LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL MAŽOSIOS ŽUVĖDROS (STERNA ALBIFRONS) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO
2012 m. balandžio 30 d. Nr. D1-377
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:
1. T v i r t i n u:
1.1. Kretuono ežero didžiosios salos šiaurės vakarų pakrantės mažosios žuvėdros (Sterna albifrons) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.2. Nemuno salų ties Lipliūnais mažosios žuvėdros (Sterna albifrons) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.3. Nemuno salų ties Merkine mažosios žuvėdros (Sterna albifrons) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.4. Petrašiūnų karjero mažosios žuvėdros (Sterna albifrons) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.5. Salų ties Atmatos žiotimis mažosios žuvėdros (Sterna albifrons) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai, o regiono aplinkos apsaugos departamentams arba Aplinkos apsaugos agentūrai dalyvauti priemonių įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.
3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2012 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. D1-377
MAŽOSIOS ŽUVĖDROS (STERNA ALBIFRONS) APSAUGOS PLANAS
I. mAŽOSIOS ŽUVĖDROS (STERNA ALBIFRONS), joS populiacijos, buveinės aprašymas
Mažosios žuvėdros apibūdinimas
Mažosios žuvėdros buveinės aprašymas
2. Didžioji dalis mažųjų žuvėdrų populiacijos peri vandenynų bei jūrų pakrantėse bei didžiosiose upėse. Tačiau aptinkamos ir ežeruose bei kituose vandens telkiniuose, kai juose susidaro perėjimui tinkamos sąlygos. Neretai peri bendrose kolonijose su kitomis žuvėdrų rūšimis. Lietuvoje mažosios žuvėdros peri didesnių upių smėlėtose, plikose ar skurdžia žoline augalija apaugusiose salose bei pakrantėse (kol kas aptiktos tik Nemune ir pačiame Neries žemupyje), ežerų, kitų vandens telkinių bei karjerų plikose salose, nuleistuose žuvininkystės ūkių tvenkiniuose (ant dumblo nuosėdų), rečiau dolomitų karjeruose. Taip pat sutinkamos smėlėtuose pajūrio paplūdimiuose. Vengia sumedėjusia augalija apaugusių plotų bei miškais apsuptų vandens telkinių. Pagrindinis reikalavimas lizdavietei yra atviras gruntas, dažniausiai smėlis ar žvyras, nors kartais lizdai randami ir ant molingo ar dumblėto grunto. Labai retai lizdą suka skurdžioje žolinėje augalijoje. Todėl, formuojantis žolinei dangai, mažosios žuvėdros palieka esamas perimvietes.
Mažosios žuvėdros paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
3. Lietuvoje mažosios žuvėdros peri Nemuno bei Neries žemupio smėlėtose salose bei pakrantėse, žvyro bei smėlio karjerų salose, nuleistuose žuvininkystės ūkių tvenkiniuose, rečiau dolomitų karjeruose. Tačiau pagrindinė nacionalinės populiacijos dalis yra susitelkusi palei Nemuno upę – nuo Druskininkų iki priešakinės deltos. Kitose vietose aptinkamos tik pavienės poros ar nedidelės grupelės. Todėl Nemuno upė yra ypač svarbi šių paukščių išsaugojimui ne tik Lietuvoje, bet ir visame regione. Perinčios žuvėdros yra netolygiai pasiskirsčiusios visame upės ruože. Svarbiausios perimvietės yra salose netoli Lietuvos–Baltarusijos sienos, Nemuno Kilpų regioniniame parke (upės ruožai tarp Prienų ir Lengveniškių bei tarp Pelėšiškių ir Balbieriškio), upės ruože tarp Kulautuvos ir Smalininkų bei Nemuno priešakinėje deltoje. 2002 metais visos Nemuno upėje užregistruotos mažųjų žuvėdrų kolonijos buvo įsikūrusios keletoje nedidelių smėlėtų upės suneštų salelių. Tiktai vieninteliu atveju (Atmatos žiotyse) kolonija aptikta dirbtinai supiltoje (Nemuno vagos gilinimo metu) smėlėtoje saloje. Pavienės poros aptiktos atskiruose Nemuno pakrantės ruožuose bei salose ties Merkine. Tačiau ir šios įsikūrė smėlėtose, žoline augalija nepadengtose pakrantėse. Žuvininkystės ūkiuose perinčios poros dažniausiai įsikuria pirmaisiais metais nuleistų tvenkinių plotuose, kol jie neapauga žoline augalija. Eksploatuojamuose žvyro karjeruose aptinkamos pavienės poros ar negausios sankaupos iki 3 porų taip pat peri visiškai žoline augalija neapaugusiuose plotuose. Šiaurės Lietuvos klinčių karjeruose mažosios žuvėdros įsikuria dar eksploatuojamuose plotuose, kartais net neapsuptuose vandens, neretai nevengdamos šalia dirbančios technikos. Be jau paminėtų svarbiausių perimviečių, Nemuno upėje per paskutinįjį dešimtmetį mažosios žuvėdros stebėtos perinčios Pėdžių (Kėdainių r.), Paliepių (Kėdainių r.), Petrašiūnų (Pakruojo r.), Poškų (Klaipėdos r.), Slengių (Klaipėdos r.) bei Šniaukštų (Klaipėdos r.) karjeruose; Birvėtos, Vizbarų, Rusnės, Išlaužo, Alsos, Paupio, Šilavoto, Baltosios Vokės, Kuktiškių tvenkiniuose. Taip pat Neries žemupyje, Kauno mariose, Kamanų rezervate, Sausgalvių ir Rupkalvių užliejamose pievose bei Baltijos jūros pakrantėje. Visose šiose perimvietėse aptiktos tik pavienės poros, nors atskirais metais Neries žemupyje, Sausgalvių ir Rupkalvių užliejamose pievose bei Išlaužo tvenkiniuose aptikta iki 30 porų. Anksčiau perėjo, tačiau pasikeitus buveinei nebeaptinkamos Kretuono ež. saloje, Varduvos ir Elektrėnų vandens saugyklose.
4. Paskutiniaisiais metais tiek mažosios žuvėdros gausos, tiek paplitimo šalyje kaita yra nepalanki rūšies išlikimui. Lyginant su ankstesniu perinčios populiacijos įvertinimu (BirdLife International/ European Bird Census Council, 2000), ji sumažėjo daugiau nei dvigubai. Paskutiniaisiais metais išnyko dalis perimviečių užaugus joms aukštąja žoline bei sumedėjusia augalija. Gausos mažėjimo tendencijos stebimos ir daugelyje išlikusių perimviečių – Nemuno upės smėlio salose, Nemuno deltoje, kuriose susitelkę apie 90 proc. dabartinės šalies populiacijos. Tikslesnę pastarųjų vietų populiacijos būklę sunku įvertinti dėl ypač didelių (iki 80 proc.) gausos svyravimų atskirais metais. Juos nulemia hidrologinio režimo ypatumai. Be to atskirais metais gali būti labai žemas rūšies veisimosi sėkmingumas, kadangi, stipriai pakilus vandens lygiui Nemune, žūsta daugiau nei 80 proc. dėčių bei išsiritusių jauniklių. Tokiais metais, nepaisant nemažo perinčių porų skaičiaus, produktyvumas būna artimas nuliui.
Mažosios žuvėdros paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
5. Mažosios žuvėdros yra gana plačiai paplitusios pasaulyje. Peri pradedant rytiniais Australijos krantais, Tasmanija, pietryčių Azijos pakrante iki Japonijos, Vidurio ir Mažojoje Azijoje iki Mongolijos, didesnėje Europos dalyje (išskyrus šiaurinius rajonus) ir vakarinėse Afrikos pakrantėse, ties pusiaujumi pasiekdamos Šiaurės Ameriką bei Karibų salas. Tačiau praktiškai visame paplitimo areale yra retos, lokaliai paplitusios, o vietinės populiacijos neskaitlingos ir retai viršija kelis šimtus porų. Europoje peri 35 000–55 000 porų, o pasaulinė populiacija (įskaitant visus porūšius) įvertinta 70 000–200 000 porų. Europoje sutinkamo S. a. albifrons porūšio gausiausios populiacijos, viršijančios 1000 porų, aptinkamos tik Italijoje (2600–6000), Prancūzijoje (1500–1700), Graikijoje (1000–2000), Baltarusijoje (900–1100) bei Rusijoje (7000–14000). Tačiau praktiškai visame areale užfiksuotas perinčios populiacijos mažėjimas, stebimas visą paskutinįjį šimtmetį, t. y. nuo tada, kai pradėti rūšies stebėjimai.
Mažosios žuvėdros veisimosi biologija
6. Dažniausiai peri didesnėmis ar mažesnėmis grupėmis (mažiau nei 5 poros), nors neretai aptinkamos pavienės poros (ypač Nemuno upės pakrantėse). Tačiau atskirose atvirose smėlio ar žvyro salose aptinkamos iki 50 porų kolonijos (Nemuno upės priešakinėje deltoje). Čia atstumas tarp lizdų gali būti nuo 1 iki 20 metrų. Lizdas – negili duobutė grunte, kurioje dažnai būna keli akmenukai ar smulkios kriauklelės. Dažniausiai grįžta į buvusias perimvietės, nors nebūtinai į praeitų metų kolonijos vietą. Senesni paukščiai keičia perimvietes tik pasikeitus buveinėms jose. Atstumas tarp tos pačios poros perėjimo vietų atskirais metais neretai siekia 100 km, nors dažnai tai vis tiek ta pati upė ar pajūrio ruožas. Monogamai, poras sudarantys keliems sezonams, nors keičia partnerius dažniau nei kitos žuvėdros. Ši kaita dažniau stebima nepastoviose perimvietėse. Abu tėvai peri dėtis bei rūpinasi jaunikliais, nors kiekvieno iš jų indėlis atskirais veisimosi sezono laikotarpiais gali būti skirtingas. Veda vieną vadą, tačiau, žuvus pirmajai dėčiai, peri pakartotinai. Pradeda perėti gegužės paskutiniosiomis–birželio pirmosiomis dienomis, nors pakartotinės dėtys aptinkamos dar ir liepos pirmojoje pusėje. Dėtyje dažniausiai 2–3 kiaušiniai. Peri 18–22 dienas. Jaunikliai ritasi birželio mėnesį, tačiau vėlyvų ar pakartotinių dėčių jaunikliai gali ristis ir liepos pirmojoje pusėje. Pradeda skraidyti 17–20 dienų amžiaus. Tačiau tėvai juos maitina dar 2–3 mėnesius. Subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Mažosios žuvėdros mityba, žiemojimas, migracija
7. Mažoji žuvėdra minta smulkiomis žuvimis bei bestuburiais, kurių didžiąją dalį sudaro vėžiagyviai ir vabzdžiai. Duomenų apie Lietuvoje perinčių šių žuvėdrų mitybos objektų rūšinę sudėtį nėra, tačiau remiantis Cramp‘o ir Perrins‘o monografija „Vakarų Palearktikos paukščiai“ mažųjų žuvėdrų maiste aptinkamos šios žuvų rūšys: tobiai (Ammodytes), kuojos (Rutilus rutilus), raudės (Scardinius erythrophthalmus), karpiai (Cyprinus carpio), ešeriai (Perca fluviatilis), lydekos (Esox lucius), aukšlės (Alburnus alburnus), plakiai (Blicca bjoerkna), pūgžliai (Gymnocephalus acerina), stintos (Osmerus eperlanus), gružliai (G. gobio), įvairus mailius (silkės, Clupea harengus, brėtlingiai, Sprattus), kitos nenustatytos rūšies karpinės žuvys (Cyprinidae) bei smulkios plekšninės žuvys (Pleuronectiformes). Aptinkami vėžiagyviai: krevetės (Crangon, Squilla), mizidai (Mysidacea) bei lygiakojai (Isopoda). Vabzdžiai – žiogai (Orthoptera), laumžirgiai bei jų lervos (Odonata), uodai ir mašalai (Diptera), vabalai (Coleoptera) bei skruzdės (Formica). Kartais mažosios žuvėdros gali misti ir žieduotosiomis kirmėlėmis (Annelides) bei moliuskais (Mollusca).
8. Maitinasi pavieniui, mažomis grupelėmis ar plačiai pasklidusiais būriais, kartais mišriais būriais su kitomis žuvėdrų rūšimis. Ieškodamos maisto skraido virš vandens telkinio žemyn nukreipta galva. Maitinimosi skrydžių aukštis priklauso nuo šviesos intensyvumo, vėjo stiprumo bei gaudomo grobio, vidutiniškai 5–7 m virš vandens. Dažnai prieš nerdamos į vandenį trumpam pakimba ore, o po to staigiai vertikaliai sminga žemyn arba lėtai leidžiasi link vandens ir tik tada vertikaliai neria. Skirtingų autorių duomenimis, neria iš 3–4,5 m, 6 m ar net 9–12 metrų aukščio. Mažosios žuvėdros ore pakimba dažniau ir kabo ilgesnį laiką nei kitos žuvėdrų rūšys ir greičiausiai yra prisitaikiusios morfologiškai dažnam ir ilgam kabojimui ore bei nardymui sekliuose vandenyse. Nėrimo dažnis svyruoja nuo 1 iki 7,3 kartų per minutę ir retėja atitinkamai sėkmingų nėrimų skaičiui. Žuvavimo sėkmė jūroje svyruoja nuo 16,9 iki 60 proc., vidutiniškai 39,7 proc. per dieną. Grobio pagavimo sėkmingumas mažėja esant stipriam vėjui. Vienu kartu pagauna po vieną žuvį. Vabzdžius renka tiek nuo žemės, tiek iš vandens, taip pat gali juos gaudyti ore. Paprastai maitinasi iki 4,9–6 km nuo kolonijos, o jūroje – ne toliau kaip 1,5 km nuo kranto. Mitybos konkurentais galėtų būti upinės (Sterna hirundo) ar juodosios (Chlidonias niger) žuvėdros. Mažoji žuvėdra – tolimas migrantas. Pavasarį į Lietuvą parskrenda gegužės mėn. Pajūryje pasirodo maždaug gegužės 1 d., gausiau skrenda pirmąją gegužės dekadą. Rudeninė migracija prasideda rugpjūčio mėn. Vakarų Europos populiacijos migracija vyksta didžiąja dalimi palei Baltijos, Šiaurės jūrų bei Atlanto vandenyno pakrantes. Tačiau dalis paukščių gali migruoti ir sausuma. Sterna albifrons albifrons porūšis žiemoja Vakarų bei Pietų Afrikoje.
Mažosios žuvėdros nacionalinis ir tarptautinis teisinis statusas
9. Mažoji žuvėdra Lietuvoje saugoma nuo 1976 metų. Ji įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949). Bazinis žalos įkainis už sunaikintą kiaušinį, jauniklį, suaugusį paukštį, lizdą patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. liepos 15 d. įsakymu Nr. D1-621 „Dėl Lietuvos saugomoms rūšims ir jų buveinėms padarytos žalos apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (Žin., 2010, Nr. 87-4616). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. balandžio 8 d. nutarimu Nr. 399 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra paukščių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimo ir paukščių apsaugai svarbių teritorijų ribų nustatymo“ (Žin., 2004, Nr. 55-1899; 2006, Nr. 92-3635) mažosios žuvėdros apsaugai įsteigtos 5 saugomos teritorijos. Šiose teritorijose mažosios žuvėdros veisimosi buveinės saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171). Mažoji žuvėdra įrašyta į Europos Bendrijos svarbos gyvūnų ir augalų rūšių, randamų Lietuvoje, sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 159 (Žin., 2002, Nr. 40-1513; 2006, Nr. 42-1531), taip pat į 2009 m. lapkričio 30 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/147/EB dėl laukinių paukščių apsaugos (OL 2010 L 20, p.7) I priedą, taip pat į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (Žin., 1996, Nr. 91-2126) II priedą, Migruojančių laukinių gyvūnų rūšių išsaugojimo konvencijos (Žin., 2001, Nr. 50-1742) II priedą.
II. Mažosios žuvėdros, jos populiacijos būklės ir buveinės įvertinimas
Radaviečių apsaugos būklė
10. Šiuo metu mažųjų žuvėdrų apsaugos būklė svarbiausiose perimvietėse vertinama kaip nepalanki. Pagrindinės trys tokios būklės priežastys yra mėgėjiška žvejyba, poilsiavimas prie vandens telkinio bei Nemuno vagos gilinimas laivybos tikslais. Kadangi nėra įrengta nei informacinių stendų, nei įspėjamųjų ženklų pagrindinėse mažųjų žuvėdrų perėjimo vietose, tiek žvejai, tiek poilsiautojai kelia rimtą grėsmę perinčiai mažųjų žuvėdrų populiacijai, įsikurdami netoliese žuvėdrų kolonijų arba tiesiog pačiose jų perimvietėse. Besilankantys žmonės baido paukščius, todėl inkubavimo metu gali nukentėti dėtys, t. y. sumažėti perėjimo sėkmingumas. Tačiau šito galima sėkmingai išvengti apie salas numačius nedideles ramybės zonas, kuriose būtų reguliuojamas žmonių lankymasis vykdant reguliarią inspekcinę kontrolę mažųjų žuvėdrų perėjimo metu, t. y. gegužės–liepos mėn. Apsistoję pačiose perimvietėse, lankytojai sumindo nemažai dėčių bei jauniklių, kuriuos dėl slepiamosios spalvos yra sunku pastebėti. Be to, ilgiau užsibuvus jose (ilgiau nei 2 val. įprastu šiltu bei ilgiau nei 1 val. lietingu oru arba per vidurdienio karščius) žūva tiek perimos dėtys (ypač lietingu oru), tiek maži jaunikliai (lietingu oru arba per didelius karščius). Be to, pabaidyti jaunikliai bando išvengti žmonių ir plaukia iš salų į krantą, kur tampa lengviau pasiekiami įvairiems plėšrūnams (kanadinėms audinėms bei kitiems kiauniniams žvėreliams, lapėms, nendrinėms lingėms, paukštvanagiams, varniniams paukščiams ir pan.). Galiausiai, jeigu lankytojai prieš prasidedant perėjimui nuolatos (nors kartą per dieną, tačiau reguliariai) lankosi salose, paukščiai gali visai neįsikurti, nes nuo lizdavietės pasirinkimo ir lizdo įsirengimo iki kiaušinių dėjimo užtrunka kelios dienos. Per tą laiką paukščiai gerai įvertina teritorijoje egzistuojančias grėsmes. Kritinis perinčių paukščių trikdymo laikotarpis yra gegužės–birželio mėnesiai. Taigi, šiuo atveju poilsiautojai gali būti rimta ir pagrindine mažųjų žuvėdrų nykimo priežastimi. Tokie faktai registruoti 2002 ir 2003 metais, kada vienai dienai poilsiautojams apsistojus smėlio salelėse išnyko po keliolika porų turinčios šios rūšies kolonijos. Dar viena žuvėdrų nykimo priežastis Nemuno ruože tarp Kulautuvos ir Smalininkų yra susiformavusių sąnašinių salų nukasimas gilinant Nemuno laivybos kelią. Kadangi vagos gilinimo darbai nėra suderinti su Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, smėlio salos bei pakrančių sąnašynai nukasami net perėjimo metu, kai ant jų jau būna įsikūrusios ir kiaušinius sudėjusios mažosios žuvėdros. Be to, pavasarį, t. y. dar prieš perėjimo sezono pradžią, neretai nukasamos natūraliai suneštos smėlio salelės, kurios ir yra svarbiausios rūšies veisimosi buveinės mūsų šalyje.
Populiacijos dydis ir pasiskirstymas
11. Šiuo metu Lietuvoje perinti mažųjų žuvėdrų populiacija sudaro apie 0,5 proc. europinės Sterna albifrons albifrons porūšio populiacijos. Perinčios populiacijos gausa stipriai svyruoja priklausomai nuo sąlygų perimvietėse konkrečiais metais. Paskutiniaisiais metais nacionalinė populiacija vertinama 150–200 perinčių porų. Didžioji jos dalis (apie 90 proc.) susitelkusi palei Nemuno upę nuo Druskininkų iki priešakinės deltos. Kitur (karjeruose, žuvininkystės ūkių tvenkiniuose ir kt.) aptinkamos tik pavienės poros ar negausios grupės. Todėl Nemuno upės atviros salos bei smėlėtų pakrančių atskiri ruožai yra pagrindinė mažosios žuvėdros perėjimo teritorija Lietuvoje, užtikrinanti ne tik nacionalinės populiacijos egzistavimą, bet ir jos stabilumą. Kiekvienais metais šiose vietose stebima nemažai individualias teritorijas užėmusių bei perinčių mažųjų žuvėdrų, tačiau perėjimo sėkmingumas, bent jau pastaraisiais metais, čia yra labai nedidelis. Apie 75 proc. mažųjų žuvėdrų porų susiburia įvairaus dydžio kolonijose (nuo 5 iki 50 porų). Dažniausiai jos formuoja bendras kolonijas su upinėmis žuvėdromis. Tuo tarpu likusią šalies populiacijos dalį sudaro pavienės poros ar jų grupės (mažiau nei 5 poros). Žuvininkystės tvenkiniuose perinti populiacija pasižymi dideliu nestabilumu. Pavienės poros ar nedidelės jų grupės (iki 4 porų) įsikuria pirmaisiais metais nuleistų tvenkinių teritorijose, kitais metais, juos užpildžius vandeniu, ši rūšis apleidžia tokias teritorijas. Išeksploatuotuose smėlio bei žvyro karjeruose pavienės mažųjų žuvėdrų poros bei nedidelės grupės laikosi tol, kol išlieka tinkamos perimvietės, tačiau užaugus susiformavusioms salelėms žoline augmenija bei krūmais tokie karjerai apleidžiami. Duomenų apie klinčių karjeruose perinčios populiacijos stabilumą nėra. Čia vykstantys pokyčiai gali būti išaiškinti tik atlikus daugiamečius tyrimus. 2002 metais nustatytos svarbiausios rūšies perėjimo vietos Nemuno upėje (1 lentelė). Tai upės ruožai: a) tarp Kulautuvos (Kauno r.) ir Smalininkų (Jurbarko r.) – atskirais metais peri iki 200 porų: b) tarp Prienų ir Lengveniškių–Nemuno kilpų regioninio parko (Prienų r.) – 35–45 poros; c) tarp Pelėšiškių ir Balbieriški°Nemuno kilpų regioninio parko (Prienų r.) – 20–35 poros; d) Nemuno priešakinėje deltoje–Nemuno deltos regioninio parko (Šilutės r.) – iki 100 porų. 2009 metais nustatyta dar viena svarbi rūšiai perimvietė – Nemuno ruožas tarp Gerdašių ir Lipliūnų. Čia peri 45–55 poros (1 lentelė). Kituose Nemuno ruožuose aptiktos tik pavienės poros.
1 lentelė. Mažosios žuvėdros perinčių porų gausa skaitlingiausiose šalies kolonijose 2002–2009 metais
| Teritorijos pavadinimas |
2002 m. /porų sk/ |
2003 m. /porų sk/ |
2005 m. /porų sk/ |
2007 m. /porų sk/ |
2009 m. /porų sk/ |
| Nemuno delta |
100 |
20 |
32 |
– |
10 |
| Nemuno ruožas tarp Kulautuvos ir Smalininkų |
150 |
21 |
74 |
100 |
90 |
| Nemuno salos tarp Prienų ir Lengveniškių |
20 |
20 |
0 |
45 |
10 |
| Nemuno salos tarp Pelėšiškių ir Balbieriškio |
20 |
22 |
0 |
0 |
1 |
| Nemuno salos ties Lipliūnais |
– |
– |
– |
– |
55 |
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
12. Grėsmės, svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 2 lentelėje.
2 lentelė. Grėsmių mažąjai žuvėdrai apibendrinimas
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Buveinėms kylančios grėsmės |
||
| Upės vagos gilinimas laivybos tikslais |
Didelė |
Pagrindinis antropogeninis veiksnys, keliantis grėsmę mažųjų žuvėdrų buveinėms Nemuno žemupyje, yra vagos gilinimas laivybos tikslais, kurio metu nukasamos polaidžio metu upės vagoje susiformavusios sąnašinės salelės. Be to, atliekant upės gilinimo darbus, iškastas gruntas pilamas pakrantėse, neretai senas ir aukštas salas sujungiant su pakrante. Taip prarandamos ir šiuo metu egzistuojančios apaugusios salos, kurias būtų galima atitinkamai sutvarkyti. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su atsakingų už vagos gilinimą institucijų informavimu apie grėsmę bei laivybai netrukdančių salų nenukasimo bei nesujungimo su pakrante suderinimu. |
| Buveinių užaugimas sumedėjusia bei aukštąja žoline augmenija |
Didelė/vidutinė |
Dumblingas salų gruntas, palankus hidrologinis režimas bei nusėdę nešmenys, sudaro ypač palankias aukštosios žolinės augalijos bei krūmų augimo sąlygas, o jų sėklos patenka į salas potvynių metu. Todėl, nesiimant jokių papildomų priemonių, plikos salos per 3–4 metus apauga krūmais bei aukštais žolynais ir tampa nebetinkamos mažosioms žuvėdroms veistis. Dėl natūraliai vykstančių užaugimo procesų ir naujai susiformavusios eksploatuojamų karjerų salos žuvėdroms perėti tinka tik 3–4 metus. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su sumedėjusios bei žolinės augmenijos periodišku šalinimu svarbiausiose perimvietėse. |
| Kintantis vandens telkinių, ypač Nemuno upės, hidrologinis režimas |
Vidutinė/maža |
Natūraliomis sąlygomis didžiausią įtaką buveinėms daro vandens telkinių hidrologinis režimas. Esant ilgam pavasariniam potvyniui, net iki birželio mėnesio gali nesusiformuoti tinkamos perėjimui salos bei smėlėti paplūdimiai. Tuo atveju tik dalis paukščių suspėja padėti kiaušinius, juos išperėti ir sėkmingai užauginti jauniklius. Dar blogesnė situacija susiklosto, kada vanduo stipriai sukyla jau prasidėjus inkubacijai, ką nulemia stipresnės ilgiau trunkančios liūtys (tokia situacija stebėta 2003 metais). Tuomet dėl padidėjusio vandens lygio upėje ne tik sunaikinami (nuplaunami) perimi kiaušiniai, tačiau kuriam laikui apsemiamos ir pačios perimvietės, todėl paukščiai neturi kur dėti pakartotinų dėčių. Po kurio laiko paukščiai paprastai palieka tokias vietas. Atskirais metais dėl aukšto vandens lygio gegužės–birželio mėnesiais mažosios žuvėdros neįsikuria ir karjeruose, kadangi visos perėjimui tinkamos žemos salos būna apsemtos. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su esamų salų paaukštinimu bei naujų salų nuolatiniu formavimu vagos gilinimo metu. |
| Perintiems paukščiams kylančios grėsmės |
||
| Mėgėjiška žvejyba Nemuno pakrantėse bei kitose perimvietėse |
Didelė |
Veisimosi metu salose bei pakrantėse besilankantys ir ilgai užtrunkantys žvejai išbaido perinčius paukščius, tuo pačiu pasmerkdami žūčiai besivystančius embrionus ar mažus jauniklius. Be to, ilgalaikis paukščių trikdymas perėjimo vietų pasirinkimo metu neleidžia jiems įsikurti atskiruose perėjimui tinkamuose upės ruožuose. Žvejai mėgėjai Nemuno pakrantėse sutinkami praktiškai visus metus, išskyrus laikotarpius, kada upę dengia plona ledo danga, arba ledonešio metu. Svarbesnes žvejų susitelkimo vietas išskirti sunku, kadangi jos kinta priklausomai nuo sezono, oro sąlygų, upės hidrologinių sąlygų ir pan. Suprantama, kad didesnis jų skaičius būna prie miestų bei gyvenviečių, tačiau žvejai sutinkami, praktiškai, visuose upės ruožuose. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su lankymąsi ribojančių ženklų įrengimu svarbiausiose perimvietėse. |
| Poilsiavimas Nemuno pakrantėse bei Kuršių mariose ties Atmatos žiotimis |
Didelė |
Nemuno upėje bei Kuršių mariose esančios nedidelės smėlio ar žvyro salelės bei pusiasaliai yra tinkamiausios perimvietės mažosioms žuvėdroms, tačiau jose lankosi ir poilsiautojai, ieškantys nuošalių vietų individualiam ar šeimyniniam poilsiui. Birželio mėnesį beveik kiekvienoje salelėje ar pusiasalyje yra aptinkami žmonių veiklos pėdsakai. Poilsiautojai išbaido perinčius paukščius, be to, dalis lizdų su kiaušiniais ar jaunikliais būna sutrypiama, juos sunaikina atsivedami šunys. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su lankymąsi ribojančių ženklų įrengimu svarbiausiose perimvietėse. |
| Plėšrūnai |
Vidutinė |
Pagrindiniai plėšrūnai, sunaikinantys žuvėdrų lizdus, yra varniniai paukščiai bei kanadinės audinės. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su plėšrūnų skaičiaus reguliavimu aplink svarbiausias perimvietes. |
| Upės vagos gilinimas laivybos tikslais |
Vidutinė |
Dažnai salelės, esančios upės vagoje, yra nukasamos kartu su jau sudėtais kiaušiniais, o iškastas gruntas supilamas pakrantėse, neretai taip pat ant jau susuktų lizdų su kiaušiniais ar net jaunikliais. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su atsakingų už vagos gilinimą institucijų informavimu apie grėsmę bei grunto nukasimo ribojimu žuvėdrų perėjimo ir jauniklių auginimo laikotarpiu. |
| Staigus vandens telkinių, ypač Nemuno upės, vandens lygio pakilimas |
Maža |
Atskiromis lietingomis vasaromis vandens lygis Nemune vasarą staigiai pakyla ir nuplauna jau perimas dėtis. Tačiau iki šiol tai buvo ne kasmet pasitaikantis reiškinys, todėl didelės įtakos perinčiai populiacijai neturėtų daryti. Grėsmės reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės susijusios su pakankamu tinkamų perimviečių išsaugojimu bei naujų sukūrimu, kas leistų padidinti sėkmingų perėjimo atvejų skaičių tokiu būdu sumažinant grėsmę. |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai:
Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų didelėje paplitimo dalyje.
Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys paukščius lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas.
Inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
13. Per paskutinįjį dešimtmetį šalyje buvo atlikti arba vykdomi šie mažųjų žuvėdrų paplitimo, gausumo tyrimai, monitorinio arba kiti darbai: a) 1995–2000 metais buvo renkami duomenys nacionaliniam perinčių paukščių atlasui. Darbus vykdė Lietuvos ornitologų draugija; b) 2001–2003 metais vykdyta nykstančių paukščių rūšių inventorizacija didesnėje šalies dalyje, kurios metu buvo registruojamos ir perinčios mažųjų žuvėdrų poros (tyrimai susiję su potencialių Natura 2000 tinklo teritorijų atranka); c) vienas išsamiausių mažųjų žuvėdrų paplitimo ir gausumo Lietuvoje tyrimų atliktas 2002–2004 metais Vilniaus universiteto Ekologijos instituto, o darbus finansavo Lietuvos valstybinio mokslo ir studijų fondas per projektą „Sterna genties žuvėdrų, perinčių Nemuno ir Dauguvos baseine, populiacinių ypatybių, genetinės įvairovės bei juos įtakojančių faktorių įvertinimas“; d) 2005, 2007 ir 2009 metais įvairiose tiek saugomose, tiek nesaugomose Lietuvos teritorijose vykdyti kai kurių saugomų perinčių paukščių, tarp jų ir mažųjų žuvėdrų, valstybinio monitoringo darbai. Be to, atskirais metais įvairiose tiek saugomose, tiek nesaugomose Lietuvos teritorijose vykdyti pavieniai perinčių mažųjų žuvėdrų monitoringo darbai (Nemuno Kilpų regioniniame parke – kasmet). Šiuo metu pagrindinės rūšies perimvietės Lietuvoje yra žinomos, tačiau papildomi tyrimai leistų detaliau ištirti smulkesnes populiacijas bei jų būklę. Be to, būtų galima išaiškinti ir daugiau iki šiol nežinomų smulkių mažosios žuvėdros perimviečių.
Tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
14. 2007 metais Nemuno kilpų regioniniame parke pradėtas vykdyti Nemuno tarp Prienų ir Lengveniškių gamtotvarkos planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2007 m. birželio 15 d. įsakymu Nr. D1-337 (Žin., 2007, Nr. 68-2686). Jo įgyvendinimo metu buvo atliekami buveinių tvarkymo darbai, kurių metu salose buvo iškirsta sumedėjusi augmenija. Šie darbai turi teigiamos įtakos mažųjų žuvėdrų perimvietėms, kadangi darbų metu suformuojamas atviras, krūmų neužgožtas plotas, kuris tinka mažosioms žuvėdroms perėti. Be to, jau esančiose smėlio salelėse sumažėja konkurencija su upinėmis žuvėdromis, kurios gali perėti ir žole apaugusiose salose.
III. Apsaugos plano tikslai, uždaviniai ir priemonės
| Tikslas – išsaugoti gyvybingą mažosios žuvėdros populiaciją Lietuvoje |
|
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Palaikyti ir atkurti esamas buveines |
1.1. iškirsti sumedėjusią augmeniją; 1.2. išpjauti nendres; 1.3. išpilti papildomą smėlio/žvyro sluoksnį; 1.4. pašalinti viršutinio dirvožemio sluoksnį su augmenija. |
| 2. Sukurti naujas buveines |
2.1. supilti naujas salas; 2.2. suformuoti smėlėtas pakrantes. |
| 3. Skatinti netrikdomos aplinkos veisimosi vietose palaikymą |
mažinti žmonių lankymąsi perimvietėse jautriausiu mažosios žuvėdros veisimosi laikotarpiu (gegužės–liepos mėn.). |
| 4. Įgyvendinti priemones, padidinančias perėjimo sėkmingumą, esant nepalankioms aplinkos sąlygoms |
pakelti lizdus. |
| 5. Mažinti plėšrūnų daromą poveikį |
5.1. nustatyti plėšrūnų rūšių ir jų sunaikintų mažųjų žuvėdrų dėčių, vadų skaičių taikant tiesioginius ir distancinius lizdų stebėsenos metodus; 5.2. reguliuoti plėšrūnų skaičių perimvietėse; 5.3. įrengti jaunikliams slėptuves nuo plėšrūnų. |
| 6. Informuoti visuomenę apie saugomos rūšies apsaugos poreikį |
6.1. sukurti 30 minučių trukmės filmą, išpirkti televizijos eterį filmui ir jo reklamai demonstruoti; 6.2. paruošti ir platinti moksleiviams mokomąją medžiagą apie rūšį mokyklose. |
| 7. Vykdyti informatyvią populiacijos būklės stebėseną |
sukurti ir įgyvendinti esminius populiacijos būklės parametrus (t. y. gausumą, veisimosi sėkmingumą ir produktyvumą) fiksuojančią monitoringo sistemą. |
|
|
|