LIETUVOS RESPUBLIKOS FINANSŲ MINISTERIJA
R A Š T A S
DĖL TURTO ĮVERTINIMO
1994 m. kovo 8 d. Nr. 21N
Vilnius
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 27 d. nutarimu Nr. 804 „Dėl įmonių, turinčių juridinio asmens teises, metinės finansinės atskaitomybės“, Finansų ministerija tvirtina turto įvertinimo apskaitoje taisykles (pridedama).
Priedas
TURTO ĮVERTINIMO METINĖJE FINANSINĖJE ATSKAITOMYBĖJE TAISYKLĖS
I. Bendrieji nurodymai
1.1. Įvertinimo taisyklės galioja visoms juridinio asmens teises turinčioms įmonėms, kurios rengia pilną arba sutrumpintą metinę finansinę atskaitomybę.
1.2. Metinėje finansinėje atskaitomybėje pateikti straipsniai turi būti įvertinti vadovaujantis šiais bendraisiais principais bei taisyklėmis:
c) informacija, pateikta metinėje finansinėje atskaitomybėje, turi būti tiksli ir teisinga:
– atskaitomybėje turi būti tiksliai atspindėtas iki jos sudarymo datos per ataskaitinius finansinius metus uždirbtas pelnas (arba patirtas nuostolis);
– paaiškinamajame rašte turi būti pateikta informacija apie potencialias skolas (suteikti garantiniai raštai) bei nuostolius, galinčius atsirasti dėl įmonės ar trečiųjų asmenų veiklos ataskaitiniais ar ankstesniais finansiniais metais, tame tarpe jeigu šios skolos atsiras, ar nuostoliai bus patirti tarp atskaitomybės parengimo ir jos paskelbimo datos;
– paaiškinamajame rašte turi būti pateikta informacija apie pripažintas beviltiškomis ir abejotinas skolas;
– iš pradinės ilgalaikio turto vertės (nepriklausomai nuo to, ar per ataskaitinį laikotarpį buvo uždirbtas pelnas, ar patirtas nuostolis) turi būti eliminuotas visas sukauptas šio turto nusidėvėjimas ar jo amortizacija bei įvykdyti turto vertės nurašymai ar šių nurašymų atstatymai;
d) pelno ataskaitoje visos pajamos bei sąnaudos turi būti atspindėtos remiantis kaupimo principu, t. y. ne atsižvelgiant į pinigų gavimo ar jų išmokėjimo laiką, bet remiantis pajamų uždirbimo bei sąnaudų patyrimo laikotarpiais;
e) kiekviena turto sudėtinė dalis turi būti įvertinama atskirai nesiejant šių turto dalių tarpusavyje;
f) pradiniai kiekvienų finansinių metų turto bei nuosavybės sąskaitų likučiai turi sutapti su praėjusių finansinių metų galutiniais atitinkamų balanso straipsnių likučiais.
g) jeigu per ataskaitinį laikotarpį keičiami anksčiau naudoti įvertinimo būdai, to laikotarpio paaiškinamajame rašte turi būti nurodytos pakeitimų priežastys bei jų įtaka metinės finansinės atskaitomybės rodikliams;
h) jeigu dėl įvertinimo metodikos pasikeitimo ar kitų priežasčių ataskaitinių metų rodikliai tampa nepalyginami su praėjusiųjų laikotarpių duomenimis, įmonė turi perskaičiuoti pastaruosius taip, kad duomenys taptų palyginamais. Šie perskaičiavimai turi būti aptarti paaiškinamajame rašte. Minėta nuostata negalioja finansinei atskaitomybei, parengtai už 1994 metus.
2. Ilgalaikio turto įvertinimas
2.1. Finansinėje atskaitomybėje visi ekonominiai ištekliai, kuriais disponuoja įmonė, pripažįstami turtu, jeigu įmonė tikisi ateityje gauti naudą iš šių išteklių naudojimo bei pastarieji turi vertę, kurią galima patikimai išmatuoti. Ilgalaikis turtas, pateiktas finansinėje atskaitomybėje, turi būti įvertintas to turto faktine įsigijimo arba jo pasigaminimo savikaina.
2.2. Ilgalaikio materialaus turto įsigijimo savikaina pastarąjį perkant turi būti nustatoma prie pardavėjui sumokėtos ar sumokėtinos už šį turtą pinigų sumos (arba į jį keičiamo ilgalaikio turto likutinės vertės) pridedant atsivežimo bei šio turto parengimo naudojimui išlaidas, padarytas iki jo naudojimo pradžios.
2.3. Ilgalaikio materialaus turto pasigaminimo savikaina turi būti nustatoma prie pagrindinių žaliavų, medžiagų, komplektuojančiųjų gaminių, sunaudotų gaminant ilgalaikį turtą, įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo ir netiesiogines (pridėtines) gamybos išlaidas, padarytas gaminantis šį turtą. Į tokio turto pagaminimo savikainą neįtraukiamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos (pardavimų, bendrosios ir administracinės).
2.4. Ilgalaikio turto pirkimui ar jo gamybai skirtų skolintų sumų palūkanos to turto naudojimo pradžioje turi būti įtraukiamos į ilgalaikio turto savikainą ir nudėvimos per visą to turto naudojimo laikotarpį. Šis faktas turi būti paminėtas paaiškinamojo rašto pastabose.
2.5. Ribotą laiką naudojamo (nudėvimo ar amortizuojamo) ilgalaikio turto įsigijimo arba pagaminimo savikaina (jo pradinė vertė) balanse turi būti mažinama sukaupto nusidėvėjimo, amortizacijos bei nurašyto turto vertės suma, tuo pačiu apskaičiuojant šio turto likutinę vertę. Atliekant esminius materialaus ilgalaikio turto pertvarkymo ar tobulinimo darbus, šių darbų savikainos suma didinama pradinė (likutinė) turto vertė, o atlikus to ilgalaikio turto remonto ar atnaujinimo darbus – mažinama šio turto nusidėvėjimo suma.
2.5.1. Ilgalaikis turtas su vienodomis techninėmis charakteristikomis ar požymiais gali būti nudėvimas pagal tą pačią pasirinktą bazę.
2.5.2. Ilgalaikio turto nudėvėtų ar nurašytų sumų atstatymas galimas tais atvejais, jeigu pasikeitus ekonominėms ar technologinėms sąlygoms išaiškėja, kad anksčiau buvo nudėvėta ar nurašyta pernelyg didelė turto vertės dalis.
Materialaus ilgalaikio turto nusidėvėjimo laikas gali būti peržiūrimas jį pailginant, jeigu to ilgalaikio turto naudojimo laiko pratęsimas yra pagrįstas.
2.6. Ilgalaikis materialusis ir finansinis turtas, kurio rinkos vertė yra didesnė negu apskaitoje atspindėta to turto pirkimo ar pasigaminimo savikaina, gali būti perkainotas, jeigu šitoks vertės padidėjimas yra pagrįstas ir ilgalaikis. Jeigu toks turtas reikalingas vykdant įmonės veiklą, jis gali būti perkainotas tik iki sumos, kurią galima pagrįsti įmonės pelningumu. Nusidėvėjimas kiekvienais sekančiais po turto perkainojimo metais turi būti skaičiuojamas nuo naujai perskaičiuotos ilgalaikio turto vertės ir atitinkamai atspindimas pelno ataskaitos straipsniuose.
2.7. Ilgalaikio turto vertės padidėjimo suma, gauta perkainojus šį turtą, turi būti atspindima neįtakojant įmonės veiklos rezultato – perkainojimo rezerve (Balanso nuosavybės dalis A. III).
2.8. Perkainojimo rezervas gali būti panaudojamas (mažinamas):
– kai perkainotas turtas yra perleidžiamas arba nurašomas, arba kai priežastys, dėl kurių buvo atliktas perkainojimas, išnyko;
– perkainojimo rezervas gali būti įtrauktas į kapitalą bet kuriuo metu.
2.9. Jeigu perkainojimo rezervo sumos ar jų pasikeitimai yra reikšmingi, jie turi būti atvaizduoti paaiškinamojo rašto pastabose nurodant šio rezervo dydį ataskaitinio laikotarpio pradžioje, jo padidėjimus ir sumažėjimus per ataskaitinį laikotarpį, šių pakitimų priežastis bei atvaizduojant perkainojimo rezervo dydį ataskaitinio laikotarpio pabaigoje.
2.10. Ilgalaikio turto perkainojimo atvejai turi būti aptarti atitinkamose paaiškinamojo rašto pažymose, kiekvienai perkainoto turto rūšiai nurodant skirtumus tarp šio turto pirkimo ar jo pasigaminimo savikainos ir naujosios turto vertės. Reikšmingos sumos turi būti aptartos ir pastabose prie atitinkamos pažymos.
2.11. Išperkamosios nuomos ar kitų panašių neanuliuojamųjų ilgalaikių sutarčių pagrindu turimas materialus ilgalaikis turtas balanso Turto dalyje turi būti parodomas dydžiu, numatytu šio turto nuomos sutartyje.
2.12. Reorganizavimo išlaidos gali būti kapitalizuotos ir finansinėje atskaitomybėje atspindėtos ilgalaikio turto dalyje, jeigu jos yra aiškiai apibrėžtos ir susijusios su žymia įmonės struktūros modifikacija ar reorganizavimu ir jei įmonė tikisi iš jų gauti ilgalaikį pelną.
2.13. Formavimo savikaina (tame tarpe ir kapitalizuotos reorganizavimo išlaidos) finansinėje atskaitomybėje atspindima likutine verte.
2.14. Formavimo savikaina turi būti amortizuojama per ne ilgesnį kaip penkerių metų laikotarpį, išskyrus obligacijų išleidimo savikainą, kuri gali būti amortizuojama per visą skolos laikotarpį, o taip pat kapitalizuotos palūkanos, sumokėtos už paskolas, panaudotas ilgalaikiam turtui pirkti ir amortizuojamas proporcingai atitinkamo ilgalaikio turto nudėvėjimui. Ilgalaikiam finansiniam turtui priskiriami įsigyti kitų įmonių vertybiniai popieriai (akcijos, obligacijos ir kt.) atskaitomybėje turi būti parodyti faktine jų įsigijimo savikaina. Su finansinio turto įsigijimu susijusios papildomos išlaidos gali būti priskirtos laikotarpio, kuriuo yra padarytos, sąnaudoms.
2.15. Gautinos po vienerių metų sumos atskaitomybėje parodomos jų nominalia verte. Atitinkama gautinų sumų dalis gali būti nurašoma kaip beviltiška, jeigu įmonė gauna patikimą informaciją apie tai, kad mokėtojas nepadengs per ataskaitinį ar ankstesnius laikotarpius atsiradusių įsiskolinimų arba jų gavimas ateinančiais laikotarpiais yra abejotinas. Taip pat dalis tokių sumų gali būti nurašoma, kuomet jų realizuojamoji vertė yra mažesnė už balansinę vertę.
3. Trumpalaikio turto įvertinimas
3.1. Finansinėje atskaitomybėje atspindimas trumpalaikis turtas turi būti įkainotas faktine to turto įsigijimo arba jo pasigaminimo savikaina.
3.2. Atsargų įsigijimo savikaina jas perkant iš kitų asmenų turi būti nustatoma prie jų pirkimo kainos pridedant visus su pirkimu susijusius mokesčius (muitų ir kt.), transportavimo ir paruošimo bei kitas tiesiogines išlaidas, susijusias su atsargų įsigijimu bei atimant gautus pirkimo diskontus ir nuolaidas. Nereikšmingos (arba jeigu jos yra keletą ataskaitinių laikotarpių pastovios) atsargų transportavimo ir jų paruošimo naudoti sumos gali būti neįskaičiuojamos į jų įsigijimo savikainą, bet nurašomos kaip veiklos sąnaudos.
3.3. Atsargų pirkimui arba nebaigtų vykdyti sutarčių finansavimui skirtų skolintų sumų palūkanos priskiriamos atsargų įsigijimo savikainai, jeigu normalus atsargų įsigijimo ar sutarčių įvykdymo laikotarpis viršija vienerius metus. Šis faktas turi būti nurodytas paaiškinamajame rašte.
3.4. Atsargų pagaminimo savikaina turi būti nustatoma prie pagrindinių medžiagų, žaliavų ir komplektuojančių gaminių, sunaudotų gaminant šias atsargas (produkciją), įsigijimo savikainos pridedant tiesioginio darbo išlaidas, padarytas gaminant šį trumpalaikį turtą. Į atsargų pagaminimo savikainą turi būti įtraukta ir atitinkama netiesioginių (pridėtinių) gamybos išlaidų dalis, nustatoma pagal pasirinktą paskirstymo kriterijų. Į atsargų pagaminimo savikainą neįtraukiamos ataskaitinio laikotarpio veiklos sąnaudos (pardavimų, bendrosios ir administracinės).
3.5. Prie netiesioginių (pridėtinių) išlaidų priskirtinos visos gamybos išlaidos, susijusios su atsargų gamyba, išskyrus pagrindines žaliavas ir medžiagas bei tiesioginio darbo išlaidas.
3.6. Pagrindinės žaliavos, medžiagos ir komplektuojamieji gaminiai, sunaudoti gamyboje ir įtraukiami į pagamintų atsargų (produkcijos) savikainą, finansinėje atskaitomybėje turi būti įvertinti naudojant FIFO būdą (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos anksčiausiai įsigytos ar pagamintos atsargos). Jeigu atsargos ar tam tikra jų rūšis įmonėje juda kitaip, jos gali būti apskaičiuojamos ir atspindimos finansinėje atskaitomybėje įkainotos LIFO būdu (darant prielaidą, kad pirmiausiai sunaudojamos vėliausiai įsigytos atsargos), svertinio bei slenkančio vidurkio, konkrečiųjų kainų arba kitais būdais, atitinkančiais tų atsargų judėjimą. Informacija apie tai turi būti pateikta paaiškinamojo rašto pažymose, kuriose, be kita ko, turi būti ir išvedamas pelnas, kurį uždirbtų įmonė, taikydama FIFO atsargų įkainojimo metodą.
3.7. Jei punkte 3.6 nurodytų įvertinimo būdų taikymas sąlygoja tai, kad balanse atsargos bus parodytos daug žemesne negu tuo metu susiformavusi jų rinkos kaina, šis skirtumas turi būti nurodytas paaiškinamajame rašte kiekvienai atsargų rūšiai atskirai.
3.8. Ataskaitinio laikotarpio produkcijos gamybos bei paslaugų suteikimo išlaidos, priklausomai nuo to, ar gaminiai visiškai baigti gaminti, o paslaugos suteiktos, balanse atspindimos atitinkamai kaip gatavos produkcijos arba nebaigtos gamybos savikaina.
3.9. Nebaigtos vykdyti sutartys įvertinamos ir parodomos finansinėje atskaitomybėje faktiškai padarytų išlaidų suma pridedant atitinkamą, priklausančią nuo sutarties įvykdymo laipsnio arba padarytų išlaidų dydžio, pripažinto pelno dalį. Tai turi būti aptarta paaiškinamojo rašto pastabų dalyje.
Nebaigtų vykdyti sutarčių bei nebaigtos gamybos vertė gali būti mažinama, nurašant atitinkamą jos dalį, kuomet padarytos gamybos išlaidos viršija sutarties kainą arba grynąją pardavimo kainą balanso sudarymo dienai.
3.10. Jeigu apskaitoje nustatyta atsargų vertė yra aukštesnė negu tuo metu susiformavusi jų rinkos kaina, atsargos gali būti perkainotos taikant LCM būdą, t. y. apskaitoje ir atskaitomybėje parodant jas įsigijimo (pagaminimo) savikaina arba rinkos kaina, priklausomai nuo to, kuri iš jų yra mažesnė. Skirtumas tarp ankstesnės ir perkainotos vertės parodomas pelno (nuostolio) ataskaitos Netekimų (ypatingųjų praradimų) straipsnyje.
3.11. Skolos įmonei finansinėje atskaitomybėje mažinamos įvertintu abejotinų skolų dydžiu. Pastarasis nustatomas atsižvelgiant į skolų amžių. Visos sumos, susijusios su abejotinų skolų įvertinimu ir nurašymu (atidėjimų abejotinoms skoloms sudarymu), yra perkeliamos į atitinkamas sąskaitas prieš metinės finansinės atskaitomybės sudarymą.