Byla Nr. 33/04

LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIS TEISMAS

N U T A R I M A S

DĖL LIETUVOS RESPUBLIKOS VYRIAUSYBĖS 2004 M. VASARIO 27 D. NUTARIMO NR. 222 „DĖL KANDIDATO Į VYRIAUSYBĖS ATSTOVUS“ ATITIKTIES LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCIJAI, LIETUVOS RESPUBLIKOS KORUPCIJOS PREVENCIJOS ĮSTATYMO 9 STRAIPSNIUI

2007 m. rugpjūčio 13 d.

Vilnius

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, susidedantis iš Konstitucinio Teismo teisėjų Armano Abramavičiaus, Tomos Birmontienės, Egidijaus Kūrio, Kęstučio Lapinsko, Zenono Namavičiaus, Ramutės Ruškytės, Vytauto Sinkevičiaus, Stasio Stačioko, Romualdo Kęstučio Urbaičio,

sekretoriaujant Daivai Pitrėnaitei,

dalyvaujant suinteresuoto asmens – Lietuvos Respublikos Vyriausybės atstovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Teisės departamento Teisėkūros skyriaus vedėjo pavaduotojui Audriui Kasinskui,

remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1 straipsniu, viešame Teismo posėdyje 2007 m. rugpjūčio 7 d. išnagrinėjo bylą Nr. 33/04 pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui.

Konstitucinis Teismas

nustatė:

Vyriausybė 2004 m. vasario 27 d. išleido nutarimą Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ (toliau – ir Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222), kuriame nustatyta:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas.

2. Įgalioti vidaus reikalų ministrą Virgilijų Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.“

Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nagrinėjo administracinę bylą. Teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui.

III

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas grindžiamas šiais argumentais.

1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus ir Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, taip pat Respublikos Prezidento dekretus.

1.1. Vyriausybė, turėdama įgaliojimus priimti asmenis į valstybės tarnautojo pareigas, turi ir pareigą laikytis įstatymų reikalavimų dėl valstybės tarnautojų priėmimo į darbą – ir bendrųjų, ir specialiųjų. Bendrieji reikalavimai yra nustatyti Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), ir jie yra tokie: 1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę; 2) mokėti lietuvių kalbą; 3) būti ne jaunesniam kaip 18 metų ir ne vyresniam kaip 62 metų ir 6 mėnesių; 4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. Pagal to paties straipsnio 3 dalį (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: 1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą; 2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas; 3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais; 4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu; 5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys; 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. Pagal to paties straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 5 dalį į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis); pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas (Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 dalis).

1.2. Vyriausybės nutarimas dėl Vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą turi neprieštarauti ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostatoms, įtvirtinančioms Vyriausybės atstovo priėmimo į tarnybą tvarką: Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka (1 dalis); Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį (3 dalis).

1.3. Priėmimo į valstybės tarnybą tvarką, konkursų į pareigas valstybės tarnyboje organizavimą detaliau reglamentuoja Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka, kurios 14 punkte yra įtvirtintas reikalavimas priimant pretendentų paraiškas patikrinti jų atitiktį Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies reikalavimams; pagal minėtos tvarkos 66 punktą konkursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne anksčiau kaip po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų nuo konkurso pabaigos.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, priimant Vyriausybės atstovą į pareigas pakanka, kad jis: 1) atitiktų nustatytus bendruosius ir specialiuosius reikalavimus; 2) būtų laimėjęs konkursą; Valstybės tarnybos įstatymo 11 ir 13 straipsniuose nenumatyta, kad (ir dėl kokių priežasčių) konkursą laimėjęs asmuo galėtų būti nepriimamas į tarnybą, todėl jeigu yra įvykdytos abi nurodytos sąlygos, asmuo turi būti skiriamas Vyriausybės atstovu. Pasak pareiškėjo, „priešingo turinio Vyriausybės nutarimas“ prieštarautų Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui; toks įstatymams prieštaraujantis Vyriausybės nutarimas neatitiktų ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto, pagal kurį Vyriausybė vykdo įstatymus.

3. Ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra grindžiamas: 1) Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią į valstybės tarnautojo pareigas asmuo negali būti priimamas kitų įstatymų nustatytais atvejais; 2) Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi, pagal kurią darbdavys turi pareigą tikrinti pretendento patikimumą – prašyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, ir šio straipsnio 9 dalimi, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, paraiškų dalyvauti konkurse padavimo stadijoje pretendentų patikimumo negalima tikrinti, nes tai nenumatyta nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkoje.

Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo nuostatomis (būtent jo 9 straipsnio 9 dalimi) užbaigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas negalima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas. Valstybės tarnautojų priėmimo į pareigas teisiniai santykiai įstatymais turėtų būti sureguliuoti taip, kad nebūtų prieštaravimų: arba pretendentų patikimumas tikrintinas paraiškų priėmimo stadijoje, arba įstatymai turi nustatyti išimtis, kada pareiga priimti į valstybės tarnybą asmenis, laimėjusius konkursą, nevykdytina.

Taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima.

4. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 prieštarauja ir Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai (konstituciniam asmenų lygybės principui), taip pat 33 straipsnio 1 daliai, pagal kurias kiekvienas atitinkantis įstatymo nustatytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir jos procedūras įvykdęs asmuo turėtų būti priimtas į valstybės tarnybą, nes P. Uleckas buvo nepaskirtas į pareigas, į kurias jis buvo laimėjęs konkursą, nors tam nebuvo kliūčių, numatytų įstatymuose (Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punkte, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1, 3 dalyse, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkte). Taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, P. Uleckui buvo taikytas kitoks teisinis reguliavimas nei kitiems.

5. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nuomone, abejonė dėl Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui suponuoja ir abejonę, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

6. Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnautojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko rašytiniai paaiškinimai, kuriuose teigiama, kad Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijai, pareiškėjo -Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytiems Valstybės tarnybos ir Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymų straipsniams (jų dalims). Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas savo poziciją grindžia šiais argumentais.

1. Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 buvo priimtas nepažeidus Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalies, 10 straipsnio 2 dalies 3 punkto, 13 straipsnio, todėl jis neprieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui.

1.1. Pasak suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo, pagrindų, kuriais remiantis asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnybą, sąrašas, išdėstytas Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje, nėra baigtinis; tokius pagrindus gali numatyti ir kiti įstatymai; tai matyti iš šio straipsnio 6 dalies, kurioje nustatyta, kad „priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės patvirtinta tvarka“. Todėl jokiu būdu negalima teigti, kad Valstybės tarnybos įstatymas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka yra vieninteliai teisės aktai, reguliuojantys Vyriausybės atstovo apskrityje paskyrimo santykius.

1.2. Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo paisyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 1, 2 dalių: pagal 2 dalį informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria inter alia Vyriausybė, pateikimas yra privalomas, o 1 dalyje yra įtvirtintas siekis, kad „valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys“; šis siekis taikytinas ne tik asmeninio pasitikėjimo, bet apskritai visiems valstybės tarnautojams. Korupcijos prevencijos įstatymo netaikymas šiuo atveju reikštų, kad teisės šaltinių hierarchijoje šio įstatymo normų galia yra žemesnė nei Valstybės tarnybos įstatymo normų.

1.3. Aptariamuoju atveju priėmimo į valstybės tarnybą santykiai yra „daugiasluoksniai“: viena, jie yra valstybės tarnybos santykiai, reguliuojami Valstybės tarnybos įstatymo ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos; antra, jie yra Vyriausybės sprendimų priėmimo santykiai, reguliuojami Vyriausybės įstatymo ir Vyriausybės nutarimu patvirtinto Vyriausybės darbo reglamento; trečia, jie yra neteisėtų veikų (korupcijos) valstybės tarnyboje užkardymo santykiai, reguliuojami Korupcijos prevencijos įstatymo. Vyriausybė, priimdama ginčijamą nutarimą, privalėjo vadovautis visais minėtais teisės aktais, o ne vien Valstybės tarnybos įstatymu.

1.4. Jeigu Vyriausybės atstovas apskrityje būtų skiriamas į pareigas vien nustačius, kad jis atitinka valstybės tarnautojams keliamus bendruosius bei specialiuosius reikalavimus ir laimėjo konkursą, Vyriausybės kreipimasis į Lietuvos Respublikos specialiųjų tyrimų tarnybą (toliau – ir STT) dėl informacijos pateikimo bei atsakymas į jį būtų tik formalūs ir nesukeltų jokių teisinių ar faktinių padarinių; taigi liktų neįgyvendinta Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostata, kad valdžios įstaigos tarnauja žmonėms (A. Kasinsko nuomone, tai prieštarautų Konstitucijos 6 straipsnio 1 daliai, kurioje nustatyta, kad Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas), o valstybės žmogiškieji ir finansiniai ištekliai būtų veltui eikvojami.

1.5. Tai, kad Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje nėra vienareikšmio įpareigojimo nepriimti į valstybės tarnybą asmens, apie kurį yra pateikta abejonių dėl jo patikimumo keliančios informacijos, neprieštarauja Konstitucijai, nes Vyriausybei yra palikta diskrecija jai pateiktą medžiagą apie kandidato patikimumą įvertinti atsižvelgiant į tos medžiagos reikšmingumą valstybės tarnybai.

2. Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, nes šių dalių nuostatos nereiškia, kad visiems asmenims, stojantiems į visas valstybės tarnybos pareigas, visais atvejais turi būti taikomos identiškos sąlygos; toks reikalavimas būtų nepagrįstas, nes valstybės tarnautojai dirba darbą, susijusį su labai įvairiomis visuomenės gyvenimo ir ūkio sritimis. Minėtos nuostatos nereikalauja ir to, kad asmuo, atitinkantis įstatymų nustatytas stojimo į valstybės tarnybą sąlygas ir įvykdęs stojimo procedūras, besąlygiškai būtų priimamas į valstybės tarnybą: jos įtvirtina tik asmenų lygybę stojant į valstybės tarnybą; vadinasi, visiems asmenims, siekiantiems eiti pareigas valstybės tarnyboje, turi būti sudarytos vienodos sąlygos dalyvauti konkurse, visi jie turi būti vertinami vienodai, įstatymai visų jų atžvilgiu turi būti taikomi vienodai. Kad ir koks konkretus asmuo laimėtų konkursą į Vyriausybės atstovo apskrityje pareigas, jam turi būti taikomas Korupcijos prevencijos įstatymas.

Be to, Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalies nuostata „Konstitucija yra vientisas ir tiesiogiai taikomas aktas“ reikalauja, kad vertinant ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai būtų atsižvelgta ir į Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalies nuostatą „Valdžios įstaigos tarnauja žmonėms“; valstybės tarnautojas turi būti nesavanaudiškas, stengtis kuo geriau tarnauti žmonėms, į pirmą vietą kelti visos visuomenės, valstybės interesus. Būtent dėl to įstatymai numato galimybę (o tam tikrų valstybės tarnybos pareigų atveju – ir pareigą) prieš priimant asmenį į valstybės tarnybą patikrinti, kaip jis praeityje paisė visuomenės interesų, ar virš jų neiškeldavo savo asmeninės gerovės.

3. Suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo teigimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja konstituciniam teisinės valstybės principui, nes Vyriausybė, jį priimdama, neturėjo teisės rinktis, vykdyti Konstitucijos ir tam tikrų įstatymų nuostatas ar jų nevykdyti, – ji privalo pagal savo kompetenciją taikyti visas Konstitucijos ir įstatymų normas.

Rengiant bylą Konstitucinio Teismo posėdžiui buvo gauti Vyriausybės kanclerio V. Sarapino rašytiniai paaiškinimai (su priedais).

Konstitucinio Teismo posėdyje suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovas A. Kasinskas iš esmės pakartojo savo rašytiniuose paaiškinimuose išdėstytus argumentus, taip pat pateikė papildomus paaiškinimus ir papildomus dokumentus, kurie įtraukti į šią konstitucinės justicijos bylą.

Konstitucinis Teismas

konstatuoja:

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ neprieštarauja Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 3 daliai, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktui, 13 straipsniui.

2. Ministras Pirmininkas 2003 m. spalio 23 d. išleido potvarkį Nr. 242 „Dėl įgaliojimų suteikimo“, kuriame, atsižvelgęs „į tai, kad nėra paskirtas Vyriausybės atstovas Utenos apskričiai, o kitų <...> Vyriausybės 1999 m. gruodžio 2 d. nutarimu Nr. 1335 „Dėl Vyriausybės atstovų skyrimo“ paskirtų Vyriausybės atstovų skyrimo į pareigas terminas teisės aktų nustatyta tvarka baigiasi“, vidaus reikalų ministras V. Bulovas buvo įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentus į Vyriausybės atstovų pareigas ir pateikti Vyriausybės nutarimo dėl jų skyrimo projektą.

3. Iš Vilniaus apygardos administracinio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, iš Vyriausybės kanclerio V. Sarapino rašytinių paaiškinimų (su priedais) Konstituciniam Teismui ir suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko rašytinių paaiškinimų, taip pat paaiškinimų ir dokumentų, jo pateiktų Konstitucinio Teismo posėdyje, matyti, kad:

– Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir VRM) 2003 m. spalio 30 d. „Valstybės žinių“ priede „Informaciniai pranešimai“, Nr. 82, paskelbė konkursą inter alia Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigoms eiti;

– prašymą leisti dalyvauti konkurse Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai (įstaigos vadovo) pareigoms eiti buvo padavę trys pretendentai (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195);

– pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkursas įvyko 2003 m. lapkričio 28 d. Vidaus reikalų ministerijoje; konkurse dalyvavo du pretendentai – K. Kubertavičius ir P. Uleckas (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195);

– komisija, sudaryta vidaus reikalų ministro 2003 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 1V-408 P. Ulecko žinias įvertino 16 balų, o K. Kubertavičiaus žinias – 14,7 balo; konkursą laimėjo daugiausia balų surinkęs P. Uleckas (VRM pretendentų į valstybės tarnautojo pareigas konkurso 2003 m. lapkričio 28 d. protokolas Nr. 195);

– Vyriausybės kancleris A. Z. Kaminskas 2003 m. gruodžio 4 d. raštu kreipėsi į STT su prašymu pateikti informaciją apie asmenis, kurie siekia eiti Vyriausybės atstovo atitinkamose apskrityse pareigas, inter alia apie P. Ulecką, kuris siekė eiti Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– vidaus reikalų viceministras Z. B. Kazakevičius 2003 m. gruodžio 5 d. lydraščiu-teikimu Nr. 1D-6961-(31) „Dėl Vyriausybės nutarimų projektų“ Vyriausybei pateikė inter alia Vyriausybės nutarimo „Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo“ projektą (jam Vyriausybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 3-1724N); minėtas projektas buvo išdėstytas taip:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Paskirti nuo 2003 m. gruodžio 15 d. Paulių Ulecką į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas (A lygis 17 kategorija).“;

– Vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 8 d. buvo gautas Ministrui Pirmininkui A. M. Brazauskui, vidaus reikalų ministrui V. Bulovui, Seimo nariui A. Rimui adresuotas, 2003 m. gruodžio 2 d. data pažymėtas nepasirašytas, t. y. anoniminis, skundas (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 3487), kuriame nurodyta, kad jo autoriai – „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“, kuriems „su P. Ulecku teko dirbti nuo nepriklausomybės atkūrimo laikų“ (P. Uleckas yra buvęs Marijampolės savivaldybės administratorius); skunde teigiama, kad P. Uleckas yra nesąžiningas (ir išdėstytos tam tikros, skundo autoriaus ar autorių nuomone, to asmens nesąžiningumą liudijančios aplinkybės, susijusios su P. Ulecko darbu vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, būtent piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi vykstant į komandiruotes ir keliant kvalifikaciją, nuosavo namo įsirengimas iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų, tam tikrų įmonių protegavimas perkant telefonus, kompiuterinę techniką ir remontuojant tarnybinį automobilį, neblaivaus buvimas darbe), taip pat reiškiamas įsitikinimas, kad P. Uleckas yra netinkamas Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigoms;

– Vyriausybės kanceliarijoje 2003 m. gruodžio 9 d. buvo gautas STT direktoriaus pirmojo pavaduotojo Ž. Pacevičiaus 2003 m. gruodžio 9 d. raštas Nr. 2.5-01-3786 Vyriausybės kancleriui A. Z. Kaminskui (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 13975), kuriame inter alia buvo nurodyta, kad STT dėl P. Ulecko, kuris siekia eiti atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, operatyvinio tyrimo neatlieka; taip pat STT pranešė, kad ji „kreipėsi į kitas teisėsaugos ir kontrolės institucijas dėl turimos informacijos apie tikrinamuosius asmenis pateikimo. Gavę informacijos apie tikrinamuosius asmenis, pranešime papildomai.“;

– P. Ulecką 2003 m. gruodžio 10 d. Vyriausybės kanceliarija supažindino su 2003 m. gruodžio 4 d. pranešimu apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją (Nr. 39-8830) ir su 2003 m. gruodžio 9 d. pranešimu apie pateiktą informaciją (Nr. 2.5-01-3786);

– Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimas buvo svarstomas Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdyje; šio Vyriausybės posėdžio medžiagoje prie Vyriausybės nutarimo „Dėl Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo“ projekto Nr. 3-1724Nbuvo pridėtas minėtas „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ skundas (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 3487); buvo nutarta Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimo svarstymą atidėti (Vyriausybės 2003 m. gruodžio 10 d. posėdžio protokolas Nr. 51);

– Vyriausybės kancleris A. Z. Kaminskas 2003 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 39-9033 „Dėl P. Ulecko“ kreipėsi į STT ir paprašė „skubos tvarka išnagrinėti Marijampolės savivaldybės darbuotojų 2003 m. gruodžio 2 d. raštą dėl Pauliui Uleckui keliamų įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba ir apie tyrimo rezultatus informuoti Vyriausybės kanceliariją“ (prie šio rašto buvo pridėtas minėtas anoniminis skundas);

– Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 2 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2003 m. gruodžio 29–30 d. raštas Nr. 2.5-01-3994 „Dėl anoniminio skundo tyrimo“ (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 1), kuriuo Vyriausybės kanceliarija buvo informuota, jog tiriant minėtą „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminį skundą „duomenų, kad P. Uleckas piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi vykdavo į komandiruotes ir kėlė kvalifikaciją, iš savivaldybės pastato remontui skirtų lėšų įsirengė nuosavą namą, protegavo jam palankias įmones, iš kurių pirkdavo kompiuterinę techniką ir remontuodavo tarnybinį automobilį, darbo metu dažnai būdavo neblaivus, negauta“, taip pat kad nuo 1995 m. gegužės 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. „Marijampolės savivaldybės kontrolieriaus įstaiga nenustatė jokių savivaldybės ar savivaldybei perduoto turto naudojimo teisėtumo ar tikslingumo pažeidimų, susijusių su savivaldybės administratoriaus P. Ulecko veikla“; minėtu STT direktoriaus raštu Vyriausybės kanceliarija inter alia buvo informuota, kad: 1) 2002 m. Marijampolės savivaldybė (tuo metu jos administracijai vadovavo P. Uleckas) be viešojo pirkimo konkurso įsigijo įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, t. y. už daugiau nei 75 000 litų, nors, pasak STT direktoriaus, pagal Lietuvos Respublikos viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą privalėjo skelbti viešąjį konkursą, todėl STT 2003 m. gruodžio 24 d. išsiuntė raštą Viešųjų pirkimų tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Viešųjų pirkimų tarnyba) ir paprašė nustatyti, ar Marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. be viešojo pirkimo konkurso įsigijusi įvairios kompiuterinės technikos už 98186,36 lito, nepažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo nuostatų; 2) tuo metu, kai P. Uleckas vadovavo Marijampolės savivaldybės administracijai, buvo užpajamuoti trys mobiliojo ryšio telefono aparatai, lengvatinėmis sąlygomis įsigyti iš uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Omnitel“, tačiau „kiek telefonų iš tikrųjų įsigyta lengvatinėmis sąlygomis, savivaldybės administracijai nežinoma“, todėl STT 2003 m. gruodžio 22 d. išsiuntė raštą UAB „Omnitel“ Klientų aptarnavimo centrui ir paprašė informuoti apie Marijampolės savivaldybės įsigytų pasinaudojus taikomomis nuolaidomis mobiliojo ryšio telefono aparatų skaičių; 3) 2003 m. gruodžio 23 d. STT išsiuntė raštą viešosios įstaigos (toliau – VšĮ) Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centrui ir paprašė informuoti, ar P. Uleckas nuo 2000 m. sausio 1 d. iki 2003 m. vasario 25 d. gydėsi šiame centre; 4) gavus atsakymus iš Viešųjų pirkimų tarnybos, UAB „Omnitel“ Klientų aptarnavimo centro ir VšĮ Marijampolės pirminės sveikatos priežiūros centro, „bus sprendžiamas klausimas dėl tolesnio skundo tyrimo“;

– Vyriausybės kanceliarija P. Uleckui pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį bei Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 1 priedą nepranešė, kad buvo kreiptasi į STT ir paprašyta ištirti „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų anoniminį skundą“;

– P. Uleckas 2004 m. sausio 22 d. prašymu „Dėl priėmimo į darbą“ kreipėsi į Vyriausybės kanclerį A. Z. Kaminską ir nurodė, kad, nors jis 2003 m. lapkričio 28 d. laimėjo konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, darbdavys jo neskiria į tas pareigas ir neinformuoja apie tokio neskyrimo priežastis, taip pat paprašė raštu atsakyti, kodėl jis yra neskiriamas į minėtas pareigas; į šį raštą nebuvo atsakyta (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. sausio 30 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. sausio 29 d. raštas Nr. 4-1-406 (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 1294), kuriuo Vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad: 1) Viešųjų pirkimų tarnyba, patikrinusi Marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytų kompiuterinės technikos ir 2003 m. vykdytų benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūrų teisėtumą, nustatė, jog P. Ulecko vadovaujama Marijampolės savivaldybės administracija, 2002 m. įsigydama kompiuterinę techniką, programinę įrangą ir vykdydama benzino, gazolių, kitų lengvųjų bei vidutinių naftos produktų pirkimo procedūras, pažeidė Viešųjų pirkimų įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1 punktą, 6 straipsnio 1 dalį, 35 straipsnio 1 dalį, tačiau už Marijampolės savivaldybės administracijos 2002 m. vykdytą kompiuterių ir kompiuterinės technikos bei programinės įrangos pirkimą ir už 2000–2001 m. neterminuotas kuro pirkimo sutartis, sudarytas nevykdant Viešųjų pirkimų įstatymo reikalavimų, atsakingų asmenų negali patraukti administracinėn atsakomybėn, kadangi yra suėjęs senaties terminas; 2) P. Ulecko vadovaujamos Marijampolės savivaldybės administracijos iš UAB „Omnitel“ nuo 2001 m. balandžio 7 d. iki 2003 m. vasario 25 d. įsigytas ilgalaikis turtas nebuvo apskaitomas taip, kaip nustatyta Lietuvos Respublikos finansų ministro 2001 m. kovo 16 d. įsakymu Nr. 70 „Dėl Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Biudžetinių įstaigų buhalterinės apskaitos tvarkos 28 punkte; 3) „šiuo metu“ STT yra „sprendžiamas klausimas dėl ikiteisminio tyrimo pradžios pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 229 straipsnį (valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens netinkamas pareigų atlikimas)“;

– su šiuo raštu P. Uleckas nebuvo supažindintas pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį ir Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 2 priedą (suinteresuoto asmens – Vyriausybės atstovo A. Kasinsko paaiškinimai Konstitucinio Teismo posėdyje);

– P. Uleckas 2004 m. vasario 5 d. skundu „Dėl valstybinio administravimo subjekto vilkinimo atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus“ kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su prašymu įpareigoti Vyriausybę ne vėliau kaip per 14 dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo skirti jį į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas;

– Vyriausybės kanceliarijoje 2004 m. vasario 23 d. buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas Nr. 4-1-697 (Vyriausybės kanceliarijos registracijos Nr. 2414), kuriuo Vyriausybės kancleris buvo inter alia informuotas, kad Marijampolės savivaldybei įsigyjant mobiliojo ryšio telefono aparatus ar jų priedus, kai buvo taikomos prekybinės nuolaidos (nes Marijampolės savivaldybės vardu buvo registruota daug abonentų), pridėtinės vertės mokesčio sąskaitos faktūros būdavo išrašomos būtent šios savivaldybės vardu, tačiau mobiliojo ryšio telefono aparatai nebuvo apskaitomi kaip Marijampolės savivaldybės turtas, „nes už juos buvo mokama ne iš Marijampolės savivaldybės lėšų, o darbuotojų asmeninėmis lėšomis“, už pokalbius dauguma abonentų (dirbančių šios savivaldybės įmonėse, įstaigose ar kitaip su ja susijusių) mokėjo savo lėšomis; telefono aparatai buvo naudojami tarnybinėms reikmėms; „jokių objektyvių duomenų apie Marijampolės savivaldybės administracijos darbuotojų galimas nusikalstamas veikas ar padarytą didelę žalą savivaldybei“ nebuvo gauta, todėl STT Kauno skyriuje 2004 m. vasario 17 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 168 straipsniu, buvo priimtas nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą;

– tą pačią dieną, t. y. 2004 m. vasario 23 d., kai buvo gautas STT direktoriaus V. Junoko 2004 m. vasario 20 d. raštas Nr. 4-1-697, Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai skyrimas buvo svarstomas ministrų pasitarime ir buvo nutarta „pritarti nuostatai šį klausimą svarstyti <...> Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdyje“ (2004 m. vasario 23 d. ministrų pasitarimo protokolas Nr. 9 R);

– vidaus reikalų ministras V. Bulovas 2004 m. vasario 25 d. lydraščiu-teikimu Nr. 1 D-1037-(31) „Dėl Vyriausybės nutarimo projekto“ Vyriausybei pateikė Vyriausybės nutarimo projektą „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ (jam Vyriausybės kanceliarijoje buvo suteiktas numeris 4-231N) ir paprašė šį projektą svarstyti artimiausiame Vyriausybės posėdyje; minėtame lydraštyje–teikime nebuvo nurodyta, kodėl šis projektas teikiamas svarstyti ypatingos skubos tvarka; šis projektas buvo išdėstytas taip:

„Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo (Žin., 1994, Nr. 43-772; 1998, Nr. 41(1)-1131; 2000, Nr. 92-2843; 2002, Nr. 41-1527) 22 straipsnio 14 punktu, Lietuvos Respublikos savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo (Žin., 1998, Nr. 51-1392; 2002, Nr. 127-5748) 2 straipsnio 2 dalimi ir 3 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (Žin., 1999, Nr. 66-2130; 2002, Nr. 45-1708; 2003, Nr. 17-705, Nr. 112-4993) 9 straipsnio 3 dalies 6 punktu, 10 straipsnio 2 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas.

– prie vidaus reikalų ministro V. Bulovo 2004 m. vasario 25 d. lydraščio–teikimo „Dėl Vyriausybės nutarimo projekto“ nebuvo pridėta jokių priedų, kuriuose būtų kokios nors informacijos, iš kurios būtų galima spręsti apie P. Ulecko patikimumą ar nepatikimumą (o pačiame šiame lydraštyje-teikime nebuvo jokių nuorodų į kokius nors tokios informacijos šaltinius); jame tik buvo pažymėta, kad „klausimas dėl P. Ulecko skyrimo Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai buvo svarstytas 2003 m. gruodžio 10 d. Vyriausybės posėdyje ir buvo atidėtas nutarus atlikti tyrimą dėl P. Ulecko galimo piktnaudžiavimo tarnyba“;

– Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokole Nr. 8 yra įrašas, kad P. Uleckas buvo pakviestas į šį Vyriausybės posėdį; protokole nėra įrašo, kad P. Uleckas posėdyje būtų kalbėjęs;

– vidaus reikalų ministro V. Bulovo pateiktas Vyriausybės nutarimo projektas ypatingos skubos tvarka buvo svarstomas Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdyje, ir buvo nutarta „priimti Vidaus reikalų ministerijos parengtą nutarimo projektą“ (Vyriausybės 2004 m. vasario 25 d. posėdžio protokolas Nr. 8); minėtas Vyriausybės nutarimas buvo išdėstytas taip:

1. Neskirti Pauliaus Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas.

4. Apibendrinant (inter alia atsižvelgiant į tai, kad ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulėje yra pateikiama nuoroda į Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį (kurioje nustatyta, kad „pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą“ ir kad „asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų“)), konstatuotina, kad formalus teisinis pagrindas neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas buvo tai, kad Vyriausybė iš STT gautą informaciją apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą.

5. Paminėtina ir tai, kad nors ginčijamas Vyriausybės nutarimas yra įformintas 2004 m. vasario 27 d. data, Vyriausybės posėdis, kuriame buvo priimtas šis Vyriausybės nutarimas, įvyko 2004 m. vasario 25 d.

Pagal Konstitucijos 95 straipsnį Vyriausybės nutarimai priimami posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma (1 dalis), juos pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras (2 dalis). Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta, per kiek laiko priimtas Vyriausybės nutarimas turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas; tai, per kiek dienų turi būti pasirašytas ir oficialiai paskelbtas Vyriausybės priimtas nutarimas, turi būti nustatyta įstatymu (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

Tokia Vyriausybės nutarimų ar kitų kolegialių teisėkūros subjektų teisės aktų leidimo praktika, kai teisės aktas įforminamas (išleidžiamas) ne Vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto posėdžio, kuriame jis buvo priimtas, bet kokia nors vėlesne (pavyzdžiui, pasirašymo) data, yra ydinga.

Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento, kuriuo tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222, buvo grindžiama tokia teisėkūros praktika – Vyriausybės nutarimo įforminimas pasirašymo data, santykis su Konstitucija šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

Šiame kontekste paminėtina ir tai, kad tokios praktikos teisinis pagrindas buvo panaikintas Vyriausybei 2007 m. sausio 15 d. priėmus Vyriausybės nutarimą Nr. 34 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimo Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ pakeitimo“ ir nustačius (nuo 2007 m. vasario 1 d.), kad Vyriausybės nutarime nurodoma posėdžio, kuriame jis buvo priimtas, data (Vyriausybės darbo reglamento 91 punktas (2007 m. sausio 15 d. redakcija)).

Tačiau tai, kad Vyriausybės ar kito kolegialaus teisėkūros subjekto teisės akte yra nurodyta ne posėdžio, kuriame šis teisės aktas buvo priimtas, bet vėlesnė (pavyzdžiui, pasirašymo) data, savaime nereiškia, kad vien šiuo pagrindu galima kvestionuoti šio teisės akto atitiktį Konstitucijai pagal turinį.

1. Pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija).

2. Iš pareiškėjo prašymo argumentų matyti, kad jam kilo abejonė, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja:

– ne visam Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsniui (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1 daliai, kurioje nustatyta, kad „Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio Įstatymo, nustato ir Valstybės tarnybos įstatymas“, ir 3 daliai, kurioje nustatyta, kad „Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį“;

– ne visai Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 daliai (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) nuostatai „Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo: <...> 6) kitų įstatymų nustatytais atvejais“, t. y. šios dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija);

– Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) nuostatai „Į įstaigų vadovų pareigas priima <...> 3) Vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities viršininko pavaduotoją – Vyriausybė“, t. y. šios dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui;

– ne visam Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsniui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), bet tik šio straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai, kurioje nustatyta, kad „asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis)“ ir kad „pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas“.

3. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar ginčijamas Vyriausybės nutarimas neprieštarauja inter alia Konstitucijos preambulėje, pasak pareiškėjo, įtvirtintam teisinės valstybės principui.

Konstitucinis Teismas savo aktuose ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinio teisinės valstybės principo negalima aiškinti kaip įtvirtinto tik Konstitucijos preambulėje, tapatinti tik su Konstitucijos preambulėje skelbiamu atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiu, kad konstitucinis teisinės valstybės principas integruoja įvairias Konstitucijoje įtvirtintas, jos saugomas ir ginamas vertybes, taip pat ir tas, kurias išreiškia minėtas siekis. Konstitucinio Teismo aktuose ne kartą yra konstatuota ir tai, kad teisės aktų (jų dalių) atitikties Konstitucijos preambulėje skelbiamam atviros, teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės siekiui tyrimas suponuoja jų atitikties konstituciniam teisinės valstybės principui tyrimą.

III

1. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo teigimu, ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo priimtas taikant Korupcijos prevencijos įstatymą (būtent jo 9 straipsnio 9 dalį), kuriuo vadovaujantis užbaigti konkurso procedūros ir nepriimti konkursą laimėjusio asmens į pareigas negalima, nes šis įstatymas (jo 9 straipsnio 9 dalis) nėra valstybės tarnybos teisinius santykius reglamentuojantis (t. y. specialusis) teisės aktas; taigi, pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo manymu, neskirti P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas vadovaujantis Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi nebuvo galima.

2. Pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašyme inter alia pažymima, kad tarp šio teismo nagrinėtos administracinės bylos, kurioje buvo nutarta kreiptis į Konstitucinį Teismą, šalių nėra ginčo dėl asmenims, priimamiems į valstybės tarnautojų pareigas, keliamų bendrųjų ir specialiųjų reikalavimų. Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, netikrino iš STT gautos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi Vyriausybė nutarė neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, taip pat nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų įvertinti minėtos informacijos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan. Taigi Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

3. Pareiškėjo nuomone, šis Vyriausybės nutarimas Konstitucijai (ir pareiškėjo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims)) prieštarauja būtent dėl to, kad buvo pažeista tokių Vyriausybės nutarimų priėmimo tvarka: esą jeigu būtų buvę laikytasi įstatymų (ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos), tokio Vyriausybės nutarimo nebūtų buvę galima priimti.

4. Konstatuotina, kad pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo abejonė dėl ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) yra grindžiama išimtinai tuo, kad, pareiškėjo nuomone, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl šio asmens paskyrimo į šias pareigas, jam negalėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo, būtent jo 9 straipsnio 9 dalies, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą.

Pabrėžtina, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas neginčija Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 atitikties Konstitucijai ir įstatymams jokiais kitais aspektais, inter alia tuo aspektu, ar pagal inter alia Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį neskiriant į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas P. Ulecko jis pagrįstai laikytas praradusiu pasitikėjimą.

Paminėtina ir tai, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nekelia ir asmens, siekiančio eiti pareigas, patikimumo patikros pagrindų ir (arba) tvarką reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir įstatymams) klausimo.

5. Tokia pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo pozicija traktuotina kaip abejonė, ar Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims) Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja ta apimtimi, kuria šio Vyriausybės nutarimo preambulėje yra pateikiama nuoroda į Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, būtent ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulės nuostata „Vadovaudamasi <... > Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“.

6. Kita vertus, iš minėtos ginčijamo Vyriausybės nutarimo preambulės nuostatos matyti, koks buvo formalus teisinis pagrindas P. Ulecko neskirti į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir įgalioti vidaus reikalų ministrą V. Bulovą teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas bei pateikti Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.

Todėl ginčijamo Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 preambulės nuostatos „Vadovaudamasi <...> Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo (Žin., 2002, Nr. 57-2297) 9 straipsnio 9 dalimi“ konstitucingumo tyrimas pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo nurodytu aspektu ir pripažinimas antikonstitucine suponuotų ir viso šio Vyriausybės nutarimo pripažinimą prieštaraujančiu Konstitucijai.

7. Pagal Konstituciją Vyriausybė valstybės valdymo reikalus sprendžia posėdžiuose visų Vyriausybės narių balsų dauguma priimdama nutarimus (Konstitucijos 95 straipsnio 1 dalis); Vyriausybės nutarimus pasirašo Ministras Pirmininkas ir tos srities ministras (Konstitucijos 95 straipsnio 2 dalis).

Šios Konstitucijos nuostatos aiškintinos kitų Konstitucijos nuostatų, inter alia Konstitucijos 94 straipsnio, konstitucinio teisinės valstybės principo, kontekste.

7.1. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus).

Atsižvelgiant į tai, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo, Respublikos Prezidento dekretus, ji turi laikytis įstatymų nustatytos Vyriausybės nutarimų parengimo, įvertinimo, derinimo, svarstymo, balsavimo dėl jų tvarkos.

7.1.1. Vyriausybė, vykdydama įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus), leidžia poįstatyminius teisės aktus – nutarimus. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstituciją visi valstybės valdymo reikalai, Konstitucijoje ir įstatymuose priskirti Vyriausybės kompetencijai, yra sprendžiami priimant nutarimus, kad valstybės valdymo reikalai negali būti sprendžiami Vyriausybei priimant kitos rūšies aktus (Konstitucinio Teismo 2001 m. lapkričio 29 d., 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai).

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucijos 94 straipsnis, pagal kurio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus (taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus), yra išdėstytas ne Konstitucijos I ar XIV skirsnyje, kurio nuostatoms yra nustatyta ypač didelė konstitucinė apsauga ir kurio nuostatos pagal Konstitucijos 148 straipsnio 2 dalį gali būti keičiamos tik referendumu, bet VII skirsnyje.

Oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje buvo suformuluota inter alia konstitucinės justicijos bylose, kuriose buvo tiriama, ar Konstitucijai neprieštaravo teisės aktai (jų dalys), išleisti dar iki 2004 m. rugpjūčio 14 d., kai įsigaliojo Seimo 2004 m. liepos 13 d. priimtas Lietuvos Respublikos konstitucinis aktas „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, kuriuo buvo konstituciškai patvirtinta Lietuvos Respublikos narystė Europos Sąjungoje (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. kovo 14 d., 2007 m. birželio 27 d. nutarimai) ir kuris pagal Konstitucijos 150 straipsnį yra Konstitucijos sudedamoji dalis. Įsigaliojus Konstituciniam aktui „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“, iki tol suformuota Vyriausybės aktų oficiali konstitucinė doktrina Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra plėtojama atsižvelgiant ir į tai, kad šio Konstitucinio akto 4 dalyje nustatyta, jog Vyriausybė pasiūlymus priimti Europos Sąjungos teisės aktus nagrinėja teisės aktų nustatyta tvarka ir jog dėl šių pasiūlymų Vyriausybė gali priimti sprendimus ar rezoliucijas, kurių priėmimui netaikomos Konstitucijos 95 straipsnio nuostatos. Taigi oficialios konstitucinės doktrinos nuostata, kad Vyriausybė, spręsdama valstybės valdymo reikalus, visada turi priimti nutarimus, netaikytina Vyriausybės rezoliucijoms ir sprendimams, kurie priimami pagal Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 4 dalį (Konstitucinio Teismo 2007 m. birželio 27 d. nutarimas).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad ginčijamam Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimui Nr. 222 ši išlyga negali būti taikoma.

7.1.2. Konstitucijos 94 straipsnio 2 punkto nuostata, kad Vyriausybė vykdo įstatymus, aiškintina inter alia konstitucinio teisinės valstybės principo kontekste. Šiuo principu turi būti vadovaujamasi ir kuriant teisę, ir ją įgyvendinant (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinio teisinės valstybės principo esmė – teisės viešpatavimas; konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas reiškia, kad valdžios laisvę riboja teisė, kuriai privalo paklusti visi teisinių santykių subjektai, neišskiriant nė teisėkūros subjektų (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. liepos 8 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai). Konstitucinis Teismas savo aktuose (inter alia 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. kovo 5 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2005 m. vasario 7 d., 2007 m. gegužės 5 d. nutarimuose) yra ne kartą konstatavęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepriklausomai nuo to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs ir tai, kad tam tikrais – Konstitucijoje tiesiogiai numatytais – atvejais, jeigu atitinkami santykiai nėra sureguliuoti įstatymais (detalizuojančiais ir sukonkretinančiais konstitucinį teisinį reguliavimą), poįstatyminiai teisės aktai, kuriais institucijos įgyvendina savo konkrečius įgaliojimus, expressis verbis nustatytus ir aiškiai apibrėžtus Konstitucijoje, turi būti leidžiami tiesiogiai remiantis Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2007 m. gegužės 5 d. nutarimas).

7.1.3. Aiškindamas Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad pagal Konstituciją Vyriausybė, leisdama teisės aktus, turi laikytis galiojančių įstatymų ir, vykdydama vienus įstatymus, ji negali pažeisti kitų; Vyriausybės teisės aktuose – poįstatyminiuose teisės aktuose – negali būti nustatyta tokio teisinio reguliavimo, kuris konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose.

7.1.4. Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste pažymėtina, kad, kaip yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, Vyriausybės pareiga priimti poįstatyminius aktus, būtinus įstatymams įgyvendinti, kyla tiesiogiai iš Konstitucijos, o esant įstatymų leidėjo pavedimui – ir iš įstatymų bei Seimo nutarimų dėl įstatymų įgyvendinimo (Konstitucinio Teismo 2001 m. spalio 30 d., 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai). Tačiau Vyriausybė neprivalo poįstatyminiuose teisės aktuose nurodyti konkrečių įstatymų, Seimo nutarimų ar Respublikos Prezidento dekretų, kuriuos ji vykdo priimdama poįstatyminį teisės aktą; svarbu, kad poįstatyminius teisės aktus Vyriausybė priimtų neviršydama savo įgaliojimų ir kad šie poįstatyminiai teisės aktai neprieštarautų Konstitucijai ir įstatymams (Konstitucinio Teismo 2001 m. gruodžio 18 d., 2004 m. kovo 5 d., 2006 m. gegužės 31 d. nutarimai).

7.1.5. Šiame kontekste paminėtina, kad, kaip savo 2007 m. gegužės 23 d. nutarime yra konstatavęs Konstitucinis Teismas, jeigu Vyriausybė nesilaikytų įstatymų, būtų paneigiamas konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją, taip pat Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus.

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencija visuomet buvo ir yra grindžiama principine pozicija, jog tai, kad Vyriausybės nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja įstatymo straipsniams (jų dalims), nustatantiems reikalavimus tokių Vyriausybės nutarimų priėmimui, suponuoja, kad tas Vyriausybės nutarimas prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui; toks Vyriausybės nutarimas gali prieštarauti ir kitoms Konstitucijos nuostatoms – normoms ir principams (inter alia konstituciniam valdžių padalijimo principui (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas)). Antai Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d. nutarime yra konstatuota, jog „konstatavus, kad ginčijamas [Vyriausybės] nutarimas pagal jo priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymo (1999 m. gegužės 4 d. redakcija) 7 straipsniui ir 13 straipsnio 3 daliai, darytina išvada, kad jis prieštarauja ir Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, taip pat 33 straipsnio 1 daliai, 120 straipsnio 2 daliai“.

Be to, Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje yra laikomasi ir principinės pozicijos, kad jeigu Vyriausybės nutarimuose nustatytas teisinis reguliavimas konkuruotų su nustatytuoju įstatymuose arba nebūtų grindžiamas įstatymais, būtų pažeisti ne tik konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, bet ir Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija; taip pat galėtų būti pažeistas konstitucinis valdžių padalijimo principas (Konstitucinio Teismo 2006 m. gegužės 31 d. nutarimas).

7.2. Vyriausybę pagal Konstituciją saisto ir jos pačios priimti nutarimai; kol Vyriausybės nutarimas nėra pakeistas ar panaikintas, Vyriausybė turi laikytis jame nustatytų reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2001 m. birželio 28 d., 2001 m. spalio 30 d., 2005 m. liepos 8 d., 2007 m. gegužės 23 d. nutarimai). Leidžiant teisės aktus turi būti paisoma ir teisėkūros procedūrinių reikalavimų, taip pat ir tų, kuriuos yra nusistatęs pats teisėkūros subjektas (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reikštų, kad Vyriausybė nukrypo nuo konstitucinio teisės viešpatavimo imperatyvo, taigi ir tai, kad išleidžiant atitinkamą Vyriausybės nutarimą buvo pažeistas konstitucinis teisinės valstybės principas bei Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija.

8. Pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims):

– pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą;

– jeigu būtų konstatuota, kad Vyriausybė turėjo minėtus įgaliojimus, turi būti išsiaiškinta, ar tikrinant P. Ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, ar buvo paisoma iš Konstitucijos kylančių tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

9. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas neginčija Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 atitikties Konstitucijai ir įstatymams inter alia tuo aspektu, ar pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį nepaskiriant P. Ulecko į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas jis pagrįstai laikytas praradusiu pasitikėjimą.

Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, netikrino iš STT gautos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi Vyriausybė nutarė neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie minėtos informacijos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan., šis teismas nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

Pažymėtina tai, kad įvertinti, ar Vyriausybės iš STT gauta informacija apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią ji įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, ir kuri buvo formalus teisinis pagrindas Vyriausybei nutarti neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, yra teisinga, patikima ir ar jos tikrai pakanka, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

Šioje konstitucinės justicijos byloje tai nebus tiriama.

1. Ginčijamas Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 – tai teisės taikymo aktas, kuriuo buvo sureguliuoti individualūs santykiai: nutarta, kad P. Uleckas neskiriamas į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, o vidaus reikalų ministras V. Bulovas įgaliotas teisės aktų nustatyta tvarka atrinkti pretendentą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas ir pateikti Vyriausybei nutarimo dėl jo skyrimo projektą.

Šie individualūs teisiniai santykiai – tai valstybės tarnybos santykiai, būtent santykiai, susiję su stojimu į valstybės tarnybą (nagrinėjamu atveju – Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas) ir su asmens, laimėjusio konkursą, neskyrimu į atitinkamas (nagrinėjamu atveju – Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai) pareigas.

2. Konstitucinė valstybės tarnybos samprata gali būti atskleista tik ją grindžiant pačios Konstitucijos nuostatomis, jų turiniu ir sisteminėmis sąsajomis; konstitucinė valstybės tarnybos samprata negali būti aiškinama remiantis tuo, kaip valstybės tarnybos santykius reguliuoja įstatymai ir poįstatyminiai teisės aktai; atskleisti konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turinį – konstitucinės jurisprudencijos ir joje formuluojamos oficialios konstitucinės doktrinos funkcija; kita vertus, įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją pasirinkti ir įstatymuose įtvirtinti tam tikrą valstybės tarnybos organizavimo modelį, tačiau reguliuodamas valstybės tarnybos santykius įstatymų leidėjas yra saistomas konstitucinės valstybės tarnybos sampratos, jis turi paisyti Konstitucijos normų ir principų; pagal savo kompetenciją reguliuodami valstybės tarnybos santykius konstitucinės valstybės tarnybos sampratos turi paisyti ir kiti teisėkūros subjektai (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai).

Valstybės tarnybos santykiai (plačiausia prasme) apima santykius, susijusius su piliečio konstitucinės teisės lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybės tarnybą įgyvendinimu, taip pat santykius, susiklostančius piliečiui įstojus į valstybės tarnybą ir einant pareigas valstybės tarnyboje; su valstybės tarnybos santykiais yra glaudžiai susiję ir kai kurie santykiai, susiklostantys asmeniui baigus eiti pareigas valstybės tarnyboje (pavyzdžiui, santykiai, susiję su tam tikrais buvusių valstybės tarnautojų darbinės veiklos apribojimais, su pensijomis, skiriamomis ir mokamomis buvusiems valstybės tarnautojams, ir kt.) (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).

3. Konstitucinis Teismas savo aktuose yra suformulavęs plačią oficialią konstitucinę valstybės tarnybos doktriną.

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos, kurioje pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą tiriama, ar Konstitucijai ir pareiškėjo nurodytiems įstatymams (jų dalims) neprieštarauja Vyriausybės teisės aktas, kuriuo nutarta, kad į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas yra neskiriamas konkursą laimėjęs asmuo, kontekste paminėtinos šios oficialios konstitucinės valstybės tarnybos doktrinos nuostatos, suformuluotos inter alia Konstitucinio Teismo 1999 m. kovo 4 d. ir 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimuose, kuriuose konstitucinė valstybės tarnybos samprata aiškinama ją susiejant su kitomis Konstitucijos nuostatomis:

– valstybės tarnyba yra valstybės tarnautojų korpusą sudarančių asmenų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu; profesionalūs valstybės tarnautojai priima sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir (arba) teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvauja tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.), tačiau nevykdo funkcijų įgyvendinant valstybės valdžią; valstybės tarnautojai – ypatinga socialinė grupė, kurios specifiką lemia valstybės tarnybos paskirtis ir visuomeninis reikšmingumas;

– įstatymais, kitais teisės aktais turi būti nustatytas toks valstybės tarnautojų teisinis statusas, kuris atitiktų konstitucinę valstybės tarnybos, kaip ypatingos – iš valstybės (savivaldybių) biudžeto atlyginamos – profesinės veiklos priimant sprendimus viešojo administravimo ir (arba) viešųjų paslaugų teikimo srityje (arba dalyvaujant tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) sistemos, sampratą, suponuojančią inter alia valstybės tarnybos, kaip sistemos, vidinį mobilumą, joje dirbančių asmenų žinių, įgūdžių ir patirties perimamumą, taip pat tokį veiklos vykdant valstybės funkcijas ir garantuojant viešąjį interesą tęstinumą;

– tai, kad valstybės tarnybos paskirtis – garantuoti viešąjį interesą valstybės ir savivaldybių institucijoms vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas, o ne privačius šia veikla užsiimančių darbuotojų interesus, lemia valstybės tarnautojų, kaip korpuso, ypatingą formavimo tvarką, jų teisinio statuso specifiką, taip pat jų ypatingą atsakomybę visuomenei už jiems pavestų funkcijų vykdymą;

– vienas iš valstybės tarnybos konstitucinės sampratos elementų, kartu ir reikalavimų, kurių privalu paisyti organizuojant valstybės tarnybą ir reguliuojant valstybės tarnybos santykius, yra valstybės tarnybos sistemos vientisumas; tačiau atsižvelgiant į valstybės funkcijų, įgyvendinamų per atitinkamas institucijas, įvairovę, valstybės tarnybos sistemos vientisumas nepaneigia galimybės tam tikrus valstybės tarnybos santykius reguliuoti diferencijuotai;

– pasirinktas valstybės tarnybos sistemos modelis, organizavimo ir funkcionavimo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu;

– pagal Konstituciją valstybės tarnyba – tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai, todėl valstybės tarnyba turi būti lojali Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai; ji turi būti organizuota taip, kad valstybės ir savivaldybių institucijose sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas priimtų (arba dalyvautų tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.) tik lojalūs Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai žmonės; Konstitucija netoleruoja tokių situacijų, kai kuri nors valstybės tarnybos sistemos grandis, kuri nors valstybės ar savivaldybės institucija arba atskiri valstybės tarnautojai veikia priešingai Lietuvos valstybės interesams ar pažeidžia Lietuvos valstybės konstitucinę tvarką; valstybės institucijose gali dirbti tik lojalūs tai valstybei asmenys, kurių ištikimybė jai ir patikimumas nekelia jokių abejonių;

– dėl valstybės tarnybos lojalumo Lietuvos valstybei konstitucinio imperatyvo valstybės tarnybai kyla ypatingi reikalavimai; valstybės tarnautojai ne tik privalo patys nepažeisti Konstitucijos ir teisės, bet ir turi pareigą imtis visų reikalingų pozityvių veiksmų saugodami Lietuvos Respublikos konstitucinę santvarką;

– valstybės tarnyba turi veikti paklusdama tik Konstitucijai ir teisei; kiekviena valstybės ar savivaldybės institucija, per kurią vykdomos valstybės funkcijos, kiekvienas valstybės tarnautojas turi paisyti teisėtumo reikalavimų; valstybės tarnautojai turi nepiktnaudžiauti jiems nustatytomis galiomis, nepažeisti teisės aktų reikalavimų; pagal Konstituciją įstatymų leidėjas turi pareigą valstybės tarnybos santykius reguliuoti, o valstybės tarnybos sistema turi veikti taip, kad ne tik būtų nustatyta atsakomybė už valstybės tarnyboje padarytus pažeidimus, bet ir kad asmenys, padarę pažeidimus valstybės tarnyboje, būtų iš tikrųjų traukiami atsakomybėn;

– valstybės tarnyboje turi dominuoti viešasis, o ne privatus interesas; valstybės tarnyboje turi būti išvengta viešųjų ir privačių interesų konfliktų, neturi būti sudaroma prielaidų tokiems konfliktams kilti; valstybės tarnybos teikiamomis galimybėmis negali būti pasinaudojama asmeniniam pasipelnymui; garantuojant viešąjį interesą, būtina išvengti nepagrįsto ir neteisėto interesų grupių poveikio, juo labiau spaudimo valstybės tarnautojams, priimantiems sprendimus vykdant viešąjį administravimą ir teikiant viešąsias paslaugas (arba dalyvaujantiems tuos sprendimus rengiant, vykdant, koordinuojant ir (arba) kontroliuojant jų vykdymą ir kt.); įstatymų leidėjas pagal Konstituciją turi pareigą teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad nebūtų sudaryta teisinių prielaidų visiems asmenims, priimantiems visuomenei ir valstybei reikšmingus sprendimus, veikti ne Tautos ir Lietuvos valstybės, bet savo asmeniniais ar grupiniais interesais, naudotis savo statusu savo ar sau artimų asmenų arba kitų asmenų privačiai naudai gauti;

– būtinumas nuolat veiksmingai vykdyti viešąjį administravimą ir teikti viešąsias paslaugas garantuojant viešąjį interesą, valstybės tarnybos, kaip profesinės veiklos, samprata, valstybės tarnybos veiksmingumo reikalavimas valstybės tarnybai kelia ir kvalifikuotumo reikalavimą; valstybės tarnyba turi būti kvalifikuota, einantieji pareigas joje turi sugebėti atlikti jiems keliamus uždavinius; tai suponuoja gana didelius (didesnius, palyginti su reikalavimais kitiems darbuotojams) kvalifikacinius ir profesinius reikalavimus valstybės tarnautojams, ypač pareigūnams (pirmiausia tiems, kurie sprendimus priima vienasmeniškai), taip pat būtinybę užtikrinti galimybę šiems asmenims valstybės tarnyboje nuolat gerinti savo profesinę kompetenciją;

– konstituciniai reikalavimai valstybės tarnybai kaip sistemai savo ruožtu suponuoja ir tam tikrus konstituciškai pagrįstus reikalavimus asmenims, kurie siekia įgyvendinti savo konstitucinę teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą arba jau yra įgyvendinę šią savo konstitucinę teisę, t. y. jau yra tapę valstybės tarnautojais; su konstituciniais reikalavimais asmenims, kurie siekia įgyvendinti arba jau yra įgyvendinę savo teisę lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, yra susijusios konstituciškai pagrįstos ir būtinos garantijos asmenims, stojantiems į valstybės tarnybą, ir garantijos valstybės tarnautojams;

– lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą – konstitucinė piliečio teisė; tuo mastu, kuriuo valstybės tarnybos santykiai yra susiję su žmogaus teisėmis ar laisvėmis, jie turi būti reguliuojami įstatymais; valstybės tarnybos (ir su ja susiję) procesiniai (procedūriniai) santykiai gali būti reguliuojami poįstatyminiais aktais, tačiau taip, kad nebūtų konkurencijos su įstatyme nustatytu teisiniu reguliavimu;

– Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostata „Piliečiai turi teisę <...> lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą“ yra susijusi su Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostata „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą“ kaip lex specialis su lex generalis; pagal Konstituciją asmuo, siekiantis įgyvendinti savo konstitucinę teisę į darbą, turi teisę laisvai apsispręsti, ar rinktis darbą privačioje srityje arba privatų verslą, ar siekti būti priimtam į valstybės tarnybą;

– piliečio konstitucinė teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą, kaip kiekvieno asmens konstitucinės teisės laisvai pasirinkti darbą atmaina, ypač atsižvelgiant į Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalies nuostatą „lygiomis sąlygomis“, yra sietina su konstituciniu asmenų lygiateisiškumo (asmenų lygybės įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams) principu; piliečiai, siekiantys būti priimti į valstybės tarnybą, negali būti diskriminuojami arba jiems negali būti teikiama privilegijų nei Konstitucijos 29 straipsnio 2 dalyje expressis verbis nurodytais, nei kitais konstituciškai nepateisinamais pagrindais; konstitucinis lygių sąlygų stojant į valstybės tarnybą imperatyvas suponuoja stojančiųjų konkurenciją, taip pat objektyvų, nešališką stojančiųjų į valstybės tarnybą vertinimą ir atranką;

– sudarydamas teisines prielaidas įgyvendinti teisę laisvai pasirinkti darbą bei verslą (taigi ir stoti į valstybės tarnybą), įstatymų leidėjas turi įgaliojimus, atsižvelgdamas į darbo pobūdį, nustatyti teisės laisvai pasirinkti darbą įgyvendinimo sąlygas; tai darydamas jis turi paisyti Konstitucijos; valstybė, įgyvendindama savo priedermę užtikrinti nacionalinį saugumą, tinkamą jaunimo auklėjimą, švietimą, patikimą finansų sistemą, valstybės paslapčių apsaugą ir t. t., turi teisę nustatyti papildomus, specialius reikalavimus stojantiesiems į darbą svarbiausiose ūkio ir verslo srityse; profesinės kompetencijos reikalavimai taip pat neprieštarauja žmogaus teisei laisvai pasirinkti darbą ar verslą;

– piliečiui, stojančiam į valstybės tarnybą, gali ir turi būti keliami tam tikri bendrieji reikalavimai – stojimo į valstybės tarnybą bendrosios sąlygos, kurių neatitinkantis asmuo negalės tapti valstybės tarnautoju; minėti reikalavimai turi būti aiškūs ir bendri visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojančiajam į valstybės tarnybą jie turi būti žinomi iš anksto; jie turi būti nustatyti įstatymu; iš tokių bendrųjų reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą bendrųjų sąlygų paminėtini: lojalumas Lietuvos valstybei ir jos konstitucinei santvarkai, Konstitucijos ir teisės sistemos pagrindų (įskaitant žmogaus teisių ir laisvių katalogą) išmanymas, geras valstybinės kalbos mokėjimas, konflikto tarp siekiamų pareigų ir privačiųjų interesų nebuvimas (arba tokio konflikto pašalinimas iki asmeniui pradedant eiti pareigas, kurių jis siekia) ir kt.; taip pat gali būti nustatyti bendrieji reikalavimai, susiję su stojančiojo asmeninėmis savybėmis, reputacija, išsilavinimu ir kt.; gali būti nustatytos ir konstituciškai pagrįstos bendrosios sąlygos, dėl kurių asmeniui neleidžiama stoti į valstybės tarnybą;

– teisės aktais gali būti nustatyti ir specialieji reikalavimai asmenims, siekiantiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje ar konkrečioje valstybės ar savivaldybės įstaigoje, – specialiosios sąlygos siekiantiesiems tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje; šios specialiosios stojimo į valstybės tarnybą sąlygos gali būti diferencijuojamos pagal atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje turinį; nustatant šias sąlygas privalu paisyti Konstitucijos; jos taip pat turi būti aiškios ir bendros visiems, kurie siekia atitinkamų pareigų valstybės tarnyboje, stojantiesiems į valstybės tarnybą jos turi būti žinomos iš anksto; iš tokių reikalavimų – stojimo į valstybės tarnybą specialiųjų sąlygų paminėtini profesinės kompetencijos, patirties, kalbų mokėjimo ir specialių žinių ar įgūdžių ir pan. reikalavimai, taip pat reikalavimai, susiję su stojančiojo reputacija, asmeninėmis savybėmis ir kt.; priimant į tam tikras pareigas gali būti nustatomos labai įvairios specialiosios sąlygos, pavyzdžiui, susijusios su asmens sveikata, fizinėmis galimybėmis, ryšiais su kitais asmenimis ir kt.; visi nustatyti specialieji stojimo į valstybės tarnybą reikalavimai turi būti konstituciškai pateisinami;

– Konstitucijos 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta piliečių teisė lygiomis sąlygomis stoti į Lietuvos Respublikos valstybinę tarnybą nėra absoliuti; valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybinėje tarnyboje; kuo aukštesnės pareigos, kuo svarbesnė veiklos sritis, tuo didesni reikalavimai keliami šias pareigas einantiems asmenims.

4. Šios konstitucinės doktrinos nuostatos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Pretendentų į pareigas valstybės tarnyboje patikimumas turi būti tikrinamas dar prieš jiems pradedant eiti pareigas; kai valstybės tarnautojai eina pareigas, jų patikimumas taip pat gali būti tikrinamas, jeigu dėl jo kyla pagrįstų abejonių.

Pabrėžtina, kad tokia asmenų patikimumo patikra turi būti reglamentuojama griežtai paisant Konstitucijos normų ir principų; inter alia turi būti paisoma konstitucinio teisinės valstybės principo, suponuojančio, be kita ko, tinkamą teisinį procesą.

Minėtos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros vykdymo pagrindai turi būti nustatyti įstatymu; poįstatyminiais teisės aktais gali būti nustatyta tokios patikros vykdymo tvarka.

5. Ypač pabrėžtina, kad šių asmens (ir siekiančio pareigų valstybės tarnyboje, ir jas jau einančio) patikimumo patikros santykių teisinis reglamentavimas turi būti toks, kad nebūtų sudaryta prielaidų dirbtinėms priekabėms, dėl kurių asmuo būtų nepriimamas į valstybės tarnybą, o asmuo, einantis pareigas valstybės tarnyboje, turėtų iš jų pasitraukti, t. y. kad mažareikšmiai, atsitiktiniai ir pan. faktai ir aplinkybės netaptų pagrindu konstatuoti asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, nepatikimumo, juo labiau kad asmens nepatikimumas nebūtų konstatuojamas remiantis vien prielaidomis.

6. Minėta, kad pagal Konstituciją valstybė negali įsipareigoti ir neįsipareigoja kiekvieno asmens priimti dirbti valstybės tarnyboje. Taigi, jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, siekiančio tam tikrų pareigų valstybės tarnyboje, nepatikimumas, toks

asmuo negali būti priimamas į atitinkamas pareigas.

7. Visa tai taikytina ir asmenims, siekiantiems eiti Vyriausybės atstovo pareigas.

7.1. Vyriausybės atstovo pareigos yra expressis verbis įtvirtintos Konstitucijoje. Konstitucijos 123 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad ar savivaldybės laikosi Konstitucijos ir įstatymų, ar vykdo Vyriausybės sprendimus, prižiūri Vyriausybės skiriami atstovai, o šio straipsnio 3 dalyje – kad Vyriausybės atstovo įgaliojimus ir jų vykdymo tvarką nustato įstatymas. Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad pagal Konstitucijos 123 straipsnį Vyriausybės atstovas yra subjektas, vykdantis savivaldybių priežiūrą, veikiantis Vyriausybės vardu ir jai pavaldus (Konstitucinio Teismo 1998 m. vasario 18 d. nutarimas). Nustatyti Vyriausybės atstovo įgaliojimus paliekama įstatymų leidėjui (be abejo, paisant Konstitucijos, inter alia Vyriausybės atstovų konstitucinio instituto paskirties, Konstitucijoje įtvirtintų Vyriausybės atstovų funkcijų); šioje srityje įstatymų leidėjas turi plačią diskreciją, jis gali nustatyti labai įvairius Vyriausybės atstovo įgaliojimus (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

7.2. Įstatymų leidėjas, turėdamas plačią diskreciją reglamentuoti Vyriausybės atstovo statusą ir įgaliojimus, turi ir diskreciją nustatyti bendruosius bei specialiuosius reikalavimus asmenims, siekiantiems šių pareigų.

7.3. Tačiau pabrėžtina, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti šias pareigas asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją ir t. t. Akivaizdu, kad jeigu yra pagrįstai konstatuotas asmens, pretenduojančio į Vyriausybės atstovo pareigas, nepatikimumas, toks asmuo negali būti skiriamas į šias pareigas.

Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinio Teismo jurisprudencija visuomet yra grindžiama principine pozicija, jog Vyriausybės atstovas turi turėti Vyriausybės pasitikėjimą; jeigu Vyriausybės atstovas netenka Vyriausybės pasitikėjimo, jis gali būti iš šių pareigų atleistas (Konstitucinio Teismo 2006 m. balandžio 14 d. nutarimas).

1. Tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“, priėmimo į Vyriausybės atstovo (įstaigos vadovo) pareigas tvarką reglamentavo:

– Vyriausybės įstatymo 22 straipsnis (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) (jo 14 punktas (2000 m. spalio 10 d. redakcija));

– Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2 dalis, 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalys;

– Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 1 dalis (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 3 dalis (2003 m. balandžio 3 d. redakcija), 5 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalis (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) (jos 3 punktas), 11, 13 straipsniai (2002 m. balandžio 23 d. redakcija);

– Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ (su pakeitimais, padarytais Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1366 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 695 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“) patvirtinta Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarka.

2. Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje (2002 m. balandžio 16 d. redakcija) (jo 14 punktas išdėstytas 2000 m. spalio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Vyriausybė: <...> 14) skiria ir atleidžia iš pareigų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus bei savivaldybių veiklos administracinę priežiūrą vykdančius Vyriausybės atstovus, skiria jiems tarnybines nuobaudas.“

Seimas 2007 m. birželio 14 d. priėmė Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 9, 13, 14, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 31¹, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 44¹, 45, 46 straipsnių ir ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymą, kurio 5 straipsnio 5 dalimi pakeitė Vyriausybės įstatymo 22 straipsnio 14 punktą (2000 m. spalio 10 d. redakcija) ir jį išdėstė nauja redakcija. Vyriausybės įstatymo 9, 13, 14, 22, 23, 24, 25, 26, 27, 28, 29, 30, 31, 31¹, 33, 34, 35, 37, 38, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 44¹, 45, 46 straipsnių ir ketvirtojo skirsnio pavadinimo pakeitimo ir papildymo įstatymas (su nurodyta išimtimi) turi įsigalioti 2007 m. spalio 1 d.

Vyriausybės įstatymo 22 straipsnyje (2007 m. birželio 14 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Vyriausybė: <...> 14) priima į pareigas ir atleidžia iš jų apskričių viršininkus, jų pavaduotojus, Vyriausybės atstovus, Vyriausybės įgaliotinį ir jo pavaduotoją, kitus įstatymų nustatytus valstybės tarnautojus ir pareigūnus, skiria jiems tarnybines ar drausmines nuobaudas.“

3. Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 2 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 2 dalyje nustatyta: „Vyriausybė apskrityje skiria vieną Vyriausybės atstovą.“

Šio įstatymo 3 straipsnyje (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„1. Vyriausybės atstovas yra valstybės tarnautojas – įstaigos vadovas, į pareigas skiriamas ketveriems metams ir iš jų atleidžiamas Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Vyriausybės atstovo teisinę padėtį, be šio Įstatymo, nustato ir Valstybės tarnybos įstatymas. <...>

3. Vyriausybės atstovu gali būti skiriamas asmuo, turintis aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą ir ne mažesnę kaip penkerių metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį arba aukštąjį universitetinį viešojo administravimo išsilavinimą ir ne mažesnę kaip trejų metų darbo viešojo administravimo srityje patirtį. <...>„

4. Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) (jo 1 dalis išdėstyta 2002 m. balandžio 23 d. redakcija, 3 dalis – 2003 m. balandžio 3 d. redakcija, 5 dalis – 2003 m. liepos 4 d. redakcija) inter alia nustatyta:

„1. Asmuo, priimamas į valstybės tarnautojo pareigas, turi atitikti šiuos bendruosius reikalavimus:

1) turėti Lietuvos Respublikos pilietybę;

2) mokėti lietuvių kalbą;

3) būti ne jaunesnis kaip 18 metų ir ne vyresnis kaip 62 metų ir 6 mėnesių;

4) turėti to lygio valstybės tarnautojo pareigoms eiti būtiną išsilavinimą. <...>

3. Į valstybės tarnautojo pareigas negali būti priimtas asmuo:

1) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas kaltu dėl sunkaus ar labai sunkaus nusikaltimo, nusikalstamos veikos valstybės tarnybai ir viešiesiems interesams ar korupcinio pobūdžio nusikalstamos veikos padarymo ir turintis neišnykusį ar nepanaikintą teistumą;

2) kurio teisę eiti valstybės tarnautojo pareigas yra atėmęs teismas;

3) kurio sutuoktinis, artimasis giminaitis ar svainystės ryšiais susijęs asmuo eina valstybės tarnautojo pareigas valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje, jeigu jie pagal einamas pareigas būtų susiję tiesioginio pavaldumo santykiais;

4) įstatymų nustatyta tvarka pripažintas neveiksniu;

5) kuris yra įstatymų nustatyta tvarka uždraustos organizacijos narys;

6) kitų įstatymų nustatytais atvejais. <...>

5. Be to, į valstybės tarnautojo pareigas priimami asmenys turi atitikti specialius reikalavimus, nustatytus pareigybės aprašyme.“

Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalyje (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Į įstaigų vadovų pareigas priima: <...> 3) Vyriausybės atstovą, apskrities viršininką ir apskrities viršininko pavaduotoją – Vyriausybė.“

Šio įstatymo 11 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:

„1. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimama:

1) konkurso būdu;

2) be konkurso.

2. Asmuo, konkurso būdu priimamas į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas. Į karjeros valstybės tarnautojo pareigas priimamam asmeniui netaikomas reikalavimas turėti valstybės tarnybos stažą, išskyrus kitų įstatymų nustatytus atvejus.

3. Be konkurso į laisvas karjeros valstybės tarnautojo pareigas gali būti priimami šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodyti asmenys. Jeigu tokių asmenų yra du ir daugiau, jie egzaminuojami žodžiu (pokalbis).

4. Valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo ar kolegiali valstybės ar savivaldybės institucija (toliau – valstybės tarnautoją į pareigas priimantis asmuo) gali skelbti konkursą dėl priėmimo į karjeros valstybės tarnautojo pareigas, jeigu informaciją apie atsilaisvinusias karjeros valstybės tarnautojo pareigas pateikė valstybės tarnybos tvarkymo funkcijas atliekančiai įstaigai ir per 7 darbo dienas nuo pateikimo dienos negavo iš jos informacijos apie šio Įstatymo 43 straipsnio 2 dalyje nurodytus asmenis. Šie asmenys turi būti priimti, jei atitinka pareigybės aprašyme nustatytus reikalavimus.“

Valstybės tarnybos įstatymo 13 straipsnyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatyta:

„1. Į įstaigų vadovų pareigas priimama konkurso būdu ar įstatymų nustatytais atvejais politinio (asmeninio) pasitikėjimo pagrindu. 2. Asmuo, konkurso būdu priimamas į įstaigos vadovo pareigas, egzaminuojamas raštu (testas) ir žodžiu (pokalbis). Pokalbio metu patikrinami asmens gebėjimai atlikti valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas.“

5. Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ (su pakeitimais, padarytais Vyriausybės 2002 m. rugpjūčio 29 d. nutarimu Nr. 1366 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, Vyriausybės 2003 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 695 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“, Vyriausybės 2003 m. lapkričio 25 d. nutarimu Nr. 1452 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“) patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 14 punkte (2002 m. birželio 24 d. redakcija) inter alia nustatyta: „Personalo tarnyba, gavusi dokumentus, juos patikrina ir pretendento anketoje pažymi, ar pretendentas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 1 dalies bendruosius reikalavimus <...> ir specialiuosius reikalavimus pagal pretendento pateiktų dokumentų duomenis.“

Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 66 punkte (2002 m. birželio 24 d. redakcija) nustatyta:

„Konkursą laimėjęs asmuo skiriamas į pareigas ne anksčiau negu po 3 darbo dienų ir ne vėliau kaip po 14 kalendorinių dienų po konkurso pabaigos. Konkursą laimėjusio asmens ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens susitarimu šis terminas gali būti pratęstas.“

Paminėtina, kad Vyriausybės 2006 m. birželio 28 d. nutarimu Nr. 640 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pakeitimo“ buvo pakeistas minėtos tvarkos pavadinimas – ji pavadinta Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašu (kartu buvo pakeistas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimo Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ pavadinimas – jis pavadintas „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“).

6. Cituotos įstatymų nuostatos aiškintinos kituose Valstybės tarnybos įstatymo straipsniuose (jų dalyse), taip pat kituose įstatymuose, kaip antai Korupcijos prevencijos įstatyme, Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme, nustatyto (tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas) teisinio reguliavimo kontekste.

Atsižvelgtina ir į poįstatyminių teisės aktų, kaip antai Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos nuostatas.

6.1. Šiame kontekste pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės patvirtinta tvarka.“

Pabrėžtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalies (2003 m. liepos 4 d. redakcija) formuluotė „kiti įstatymai“ – itin talpi. Ji yra blanketinė ir gali apimti iš esmės bet kurį įstatymą (jo dalį), inter alia Korupcijos prevencijos įstatymą (jo dalį).

Seimo 2005 m. gruodžio 22 d. priimto Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2, 4, 6, 9, 10, 11, 13, 14, 15, 16, 17, 18, 19, 21, 22, 24, 27, 30, 34, 35, 36, 39, 40, 41, 42, 43, 44, 45, 49, 50 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16¹ ir 31¹ straipsniais įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalis (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo pripažinta netekusia galios, o Seimo 2007 m. birželio 7 d. Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnis (2005 m. gruodžio 22 d. redakcija) buvo papildytas 6 dalimi, kurioje nustatyta:

„Jei valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme yra nustatytas specialus reikalavimas atitikti teisės aktuose nustatytus reikalavimus, būtinus išduodant asmens patikimumo pažymėjimą arba leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija, kandidatūra teisės aktų nustatyta tvarka patikrinama iki asmens, pripažinto laimėjusiu konkursą, priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas arba iki asmens priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas, į kurias šio Įstatymo nustatyta tvarka priimama be konkurso. Į valstybės tarnautojo pareigas asmuo yra priimamas gavus kompetentingos valstybės institucijos išvadą, kad šiam asmeniui gali būti išduotas asmens patikimumo pažymėjimas arba leidimas dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija.“

Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 3, 4, 8, 9, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 25, 38, 41, 43, 44, 49, 50 straipsnių ir priedėlio pakeitimo bei papildymo ir Įstatymo papildymo 22¹, 48¹, 50¹ straipsniais įstatymo 22 straipsnio 1 dalį Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnis (2007 m. birželio 7 d. redakcija) turi įsigalioti 2007 m. spalio 1 d.

6.2. Reikalavimai gauti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija nustatyti Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme, kuris tuo metu, kai buvo priimtas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, buvo išdėstytas 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais).

Šio įstatymo 9 straipsnyje (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) (jo 2 dalis išdėstyta 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija, 3 dalis – 2000 m. rugpjūčio 29 d. redakcija, o 7 dalis – 1999 m. lapkričio 25 d. redakcija) buvo inter alia nustatyta:

„<...> 2. Eiti pareigas, susijusias su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, bei susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija gali tik specialius leidimus turintys asmenys. Pretendentai į valstybės tarnybą, atrinkti pareigoms, susijusioms su valstybės paslaptį sudarančios informacijos naudojimu ar jos apsauga, skiriami patikrinus jų kandidatūras Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka ir kai šie asmenys gauna leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija. Šių pareigybių sąrašą nustato pats paslapčių subjektas.

3. Leidimus dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija išduoda paslapčių subjektas, asmenų kandidatūras patikrinus Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka bei suderinus, išskyrus slaptuosius operatyvinės veiklos dalyvius, su Valstybės saugumo departamentu. Prieš priimdamos galutinį sprendimą, asmens kandidatūrą tikrinančios institucijos asmenį gali iškviesti pokalbio ir prireikus, jei šis asmuo sutinka, patikrinti poligrafu arba pareikalauti raštiškų asmens paaiškinimų. Paslapčių subjektui draudžiama išduoti asmeniui leidimą dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, jeigu Valstybės saugumo departamentas, vadovaudamasis šio straipsnio 5 dalimi, tam prieštarauja. <...>

7. Leidimas dirbti ar susipažinti su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žymomis „Visiškai slaptai“ arba „Slaptai“, išduodamas 5 metams, o su valstybės paslaptį sudarančia informacija, žymima slaptumo žyma „Konfidencialiai“, – 7 metams. Šiems terminams pasibaigus, asmuo tikrinamas iš naujo. Asmuo gali būti papildomai tikrinamas ir nepasibaigus šiame straipsnyje nustatytiems terminams. <...>„

6.3. Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatyta:

„1. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas – tai įstaigos vadovo, valstybės politiko prašymu (išskyrus siekiant eiti šio straipsnio 2 dalyje numatytas pareigas) ar teisėsaugos ir kontrolės institucijų iniciatyva atliekamas teisėsaugos ir kontrolės institucijų turimos teisėtai surinktos bei objektyvios informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas teisės aktų nustatyta tvarka valstybės tarnautoją paskyrusiam ar skiriančiam įstaigos vadovui ar valstybės politikui, siekiant, kad valstybės ar savivaldybės įstaigoje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys.

2. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, į kurias skiria Seimas, Respublikos Prezidentas, Seimo Pirmininkas, Vyriausybė arba Ministras Pirmininkas, taip pat valstybės ir savivaldybių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų, viceministrų, ministerijų valstybės sekretorių, ministerijų sekretorių, skiriamų savivaldybių merų pavaduotojų, ministerijoms pavaldžių įstaigų vadovų ir jų pavaduotojų pareigas, pateikimas yra privalomas.

3. Sprendimą dėl prašymo, kad Specialiųjų tyrimų tarnyba pateiktų informaciją apie asmenį, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas. Priimant sprendimą atsižvelgiama į pareigas, darbo pobūdį bei turimus duomenis apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, taip pat įvertinamas tokio sprendimo reikalingumas bei pagrįstumas.

4. Specialiųjų tyrimų tarnybai pateikiamas raštiškas prašymas dėl informacijos apie pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje einantį asmenį pateikimo turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių dėl asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, patikimumo.

5. Informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikia Specialiųjų tyrimų tarnyba, gavusi raštišką šį asmenį skiriančio ar paskyrusio įstaigos vadovo ar valstybės politiko prašymą. Specialiųjų tyrimų tarnyba surenka ir raštu pateikia jos pačios bei Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos, valstybės tarnautojų registro, taip pat reikalui esant kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų turimą informaciją. Teisėsaugos ir kontrolės institucijos įstaigos vadovui ar valstybės politikui gali pateikti turimą informaciją ir savo iniciatyva.

6. Apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinkamų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pateikti informaciją.

7. Asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija.

8. Asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas prašyti pateikti informaciją, gali šį sprendimą ir (ar) pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka.

9. Pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą. Asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų.

10. Įstaigos vadovas ar valstybės politikas pateiktą informaciją gali naudoti tik priimdamas sprendimą dėl asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo. Teisėsaugos bei kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas negali perduoti tretiesiems asmenims, išskyrus įstatymų nustatytus atvejus.

11. Specialiųjų tyrimų tarnyba, vadovaudamasi įstatymais ir remdamasi prašyme pateikti informaciją nurodyta bei kitų teisėsaugos ir kontrolės institucijų pateikta informacija, gali pradėti tyrimą įstatymų nustatyta tvarka.

12. Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarką nustato Vyriausybė.“

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste apibendrinant Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnyje nustatytą teisinį reguliavimą pažymėtina, kad pagal šį straipsnį: informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys (1 dalis); jei asmuo siekia eiti tam tikras pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria Vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį (2 dalis); informaciją pateikia STT (3, 4, 5 dalys); STT surenka ir raštu pateikia turimą teisėtai surinktą bei objektyvią informaciją apie asmenį (1, 5 dalys); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus įslaptintą informaciją (7 dalis); šios informacijos pagrindu įstaigos vadovas sprendžia apie asmens patikimumą, nepriekaištingą reputaciją (1, 9 dalys); informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarką turi nustatyti Vyriausybė (12 dalis).

6.4. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintoje Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkoje inter alia nustatyta, kad: sprendimą dėl prašymo, kad STT pateiktų informaciją apie asmenį, įskaitant ir privalomai tikrinamus asmenis, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas, inter alia sprendimą dėl asmens, kurį į pareigas skiria Vyriausybė, – Ministras Pirmininkas (10 punktas); sprendimo dėl prašymo priėmimu laikytinas rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas STT (pagal šios tvarkos 3 priedą) (10 punktas); prašyme pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti inter alia nurodyta prašymo pavadinimas, asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, vardas ir pavardė, einamųjų pareigų arba pareigų, kurias asmuo siekia eiti valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pavadinimas, informacija, kurią būtina pateikti, informacijos pateikimo terminai, prašymo reikalingumas ir pagrįstumas, sprendimą prašyti pateikti informaciją priėmusio asmens pareigų pavadinimas, vardas ir pavardė (šios tvarkos 3 priedas); rašytinis prašymas, kad STT pateiktų informaciją apie asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių, ar asmuo, apie kurį prašoma pateikti informaciją, yra patikimas (11 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo sprendimo prašyti pateikti informaciją apie jį priėmimo dienos gauti rašytinį pranešimą apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją (pagal šios tvarkos 1 priedą) (6.1 punktas); informacijos pateikimo procese dalyvauja siekiantys eiti arba einantys pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje asmenys, apie kuriuos įstaigos vadovui ar valstybės politikui pateikiama informacija (3.1 punktas); STT ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surenka ir raštu pateikia jos pačios, Policijos departamento, Valstybės tarnautojų registro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją (13 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo informacijos apie jį pateikimo informacijos gavėjui dienos gauti rašytinį pranešimą apie tai, kad teisėsaugos ar kontrolės institucijos pateikė informaciją (pagal šios tvarkos 2 priedą) (6.2 punktas); tikrinamasis asmuo turi teisę pasirašytinai susipažinti su pateikta informacija apie jį, išskyrus tą jos dalį, kuri yra įslaptinta (6.3 punktas).

Pažymėtina, kad Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 7 punkte nustatyta, kokią teisėtai surinktą objektyvią informaciją informacijos teikėjai gali pateikti, būtent teisėtai surinktą objektyvią informaciją apie: tikrinamojo asmens teistumą (7.1 punktas); tikrinamojo asmens atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą už tyčinį nusikaltimą (7.2 punktas); tikrinamojo asmens nubaudimą už administracinių teisės pažeidimų padarymą (7.3 punktas); tai, kad tikrinamojo asmens atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas (7.4 punktas); tikrinamojo asmens įstatymų nustatyta tvarka pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu (7.5 punktas); tikrinamojo asmens piktnaudžiavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu (7.6 punktas); tai, kad stodamas į valstybės tarnybą tikrinamasis asmuo pateikė suklastotus dokumentus, nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas (7.7 punktas); prevencinio poveikio priemonių taikymą tikrinamajam asmeniui pagal Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (7.8 punktas); atvejus, kai tikrinamasis asmuo buvo pažeidęs Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus (7.9 punktas); tikrinamajam asmeniui skirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas – griežtą papeikimą ar atleidimą iš pareigų (7.10 punktas).

Kaip matyti, informacija apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, kuri teikiama institucijos vadovui ir iš kurios galima spręsti apie asmens patikimumą, yra apibrėžta kaip tam tikras baigtinis duomenų sąrašas, kuriame įrašyti tik kai kurie tarnybinės drausmės pažeidimai, bet į jį įtraukti visi (taip pat ir mažareikšmiai, neatsargūs bei labai seniai padaryti) administraciniai teisės pažeidimai; paminėtina ir tai, kad minėtoje tvarkoje nėra nurodyta, jog turi būti teikiama kokia nors informacija apie tikrinamojo asmens padarytus etikos taisyklių pažeidimus.

Minėta, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 12 dalį Vyriausybė turi nustatyti informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarką, tačiau ne tokios informacijos turinį.

Taip pat minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas nekelia ir asmens patikimumo patikros pagrindus ir (arba) tvarką reglamentuojančių teisės aktų atitikties Konstitucijai (poįstatyminių teisės aktų – ir įstatymams) klausimo. Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtinta Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarka šioje konstitucinės justicijos byloje nėra tyrimo dalykas.

6.5. Paminėtina, kad tuo metu, kai buvo priimamas ginčijamas Vyriausybės nutarimas, Vyriausybės nutarimų projektų rengimo, svarstymo ir priėmimo tvarką reglamentavo Vyriausybės 1994 m. rugpjūčio 11 d. nutarimu Nr. 728 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamento patvirtinimo“ (su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės darbo reglamentas.

Dėl Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ atitikties Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.

1. Minėta, kad pareiškėjas – Vilniaus apygardos administracinis teismas prašo ištirti, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.

2. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, kad pagal pareiškėjo – Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą sprendžiant, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijai ir jo nurodytiems įstatymų straipsniams (jų dalims), pirmiausia turi būti išsiaiškinta, ar, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą.

3. Minėta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje (2003 m. liepos 4 d. redakcija) buvo nustatyta: „Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarką nustato šis Įstatymas, kiti įstatymai ir Vyriausybės patvirtinta tvarka.“ Minėta ir tai, kad šio įstatymo 9 straipsnio 6 dalies (2003 m. liepos 4 d. redakcija) formuluotė „kiti įstatymai“ yra itin talpi, blanketinė ir gali apimti iš esmės bet kurį įstatymą (jo dalį), inter alia Korupcijos prevencijos įstatymą (jo dalį).

4. Minėta ir tai, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį: informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tikslas – užtikrinti, kad valstybės tarnyboje dirbtų tik nepriekaištingos reputacijos asmenys (1 dalis); jei asmuo siekia eiti tam tikras pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria Vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį (2 dalis); informaciją pateikia STT (3, 4, 5 dalys); STT surenka ir raštu pateikia turimą savo ir iš kitų valstybės institucijų gautą teisėtai surinktą bei objektyvią informaciją apie asmenį (1, 5 dalys); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus įslaptintą informaciją (7 dalis); šios informacijos pagrindu įstaigos vadovas sprendžia apie asmens patikimumą, nepriekaištingą reputaciją (1, 9 dalys); asmuo gali sprendimą dėl informacijos pateikimo ir pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka (8 dalis).

Nagrinėjamos konstitucinės justicijos bylos kontekste ypač pabrėžtina, kad aptariamojo straipsnio 2 dalyje expressis verbis nustatyta, jog „informacijos apie asmenį, siekiantį eiti pareigas valstybės <...> įstaigoje, į kurias skiria <...> Vyriausybė <...>, taip pat valstybės <...> įstaigų vadovų <...> pareigas, pateikimas yra privalomas“.

Ši nuostata reiškia, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį Vyriausybė turi pareigą patikrinti asmens, siekiančio eiti Vyriausybės atstovo (kuriai nors apskričiai) pareigas, patikimumą.

5. Pažymėtina, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymą (jo 9 straipsnį) informacijos apie tikrinamąjį asmenį gali būti paprašyta iki konkurso į atitinkamas pareigas ir po to konkurso.

Minėta, jog pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 13 punktą STT turi pateikti ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surinktą ir jos pačios, Policijos departamento, Valstybės tarnautojų registro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją.

Šiame kontekste pažymėtina, kad Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Priėmimo į valstybės tarnautojo pareigas tvarkos 66 punkte nustatytas 14 kalendorinių dienų po konkurso pabaigos terminas, per kurį konkursą laimėjęs asmuo turi būti skiriamas į pareigas (nebent konkursą laimėjusio asmens ir valstybės tarnautoją į pareigas priimančio asmens susitarimu šis terminas būtų pratęstas), gali būti ir nepakankamas reikalingai informacijai apie tikrinamąjį asmenį gauti.

Vis dėlto, kol šis terminas nepakeistas (jis nustatytas ir Vyriausybės 2002 m. birželio 24 d. nutarimu Nr. 966 „Dėl Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (2006 m. birželio 28 d. redakcija) patvirtinto Konkursų į valstybės tarnautojo pareigas organizavimo tvarkos aprašo 66 punkte), jo turi būti laikomasi; jo turi laikytis ir šį terminą nustatęs teisėkūros subjektas – Vyriausybė.

Ypač svarbu, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinkamų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pateikti informaciją (6 dalis); asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija (7 dalis); asmuo, dėl kurio buvo priimtas sprendimas prašyti pateikti informaciją, gali šį sprendimą ir (ar) pateiktą informaciją ginčyti teismo tvarka (8 dalis).

6. Minėta, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktą (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) asmuo negali būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas „kitų įstatymų nustatytais atvejais“.

7. Vienas iš tokių atvejų kaip tik numatytas Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalyje, kurioje, kaip minėta, nustatyta, kad „pateikta informacija yra vienas iš pagrindų, apibūdinančių asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumą“, ir kad „asmuo, praradęs pasitikėjimą, Valstybės tarnybos ir kitų įstatymų nustatyta tvarka gali būti nepriimamas į valstybės ar savivaldybės įstaigą arba atleidžiamas iš pareigų“.

Taigi konstatuotina, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnį (jo 9 dalį) konkurso laimėtojas gali būti nepaskirtas į pareigas, net jeigu laimėjo konkursą į jas, jeigu pagrįstai konstatuojama, kad tas asmuo yra praradęs pasitikėjimą.

8. Pagal Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktą Vyriausybė vykdo įstatymus, taip pat Seimo nutarimus dėl įstatymų įgyvendinimo bei Respublikos Prezidento dekretus. Minėta, kad įstatymų leidėjas ne tik gali, bet ir privalo nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris leistų patikrinti siekiančių eiti pareigas valstybės tarnyboje asmenų patikimumą – lojalumą Lietuvos valstybei, reputaciją.

Vadinasi, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą.

9. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatavus, kad, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, Vyriausybė, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą, turi būti išsiaiškinta, ar tikrinant P. Ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, ar buvo paisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

10. Sprendžiant, ar tikrinant P. Ulecko patikimumą nebuvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, ar buvo paisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų, esminę reikšmę turi šios aplinkybės:

– Vyriausybė turėjo teisę inicijuoti „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminiame skunde nurodytų aplinkybių tyrimą įvairiose valstybės institucijose pagal įstatymų nustatytą jų kompetenciją, taip pat ji galėjo ir pagal Korupcijos prevencijos įstatymą prašyti STT pateikti turimą informaciją apie minėtame anoniminiame skunde nurodytas aplinkybes;

– minėta, kad Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimo Nr. 222 preambulėje Vyriausybė nurodė, kad ji vadovaujasi inter alia Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalimi;

– minėta, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 3 dalį sprendimą dėl prašymo, kad STT pateiktų informaciją apie asmenį, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas; pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 10 punktą sprendimą dėl prašymo, kad STT pateiktų informaciją apie asmenį, įskaitant ir privalomai tikrinamus asmenis, priima jį skiriantis ar paskyręs įstaigos vadovas arba valstybės politikas, inter alia sprendimą dėl asmens, kurį į pareigas skiria Vyriausybė, – Ministras Pirmininkas; tuo tarpu, kaip konstatuota šiame Konstitucinio Teismo nutarime, į STT kreipėsi ir „skubos tvarka išnagrinėti Marijampolės savivaldybės darbuotojų 2003 m. gruodžio 2 d. raštą dėl Pauliui Uleckui keliamų įtarimų piktnaudžiavimu tarnyba ir apie tyrimo rezultatus informuoti Vyriausybės kanceliariją“ paprašė Vyriausybės kancleris A. Z. Kaminskas (Vyriausybės kanclerio 2003 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 39-9033 „Dėl P. Ulecko“);

– minėta, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 2 dalį, jei asmuo siekia eiti tam tikras pareigas valstybės įstaigoje, į kurias skiria Vyriausybė, yra privaloma gauti informaciją apie tą asmenį; pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 11 punktą rašytinis prašymas, kad STT pateiktų informaciją apie asmenį, einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, turi būti motyvuotas ir paremtas duomenimis, keliančiais pagrįstų abejonių, ar asmuo, apie kurį prašoma pateikti informaciją, yra patikimas; pagal minėtos tvarkos 10 punktą sprendimo dėl prašymo priėmimu laikytinas rašytinio prašymo pateikti informaciją apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimas STT pagal šios tvarkos 3 priedą; tuo tarpu Vyriausybės kanclerio A. Z. Kaminsko 2003 m. gruodžio 10 d. raštas Nr. 39-9033 „Dėl P. Ulecko“ (prie kurio buvo pridėtas „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ anoniminis skundas) neatitinka minėtos tvarkos 3 priedo – jame, kaip minėta, turi būti inter alia nurodyta prašymo pavadinimas, asmens, apie kurį prašoma pateikti informaciją, vardas ir pavardė, einamųjų pareigų arba pareigų, kurias asmuo siekia eiti valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pavadinimas, informacija, kurią būtina pateikti, informacijos pateikimo terminai, prašymo reikalingumas ir pagrįstumas, sprendimą prašyti pateikti informaciją priėmusio asmens pareigų pavadinimas, vardas ir pavardė – turinio ir formos, jame nėra nurodyti motyvai arba duomenys, keliantys pagrįstų abejonių dėl P. Ulecko patikimumo, be to, yra prašoma tirti galimai nustatytiną informaciją apie asmens nepatikimumą, o ne pateikti turimą informaciją;

– minėta, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 6 dalį apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją arba apie teisėsaugos ar kontrolės institucijų pateiktą informaciją įstaigos vadovas ar valstybės politikas per 3 dienas nuo atitinkamų veiksmų atlikimo praneša asmeniui, apie kurį pateikta ar prašoma pateikti informaciją, ir pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 6.1 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo sprendimo prašyti pateikti informaciją apie jį priėmimo dienos gauti rašytinį pranešimą apie priimtą sprendimą prašyti pateikti informaciją (pagal šios tvarkos 1 priedą); tuo tarpu P. Uleckas nebuvo šiuose teisės aktuose nustatyta tvarka informuotas, kad Vyriausybės kanclerio A. Z. Kaminsko 2003 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 39-9033 „Dėl P. Ulecko“ STT yra paprašyta pateikti informaciją apie jį;

– minėta, kad pagal Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 7 dalį asmuo, apie kurį buvo pateikta informacija, su ja supažindinamas, išskyrus tą jos dalį, kurioje yra įslaptinta informacija; pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 6.2 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę per 3 dienas nuo informacijos apie jį pateikimo informacijos gavėjui dienos gauti (pagal šios tvarkos 2 priedą) rašytinį pranešimą, kad teisėsaugos ar kontrolės institucijos pateikė informaciją; pagal minėtos tvarkos 6.3 punktą tikrinamasis asmuo turi teisę pasirašytinai susipažinti su pateikta informacija apie jį, išskyrus tą jos dalį, kuri yra įslaptinta; tuo tarpu P. Uleckas nebuvo šia tvarka supažindintas su STT apie jį pateikta informacija, gauta tiriant „14 Marijampolės savivaldybės darbuotojų“ skundą (paminėtina, kad Vyriausybės kancleriui (arba Vyriausybės kanceliarijai) ši STT pateikta informacija nebuvo pažymėta kaip įslaptinta);

– minėta, kad pagal Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 13 punktą STT ne vėliau kaip per 30 kalendorinių dienų nuo prašymo gavimo dienos surenka ir raštu pateikia jos pačios, Policijos departamento, Valstybės tarnautojų registro, o prireikus – ir kitų teisėsaugos bei kontrolės institucijų turimą informaciją; minėtos tvarkos 7 punkte nustatyta, kokią teisėtai surinktą objektyvią informaciją informacijos teikėjai gali pateikti, būtent teisėtai surinktą objektyvią informaciją apie: tikrinamojo asmens teistumą (7.1 punktas); tikrinamojo asmens atžvilgiu pradėtą baudžiamąjį persekiojimą už tyčinį nusikaltimą (7.2 punktas); tikrinamojo asmens nubaudimą už administracinių teisės pažeidimų padarymą (7.3 punktas); tai, kad tikrinamojo asmens atžvilgiu atliekamas operatyvinis tyrimas (7.4 punktas); tikrinamojo asmens įstatymų nustatyta tvarka pripažinimą neveiksniu ar ribotai veiksniu (7.5 punktas); tikrinamojo asmens piktnaudžiavimą narkotinėmis, psichotropinėmis, toksinėmis medžiagomis ar alkoholiu (7.6 punktas); tai, kad stodamas į valstybės tarnybą tikrinamasis asmuo pateikė suklastotus dokumentus, nuslėpė ar pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, dėl kurių negalėjo būti priimtas į valstybės tarnautojo pareigas (7.7 punktas); prevencinio poveikio priemonių taikymą tikrinamajam asmeniui pagal Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (7.8 punktas); atvejus, kai tikrinamasis asmuo buvo pažeidęs Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo reikalavimus (7.9 punktas); tikrinamajam asmeniui skirtas tarnybines (drausmines) nuobaudas – griežtą papeikimą ar atleidimą iš pareigų (7.10 punktas); tuo tarpu STT direktoriaus V. Junoko 2003 m. gruodžio 29-30 d. rašte Nr. 2.5-01-3994 „Dėl anoniminio skundo tyrimo“, 2004 m. sausio 29 d. rašte Nr. 4-1-406 ir 2004 m. vasario 20 d. rašte Nr. 4-1-697 nėra informacijos, nurodytos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos 7 punkte.

11. Visos išvardytos aplinkybės liudija, kad nors Vyriausybė, P. Uleckui laimėjus konkursą į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, spręsdama dėl jo paskyrimo į šias pareigas, pagal Konstituciją ir įstatymus turėjo įgaliojimus tikrinti jo patikimumą (inter alia paprašydama informacijos iš STT), o nusprendusi, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, galėjo taikyti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 9 dalį, pagal kurią asmuo, praradęs pasitikėjimą, gali būti nepriimamas į valstybės tarnybą, P. Ulecko patikimumas buvo tikrinamas nesilaikant Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio (inter alia jo 6, 7, 8 dalyse) nustatytos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikros tvarkos ir buvo nepaisoma pačios Vyriausybės nustatytos tvarkos – Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1484 „Dėl Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtintos Informacijos apie asmenį, siekiantį eiti arba einantį pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, pateikimo tvarkos.

Pažymėtina ir tai, kad ginčijamas Vyriausybės nutarimas buvo teikiamas svarstyti ypatingos skubos tvarka. P. Uleckas iš esmės neturėjo galimybės pasinaudoti Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsnio 8 dalyje įtvirtinta teise teismo tvarka ginčyti pateiktą informaciją.

12. Vertinant šio Konstitucinio Teismo nutarimo VI dalies 10 ir 11 punktuose išdėstytų aplinkybių visumą konstatuotina, kad tikrinant P. Ulecko patikimumą buvo nepaisoma teisės aktų nustatytos asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarkos, tinkamo teisinio proceso reikalavimų.

13. Minėta, jog tai, kad Vyriausybė nesilaiko įstatymų, reiškia, jog yra pažeidžiama Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, kurioje nustatyta, kad valdžios galias riboja Konstitucija, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktas, pagal kurį Vyriausybė vykdo inter alia įstatymus, taip pat konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuojantis teisės aktų hierarchiją. Taip pat minėta, kad toks Vyriausybės nutarimas gali prieštarauti ir kitoms Konstitucijos nuostatoms – normoms ir principams.

Minėta ir tai, kad savo pačios priimtų nutarimų nepaisymas reiškia, kad priimant atitinkamą Vyriausybės nutarimą buvo pažeista Konstitucijos 5 straipsnio 2 dalis, konstitucinis teisinės valstybės principas.

14. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus darytina išvada, kad Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 pagal priėmimo tvarką prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui.

15. Tai, kad šiame Konstitucinio Teismo nutarime konstatuota, jog tikrinant P. Ulecko patikimumą buvo pažeista teisės aktų nustatyta asmens, siekiančio eiti arba einančio pareigas valstybės ar savivaldybės įstaigoje, patikimumo patikros tvarka, buvo nepaisoma tinkamo teisinio proceso reikalavimų, taip pat kad ginčijamas Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 prieštarauja Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui, negali būti interpretuojama kaip STT pateiktos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai teisingumo, patikimumo, pakankamumo konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, paneigimas.

16. Minėta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, pagal P. Ulecko skundą nagrinėdamas administracinę bylą, netikrino iš STT gautos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią gavusi Vyriausybė nutarė neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, nenustatė ir netyrė faktinių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie minėtos informacijos teisingumą, patikimumą, jos rinkimo proceso teisėtumą ir pan., šis teismas nei expressis verbis paneigė, nei expressis verbis patvirtino minėtą informaciją ir nesuformulavo jokios savo tiesioginės pozicijos dėl šios informacijos.

Minėta ir tai, kad įvertinti, ar Vyriausybės iš STT gauta informacija apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai, kurią Vyriausybė įvertino kaip leidžiančią konstatuoti, kad P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, ir kuri buvo formalus teisinis pagrindas Vyriausybei nutarti neskirti jo į Vyriausybės atstovo Marijampolės apskričiai pareigas, yra teisinga, patikima ir ar jos tikrai pakanka, kad būtų galima pagrįstai konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, yra administracinę bylą nagrinėjančio teismo kompetencijos dalykas.

Todėl Konstitucinis Teismas netirs ginčijamo Vyriausybės nutarimo atitikties Konstitucijai nurodytu aspektu.

Tai negali būti interpretuojama kaip STT pateiktos informacijos apie P. Ulecko veiklą vadovaujant Marijampolės savivaldybės administracijai teisingumo, patikimumo, pakankamumo konstatuoti, jog P. Uleckas yra praradęs pasitikėjimą, patvirtinimas.

17. Visa tai konstatavęs, Konstitucinis Teismas toliau netirs, ar Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 33 straipsnio 1 daliai, Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 3 straipsnio (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) 1, 3 dalims, Valstybės tarnybos įstatymo 9 straipsnio (2003 m. liepos 4 d. redakcija) 3 dalies (2003 m. balandžio 3 d. redakcija) 6 punktui (2002 m. balandžio 23 d. redakcija), 10 straipsnio (2003 m. gruodžio 18 d. redakcija) 2 dalies (2003 m. lapkričio 11 d. redakcija) 3 punktui, 13 straipsnio (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) 2 daliai.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 102, 105 straipsniais, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 1, 53, 54, 55, 56 straipsniais,

Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas

nutaria:

Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. vasario 27 d. nutarimas Nr. 222 „Dėl kandidato į Vyriausybės atstovus“ (Žin., 2004, Nr. 34-1096) pagal priėmimo tvarką prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai, 94 straipsnio 2 punktui, konstituciniam teisinės valstybės principui, Lietuvos Respublikos korupcijos prevencijos įstatymo 9 straipsniui.

Šis Konstitucinio Teismo nutarimas yra galutinis ir neskundžiamas.

Nutarimas skelbiamas Lietuvos Respublikos vardu.

Konstitucinio Teismo teisėjai: Armanas Abramavičius

Toma Birmontienė

Egidijus Kūris

Kęstutis Lapinskas

Zenonas Namavičius

Ramutė Ruškytė

Vytautas Sinkevičius

Stasys Stačiokas

Romualdas Kęstutis Urbaitis

______________