LIETUVOS RESPUBLIKOS ŽEMĖS ŪKIO MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL MEDAUS ANALIZĖS METODŲ
2000 m. sausio 10 d. Nr. 5
Vilnius
2. Nustatau, kad medaus analizės metodų gaminamiems ir importuojamiems šios grupės gaminiams būtų laikomasi nuo 2000 m. kovo 1 d.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos žemės ūkio
ministro 2000 m. sausio 10 d.
įsakymu Nr. 5
MEDAUS ANALIZĖS METODAI
PRATARMĖ
Lietuvos Respublikos bitininkai vietinei ir užsienio rinkai privalo tiekti geros kokybės medų.
Svarbus etapas įteisinant medaus kokybės, gamybos, ženklinimo, gabenimo ir laikymo reikalavimus yra Lietuvos standarto LST 1466:1997 „Medus (techninės sąlygos)“ taikymas.
Medaus kokybė pagal šio standarto reikalavimus turi būti tikrinama visose medų tiriančiose laboratorijose.
Pateikiami medaus kokybės rodiklių nustatymo metodai parengti atsižvelgiant į šiuos dokumentus:
BANDINIŲ PARUOŠIMO IR ANALIZĖS METODAI
2. Bandinių paruošimas
2.1. Skystas arba tąsus medus
Kai bandinys nesusikristalizavęs, jis išmaišomas, o jei susikristalizavęs, – šildoma 60 oC temperatūroje 30 min. Jei neištirpsta, pamaišant šildoma 65 oC temperatūroje tol, kol suskystėja. Kai bandinys suskystėja, jis išmaišomas ir greitai atšaldomas. Hidroksimetilfurfurolui ir diastazei nustatyti medus nešildomas. Jeigu bandinyje yra pašalinių medžiagų (vaško, korio dalelių ir kt.), prieš sveriant būtina pašildyti iki 40 oC temperatūros ir filtruoti per sietą, kurio skylučių matmenys (0,5 x 0,5) mm1.
3. Redukuojančio cukraus kiekio nustatymas
3.1. Termino apibrėžimas
Redukuojantis cukrus – cukrus, turintis laisvą aldehidinę grupę. Meduje redukuojantį cukrų sudaro monosacharidai gliukozė ir fruktozė.
Invertuotasis cukrus – tai bendrasis gliukozės ir fruktozės kiekis meduje.
3.2. Metodo esmė
Šis metodas – Lane ir Eynono (1923) metodo modifikacija. Naudojamas Soksleto (Soxhlet) modifikuotas Felingo tirpalas, kuris virinant titruojamas redukuojančiu medaus cukrumi, naudojant indikatorių metileno mėlį.
Atliekant analizę tokiu būdu, didžiausias tikslumas pasiekiamas tada, kai tiriamojo tirpalo tūris pastovus. Norint nustatyti, kiek vandens reikia įpilti prieš analizę, atliekamas preliminarus titravimas.
3.3. Reagentai
3.3.1. Soksleto (Soxhlet) modifikuotas Felingo tirpalas
A tirpalas: ištirpinama 69,28 g vario sulfato pentahidrato (CuSO4 5H20 249,71 molekulės masės) viename litre distiliuoto vandens. Šviežiai pagamintą tirpalą laikyti vieną dieną iki titravimo.
B tirpalas: ištirpinama 346 g kalio natrio tartarato (C4H4KNaO6 ×4H2O 282,23 molekulės masės) ir 100 g natrio šarmo (NaOH 40 molekulės masės) viename litre distiliuoto vandens. Filtruojama per asbestinį filtrą.
3.3.2. Etaloninis invertuotojo cukraus tirpalas (10 g/l)
Pasveriama 9,5 g švarios sacharozės, įpilama 5 ml druskos rūgšties (36,5 % HCl), praskiedžiama 100 ml vandens. Šis tirpalas laikomas 7 dienas (12–15) oC arba 3 dienas (20–25) oC, po to praskiedžiamas iki vieno litro (parūgštintas 1,0 % invertuotojo cukraus tirpalas išlieka stabilus kelis mėnesius). Prieš pat naudojimą reikalingas šio tirpalo tūris neutralizuojamas 1M natrio šarmo tirpalu (40 g/l) ir praskiedžiamas iki koncentracijos 2 g/l. Šis tirpalas naudojamas Felingo tirpalo koncentracijai patikrinti.
3.3.3. Metileno mėlio tirpalas
Ištirpinama 2 g metileno mėlio distiliuotame vandenyje ir praskiedžiama iki vieno litro.
3.3.4. Aliuminio hidroksidas
Gaminamas šaltas prisotintas vandeninis kalio – aliuminio – alūno (K2SO4Al2 (SO4)3 24H20) tirpalas. Pastoviai tirpalą maišant, pilamas amonio hidroksidas (NH4OH), kol tirpalas tampa šarminis (tikrinama lakmusu); nuosėdoms nusėdus, plaunamas tol, kol vanduo su bario chloridu (BaCl2) rodo silpną sulfatų reakciją. Vanduo nupilamas, aliuminio hidroksido tirpalas laikomas užkimštas.
3.3.5. Pirmasis tiriamojo bandinio paruošimo būdas (taikomas medui, kuriame gali būti nuosėdų):
a) 0,1g tikslumu pasveriama 25 g prieš tai homogenizuoto medaus, supilama į 100 ml matavimo indą, įpilama 5 ml aliuminio hidroksido (3.3.4), praskiedžiama iki brūkšnio 20 oC temperatūros distiliuotu vandeniu ir filtruojama;
3.3.6. Antrasis tiriamojo bandinio paruošimo būdas:
a) 0,1 g tikslumu pasveriama 2 g homogenizuoto medaus, ištirpinama distiliuotame vandenyje ir matavimo kolboje praskiedžiama iki 200 ml;
3.3.7. Modifikuoto Felingo tirpalo koncentracijos patikrinimas. Į 5 ml A Felingo tirpalą įpilama apie 5 ml B Felingo tirpalo. Šių tirpalų mišinys turi sureaguoti su 0,05 g invertuotojo cukraus, t. y. su įpiltu 25 ml praskiesto invertuotojo cukraus tirpalu (2 g/l).
3.3.8. Preliminarus titravimas
Į 250 ml Erlenmejerio kolbą pipete įpilama 5 ml A Felingo tirpalo, apytikriai 5 ml B Felingo tirpalo ir 7 ml distiliuoto vandens, nedaug susmulkintos pemzos arba kitos putojimą mažinančios medžiagos. Iš biuretės įleidžiama 15 ml praskiesto medaus tirpalo. Tirpalai užvirinami ir 2 min. palaikomas saikingas virimas. Po to įpilama 1 ml 0,2 % vandeninio metileno mėlio tirpalo. Titruojama įlašinant praskiesto medaus tirpalo, kol išblunka indikatoriaus spalva. Titravimas baigiamas po 3 minučių nuo virimo pradžios. Užrašomas titravimui sunaudoto praskiesto medaus tirpalo tūris (x ml).
Bendras tirpalo tūris su reagentais turi būti 35 ml. Jei trūksta, reikiamas vandens kiekis įpilamas prieš titruojant. Meduje turi būti daugiau kaip 60 % redukuojančio cukraus (invertuotojo cukraus), todėl prieš nustatant medaus sudėtį, atliekamas preliminarus titravimas, kad būtų nustatyta, kiek reikia įpilti vandens analizuojamam bandiniui. Titruojamas pastovus tūris. Šio vandens tūris apskaičiuojamas iš 25 ml atėmus preliminariam titravimui sunaudotą praskiesto medaus tūrį (x ml).
3.3.9. Bandinio analizė
Apskaičiuojamas reikalingas vandens tūris, kuris turi būti papildytas iki 35 ml. Šis vandens tūris apskaičiuojamas iš 25 ml atėmus preliminariam titravimui sunaudotą praskiesto medaus tūrį (x ml).
Į 250 ml Erlenmejerio kolbą įpilama 5 ml A Felingo tirpalo ir apytikriai 5 ml B Felingo tirpalo. Įpilama (25-x) ml distiliuoto vandens, nedaug susmulkintos pemzos arba kitos putojimą mažinančios medžiagos ir iš biuretės įlašinamas preliminariu titravimu nustatytas praskiesto medaus tūris ir dar 1,5 ml praskiesto medaus tirpalo. Tirpalas užvirinamas ir 2 min. palaikomas saikingas virimas. Po to įpilama 1 ml 0,2 % metileno mėlio tirpalo. Titruojama lašinant praskiestą medaus tirpalą tol, kol išblunka indikatoriaus spalva. Titravimas užbaigiamas po 3 min. nuo virimo pradžios. Užrašomas sunaudoto medaus tirpalo tūris (y ml). Titravimas kartojamas. Skirtumas tarp rezultatų negali būti didesnis kaip 0,1 ml.
3.4. Rezultatų skaičiavimas
Naudojant pirmąjį mėginio paruošimo būdą (3.3.5):
Naudojant antrąjį mėginio paruošimo būdą (3.3.6):
čia:
C – invertuotojo cukraus kiekis g/100 g medaus;
W1 – medaus masė, paimta pagal 3.3.5 punkto reikalavimus (g);
W2 – medaus masė, paimta pagal 3.3.6 punkto reikalavimus (g);
Y1 – titravimo metu sunaudoto praskiesto medaus tirpalo tūris (ml), kai bandinys paruoštas pagal 3.3.5 punkto reikalavimus;
Y2 – titravimo metu sunaudoto praskiesto medaus tirpalo tūris (ml), kai bandinys paruoštas pagal 3.3.6 punkto reikalavimus.
3.5. Metodinės pastabos
Būtina pakartotinai tiksliai nustatyti vandens tūrį, reikalingą įpilti į reakcijos mišinį iki bendro 35 ml tūrio kiekvienam bandiniui atskirai. 1 lentelėje nurodomas invertuotojo cukraus kiekis ir vandens tūris, kurie gali būti preliminaraus titravimo metu, kai bandinio masė paimta pagal 3.3.5 punktą, yra 25 g, o pagal 3.3.6 punktą – 2g.
1 lentelė. Vandens kiekis, reikalingas medaus tirpalo papildymui, esant skirtingam cukraus kiekiui medaus mėginiuose
| Invertuotojo cukraus kiekis, % |
Distiliuoto vandens tūris, ml |
| 60 |
8,3 |
| 65 |
9,6 |
| 70 |
10,7 |
| 75 |
11,6 |
4. Sacharozės kiekio nustatymas
4.1. Termino apibrėžimas
Sacharozė – angliavandenis disacharidas. Rūgštinės hidrolizės metu arba veikiant fermentui invertazei, sacharozė skyla į monosacharidus – gliukozę ir fruktozę.
4.3. Reagentai
4.5. Bandinio analizė
4.5.1. Tiriamojo bandinio paruošimas analizei
Medų paruošti taip, kaip nurodyta 3.3.5 punkto (a) dalyje. 10 ml medaus tirpalo praskiesti distiliuotu vandeniu iki 250 ml (medaus tirpalas sacharozei nustatyti). Arba paruošti medaus tirpalą taip, kaip nurodyta 3.3.6 punkto (a) dalyje.
4.5.2. Tiriamojo bandinio hidrolizė
Į 100 ml matavimo kolbą įpilama 50 ml medaus tirpalo ir 25 ml distiliuoto vandens. Bandinys šildomas verdančio vandens vonioje iki 65°C temperatūros. Po to kolba išimama iš vandens ir į ją įpilama 10 ml 6,34 M druskos rūgšties. Tirpalas aušinamas 15 min. kambario temperatūroje, po to neutralizuojamas 5 M natrio šarmu 20°C temperatūroje, naudojant indikatoriumi lakmuso popierėlį. Atšaldoma ir praskiedžiama vandeniu iki 100 ml.
4.6. Rezultatų skaičiavimas
Invertuotojo cukraus kiekis procentais skaičiuojamas (invertuotojo cukraus g/100 g medaus) prieš ir po inversijos pagal 3.4 poskyryje nurodytą formulę. Sacharozės kiekis skaičiuojamas iš invertuotojo cukraus kiekio po inversijos atėmus invertuotojo cukraus kiekį prieš inversiją ir padauginus iš 0,95, t. y.
C = (X-Y) x 0,95
čia:
C – sacharozės kiekis meduje, % (g/100 g medaus);
X – invertuotojo cukraus kiekis po inversijos, %;
Y – invertuotojo cukraus kiekis prieš inversiją,%.
5. Drėgnumo nustatymas
5.1. Metodo esmė
Nustatoma refraktometru, taikant H. D. Čatvejaus (H. D. Chataway, 1932) metodą. Metodą patobulino E. B. Vedmoras (E. B. Wedmore, 1955).
5.4. Atlikimo metodika
5.4.1. Refrakcijos indekso nustatymas
Refrakcijos indeksas nustatomas refraktometru 20°C temperatūroje.
Drėgnumas (%) priklausomai nuo refrakcijos indekso pateiktas 2 lentelėje.
2 lentelė. Medaus drėgnumas ir refrakcijos indeksas
| Refrakcijos indeksas |
Drėgnumas% |
Refrakcijos indeksas |
Drėgnumas% |
Refrakcijos indeksas |
Drėgnumas% |
| 1,5044 |
13,0 |
1,4935 |
17,2 |
1,4830 |
21.4 |
| 1,5038 |
13,2 |
1,4930 |
17,4 |
1,4825 |
21,6 |
| 1,5033 |
13,4 |
1,4925 |
17,6 |
1,4820 |
21,8 |
| 1,5028 |
13,6 |
1,4920 |
17,8 |
1,4815 |
22,0 |
| 1,5023 |
13,8 |
1,4915 |
18,0 |
1,4810 |
22,2 |
| 1,5018 |
14,0 |
1,4910 |
18,2 |
1,4805 |
22,4 |
| 1,5012 |
14,2 |
1,4905 |
18,4 |
1,4800 |
22,6 |
| 1,5007 |
14,4 |
1,4900 |
18,6 |
1,4795 |
22,8 |
| 1,5002 |
14,6 |
1,4895 |
18,8 |
1,4790 |
23,0 |
| 1,4997 |
14,8 |
1,4890 |
19,0 |
1,4785 |
23,2 |
| 1,4992 |
15,0 |
1,4885 |
19,2 |
1,4780 |
23,4 |
| 1,4987 |
15,2 |
1,4880 |
19,4 |
1,4775 |
23,6 |
| 1,4982 |
15,4 |
1,4875 |
19,6 |
1,4770 |
23,8 |
| 1,4976 |
15,6 |
1,4870 |
19,8 |
1,4765 |
24,0 |
| 1,4971 |
15,8 |
1,4865 |
20,0 |
1,4760 |
24,2 |
| 1,4966 |
16,0 |
1,4860 |
20,2 |
1,4755 |
24,4 |
| 1,4961 |
16,2 |
1,4855 |
20,4 |
1,4750 |
24,6 |
| 1,4956 |
16,4 |
1,4850 |
20,6 |
1,4745 |
24,8 |
| 1,4951 |
16,6 |
1,4845 |
20,8 |
1,4740 |
25,0 |
| 1,4946 |
16,8 |
1,4840 |
21,0 |
|
|
| 1,4940 |
17,0 |
1,4835 |
21,2 |
|
|
Jei drėgnumas nustatytas ne 20°C temperatūroje, tada refrakcijos indeksas koreguojamas taip:
esant aukštesnei kaip 20°C temperatūrai pridedama 0,00023/°C,
esant žemesnei kaip 20°C temperatūrai atimama 0,00023/°C.
6. Vandenyje netirpių medžiagų kiekio nustatymas svorio metodu
6.2. Atlikimo metodika
6.2.1. Bandinio paruošimas analizei
0,01 g tikslumu pasveriama 20 g medaus, ištirpinama 80°C temperatūros vandenyje, gerai išmaišoma.
Tiriamasis bandinys filtruojamas per iš anksto iškaitintą iki pastovaus svorio ir pasvertą stiklinį filtrą, kurio porų skersmuo (15-40) µm ir plaunama karštu (80°C temperatūros) vandeniu tol, kol praplovimo vandenyje nelieka cukraus (Mohr testas). Stiklinis filtras džiovinamas valandą 135°C temperatūroje, po to atšaldoma eksikatoriuje ir pasveriama 0,1 mg tikslumu.
Netirpių medžiagų kiekis skaičiuojamas pagal formulę:
čia:
X – netirpių medžiagų kiekis meduje, %;
No – filtro masė, g;
N1 – filtro masė su netirpiomis priemaišomis, g;
N – medaus masė, g.
7. Mineralinių medžiagų (pelenų) kiekio nustatymas
7.2. Atlikimo metodika
7.2.1. Medaus sudeginimas
Iš anksto mufelinėje krosnyje iškaitintame iki pastovaus svorio platininiame arba keraminiame tiglyje 0,01 g tikslumu pasveriama 5-10 g medaus. Bandinys kaitinamas mufelinėje krosnyje, kol pasidaro sausas ir juodas, nėra putojimo ir išsiliejimo pavojaus. Bandinį galima suanglinti ir infraraudonaisiais spinduliais. Putojimui sumažinti galima įpilti kelis lašus aliejaus. Po suanglinimo bandinys kaitinamas 600 oC temperatūroje iki pastovaus svorio. Prieš sveriant tigliai atšaldomi eksikatoriuje. Sveriama 0,1 mg tikslumu.
Bendras mineralinių medžiagų (pelenų) kiekis skaičiuojamas pagal formulę:
čia:
Y – mineralinės medžiagos meduje, %;
M0 – tiglio masė, g;
M1 – tiglio masė su pelenais, g;
M – medaus masė, g.
8. Bendrojo rūgštingumo nustatymas
8.1. Termino apibrėžimas
Medaus bendrasis rūgštingumas – tai bendras laisvų bei sujungtų organinių ir neorganinių rūgščių kiekis, esantis meduje.
8.3. Reagentai
8.4. Atlikimo metodika
8.4.1. Bandinio paruošimas analizei
0,01 g tikslumu pasveriama 10 g medaus ir ištirpinama 75 ml distiliuoto vandens (8.3.3).
8.4.2. Titravimas
Bandinys titruojamas 0,1 M natrio šarmu, į titravimo kolbutę įlašinus 4-5 lašus fenolftaleino. Pakitusi tirpalo spalva turi išlikti stabili 10 sekundžių. Jei bandinys yra tamsios spalvos, tada analizei imamas mažesnis svėrinys. Jei naudojamas pH-metras, bandinys titruojamas iki pH 8,3.
9. Diastazės aktyvumo nustatymas
9.1. Terminų apibrėžimai
Diastazė – fermentas, skaidantis krakmolą į aminodekstrinus, kurio aktyvumas išreiškiamas diastazės skaičiumi (Gotės vienetais).
Gotės vienetas – 1% krakmolo tirpalo kiekis ml, kurį per valandą 40±1°C temperatūroje suskaido 1 grame absoliučiai sauso medaus esanti diastazė.
9.2. Metodas remiasi J. E. Šadės (J. E. Schade ir kt., 1958), modifikuotu J. W. Vaito (J. W. Whit ir kt., 1959) ir H. Hadorno (H. Hadorn, 1961) metodais.
9.3. Reagentai
9.3.1. Pagrindinis jodo tirpalas
30-40 ml vandens tirpinama 22 g KJ, po to – 8,8 g jodo, praskiedžiama distiliuotu vandeniu iki 1 litro.
9.3.2. 0,0007 M jodo tirpalas
Ištirpinama 20 g KJ 30-40 ml distiliuoto vandens 500 ml kolboje. Įpilama 5 ml pagrindinio jodo tirpalo ir praskiedžiama iki brūkšnio. Tirpalas naudojamas ne ilgiau kaip dvi dienas.
9.3.3. Acetatinis buferis – 5,3 pH (1,59 M)
Ištirpinama 87 g natrio acetato trihidrato (CH3COONa 3H20) 400 ml vandens, įpilama apie 10,5 ml ledinės acto rūgšties ir praskiedžiama iki 500 ml. Tirpalo rūgštingumas 5,3 pH pasiekiamas koreguojant natrio acetatu arba acto rūgštimi.
9.3.4. 0,5 M NaCl tirpalas
Ištirpinama 14,5 g NaCl distiliuotame virintame vandenyje, praskiedžiama iki 500 ml. Ilgiau laikant šis tirpalas netinka naudoti, kadangi jame atsiranda pelėsių.
9.3.5. Krakmolo tirpalas
a) tirpaus krakmolo paruošimas:
Į kolbutę įpilama 20 g tirpaus krakmolo, 100 ml 95 % spirito ir 7 ml 1 M HCl. Kolbutė panardinama į vandens vonią, sujungiama su grįžtamu vandens šaldytuvu. Mišinys virinamas 1 valandą. Atšaldoma, filtruojama per (15-90) µm porų stiklo plokštelių filtrą, plaunama vandeniu tol, kol vanduo nebebus rūgščios reakcijos. Tirpus krakmolas laikomas sandariai uždarytas;
b) drėgmės kiekis tirpiame krakmole nustatomas taip:
0,01 g tikslumu pasveriama 2 g tirpaus krakmolo, paskleidžiama 2–3 sluoksniu. Džiovinama 1–1,5 val. 130°C temperatūroje. Atšaldoma eksikatoriuje ir vėl pasveriama. Drėgmė turi būti (7–8) % priklausomai nuo oro drėgmės džiovinant;
c) krakmolo tirpalas analizei paruošiamas taip:
0,01 g tikslumu pasveriama 2 g tirpaus krakmolo ir sumaišoma su 90 ml vandens 250 ml kolbutėje. Virinama maišant 3 minutes, po to uždengiama, leidžiama atvėsti kambario temperatūroje. Perpilama į 100 ml kolbutę, įstatytą į 40°C vandens vonią. Kai kolbutėje temperatūra pakyla iki 40°C, krakmolo tirpalas praskiedžiamas iki 100 ml. Analizei naudojamas tirpaus krakmolo tirpalas, kurio absorbcija 0,5–0,55. Absorbcija nustatoma žemiau aprašytu metodu;
d) krakmolo tirpalo mėlynos spalvos nustatymo metodas:
0,01 g tikslumu pasveriama l g tirpaus krakmolo, ištirpinama aprašytuoju metodu, atšaldoma. Prieš praskiedžiant iki 100 ml matavimo kolboje, įpilama 2,5 ml acetatinio buferio. Į 100 ml matavimo kolbą įpilama 75 ml distiliuoto vandens, 1 ml 1 M HCl ir 1,5 ml 0,02 M jodo tirpalo. Pridedama 0,5 ml krakmolo tirpalo ir praskiedžiama vandeniu iki brūkšnio. Paliekama l val. tamsioje vietoje, po to matuojama absorbcija spektrofotometru nustačius bangos ilgį 660 nm, 1 cm kiuvetėje. Palyginamajame tirpale turi būti ištirpinti visi reagentai, išskyrus krakmolą. Matuojamojo tirpalo absorbcija turi būti nuo 0,5 iki 0,55.
9.4. Prietaisai
9.6. Analizė
9.6.1. Bandinių paruošimas
Medaus tirpalas: 0,01 g tikslumu pasveriama 10 g medaus į 50 ml indelį. 5 ml acetatinio buferio įpilama į 20 ml vandens, medus ištirpinamas šiame buferyje. Bandinys ištirpinamas maišant šaltą tirpalą. Į 50 ml matavimo kolbutę įpilama 3 ml 0,5 M NaCl tirpalo. Ištirpintas medaus tirpalas supilamas į šią kolbutę, praskiedžiamas iki 50 ml.
Pastaba. Medų buferyje būtina ištirpinti prieš sumaišant jį su NaCl tirpalu.
9.6.2. Krakmolo tirpalo paruošimas
Krakmolo tirpalas, pagamintas pagal 9.3.5(c) punktą, šildomas iki 40 oC temperatūros, po to jo 5 ml įpilami į 10 ml vandens ir gerai sumaišoma. 1 ml šio tirpalo įpilama į 10 ml 0,0007 M jodo tirpalo, praskiedžiama vandeniu iki 35 ml, gerai išmaišoma. Absorbcija matuojama nustačius 660 nm bangos ilgį. Palyginamasis tirpalas yra vanduo. Naudojamos 1 cm kiuvetės.
Absorbcija turi būti 0,760 ± 0,020. Jei būtina, papildyti vandeniu, kad būtų pasiekta reikalinga absorbcija.
9.6.3. Absorbcijos nustatymas
Įpilama 10 ml medaus tirpalo į 50 ml graduotą cilindrą ir įstatoma į 40°C temperatūros vandens vonią. Krakmolo tirpalas šildomas toje pačioje vandens vonioje. Po 15 min. 2 % krakmolo tirpalas įpilamas į medaus tirpalą, sumaišoma, įjungiamas sekundmatis. Kas 3–5 minutes imama 1 ml tirpalo, įpilama į 10 ml 0,0007 M jodo tirpalo. Sumaišoma, praskiedžiama iki krakmolo tirpalo derinimo metu (9.6.2) nustatyto tūrio, tuoj pat matuojama absorbcija spektrofotometru 1 cm kiuvetėje. Toliau imama po 1 ml tirpalo (medus su krakmolu), kol absorbcija sumažėja iki 0,235.
9.7. Rezultatų skaičiavimas
Braižomas absorbcijos priklausomumo nuo laiko grafikas. Tiesi linija yra brėžiama mažiausiai per 3 paskutinius taškus tam, kad būtų nustatytas tikslus laikas, per kurį tirpalo absorbcija sumažėja iki 0,235. Ten, kur tirpalo absorbciją rodanti tiesė kerta absorbcijos rodiklį 0,235, atskaitomas reakcijos laikas. Diastazės skaičius yra gaunamas 300 padalijus iš laiko (minutėmis). Šis skaičius išreiškia 1 g medaus esančios diastazės aktyvumą, kuri hidrolizuoja l % krakmolo tirpalą per 1 val., esant 40°C temperatūrai. Šis diastazės skaičius atitinka Gotės (Gothes) skalės vienetus.
čia:
DA – diastazės aktyvumas Gotės (Gothes) vienetais;
t – laikas minutėmis.
10. Hidroksimetilfurfurolo (HMF) nustatymas
10.1. Termino apibrėžimas
Hidroksimetilfurfurolas (HMF) – aldehidas, nuodingas junginys, susidarantis skylant gliukozei ir fruktozei.
10.2. Metodo esmė
Nustatoma remiantis O. Vinkleriu (O. Winkler,1955). HMF, veikiamas barbitūro rūgštimi ir p-toluidinu, nusispalvina raudonai.
10.3. Reagentai
10.3.1. Barbitūro rūgšties tirpalas
Pasveriama 500 mg barbitūro rūgšties į 100 ml matavimo kolbą, ištirpinama 70 ml vandens, šildant vandens vonioje. Atvėsinus praskiedžiama iki brūkšnio. Tirpalas laikomas šaldytuve.
10.3.2. p-toluidino tirpalas
0,01 g tikslumu pasveriama 10 g gryno p-toluidino. Ištirpinama 50 ml izopropilo alkoholyje 100 ml matavimo kolboje. Įpilama 10 ml ledinės acto rūgšties ir praskiedžiama izopropilo alkoholiu iki brūkšnio. Naudojama po 24 valandų. Tamsiame inde šaltai laikomas tirpalas tinka naudoti 1 mėnesį.
10.4. Prietaisas
Spektrofotometras (tiriamasis tirpalas matuojamas, nustačius prietaise bangos ilgį – 550 nm).
10.6. Analizė
10.6.1. Medaus tirpalo paruošimas
0,01 g tikslumu pasveriama 2 g medaus 25 ml indelyje. Užpilama keliais ml šviežiai virinto distiliuoto vandens ir perpilama į graduotą 10 ml mėgintuvėlį. Praskiedžiama iki brūkšnio, sumaišoma.
10.6.2. Paruošimas matavimui
Į du mėgintuvėlius su šlifais įpilama 2 ml medaus tirpalo (10.6.1) ir 5 ml p-toluidino reagento. Į pirmąjį mėgintuvėlį įpilama 1 ml vandens (kontrolinis), į kitą – 1 ml barbitūro rūgšties tirpalo, apverčiama kelis kartus (žr. bandymo schemą). Reagentai supilami ne ilgiau kaip per 2 minutes, tirpalai tuoj pat spektrofotometruojami, nustačius bangos ilgį 550 nm, 1 cm kiuvetėje. Įpylus barbitūro rūgštį, ekstinkcija pasiekia maksimumą po 3–4 min., po to pradeda staigiai mažėti. Skaičiuojant naudojamos didžiausios ekstinkcijos reikšmės.
3 lentelė. Bandymo schema
| Tirpalas |
Kontrolinis (ml) |
Pagrindinis (ml) |
| Medaus tirpalas |
2 |
2 |
| p-toluidino tirpalas |
5 |
5 |
| Barbitūro rūgšties tirpalas |
- |
1 |
| Vanduo |
1 |
- |
11. Medaus botaninės sudėties nustatymas
11.1. Terminų apibrėžimas
Melisopalinologija – mokslas, tiriantis bičių produktuose esančių žiedadulkių botaninę sudėtį.
Lipčiaus medus – bičių perdirbtos cukringos augalų arba jais besimaitinančių vabzdžių išskyros.
11.2. Metodo esmė
Atskirų augalų žiedadulkių procentinės sudėties nustatymas medaus tirpalo nuosėdose.
11.3. Prietaisai ir priemonės
11.4. Bandinio paruošimas
Pasveriama 10 g medaus, ištirpinama 20 ml distiliuoto vandens, supilama į konusinius centrifuginius mėgintuvėlius ir centrifuguojama 10 min. 3000 aps./min. dažniu. Po to viršutinis tirpalo sluoksnis nupilamas, užpilama 10 ml vandens ir centrifuguojama 5 min. Viršutinis tirpalo sluoksnis nupilamas, paliekant ant nuosėdų (0,1-0,3) ml tirpalo. Nuosėdos išmaišomos.
11.5. Preparato paruošimas mikroskopavimui
Į pipetę pritraukiama apie 0,1 ml išmaišytų nuosėdų, užlašinama jų ant objektinio mikroskopinio stiklelio, paskirstoma 1 cm2 plote. Džiovinama ne aukštesnėje kaip 40°C temperatūroje. Ant išdžiovintų nuosėdų arba ant dengiamojo mikroskopinio stiklelio užlašinamas lašas Kaiserio glicerolio želatinos. Nuosėdos uždengiamos dengiamuoju mikroskopiniu stikleliu, džiovinama 40°C temperatūroje tol, kol nebelieka oro burbulų ir visas preparatas išdžiūsta.
11.6. Mikroskopavimas
Žiedadulkės identifikuojamos mikroskopu naudojant ne mažesnį kaip 400 kartų padidinimą. Perstumiant mikroskopo stalelį, preparate suskaičiuojama 200–300 žiedadulkių. Skirtingų augalų žiedadulkių kiekis surašomos lentelėje. Jeigu preparate yra tik dviejų augalų žiedadulkės, pakanka jų suskaičiuoti 200. Nektaro neišskiriančių augalų žiedadulkės ir lipčiaus elementai iš bendro nektaringų augalų žiedadulkių skaičiaus atimami.
Lipčiaus medaus bandinyje žiedadulkių būna mažai, nuo 50 iki 150 vienetų.
Meduje esančių žiedadulkių arba lipčiaus kiekis (procentais) skaičiuojami pagal formulę:
čia:
Z – vienos augalų rūšies žiedadulkės, %;
a – vienos augalų rūšies identifikuotos žiedadulkės (arba lipčius);
b – bendras žiedadulkių kiekis.
Identifikuojami trys bandiniai. Jeigu tarp jų skirtumas yra didesnis kaip 5 %, tiriamas ketvirtas bandinys.
Vidurkis skaičiuojamas iš trijų artimiausių rezultatų.