LIETUVOS RESPUBLIKOS APLINKOS MINISTRO
Į S A K Y M A S
DĖL PLEIŠTINĖS SKĖTĖS (OPHIOGOMPHUS CECILIA) APSAUGOS PLANO IR VEIKSMŲ PLANŲ SANTRAUKŲ PATVIRTINIMO
2012 m. balandžio 27 d. Nr. D1-361
Vilnius
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių įstatymo (Žin., 1997, Nr. 108-2727; 2009, Nr. 159-7200) 3 straipsnio 3 dalies 5 punktu, 9 straipsnio 3 dalimi ir Saugomų rūšių apsaugos planų rengimo ir tvirtinimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010 m. birželio 2 d. įsakymu Nr. D1-463 (Žin., 2010, Nr. 66-3299), 3 ir 13 punktais:
1. T v i r t i n u:
1.1. Lakajos upės atkarpos pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.2. Merkio upės ruožo pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.3. Nemuno upės ruožo ties Punios šilu pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.4. Neries upės ruožo Elniakampio kraštovaizdžio draustinio pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
1.5. Siesarties upės ir jos pakrantės atkarpos pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) apsaugos 2012–2014 m. veiksmų plano santrauką (pridedama);
2. P a v e d u Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos koordinuoti atitinkamų saugomų teritorijų direkcijų dalyvavimą priemonių, numatytų šio įsakymo 1.1–1.5 punktuose patvirtintose saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukose, įgyvendinimo priežiūroje ir ataskaitų teikime Aplinkos ministerijai.
3. N u s t a t a u šį įsakymą be saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukų paskelbti „Valstybės žiniose“, o įsakymą su saugomų rūšių apsaugos veiksmų planų santraukomis paskelbti „Valstybės žinių“ interneto tinklalapyje www.valstybes-zinios.lt.
PATVIRTINTA
Lietuvos Respublikos aplinkos ministro
2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. D1-361
Pleištinės skėtės (Ophiogomphus cecilia) APSAUGOS PLANAS
I. PLEIŠTINĖS SKĖTĖS POPULIACIJOS, BUVEINĖS APRAŠYMAS
Pleištinės skėtės apibūdinimas
1. Pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia) – žirgelių (Odonata) būrio Gomphidae šeimos vabzdys. Išvaizda panaši į paprastąjį upelinį laumžirgį (Gomphus vulgatisimus), tačiau suaugėliai lengvai atskiriami pagal tipišką krūtinės raštą – žalios krūtinės šonuose yra 2 siauros juodos skersinės linijos, krūtinės nugarinė pusė per vidurį su siaura dviguba juoda linija ir labai plačiomis 2 geltonai žaliomis juostomis. Galva žalia, krūtinė ryškios žalios spalvos, su plonomis juodomis juostelėmis, pilvelis juodai-geltonai dryžuotas. Suaugėlių kūno ilgis – 50–60 mm. Suaugėliai skraido nuo gegužės iki spalio mėn. Lietuvos sąlygomis – dažniausiai nuo birželio pradžios iki rugpjūčio, pavieniai sutinkami ir vėliau. Egzuvijai randami ant pakrantės augalų. Suaugėliai nuskrenda kelis kilometrus nuo veisimosi vietų.
Pleištinės skėtės buveinės aprašymas
2. Lietuvoje pleištinės skėtės paplitimas ištirtas pakankamai, tyrimų duomenys yra 1963 metų, išsamesni tyrimo duomenys yra nuo 2000 metų. Pleištinės skėtės veisimosi buveinės: nuo nedidelių upeliukų iki didelių upių, lervos sutinkamos tose upių atkarpose, kur vyrauja smėlio-žvirgždo dugnas. Lervos vystosi rausdamosios smėlio-žvirgždo dugne, vengia uždumblėjusių vietų.
3. Pleištinės skėtės veisiasi švariose ir šaltokose upėse, kuriose gausu deguonies. Suaugę individai labiausiai mėgsta atviras, saulėtas vietas, bet taip pat gali būti aptikti ir miško kirtavietėse. Daugiausiai laiko jie praleidžia skraidydami žemai maitinimosi vietose arba ilsisi ant saulės nušviestų akmenų ar smėlio.
Pleištinės skėtės paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Lietuvoje
5. Duomenys apie pleištinės skėtės paplitimą Lietuvoje pakankami, tačiau nepakanka duomenų apie gausumą įvairiose radavietėse, trūksta gausumo pokyčių stebėsenos. Tyrimų duomenų pakanka įvertinti pleištinės skėtės paplitimą, tačiau jų nepakanka įvertinti Lietuvos populiacijos gausumą. Geriausiai ištirtos buveinės yra Neries upė, Šventoji, Nemuno upės atskiri ruožai, Riešės upė.
6. Pleištinė skėtė paplitusi visoje Lietuvoje, vietomis sudaro gausias populiacijas (Neries, Nemuno, Šventosios, Merkio, Žeimenos upėse). Aptikta Alytaus, Anykščių, Jonavos, Jurbarko, Kauno, Klaipėdos, Kretingos, Lazdijų, Panevėžio, Prienų, Raseinių, Šalčininkų, Širvintų, Švenčionių, Tauragės, Šilutės, Ukmergės, Varėnos, Vilkaviškio, Vilniaus, Zarasų rajonuose. Rūšies paplitimo pokyčiai per paskutinius penkis dešimtmečius netirti.
Pleištinės skėtės paplitimas, gausumas, buveinių užimamas plotas ir pokyčiai Europoje ir visame areale
7. Ophiogomphus genties žirgeliai yra paplitę Šiaurės Amerikoje, kelios rūšys gyvena Azijoje ir tik viena rūšis – O. cecilia, sutinkama Europoje. Pleištinė skėtė paplitusi Centrinėje Azijoje, Rytų ir Centrinėje Europoje iki Vokietijos, šiaurėje – iki Suomijos, randamos izoliuotos populiacijos Prancūzijoje, Italijoje, Balkanuose. Išnyko daugelyje savo buvusio arealo vietų. Pastarąjį dešimtmetį Vidurio Europos populiacija atsistatė ir atskiruose regionuose pleištinė skėtė yra gausi.
1 lentelė. Pleištinės skėtės radaviečių skaičius (arba populiacijos dydis) Europoje*
| Šalis |
Gausumas |
Apsaugos būklės statusas |
| Austrija, Alpinė dalis |
200–1000 ind. |
Nepalanki – netinkama |
| Austrija, kontinentinė dalis |
10000–100000 ind. |
Nepalanki – netinkama |
| Čekija |
~900 radaviečių |
Nepalanki – netinkama |
| Vokietija |
407 radavietės |
Palanki |
| Vengrija |
120000000–600000000 ind. |
Palanki |
| Slovakija |
7–8 radavietės |
Nepalanki – netinkama |
| Lenkija |
5000 radaviečių |
Palanki |
| Slovėnija |
~60 radaviečių |
Nepalanki – netinkama |
| Suomija |
~200 radaviečių |
Palanki |
| Švedija |
~100 radaviečių |
Palanki |
| Latvija |
~60 radaviečių |
Palanki |
| Estija |
16 radaviečių |
Nepalanki – netinkama |
| Danija |
65 radavietės |
Palanki |
| Prancūzija |
~50 radaviečių |
Palanki, nežinoma |
| Ispanija |
600 radaviečių |
Nežinoma |
| Italija |
~13–31 radavietė |
Nepalanki – bloga |
*Parengta remiantis Europos aplinkos agentūros Buveinių direktyvos 17 ataskaita (2009 m.) (http://eea.eionet.europa.eu/, prisijungta 2011 m. gruodžio mėnesį), Prancūzijos Odonatologų draugijos duomenimis.
Pleištinės skėtės veisimosi biologija
8. Pleištinės skėtės – nepilnos metamorfozės vabzdžiai. Kiaušinius deda smėlėtoje, neužaugusioje vandens augalais, upės priekrantės zonoje, veisimosi buveinės vanduo turi būti turtingas deguonies, švarus. Poravimasis liepos–rugpjūčio mėnesiais vyksta prie upių. Vėliau patelė skraido išilgai srovės barstydama į vandenį kiaušinius. Kiaušiniai subręsta po 2–4 savaičių. Lervos gyvena įsiraususios į smėlėtą dugną. Vystymasis iki suaugėlio stadijos trunka 3–4 metus. Galutinis virtimas suaugėliu vyksta birželi°rugpjūčio mėnesiais sausumoje, upės pakrantėje, paskutinio ūgio nimfai įsitvėrus į pakrantės augalus.
Pleištinės skėtės mityba, žiemojimas, migracija
9. Pleištinės skėtės lervos ir suaugėliai plėšrūs. Lervos minta įvairiu, tinkamo dydžio maistu, dažniausiai įvairiais vandens bestuburiais. Suaugėliai gaudo skraidančius vabzdžius, pvz., muses, drugius, ankstyves. Pleištinių skėčių lervomis minta žuvys, paukščiai, taip pat stambūs vandens vabzdžiai. Suaugėliai nuo veisimosi buveinių maitintis gali nuskristi apie 5–7 km. Suaugėlių maitinimosi buveinės – atviros paupio pievelės, miško aikštelės, keliukai, miško kvartalinės linijos, kirtavietės, taip pat maitinasi skraidydami virš upės ir jos pakraščiais. Suaugę individai labiausiai mėgsta atviras, saulėtas vietas, taip pat aptinkami ir miško kirtavietėse. Suaugėliai ilsisi krūmokšniuose, neaukštų medžių lajose, ant saulės apšviestų akmenų ar smėlio.
Pleištinės skėtės tarptautinis ir nacionalinis teisinis statusas
11. Pleištinė skėtė Lietuvoje saugoma nuo 2003 m. Rūšis įtraukta į Lietuvos Respublikos saugomų gyvūnų, augalų ir grybų rūšių sąrašą, patvirtintą Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. spalio 13 d. įsakymu Nr. 504 (Žin., 2003, Nr. 100-4506; 2007, Nr. 36-1331; 2010, Nr. 20-949), priskiriama 4 (I) retumo kategorijai. Pleištinės skėtės ir jos buveinių apsaugai yra įsteigtos 22 buveinių apsaugai svarbios (toliau – BAST) teritorijos remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. kovo 4 d. nutarimu Nr. 192 „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų arba jų dalių, kuriose yra buveinių apsaugai svarbių teritorijų, sąrašo patvirtinimo ir jų ribų nustatymo“ (Žin., 2009, Nr. 34-1287). Šiose teritorijose pleištinės skėtės buveinės yra saugomos vadovaujantis Bendraisiais buveinių ar paukščių apsaugai svarbių teritorijų nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 276 (Žin., 2004, Nr. 41-1335; 2011, Nr. 67-3171).
12. Pleištinė skėtė įtraukta į Europos laukinės gamtos ir gamtinės aplinkos apsaugos konvencijos (toliau – Berno konvencija) (Žin.,1996, Nr. 91-2126) II priedą ir į 1992 m. gegužės 21 d. Tarybos direktyvos 92/43/EEB dėl natūralių buveinių ir laukinės faunos ir floros apsaugos (OL 2004 m., specialusis leidimas, 15 skyrius, 2 tomas, p. 102) su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2006 m. lapkričio 20 d. Tarybos direktyva 2006/105/EB (OL 2006 L 363, p. 368) (toliau – Buveinių direktyva), II ir IV priedus.
13. Pleištinė skėtė yra įrašyta į IUCN raudonuosius sąrašus, kuriuose priskirta Least Concern kategorija. Rūšies apsaugos būklė laikoma „gera“ šiose šalyse: Lenkijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Vokietijoje, Švedijoje, dalyje Prancūzijos, Vengrijoje, „nepakankama“ – Čekijoje, Austrijoje, Šiaurės Vokietijoje, Suomijoje, o „bloga“ – Olandijoje, Italijoje, Slovakijoje (duomenys iš interneto http://eea.eionet.europa.eu/Public/irc/eionetcircle/habitatsart17report/ library–l=/datasheets/species/invertebrates/invertebrates/ophiogomphus_ceciliapdf/_ EN_1.0_&a =d, prisijungta 2011 m. vasario mėn.).
II. PLEIŠTINĖS SKĖTĖS POPULIACIJOS BŪKLĖS IR BUVEINĖS ĮVERTINIMAS
Pleištinės skėtės radaviečių apsaugos būklė
14. Pleištinės skėtės apsaugai Lietuvoje išskirtos 22 BAST teritorijos: Dubysos upė žemiau Lyduvėnų, Dukstynos miškas, Dūkštų ąžuolynas ir Dūkštos upės slėnis, Jūros upė žemiau Tauragės, Labanoro regioninis parkas, Merkio upė, Minijos upė, Nemuno kilpos, Neries upė, Riešės upės slėnis, Rietavo miškai, Siesarties upė ir jos slėnis, Spenglos upė ir jos slėnis, Šešuvio upė žemiau Pašešuvio, Škilietų ežerų apylinkės, Šventosios upė žemiau Andrioniškio, Šventosios upės slėnio pievos, Veiviržo ir Šalpės upės, Veiviržo upės slėnis, Verknės vidurupis, Viešvilės aukštupio pelkynas, Žeimenos upė.
15. Pleištinei skėtei palankiausios sąlygos yra teritorijose, kur yra sraunios, šaltavandenės upės apsuptos natūralaus kraštovaizdžio, kuriame vyrauja miškingų ir atvirų teritorijų mozaika. Didelėse šalies upėse pleištinė skėtė gyvena sraunioje tėkmėje, neuždumblėjusio grunto atkarpose. Patvenkus upes, kuriose gyvena pleištinės skėtės, buveinė tampa nebetinkama šios rūšies žirgeliui vystytis. Vandens tarša organinėmis medžiagomis, neorganinių trąšų likučiais, dėl aktyvios žemdirbystės, neišvalytų nuotekų neigiamai veikia buveinės būklę – prasideda dugno dumblėjimas, suveši vandens augalai, bet tai nėra pagrindinis ribojantis faktorius.
16. Didžiausias apsaugos priemonių trūkumas yra informacijos apie saugomos rūšies poreikius stoka, bendradarbiavimo tarp atskirų žinybų trūkumas, atsirandantys konfliktai tarp gyventojų poreikio dėl mažųjų hidroelektrinių projektavimo ir gamtosauginių poreikių. Nėra reguliarios radaviečių stebėsenos ir informacijos atnaujinimo. Pleištinės skėtės suaugėlių maitinimosi vietos užsodinamos mišku ar natūraliai užauga krūmais, vystymosi vietos dumblėja dėl taršos iš aplinkinių agrarinių teritorijų, gyvenviečių nuotekų. Pleištinės skėtės radavietės gali būti sunaikintos ar labai pablogėti dėl toli nuo jų esančiose teritorijose įvykusių avarijų (teršalų patekimo į upę), nes teršalai gali būti pernešami dideliais atstumais.
17. Didžiausia žinoma pleištinės skėtės populiacija yra Neris Vilniaus rajono ribose, Šventosios upė tarp Anykščių ir Ukmergės, čia populiacija yra geros būklės.
18. Pleištinės skėtės daugelio radaviečių būklė gera arba vidutiniška, stabili, daugelis radaviečių įeina į saugomas teritorijas (regioninius parkus, ichtiologinius draustinius). 2008 metais atliktas pleištinės skėtės monitoringas parodė, kad 90 proc. išskirtų pleištinės skėtės apsaugai BAST teritorijų buveinių būklė ir bendra populiacijos būklė gera. Pagrindinė šalies populiacija koncentruojasi Neries ir Šventosios upėse. Nemune žemiau Kauno dėl vandens lygio svyravimo bei laivybos šios rūšies būklė bloga. Nėra reguliarios saugomų radaviečių stebėsenos ir informacijos atnaujinimo.
Populiacijos dydis ir pasiskirstymas
19. Lietuvos teritorijoje yra 0,1 proc. viso žinomo rūšies paplitimo arealo. Populiacijos vertinimas šalyje nebuvo atliktas. Rytinėje, pietinėje ir vakarinėje šalies dalyse, kur palyginti didelis tinkamų upių tinklas, rūšis gausi. Neries ir Nemuno upėse randama po 20 proc. visos šalies populiacijos, tačiau pleištinėms skėtėms tinkamos tik kai kurios upės atkarpos. Merkio, Šventosios, Dubysos upėse randama apie 10 proc. visos šalies populiacijos, mažose upėse randama nuo 5 proc. iki 0,5 proc. visos šalies populiacijos. Neries upėje yra konstatuota iki 200 išnarų 100 m pakrantės atkarpoje. Tačiau tai neįrodo, kad visoje upėje yra toks skėčių gausumas. Praktika rodo, kad gyvenamos yra tik tinkamos atkarpos, o tokių Neryje, Nemune ir kitose upėse nėra labai daug. Mažesnėse upėse – Šventojoje, Siesartyje ir kt. randama 30–40 išnarų 100 m pakrantės atkarpose. Šie rezultatai yra vieni geriausių Europoje. Prie tinkamiausių veisimuisi Neries, Šventosios, Merkio upių buveinių maksimalaus suaugėlių ritimosi metu išnarų tankumas gali siekti 60 vnt. 10 m kranto atkarpai, o tinkamiausiose išsinėrimui pakrantėse jų gali būti iki 20 vnt./m2. Didžiausias stebėtas suaugėlių tankumas maitinimosi buveinėse, miškų aikštėse Puvočių apylinkėse siekė 8 individus 100 m maršrutui. Populiacijos gausumo pokyčiai Lietuvoje nėra įvertinti. Vidutinis išnarų tankumas tinkamiausiose pleištinio žirgelio veisimuisi upėse Lietuvoje gali būti vertinamas ne mažiau kaip 10–25 išnaros 100 m kranto linijos (20–50 išnarų 100 m upės vagos). Upių, kuriose gyvena gausios šios rūšies populiacijos – Neries, Šventosios, Žeimenos, Merkio, Jūros, Minijos ir kitų – tinkamiausių veisimuisi atkarpų bendras ilgis Lietuvoje sudaro apie 900 km. Atsižvelgiant į šiuos vertinimus, pleištinio žirgelio nacionalinės populiacijos dydis turėtų būti ne mažesnis negu 180000–450000 išsiritančių suaugėlių.
Grėsmės ir ribojantys veiksniai
21. Pagrindinis pleištinės skėtės populiacijas ribojantis veiksnys yra vandens ir sausumos buveinių degradacija, pagrindinė grėsmė yra upių patvenkimas, krantų transformacijos.
22. Tvarkymo priemonės pirmiausiai turi būti vykdomos mažose upėse, kuriose buveinės būklė gali pablogėti dėl lokalių veiksnių – natūralių patvankų, pakrantės nuošliaužų, taip pat turi būti palaikoma palanki buveinės būklė radavietėse, kuriose koncentruojasi pagrindinė Lietuvos populiacijos dalis.
23. Grėsmės, jų svarba, aprašymas ir reguliavimo, poveikio sumažinimo galimybės pateikiamos 2 lentelėje.
2 lentelė. Grėsmių pleištinei skėtei apibendrinimas
| Grėsmė |
Svarba* |
Aprašymas |
| Užtvankos |
Didelė/ vidutinė |
Gamtinio (bebrų) bei antropogeninio pobūdžio užtvankos sumažina upės tėkmės greitį ir sąlygoja padidėjusią smulkių dalelių sedimentaciją bei žalingus substrato pakitimus, taip pat mažina deguonies kiekį vandenyje. Gamtinių užtvankų įtaka yra didesnė mažose upėse, o žmogaus statomų užtvankų įtaka yra didelė ilgoje upės atkarpoje. Bebrų užtvankas, stambius nuvirtusius medžius ir susidariusias sąnašas reikia kontroliuoti ir laiku pašalinti. Išduodant leidimus hidroelektrinių, vandens malūnų, mažųjų užtvankų statybai reikia atlikti išsamų galimo poveikio gamtinėms vertybėms ir buveinėms vertinimą ir drausti tokio tipo statybas pleištinių skėčių veisimosi buveinėse. |
| Užterštumas |
Vidutinė / Didelė |
Tarša organinėmis medžiagomis bei nitratais iš miestų, ūkių ir vienkiemių lemia deguonies sumažėjimą vandenyje, paspartina augalų augimą bei sedimentaciją, o visa tai yra žalinga pleištinių skėčių veisimosi buveinėms. Reikia griežtai kontroliuoti nuotekas, patenkančias į upes. Išduodant leidimus statybai būtina atkreipti ypatingą dėmesį į nuotekų valymo įrenginių efektyvumą. |
| Intensyvus ūkininkavimas upės pakrantėse |
Vidutinė |
Intensyvus ūkininkavimas upės pakrantės zonose padidina trąšų, augalų apsaugos produktų išsiplovimo į upes riziką, trąšų išsiplovimas skatina pakrantės užaugimus, upės seklumų eutrofikaciją, augalų apsaugos produktai yra toksiški vandens organizmams ir gali sunaikinti saugomos rūšies lervas bei įtakoti jų mitybos objektų gausumą. Siekiant išvengti šių grėsmių reikia augalų apsaugos produktus naudoti griežtai laikantis nurodytų produkto naudojimo apribojimų ir atsižvelgti į apsaugos zonų plotų nuo vandens telkinių ir natūralių buveinių atstumus. |
| Upės pritaikymas laivybai |
Vidutinė |
Upės dugno iškasimas, sedimentų pakėlimas ir upės vagos ir dugno pokyčiai sunaikina šios rūšies buveines. Siekiant apsaugoti buveines, palankiausiose pleištinės skėtės veisimuisi upės atkarpose vengti tokio pobūdžio darbų. |
| Kranto zonos užaugimas, kranto zonos urbanizavimas (betonuojamos krantinės ir pan.) |
Vidutinė |
Pablogina ar sunaikina lervų virtimo suaugėliais vietas, pakrantės vandens augalų išvešėjimas sunaikina tinkamas buveines. Kranto zonos užaugimas turi būti reguliuojamas biotechninėmis priemonėmis, vengti natūralių buveinių urbanizavimo. |
| Atvirų pakrantės sausumos plotų užaugimas |
Vidutinė/ maža |
Pablogina suaugėlių mitybos buveinių būklę, sumažina mitybos plotus. Šio proceso įtaka reguliuojama biotechninėmis priemonėmis (krūmų ir ataugų kirtimas, pievų šienavimas, ekstensyvus ganymas). |
* Grėsmių svarbos vertinimo kriterijai parengti remiantis IUCN kriterijų pagrindu:
Kritinė grėsmė – populiacijos išnykimas per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Didelė grėsmė – populiacijos sumažėjimas daugiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų.
Vidutinė grėsmė – populiacijos sumažėjimas mažiau nei 20 proc. per ateinančius 20 ar mažiau metų ženklioje paplitimo dalyje.
Maža grėsmė – veiksniai, veikiantys vabzdžius lokaliai ir (ar) nereguliariai.
Nežinoma – tikėtinas neigiamas poveikis rūšiai, bet nežinomas poveikio intensyvumas
Pleištinės skėtės inventorizacijos ir moksliniai tyrimai
24. Valstybinis pleištinių skėčių monitoringas BAST vykdomas nuo 2008 metų. Gamtos tyrimų centro Ekologijos instituto specialistai 1995 metais vykdė mokslinius upių bestuburių faunos ir žirgelių tyrimus. 2008 m. buvo vykdomas mokslinis darbas „Lietuvos žirgelių buveinės – pasiskirstymas, paplitimas, būklės prognozės“ (dr. P. Ivinskis). 2006–2009 metais vykdyti tarptautiniai Lietuvos upių tyrimai kartu su Vengrijos mokslininkais, kurių metu buvo renkami duomenys ir apie pleištinę skėtę, šie tyrimai yra patikimi. Svarbiausi ir naujausi pleištinės skėtės tyrimai apibendrinti 3 lentelėje. Ilgalaikių tyrimų nėra, beveik visi tyrimai yra trumpalaikiai, vienkartiniai. Papildomi tyrimai reikalingi gausumo ir jo pokyčių įvertinimui, ekologinių sąlygų ir jų pokyčių įvertinimui.
3 lentelė. Pleištinės skėtės inventorizacijos ir moksliniai tyrimai, teritorijos, naudoti metodai, publikacijos, kuriose pateikiami pagrindiniai rezultatai
| Data, trukmė |
Tyrinėta teritorija |
Naudotos metodikos, pagrindinės publikacijos |
| 2005–2008 |
Lietuva |
Suaugėlių ir lervų, išnarų inventorizaciniai tyrimai Kovįcs T., Ambrus A., Juhįsz P., Olajos P., Szilįgyi G., 2008. Larval and exuvial data to the Odonata fauna of Lithuania. Folia Historico Naturalia Musei Matraensis. 32: 149–159. |
| 2000–2008 |
Lietuva |
Suaugėlių ir lervų, išnarų inventorizaciniai tyrimai Ivinskis P., Rimšaitė J., 2009. Data on Lithuanian Odonata (Insecta) fauna and distribution. 5th International conference „Research and conservation of biological diversity in Baltic region“. Book of abstracts. Daugavpils: 56. Ivinskis P., Rimšaitė J., 2009. Žirgelių (Insecta, Odonata) paplitimas įvairiuose Lietuvos vandens telkiniuose. Žuvininkystė Lietuvoje. X: 225–235. |
| 2003–2009 |
Lietuva, Anykščių, Ukmergės r. |
Tyrimai atliekant suaugėlių inventorizaciją buveinėse Švitra G., 2009. Data on eight protected species of dragonflies (Odonata) recorded in Lithuania in 2003–2009. New and Rare for Lithuania Incect Species. Records and descriptions. 21: 5–11. |
| 2008, 2011 |
BAST |
Tyrimai atliekami vadovaujantis Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) rekomenduojamomis monitoringo metodikomis. VSTT, Regioninių ir nacionalinių parkų direkcijų specialistai, valstybinis monitoringas pagal patvirtintą monitoringo programą. |
Pleištinės skėtės tvarkymo planai ir jų įgyvendinimas
25. Šiuo metui parengti šie gamtotvarkos planai: Riešės upės slėnio gamtotvarkos planas, Luknelės upės slėnio, Anykščių regioninio parko Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinio ir Dukstynos miško gamtotvarkos planas.
26. Luknelės upės slėnio gamtotvarkos planas patvirtintas LR aplinkos ministro 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. D1-864 (Žin., 2010, Nr. 2-86). Šio plano tikslas – užtikrinti palankią teritorijoje esančios ovaliosios geldutės, kitų saugomų rūšių populiacijų apsaugos būklę, sudarant tinkamas sąlygas joms išlikti ir plisti. Numatoma užtikrinti Luknelės upės natūralaus hidrologinio režimo išsaugojimą; informuoti teritorijos lankytojus ir žemės savininkus apie teritorijos vertybes, jų jautrumą aplinkos pokyčiams ir rekomenduojamus gamtotvarkos darbus; sustiprinti aplinkos apsaugą ir gamtos išteklių naudojimą reglamentuojančių įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Gamtotvarkos planas pradėtas įgyvendinti 2010 metais. Įgyvendinant šį planą pakeistas VĮ Švenčionėlių miškų urėdijos vidinis miškotvarkos projektas, kuriame numatyta nevykdyti plynų kirtimų besiribojančiuose su upe kvartaluose 100 m pločio upės pakrantės juostoje, siekiant išsaugoti nepakitusį tinkamą ovaliajai geldutei upės hidrologinį režimą. Šio gamtotvarkos plano priemonės tik pradėtos įgyvendinti ir realių jo įgyvendinimo rezultatų negalima įvertinti.
27. 2008 m. parengtas (rengėjas T. Tukačiauskas) Anykščių regioninio parko Anykščių šilelio kraštovaizdžio draustinio gamtotvarkos planas, tačiau dar nepatvirtintas ir nepradėtas įgyvendinti.
28. Dukstynos miško gamtotvarkos planas yra parengtas 2006 m. (rengėjai G. Švitra, T. Kastanauskas), bet šiuo metu nepatvirtintas, plano priemones numatoma įgyvendinti iki 2017 metų.
29. Riešės upės slėnio gamtotvarkos planas yra parengtas 2010 metais (rengėjai I. Junevičienė, J. Rimšaitė, G. Bartkevičienė, N. Jarašūnienė), patvirtintas LR aplinkos ministro 2011 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. D1-653 (Žin., 2011, Nr. 108-5121), tačiau planas dar nepradėtas įgyvendinti. Šiuo metu pleištinės skėtės Riešės upės slėnio populiacijos būklė ir veisimosi buveinių būklė patenkinama, maitinimosi buveinių – dabartiniu metu patenkinama, tačiau buveinės turėtų būti tvarkomos.
III. APSAUGOS PLANO TIKSLAI, UŽDAVINIAI IR PRIEMONĖS
| Tikslas – išsaugoti ir palaikyti pleištinės skėtės mitybos ir veisimosi buveinių (vandenyje ir sausumoje) palankią apsaugos būklę |
|
| Uždaviniai |
Priemonės |
| 1. Išsaugoti upės buveines, tinkamas pleištinės skėtės lervų vystymuisi |
1.1.pašalinti natūraliai susiformavusias upių patvankas, riboti naujų užtvankų statybas vertingiausiose pleištinės skėtės buveinėse; 1.2. riboti upių dugno kasimo, vagos tėkmės keitimo darbus vertingiausiose pleištinės skėtės buveinėse. |
| 2. Biotechninėmis priemonėmis išsaugoti atvirus mitybos buveinių plotus, palaikant palankią buveinės apsaugos būklę |
2.1. šienauti upių pakrantėse užaugančias pievas, šalinti krūmus, padidinant sausumos plotus tinkamus pleištinės skėtės buveinėms. |
| 3. Skleisti informaciją apie pleištinės skėtės būklę, poreikius, buveinių apsaugos galimybes |
3.1. parengti vaizdinę ir informacinę medžiagą; 3.2. įrengti visuomenės informavimui skirtus stendus. |