LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS
N U T A R I M A S
DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 1993 M. RUGSĖJO 3 D. NUTARIMO „DĖL KAI KURIŲ LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS NUTARIMŲ BUTŲ PRIVATIZAVIMO KLAUSIMAIS PAPILDYMO BEI DALINIO PAKEITIMO“ 2 PUNKTO 2.2 PAPUNKČIO ATITIKIMO LIETUVOS RESPUBLIKOS BUTŲ PRIVATIZAVIMO ĮSTATYMUI
1994 m. lapkričio 3 d.
Vilnius
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Algirdo Gailiūno, Kęstučio Lapinsko, Zigmo Levickio, Vlado Pavilonio, Prano Vytauto Rasimavičiaus, Teodoros Staugaitienės, Stasio Šedbaro ir Juozo Žilio,
sekretoriaujant Rolandai Stimbirytei,
dalyvaujant suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovei Komunalinio ūkio ir paslaugų departamento prie Statybos ir urbanistikos ministerijos direktoriaus pavaduotojai Irenai Butrimienei,
remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsnio pirmąja dalimi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsnio pirmąja dalimi, viešame Teismo posėdyje 1994 m. spalio 27 d. išnagrinėjo bylą Nr. 16/94 pagal pareiškėjo – Kauno miesto apylinkės teismo prašymą ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų privatizavimo klausimais papildymo bei dalinio pakeitimo“ 2 punkto 2.2 papunktis atitinka Butų privatizavimo įstatymą.
Konstitucinis Teismas
nustatė:
I
Pareiškėjas – Kauno miesto apylinkės teismas 1994 m. gegužės 16 d. nagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovių N. Kubilienės ir A. Bernotaitės ieškinius atsakovui Valstybiniam projektavimo institutui „Pramprojektas“ dėl kambarių bendrabutyje privatizavimo. Teismas nutartimi šios bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą prašydamas ištirti, ar Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų privatizavimo klausimais papildymo bei dalinio pakeitimo“ (Žin., 1993, Nr. 44(29)-897; toliau jis vadinamas ginčijamu nutarimu) 2 punkto 2.2 papunkčio nuostata, jog „nuomininkas, besistatantis kooperatinį butą ir atsisakęs lengvatinio kredito, negali privatizuoti kambario bendrabutyje“, atitinka Butų privatizavimo įstatymą.
Prašyme pareiškėjas nurodo, kad pagal Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnį pirkimo-pardavimo objektas, be butų, yra valstybinio ir visuomeninio fondo kambariai bendrabučiuose. Šio įstatymo 3 straipsnyje nustatyta tvarka neprivatizuojami butai, kuriuos nuomoja asmenys, priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas. Butų privatizavimo įstatymas nedraudžia privatizuoti kambarių bendrabučiuose. Įstatymų leidėjas Butų privatizavimo įstatyme skiria kaip atskiras sąvokas „butai“ ir „kambariai bendrabučiuose“. Šias sąvokas skiria ir Vyriausybė, ginčijamame nutarime nurodydama, kad nuomininkas, kuris statosi kooperatinį butą, bet atsisako lengvatinio kredito, gali privatizuoti nuomojamą butą. Pagal ginčijamo nutarimo 2 punkto 2.2 papunktį nuomininkas, kuris statosi kooperatinį butą, negali Butų privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka privatizuoti kambario bendrabutyje net tada, kai jis atsisako kooperatinio buto statybai paimto lengvatinio kredito.
II
Rengiant bylą Teismo posėdžiui ir teisminiame posėdyje suinteresuoto asmens atstovė paaiškino, jog valstybė siekia, kad kiekviena šeima turėtų atskirą butą – nuosavybės teise ar nuomojamą. Tokia nuostata yra įtvirtinta Civilinio kodekso 344 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 11 straipsnio pirmosios dalies 3 punkte.
Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio pirmoji dalis 1991 m. gruodžio 20 d. buvo papildyta 4 punktu, kuriame yra nuostata, kad pagal šį įstatymą neprivatizuojami butai, nuomojami asmenų, gavusių lengvatinį kreditą kooperatinio buto ar namo statybai. Tačiau atsižvelgdama į tuometinius gyvenamųjų namų statybos bei kreditavimo sunkumus, taip pat į tai, kad buvo rengiamas naujas Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo projektas, ir siekdama sumažinti socialinę įtampą, Vyriausybė sudarė galimybę nuomininkams pasirinkti, ar pagal Butų privatizavimo įstatymą, t. y. lengvatine tvarka, privatizuoti gyvenamąją patalpą, ar pasinaudoti valstybės teikiamomis lengvatomis statant butą.
1993 m. liepos 15 d. buvo išplėstas pagal Butų privatizavimo įstatymą privatizuojamų patalpų objektas. Šio įstatymo 3 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad pirkimo-pardavimo objektas yra „valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (toliau – gyvenamieji namai, butai)“. Taip pirkimo-pardavimo objektu tapo ir kambariai bendrabučiuose, t. y. gyvenamosios patalpos, neatitinkančios atskiro buto reikalavimų.
Suinteresuoto asmens atstovė teigė, jog daugiau kaip 90 proc. gyventojų, iki šios Vyriausybės nutarimo pataisos priėmimo pareiškusių norą privatizuoti butus, juos privatizavo. Vyriausybė yra priėmusi ir kitų nutarimų dėl bendrabučių, kuriais buvo siekiama įgyvendinti principą, kad patuštinti bendrabučių kambariai turi atitekti kitiems bendrabučių gyventojams ir jiems leidžiama įsirengti butų reikalavimus atitinkančias gyvenamąsias patalpas. Todėl Vyriausybė nenumatė asmenims, gyvenantiems bendrabučių kambariuose ir butuose su bendromis virtuvėmis, galimybės pasirinkti, ar lengvatine tvarka pirkti nuomojamą kambarį bendrabutyje, ar, pasinaudojus valstybės parama, statyti butą.
Suinteresuoto asmens atstovės nuomone, Vyriausybės nutarimo 2 punkto 2.2 papunkčio ginčijama nuostata neprieštarauja Butų privatizavimo įstatymui.
Konstitucinis Teismas
konstatuoja:
Lietuvos Respublikoje į teisinę sistemą grąžinus privačios nuosavybės teisės konstitucinį institutą, buvo priimti įstatymai dėl valstybinio ir visuomeninio butų fondo privatizavimo. Butų privatizavimas tapo viena iš valstybės socialinės politikos krypčių. Ją įgyvendinant buvo priimtas Butų privatizavimo įstatymas, kuris įsigaliojo nuo 1991 m. birželio 30 d.
Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmojoje dalyje buvo nustatyta, kad „pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose ir bendrabučiuose (toliau – gyvenamieji namai, butai)“. Kokias sąlygas turi atitikti butai bendrabučiuose, kad juos būtų galima privatizuoti, nustatyta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gegužės 30 d. nutarimo „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo įsigaliojimo“ 2 punkte. Tai yra: „1) atskiri butai paversti bendrabučiais; 2) bendrabučiais naudojamos gyvenamosios patalpos, atitinka atskiro buto reikalavimus: yra atskiras įėjimas, gyvenamieji kambariai, virtuvė ir kita tos vietovės sąlygas atitinkanti atskiro buto įranga“. Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio pirmosios dalies 2 punkte buvo nustatyta, kad pagal šį įstatymą neparduodami kambariai bendrabučiuose. Šiomis normomis buvo įtvirtintos nuostatos, ribojančios dalies Lietuvos gyventojų, gyvenančių bendrabučiuose, teises privatizuoti gyvenamąsias patalpas, kurios neatitiko buto reikalavimų.
1993 m. liepos 15 d. Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo papildymo ir pakeitimo“ Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmoji dalis išdėstyta taip: „Pirkimo-pardavimo objektas yra valstybinio ir visuomeninio butų fondo gyvenamieji namai, butai daugiabučiuose namuose, butai ir kambariai bendrabučiuose (toliau – gyvenamieji namai, butai)“. Pagal šią normą galima privatizuoti kambarius bendrabučiuose, išskyrus tuos, „kurie Vyriausybės nustatyta tvarka skiriami vidurinių, profesinių, aukštesniųjų ir aukštųjų mokyklų moksleiviams, studentams bei doktorantams apgyvendinti, taip pat kambariai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos bei Lietuvos kurčiųjų draugijos ir Lietuvos invalidų draugijos bendrabučiuose“.
Butų privatizavimo įstatymo 3 straipsnio, pavadinto „Neprivatizuojami gyvenamieji namai, butai“, pirmoji dalis 1991 m. gruodžio 20 d. buvo papildyta 4 punktu: „4) butai, nuomojami asmenų, kuriems suteiktas žemės sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti arba kurie priimti į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu šiems asmenims gyvenamojo namo ar buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas arba jeigu sklypas individualiam gyvenamajam namui statyti jiems suteiktas kvartaluose, kuriuose valstybės lėšomis yra nutiesti magistraliniai inžineriniai tinklai“.
Šioje įstatymo normoje yra nuostata, kad neparduodami butai, nuomojami asmenų, priimtų į gyvenamųjų namų statybos kooperatyvą, jeigu jiems buto statybai suteiktas lengvatinis kreditas. Tuo pačiu metu Butų privatizavimo įstatymo 4 straipsnis buvo papildytas ketvirtąja dalimi: „nuomininkas ir jo šeimos nariai, įgiję nuosavybės teises į nupirktą gyvenamąjį namą, butą, pagal šį įstatymą negali privatizuoti kito gyvenamojo namo, buto“. Įstatymų leidėjas traktavo, kad buto privatizavimas pagal Butų privatizavimo įstatymą ir lengvatinis kreditas buto statybai yra atskiros valstybės paramos gyventojams formos ir kad galima pasinaudoti tik viena iš jų. Tai patvirtina ir Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 12 straipsnis, numatantis piliečių teisę pasirinkti vieną iš paramos formų, tarp kurių yra teisė, pirma, gauti kreditą lengvatinėmis sąlygomis gyvenamajam namui ar butui pasistatyti arba nusipirkti, antra, pirkti išsimokėtinai iš savivaldybių ir valstybinių įmonių nuomojamas gyvenamąsias patalpas.
Tačiau Butų privatizavimo įstatyme nieko nepasakyta apie teisę privatizuoti valstybinio ir visuomeninio butų fondo butus asmenims, kurie, gavę lengvatinį kreditą buto statybai, jo atsisakė. Vyriausybė 1992 m. sausio 22 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 31 d. nutarimo Nr. 309 dalinio pakeitimo bei papildymo“ 4 punktą papildė penktąja pastraipa ir nustatė, kad tuo atveju, kai nuomininkas statosi kooperatinį butą, bet atsisako lengvatinio kredito, jis gali privatizuoti nuomojamą gyvenamąjį namą, butą.
1993 m. liepos 15 d. įstatymu pakeitus Butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmąją dalį buvo išplėstas bendrinės sąvokos „butas“ turinys: ji papildyta nauju pirkimo-pardavimo objektu – kambariais bendrabutyje. Tokiu papildymu įtvirtinta, kad suteiktas lengvatinis kreditas buto statybai yra vienoda buto privatizavimo sąlyga nepriklausomai nuo to, ar perkamas butas, ar kambarys bendrabutyje.
Vyriausybė ginčijamame nutarime įtvirtinusi nuostatą, kad nuomininkas, kuris statosi kooperatinį butą, bet atsisako lengvatinio kredito, negali privatizuoti kambario bendrabutyje, nustatė skirtingas butų ir kambarių bendrabučiuose privatizavimo sąlygas. Tokių skirtingų sąlygų taikymo atskiroms asmenų grupėms Butų privatizavimo įstatymas nenumato, todėl ši nuostata prieštarauja minėto įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai ir 3 straipsnio pirmosios dalies 4 punktui.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102 straipsniu, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 53, 54, 55 ir 56 straipsniais,
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas
nutaria:
Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. rugsėjo 3 d. nutarimo „Dėl kai kurių Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų butų privatizavimo klausimais papildymo ir pakeitimo“ 2 punkto 2.2 papunkčio, kuriuo pakeista 1991 m. liepos 31 d. nutarimo „Dėl butų privatizavimo, pardavimo ir naudojimo tvarkos“ 4 punkto penktoji pastraipa, nuostata, kad nuomininkas, kuris statosi kooperatinį butą, bet atsisako lengvatinio kredito, negali privatizuoti kambario bendrabutyje, prieštarauja Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymo 2 straipsnio pirmajai daliai ir 3 straipsnio pirmosios dalies 4 punktui.