LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖ
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS LAIDOJIMO PASLAUGŲ TEIKIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJOS PATVIRTINIMO
2007 m. sausio 29 d. Nr. 87
Vilnius
Įgyvendindama Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr. 112-4273), 690 punktą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos Vyriausybės
2007 m. sausio 29 d. nutarimu Nr. 87
LIETUVOS RESPUBLIKOS LAIDOJIMO PASLAUGŲ TEIKIMO ĮSTATYMO KONCEPCIJA
I. TEISINIS KONCEPCIJOS RENGIMO PAGRINDAS
1. Lietuvos Respublikos laidojimo paslaugų teikimo įstatymo koncepcija parengta įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006–2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. spalio 17 d. nutarimu Nr. 1020 (Žin., 2006, Nr. 112-4273), 690 punktą.
II. ĮSTATYMO REGULIAVIMO DALYKO IR TIKSLŲ BENDROJI CHARAKTERISTIKA
2. Lietuvos Respublikos laidojimo paslaugų teikimo įstatymo (toliau vadinama – Laidojimo paslaugų teikimo įstatymas, Įstatymas) tikslas – reglamentuoti žmonių palaikų laidojimo sąlygas ir tvarką, laidojimo vietų įteisinimą ir tvarkymą, laidojimo paslaugų teikimo tvarką, laidojimo paslaugų priežiūrą ir kitus su žmonių palaikų laidojimu susijusius klausimus.
3. Laidojimo paslaugų teikimo įstatymas nustatys žmonių palaikų laidojimo tvarką ir laidojimo paslaugų teikimo tvarką, reglamentuos visuomeninius santykius, atsirandančius tarp asmenų taikant šią tvarką, nustatys aplinkosaugos, visuomenės sveikatos saugos ir kitus reikalavimus, valstybės ir savivaldybių institucijų kompetenciją; įteisins laidojimo būdus ir paslaugas, atsižvelgiant į buvusias ir esamas žmonių palaikų laidojimo tradicijas Lietuvoje, kurie yra ir būtų priimtini visuomenei, religinėms bendruomenėms ir bendrijoms, kitoms organizacijoms; reglamentuos kitus visuomeninius santykius, susijusius su netradiciniais ar Lietuvoje retesniais, tačiau įstatymų leidžiamais ir kitose valstybėse paplitusiais laidojimo būdais.
4. Pagrindiniai Įstatymo tikslai yra šie:
4.1. reglamentuoti žmonių palaikų laidojimo tvarką ir laidojimo paslaugų teikimo tvarką, pagrįstą visuomenei ir valstybei priimtinais principais;
4.2. nustatyti laidojimo būdus ir jų taikymo sąlygas, atsižvelgiant į pareikštą asmens valią, pagarbą mirusiajam, nesvarbu, kokios jis rasės, tautybės, kokių religinių ir politinių įsitikinimų, kokios jo mirties priežastys, aplinkybės ir kita;
4.3. reglamentuoti laidojimo paslaugas teikiančių juridinių asmenų veiklą, kad laidojimo paslaugų teikimas būtų patikimas, saugus ir stabilus;
4.4. nustatyti kapinių ir kitų laidojimo vietų steigimo, valdymo, tvarkymo, plėtros ir kontrolės sistemą, kapinių uždarymo ir panaikinimo sąlygas;
5. Laidojimo paslaugų teikimo reglamentavimas susijęs su visuomeniniais santykiais, teisiniais, etiniais, religiniais, kultūriniais, informacijos kaupimo, saugojimo, naudojimo ir kitais momentais, pagarba mirusiam žmogui ir palaidojimo vietai, nesvarbu, kokios mirusysis rasės, tautybės, kokia kalba kalba, kokią išpažįsta religiją, kokios jo mirties priežastys, sąlygos ir aplinkybės, su žmogaus kūno vientisumu ir neliečiamumu, sąžinės laisve, žmogaus apsisprendimu (jam esant gyvam) dėl palaidojimo vietos ir būdo.
III. KITŲ TEISĖS AKTŲ, REGULIUOJANČIŲ TĄ PAČIĄ VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ SRITĮ, CHARAKTERISTIKA
6. Lietuvos Respublikoje nėra įstatymo, reglamentuojančio su laidojimo paslaugų teikimu susijusių visuomeninių santykių visumos. Kai kuriuose teisės aktuose esama nuostatų, kurios tiesiogiai arba iš dalies nustato laidojimo paslaugų teikimo reikalavimus, tačiau jos reglamentuoja tik pavienius klausimus ir neužtikrina visapusiško teisinio reguliavimo.
7. Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas (Žin., 2000, Nr. 74-2262) nustato bendrąsias juridinių asmenų steigimo ir veiklos, sutarčių sudarymo, paslaugų (tarp jų ir laidojimo paslaugų) teikimo nuostatas. Kodekso antrosios knygos II skyriaus 2.25 straipsnyje įtvirtinta fizinio asmens teisė į kūno neliečiamumą ir vientisumą, o šio straipsnio 3 dalyje numatyta, kad asmuo gali raštu nustatyti kūno panaudojimo būdą po savo mirties, taip pat laidojimo tvarką ir būdą. Antrosios knygos III skyriaus 2.31 straipsnis nustato fizinio asmens paskelbimo mirusiu tvarką, jeigu nėra žinių apie jo buvimo vietą. Trečiosios knygos VIII dalies XXVII skyrius nustato mirties registravimo tvarką. Penktosios knygos IV skyriaus 5.36, 5.37, 5.38, 5.41 straipsniuose nustatyta asmens pomirtinės valios vykdymo tvarka. Šeštosios knygos III dalies XXII skyriaus 6.289 ir 6.291 straipsniai nustato dėl gyvybės atėmimo atsiradusios žalos bei laidojimo išlaidų atlyginimo tvarką.
8. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (Žin., 2002, Nr. 36-1340) XXVI skyriaus 444 straipsnio 2 dalies 7 punkte nustatyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl asmens mirties tam tikru laiku ir tam tikromis aplinkybėmis fakto nustatymo, jeigu civilinės metrikacijos įstaigos atsisako įregistruoti mirtį.
9. Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (Žin., 2000, Nr. 89-2741) XVII skyriuje (129, 130, 131, 132, 133, 134 straipsniai) nustatytos bausmės už nusikaltimus žmogaus gyvybei, o XLV skyriuje (311, 312, 313 straipsniai) – bausmės už nusikaltimus ir baudžiamuosius nusižengimus, susijusius su mirusiojo atminimu.
10. Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (Žin., 1985, Nr. 1-1) II skyriaus ypatingosios dalies penktajame skirsnyje (41, 412, 421, 431 straipsniai) nustatytos nuobaudos už darbo įstatymų, darbų saugos ir darbo higienos norminių aktų pažeidimus, kliudymą pareigūnams atlikti pavestas pareigas. II skyriaus ypatingosios dalies septintajame skirsnyje (51, 513, 514, 5111, 53 straipsniai) nustatytos nuobaudos už aplinkos apsaugos, gamtos išteklių naudojimo, gamtos, istorijos ir kultūros paminklų apsaugos srities pažeidimus, o 1621 straipsnyje – atsakomybė už kapinių tvarkymo taisyklių pažeidimus.
11. Lietuvos Respublikos žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymas (Žin., 1997, Nr. 30-712; 2002, Nr. 43-1601) reglamentuoja žmogaus mirties momento ir fakto nustatymą, medicininio mirties liudijimo išdavimo sąlygas ir tvarką, sveikatos priežiūros darbuotojų, kitų asmenų teises ir pareigas po to, kai nustatyta žmogaus kritinė būklė arba mirtis.
12. Lietuvos Respublikos žmogaus audinių, ląstelių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymas (Žin., 1996, Nr. 116-2696; 2004, Nr. 55-1886) nustato žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos atlikimo tvarką, žmogaus valios dėl organų ar audinių transplantacijos pareiškimo tvarką.
13. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl paramos mirties atveju“ (Žin., 1993, Nr. 73-1371) ir Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymas (Žin., 1991, Nr. 17-447, Nr. 171-6295) reglamentuoja laidojimo pašalpos dydį, mokėjimo tvarką ir gavėjus.
14. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo (Žin., 1994, Nr. 55-1049; 2000, Nr. 91-2832) 7 straipsnio 24 punkte nustatyta, kad ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas yra priskirtosios (ribotai savarankiškos) savivaldybių funkcijos, 31 straipsnio 3 dalies 5 ir 6 punktuose nustatyta, kad seniūnas kaimo gyvenamųjų vietovių seniūnijose ir miestuose, kuriuose nėra civilinės metrikacijos įstaigų, registruoja mirtis, išduoda leidimus laidoti.
15. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymas (Žin., 1995, Nr. 3-37; 2004, Nr. 153-5571) nustato paveldosaugos reikalavimus laidojimo vietoms, priskiriamoms kultūros paveldui. Šio įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad visos kapinės prižiūrimos pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės arba jos įgaliotos institucijos patvirtintas kapinių tvarkymo taisykles. Neveikiančių kapinių teritorijoms nustatoma pagrindinė konservacinė (saugojimo) žemės naudojimo paskirtis, o ši gali būti pakeista tik pripažinus kitokio visuomenės poreikio viršenybę ir perkėlus mirusiųjų palaikus. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta viešosios pagalbos nekilnojamojo kultūros paveldo vietos žymėjimas ir apsauga.
16. Lietuvos Respublikos žmonių užkrečiamųjų ligų profilaktikos ir kontrolės įstatymo (Žin., 1996, Nr. 104-2363; 2001, Nr. 112-4069) 17 straipsnyje nustatyta, kad asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų vežimo transporto priemonėmis, taip pat jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos, laidojimo ir perlaidojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.
17. Lietuvos Respublikos konsulinio statuto (Žin., 1995, Nr. 43-1047; 2006, Nr. 68-2492) 15 straipsnyje nustatyta, kad konsulinis pareigūnas, gavęs informaciją apie Lietuvos Respublikos piliečio mirtį buvimo valstybėje, perduoda šią informaciją Užsienio reikalų ministerijai ir Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos, kad šie praneštų mirusiojo artimiesiems Lietuvoje, taip pat išduoda leidimą mirusiojo palaikus parvežti į Lietuvą, jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nenumato kitaip. Jeigu neatsiranda asmenų, kurie prisiima atsakomybę už mirusio Lietuvos Respublikos piliečio laidotuves ar kremavimą arba jo palaikų parvežimą į Lietuvą, konsulinis pareigūnas kreipiasi į kompetentingas buvimo valstybės institucijas dėl mirusio Lietuvos Respublikos piliečio laidotuvių arba kremavimo organizavimo pagal buvimo valstybės teisės aktus ir joje taikomą praktiką.
18. Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo (Žin., 1991, Nr. 24-635; 1997, Nr. 69-1735) 13 straipsnio 2 punkte nustatyta, kad žemė neprivatizuojama, jeigu ji užimta bendroms gyventojų ar kitoms visuomenės reikmėms naudojamomis teritorijomis (gatvių, aikščių, skverų, kapinių, vandenviečių ir kitų).
19. Lietuvos Respublikos įstatymų nuostatos bendrojo pobūdžio, todėl su laidojimo paslaugų teikimu susiję klausimai smulkiau reglamentuojami Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose ir įvairių valdymo sričių ministrų įsakymuose. Pagrindiniai yra šie:
19.1. Kapinių tvarkymo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144 (Žin., 2006, Nr. 22-695), nustato palaikų laidojimo tvarką, kapinių ir kapaviečių tvarkymą;
19.2. Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro laidojimo ceremonialas ir Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro antkapio atributika, patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 212 (Žin., 2004, Nr. 32-1017), nustato Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro laidojimo ceremonialo organizavimo tvarką ir palaidojimo vietą žyminčią antkapio atributiką;
19.3. Valstybės finansinės paramos užsienyje mirusių (žuvusių) Lietuvos Respublikos piliečių palaikams parvežti į Lietuvos Respubliką teikimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (Žin., 2003, Nr. 50-2217), nustato, kokiais atvejais ir kokio dydžio finansinę paramą valstybė teikia Lietuvos Respublikos piliečių, mirusių (žuvusių) užsienyje, palaikams parvežti į Lietuvos Respubliką;
19.4. Žymių Lietuvos visuomenės veikėjų ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus valstybės lėšomis laidojamų asmenų laidojimo išlaidų dengimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. kovo 18 d. nutarimu Nr. 323 (Žin., 2003, Nr. 28-1135), reglamentuoja žymių Lietuvos visuomenės veikėjų ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus valstybės lėšomis laidojamų asmenų laidojimo išlaidų dengimo tvarką;
19.5. Valstybės tarnautojų, kurie žuvo arba mirė užsienyje atlikdami tarnybines pareigas, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidų apmokėjimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 8 d. nutarimu Nr. 527 (Žin. 2001, Nr. 40-1402; 2004, Nr. 167-6125), nustato valstybės tarnautojų, kurie žuvo arba mirė užsienyje atlikdami tarnybines pareigas, palaikų pervežimo į Lietuvą išlaidų apmokėjimo tvarką;
19.6. Lietuvos Respublikos kremavimo įstatymo koncepcija, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. 250 (Žin., 2003, Nr. 21-891), reglamentuoja Lietuvos Respublikos kremavimo įstatymo pagrindinius teisinio reguliavimo principus, nuostatas ir struktūrą;
19.7. Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 (Žin., 1992, Nr. 22-652; 1996, Nr. 2-43), kurių 67 punkte nustatyta, kad sanitarinės apsaugos zonos yra: tradicinio laidojimo kapinių – 300 metrų; laidojimo po kremacijos – 100 metrų; uždarytųjų (po paskutinio laidojimo – 25 metai) – 100 metrų; laidojimo biurų ir ritualinių paslaugų patalpų – 100 metrų;
19.8. Asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų vežimo transporto priemonėmis, jų įvežimo į Lietuvos Respubliką ir išvežimo iš jos, laidojimo ir perlaidojimo tvarka, patvirtinta sveikatos apsaugos ministro 2002 m. spalio 9 d. įsakymu Nr. 494 (Žin., 2002, Nr. 101-4522), nustato asmenų, mirusių nuo pavojingų ir ypač pavojingų užkrečiamųjų ligų, palaikų vežimo, laidojimo ir perlaidojimo reikalavimus;
19.9. Civilinės metrikacijos taisyklės, patvirtintos teisingumo ministro 2006 m. gegužės 19 d. įsakymu Nr. 1R-160 (Žin., 2006, Nr. 65-2415), reglamentuoja asmens mirties registravimo civilinės metrikacijos įstaigose bei seniūnijose tvarką;
19.10. Leidimo mirusiojo palaikus parvežti į Lietuvą išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas sveikatos apsaugos ministro ir užsienio reikalų ministro 2006 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. V-755/V-106 (Žin., 2006, Nr. 101-3921), reglamentuoja leidimo užsienio valstybėse mirusių Lietuvos Respublikos piliečių, užsienio valstybių piliečių ir asmenų be pilietybės palaikus parvežti į Lietuvą, kai palaikai parvežami karste, išdavimo tvarką.
IV. KEIČIAMŲ AR PANAIKINAMŲ TEISĖS NORMŲ NEEFEKTYVUMO ANALIZĖ
20. Šios Koncepcijos III skyriuje pateikta teisės aktų analizė rodo, kad taikyti juos praktiškai tiek laidojimo paslaugas teikiantiems asmenims, tiek Lietuvos gyventojams, susiduriantiems su artimųjų mirtimi, sudėtinga. Tai lemia šių teisės aktų visuma, tam tikrų sąvokų ir kai kurių nuostatų neapibrėžtumas, neaiškumas ir skirtingas traktavimas, kartojimasis. Galiojanti teisinė sistema nepakankama ir nenuosekli. Ji sistemiškai nenustato laidojimo paslaugos būtinų sąlygų, neatsižvelgia į visas neigiamas pasekmes, kurios gali atsirasti teikiant šias paslaugas, kad būtų užtikrinti valstybės ir visuomenės interesai, aplinkosaugos reikalavimų laikymasis ir visuomenės sveikatos sauga. Aiškiai neapibrėžtos laidojimo paslaugų teikimo sąlygos ir reikalavimai. Visa tai reglamentuotų Įstatymas, kurio nuostatos būtų suderintos su galiojančiomis teisės normomis. Taip būtų sukurta teisinė laidojimo paslaugų reglamentavimo sistema, nustatanti jų teikimo reikalavimus, kuriuos reikėtų pateikti ne per griežtų apribojimų ir draudimų mechanizmą, bet sudarant konkrečias ir aiškias sąlygas, kurios visų pirma apsaugotų ir gerbtų visuomenės ir valstybės interesus, tačiau kartu sudarytų vienodas ir priimtinas verslo sąlygas įmonėms, norinčioms ir galinčioms teikti laidojimo paslaugas.
V. UŽSIENIO VALSTYBIŲ TEISĖKŪROS APŽVALGA
21. Rengiant šią Koncepciją, nagrinėti Europos Sąjungos valstybių – Čekijos, Švedijos, Latvijos, Estijos teisės aktai, reglamentuojantys laidojimo paslaugų teikimą, taip pat Rusijos Federacijos laidojimo įstatymas ir įstatymų įgyvendinamieji norminiai teisės aktai. Analizė rodo, kad šiose valstybėse laidojimo paslaugų teikimo reglamentavimas jungia kultūrines, etines, religines, teisines ir kitas nuostatas, leidžia reikiamai organizuoti, vykdyti, prižiūrėti ir kontroliuoti laidojimo procesus ir veiklą derinant valstybės, visuomenės, pavienių jos narių ir verslo interesus. Čekijoje, Šveicarijoje, Danijoje, Švedijoje plačiai taikomas palaikų kremavimas (kremuojama apie 70 procentų mirusiųjų).
22. Lietuva pagal geografinę padėtį, tautinius, etninius, religinius, kultūrinius ir kitokius ypatumus visų pirma galėtų ir turėtų pasinaudoti Europos valstybių laidojimo paslaugų teikimo patirtimi.
23. Čekijos Respublikos laidojimo įstatymą sudaro 5 skyriai ir 32 straipsniai. Jis išsamus ir reglamentuoja visas su žmogaus palaikų laidojimu susijusias sritis.
Pirmajame įstatymo skyriuje apibrėžtos sąvokos – mirusiojo, laidojimo tarnybų, mirusiųjų balzamavimo ir konservavimo (kuris turi būti atliktas higienos ir sanitarijos tikslais, iki palaikai palaidojami, ypač tuo atveju, jeigu ilgai transportuojami), kremavimo, laidojimo, ekshumavimo ir kitos su laidojimu susijusios sąvokos. Bendrųjų nuostatų dalyje taip pat reglamentuojamas palaikų parengimas laidoti, atsižvelgiant į mirties priežastis, nustatoma, kokių reikalavimų laikomasi mirties nuo infekcinių ligų, radioaktyvaus poveikio atvejais, kad nebūtų padaryta žala aplinkai ir visuomenės sveikatai, apibrėžiami laidojimo terminai.
Antrajame įstatymo skyriuje reglamentuojama laidojimo tarnybų veikla – veiklos įregistravimo ir vykdymo sąlygos, mirusiųjų balzamavimo, konservavimo ir kremavimo tvarka ir sąlygos, saugojimo ir transportavimo tvarka ir sąlygos, leidimų transportuoti išdavimo tvarka, krematoriumų steigimo tvarka.
Trečiajame skyriuje reglamentuojamos kapinių ir kitų laidojimo vietų steigimo sąlygos, daugiausia dėmesio – aplinkosaugai (galimas kapinių poveikis gruntiniams vandenims). Nustatyta leidimų laidoti išdavimo, duomenų, susijusių su laidojimo vietomis ir mirusiųjų duomenimis, kaupimo tvarka, reikalavimai kapavietėms, ekshumacijos ir perlaidojimo tvarka, reglamentuojamas kapaviečių tvarkymas.
Ketvirtajame skyriuje nustatytos baudos už įstatymo pažeidimus, taip pat pateiktos nuorodos į kitus Čekijos Respublikos įstatymus, kurių pagrindu gali būti taikomos ir kitokios drausminės priemonės ar sankcijos už Laidojimo įstatymo pažeidimus. Nustatyta įstatymo reglamentuojamų nuostatų laikymosi priežiūros tvarka, šios funkcijos pavedamos vietos savivaldos organams.
Penktajame skyriuje nustatomos sąlygos ir terminai, kurių pagrindu laidojimo paslaugas teikiantys juridiniai ir fiziniai asmenys, pradėję veiklą iki įstatymo įsigaliojimo, turi pertvarkyti savo veiklą pagal jo reikalavimus.
Šio įstatymo įgyvendinimas grindžiamas dviejų tarnybų (institucijų) pagrindu – vietinės higienos tarnybos ir vietos savivaldos institucijos.
24. Rusijos Federacijos laidojimo ir laidojimo veiklos įstatymą sudaro 5 skyriai ir 33 straipsniai. Jame nurodomi jo uždaviniai, įstatymų bazė, reglamentuojanti laidojimą ir laidojimo veiklą Rusijos Federacijoje, pabrėžiamas tarptautinių šios srities Rusijos Federacijos susitarimų pirmumas prieš įstatymo nuostatas. Įstatyme paaiškinamos pagrindinės sąvokos – laidojimas, laidojimo vieta, asmens valios pareiškimas ir vykdymas. Pateikiamos garantijos: mirusiųjų valios dėl palaidojimo vykdymo, socialinės ir kitokios. Nustatomos sąlygos ir tvarka, kurių laikantis valstybės lėšomis laidojami kariai, gaisrininkai, specialiųjų tarnybų ir organizacijų darbuotojai, taip pat piliečiai, mirę įkalinimo įstaigose, nuteisti mirties bausme. Nustatomi privalomieji kapinių sanitarijos ir higienos (visuomenės sveikatos saugos), aplinkosaugos reikalavimai, galima kapinių priklausomybė (visuomeninės, religinių bendruomenių, karių, šeimų ir senųjų palaidojimų, kurie nėra identifikuoti, kapinės). Įteisinti kolumbariumai, krematoriumai, apibrėžta jų paskirtis, tačiau veikla išsamiau nereglamentuota, tai pavesta vietos savivaldos organams. Laidojimo veiklos organizavimas daugiau siejamas su vietos savivaldos organų funkcijomis. Numatyta laidojimo veiklos kontrolė, kurią atlieka visuomeninės stebėjimo tarybos. Aptartas mirusiųjų laidojimas valstybės lėšomis.
VI. TARPTAUTINĖS TEISĖS, EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖS NORMŲ IR PRINCIPŲ ANALIZĖ
25. Europos Sąjungos teisės aktai laidojimo paslaugų teikimo tiesiogiai nereglamentuoja, nebent tam tikrus klausimus, susijusius su aplinkosauga ar mokesčių reguliavimu.
26. 1998 m. birželio 7 d. Tarybos sprendimas, Bendrijos vardu priimantis Tarptautinės muitinės procedūrų supaprastinimo ir suderinimo konvencijos B.2 priedą (88/355/EEB), rekomenduoja nuo importo muitų ir mokesčių atleisti neturėtų būti taikomi (ekonominiai draudimai ar apribojimai):
26.1. importo valstybės kompetentingų institucijų patvirtintų organizacijų importuojamas prekes, skirtas karių kapinėms statyti, tvarkyti ar puošti;
26.2. karstus, kuriuose yra velionių kūnai, ir urnas, kuriose yra velionių pelenai, gėles, vainikus ir kitus juos lydinčius puošybos daiktus;
27. 1973 m. spalio 26 d. Europos Tarybos susitarimas dėl lavonų pervežimo (Europos sutarčių serija – Nr. 80) apima maksimalius reikalavimus, kurie gali būti nustatyti palaikų išsiuntimui iš susitariančiosios valstybės, jų tranzitui per susitariančiąją valstybę arba priėmimui susitariančiosios valstybės teritorijoje.
28. Europos Sąjungos valstybių piliečių teisės šiose valstybėse ginamos vadovaujantis tarptautine teise (Vienos konvencija dėl diplomatinių santykių (Žin., 1999, Nr. 83-2455), Vienos konvencija dėl konsulinių santykių (Žin., 1999, Nr. 83-2456), Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (Žin., 1995, Nr. 40-987) per konkrečiose valstybėse reziduojančias diplomatines atstovybes ar konsulatus, o ne Europos Sąjungos valstybėse – vadovaujantis Mastrichto sutartimi. Ši pagalba teikiama ir mirties (žūties) atveju. Ambasada ar konsulatas:
28.1. nedelsdami praneša apie mirties (žūties) faktą mirusiojo kilmės valstybės Užsienio reikalų ministerijai, kuri šią informaciją pateikia mirusiojo artimiesiems ir palaiko su jais ryšį;
29. 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje (OL, 2006 L 376, p. 36) numato su paslaugų teikimu susijusios veiklos plėtrą tarp valstybių narių, paslaugų teikimo veiklos leidimų išdavimo tvarkos ir sąlygų keitimą, supaprastinimą, pakeitimą mažiau verslą ribojančiomis priemonėmis arba panaikinimą.
VII. PAGRINDINĖS VISUOMENINIŲ SANTYKIŲ REGULIAVIMO NUOSTATOS
30. Laidojimo paslaugų teikimo įstatymas:
30.1. nustatys žmonių palaikų laidojimo būdus, jų taikymo tvarką ir sąlygas, ypač atsižvelgiant į žmogaus valią dėl laidojimo būdo. Laidojimo būdą, ritualinę formą, laidojimo vietą kiekvienas Lietuvos pilietis, dar būdamas gyvas, turi teisę pasirinkti pats, pareikšdamas ir įteisindamas savo valią šiais klausimais įstatymų nustatyta tvarka. Pareikšta valia gali būti pakeista tik išimtiniais atvejais, pvz., ekstremalių situacijų atveju, dėl pavojingų ligų ar radiologinio poveikio, nutraukus laidojimą pasirinktose kapinėse ir panašiai. Pareikštos valios pagrindu pasirinktas laidojimo būdas, ritualinė forma, laidojimo vieta turi atitikti Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatytą tvarką, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją;
30.2. reglamentuos kapinių ir kitų laidojimo vietų įteisinimo ir steigimo, valdymo, formavimo, plėtros, priežiūros, laidojimo nutraukimo ar apribojimo, kapinių uždarymo ir galimo jų pritaikymo (po uždarymo), buvusių kapinių atkūrimo tvarkos ir sąlygų pagrindinius principus. Šio įstatymo pagrindu visų Lietuvos savivaldybių teritorijose turėtų būti suformuotos visų tipų kapinės ir kitos laidojimo vietos, kad visi Lietuvos gyventojai turėtų vienodas sąlygas ir galimybes būti palaidoti pagal kiekvieno jų pareikštą valią;
30.3. nustatys laidojimo paslaugų teikimo – palaikų transportavimo, laikymo, parengimo laidoti, laidojimo ir kitus – reikalavimus, kad jas teikiant būtų užtikrinta visuomenės sveikatos sauga ir atitiktis aplinkosaugos reikalavimams, laikomasi tradicijų ir papročių;
30.4. reglamentuos asmenų dalyvavimo teikiant visas laidojimo paslaugas sąlygas, šių asmenų teises, pareigas ir atsakomybę; juridinių asmenų, siekiančių įgyti teisę teikti laidojimo paslaugas, vertinimo pagal nustatytus kriterijus tvarką;
30.5. vadovausis pagarbos mirusiesiems, nesvarbu, kokios jie rasės, tautybės, kokia kalba kalba, kokie jų religiniai, politiniai ir kitokie įsitikinimai, mirties priežastys ir aplinkybes, ir jų palaidojimo vietoms principais;
30.6. reglamentuos valstybės ir savivaldybių institucijų, kitų viešųjų juridinių asmenų (asociacijų, jungiančių su laidojimo paslaugų teikimu susijusius juridinius asmenis, religinių bendruomenių ir bendrijų) funkcijas įgyvendinant šio įstatymo nuostatas;
VIII. GALIMOS NUMATOMO TEISINIO REGULIAVIMO PASEKMĖS
31. Laidojimo paslaugų teikimo įstatymu reglamentavus žemės, skirtos kapams, teritorijų minimizavimo siekiant užtikrinti tinkamą kapų išsaugojimą ir ugdyti ateinančių kartų pagarbą mirusiųjų atminimui klausimus, būtų taupiau ir racionaliau naudojama žemė ir lėšos kapams įrengti ir tvarkyti.
32. Kitų laidojimo vietų įteisinimas padėtų išvengti galimų religinių ir tautinių konfliktų tarp naujų kartų, kurioms reikės priimti sprendimus dėl kapų, suformuotų naudojant vienintelį laidojimo žemėje būdą.
33. Palaikų kremavimas leistų visos šeimos daugelio kartų mirusiųjų palaikus laidoti vienoje vietoje, tai palengvintų mirusiųjų lankymą, stiprintų ryšį su protėviais, išsaugotų mirusiųjų šeimos narių ir giminių atminimą, leistų geriau pažinti ir atminti žmones, įnešusius svarų indėlį į krašto istoriją. Būtų sudarytos sąlygos plėtoti laidojimo paslaugų verslą, atsirasti naujoms paslaugoms – kremavimo, kolumbariumų priežiūros.
34. Aiški laidojimo tvarka didins visuomenės narių (šių paslaugų vartotojų ir teikėjų) tarpusavio supratimą, pagarbą mirusiesiems ir jų palaidojimo vietoms.
35. Bus nustatytos konkrečios juridinių asmenų, teikiančių laidojimo paslaugas, teisės ir pareigos, užtikrinta skaidri ir sąžininga konkurencija, tai gerins paslaugų kokybę, stabilizuos, o gal mažins paslaugų kainas, tobulins aptarnavimo kultūrą, velionio artimieji patirs kuo mažiau papildomos psichologinės įtampos.
36. Bus mažinama žemės grunto, drauge – gruntinių vandenų tarša, taip sprendžiamos aplinkosaugos ir kitos problemos, neigiamai veikiančios visuomenės sveikatą.
37. Visuomenė Laidojimo paslaugų teikimo įstatymą sutiktų nepalankiai, jeigu jame nebūtų tinkamai reglamentuotos laidojimo paslaugų teikimo sąlygos ir reikalavimai jas teikiantiems asmenims, aiškiai reglamentuotas laidojimo būdų taikymas, paisoma žmonių valios ir religinių įsitikinimų, suformuotas aiškus ir konkretus valstybės požiūris į esamų kapų priežiūrą, naudojimo tęstinumą ir atkūrimą, uždarymą (neišvengiamą procesą), galimą šių teritorijų naudojimą kitoms reikmėms, o įstatymo tikslai – reikiamai pristatyti visuomenei.
38. Verslo įmonės ir kitos organizacijos Laidojimo paslaugų teikimo įstatymą sutiktų nepalankiai, jeigu jame nebūtų reglamentuotos laidojimo paslaugų teikimo problemos, susijusios su teisės aktų sistemos, reglamentuojančios šiuos klausimus, stoka, taikomų teisės normų sudėtingumu ir nepakankamu sąlygų nustatymu. Galima tam tikra neigiama reakcija tų verslo įmonių, kurios nesugebės prisiderinti prie naujų, tačiau pagrįstų reikalavimų, visų pirma susijusių su visuomenės sveikatos saugos reikalavimų vykdymu. Neigiamos reakcijos galima tikėtis ir iš įvairius antkapinius paminklus projektuojančių ir gaminančių organizacijų, pavienių verslininkų, kadangi gali būti pradėta plačiau naudotis kremavimo paslaugomis ir aktyviau steigti kitas laidojimo vietas. Taigi antkapinių paminklų verslas gali nukentėti, nes jų reikėtų vis mažiau. Gali mažėti ir kitų paslaugų bei gaminių (pvz., kapo kasėjų, gėlių, vainikų ir panašiai) poreikis, o tai gali paliesti tam tikrų verslininkų interesus.
39. Laidojimo paslaugų teikimo įstatymo neigiamos pasekmės bus minimalios, jeigu jis aiškiai ir konkrečiai reglamentuos santykius tarp visuomenės, jos narių, religinių bendruomenių ir bendrijų, valstybės ir savivaldybių institucijų, laidojimo paslaugas teikiančių įmonių ir kitų organizacijų, susijusių su laidojimo paslaugų teikimu, nustatys konkrečius reikalavimus asmenims, dalyvaujantiems teikiant laidojimo paslaugas.
IX. FINANSINIS-EKONOMINIS PAGRĮSTUMAS
40. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą ritualinių paslaugų teikimo užtikrinimas ir kapinių priežiūros organizavimas – priskirtosios (ribotai savarankiškos) savivaldybių funkcijos, todėl Laidojimo paslaugų teikimo įstatyme laidojimo paslaugų teikimo organizavimo funkcijos būtų priskirtos savivaldybių institucijoms. Laidojimo paslaugų priežiūros ir kontrolės funkcijos pagal kompetenciją būtų priskirtos esamoms viešojo administravimo institucijoms. Laidojimo paslaugų atitiktį visuomenės sveikatos saugos reikalavimams turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir jai pavaldžios teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, atitiktį aplinkosaugos reikalavimams steigiant kapines ir kitas laidojimo vietas – Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos. Naujų institucijų steigti neketinama.
X. NUMATOMA ĮSTATYMO STRUKTŪRA
41. Įstatymą sudarys aštuoni skyriai: „I. Bendrosios nuostatos“; „II. Laidojimo paslaugų teikimo sąlygos ir tvarka“; „III. Parama mirties atveju, jos teikimas ir naudojimas“; „IV. Laidojimo būdai“; „V. Laidojimo paslaugų teikimo veiklos reikalavimai“; „VI. Laidojimo vietos“; „VII. Įstatymu nustatytos tvarkos priežiūra ir kontrolė“; „VIII. Baigiamosios nuostatos“:
41.1. I skyriuje bus nurodytas įstatymo tikslas ir paskirtis, pateiktos pagrindinės sąvokos („palaikai“ – mirusio žmogaus kūnas arba jo dalys; „laidojimo paslaugos“ – palaikų transportavimo, priėmimo, laikymo, parengimo kremuoti, kremavimo, parengimo laidoti, laidojimo, duomenų apie kremavimą ir laidojimą kaupimo paslaugos; „kapinės“ – žemės sklypas, kuriame yra ir (ar) bus kapavietės; „kitos laidojimo vietos“ – kolumbariumai ir urnų sienos; „kolumbariumas“ – statinys, kuriame įrengtos specialios nišos palaikams laidoti).
41.2. II skyriuje bus aptartas asmens valios dėl kūno panaudojimo po mirties, laidojimo būdo ir tvarkos pareiškimas, šios valios vykdytojų eiliškumas pagal vykdymo teisės pirmumą, vykdytojų teisės, pareigos ir atsakomybė, atvejai, kai pareikšta valia gali būti pakeista tik išimtiniais atvejais, pvz., ekstremalių situacijų atveju, dėl pavojingų ligų ar radiologinio poveikio, nutraukus laidojimą pasirinktose kapinėse ir panašiai, nustatyti laidojimo paslaugų teikimo reikalavimai.
41.3. III skyriuje bus reglamentuota valstybės teikiamos paramos mirties atveju mokėjimo tvarka, nustatyti paramos gavėjai, paramos dydis ir naudojimo būdai, nustatyta, kokiu pagrindu parama mirties atveju gali būti perduota valdyti tretiesiems asmenims, numatytos jų teisės, pareigos ir atsakomybė už įsipareigojimų nevykdymą.
41.4. IV skyriuje bus nustatyti laidojimo būdai, jų taikymo tvarka ir sąlygos, ypač atsižvelgiant į asmens valią dėl laidojimo būdo ir tvarkos, religinius įsitikinimus, papročius ir tradicijas. Lietuvoje pagal laidojimo papročius, tradicijas, tautinius, kultūrinius, etinius, religinius ypatumus taikytini šie laidojimo būdai:
41.5. V skyriuje bus nustatyti reikalavimai laidojimo paslaugas teikiantiems asmenims, jų veiklos sąlygos, teisės, pareigos ir atsakomybė. Bus nustatyta, kad juridiniai asmenys, siekiantys įgyti teisę teikti laidojimo paslaugas, turi atitikti Įstatyme nustatytus kriterijus. Juridiniai asmenys, siekiantys teikti palaikų kremavimo paslaugas, turės gauti šios veiklos licenciją pagal Įstatyme nustatytus licencijavimo reikalavimus ir principus. Bus numatyta laidojimo paslaugas teikiančių įmonių savireguliacija, pavedus Lietuvos ritualinių paslaugų asociacijai kai kurias šios veiklos reguliavimo funkcijas. Bus reglamentuota darbuotojų kvalifikacijos, suteikiančios teisę eiti tam tikras pareigas (palaikų rengimas kremuoti ar laidoti, balzamavimas, kremavimas ir panašiai) laidojimo paslaugas teikiančioje įmonėje, įgijimo tvarka ir sąlygos.
41.6. VI skyriuje bus nustatyti galimi kapinių ir kitų laidojimo vietų tipai, jų įteisinimo, valdymo, priežiūros, laidojimo nutraukimo ar apribojimo, kapinių ir kitų laidojimo vietų panaikinimo principai, aptartas antkapinių paminklų ir kitų statinių aukščio apribojimų taikymas, sanitarinių zonų dydis. Bus nustatyta, kad kapinės steigiamos valstybinėje ar savivaldybių žemėje. Kapo vieta kapinėse suteikiama neatlygintinai. Juridinio asmens teises turinčios religinės bendruomenės ir bendrijos savivaldybės nustatyta tvarka gali turėti savo konfesines kapines arba konfesijai skirtą teritoriją kapinėse, kurioje pačios nustato laidojimo tvarką. Kapinių priežiūros organizavimas, įskaitant laidojimo nutraukimą ar apribojimą (kapinių statuso nustatymą), priskirtas savivaldybėms. Konfesinėse kapinėse ar konfesijai skirtoje kapinių teritorijoje kapinių priežiūrą gali organizuoti pati religinė bendruomenė ar bendrija. Jeigu priežiūrą organizuoja savivaldybė, turi būti laikomasi religinės bendruomenės ar bendrijos nustatytos laidojimo tvarkos. Kapines prižiūrėti galėtų tiek privataus kapitalo, tiek valstybės ar savivaldybės įsteigti juridiniai asmenys, parinkti viešo konkurso būdu. Informaciją svarstyti dėl laidojimo nutraukimo ar apribojimo pasibaigus laidojimo vietoms (plotui) savivaldos institucijoms teiks kapines prižiūrinčios organizacijos. Nutarimą panaikinti kapines, pripažinus kitokio visuomenės poreikio viršenybę, priims Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Panaikinamose kapinėse palaidoti palaikai turi būti su derama pagarba perlaidoti arba kitaip užtikrintas jų atminimo įamžinimas.
Šiame skyriuje taip pat bus reglamentuotos kolumbariumų ir urnų sienų, įsteigtų privačios nuosavybės teise, steigimo ir valdymo sąlygos. Atsižvelgiant į laidojimo veiklos specifiškumą ir išskirtinumą, šiame skyriuje turi būti reglamentuotos ne tik galimybės juridiniams asmenims privačios nuosavybės teise valdyti ir prižiūrėti kitas laidojimo vietas, bet ir tokių asmenų veiklos kontrolė. Siekiant užtikrinti privačios nuosavybės teise įsteigtų kitų laidojimo vietų veiklos tęstinumą, bus nustatyta, kad privačios nuosavybės teise priklausančios laidojimo vietos negali būti turtinis objektas, kuris gali būti įkeičiamas ar užstatomas kredito įstaigoms, mainomas į kitą turtą. Kartu bus nustatyta, kaip juridinių asmenų bankroto atveju laidojimo vietų valdymo bei priežiūros teisės pereina savivaldybių institucijoms.
41.7. VII skyriuje bus reglamentuota laidojimo paslaugų teikimo, kokybės atitikties ir kitų Įstatymo nuostatų laikymosi kontrolė ir priežiūra. Laidojimo paslaugų atitiktį visuomenės sveikatos saugos reikalavimams turėtų prižiūrėti ir kontroliuoti Valstybinė visuomenės sveikatos priežiūros tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir jai pavaldžios teritorinės visuomenės sveikatos priežiūros įstaigos, atitiktį aplinkosaugos reikalavimams steigiant kapines ir kitas laidojimo vietas – Aplinkos ministerijos įgaliotos institucijos.
41.8. VIII skyrius nustatys Įstatymo įsigaliojimo tvarką, taip pat įmonių, teikiančių laidojimo paslaugas ir vykdančių kitą veiklą, susijusią su laidojimo paslaugų teikimu, veiklos (naujų techninių, technologinių, organizacinių, visuomenės sveikatos saugos, aplinkosaugos, kvalifikacijos reikalavimų ir panašiai) suderinimo su įstatymo reikalavimais tvarką ir terminus.
XI. NUMATOMI PAKEISTI AR PANAIKINTI TEISĖS AKTAI
42. Priėmus Laidojimo paslaugų teikimo įstatymą, gali reikėti pakeisti ar papildyti:
42.1. Kapinių tvarkymo taisykles, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 144;