę, ypač kai veterinarinis vaistas yra apibūdinamas pagal kilmę ir gamybos būdą.
36. Turi būti išvardyti galutinio produkto kokybės tyrimai, atlikti kiekvienai serijai. Taip pat nurodytas dažnumas tyrimų, kurie nėra atliekami kiekvienai serijai.
37. Duomenys ir dokumentai, pridėti prie prašymo registruoti ir susiję su atliekama kontrole išleidžiant galutinį produktą, turi būti pateikti pagal žemiau nurodytas nuostatas:
37.1. Ph. Eur. ar išimties atveju galiojančios farmakopėjos straipsnių nuostatos taikomos visiems jose aprašytiems produktams;
38. Būtinai turi būti nustatytos galutinio produkto kai kurios bendrosios charakteristikos. Šie tyrimai turi apimti vidutinę masę ir maksimalius nuokrypius, farmakotechnines, fizines ar mikrobiologines charakteristikas, juslinius ir fizikinius duomenis, pvz.: tankį, pH, refrakcijos indeksą ir t. t. Ypatingu atveju pareiškėjas kiekvienai iš šių charakteristikų nustato normas ir ribas.
39. Kai naudojami tyrimo metodai neaprašyti Ph. Eur. ar galiojančioje farmakopėjoje arba juose pateikti metodai nėra pritaikomi, turi būti pateikiamos aprašytos tikslios tyrimo sąlygos ir, jei reikia, naudota aparatūra ir medžiagos.
40. Kietoms veterinarinių vaistų formoms, skiriamoms į vidų, pateikiami in vitro duomenys apie vienos ar kelių veikliųjų medžiagų išsiskyrimą, tirpumo greitį. Gali būti reikalaujama pateikti panašius duomenis, jei veterinarinis vaistas naudojamas kitu būdu.
41. Veikliosios medžiagos identifikavimas ir kiekio nustatymas atliekamas sudarant gamybos serijos vidutinį mėginį ar paėmus atitinkamą skaičių individualių mėginių:
41.1. išskyrus pagrįstus atvejus, maksimalūs toleruojami veikliosios medžiagos nuokrypiai negali viršyti ± 5 % galutiniame produkte gamybos metu;
41.2. remdamasis stabilumo duomenimis, gamintojas turi pasiūlyti ir pagrįsti toleruotinas veikliosios medžiagos kiekio maksimalias ribas galutiniame produkte, kurios atitiktų siūlomą tinkamumo laiką;
41.3. kai kuriais išskirtiniais sudėtinių veterinarinių vaistų atvejais, esant daug veikliųjų medžiagų ar labai mažais kiekiais, kai reikėtų atlikti kiekvienos gaminamos serijos sunkiai pritaikomus itin subtilius tyrimus, leidžiama, kad vienos ar kelių veikliųjų medžiagų kiekiai būtų nustatomi ne „ekspres“ būdu galutiniame produkte, bet su tarpiniais gamybos produktais; ši supaprastinta metodika turi būti papildyta kiekybinės analizės metodika, kad LVVPI galėtų patikrinti, ar produktas atitinka nustatytus parametrus;
41.4. biologinis tyrimas in vitro ar in vivo yra būtinas, kai fizinių-cheminių metodų nepakanka, norint įsitikinti produkto kokybe; kiekvieną kartą, jei įmanoma, toks tyrimas turi apimti referentines medžiagas ir statistinės analizės metodus, kad būtų nustatytos patikimumo ribos; kai tokie galutinio produkto tyrimai negali būti atlikti, jie gali būti atliekami tarpinės gamybos metu kiek įmanoma vėlesnėse gamybos stadijose;
42. Pagalbinių medžiagų identifikavimas ir kiekio nustatymas:
42.2. dažančioms medžiagoms nustatyti reikia pateikti metodiką, pagal kurią būtų galima patikrinti jų buvimą;
42.3. būtina pateikti maksimalių ir minimalių konservantų kiekio ribų nustatymo tyrimų duomenis, kitų pagalbinių medžiagų, kurios gali nepalankiai veikti fiziologines funkcijas, maksimalių kiekių nustatymo tyrimų duomenis; būtina pateikti pagalbinių medžiagų tyrimų duomenis apie maksimalias ir minimalias kiekių ribas, jei jos gali veikti veikliosios medžiagos biologinį įsisavinamumą, išskyrus tuos atvejus, kai tai garantuoja kiti tyrimų duomenys.
43. Nepriklausomai nuo toksikologinių-farmakologinių duomenų, pridedamų prie prašymo registruoti, analizės duomenų skyriuje turi būti pridėti saugumo duomenys: sterilumo, bakterinio endotoksino, pirogeniškumo ir gyvūno vietinės tolerancijos, jei šie duomenys yra tikrinami, norint nustatyti produkto kokybę.
44. Pareiškėjas turi aprašyti stabilumo tyrimus, kuriais nustatė siūlomą tinkamumo laiką, rekomenduojamas laikymo sąlygas ir nuorodas baigiantis tinkamumo laikui.
45. Būtina pateikti vaistinių premiksų, skirtų vaistiniams pašarams gaminti, duomenis apie vaistinio pašaro, pagaminto su vaistiniu premiksu, tinkamumo laiką.
46. Jei prieš skiriant galutinį produktą jį reikia rekonstituoti, būtina pateikti rekonstituoto produkto tinkamumo laiką ir atitinkamus stabilumo tyrimo duomenis.
47. Jei pirminėse pakuotėse yra daug vienkartinių dozių, turi būti pateikti produkto stabilumo duomenys po pirmo pakuotės praėmimo.
48. Jei galutinis produktas gali gesti, pareiškėjas turi tai nurodyti, pateikti gedimo produktų apibūdinimą ir analizės metodus.
49. Apibendrinime turi būti pateikti analizės duomenys, kuriais patvirtinamas siūlomas tinkamumo laikas laikant rekomenduojamomis sąlygomis, ir galutinio produkto papildomos nuorodos tinkamumo laiko pabaigoje laikant tomis pačiomis sąlygomis.
50. Turi būti pateiktas galutinio produkto maksimalus leistinas suirimo laipsnis tinkamumo laiko pabaigoje.
III SKIRSNIS
SAUGUMO IR LIKUČIŲ KIEKIŲ TYRIMAI
52. Saugumo ir likučių kiekių tyrimai turi būti atliekami pagal Geros laboratorinės praktikos taisykles (Žin., 2001, Nr. 102-3643).
53. Saugumo dokumentuose reikia nurodyti:
53.1. galimą veterinarinio vaisto toksiškumą ir jo pavojingus efektus gyvūnui, naudojant veterinarinį vaistą numatytomis sąlygomis, atsižvelgus į patologijos sunkumą;
53.2. galimus nepageidaujamus efektus žmogui, susijusius su veterinarinio vaisto likučių kiekiais ar medžiagomis, esančiomis maisto produktuose, gautuose iš gydytų gyvūnų; taip pat šių likučių įtaką perdirbant maisto produktus pramoniniu būdu;
53.3. pavojų žmogui, kuris gali kilti dėl sąlyčio su veterinariniu vaistu, pvz., aplikuojant veterinarinį vaistą gyvūnui;
54. Visi pateikti rezultatai turi būti patikimi ir apibendrinti. Duomenims pagrįsti taikomi matematiniai ir statistiniai skaičiavimai nustatant tinkamus eksperimentinius metodus ir rezultatų įvertinimą.
56. Jei pagalbinė medžiaga naudojama pirmą kartą farmacijos praktikoje, ji yra laikoma veikliąja medžiaga ir jai keliami tie patys reikalavimai, kaip ir veikliajai medžiagai.
57. Farmakologinių tyrimų duomenys su laboratoriniais gyvūnais ir gyvūnais, kuriems veterinarinis vaistas bus skiriamas, turi būti pateikti ketvirtojoje sąrankos dalyje.
58. Farmakologiniai duomenys gali būti naudojami apibūdinant toksikologinius efektus. Farmakologiniai efektai, nesant veterinarinio vaisto toksinio poveikio ar skiriant jį dozėmis, mažesnėmis nei toksinė, turi būti nurodyti pateikiant veterinarinio vaisto saugumo duomenis.
59. Toksiškumo tyrimai skiriant vieną dozę gali būti panaudoti numatant:
60. Toksiškumo tyrimų duomenys skiriant vieną dozę turi paaiškinti medžiagos ūmų toksiškumą ir laiko trukmę iki toksiškumo požymių pasirodymo, ir remisiją.
61. Toksiškumo tyrimai turi būti atliekami mažiausiai su dviem žinduolių rūšimis. Viena žinduolių rūšis gali būti, jei įmanoma, keičiama ta gyvūnų rūšimi, kuriai veterinarinis vaistas bus naudojamas. Turi būti taikomi du skirtingi skyrimo būdai, vienas iš jų turi būti identiškas ar panašus į numatomą taikyti gyvūnams, kuriems veterinarinis vaistas skirtas. Jei numatoma, kad žmogus gali gauti pakankamą veterinarinio vaisto kiekį, pvz., įkvėpti ar per odą, tokie patekimo būdai taip pat turi būti ištirti.
62. Norint sumažinti naudojamų gyvūnų skaičių ir jų kančias nustatant vienos dozės toksiškumą, stengiamasi kurti naujus tyrimo metodus. Atlikti pagal šiuos naujus metodus tyrimai yra priimtini, jei nauji metodai yra tinkamai pagrįsti, o tyrimai atlikti pagal tarptautiniu mastu pripažintas taisykles.
63. Toksiškumo tyrimų naudojant pakartotines dozes tikslas – paaiškinti aktyvios medžiagos poveikį funkciniams ir/ar anatominiams – patologiniams pakitimams, atsiradusiems dėl aktyvios ar aktyvių medžiagų veikimo, ir nustatyti šių pažeidimų pobūdį, priklausantį nuo dozavimo.
64. Tais atvejais, kai medžiaga ar veterinarinis vaistas išimtinai skirti ne produkcijos gyvūnams, pakanka atlikti daugkartinės dozės toksiškumo tyrimus su laboratoriniais gyvūnais. Šis tyrimas gali būti pakeistas tyrimais su gyvūnais, kuriems veterinarinis vaistas skirtas. Dažnumo ir aplikacijos būdo parinkimas, taip pat trukmė turi atitikti veterinariniam vaistui siūlomas klinikinio naudojimo sąlygas. Tyrėjas turi motyvuoti laukiamus rezultatus, tyrimo trukmę ir pasirinktas dozes.
65. Tais atvejais, kai medžiaga ar veterinarinis vaistas skirti tik produkcijos gyvūnams, reikia atlikti daugkartinės dozės toksiškumo tyrimus mažiausiai su dviem gyvūnų rūšimis, iš kurių viena neturi būti graužikai. Tyrėjas turi motyvuoti rūšių pasirinkimą, remdamasis mokslinėmis žiniomis apie produkto metabolizmą gyvūno ir žmogaus organizme. Tirti skirtos medžiagos turi būti suduodamos į vidų. Tyrimo trukmė – ne mažiau kaip 90 dienų. Tyrėjas turi aiškiai pagrįsti naudojimo būdo, trukmės ir dažnumo pasirinkimą.
66. Maksimali pasirinkta dozė turėtų sukelti kenksmingą poveikį. Minimali pasirinkta dozė neturi sukelti jokių toksiškumo požymių.
67. Toksiniai reiškiniai įvertinami tiriant gyvūnų elgseną, augimą, kraujo sudėtį ir atliekant funkcinius tyrimus, ypač susijusius su ekskrecijos organais, taip pat remiantis skrodimo duomenimis, papildytais histologiniais tyrimais. Kiekvieno pobūdžio tyrimai yra pasirenkami, atsižvelgus į naudojamų gyvūnų rūšį ir mokslo žinias.
68. Tais atvejais, kai derinamos kelios jau žinomos medžiagos, tirtos pagal šiuos reikalavimus, pakartotinių dozių tyrimas, tyrėjui pagrindus, gali būti adekvačiai supaprastintas, išskyrus tuos atvejus, kai ūmaus ar poūmio tyrimų duomenys parodė potencializacijos ar naujų toksikologinių efektų pasireiškimo faktus.
69. Reikia pateikti gyvūnų, kuriems buvo skirtas veterinarinis vaistas, visų stebėtų netoleravimo reiškinių detalų aprašymą pagal likučių kiekių reikalavimus. Atlikti tyrimai, naudotos dozės, dėl kurių pasireiškė netolerancija, gyvūnų rūšys ir linijos (variantai, padermės) turi būti identifikuoti. Bet koks nenumatytas fiziologinis pažeidimas turi būti detaliai aprašytas.
70. Įtakos reprodukcijai tyrimų tikslas – nustatyti galimus patino ar patelės reprodukcijos funkcijos pažeidimus ar nepageidaujamus reiškinius, kilusius dėl tiriamo veterinarinio vaisto ar medžiagos:
70.1. tiriant veterinarinio vaisto ar medžiagos poveikį produkcijos gyvūnams, įtakos reprodukcijai tyrimai turi būti atliekami mažiausiai su viena graužikų rūšimi ir apimti mažiausiai dvi kartas (generacijas); medžiaga ar veterinarinis vaistas turi būti aplikuojamas patinams ir patelėms nustatytais laiko tarpais prieš apsivaisinimą; skiriama iki F2 kartos nujunkymo; reikėtų skirti mažiausiai 3 skirtingas dozes: didžiausia dozė turėtų sukelti nepageidautinų reiškinių, mažiausia dozė neturi sukelti jokių toksiškumo požymių;
71. Tiriant veterinarinio vaisto ar medžiagos poveikį produkcijos gyvūnams, turi būti nustatomas embriotoksinis/fetotoksinis, įskaitant teratogenį, poveikis. Tyrimai turi būti atliekami mažiausiai su dviem žinduolių rūšimis: graužikais ir triušiais. Tyrimų detalės (gyvūnų skaičius, dozės, skyrimo dažnumas ir rezultatų vertinimo kriterijai) priklauso nuo registravimo metu esančių mokslo pasiekimų ir statistinio pateiktų duomenų patikimumo. Tiriant graužikus galima kartu tirti poveikį reprodukcijai.
72. Tiriant veterinarinio vaisto ar medžiagos poveikį ne produkcijos gyvūnams, turi būti nustatomas embriotoksinis/fetotoksinis, įskaitant teratogenį, poveikis mažiausiai vienai gyvūnų rūšiai, kuria gali būti gyvūnai, kuriems skirtas veterinarinis vaistas.
73. Mutageniškumo tyrimas skirtas įvertinti, ar produktas sukelia pažeidimų, kurie gali būti perduoti ląstelių genetinėmis medžiagomis:
73.1. reikia įvertinti visų naujų medžiagų, kurios bus naudojamos veterinariniams vaistams, galimas mutageniškas savybes;
74. Reikia atlikti medžiagų, su kuriomis kontaktuoja žmogus, kancerogeniškumo tyrimus, jeigu:
75. Tais atvejais, kai veterinarinis vaistas skirtas išoriniam (vietiniam) naudojimui, jo rezorbcija turi būti tiriama su gyvūnais, kuriems veterinarinis vaistas skirtas. Jei įrodoma, kad rezorbcija yra nežymi, pakartotinių dozių toksiškumo, toksiškumo reprodukcijos funkcijoms ir kancerogeniškumo tyrimai gali būti neatliekami, išskyrus tuos atvejus, kai:
75.1. naudojimo sąlygose numatyta, kad veterinarinis vaistas gali patekti į vidų (pvz., gali būti nulaižytas);
76. Jei atliekant pakartotinės dozės toksiškumo tyrimus su gyvūnais rezultatai rodo svorio ir /ar limfinių organų histologinių ir limfinių ląstelių (kaulų čiulpų ar periferinio kraujo leukocitų) pakitimų, tyrėjas būtinai turi atlikti papildomus tyrimus dėl produkto įtakos imuninei sistemai (imunotoksiškumas).
77. Imunotoksiškumo tyrimai ir rezultatų vertinimas turi atitikti registravimo metu esantį mokslo pažinimo lygį.
78. Reikia ištirti antimikrobinį produktą, kurio likučiai gali turėti sąlytį ir veikti žmogaus žarnyno mikroflorą, remiantis registravimo metu esančiu mokslo pažinimo lygiu.
79. Atskirais atvejais būtina atlikti tyrimus, kuriais nustatoma, ar veterinarinio vaisto likučiai nekenkia pramoniniu būdu perdirbamoms maisto žaliavoms.
80. Pateiktuose duomenyse turi būti nurodyta, ar veterinarinio vaisto sudedamosios dalys nevartojamos kaip vaistai medicinoje. Jei vartojamos – visi nustatyti efektai (įskaitant šalutinius poveikius) žmogui ir jų priežastys turi būti nurodyti, jei šie duomenys gali būti svarbūs vertinant veterinarinį vaistą, prireikus remiamasi tyrimais ar bibliografiniais duomenimis. Jei medžiagos nevartojamos kaip vaistai medicinoje, reikia nurodyti, dėl kokių priežasčių.
81. Prašant registruoti, būtina atlikti visų veterinarinių vaistų ekotoksiškumo (poveikio aplinkai) tyrimus.
82. Ekotoksiškumas vertinamas dviem etapais:
82.1. pirmojo etapo metu tyrėjas turi įvertinti galimą produkto, jo veikliųjų medžiagų ar metabolitų sąlytį (galimą ekspoziciją) su aplinka, remdamasis:
82.1.1. gyvūnų rūšimi, kuriai veterinarinis vaistas skirtas, ir naudojimo sąlygomis (pvz., individualus ar grupinis gydymas),
82.1.3. numatoma produkto, jo veikliųjų medžiagų ar metabolitų ekskrecija iš gydytų gyvūnų į aplinką, jų išlikimu išskyrose,
82.2. antrojo etapo metu tyrėjas turi, jei būtina, atlikti papildomus specifinius tyrimus dėl produkto poveikio ypatingoms (išskirtinėms) ekosistemoms, remdamasis produkto pasiskirstymu (pasklidimu) ir ekspozicijos trukme aplinkoje, taip pat pateikti duomenis apie produkto fizines, chemines, farmakologines ir/ar toksikologines savybes, nustatytas kitais tyrimais;
82.3. jei reikia, atliekami papildomi tyrimai dėl:
83. Atliktų tyrimų skaičius, tipas ir vertinimo kriterijai priklauso nuo dokumentacijos pateikimo metu esančio mokslo pažinimo lygio.
84. Sąrankos dalyje apie saugumą turi būti:
84.2. detalus tiriamosios medžiagos aprašymas, kuriame turi būti pateikta:
84.3. detalus tyrimų planas, pateisinantis galimus kai kuriuos neatliktus anksčiau numatytus tyrimus, taikytų metodų, naudotos įrangos ir priemonių aprašymas, kuriame detaliai nurodyta gyvūnų rūšis, veislė ir linija, jei įmanoma, skaičius, laikymo ir šėrimo sąlygos, ar juose nėra specifinių patogeninių mikroorganizmų (SPF);
84.4. visi gauti palankūs ar nepalankūs rezultatai; detalūs originalūs duomenys pateikiami tokiu būdu, kad būtų galima kritiškai įvertinti rezultatus nepriklausomai nuo autoriaus pateiktų interpretacijų; aiškinant rezultatus galima pateikti iliustracijas;
84.6. objektyvus rezultatų aptarimas, kuriame turi būti apibendrintas veterinarinio vaisto saugumas, remiantis saugumo ribomis, nustatytomis su tiriamais ir paskirties gyvūnais, taip pat galimas šalutinis poveikis, naudojimo platuma, veikliosios dozės ir galimi nesuderinamumai;
84.7. detalus aprašymas ir išsamus rezultatų aptarimas apie likučių kiekių maisto produktuose tyrimų rezultatus ir jų svarbą įvertinant galimą pavojingumą žmogui; šis aptarimas turi būti papildytas garantija, kad nėra jokio pavojaus žmogui, taikant tarptautinius pripažintus duomenis, pvz.: efekto (poveikio) gyvūnui nesukelianti dozė ir pasiūlymai dėl saugumo faktorių, priimtinos paros dozės;
84.8. detalus aptarimas visų galimų pavojų, kurie gali kilti žmonėms, ruošiantiems ir skiriantiems veterinarinį vaistą gyvūnams, pateikti pripažinti siūlymai, kaip šiuos pavojus sumažinti;
84.9. detalus aptarimas visų galimų pavojų, kurie gali kilti aplinkai, naudojant veterinarinį vaistą nustatytomis sąlygomis, ir pateikti pripažinti siūlymai, kaip šiuos pavojus sumažinti;
84.10. visi būtini duomenys, kad veterinarijos gydytojai įvertintų produkto naudingumą; aptarimas papildomas numatant šalutinius poveikius ir paskirties gyvūnų įmanomų ūmių intoksikacijų gydymo galimybes;
85. Likučių tyrimo tikslas – nustatyti, ar likučiai lieka maiste, kilusiame iš gydytų gyvūnų, o esant teigiamam atsakymui – kokiais kiekiais ir kokiomis sąlygomis; nustatyti karencijos laiką, kurio būtina laikytis norint išvengti bet kokios rizikos žmonių sveikatai ir/ar trukdymų (technologinio proceso pažeidimų) perdirbant maisto produktus.
86. Norint įvertinti likučių keliamą pavojų, reikia ištirti, ar jų yra naudojant pagal numatytas rekomenduotas sąlygas gydytuose gyvūnuose, ir nustatyti jų poveikį.
87. Veterinarinių vaistų, skirtų produkcijos gyvūnams, dokumentacijoje apie likučius turi būti tokie duomenys:
87.1. kokiais kiekiais ir kiek laiko veterinarinio vaisto likučiai išlieka gydytų gyvūnų audiniuose ar iš jų gautuose gyvūniniuose produktuose;
87.2. realus karencijos laikas, kurio turi būti laikomasi ūkio sąlygomis, kad būtų išvengta rizikos gyvūninį maistą vartojančių žmonių sveikatai ar trukdymų (technologinio proceso pažeidimų) perdirbant maisto produktus;
88. Veterinarinio vaisto likučių farmakokinetikos (absorbcijos, pasiskirstymo, biotransformacijos, išskyrimo) nustatymo tikslas – įvertinti veterinarinio vaisto absorbciją, pasiskirstymą, biotransformaciją ir išskyrimą iš paskirties gyvūno organizmo:
88.1. galutinis produktas ar ekvivalentiškas biologiniu požiūriu preparatas turi būti aplikuojamas paskirties gyvūnui maksimalia rekomenduojama doze;
88.2. detaliai aprašoma veterinarinio vaisto absorbcija, atsižvelgus į naudojimo būdą; jei buvo įrodyta, kad vietiniam naudojimui skirtų produktų rezorbcija yra nežymi, papildomų likučių tyrimų nereikalaujama;
88.3. turi būti detaliai aprašytas veterinarinio vaisto pasiskirstymas paskirties gyvūno organizme, galimybė jungtis su plazmos proteinais, perėjimas į pieną ar kiaušinius, taip pat ištirtas lipofilinių medžiagų kaupimasis;
89. Tiriant likučių išnykimą, nustatomas likučių išsiskyrimo iš paskirties gyvūno greitis po paskutinės veterinarinio vaisto dozės, kuriuo remiantis nustatomas karencijos laikas. Likučių kiekis turi būti nustatinėjamas įvairiais laiko intervalais po paskutinio veterinarinio vaisto skyrimo tiriamam gyvūnui, taikant atitinkamus fizinius, cheminius ar biologinius metodus. Turi būti nurodoma tyrimo eiga, taip pat atliktas tyrimo patikimumas ir jautrumas.
90. Reikia aprašyti tyrimo procedūras, kurias būtų galima taikyti atliekant rutininius tyrimus, o nustačius jautrumo laipsnį būtų galima aptikti leistų likučių kiekio viršijimą.
91. Siūlomas analizės metodas turi būti detaliai aprašytas, patikrintas ir pakankamai paprastas, kad būtų galima taikyti kasdieninėje praktikoje. Turi būti pateiktos tokios metodo charakteristikos:
92. Gerai pagrįstas siūlomas analizės metodas turi būti įvertintas remiantis dokumentacijos pateikimo metu esančiu mokslo pažinimo lygiu.
93. Sąrankoje ir dokumentacijoje apie likučius turi būti:
93.2. detalus veterinarinio vaisto aprašymas, kuriame nurodyta:
93.3. detalus tyrimų protokolas, kuriame grindžiamas bet koks anksčiau numatyto tyrimo neatlikimas, pateikiamas metodų, aparatūros ir įrangos aprašymas, detaliai aprašoma gyvūnų rūšis, veislė ir padermė, jei įmanoma, skaičius, laikymo ir šėrimo sąlygos;
93.4. bet kokie gauti teigiami ar neigiami rezultatai; detalūs originalūs duomenys pateikiami tokiu būdu, kad būtų galima kritiškai įvertinti rezultatus, nepaisant autoriaus pateiktų interpretacijų; rezultatai gali būti papildyti iliustracijomis;
93.6. objektyvus gautų rezultatų aptarimas, pasiūlymai dėl veikliosios medžiagos, esančios produkte, likučių, patikslinant likutį žymiklį („marker“) ir audinius, kuriuose jie kaupiasi; kituose pasiūlymuose turi būti nurodytas karencijos laikas garantuojant, kad gyvūniniuose produktuose, gautuose iš gydytų gyvūnų, nėra likučių, galinčių kelti pavojų žmonių sveikatai;
IV SKIRSNIS
IKIKLINIKINIAI IR KLINIKINIAI TYRIMAI
94. Ikiklinikinių tyrimų tikslas – nustatyti farmakologinį aktyvumą ir veterinarinio vaisto toleranciją.
95. Ikiklinikinis farmakodinamikos tyrimas turi būti atliekamas pagal du skirtingus principus:
95.1. būtina pateikti adekvatų veikimo mechanizmą ir farmakologinius efektus, rezultatus išreiškiant kiekybine forma (dozės-efekto, laiko-efekto kreivės ar kita), ir kiek įmanoma palyginti su veikliąja medžiaga, kurios aktyvumas yra gerai žinomas; nustačius, kad veiklioji medžiaga yra efektyvesnė, turi būti įrodytas skirtumas ir pateiktas statistinis patikimumas;
96. Tyrėjui reikia ištirti naudojimo būdo, sudėties įtaką veikliosios medžiagos farmakologiniam efektyvumui.
97. Tyrimai turi būti detalesni, jei rekomenduojama dozė yra artima tokiai dozei, kuri gali sukelti šalutinių poveikių.
98. Tyrimų technika, jei ji yra neįprasta, turi būti aprašyta taip, kad ją būtų galima pakartoti, o tyrėjas turi įrodyti jos patikimumą. Tyrimo duomenis reikia pateikti aiškiai, o kai kuriems tyrimams pateikti ir statistinio patikimumo duomenis.
99. Bet koks kiekybinis efektų pasikeitimas dėl pakartotinio veterinarinio vaisto skyrimo turi būti aprašytas.
100. Veterinarinių vaistų deriniai ruošiami dėl farmakologinių ar klinikinių priežasčių. Ruošiant tokius derinius dėl farmakologinių priežasčių, farmakodinaminiais ir/ar farmakokinetiniais tyrimais turi būti paaiškinta paties derinio sąveika ir kodėl ji rekomenduojama klinikiniam naudojimui. Ruošiant derinius dėl klinikinių priežasčių, derinimas turi būti moksliškai patvirtintas, nustačius, ar derinio poveikis gali būti nustatomas gyvūnui ir ar galima minimaliai kontroliuoti nepageidaujamų reiškinių įtaką. Jei derinyje yra visiškai nauja aktyvioji medžiaga, ji turi būti preliminariai detaliai ištirta.
102. Farmakokinetiniais tyrimais įvertinami fundamentalūs parametrai, pvz.: organizmo išsivalymas, pasiskirstymo tūris ar tūriai, vidutinis išlikimo laikas ir pan.; šie parametrai naudojami tiriant ryšį tarp veterinarinio vaisto skyrimo, koncentracijos plazmoje, audiniuose ir farmakologinių, terapinių ar toksinių efektų.
103. Farmakokinetinius tyrimus būtina atlikti su gyvūnų rūšimi, kuriai veterinarinis vaistas skirtas. Šie tyrimų duomenys turi padėti nustatyti veterinarinio vaisto skyrimo režimą (skyrimo vietą ir būdą, dozavimą, dažnumą, skyrimų skaičių ir pan.) ir jį pritaikyti pagal tam tikrus populiacijos parametrus (pvz.: amžių, ligą).
104. Naujų veikliųjų medžiagų derinių atvejais, kai veikliosios medžiagos yra žinomos ir ištirtos pagal šiuos reikalavimus, farmakokinetinių tyrimų nereikalaujama, jei veikliųjų medžiagų skyrimas kartu nekeičia jų farmakokinetinių savybių ir yra įrodytas.
105. Reikia įvertinti biologinį įsisavinamumą, norint nustatyti biologinį ekvivalentiškumą:
106. Veterinarinio vaisto tolerancijos tyrimas turi būti atliekamas su visomis gyvūnų rūšimis, kurioms jis skirtas. Tyrimo tikslas – nustatyti pakankamai plačią toleruojamą dozę, adekvataus saugumo ribas ir klinikinius netoleravimo požymius, skiriant rekomenduojamu būdu, stengiantis, kai yra įmanoma, didinti terapinę dozę ir/ar gydymo trukmę. Tyrimų protokole turi būti kuo daugiau duomenų apie laukiamus farmakologinius efektus ir nepageidaujamus šalutinius poveikius, kurie vertinami atsižvelgus į tiriamųjų gyvūnų vertę, kuri gali būti labai didelė. Tolerancijos tyrimų metu veterinarinis vaistas turi būti skiriamas mažiausiai vienu iš rekomenduojamų skyrimo būdų.
107. Reikia pateikti duomenis apie atsparių (rezistentiškų) organizmų atsiradimą gydant gyvūnus, sergančius infekcinėmis ar parazitinėmis ligomis, ir profilaktiškai.
108. Klinikiniais tyrimais turi būti patvirtintas (ar įrodytas) veterinarinio vaisto terapinis efektas, patikslintos jo indikacijos ir kontraindikacijos, priklausančios nuo rūšies, amžiaus, naudojimo ypatumų, patikslintas galimas šalutinis poveikis ir veterinarinio vaisto nepavojingumas naudojant normaliomis sąlygomis.
109. Klinikiniai tyrimai turi būti atliekami naudojant kontrolinius gyvūnus (kontroliniai klinikiniai tyrimai). Reikia palyginti terapinį efektą, gautą naudojant placebo, ar gyvūnus be gydymo ir/ar su jau naudojamu veterinariniu vaistu, kurio terapinis efektyvumas yra žinomas. Turi būti pateikti visi gauti teigiami ar neigiami rezultatai.
110. Turi būti pateikti metodai, taikyti nustatant diagnozę. Rezultatai turi būti pateikti kiekybiniais ar konvenciniais (sutartiniais) klinikiniais rodikliais. Turi būti taikomi tinkami statistinio apdorojimo metodai, kurie turi būti patvirtinti.
111. Analizuojant veterinarinį vaistą, skirtą zootechniniams rezultatams gerinti, ypatingas dėmesys turi būti skirtas:
111.2. gyvūninio produkto kokybei (organoleptinei (juslinei), maistinei, higieninei ir technologinei kokybei);
113. Kai kurioms terapinėms indikacijoms pareiškėjas gali nepateikti papildomų duomenų apie terapinį efektą, nes:
113.1. veterinarinio vaisto indikacijos pasitaiko taip retai, kad pareiškėjas negali tinkamai pateikti išsamių duomenų;
113.2. dėl mokslo žinių lygio neįmanoma pateikti išsamių duomenų, todėl veterinarinis vaistas gali būti registruojamas tik tokiomis sąlygomis:
113.2.1. turi būti išduodamas tik su veterinarijos gydytojo receptu ir tam tikrais atvejais jis naudojamas esant griežtai veterinarinei kontrolei,
114. Visi klinikiniai tyrimai turi būti atlikti laikantis detalaus tyrimo plano. Šis planas turi būti pateiktas raštu prieš pradedant tyrimus. Gyvūnų, naudojamų tyrimams, gerovė turi būti veterinarinės kontrolės objektas, į kurį būtina atsižvelgti ruošiant tyrimo planą, taip pat jį vykdant.
115. Būtina iš anksto raštu pateikti procedūras, jas patvirtinti LVVPI ir sistemingai taikyti organizuojant, atliekant tyrimus, renkant duomenis, apibendrinant klinikinius tyrimus.
116. Prieš tyrimų pradžią turi būti gautas naudojamų gyvūnų savininko nustatytos formos rašytinis sutikimas. Gyvūno savininkas turi gauti raštu informaciją apie galimas pasekmes, atliekant tyrimą su gyvūnu, ypač apie galimybę vėliau gyvūną eliminuoti ar imti iš gyvūno gyvūninius produktus. Šio dokumento kopija su gyvūno savininko parašu ir data turi būti pridėta prie tyrimo dokumentų.
117. Jei tyrimas atliekamas ne „akluoju“ būdu, reikalavimai dėl veterinarinių vaistų ženklinimo taikomi ir tiriamiems preparatams. Visais atvejais etiketėje turi būti aiškiai, įskaitomai ir nenutrinamai nurodyta „Tik klinikiniams tyrimams“.
118. Duomenys apie veterinarinio vaisto efektyvumą (ikiklinikiniai ir klinikiniai) turi būti įvardyti įvade, kuriame būtų galima susipažinti su objektu (tema) ir visais naudingais bibliografiniais duomenimis.
119. Visi ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų dokumentai turi būti pakankamai detalūs, kad būtų galima objektyviai įvertinti prašymą registruoti. Privalo būti pateikti visi tyrimai – palankūs ir nepalankūs.
120. Pagal galimybes reikia pateikti duomenis apie tokių ikiklinikinių tyrimų rezultatus:
121. Ikiklinikinius tyrimus turi sudaryti tokios dalys:
121.2. detalus tyrimo planas, kuriame būtų aprašyti taikyti metodai, naudota aparatūra ir priemonės, nurodyta gyvūnų rūšis, amžius, svoris, lytis, veislė ar padermė, identifikavimas (numeracija), dozė, skyrimo būdas, taip pat skyrimo planas;
121.4. objektyvus duomenų aptarimas, kuris turi baigtis išvadomis apie veterinarinio vaisto nekenksmingumą ir efektyvumą.
122. Kiekvieno tyrėjo klinikiniai duomenys turi būti įforminti klinikinių stebėjimų blankuose: individualiuose, atliekant individualų gydymą, ir bendro pobūdžio, atliekant grupinį gydymą.
123. Pateikiami klinikinio tyrimo duomenys išdėstomi taip:
123.3. tyrimų protokolo detalus aprašymas, kuriame turi būti aprašyti taikyti metodai, taip pat atsitiktiniai ir „aklieji“ metodai, nurodant skyrimo būdą, skyrimo planą, dozavimą, naudotų gyvūnų identifikavimą, rūšį, veislę ar liniją, amžių, svorį, lytį ir fiziologinę būklę;
123.4. auginimo būdas ir šėrimas, nurodant pašarų kilmę ir sudėtį, taip pat visų pašarinių priedų kiekį;
123.7. ligos požymiai ir ligos sunkumas, jei įmanoma, sąlyginiais kriterijais (kryžiaus sistema ir t. t.);
123.9. veterinarinio vaisto dozavimas, skyrimo būdas ir dažnumas, jei reikia, saugumo priemonės, kurių buvo imtasi jį skiriant (švirkštimo trukmė ir t. t.);
123.11. bet kokie duomenys apie kitus vaistus, kurie galėjo būti skiriami tyrimo periodo pradžioje kartu su tiriamuoju veterinariniu vaistu, ir nustatytas sąveikas;
123.12. visi klinikinių tyrimų rezultatai (įskaitant nepalankius ir neigiamus) pateikiant išsamų klinikinių stebėjimų aprašymą ir objektyvių testų rezultatus (laboratoriniai tyrimai, funkciniai tyrimai), kurie yra būtini įvertinant preparatą, nurodyti taikyti metodai, taip pat stebėtų nuokrypių patikimumas (pvz.: metodo įvairavimas, individualus įvairavimas, medikacijos įtaka); neužtenka pateikti tik farmakodinaminio efekto darant išvadas apie galimą terapinį efektą;
123.13. visus duomenis apie konstatuotus nelauktus (netikėtus) efektus, jiems pašalinti taikytas priemones; jei įmanoma, turi būti ištirtas priežasties ir efekto ryšys;
123.15. įtaka gyvūniniams produktams, gautiems iš gydytų gyvūnų, ypač tuo atveju, jei veterinarinis vaistas skirtas zootechniniams rezultatams gerinti;
123.16. išvada apie kiekvieną individualų atvejį, o taikius grupinį gydymą – apie kiekvieną kolektyvinį atvejį.
124. Registruotojas turi imtis visų būtinų priemonių, kad originalūs pirminiai dokumentai, kuriuose yra pateikti duomenys, būtų saugomi mažiausiai 5 metus po veterinarinio vaisto registracijos pabaigos.
125. Klinikinių tyrimų santraukoje ir išvadose turi būti apibendrinti tyrimai ir jų rezultatai, nurodyta:
125.1. kontrolinių gyvūnų skaičius, individualiai ar grupėmis gydytų gyvūnų skaičius, pasiskirstymas pagal rūšį, veislę ar liniją, amžių ir lytį;
125.2. gyvūnų skaičius, su kuriais tyrimas buvo nutrauktas prieš laiką, taip pat šio nutraukimo priežastys;
125.3. patikslinimas, ar kontroliniai gyvūnai:
125.5. stebėjimo rezultatai dėl įtakos zootechniniams rezultatams (pvz.: dėslumui, laktacijai, vaisingumui ir pašarų kokybei);
125.6. duomenys apie individus, kuriems dėl amžiaus, auginimo ar šėrimo metodo, jų paskirties, fiziologinės būklės ar patologijos gali padidėti rizika;
126. Pabaigoje tyrėjas turi pateikti bendras išvadas, apibūdinti nustatytą veterinarinio vaisto nekenksmingumą numatytomis naudojimo sąlygomis, terapinį efektyvumą, nurodyti naudingus patikslinimus indikacijose ir kontraindikacijose, dozavimą, vidutinį gydymo laiką, taip pat ginčytinu atveju nustatytas sąveikas su kitais vaistais ar pašarų priedais, saugumo priemones naudojimo metu ir perdozavimo klinikinius požymius.
127. Tyrėjas turi pateikti išvadas apie specializuotų veterinarinių vaistų derinių nekenksmingumą ir efektyvumą, palyginti duomenis skiriant veikliąsias medžiagas atskirai.
128. Galutinėje eksperto ataskaitoje turi būti detali kritinė visų ikiklinikinių ir klinikinių tyrimų duomenų analizė, atlikta remiantis dokumentų pateikimo metu esančiu mokslo pažinimo lygiu, ir pridėtas detalus visų kontrolinių rezultatų ir tyrimų apibendrinimas bei išsamūs bibliografiniai duomenys.
III SKYRIUS
REIKALAVIMAI veterinariniams IMUNOLOGINIAMS vaistAMS IR SĄRANKOS RENGIMAS
129. Šio skyriaus reikalavimai turi būti taikomi nepažeidžiant Europos Sąjungos teisės aktų dėl ligų kontrolės ir likvidavimo nurodymų.
I SKIRSNIS
SĄRANKOS santrauka
130. Administracinių duomenų dalyje pateikiami:
130.1. norimo registruoti veterinarinio imunologinio vaisto pavadinimas arba į jį įeinančios vienos ar kelių veikliųjų medžiagų pavadinimai, taip pat kiekis (dozė), forma, skyrimo būdas ir galutinio produkto, skirto parduoti, išvaizdos aprašymas;
130.2. pareiškėjo duomenys (pavadinimas), adresas ir vieno ar kelių gamintojų ar vietų, susijusių su įvairiomis gaminimo stadijomis (įskaitant galutinio produkto ir žaliavos (-ų) gamintoją), adresai, prireikus – importuotojo pavadinimas ir adresas;
132. Turi būti pateikti du veterinarinio imunologinio vaisto pavyzdžiai ar prekybiniai modeliai ir naudojimo instrukcija.
133. Turi būti pateiktos ekspertų ataskaitos apie pateiktą analitinę, toksikologinę, farmakologinę, likučių kiekių ir klinikinių tyrimų dokumentaciją.
134. Kiekvienoje ataskaitoje turi būti pateikiamas atliktų pagal reikalavimus įvairių tyrimų kritinis įvertinimas. Ekspertas turi pateikti savo nuomonę apie pateikto veterinarinio imunologinio vaisto kokybės, nekenksmingumo ir efektyvumo garantijų pakankamumą. Paprasto faktų sąvado nepakanka.
135. Visi svarbūs duomenys turi būti surašyti ataskaitos prieduose ir, jei galima, pateikti lentelių ir grafikų forma. Ekspertų ataskaitoje turi būti tiksliai pateikiamos nuorodos į pagrindinę dokumentaciją.
136. Kiekvieną ataskaitą turi rašyti kvalifikuotas ir patyręs asmuo. Ataskaitos pabaigoje ekspertas nurodo surašymo datą ir pasirašo, o prie ataskaitos prideda gyvenimo ir veiklos aprašymą, kuriame trumpai aprašo išsilavinimą, gautus diplomus ir profesinę veiklą, taip pat nurodo ryšius su pareiškėju.
II SKIRSNIS
analitiniai (fiziniai-cheminiai, biologiniai ar mikrobiologiniai) tyrimai
137. Visų tyrimų metodai turi atitikti mokslo pažinimo lygį, esantį sąrankos pateikimo metu, ir turi būti patvirtinti (validuoti). Privalo būti pateikti validavimo rezultatai.
138. Analizės metodas ar metodai turi būti detalizuoti, kad juos būtų galima pakartoti, reikalaujant kompetentingoms institucijoms. Turi būti pakankamai tiksliai aprašyta speciali įranga, kuri galėjo būti naudojama, bei pateikta jos schema. Jei būtina, pateikiama laboratorinių reagentų sudėtis, papildyta jų paruošimo metodais. Analizės metodų, kurie aprašyti Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje, aprašymas gali būti praleistas, bet turi būti pateiktos atitinkamo farmakopėjos straipsnio nuorodos.
139. Pateikiant veterinarinio imunologinio vaisto kokybinę sudėtį, išvardijama ar aprašoma:
139.3. pagalbinės medžiagos, nepaisant jų kilmės ir naudojamo kiekio, įskaitant konservantus, stabilizatorius, emulsiklius, dažus, skonį ir kvapą suteikiančias medžiagas, žymiklius ir pan.;
140. 139 punkto duomenys turi būti papildomi duomenimis apie pirminę pakuotę ir jos uždarymo būdą, priedus, su kuriais veterinarinis imunologinis vaistas bus naudojamas ir kurie bus pateikiami su juo.
141. Terminai, vartojami aprašant sudedamąsias veterinarinio imunologinio vaisto dalis:
141.1. aprašant produktus, nurodytus Ph. Eur. ar galiojančioje farmakopėjoje, nurodomas pagrindinis monografijos pavadinimas ir pateikiamos farmakopėjos nuorodos;
141.2. aprašant kitus produktus – vartojamas bendrinis tarptautinis pavadinimas, rekomenduotas PSO, prie kurio gali būti pridėtas kitas bendrinis pavadinimas arba tikslus mokslinis pavadinimas; produktai, kurie neturi bendrinio tarptautinio ar tikslaus mokslinio pavadinimo, apibūdinami pagal kilmę ir gavimo būdą, papildomi kitais galinčiais būti naudingais duomenimis;
142. Pateikiant veterinarinio imunologinio vaisto veikliųjų dalių kiekybinę sudėtį, kiekvienai jų reikia nurodyti, jei įmanoma, organizmų skaičių, specifinių baltymų kiekį ar svorį, tarptautinių ar biologinių vienetų skaičių matavimo vienete arba tūrio vienete, o adjuvantui ir pagalbinėms medžiagoms – kiekvieno svorį ar tūrį.
144. Kai tokių vienetų nėra, medžiagos biologinis veikimas turi būti apibrėžtas nedviprasmiškai, pvz., nurodant imunologinį efektą, kuriuo remiasi dozės nustatymo metodas.
145. Būtina pateikti ir pagrįsti moksliniais duomenimis, kodėl parinkta tokia veterinarinio imunologinio vaisto sudėtis, priedai ir pakuotė. Turi būti nurodyti ir pateisinti galimi nuokrypiai gamybos metu. Reikia įrodyti konservantų efektyvumą.
146. Gamybos būdo aprašymas, pridėtas prie prašymo registruoti, turi suteikti pakankamai informacijos apie atliktas operacijas. Jame turi būti pateikta:
146.1. įvairių gamybos etapų (įskaitant gryninimą) nurodymas, kad būtų galima spręsti apie galimybę tiksliai pakartoti gamybos procedūrą ir galutinio produkto galimą sukelti riziką ar šalutinį poveikį, pvz., mikrobiologinį užterštumą;
146.2. gaminant nenutrūkstančiu procesu, visa informacija, iš kurios galima spręsti apie galutinio produkto homogeniškumą;
147. Žaliavomis vadinami visi komponentai, naudojami veterinariniam imunologiniam vaistui gaminti. Kultūrų terpės, naudojamos veikliosios medžiagos gamybai, yra laikomos viena žaliava.
148. Jei veiklioji medžiaga neaprašyta Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje arba veiklioji medžiaga aprašyta Ph. Eur. ar kitoje galiojančioje farmakopėjoje, bet pagaminta metodu, dėl kurio gali atsirasti pašalinių priemaišų, kurios nėra nurodytos minėtose farmakopėjose, ir negalima adekvačiai kontroliuoti jų kokybės, ir jei veiklioji medžiaga pagaminta kito asmens nei pareiškėjas, pareiškėjas turi pareikalauti, kad būtų detaliai aprašyta gamyba, kokybės kontrolė gamybos metu ir proceso patikimumas, kad būtų galima prisiimti atsakomybę dėl veterinarinio imunologinio vaisto. Gamintojas turi raštu įsipareigoti garantuoti ir išlaikyti gaminamų partijų vienodumą ir nekeisti gamybos būdo ar specifikacijų, neinformuodamas pareiškėjo. Tokiai modifikacijai pagrįsti LVVPI pateikiami atitinkami dokumentai ir paaiškinimai.
149. Duomenys ir dokumentai, kurie turi būti pridėti prie prašymo registruoti, remiantis reikalavimų 16.9 ir 16.10 punktais, apima visų žaliavų, naudojamų veterinarinio imunologinio vaisto gamybai, kontrolę.
150. Į farmakopėjas įrašytų žaliavų paaiškinimai ir dokumentai, kuriuos būtina pridėti prašant registruoti, turi atitikti šiuos reikalavimus:
150.2. jeigu žaliavų nėra Ph. Eur., gali būti reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos arba kitos pripažintos farmakopėjos reikalavimų;
150.3. sudėtinių dalių atitikimo Ph. Eur. ar kitą galiojančią farmakopėją pakanka; šiuo atveju nereikia aprašyti analizės metodo, o pakanka pateikti farmakopėjos straipsnio nuorodą;
150.4. nuorodos į trečių šalių farmakopėjas galimos tais atvejais, kai medžiaga neaprašyta nė vienoje iš anksčiau išvardytų farmakopėjų; tokiu atveju reikia pateikti naudojamos monografijos kopiją ir pridėti vertimą, už kurį atsako pareiškėjas;
150.6. turi būti pateikti rutininiai tyrimai, kurie bus taikomi kiekvienai žaliavos partijai; jei atliekami kiti tyrimai, nenurodyti farmakopėjoje, reikia pateikti įrodymus, kad žaliavos atitinka farmakopėjoje nurodytus reikalavimus;
150.7. jei Ph. Eur. ar kitos galiojančios farmakopėjos straipsnio duomenų nepakanka, kad būtų garantuota produkto kokybė, LVVPI gali reikalauti pateikti detalesnius duomenis ir apie tokį atvejį informuoti Lietuvos farmakopėjos komisiją, o pareiškėjas turi pateikti informaciją apie neišsamų farmakopėjos straipsnį;
150.8. jei žaliava neaprašyta nei Ph. Eur., nei galiojančioje farmakopėjoje, gali būti priimamas straipsnis iš kitos šalies farmakopėjos, jei pareiškėjas pristato tos farmakopėjos straipsnio kopiją, kurioje nurodomos patikimos analizės procedūros, o jei reikia – ir vertimą; reikia įrodyti, kad farmakopėjos straipsnio reikalavimai leidžia pakankamai gerai kontroliuoti veiklių medžiagų kokybę.
152. Biologinės žaliavos aprašomos straipsniuose, kuriuose turi būti:
152.1. nurodyta, kad, kai įmanoma, vakcinos gamyba vykdoma remiantis sėjinių serijų sistema ir nustatytu ląstelių kultūrų padermių banku; gaminant veterinarinių imunologinių vaistų serumus, reikia nurodyti naudojamų gyvūnų kilmę, bendrą sveikatos ir imunologinę būklę, naudotų žaliavų mišinius;
152.2. nurodyta ir dokumentais patvirtinta žaliavų kilmė ir istorija; turi būti pakankamai detaliai aprašytos žaliavų, gautų genų inžinerijos būdu, pradinės ląstelės ar padermės, išraiškos vektoriaus konstrukcija (pavadinimas, kilmė, replikacijos funkcija, skatintojo reguliatorius(-iai) ir kiti reguliavimo elementai), realiai įterptų DNR ar RNR sekų kontrolė, oligonukleotidinės intraląstelinio plazmidžių vektoriaus sekos, plazmidės, naudotos kontransfekcijai, pridėti ar panaikinti genai, galutinės konstrukcijos biologinės savybės ir pasireiškiantys genai, kopijų skaičius ir genetinis stabilumas;
152.3. nurodyta, kad kamieninės medžiagos, ypač ląstelių bankai ir gauti serumai, skirti antiserumams gaminti, tyrimais identifikuoti ir ištirti dėl galimo užsikrėtimo atsitiktiniais agentais;
152.4. pateikti duomenys apie bet kokį biologinės medžiagos naudojimą bet kuriame gamybos proceso etape:
152.4.2. detalus taikyto apdorojimo, gryninimo ir inaktyvavimo bei naudotų validavimo ir gamybos metu naudotų kontrolės priemonių aprašymas,
152.5. patvirtinta, kad, jei nustatomas pašalinių agentų buvimas ar tai įtariama, tokia medžiaga pašalinta ir naudojama tik išskirtinėmis aplinkybėmis, kurių metu papildomas medžiagos apdorojimas užtikrina kontaminuojančių agentų eliminavimą ir/ar inaktyvavimą, – tai turi būti įrodyta;
152.6. įrodyta, jei naudojami ląstelių bankai, kad ląstelių charakteristikos nepakito iki didžiausio persėjimo, naudojamo produkcijai;
153. Nebiologinės žaliavos aprašomos straipsniuose, kuriuose turi būti:
153.1. nurodytas žaliavos pavadinimas, atitinkantis priedo 25 punkto reikalavimus, papildytas moksliniais ar komerciniais sinonimais;
153.5. pateikti grynumo tyrimai, nurodant galimų priemaišų kiekį, ypač tų, kurios gali būti kenksmingos arba kurios gali pakenkti veterinarinio imunologinio vaisto stabilumui ir iškreipti analizių rezultatus; trumpai reikia aprašyti tyrimo metodus, kuriais nustatomas kiekvienos serijos žaliavos grynumas;
154. Pareiškėjas turi įrodyti, kad veterinarinis imunologinis vaistas yra gaminamas laikantis gyvūnų spongiforminės encefalopatijos infekcinių veiksnių perdavimo per veterinarinius imunologinius vaistus rizikos mažinimo reikalavimų.
155. Registruojant būtina pateikti duomenis ir dokumentus, susijusius su atliekama tarpinių gamybos produktų kontrole, norint įsitikinti technologinių charakteristikų nekintamumu ir galutinio produkto vienodumu.
156. Gaminant negyvas ar detoksikuotas vakcinas, šios savybės turi būti tikrinamos kiekvienoje inaktyvavimo ar detoksikavimo pakopoje.
157. Turi būti pateikiama informacija ir dokumentai apie galutinio produkto kontrolės metodus. Kai naudojami kiti kontrolės metodai nei nurodyti Ph. Eur. ar galiojančioje farmakopėjoje, reikia pateikti įrodymą, kad galutinio produkto kokybė atitinka farmakopėjos reikalavimus. Taip pat reikia pateikti tyrimų, atliktų su reprezentaciniais kiekvienos gamybos serijos mėginiais, sąrašą. Turi būti paaiškinta, kokiu dažnumu nebus tikrinama kiekviena serija, ir pateiktos išleidžiamos serijos ribos.
158. Būtinai turi būti nustatytos galutinio produkto kai kurios bendrosios charakteristikos, nesvarbu, kad jos buvo tirtos gamybos metu.
159. Šie tyrimai turi apimti, kai tai įmanoma, vidutinę masę ir maksimalius nuokrypius, mechaninius tyrimus, fizines ar mikrobiologines charakteristikas, juslinius ir fizikinius duomenis: tankį, pH, refrakcijos indeksą ir t. t. Kiekvienai iš šių charakteristikų pareiškėjas nustato normas ir patikimumo ribas.
160. Tiriant galutinį produktą, visada turi būti nustatoma veikliųjų medžiagų kokybinė ir kiekybinė sudėtis, o tyrimas aprašomas taip, kad jį būtų galima lengvai pakartoti.
161. Biologinė veiklioji medžiaga identifikuojama ir jos kiekis nustatomas sudarant gamybos serijos vidutinį mėginį ar paėmus atitinkamą skaičių individualių mėginių.
163. Kai kuriais išskirtiniais sudėtinių veterinarinių imunologinių vaistų atvejais, esant daug veikliųjų medžiagų ar labai mažais kiekiais, kai reikėtų atlikti kiekvienos gaminamos serijos sunkiai pritaikomus itin subtilius tyrimus, leidžiama, kad vienos ar kelių veikliųjų medžiagų kiekiai būtų nustatomi ne „ekspres“ būdu galutiniame produkte, bet su tarpiniais gamybos produktais. Tai netaikoma apibūdinant šias medžiagas. Ši supaprastinta metodika turi būti papildyta kiekybinės analizės metodika, kad LVVPI galėtų patikrinti, ar parduodamas veterinarinis imunologinis vaistas atitinka nustatytus parametrus.
164. Naudojant tyrimo metodus turi būti patikrintas adjuvantų pobūdis, kiekis ir jų sudedamosios dalys galutiniame produkte.
166. Dažančioms medžiagoms nustatyti reikia pateikti metodą, kuriuo būtų galima patikrinti, ar jos atitinka ES direktyvų reikalavimus.
167. Konservuojančioms medžiagoms turi būti atlikti tyrimai mažiausiam ir didžiausiam kiekiui nustatyti. Turi būti atlikti bet kurios pagalbinės medžiagos, kuri gali sukelti šalutinį poveikį, tyrimai didžiausiam kiekiui nustatyti.
168. Be tyrimų, kurie pateikiami pagal priedo III skyriaus III skirsnį, šiame skyriuje reikia pateikti saugumo tyrimų detales. Šie tyrimai turėtų būti susiję su perdozavimo gaminant veterinarinius imunologinius vaistus rizikos tyrimu bent vienai jautriausiai gyvūnų rūšiai, naudojant jį didžiausią riziką sukeliančiu būdu.
169. Atsižvelgiant į veterinarinio imunologinio vaisto rūšį ir gamybos metodą bei sąlygas, turi būti atliekami tyrimai, įrodantys atsitiktinių agentų ir medžiagų nebuvimą jame.
170. Kai įmanoma, turi būti atliekamas inaktyvacijos efektyvumo galutinio produkto pakuotėje tyrimas.
172. Norint įsitikinti serijų vienodumu ir produkto efektyvumu, nurodytu specifikacijoje, kiekvienai galutinio produkto serijai turi būti nustatytas veikliosios medžiagos kiekis, naudojant in vitro ar in vivo metodus, paėmus tinkamus kontrolinius produktų mėginius reikiamu intervalu. Kai kuriais išimties atvejais šis tyrimas gali būti vykdomas su kuo vėlesnės gamybos stadijos produktu.
173. Duomenys ir dokumentai apie veterinarinio imunologinio vaisto stabilumo tyrimus pateikiami laikantis šių reikalavimų:
173.1. pareiškėjas turi aprašyti stabilumo tyrimus, kuriais nustatė siūlomą tinkamumo laiką; šie tyrimai turi būti atlikti realiu (nesutrumpintu būdu) laiku, naudojant pakankamą skaičių produkto serijos mėginių, laikytų galutinėje pakuotėje, ir turi apimti biologinį ir fizinį-cheminį stabilumą;
173.2. apibendrinime turi būti pateikti analizės duomenys, kuriais patvirtinamas siūlomas tinkamumo laikas laikant rekomenduojamomis sąlygomis;
173.3. kai veterinarinis imunologinis vaistas skiriamas su pašaru, reikia pateikti duomenis apie jo stabilumą įvairiuose maišymo etapuose normaliomis naudojimo sąlygomis;
III SKIRSNIS
SAUGUMO TYRIMAI
174. Saugumo tyrimai turi parodyti galimą riziką, kuri gali kilti skiriant veterinarinį imunologinį vaistą gyvūnams siūlomomis naudojimo sąlygomis. Ši rizika turi būti įvertinta, lyginant duomenis su produkto teikiama nauda.
175. Kai veterinarinius imunologinius vaistus sudaro gyvi organizmai, kuriuos gali išplatinti vakcinuoti gyvūnai, reikia įvertinti galimą riziką nevakcinuotiems tos pačios ar kitos rūšies gyvūnams.
176. Šio skirsnio duomenys ir dokumentai turi būti parengti pagal priedo 178, 179 ir 180 punktų reikalavimus.
178. Saugumo tyrimai turi būti atliekami su tomis gyvūnų rūšimis, kurioms yra skirti veterinariniai imunologiniai vaistai.
179. Tiriamoji veterinarinio imunologinio vaisto dozė turi atitikti rekomenduojamą instrukcijoje produkto kiekį, o joje turi būti didžiausias (maksimalus) stiprumas, kuris nurodomas prašant registruoti.
180. Mėginys saugumo tyrimui imamas iš serijos ar serijų, pagamintų laikantis gamybos proceso, aprašyto prašyme registruoti.
181. Turi būti atlikti šie laboratoriniai tyrimai:
181.1. Vienos dozės saugumo:
181.1.1. Veterinarinis imunologinis vaistas turi būti skirtas numatyta doze ir kiekvienu rekomenduojamu įvedimo būdu visoms gyvūnų rūšims ir kategorijoms, kurioms jis yra skirtas. Gyvūnai turi būti stebimi ir tikrinama, ar nėra sisteminės ar vietinės reakcijos požymių. Kai reikia, atliekama detali makroskopinė ir mikroskopinė injekcijos vietos analizė po skerdimo. Turi būti pateikiami kiti objektyvūs kriterijai – rektinė temperatūra, zootechniniai rezultatai.
181.2. Vienkartinio perdozavimo saugumo:
181.2.1. Veterinarinis imunologinis vaistas turi būti skirtas per didele doze ir kiekvienu rekomenduojamu įvedimo būdu jautriausioms paskirties gyvūnų rūšims. Gyvūnai turi būti stebimi ir tikrinama, ar nėra sisteminės ar vietinės reakcijos požymių. Turi būti pateikiami kiti objektyvūs kriterijai – rektinė temperatūra, zootechniniai rezultatai.
181.3. Pakartotinio vienos dozės skyrimo saugumo:
181.3.1. Pakartotinis vienos dozės skyrimas yra reikalingas nustatyti, ar nekils nepageidautina reakcija. Šie tyrimai turi būti atlikti su jautriausia paskirties gyvūnų rūšimi, skiriant veterinarinį imunologinį vaistą rekomenduojamu būdu.
181.4. Reprodukcinės funkcijos tyrimas:
181.4.1. Reprodukcinės funkcijos tyrimas turi būti atliktas kiekvieną kartą, kai yra duomenų, kad žaliava, iš kurios gautas veterinarinis imunologinis vaistas, gali kelti realią riziką. Reprodukcinė patinų, apvaisintų bei neapvaisintų patelių funkcija tiriama skyrus veterinarinio imunologinio vaisto rekomenduojamą dozę rekomenduotais būdais. Be to, turi būti ištirtas neigiamas poveikis palikuonims, taip pat teratogeninis ir abortą sukeliantis poveikis.
181.5. Imunologinių funkcijų tyrimas turi būti atliekamas, kai kyla įtarimų, kad veterinarinis imunologinis vaistas gali neigiamai paveikti vakcinuoto gyvūno arba jo palikuonių imuninį atsaką. Turi būti atliekami atitinkami imunologinių funkcijų tyrimai.
181.6. Specialūs gyvųjų vakcinų tyrimai:
181.6.1. Reikia ištirti vakcinos padermės perdavimo galimybes nuo vakcinuoto gyvūno nevakcinuotiems paskirties gyvūnams, skiriant tokiu būdu, kuriuo perdavimo rizika yra didžiausia. Be to, reikia ištirti, kaip ta padermė gali būti perduota kitos rūšies gyvūnams, kuriems veterinarinis imunologinis vaistas nėra skirtas, bet kurie gali būti jautrūs gyvajai vakcinai.
181.6.2. Reikia ištirti vakcinos agentų išplitimą vakcinuoto gyvūno organizme – nustatyti juos išmatose, šlapime, piene, kiaušiniuose, nosies ir kitose išskyrose. Gali prireikti nustatyti, kaip vakcinos agentai plinta organizme, atkreipiant dėmesį į tuos organus, kur jie gali replikuotis. Šie tyrimai turi būti atlikti, kai gyvosios vakcinos skirtos produkcijos gyvūnams apsaugoti nuo gerai ištirtų zoonozių.
181.6.3. Reikia ištirti atenuotų vakcinų virtimą virulentiškomis, tyrimui naudojant gamybos etapo pagrindinės reprodukuojančios kultūros ir galutinio produkto mikroorganizmus, kai jie yra mažiausiai nusilpninti. Pirmą kartą turi būti vakcinuojama tokiu rekomenduotu būdu, kai yra didžiausia tikimybė, kad vakcina virs virulentiška. Po to reikia atlikti ne mažiau kaip 5 persėjimus paskirties gyvūnams; jei agentai organizme dauginasi nepakankamai ir to neįmanoma padaryti, turi būti atlikta kiek galint daugiau persėjimų. Prireikus mikroorganizmai gali būti dauginami in vitro tarp persėjimų in vivo. Persėjimai atliekami tokiu skyrimo būdu, kuriuo virulentiškumo reversijos tikimybė yra didžiausia.
181.6.4. Gali būti reikalinga atlikti kitus būtinus tyrimus, kurie leistų kaip galima tiksliau nustatyti vakcinos padermei būdingas biologines savybes (pvz., neurotropizmą).
181.7. Dažniausiai nereikia atlikti veterinarinių imunologinių vaistų likučių tyrimų. Tačiau jei naudojami adjuvantai ir/ar konservantai, reikia atsižvelgti į tai, kad maisto produktuose gali būti tų medžiagų likučių. Jei reikia, tiriamas tokių likučių poveikis. Jei registruojamos gyvosios vakcinos nuo zoonozių, be tyrimų, numatytų priedo 181.6.2 punkte, reikia nustatyti likučius injekcijos vietoje. Tokiu atveju, remiantis likučių tyrimais, turi būti siūlomas karencijos laikas.
182. Laboratorinių tyrimų duomenys turi būti papildyti gamybinių tyrimų duomenimis. Jų nepateikus, būtina nurodyti priežastį.
183. Poveikio aplinkai (ekotoksiškumo) tyrimas:
183.1. Tyrimų tikslas – nustatyti potencialiai žalingą veterinarinio imunologinio vaisto naudojimo poveikį aplinkai ir priemones, būtinas rizikos faktoriams mažinti.
183.2. Turi būti privalomai nustatytas visų prašomų registruoti veterinarinių imunologinių vaistų poveikis aplinkai, išskyrus atvejus, nurodytus reikalavimų 16.10 ir 18.1.1 punktuose.
183.3. Poveikis aplinkai turi būti nustatytas dviem etapais:
183.3.1. Pirmasis etapas yra privalomas visais atvejais; jo metu tyrėjas turi įvertinti veterinarinio imunologinio vaisto, jo veikliosios medžiagos ar jo metabolitų galimo poveikio aplinkai apimtis, atsižvelgęs į:
183.3.1.1. paskirties gyvūnų rūšį ir siūlomą naudojimo būdą, pvz., grupinis ar individualus gydymas,
183.3.1.2. skyrimo būdą, ypač jei yra galimybė veterinariniam imunologiniam vaistui patekti tiesiai į ekosistemas,
183.3.1.3. kokiu būdu veterinarinį imunologinį vaistą, jo veikliąsias medžiagas ar atitinkamus metabolitus gydyti gyvūnai išskiria į aplinką ir kiek laiko tos medžiagos išlieka išskyrose,
183.3.2. Jeigu po pirmo etapo paaiškėja, kad veterinarinis imunologinis vaistas gali patekti į aplinką, būtina atlikti antrąjį etapą – įvertinti potencialų veterinarinio imunologinio vaisto ekotoksiškumą. Reikia įvertinti veterinarinio imunologinio vaisto poveikio aplinkai mastą ir trukmę, taip pat duomenis apie jo fizines ir chemines, farmakologines ir/ar toksikologines savybes, gautas atlikus kitus reikalavimuose nurodytus tyrimus. Prireikus turi būti atlikti kiti veterinarinio imunologinio vaisto poveikio aplinkai tyrimai (dirvožemiui, vandeniui, orui, vandens sistemoms, kitiems organizmams).
183.3.3. Papildomi veterinarinių imunologinių vaistų veikliųjų medžiagų ir išskirtų metabolitų tyrimai turi būti atlikti pagal ES Tarybos direktyvos 67/548/EEB V priedo reikalavimus, papildytus ES Komisijos direktyva 91/632/EEB, o kai reikalavimai nėra pakankamai išsamiai aprašyti šiuose dokumentuose, reikia remtis kitais tarptautiniu mastu pripažintais tyrimo metodais. Tyrimų skaičius, pobūdis ir jų vertinimo kriterijai priklauso nuo mokslo pasiekimo lygio prašymo pateikimo metu.
IV SKIRSNIS
EFEKTYVUMO TYRIMAI
184. Tyrimų, aprašytų šiame skirsnyje, tikslas – įrodyti arba patvirtinti veterinarinio imunologinio vaisto efektyvumą. Visi sąrankoje pateikti duomenys apie veterinarinio imunologinio vaisto savybes, poveikį ir naudojimą turi būti patvirtinti tyrimų rezultatais.
185. Duomenys ir dokumentai, pridedami prie prašymo registruoti pagal reikalavimų 16.10 ir 18.1 punktus, turi būti pateikiami laikantis šio skirsnio nuostatų.
186. Visi klinikiniai tyrimai turi būti vykdomi pagal detalų, gerai apgalvotą ir raštu išdėstytą tyrimų planą. Sudarant tyrimų planą ir vykdant tyrimus, turi būti užtikrinama tiriamų gyvūnų gerovė.
187. Klinikiniai tyrimai turi būti organizuoti, vykdomi, duomenys renkami, pateikiami ir patvirtinami pagal iš anksto raštu pateiktas metodikas.
188. Prieš atliekant bet kokį tyrimą, turi būti gautas raštiškas gyvūnų savininko sutikimas. Ypač svarbu raštiškai informuoti gyvūnų savininką apie dalyvavimo tyrime pasekmes, jei gali tekti sunaikinti tyrime dalyvavusius gyvūnus ar imti jų produktus. Tokio įspėjimo kopija su gyvūnų savininko parašu ir pasirašymo data pridedama prie tyrimo dokumentacijos.
189. Jei tyrimas atliekamas ne „akluoju“ būdu, reikalavimai dėl veterinarinių vaistų ženklinimo taikomi ir veterinariniams imunologiniams vaistams, skirtiems tyrimams. Visais atvejais etiketėje turi būti aiškiai ir nenutrinamai parašyta „Tik klinikiniams tyrimams“.
191. Laboratoriniai efektyvumo tyrimai turi būti atlikti naudojant ir kontrolinius gyvūnus, kuriems netaikytas gydymas.
192. Klinikiniai gamybiniai tyrimai naudojant kontrolinius negydytus gyvūnus turi papildyti laboratorinių tyrimų duomenis.
193. Visi tyrimai turi būti pakankamai detaliai aprašyti, kad juos būtų galima pakartoti kontroliniais tyrimais, prašant kompetentingai institucijai. Tyrėjas turi įrodyti visų taikytų metodikų pagrįstumą. Visi rezultatai turi būti kuo tikslesni.
195. Veterinarinio imunologinio vaisto efektyvumas turi būti įrodytas kiekvienai paskirties gyvūnų kategorijai naudojant kiekvieną numatytą naudojimo būdą. Turi būti tinkamai įvertinta pasyviai įgytų arba kolostrinių antikūnų įtaka vakcinos efektyvumui. Visi teiginiai apie apsauginio poveikio pradžią ir jo trukmę turi būti paremti tyrimų duomenimis.
196. Daugiavalenčių arba daugiakomponenčių veterinarinių imunologinių vaistų atveju reikia ištirti kiekvieno komponento efektyvumą. Jeigu veterinarinį imunologinį vaistą numatyta naudoti su kitu veterinariniu vaistu ar tuo pačiu metu, reikia įrodyti jų suderinamumą.
197. Kai veterinarinis imunologinis vaistas yra dalis rekomenduojamos vakcinacijos schemos, reikia įrodyti, kad jis veikia kaip pirminio imuniteto stimuliatorius, modifikatorius arba daro įtaką visai vakcinacijos schemai.
198. Reikia naudoti dozę, kurios kiekis atitiktų numatytą naudojimo instrukcijoje ir kurios titras ar aktyvumas yra ne mažesnis, nei nurodyta prašyme registruoti.
199. Mėginiai efektyvumo tyrimams turi būti imami iš veterinarinio imunologinio vaisto serijos ar serijų, pagamintų laikantis gamybos proceso aprašymo, kuris pateikiamas sąrankoje.
200. Diagnostinių veterinarinių imunologinių produktų atveju pareiškėjas turi nurodyti, kaip interpretuoti reakcijų rezultatus.
201. Atliekami laboratoriniai tyrimai:
201.1. efektyvumui įrodyti atliekami gerai kontroliuojamomis laboratorinėmis sąlygomis, užkrečiant paskirties gyvūną po to, kai jis gavo veterinarinį imunologinį vaistą rekomenduojamu būdu; nustatant skiriamų mikroorganizmų kiekį ir infekavimo būdą, tyrimo sąlygos turi būti kuo artimesnės natūralioms užsikrėtimo sąlygoms;
202. Klinikiniai gamybiniai tyrimai:
203. Veterinarinių imunologinių vaistų saugumo ir efektyvumo tyrimų duomenų ir dokumentų sąranka turi prasidėti įvadu, kuriame apibrėžiamas objektas ir nurodomi kontrolės metodai, atlikti pagal šio priedo III skyriaus III ir IV skirsnių reikalavimus, santrauka ir literatūros nuorodos. Jei vienas ar keli nurodyti tyrimai nebuvo atlikti, būtina pateikti paaiškinimą.
204. Laboratorinių tyrimų dalyje reikia pateikti:
204.3. detalų tyrimo planą, kuriame aprašyti taikyti metodai, naudotos medžiagos ir aparatūra, gyvūnų rūšis ar veislė, kategorija, kilmė, identifikacija ir skaičius, taikytos laikymo ir šėrimo sąlygos (nurodyti, ar gyvūnai buvo be specifinių patogenų (SPF) ir/ar specifinių antikūnų), kiek ir kokių priedų buvo dedama į pašarą, nurodyta veterinarinio imunologinio vaisto dozė, naudojimo būdas, schema ir data bei naudoti statistiniai metodai;
204.5. aprašytus visus bendrus ir individualius stebėjimo duomenis, teigiamus ir neigiamus rezultatus, nurodant vidutinius dydžius ir nuokrypius; duomenys turi būti pakankamai detaliai aprašyti, kad būtų galima spręsti apie juos, nepriklausomai nuo autoriaus interpretacijos; pirminiai duomenys turi būti pateikti lentelėmis, o aprašant ir iliustruojant tyrimų duomenis gali būti pridedamos užrašų kopijos, mikrofotografijos ir kt.;
204.7. gyvūnų skaičių, su kuriais tyrimai buvo nutraukti anksčiau laiko, ir priežastis, kodėl taip įvyko;
204.8. rezultatų statistinę analizę, kai tai buvo numatyta tyrimų programoje, ir rezultatų įvairavimą;
205. Duomenys apie klinikinius gamybinius tyrimus turi būti pakankamai detalūs; dalyje apie juos reikia pateikti:
205.3. veterinarinio imunologinio vaisto naudojimo vietą, datą ir gyvūnų savininko pavardę bei adresą;
205.4. tyrimų planą, kuriame aprašyti metodai, naudotos medžiagos ir aparatūra, veterinarinių imunologinių vaistų naudojimo būdas ir schema, dozė, gyvūnų kategorijos, stebėjimų trukmė, serologinės reakcijos ir kitokie gyvūnų tyrimai, atlikti po veterinarinio imunologinio vaisto naudojimo;
205.6. identifikacinius duomenis apie kontrolinius ir eksperimentinius gyvūnus (tirtus grupiniu būdu ar individualiai), nurodant rūšį, veislę, amžių, svorį, lytį ir fiziologinę būklę;
205.8. visus klinikinių stebėjimų ir zootechninių rezultatų duomenis, nurodant vidutinius dydžius ir nuokrypius, o kai matavimai buvo atlikti su kiekvienu gyvūnu – ir individualių tyrimų duomenis;
205.9. visus palankius ar nepalankius klinikinių stebėjimų ir tyrimų rezultatų duomenis, nurodant klinikinių stebėjimų ir tyrimų rezultatų objektyvius aktyvumo duomenis, būtinus vertinant veterinarinį imunologinį vaistą, taip pat taikytus metodus ir gautų nuokrypių patikimumą;
205.11. gyvūnų skaičių, su kuriais tyrimai buvo nutraukti anksčiau laiko, ir priežastis, kodėl taip įvyko;
205.14. duomenis apie veterinarinius imunologinius vaistus (kitus nei tiriamieji), naudotus tyrimo metu, ir detalią pastebėtą jų sąveiką;
206. Sąrankoje turi būti pateiktos bendros išvados apie tyrimus ir kontrolę, vykdytus pagal priedo III skyriaus III ir IV skirsnių reikalavimus. Jose turi būti objektyvus gautų rezultatų aptarimas, kuris leistų spręsti apie veterinarinio imunologinio vaisto saugumą ir efektyvumą.